Archyvas

Posts Tagged ‘Austrija’

549> Taxidermia


taxidermiaTaigi, priešpaskutinis mano savaitės plano filmas. Ir surasti nuotrauką, kuri pasirodytų patraukli kam nors, nelabai įmanoma, nes nieko patrauklaus nėra ir pačioje kino juostoje.

Šis filmas pristatomas kaip siaubo komedija/drama, metaforinis sociopolitinis  Vengrijos istorijos pasakojimas nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Pasakojama apie tris vyrų kartas: pradedama nuo kario II pasaulinio karo metu, tuomet pereinama prie jo sūnaus, dalyvaujančio greito valgymo varžybose Šaltojo karo metu, o galiausiai – prie pastarojo sūnaus – taksidermisto (to, kuris daro gyvūnų iškamšas).

Kuo daugiau dabar galvoju, tuo labiau linkstu prie nuomonės, kad siužetas gerai sukaltas, išties apgalvotas ir apmąstytas. Tik taip jau yra, kad jo pateikimas man paliko labai nemalonų įspūdį. Tikriausiai iš visų, kurie šį filmą žiūrėjo, išgirstumėte patarimą: nevalgykite. Nei prieš, nei per, o po tai jau ir patys nebenorėsite greičiausiai. Tam įtakos be abejo turi antroji filmo dalis, kur net ne valgoma, o ėdama. Dar be viso to nevengiama rodyti iš arti skerdžiamo gyvūno ir dar visokiausių šlykštybių. Žiūrėjau su mažytėmis pertraukomis, pripažinsiu, keliskart po minutę dvi ir prasukdavau, jei matydavau, kad nieko ypatingo nevyksta, nes tiesiog jaučiau, kad pusantros valandos tiesiog neištversiu. Nebuvo jokios intrigos, kuri laikytų iki galo, nors kad nebuvo visiškai neįdomu, irgi nepasakyčiau. Ypač trečioji dalis pasiutusiai gera ir tuo pačiu – šlykšti. Nors realiai visos trys dalys tokios, tik trečiojoje daugiausia žarnų rodė, kai kitose dviejose šlykštumai buvo rodomi kita forma (maistas, dažnai pasikartojantis masturbavimasis, ką jau kalbėti apie sceną, kurioje kareivis pernelyg užsifantazavo…). Ir apskritai, ta trečia dar matyt patiko dėl katinukų ir visai nuspėjau, ką jie ruošiasi padaryti, tad siurprizo tai išvydus nebuvo, bet, na, vis tiek, mieliakai jie, nors ir nuo pat pradžių rodė, kad ne iš kelmo spirti. Juokingų vietų buvo šiek tiek, kai kur juokiausi iš beviltiškumo, scenų beprotiškumo ar absurdiškumo, o gal dėl visko kartu. Nesu prieš storus žmones, bet dievaži, čia jų buvo tiek daug ir jie visi tokie apsiėdę, šlykštūs, kad na, tiesiog buvo sunku ir žiūrėti į kai kuriuos. Pabaiga – visumoje tai puiki, nieko geriau neįmanoma sugalvoti. Aišku, ne visose vietose suvokiau, kur čia ta satyra, bet buvo tokių taiklių vietų, kurios tiktų pašiepiant ir Lietuvą, ir apskritai, pasaulį (na, kad ir pabaigoje – ,,šiuolaikinis menas“).

Ne vienam tai pasirodys absurdų absurdas, gal net šlykščiausias gyvenime matytas filmas, bet iš kitos pusės per visus tuos šlykštumus galima įžvelgti šį bei tą…

Vėlgi, rekomenduoti nedrįstu, silpnų skrandžių turėtojams ir jautriems žmonėms nerekomenduoju apskritai, o toliau tai vėlgi, jei sudominau, pabandykit.

Rež.: György Pálfi, vaidina: Csaba Czene, 2006 m., Vengrija, Austrija, Prancūzija, vengrų k., 91 min

Reklama

439> 360 / 360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu

birželio 24, 2013 Komentarų: 1

360-movie-image-02-600x302Fernando Meirelles ne vienas filmas yra puikiai žinomas visame pasaulyje: Blindness, The Constant Gardener, Cidade de Deus (pastarojo dar neteko matyti). ,,360“- ne pernelyg populiarus filmas, neskaitant to, kad jame vaidina nemažai gerai žinomų aktorių: Jude Law, Rachel Weisz, Anthony Hopkins, Ben Foster, nors asmeniškai man patiko ir kiti, kurie dar neįsitvirtinę kine.

