Archyvas

Posts Tagged ‘Belgija’

952> Starry Eyes (2014)


Rež.: Kevin Kolsch, Dennis Widmyer
Vaidina: Alex Essoe, Amanda Fuller,
2014 m., JAV, Belgija, 98 min
Žanras: fantastinė siaubo drama
imdb nuoroda čia.

Ir pagaliau keletą mėnesių besitęsianti nesibaigianti peržiūrėtų, bet neaptartų filmų eilė bus užbaigta. Starry Eyes – kol kas paskutinis matytas filmas, į kurį siūlau atkreipti dėmesį tiems, kas mėgsta siaubo filmus. Net nebepasakysiu, kas būtent sudomino tiek, kad susiradau jį ir tą pačią dieną peržiūrėjau, bet tuo džiaugiuosi (nepaisant įvertinimo, kurį, rodos, jau ilgą laiką nesiseka nė vienam filmui perlipti).

Sara – jauna aktorė, kuri nesėkmingai bando įsitvirtinti Holivude. Laukdama, kol pagaliau jai pasiseks atrankose ir gaus bent kokį vaidmenį, ji dirba padavėja kavinėje, o laisvalaikį leidžia su kambarioke bei jos draugais, kurie atrodo gan tolimi Saros pažiūroms. Vieną dieną jai pasiseka – ją išsirenka vaidmeniui filme, o Sara sutinka padaryti viską, ko tik paprašys.

Iš pradžių atrodęs keistas, toks gan nemalonus (pagr. veikėja turi polinkį rautis plaukus, kai tik kas nepasiseka), taip ir norėdavosi nusukti akis, kad ir nieko tokio ypatingo nevyko ekrane. Net ir gal kiek lėtokas vietomis pasirodė, ypač pirmoje filmo pusėje. Bet kuo toliau, tuo įtampa kilo, keistumų vis daugėjo, atmosfera išlaikyta nuo pradžių iki pat galo panaši, bet į pabaigą jau visai, atrodo, nebevaldė kūrėjai fantazijos, nes ko tik ten nevyko. Kai draugė, atrašydama į mano žinutę su krūva jaustukų paklausė, kas ten vyksta, atsakiau, kad bele kas. Nes iš tiesų – visko daug, greitai, žiauriai, kruvinai. Pati pabaiga – lyg galutinis taškas, padėtas švariai, be jokių priekaištų vizualiniu išpildymu.

Filme dėmesys koncentruojamas į šlovės troškimą, karjeros siekimą, pavydą, pastangas, stresą, pereinantį kone iki beprotybės, net ir ironijos, nukreiptos į Holivudą, galima išvysti. Kam patinka vizualiai gerai pastatyti filmai su tamsia atmosfera, kurie nesibaido šiek tiek kraujo bei nori kiek įdomesnio siužeto siaubo žanro kino juostos, drąsiai siūlau bandyti įsijungti.

6/10

Reklama

840> Nymphomaniac Vol. I / Nimfomanė. Pirma dalis (2013)


PHkVUzcWOlCfop_1_lRež.: Lars von Trier
Vaidina: Charlotte Gainsbourg, Stellan Skarsgård, Stacy Martin, Shia LaBeouf, Christian Slater, Uma Thurman
2013 m., Danija, Vokietija, Belgija, Didžioji Britanija, Prancūzija, 117 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Kiek daugiau nei metai praėjo, kai visame pasaulyje praūžė dilema: uždrausti ,,Nimfomanę“ ar ne. Kol vieni įžiūrėjo kuo tikriausią legalią pornografiją, Lars von Trier gerbėjai dviejų dalių filmą vadino menu, kurį tiesiog privaloma pažiūrėti. Būdama šiokia tokia režisieriaus gerbėja, pagaliau prisiruošiau peržiūrėti pirmąją dalį. Ir galiu teigti, kad apie antrąją atsiliepimo taip pat sulauksite. Kai tik ją pažiūrėsiu.

