1010> Captain Marvel / Kapitonė Marvel (2019)

Pažiūrėjau, kad mačiau šį filmą maždaug prieš mėnesį (man rodos, tai buvo viena iš pirmųjų dienų, kai jį pradėjo rodyti kino teatruose). Ne už kalnų ir didysis metų įvykis – Avengers finalinė dalis, kurią žiūrėsiu premjeros vakarą, o tai tikrai pridės savotiško šventiškumo. Tikiu, kad ten bus gerai.

O kalbant apie Captain Marvel, buvau kiek nusiteikusi prieš filmą. Nors Brie Larson man pažįstama kaip talentinga aktorė, mačiau ją ne vienoje kino juostoje, bet niekaip negalėjau jos įsivaizduoti šiame vaidmenyje. Tad nemaniau, kad ir į kiną eisiu, bet gavosi, kad nuėjau ir buvo ganėtinai smagu.

Smagiausia dalis buvo ta, kad pradžioje žiūrėdama galvojau, kad bus vienaip, o eigoje viskas pasisuko kiek kitaip ir tas taisyklių pakeitimas kiek pakeitė visą reikalą, t.y. pagerino bendrą įspūdį. Apie pačią Captain Marvel nuomonė išliko panaši į išankstinę, kurią susidariau ir iš anonsų, nes ji tokia per daug medinė (statiška), kažkaip neįsipaišo į bendrą Marvel personažų šutvę, bet žiūrėdama likau kiek atlaidesnė jai ir dėmesį sutelkiau kitur. Šiaip pasidžiaugti galės tie, kurie laukia stiprių moterų vaidmenų, nes šiame filme veikėjos išties toli gražu nėra tik gražios puošmenos. Humoras vietomis neblogas, dar labai smagi istorija su katinu yra (jis man truputį viso filmo gelbėtojas pasirodė), Jude Law buvo seniai matytas, mačiau, daug kas serialą, kur jis berods popiežių vaidina, giria, gal kada užmesiu akį.

Buvo veiksmo, buvo istorija su paaiškinimais, iš kur toji Captain Marvel atsirado (su visokiais atsiradimais Žemėje ir bandymais suprasti, kaip viskas veikia, kažkas panašaus į Thor’o pirmą filmą), kaip susitiko su Nick Fury ir kas nutiko pastarojo akiai. Visai įdomu, bet kažkaip po mėnesio jau ir išblukę beveik viskas. Tai 6/10 ir palieku.

998> Ghostbusters / Vaiduoklių medžiotojai (-os) (2016)

Nelabai suprantu, kodėl lietuviškai visur pateikiama kaip -ai, nors šioje versijoje yra medžiotojos, o ne medžiotojai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tai buvo visiškas laiko gaišimas. Senosios versijos nemačiau, o naująją įsijungiau, kai rodė per tv, labiausiai dėl Chris Hemsworth (nežinau kaip, bet jį pamėgau), bet tuo pačiu galvojau, kad galbūt tai bus smagi komedija. Taip, apie tokią svajoti galima toliau.

Paranormaliais reiškiniais besidominčios veikėjos kartu su dar keletu kitų entuziasčių ne tik susiduria su vaiduokliais, bet ir pasiryžta išgelbėti gyventojus nuo šios antgamtinės jėgos.

Dabar labai populiaru perkurti filmus, kuriuose vietoj vyrų tuos pačius vaidmenis atlieka moterys, Ghostbusters – vienas iš tokių pavyzdžių. Aš visgi prisidedu prie tų, kurie mano, kad tai yra visiškai neprasminga ir nereikalinga. Jei jau taip norisi, kad moterys būtų pagrindinės veikėjos filmuose, argi sunku sukurti originalų scenarijų ar surasti kokią knygoje pateiktą istoriją, kurioje veiktų moteris, ir tai perkelti į ekraną? Kam imti seną filmą, jį perkurti vyrus pakeičiant moterimis, ir įsivaizduoti, kad va čia tai pažanga, naujas požiūris, moterų įvertinimas? Joks čia ne įvertinimas. Čia tas pats kaip paimti nuo kito kapo gėlių ir jas uždėti ant paties prižiūrimo (pavyzdys susijęs su ne taip ir seniai buvusiomis Vėlinėmis ir kasmetinėmis ,,tradicijomis“).