Maži meilės nuotykiai yra pinami  į vieną aistringą ir jaudinančią 21 amžiaus meilės istoriją, kuri supančioja žmones iš skirtingų pasaulio kampelių. Prasidėdamas Vienoje, tinklas apraizgo Paryžių, Londoną, Bratislavą, Rio, Denverį ir Fyniksą.

Jungiamos ne tik skirtingos šalys, miestai, bet ir skirtingi žmonės: toje pačioje istorijoje savo vietą randa ir prostitutės, ir verslininkai, kažkas bėga nuo išdavusio vaikino, kažkas puoselėja viltį, kad suras dukrą ar pagaliau pradės naują gyvenimą… Nors naujo, kitokio gyvenimo trokšta kone visi personažai. Ir jie visi įdomūs, nors apie jų gyvenimus iš tiek, kiek parodo, galima mažai spręsti, bet iš kitos pusės atrodo, kad visiškai supranti juos ir taip ir norisi kai kuriuos stumtelti, kad pagaliau pakeistų savo gyvenimą, kad pagaliau pasijaustų laimingi. Nėra čia jokios kulminacijos, viskas vyksta ramiai, nei per daug greitai, nei per lėtai, ir visai nesinori, kad filmas baigtųsi, o pasirodžius titrams kažkaip net gaila pasidaro, nes norisi sužinoti: o kas toliau? Man pačiai labiausiai patiko paskutinis pusvalandis, nors ir iki tol rodytos istorijos vertos dėmesio.

Filmas, tikiu, patiks ne kiekvienam. Man jis kad ir ne šedevras, bet mielas, šiltas ir paprastas filmas, kurį nesiraukydama pažiūrėčiau ir dar sykį. Ir tikiu, kad tik dar labiau pagerėtų nuomonė.

7/10

Rež.: Fernando Meirelles, vaidina: Jude Law, Rachel Weisz, Ben Foster, Anthony Hopkins, 2011 m., Didžioji Britanija, Austrija, Prancūzija, Brazilija, 110 min

382> Amour / Meilė


amour_2012_pic01Pirmiausia norėčiau tarstelti keletą žodžių apie šių metų Oskarų apdovanojimus, kurie vyko naktį iš sekmadienio į pirmadienį (berods apie 3h nakties mūsų laiku). Pati, be abejo, žiūrėjau šią ceremoniją ne kartu su visais, o tik vakar vakare ir užbaigiau šiandien. Kadangi iš nominantų esu mačiusi tik Les Miserables (o dabar ir Amour), tai tikrai nepulsiu ginčytis ir sakyti, kad oi, kokie neteisingi tie apdovanojimai, tuo labiau, kad jokių netikėtumų kaip ir nepateikė, tik kas labiausiai nepatiko, tai Jenifer Lawrence atitekęs Oskaras (nepatinka man ji kaip aktorė ir taškas), na, o jos kritimas tikriausiai liks vienas didžiausių įvykių iš šios ceremonijos. O renginys šiaip jau paliko tikrai labai neblogą įspūdį ir po jos užsinorėjau pamatyti kone visus (išskyrus kokį nors Skyfall) nominuotus filmus.

O Amour, kuris buvo nominuotas 5, tačiau laimėjęs tik geriausio užsienio filmo kategorijoje, jau senokai gulėjo mano norų sąraše, po puikaus straipsnio žurnale ,,Kinas“ šio filmo užsinorėjau tik dar labiau, o galutinis paskatinimas ir buvo šiemetiniai Oskarai.

Šį sykį Michael Haneke pateikia liūdną dviejų senyvo amžiaus žmonių istoriją. Džordžas ir Ana ramiai leidžia senatvę vienas kito draugijoje. Tačiau po to, kai moterį ištinka mažas insultas, ji nebegali valdyti vienos savo kūno pusės. Vyksta senolių meilės išbandymas.

Jau pačioje pradžioje parodoma šios istorijos baigtis- Anos mirtis. Taip žiūrovas nuo pat pradžių yra sutaikomas su neišvengiama liūdna pabaiga. Tuomet grįžtama į laiką, kai viskas prasidėjo ir tuomet jau nuosekliai pasakojama visa istorija.

