Archyvas

Posts Tagged ‘Biografinis’

1085> The Walk / Pasivaikščiojimas (2015)


Galvojau, kad bus toks truputį motyvacinis filmas apie tai, kaip viskas pasiekiama ir t.t. Na, žinoma, šioje istorijoje yra ir to, bet bent jau man šio filmo išskirtinumas yra pagrindinis veikėjas. 1974 m., lyno akrobatas Philippe Petit, būdamas vos 24-erių, nusprendžia įgyvendinti savo norą – pereiti lynu, ištemptu tarp Pasaulio prekybos centro dvynių stogų. Nežinau, kiek charakteris atitiko tikrovę, bet filme jis vaizduojamas kaip itin pasitikintis savimi ir netgi arogancija pasižymėjęs vyras. Nesu tokių žmonių gerbėja, o ir visos kalbos kiek nuobodokos buvo, tad dėmesys greitai nukrypo kitur, bet išjungti nesinorėjo, vis užmesdavau akį į ekraną. O tada atėjo didžioji akimirka – kai visas planas (nes, be abejo, viskas buvo daroma nelegaliai) žingsnis po žingsnio buvo pradėtas vykdyti. Ir čia nė nepastebėjau, kaip nebegalėjau atitraukti akių, o svarbiausią akimirką, rodos, net kvapą užgniaužė. Privalumas toks, kad nežinojau, kaip kas buvo realybėje, tik po filmo pasiskaičiau, kiek tikrovės buvo perteikta. Žiūrint nuotraukas, skaitant straipsnį ir suvokiant, kad žmogus iš tikrųjų pasiryžo tam ir atsirado jį palaikančių, kurie net ir suvokdami, kaip viskas beprotiškai skamba, vis vien prisidėjo prie plano, yra wow.

7/10

imdb nuoroda

1084> Leto / Vasara (2018)


LRT mediatekoje užtikau šį prieš tai Kino pavasaryje rodytą filmą (imdb nuoroda) apie 9 dešimtmečio vasarą Leningrade. Čia Viktoras Cojus, devyniolikametis, būsimasis grupės „Kino“ lyderis, susipažįsta su savo tuometiniu stabu Maiku Naumenko iš grupės „Zoopark“ bei jo žmona Natalija Naumenko.

„Kino“ pavadinimas man žinomas, bet gal tik kokį kartą teko klausytis jų muzikos. Apskritai, su Rusijos atlikėjais esu menkai susipažinusi, apie rodomų grupių lyderių likimus irgi nieko nežinojau, tad neturėjau pagrindo piktintis, kad kažką ne taip rodė (po to skaičiau straipsnį, kur buvo minima, kad filmas sulaukė nemažai kritikos dėl iškraipytų faktų). Tiesiog stebėjau jaunų žmonių istoriją, tą keistą meilės trikampį (kuris labai jau varganas, sakyčiau), o labiausiai žavėjo tai, kaip kūrėjai sugebėjo visiškai išpildyti pavadinimo keliamus lūkesčius: rodoma vasara užbūrė savo laisvumu ir nerūpestingumu. Ir buvo daug muzikos – ji ne tik skambėjo, bet veikėjai kalbėjo apie ją, o visus besimezgančius konfliktus nustumdavo į šalį susitikimai, kuriuose buvo konsultuojamasi dėl dainų tekstų, muzikos ir kt. Įdomus pasirinkimas rodyti juodai baltą istoriją (retkarčiais pasirodo ir spalvotų detalių), o kai kada vaizdas tapdavo panašus į miuziklo vertus pasirodymus, kai uždainuodavo, pavyzdžiui, visas autobusas, o ekrane sušmėžuodavo atliekamų dainų žodžiai.

Filmas atpalaiduojantis ir visai neprailgo. Tik šiek tiek pati pristatymo dalis atrodo klaidinanti, nes anotacijoje mini jį kaip kažkokią meilės istoriją, bet viskas ten taip paprastai ir lengvai, kad galima greitai užmiršti, kad iš viso kažkas ten buvo. Labiau apie meilę muzikai.

7/10

Na ir dar viena įdomybė. Mediatekoje filmą žiūrėjau įsijungusi subtitrus, tai buvo smagu, kad ir dainų žodžiai išversti, nes rusų kalbos nemoku. Bet nustebino tai, kad skambėjusioms angliškoms dainoms vertimo nebuvo. Keistokas sprendimas.