Centre – Džo – moteris, kenčianti dėl nimfomanijos (ar tiesiog – priklausomybės nuo sekso). Ją Seligmanas, pagyvenęs vyriškis, suranda sužeistą ant asfalto lauke, ir nusprendžia parsivesti namo, kad ši bent kiek sušiltų. Moteris nusprendžia jam papasakoti savo gyvenimo istoriją. Nuo pat vaikystės (taip, toji mergaičiukė nuotraukoje – Džo vaikystėje).

Ar bereikia sakyti, kad tai filmas – suaugusiesiems ir nei paaugliams, nei tuo labiau vaikams neverta jo žiūrėti. Sakysit, šiuolaikiniai paaugliai visko matę? Galbūt. Bet įdomu, ar be sekso scenų, nuogų kūnų bei iš arti rodomų lytinių organų jie daugiau ką supras. Kad tai nėra vien for fun.

Lars von Trier man patinka dėl vizualinių ir garsinių sprendimų. Pradžia – tiesiog užburianti. Iš pradžių – juodas fonas ir krentančio vandens bei tolumoje važiuojančio traukinio (?) garsas. Nuteikia ramiai, tačiau tuo pačiu ir ėmiau laukti: kaipgi filmas prasidės? Netrukus pasirodė vaizdas – tekantis vanduo, netrukus – barškantis į metalą. Švarūs, sodrūs garsai. Ir laukimas. Netrukus viskas apsiverčia aukštyn kojom. Jei vaizdas išlieka vis dar ramus (moteris, gulinti ant žemės), muzika (ne veltui Rammstein) išblaško visą ramybę ir sukuria įtampos, kur jos, iš tiesų net nėra. Įdomiai pateikiami ir momentiniai epizodai iš Seligmano prisiminimų (,,senovinės“ spalvos, kadrai – sulėtinti, trunkantys vieną akimirką), vieno ar kito veikėjo monologai ,,papildomi“ vaizduotės ar priminimų scenų. Kardinaliai keičiasi ir muzikinis takelis – Rammstein keičiami klasikine muzika. Kaskart režisierius mane stebina sugebėjimu parinkti tokius tinkamus ir neįprastus muzikinius takelius. Pabaigoje taip pat pasitelkiamas įdomus sprendimas: vaizdas rodomas tik trečdalyje ekrano, po to šoniniuose ekrano trečdaliuose pasirodo dvi skirtingos scenos.

Yra scenų, kurios siejasi su ankstesniais režisieriaus filmais. Pati pastebėjau tik tą Džo monologą apie vienatvę, kurio metu buvo rodomi visatos vaizdai, paimti iš ,,Melancholia“. Dabar pasidomėjau, kad yra sąsaja ir su ,,Breaking the Waves“ – vienoje vietoje Džo apsirengusi lygiai taip pat kaip minėto filmo veikėja.

Taigi, rodoma šiek tiek dabarties, kurioje kalbasi Charlotte Gainsbourg ir Stellan Skarsgård vaidinami personažai. Viena jų – smerkianti ir nuvertinanti save bei savo gyvenimą, kitas – klausytojas, pateikiantis savo įžvalgų, nevengiantis ir paprieštarauti. Visgi praeitis užima didžiąją laiko dalį, o joje kol kas Ch. Gainsbourg nevaidina, kadangi pasakojimas pasirenkamas remiantis chronologija, taigi, dėmesys šioje dalyje skiriamas Džo vaikystei, santykiams su tėvais bei paauglystei. Džo vaidmenį atlieka jaunesnės aktorės. Džo pasakojimas suskirstytas į skyrius, pradedama nuo vaikystės, baigiama, kai jaunoji Džo pasako, rodos, lemiamą teiginį: I can’t feel anything. Ar tik čia nėra tas taškas, kai suvokiama, kad pereinama į priklausomybę: kai reikia vis daugiau, kad kažką pajaustum, o galiausiai net tas ,,vis daugiau“ nebegali padėti jai pajausti nors kiek malonumo?

Siužetas – lėtas, veiksmas gan siauras. Nieko linksmo ir gražaus, nors pradžioje viskas atrodo gan nekalta, tik pažaidimai, bet kuo toliau, tuo labiau galima pajausti, kad Džo vis toliau lenda į pražūtį. Niūru, slogu, žiūrint atrodė, kad ir pati apsikrėčiau tąja nuotaika.