Jau ne kartą esu gyrusi Hanekę už gebėjimą istoriją pateikti tikroviškai. Jokių įmantrybių, tik gyvenimas- toks, koks yra, be jokių pagražinimų ar perdėtų emocijų. Galbūt tik tai, kaip  Džordžas pasielgė po jos mirties, atrodo truputį perdėta, bet visumoj man šis filmas- kupinas nuoširdumo ir paprastumo..

Meilė nėra lengva, ji kupina daugybės išbandymų. Bet tik tikra meilė gali juos pereiti. Būtent tokia ir yra šių dviejų senolių meilė. Džordžo atsidėjimas, rūpinimasis žmona, nors ir pats vargiai bepajuda, yra kažkas nepaprasto, tokių žmonių (o jų tikrai yra) parodymo trūksta mūsų visuomenėje: kodėl yra rodoma vien apie piktus, nedorus žmones, o neparodomi va tokie kupini pasiaukojimo ir viską darantys iš pačios idėjos, o ne kažkokių užmačių asmenys?

Visuomet prisiminsiu močiutės žodžius, kai ji sakydavo, kad pats baisiausias dalykas yra gulėti ant patalo ir kad tokios senatvės ji nė už ką nenorėtų. Ačiū Dievui, kol kas ji yra kad ir ne kupina jėgų, bet visu 100% galinti pasirūpinti savimi. Žiūrint į Aną lengva pastebėti, kaip moteris iš paskutiniųjų nori išlaikyti orumą ir kiek galima būti savarankiškesne. Ją trikdo jos neįgalumas, kuris sulig kiekviena diena sunkėja, tačiau svarbiausia tai, kad Džordžo rūpinimasis ja nė kiek nemažėja. Ir tai taip tobula, kad žiūrint net verkti norėjosi. Nes iš tiesų, tai labai skaudus filmas, kuriame net ir laimingesnės akimirkos atrodo liūdnos, nes žinai, kad visa tai laikina, visas mūsų gyvenimas toks trapus ir laikinas ir kaip mes norime būti stiprūs bei valdyti savo gyvenimą patys. Tačiau norai ne visuomet išgirstami..

Kalbant apie Anos mirtį (t.y. kaip ji mirė), tai žinot, nė trupučio nebuvo atėjusi mintis, kodėl taip įvyko, kad to nereikėjo ar pan. Koks tas gyvenimas, kai esi pririštas prie lovos, visiškai nepajėgus ką nors atlikti, žodžio ištarti ir to negali… Tik kaip kokia daržovė guli ir lauki, kol pagaliau mirtis pasiims. O ji juk retai ima tuos, kurie to trokšta..

Be abejo, rekomenduoju. 8/10 . Ir Emmanuelle Riva nuostabi, tuoj galėčiau pradėti ginčytis, kad ji tikrai buvo vertesnė Oskaro (na jau gerai, visgi pirmiausia reiktų pamatyti Silver Lining Playbooks)..

Rež.: Michael Haneke, vaidina: Jean-Louis Trintignant, Emmanuelle Riva, 2012 m., Prancūzija, Vokietija, Austrija, prancūzų k., 127 min

380> La Pianiste / The Piano Teacher / Pianistė


film_01481_lapianisteKaip vėlam vakarui, šis filmas- tikrai ne pats geriausias pasirinkimas. Ir žinojau, kad tai tikrai nebus pozityvus kinas, po kurio garantuotai sapnuotųsi spalvoti gražučiai sapnai. Tačiau jau kelinta diena, kai vis galvojau, kad reikia pagaliau pažiūrėti šį taip daugelio išgirtą filmą, tuo labiau, kad anksčiau žiūrėti M. Hanekės ,,Funny Games“ (abi versijos) mane tikrai sužavėjo.

Visgi jau pati anotacija tikriausiai ne vieną atkalbės nuo šio filmo peržiūros, mat filmas yra apie jaunuolį Valterį, kuris įsimyli savo pianino mokytoją Eriką, o netrukus sužino apie jos sadomazohistinius potraukius.