Va, o filmas neįtraukė, neprajuokino, baisiai prailgo, nesuvokiu, kaip visą jį peržiūrėjau. Taip lauktas Chris Hemsworth neišgelbėjo nė kiek, nes jo personažas – vertas pajuokos, verčiantis tik skėsčioti rankas, o ne juoktis. Dalis pagrindinių aktorių (kurias pažinau) kaip ir rimtos komedijos žanro atstovės, bet vis tiek žiūrėti buvo liūdna.

2/10

996> Mad Max: Fury Road / Pašėlęs Maksas. Įtūžio kelias (2015)

Pamenu, visi tik ir kalbėjo apie šį filmą. Turiu pažįstamą, kuri peržiūrėjo Mad Max: Fury Road nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Tuo tarpu stebėjau visą šį pamišimą gan ramiai, nes buvau nusiteikusi, kad tai nėra mano žanro filmas, kad man jis nepatiks ir kad tik gaišiu laiką jį žiūrėdama.

Ir kaip teko nustebti, kai šį rudenį atsitiktinai jį pamačiau rodant per tv rugsėjo mėnesį. Nors galutiniame įvertinime tik 7 įrašiau (nes vis tiek lieku prie nuomonės, kad tai nėra mano tipažo filmas), bet galiu pasakyti, kad paliko išties neprastą įspūdį. Iš pradžių dar teko susigaudyti, kas vyksta ir kodėl, o tuomet beliko susitelkti į veiksmą ir žiūrėti, stebėti, spėlioti, kas ir kaip toliau bus. Atrodo, gan monotoniškas veiksmas (vos ne visą laiką kelyje, kažkas bėga, kažkas gaudo, kažkur sprogsta, kažkas gimdyt planuoja), bet įtraukė ir išlaikė dėmesį iki pat pabaigos, nors pamenu, akys merkėsi iš nuovargio, bet vis tiek net nebuvo minčių, kad kitą rytą susirasiu kur nors ir pažiūrėsiu pabaigą.

Gražus, traukiantis akį vizualiai, įdomūs personažai, kad ir kaip mažai apie juos sužinoma, gera pramoga, iš serijos ,,niekada nesakyk niekada“ (dėl vertinimo).

7/10

930> The Loved Ones / Įsimylėję (2009)

Rež.: Sean Byrne
Vaidina: Xavier Samuel, Robin McLeavy, Victoria Thaine
2009 m., Australija, 84  min
Žanras: siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Lietuviškas filmo pavadinimas nelabai į temą, bet ne esmė. Šiaip jau netgi labai neprastas siaubo filmas, kurio centre – išprotėjusi mergina su tokiu pat tėveliu. Lola sumąsto kankinti kiekvieną vaikiną, kuris tik įžeidžia ją ar neatsako į jos jausmus. Taip pakliūva ir Brentas, atsisakęs su ja eiti į išleistuves. Viso filmo metu vyksta kankinimai, kai kurie tokie, kad tikrai nemalonu žiūrėti (atpratau gal. Ar senatvė. Nežinau), bet žiūrėti smagu. Blogiukai šarmingi. Dar šalutinėje siužetinėje linijoje yra juokinga porelė, kuri vis prajuokindavo. Ir apskritai buvo įdomu, kaip viskas pasisuks. Patiko iki pat paskutinės minutės. Mėgstantiems tuos ,,realiuosius“, manyčiau, patiks. Pati nesyk vis pamatydavau jį įvairiuose vertų dėmesio siaubo filmų sąrašuose, tai pati tegaliu prisidėt prie rekomendacijų.

7/10

864> Harvie Krumpet (2003)

Rež.: Adam Elliot
Įgarsina: Geoffrey Rush, Kamahl, John Flaus
2003 m., Australija, 23 min
Žanras: trumpametražė animacinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Mary and Max režisieriaus trumpametražis darbas, laimėjęs Oskarą kaip geriausias trumpametražis animacinis filmas, jau nekalbant apie kitus 19 laimėjimų, pasakoja istoriją apie Harvie Krumpet, kuris turi Tureto sindromą, o šalia to jį visą gyvenimą persekioja nesėkmės.