Be minėtų aktorių pasirodo ir tokie gan žymūs veidai kaip Uma Thurman (asmeniškai neįtikino), Shia LaBeouf (kol kas neperpratau jo vaidinamo personažo – gal dar pasirodys antroje dalyje), Christian Slater (ar tik ne vienintelis jo vaidinamas personažas galėtų būti vadinamas ,,mielu“?).

Nemažai tikiuosi iš antrosios dalies – nujaučiu, kad turėtų būti sunkesnė, niūresnė, o ir daug kas teigia, kad stipresnė. Kaip iš tiesų – pamatysiu.

Šiai daliai rašau 7/10.

784> Deux Jours, Une Nuit / Two Days, One Night / Dvi dienos, viena naktis (2014)


Fabrizio-Rongione-et-marion-cotillard-deux-jours-une-nuit-pleursRež.: Jean-Pierre Dardenne, Luc Dardenne
Vaidina: Marion Cotillard, Fabrizio Rongione
2014 m., Belgija, Prancūzija, Italija, 95 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Norėjau šį filmą pamatyti ,,Scanoramos“ metu, tačiau rodymo laikas nebuvo patogus, taigi, teko atsisakyti apsilankymo kino teatre. Bet filmą vis vien pažiūrėjau ir iš tikrųjų nenustebčiau, jei jis patektų į trumpąjį sąrašą kitamet vyksiančių ,,Oskarų“ apdovanojimų užsienio filmų kategorijoje (jis atstovauja Belgijai).

Siužetas iš pažiūros neįmantrus. Pagrindinė veikėja sužino, kad bus atleista. Taip nutiko, nes darbuotojams teko pasirinkti: arba ji išeina iš darbo ir jie gauna 1000 eurų priedą prie atlyginimo, arba ji lieka darbe, o jie to priedo negauna. Aišku, buvo nubalsuota prieš ją. Moteris sveiksta po depresijos, jos santykiai su vyru pašliję, augina du vaikus. Pinigų ir tvirto gyvenimo pagrindo jai reikia kaip niekad. Todėl su kelių geraširdžių darbuotojų pagalba nutariama daryti balsavimą po poros dienų iš naujo, o per tą laiką ji susisieks su darbuotojais ir mėgins juos perkalbėti.

O tuomet ir prasideda visas įdomumas. Nes nežinau, kaip jūs, bet man eiti prašyti tokios paslaugos (juk čia lyg prašytum dovanoti 1000 eurų) būtų nemalonu. Todėl nemalonu ir žiūrėti. Ir veikėjai nemalonu prašyti. O ką jau kalbėti apie tai, kad kiti darbuotojai negyvena tiek gerai, kad galėtų žiūrėti pro pirštus į tokią sumą. Bet kaip dažnai nutinka, vieni, net ir vos sudurdami galą su galu, sutinka už ją balsuoti, nors tokių, kurie yra prieš tai, taip pat netrūksta. Tad kiekvienas balsas tampa vis svarbesnis, o veikėjos ryžtas vis mažėja. Ir dar tas komfortabilumo nebuvimas tokioje situacijoje, nenoras trukdyti kitus, sėti nesantaiką kitų šeimose. Ir kova pačios su savimi, su vaistais, kurių taip ir norisi prigerti tiek, kad neatsikeltum. Kad nebejaustum.

Kiekvienas pokalbis su kitu darbuotoju – vis naujas potyris. Naujas reagavimas į esamą situaciją. Skirtingai žvelgiama, skirtingai atsakoma. Nejučia pradedi galvoti: kuris iš jų būčiau aš? O kas, jei man būtų tokia situacija? Kurie iš ,,draugų“ iš karto nusuktų akis į šoną? O kuris padėtų, kad ir kaip jam pačiam tų pinigų reiktų.

Rodos, nelabai kas ten ir vyksta be tų pokalbių ir darbuotojų paieškų, tačiau įtraukia siužetas, o veiksmas gan greitai vystosi, nes laiko nedaug, o tiek žmonių reikia pakalbinti. O dar nepamirškime asmeninių dramų, kurioms vietos irgi pakanka.