Hanekės braižas šiame filme išlieka toks pats, koks buvo ir ankstesniuose dviejuose matytuose. Daug šviesių spalvų, nemažai tylos, dialogai vyksta tik tuomet, kai jie būtini, vyraujanti ramybė, veikėjai atrodo absoliučiai tikroviški (net nežinau, kaip kitaip išsireikšt. Tiesiog būna žiūri filmą ir atrodo: ne, tikrovėje taip nevaikštoma, nesielgiama, o čia visi tokie natūralūs, gal prisideda tai, kad vaidina neholivudiniai aktoriai?..), po truputį didinama ne tik įtampa, bet ir šleikštulys ir pasibjaurėjimas pagrindine veikėja. O juk dažniau pagrindinis veikėjas kaip tik yra tas, kuriuo žavimasi.. Bet tik ne šiame filme. Jau vien moters veido mimika, gestai, kalba kėlė neigiamas emocijas, o kai netrukus ėmė rodyti visokius jos pomėgius, ką jau kalbėti apie sceną vonioje bei kitus verčiančius kilstelėti antakius poelgius, nebeliko nieko, kaip būtų galima pateisinti šią moterį..

Ji- vidutinio amžiaus moteris, vis dar gyvenanti su mama, kuri labai griežta ir mėgstanti reguliuoti dukros gyvenimą. Kokie Erikos pomėgiai? Vaikščioti į sekso reikmenų parduotuves ir žiūrėti filmus (kokie tai filmai, sakyti tikriausiai nereikia..), lankytis aikštelėse, kur rodomas kinas po atviru dangumi, ir stebėti automobiliuose besimylinčias poreles… Prie viso to dar yra pomėgis muzikai, ypač ji yra Šuberto ir Šumano gerbėja. Po to, kai susipažįsta su Valteriu, ji ilgai nelaukia ir parodo, kad vadovaujanti bus ji. Jos taisyklės- sukrečiančios ir tokios, kurios priimtinos tikrai ne kiekvienam. Ir su kiekviena minute man vis labiau atrodė, kad jai tikrai kažkas negerai su galva. Na taip, ji tikriausiai jau ilgą laiką (o gal net visą gyvenimą?) nėra turėjusi vyro, jos gyvenimas įspaustas į griežtus rėmus, bet… Vis tiek nepateisinu jos poelgių. Filmas ir apie tai, kad meilė yra ne vien tik gauti, bet reikia ir duoti, jei man gerai taip, tai nereiškia, kad ir antrai pusei tai bus priimtina. Bet vėlgi, ar galima tai (bent iš Erikos pusės) vadinti meile?.. Nemanau.

Kulminacija puiki, nors ne ką mažiau sukrečianti nei pats filmas. Tokia ,,teisinga“, kaip aš pavadinčiau.. Tiesa, tikėjausi, kad pabaiga bus kitokia, bet ir ši- ganėtinai gera ir taip visiškai užbaigianti visą šią kraupoką istoriją.

Tikrai geras. 7/10

Rež.: Michael Haneke, vaidina: Isabelle Huppert, Annie Girardot, Benoît Magimel, Susanne Lothar, 2001 m, Austrija, Prancūzija, Vokietija, prancūzų k., 131 min

371> Funny Games / Pakvaišę žaidimai


funny-games2007-ųjų versiją jau buvau mačiusi seniau, tačiau kaip tik neseniai užsinorėjau pažiūrėti ir pirminį variantą. Abu variantai režisuoti to paties režisieriaus, tik tiek, kad naujesnis yra holivudinis (t.y. su holivudiniais aktoriais, anglų kalba), tuo tarpu ši versija priklauso Austrijai ir kalbama būtent vokiečių kalba.

Šeima atvyksta paatostogauti, bet tuomet pasirodo du jauni vaikinai, kurie laiko juos jėga kambaryje ir verčia žaisti sadistinius ,,žaidimus“.

Kai žiūrėjau naujesnę versiją, galvojau, kad jau niekas kitas geriau tų dviejų psichopatų taip negalėtų suvaidinti kaip parinktieji aktoriai, tačiau nuomonę teko pakeisti žiūrint šį filmą, kadangi ir čia psichopatus vaidina neįtikėtinai įtikinamai.