Stilistika panaši į jau minėto Mary and Max: juodasis humoras, ironija, tragiškumas šalia juokingų situacijų. Per maždaug 20 minučių parodoma visa Harvio gyvenimo istorija, kuri atrodo netgi realistiškai: juk tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimas iš šono atrodytų tragikomiškas. Tiesa, Harviui nesiseka labiau nei kai kuriems, neskaitant to, kad nepaisant įvairiausių nutikimų jis vis išlieka gyvas. O gyventi – vadinasi išgyventi visas blogybes, kurias paruošė gyvenimas ateity. Ir išgyventi su tomis blogybėmis susijusias emocijas bei mintis. Kaip ir Mary and Max, taip ir čia užkabinama savižudybės tema, vienatvės jausmas.

Piešinukai gražūs, ne tokie pūkuoti kaip Disney filmuose, tačiau kažkaip prie tematikos būtent šie ir tinka savo koloritu, išskirtinumu nuo eilinių animacinių. Trumpa trukmė – ne minusas, nes atrodė, kad visiškai pakanka turimo laiko visai istorijai išdėstyti ir pateikti viską, ką norėta. Muzikinis takelis nepraslydo pro ausis, tad ir čia dedu pliusą. Aktualios temos, tragikomiškumas, įgarsinimas – vėlgi labai kabinėtis nėra kaip. Visgi patiko kiek mažiau nei Mary and Max.

8/10

Žemiau – visas filmukas.

863> Mary and Max / Merė ir Maksas (2009)

Rež.: Adam Elliot
Įgarsina: Toni Collette, Philip Seymour Hoffman, Eric Bana
2009 m., Australija, 92 min
Žanras: animacinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filmas pasakoja apie Australijoje gyvenančią mergaitę Merę, kuri sugalvoja parašyti atsitiktinai adresų knygoje rastam amerikiečiui Maksui. Nors Maksui daugiau kaip 40 metų, jų draugystė užsimezga.

Kiekvienam žmogui reikia draugo. Jis gali būti vienas, bet geras. Toks, kuriam gali išsipasakoti viską, ką nori, paklausti bet ko ir to visai nesigėdyti. Nei Merė, nei Maksas tokio draugo neturi. Merė gyvena su išgeriančia mama, Maksas – vienas. Tiesa, Maksas turi Aspergerio sindromą, dėl šito jam nelengva užmegzti santykius, suvokti tikslius aplinkinių jausmus, ne visada ir su savimi sekasi tvarkytis taip, kaip norėtųsi. Taigi, užtenka vienintelio laiško iš mergytės, gyvenančios visai kitame žemyne, rodos, ką jie galėtų turėti bendro. Ir visgi jų draugystė rutuliojasi gan greitai. Filmas apima gan nemažą laikotarpį, taigi Merė auga, susiduria su vis rimtesniais gyvenimo iššūkiais, tuo tarpu Maksas auga į plotį, toliau mėgaujasi dešrainiais su šokoladu (tiksliau – vietoj dešrelės įdėta šokolado eilutė / plytelė) ir kažkuriuo metu netgi jau gali pasakyti, kodėl jam sakoma, kad jis kitoks – t.y. atrandamas ligos apibrėžimas.

Ir tai yra liūdnas filmas. Suprantu, kad prie to prisidėjo ir šiaip liūdna nuotaika, bet ašaros byrėjo didžiąją filmo dalį. Nėra taip, kad filme – tik liūdesys. Ne, iš tiesų scenarijus puikiai laviruoja tarp šviesių akimirkų ir tų liūdnųjų. Neprastas humoras, priverčiantis juoktis ašaroms dar nenudžiuvus, gal momentais buvo tokių primityvokų pasirinkimų, bet bendro įspūdžio negadino. Kalbant apie liūdnus dalykus šiame filme, tai paliečiama išties nemažai: šalti tarpusavio santykiai, vienišumo jausmas, depresija ir iš to išplaukiantys dalykai (kaip noras žudytis), nepasitikėjimas savimi, noras pritapti. Nemanau, kad vaikams šį filmą verta žiūrėti, nes atrodo, kad gali būti nesuprasta viskas, kas norėta pasakyti (o pasakoma tikrai nemažai visko), tuo tarpu paaugliams šį filmą rekomenduoju, lygiai taip pat – ir vyresniems. Galbūt kažkas pasijaus nesantis vienas su savo vidine būsena, užklupusiais jausmais, o kažkas atkreips dėmesį į šalia esančius, galbūt kokia viena kita mintis iš filmo į galvą įsirėš ir nors kelioms dienoms paliks visokių svarstymų ir galvojimų, o galbūt tiesiog prasmingą filmą pažiūrėsite vietoj kokio visiškai banalaus.