Marion Cotillard nenuvilia ir šį sykį. Šįsyk dar ir toks moteriškas žvilgsnis ją nesyk nužvelgė nuo galvos iki kojų, nes neįmanoma pastebėti jos kūdumo, kuris, beje, itin derinosi prie jos personažo, nes tik dar labiau pabrėžia jos išsekimą. Dar toji nemaloni pasikūprinusi laikysena, kuri lydi veikėją. Ir vyras – stumiantis eiti į priekį, nesustoti. Kad ir kaip būtų nemalonu, kovoti. Yra iš ko pasimokyti.

Rekomenduoju. 8/10

648> Ernest et Célestine / Ernestas ir Selestina: meškučio ir pelytės nuotykiai


291820204_960Ernest et Celestine – tai animacinis filmas, kuris sukurtas 2012-aisiais, bet daugelis žiūrovų apie jį tikriausiai sužinojo/sužinos tik šiemet, kadangi jis nominuotas Oskaruose kaip geriausias animacinis filmas. Kiek žiūrėjau, Lietuvoje šią kino juostą jau buvo galima pamatyti Skalvijoje, o taip pat ir televizijos ekranuose.

Tai gražus pasakojimas apie našlaitę pelytę Selestiną, kuriai nuo mažumė buvo kalama į galvą, kad meškos yra priešai, o ji svajojo susidraugauti su šiuo gyvūnu. Ir vieną dieną ji sutinka Ernestą – didelį, tingų ir visai nebaisų meškiną.

Pirmiausia, tai negaliu nepagirti puikių piešinukų. Jie nuostabūs. Antra, tai animacinis filmas, kurį galite žiūrėti ir su pačiais mažiausiais kino mėgėjais, nes siužete jokio smurto, jokių keiksmažodžių, baugiai atrodo gal tik pati pradžia, kai rodė piktąją našlaičių namų vadovę. Siužetas – labai paprastas ir mielas, šypsojausi visos kino juostos metu. Tai filmukas apie dviejų padarėlių, kurie iki tol pasaulyje neturėjo nė vieno artimo draugo, draugystę, kuriai, rodos, niekas nepritarė ir nė vienas negalėjo suprasti: kaip čia dabar didžiausi priešai – pelė ir meška – susidraugauti gali. Nemažai juokingų situacijų, kai nuoširdžiai prajuokindavo. Iš tikrųjų, nieko daugiau sakyti ir nereikia, tiesiog, jei patinka animaciniai filmai, rekomenduoju.

O asmeniškai mane jis paskatino prisiminti turimas bazines prancūzų kalbos žinias ir susimąstyti apie tai, kad vertėtų tas žinias tobulinti.

8/10

Rež.: Stéphane Aubier, Vincent Patar, Benjamin Renner, įgarsina: Paul Giamatti, Forest Whitaker, Mackenzie Foy, 2012 m., Prancūzija, Belgija, prancūzų k., 80 min

630> The Broken Circle Breakdown / Lūžęs gyvenimo ratas


003The Broken Circle Breakdown – filmas, kuris šiemet pretenduoja Oskarui kaip geriausias filmas užsienio kalba. Ir, nors 99%, kad šis filmas nelaimės, bet praleisti šio filmo neperžiūrėto nerekomenduočiau.

O viskas prasideda kaip kokioje pasakoje: tatuiruočių meistrė Elisė susipažįsta su muzikantu Didier, jie įsimyli, o po kiek laiko į jų taikų gyvenimą ateina ir trečiasis gyventojas – dukrelė. Tačiau vieną dieną jie sužino liūdną diagnozę ir jų gyvenimas ima verstis aukštyn kojom.