Siužete nepastebėjau jokių neatitikimų su senąja versija, taigi, žinojau, kaip viskas baigsis, tačiau nuo to žiūrėti buvo ne ką mažiau nuobodu, o įtampa buvo tokia pat sunkiai pakeliama. Rodos, visai abejingi tam, ką daro, du jaunuoliai, sužeistas vyras, praradęs teisę kaip šeimos vyras ginti savo šeimą (taigi, nejučia žlugdomas jo pasitikėjimas savimi), moteris, priversta plėšytis tarp noro bėgti ir apsaugoti savo sūnų bei vaikas, negalintis nieko padaryti, nes paprasčiausiai tam yra per mažas.. Tikriausiai būsiu nepopuliari pasakydama, kad visgi Naomi Watts man labiau patiko, šiame filme vaidinanti aktorė man buvo kiek atgrasoka, net nežinau kodėl.. O šiaip jau visa kita patiko ne ką mažiau nei vėlesnėje versijoje, bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad tas ar anas buvo geresnis, man jie tikrai lygiaverčiai.

Beje, šiam filmui būdinga tai, kad veikėjai (tiksliau- abu jaunuoliai) mėgo atsisukti į kamerą ir kalbėti mums- žiūrovams. Ir tai tikrai labai tiko šiam filmui, netgi pridėjo komiškumo.

Be abejo, rekomenduoju, ypač kam patinka įvairūs psichologiniai filmai, nes šiame būtent daugiausiai ir žaidžiama būtent psichologiniais dalykais, nors aišku, šiek tiek neapsieinama ir be smurto.

P.S. buvau truputį šokiruota, peržiūrėdama pagr. veikėjų profilius imdb puslapyje. Pasirodo, Susanne Lothar ir Ulrich Mühe buvo susituokę ir dėl to tikrai nieko blogo nematau, tačiau svarbiausia tai, kad jie- jau mirę. U. Mühe mirė 2007-aisiais, o S. Lothar 2012-aisiais, jų mirtis jungia tas pats mėnuo, tik vienas mirė viena diena vėliau..

8/10

Rež.: Michael Haneke, vaidina: Susanne Lothar, Ulrich Mühe, 1997 m., Austrija, vokiečių k., 108 min

360> Der Untergang / Downfall / Trečiojo Reicho žlugimas


derTraudl Junge- paskutinė Adolfo Hitlerio sekretorė- pasakoja apie paskutines nacių diktatoriaus valdymo dienas Berlyno bunkeryje.

Dažniausiai kariniai filmai atsigręžia į aukas arba tuos, kurie kariauja mūšio lauke. Tačiau šis filmas parodo mums, kaip jautėsi artimiausi (ir ištikimiausi) Hitlerio žmonės bei pats diktatorius, nenorintis susitaikyti su mintimi, kad reikia pasiduoti.

Filmas kelia dviprasmiškus jausmus. Rodos, turėčiau nekęsti visų pagr. veikėjų, juk jie tiek daug blogo padarė pasauliui, tiek žmonių pražudė, tiek žiaurių nusikaltimų įvykdė. Ir vis dėlto, šis filmas parodo, kad jie- patys paprasčiausi žmonės, jie turi širdis, o ne akmenis, na, jei ir ne visi, tai nemažai jų.. Taip, vieni bėgs, glausis prie rusų, išduos diktatorių, prieš kurį ilgą laiką keliaklupsčiavo, tačiau vos pajutę pavojų nubėgę ten, kur jiems saugiau. Čia gerai tinka posakis: draugą nelaimėje pažinsi. Nes bėgo ne dėl to, kad nebegalėjo pakęsti Hitlerio įsakymų, žudymų ar pan.- jie bėgo tam, kad išsaugotų savo sveiką kailį. Tuo tarpu nemažai liko tų, kurie išbuvo su Hitleriu iki galo, o jam pasišalinus- nusižudė. Aišku, ir tarp jų, manau, tikrai buvo nemažai tokių, kurie tiesiog žinojo, kas jų laukia, ir todėl visą procesą tiesiog pagreitino, tačiau buvo tokių, kurie nusižudė todėl, kad nebenorėjo gyventi nesant nacių Vokietijai. Ypač įsiminė moteris, pasakiusi: aš negalėčiau gyventi šalyje be Nacionalinio Socializmo. Taigi, šitai parodoma, koks vis dėlto didelis autoritetas kai kuriems buvo Hitleris, kurie tikėjo juo ir būtų ėję į pasaulio kraštą kartu. Kalbant apie sekretorę, kuri ir pasakojo visą šią istoriją, tai ji sudarė ramios ir niekuo neišsiskiriančios moters įvaizdį. Aišku, niekada nežinosim, kaip ten buvo iš tiesų ir kiek ji iš tikrųjų žinojo apie Hitlerio darbus, o kiek ne, bet jei filme buvo sakoma tiesa, kad ji nė kiek nesuvokė, ką jis darė, kadangi visą laiką praleisdavo Hitlerio kabinete ir niekur iš jo štabo nesitraukdavo, o paskutinėmis dienomis su juo leido laiką bunkeryje, tai būtent taip kaip ir ją vaidinanti aktorė atrodė tuomet, kai ji pamatė karo padarinius, moteris ir realybėje turėjo atrodyti, ką jau kalbėti apie vėliau sužinotus milijonus žmonių, kurie mirė dėl Hitlerio įsakymų…