Man braižas kiek priminė T. Burtoną, bet kita vertus, T. Burtono animacija turi tam tikro niūrumo, tamsos, o čia tas niūrumas – visai kitoks. Prie piešinukų pradžioje reikėjo priprasti, bet kuo toliau, tuo labiau grožėjausi aplinka, detalėmis, veikėjų charakterių parodymu pasitelkiant išvaizdą ir kasdienine jų veikla.

Labai patiko. 9/10

810> Lantana / Išsikerojimas (2001)

Rež.: Ray Lawrence
Vaidina: Anthony LaPaglia, Geoffrey Rush, Barbara Hershey
2001 m., Vokietija, Australija, 121 min
Žanras: mistinė drama
imdb nuoroda čia.

Pradžioje trumpai parodomas krūmuose įsipainiojęs negyvos moters kūnas. Tuomet pereinama prie keturių porų gyvenimo, nė neužsimenant apie pirmąją sceną. Dėl to nori nenori imi galvoti, kad nužudytoji – viena iš veikėjų, kuri kol kas rodoma gyva. Kas ji? Ir kas jai nutiko? – tokie klausimai kilo didžiąją dalį filmo, kol pagaliau išaiškėjo jos tapatybė (aišku, gal būčiau ,,išrišusi“, jei susipažinusi su veikėjais būčiau atsukusi filmą atgal ir gerai įsižiūrėjusi, bet to visai nesinorėjo).

Siužetas įsivažiuoja lėtai. Pirmąjį pusvalandį jau buvau netekus vilties, kad pagaliau kažkas dar pasikeis. Nuobodūs žmonės. Liūdni žmonės. Nesėkmingos santuokos, neištikimybė. Nežymios sąsajos vienų su kitais. Spėlionės. Tačiau vienu momentu kažkaip apsivertė viskas aukštyn kojom. Pasidarė įdomus kiekvienas (ar beveik) veikėjas, jo sąsajos su kitais. Tas išorinis fasadas, po kuriuo slepiasi tiek daug. Ir kas dedasi viduje nežino net pats artimiausias žmogus – sutuoktinis. Lyg ir atšalę santykiai, lyg ir aišku, kad daugiau taip tęstis nebegali, bet tuo pačiu nekyla ranka kažko imtis, kad situacija keistųsi. Nekyla noras kalbėtis. Ne vienas veikėjas atkreipia dėmesį: mes net nebesikalbame. Kai nebėra santykio, kalbų, atsiranda nepasitikėjimas, baimės, nuojautos, kaltinimai ir spėlionės, kurios tik dar labiau apsunkina gyvenimą. Gelbėjam kitus, bet ar pagalvojam apie save, kad ir sau reikia pagalbos? Antroje filmo pusėje pagaliau išaiškėjus, kas būtent toji moteris, atsiranda šioks toks detektyvas, bet ir vėlgi – su spėlionėm, nuojautom, kurios ne visada pasitvirtina. Apskritai, ši siužetinė linija užsibaigia taip, kad taip ir lieka šis tas iki galo neaišku. Einant pabaigos link, daugėja sąsajų su kitais personažais, aiškėja, kas buvo tik išsigalvojimas, o kas – tiesa, daugėja sutapimų ir netikėtų susidūrimų. O svarbiausia – susidūrimas su savimi, su ta tiesa, kurios nesinorėjo taip ilgai pripažinti, bet pagaliau atsivėrė akys pasidarė aišku, ką reikia daryti. Nors žinoma, ne visiems pasiseks, nes gyvenime ir nebūna taip, kad visi laimingi.

Daugiasluoksnis, su mažai veiksmo filmas, kuris patiks psichologinių filmų apie santykius mėgėjams. Jei domina tik detektyvinė linija, siūlau negaišti laiko, nes jos tikrai mažai.

7/10

Tik neskaitykit absurdiškos anotacijos obuolys.lt svetainėje. Perskaičiau ir pagalvojau: ar ten rašantys anotacijas moka bent jau pagrindus anglų kalbos.