Žiūrovas nuo pat pradžių nėra apgaudinėjamas, kadangi scenomis, kuriomis tai grįžtama į praeities įvykius, tiek vėl rodoma dabartis, iš karto parodoma, kad nieko linksmo nereiktų tikėtis. Ir vis dėlto. Toji Elisės ir Didier istorija pradžioje atrodo graži ir miela, kad tiesiog neįmanoma nesišypsoti, nepaisant to, kad jau žinojau, kaip viskas pasisuks. O paskui – liūdesys, dėl kurio nė nepajaučiau kaip sudrėko akys… Ir taip iki pat paskutinės filmo minutės. Taip, gal į pabaigą ir per daug dramatizmo kažkam pasirodys, bet šiame filme dramatizmas buvo taip parodytas, kad, rodės, niekas kitas geriau čia ir netiktų, bet tuo pačiu kilo ir kitas klausimas: o kaip reiktų realiame gyvenime viską sutvarkyti taip, kad užsibaigtų kitaip nei kad čia pateikta?.. Tapatinti su realiu gyvenimu išties ne taip ir sunku, nes tai – paprasta, nuoširdi, sunki drama, kur tiesiog ir galvoji: o kas, jei man taip nutiktų?.. kaip reiktų gyventi toliau?.. kaip nepasiduoti?.. Intarpuose rodomi Elisės ir Didier muzikiniai pasirodymai – ne ką mažiau stiprūs nei likusi filmo dalis. Dainuojant jų akys rodė labai daug jausmo, jų nuotaika, atliekant dainas, buvo būtent tokia, kokią jie tuo metu iš tikrųjų ir jautė. Išties, labai gražus muzikinis takelis (country muzika), tik gaila, niekur ,,vienoje vietoje“ albumo neradau, kad būtų, tai gal po vieną reiks rankiotis.

Tai filmas, kurį lengva pajusti ir apie kurį po peržiūros dar nemažai mąstysite.

8/10

Rež.: Felix Van Groeningen, vaidina: Veerle Baetens, Johan Heldenbergh, 2012 m., Olandija, Belgija, flamandų k., 111 min

605> Ben X / Benas X

lapkričio 19, 2013 Komentarų: 1

062678H4Benas – Aspergerio sindromą turintis paauglys. Dėl to iš jo visą laiką šaiposi bendraklasiai. Vaikinas paguodą randa tik žaisdamas kompiuterinius žaidimus.

Tai filmas, apimantis dvi temas: Aspergerio sindromą ir patyčias. Apie sindromą pasakojama nedaug, tik tiek, kad gan ilgai buvo daromi įvairūs tyrimai, kol suprato, kodėl Benas būtent toks. Tuo tarpu patyčios atskleistos kaip reikiant. Ir ,,smagumai“ prasideda nuo pat pradžių. Pati nė nepastebėjau, kaip emocijos eilinį sykį ėmė veržtis, nes žiūrėti išties sunku. Ir toji klasė – tokia stereotipiška parodyta: keli skriaudžiantys, pulkas pritariančių ir saujelė tų, kurie nepritaria, bet ir nieko nedaro, kad tai užbaigtų, nes žino, kad tuomet patys atsidurs Beno vietoje. Mokytojai mato esamą padėtį, bet nieko negali padaryti, nes Benas tyli. Mama irgi gali tik numanyti, kas dedasi. O tuo tarpu Beno galvoje gyvenimas sukasi kaip kompiuterinis žaidimas, tik, deja, jis negali pasinaudoti tais privalumais, kuriuos turi elektroninėje erdvėje.

Filmas įtraukia savo siužetu, dar karts nuo karto įtraukiama pseudodokumentikos kadrų, kai pasisako mama, mokytojai, gydytojai, daromos užuominos į ateities įvykius, o tai žadina smalsumą. Kulminacinė dalis įdomi, nors tas reikalas su mergina tai šiaip sau, asmeniškai man pagadino kiek viską. Išlaikytas vientisumas nuo pradžios iki galo, o pabaiga išties nustebinti ne vieną turėtų. Vaidyba nusivilti irgi neteko.

Būtina pažiūrėti moksleiviams, nors šiaip jau rekomenduojamas ne tik jiems, bet ir suaugusiems, kad priverstų pagalvoti, jog vis dėlto įmanoma ką nors padaryti, kad situacija pagaliau pradėtų keistis.

Nepraleiskit progos užmesti akį.