Įtikinantis, įdomus ir turintis išliekamąją vertę filmas, puikiai atskleidžiantis atmosferą, kuri tuomet vyravo bunkeryje. Yra nemažai gerų aktorių, kai kuriuos mačiau nebe pirmą kartą, ypač norisi paminėti Christian Berkel, kurį kažkaip visuomet gera matyti vokiečių filmuose ir  net nesvarbu, kad dažniausiai jo vaidmenys labai panašūs. Filmas sukėlė daug emocijų ir, kaip dažniausiai panašiuose filmuose man būna, lengvai ir susigraudinusi buvau. O kaipgi kitaip. Juk kare- nieko gražaus ir linksmo..

Tačiau norisi prisikabinti dėl trukmės- pasirodė ištemptas ir vietomis nuobodokas. 7/10

Nominuotas Oskarui kaip geriausias užsienio filmas. Šiuo metu imdb Top 250 užima 107 vietą.

Rež.: Oliver Hirschbiegel, vaidina: Bruno Ganz, Alexandra Maria Lara, Christian Berkel, Thomas Kretschmann, Vokietija, Austrija, Italija, 2005 m., vokiečių k., 156 min

132> Funny Games U.S. / Pakvaišę žaidimai


Jau kurį laiką galvoje sukosi noras pažiūrėti kokį nors panašų filmą, taigi, įsijungiau šį. Šiaip jau norėčiau pamatyti originalą, bet kadangi pirmasis papuolė remake’as, tai ir pažiūrėjau jį. (Tiesa, remake’as darytas to paties režisieriaus)

Pasakojama apie šeimą, atvykusią paatostogauti viloje prie ežero. Netrukus joje pasirodo porelė vaikinų. Ir išeiti jie tikrai neketina..

Geras, psichologiškai stiprus trileris, kurio centre nežinia dėl ko ramybėje nepaliekantys nepažįstamieji ir kankinama šeima. Nėra čia beveik nei kraujo, nei jokių šlykštybių, visa įtampa kuriama veiksmais ir kalbėjimu. Abu vaikinai primena visiškus psichopatus, kurie vieną minutę šneka apie vieną,  o kita- visai apie ką kita. Stebėtinas šaltumas ir nekaltumas padarius kokią blogybę, beprotiškas ramumas ir mąstymas apie valgį ganėtinai dažnai šokiruoja.

Kalbant apie aukas, tai jie gan įtikinamai verkia, pyksta, bėga, džiovina telefoną… O telefonas savo ruožtu sušlampa, išdžiuvęs neveikia, kai tik pradeda veikti, ima ir išsikrauna baterija, o pakrovimo laidas tikriausiai kokiam automobilyje.. Bet šiaip jau tų klišių, kurios būdingos tokiems filmams, ne tiek ir daug. Todėl ir stebina.

Žiūrėti įdomu, įtampa neslūgsta iki pat paskutinės minutės, tikėjimas, kad išsigelbės, kybo tiesiog ant plauko, o tiedu- tiesiog pasmerkti tolesniems darbeliams, kad net nesitiki, jog jie žus ar bus nužudyti…

Rekomenduoju! Rašau 8/10

Rež.: Michael Haneke, vaidina: Naomi Watts, Tim Roth, Michael Pitt, Brady Corbet, 2007 m., JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Austrija, Vokietija, Italija, anglų k., 111 min.