800> Edge of Tomorrow / Ties riba į rytojų (2014)

Rež: Doug Liman
Vaidina: Tom Cruise, Emily Blunt, Bill Paxton, Brendan Gleeson
2014 m., JAV, Australija, 113 min
Žanras: veiksmo mokslinė fantastika.
imdb nuoroda čia.

Tai vienas geriausių sci-fi pastaruoju metu – tokį įspūdį susidariau iš atsiliepimų. Emily Blunt – viena mėgstamiausių mano aktorių, nors tikiu, kad ne vienas apie ją sužinojo tik po šios kino juostos. Taigi, priežasčių žiūrėti buvo.

Rodoma ateitis, kur ateiviai puola Žemę. Visai ne savo noru tarp savanorių pakliuvęs pagrindinis veikėjas išsiaiškina, kad jis perėmė galią grįžti į tą pačią dieną vis iš naujo, vos tik miršta. Tai gali pagelbėti pasiekti taip norimos pergalės.

Apie siužetą nieko nežinojau (išskyrus, kad bus kovos, tos keistos karių aprangos ir pan.), taigi, likau maloniai nustebinta, kad žiūrovas yra sudominamas ne tik specialiaisiais efektais, bet ir pakankamai geru siužetu, kuris kiek intriguoja, aišku, yra visai ir nuspėjamas. Patiko, kad su meilėm neužsižaista, veikėjai pernelyg nedūsauja, nors vienas kitas žvilgsnis pasitaikė. Dar patiko, kad centre – stiprios moters portretas. Juk taip esame pripratę matyti, koks vyras didvyris, o šalia jo tėra moteris, kuri labiau kaip papuošalas ar ta, kuri pasikviečia į savo glėbį po sunkių kovų, norint nuslėpti tapatybę ar pan. O čia Tom Cruise ir buvo ta ,,moterimi“ – mažiau išmanančiu, mažiau fiziškai stipriu ir mažiau drąsiu. Į pabaigą jų galios lyg ir išsilygina, tačiau didžiąją siužeto dalį viską valdo E. Blunt, su tuo ir sveikinu. Apskritai, jai reiktų daugiau pagrindinių vaidmenų.

Pats pastatymas – išties kokybiškas, pilnas įvairių specialiųjų efektų, įsivaizduoju, kad tai tikras rojus sci-fi gerbėjams. Aukštas lygis išlaikytas viso filmo metu. O bet tačiau. Kadangi kaip ir kitus, taip ir šį vertinu pagal tai, kiek man jis pasirodė įdomus, kiek emocijų suteikė ir pan., o ne pagal tai, kiek kokybiškai ir įspūdingai pastatytas, padariau išvadą, kad tai tiesiog ne mano skonio filmas. Pernelyg daug kovų, šaudymų, ateivių, kurie išbalansuodavo dėmesį, imdavau nuobodžiauti, po to vėl, ,,grįžus siužetui“ susidomėdavau, o į pabaigą visiškai praradau ryšį su filmu ir mąsčiau, kad galėtų jis ir baigtis.

Apibendrinus, kaip minėjau, džiugu, kad yra kreipiamas dėmesys, jog būtų stipri tiek techninė pusė, tiek siužetas, tiek vaidyba. Tai, kad šis filmas pasirodė ne visai mano skonio, nereiškia, kad jis blogas. Ir išties, jei mėgstate sci-fi ir kažkokiu būdu šį praleidote, įsirašykite į planus.

6/10

647> The great Gatsby / Didysis Getsbis

Didysis Getsbis – tai garsaus romano ekranizacija, nominuota dviems Oskarams ir pasakojanti apie tai, kaip karo veteranas prisimena praeitį ir kaimynystėje gyvenusį milijonierių Getsbį, apie kurį sklandė įvairiausios kalbos.

Būsiu prie tų, kuriems šis filmas pasirodė įdomus savo pastatymu, bet tik tiek. Gražios dekoracijos, kostiumai apskritai fantastiški (šioje kategorijoje noriu The Great Gatsby matyti kaip laimėtoją Oskaruose), vietomis gal pompastikos kiek per daug – bet visumoje, įspūdingai parodytas turtingųjų gyvenimas, pilnas spalvų, blizgučių, linksmybių (kas už viso to slepiasi – jau kitas klausimas). Daugelis giria muzikinį takelį, bet man jis kėlė dvejopus jausmus. Kai kurie kūriniai išties neblogai derėjo prie atmosferos, tačiau buvo kūrinių, kurie skambėjo pernelyg šiuolaikiškai ir atrodė iškritę iš konteksto.