7/10

Rež.: Nic Balthazar, vaidina: Greg Timmermans, 2007 m., Belgija, Olandija, 93 min

414> Jeux d’Enfants / Love Me If You Dare / Vaikų žaidimai

gegužės 15, 2013 Komentarų: 3

1

Dar dabar negaliu atsigauti. Jeux d‘Enfants tiesiog pribloškė savo netikėtu ir įmantriu bei painiu siužetu taip, kad tiesiog negaliu jo nepridėti į geriausių kada nors matytų filmų sąrašą.

Iš pirmo žvilgsnio, pavadinimas bei filmo plakatas siūlo lengvą romantinį filmą, pavadinimu ,,Vaikų žaidimas“. Viską dar pasaldina tai, kad tai prancūzų kinas, o juk Prancūzija ir siejama su meile, šios šalies kalba- meilės kalba, o ir pati gražiausia muzika vadinama būtent šioje šalyje sukurta. ,,La vie en rose“ (garsioji E. Piaf daina) skambės ne kartą ir ne du, juokauju, kad šis filmas atsidurtų pirmoje vietoje pagal tai, kiek daug skirtingų šios dainos versijų nuskambėjo per 1,5 h. Na, ir dar pridėkime garsiąją Marion Cotillard ir jau galima tikėtis šiltai ir maloniai praleisto vakaro…

12

Bet, kaip ir minėjau, taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Jau pati pradžia, kai dar rodoma dviejų pagrindinių veikėjų vaikystė, paženklinta skaudžiais išgyvenimais. Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą krito ašaros vos po 20 minučių nuo filmo pradžios. Emocijos tiesiog liejosi per kraštus visos kino juostos metu. Prie to, be abejonės, prisidėjo pati filmo idėja: pagrindiniai veikėjai nuo pat vaikystės kartu mėgo žaisti ,,drąsos“ žaidimą (panašu į mums gerai žinomą ,,tiesa ar drąsa“) ir, liūdniausia, bet iš jo taip ir neišaugo. Nors, kita vertus, šis žaidimas juos ir jungė, neleido visiškai išsiskirti bėgant metams, o bet tačiau vis tiek labiausiai linkstu prie nuomonės, kad tas žaidimas ir sugadino jų gyvenimus, nes be jo kai kurie sprendimai būtų priimti daug anksčiau. Šiuo atžvilgiu, filmas man kiek priminė ,,One Day“. Tiesa, žaidimas įneša ir gan smagių, nuoširdų juoką sukeliančių scenų, kur tiesiog norisi kvatoti. Nors, kaip jau galima suprasti, nemažai ir įvairių liūdnų siužeto posūkių jis sukels. Ką jau kalbėti apie įvairius netikėtumus (nebūtinai susijusius su žaidimu): kelissyk man vos nesukėlė infarkto tam tikri įvykiai, ir gaila, kad vienas iš jų taip ir visai nepakrypo į gerąją pusę. Žaviuosi režisierių ir visos šios istorijos kūrėjų sumanumu bei sugebėjimu taip žaisti veikėjų likimais, o visgi, kas būtų, jei?.. Originalumas vien tuo nepasibaigia. Yra fantastinių intarpų (jie visai nerėžia akies ir nėra esminiai), įdomus pats rakursas, kuriuo filmuojama, veikėjų elgesys ir pati filmo atmosfera paliko gerą įspūdį. Negaliu nepaminėti ir aktorių bei muzikinio takelio, kurie taip pat labai patiko.

3

Galiu pasakyti, kad įsimylėjau šį filmą nuo pat pirmų minučių, dar jam nesibaigus sakiau, kad antras kartas tikrai bus ir matyt to antro irgi neužteks.. Puikus, neeilinis filmas tiems, kurie nori gero kino ir kuriems pabodo eilinės romantinės komedijos. Mane jis paliko be žado. Tikiu, kad ir daugiau tokių atsiras.

10/10

Rež.: Yann Samuell, vaidina: Guillaume Canet, Marion Cotillard, 2003 m., Prancūzija, Belgija, prancūzų k., 93 min