Tačiau siužeto prasme nieko kabinančio nebuvo. Knygą perskaityti vis dar noriu ateity, noro tikrai nenumušė, bet tikėjausi kažko ypatingesnio, o dabar buvo tik vienintelė vieta, kur išties nustebino ir nesitikėjau – kulminacinė dalis. Visa kita – nuobodoka, be jokios intrigos (nors tarsi norėta ją sukelti), net nepasakyčiau, kad personažai labai išvystyti. Nepavyko pamėgti nė vieno veikėjo, viskas tarsi plaukė pro šalį, jokio įtraukimo nejaučiau, emocijų irgi nesukėlė išskyrus per minėtąją filmo vietą.

Vien grožio neužtenka, tuo jau ne kartą įsitikinau. Čia buvo lygiai taip pat: akims – rojus, bet viduje nieko nepalieka.

6/10

Rež.: Baz Luhrmann, vaidina: Leonardo DiCaprio, Carey Mulligan, Isla Fisher, Tobey Maguire, Gemma Ward, 2013 m., Australija, JAV, 143 min

424> Wolf Creek / Vilkduobė

Trijulė nusprendžia pakeliauti. Netoli vilkduobės jiems sugenda automobilis. Padėti pasisiūlo vietinis gyventojas..

Filmas, paremtas tikrais įvykiais, pabaigoje netgi pasakomi keli tikri faktai apie istorijos baigtį ir joje dalyvavusius asmenis. Tačiau būtent tuomet ir išaiškėja, kad tai, kaip buvo susidorota su keliais veikėjais (truputį spoilinu, bet matyt suvokiate patys, kad tikrai nebus čia visiško happy end’o), taip ir liko paslaptimi, nes tiesiog nebuvo tokių, kurie tai galėjo matyti (aišku, išskyrus patį žudiką). Todėl paremtumas siejasi tik su tokio žudiko maniako egzistavimu ir galbūt su vieno veikėjo išgyvenimais ir ,,nuotykiais“ nelaisvėje.

O filmas nuobodus. Veiksmas prasideda tik nuo maždaug 40 min (taigi, pusės filmo). Ir tai gal ir nebūtų labai blogai (nes juk dažnai viskas pajuda iš savo vietų tik antroje kino juostos pusėje, ypač, kai kalbame apie siaubo filmus), tačiau iki tol buvo absoliučiai nuobodu, veikėjai- tušti, neturintys nieko įdomaus pasakyti, dialogai prasti, net ir kraštovaizdis, kuris pačiame filme giriamas ne kartą, nepaliko įspūdžio, tad net ir į foną žiūrėti įdomu nebuvo. Vėliau kaip ir prasidėjo įdomumas, bet kai daug kas vyko tamsoje, vėlgi ėmiau nuobodžiauti.. Na, ar būtinai viskas, kas bloga, turi nutikti tamsoje? Suprantu, kad naktis prideda baimės jausmą, bet kad kai beveik nieko nesimato, tai dingsta pusė malonumo žiūrint. Kraujo yra, šlykštumų ne per daugiausiai, bet kam nepatinka tai, gal praleiskite ir šį filmą. Įtampa pagrinde auginama žiūrint būtent į pabėgti besistengiančius veikėjus. Ir, jei pradžioje maniau, kad išsigelbėti pasiseks vienam veikėjui, vėliau teko netikėtai nusivilti, tad toks netikėtumas tik ir tebuvo. Visai smagus žudikas maniakas, mėgstantis juoktis daug ir dažnai. Dar minusą dedu paskutinėms kelioms filmo minutėms, kai išaiškėjo vieno veikėjo likimas: viskas pernelyg greita, skubu, pralėkė kaip akimirka- o, mano nuomone, reikėjo kažkaip kitaip sumąstyti ten viską, nes per daug viskas lengvai ten išėjo.

Žiūrėti galima šiaip jau. Bet man nepaliko jokio įspūdžio. O tikėjausi nemažai.

4/10

Beje, šiemet turi pasirodyti antroji šio filmo dalis.

Rež.: Greg Mclean, vaidina: John Jarratt, Cassandra Magrath, Kestie Morassi, Teresa Palmer, 2005 m., Australija, 99min