1056> I, Tonya / Aš esu Tonia (2017)


Tikrais įvykiais paremta istorija apie ledo čiuožėją Tonya Harding. Pradedama nuo jos vaikystės, baigiama įvykiu, kuris visam laikui atėmė teisę Toniai dalyvauti bet kokiose varžybose.

Neabejotinai pranoko lūkesčius. Tragikomiška drama su itin ryškiais personažais. Įdomu, kai ne tik pagrindinė veikėja, bet ir antraeiliai – Tonios mama, vyras – yra saviti, prikaustantys prie ekrano. Atrodo, nėra nė vieno, kuriam būtų galima jausti simpatiją, bet to šitam filmui ir nereikia. Paviršiumi plaukiant – lengvas, bet tuo paviršiumi plaukti nepavyksta, nes per daug aiškiai atsiveria visa Tonios gyvenimo istorija, nori nenori sukasi mintys apie tai, kas čia įvyko, kodėl jie tapo tokiais, kas paskatino vienam ar kitam elgesiui, kodėl buvo pasirinkta taip, o ne kitaip. Po filmo iš karto ėjau skaityti tikrosios istorijos.

imdb

8/10

When They See Us (mini serialas)


Vienas iš metų favoritų, kurį norėjosi visiems rekomenduoti. Aišku, dalis žmonių, kuriems apie jį kalbėjau kaip atradimą, jau seniai jį matė.

Tikrais faktais paremta istorija apie penkis paauglius iš Harlemo, kurie neteisingai apkaltinami padarę nusikaltimą Centriniame parke. Keturios serijos, kurias žiūrėjau beveik visą laiką apsiverkusi (pliusas tas, kad supratau, jog vis dar pasižymiu empatija). Žinojimas, kad žiūriu dar ne paskutinę seriją, suteikdavo kuriam laikui vilties, bet po trečios serijos nebesusilaikiau ir perskaičiau tikrąją istoriją, kurios prieš tai nebuvau girdėjusi. Tada ramiau tapo žiūrėti finalą, nors kiek tos ramybės ten buvo, tai net nebepasakysiu. Vis tiek buvo ir pikta, ir gaila.

Stipri istorija, tačiau ne ką stipresnis ir pastatymas. Muzikinis takelis įstrigo, aktoriai ir visa kita, kas paverčia serialą patraukliu, man paliko gerą įspūdį. Sakyčiau, net prisidėjo prie emocijų kėlimo, nes vargiai sujaudina net pati niūriausia istorija, jei pateikimas prastas.

imdb nuoroda

10/10

1044> Sid and Nancy (1986)

22 rugpjūčio, 2020 Parašykite komentarą

Faina, kai filmai paskatina daugiau pasidomėti dalykais. Šįkart apie Sex Pistols bosistą Sid Vicious ir jo meilę Nancy. Iki filmo absoliučiai nieko nežinojau apie visą šią istoriją, tad po filmo dar googlinau, nes buvo įdomu, kaip ten viskas užsibaigė.

Būna meilė romantiška, saldi, o būna tokia kaip Sid ir Nancy. Daug punk muzikos, narkotikų, meilės su kontrastingiausiomis jos spalvomis. Kulminacinis įvykis intriguoja, bet pats filmas dėmesį sunkiai išlaikė. Dar kartą įsitikinau, kad nei skaityti, nei žiūrėti į žmones, kurie pagrinde tik vartoja kvaišalus, man nepatinka. Nors personažai šarmo turi, buvo neblogų scenų.

imdb

5/10

The Act (2019) (1 sezonas)


Prieš kurį laiką rašiau apie Mommy Dead and Dearest – dokumentiką apie Miunchauzeno sindromu sirgusią moterį Deedee Blanchard, kuri įtikino visus aplinkui, kad jos dukra Gipsy serga krūva įvairiausių ligų, nevaikšto, negali valgyti ir todėl maitinama per zondą, buvo meluojama net ir apie dukros amžių. Visa tiesa išaiškėjo tuomet, kai Deedee buvo rasta negyva. Jei įdomūs tikri faktai, siūlau pažiūrėti minėtą dokumentinį filmą, tiesa, ten daugiau kalbama apie nužudymo bylą, labai įdomu pamatyti dukrą, jos bendravimo manierą, išgirsti aplinkos žmonių pasakojimus. The Act – serialas, kuris kiekvienoje serijoje pabrėžia, kad pasakojimas ar jo veikėjai yra pagražinti, labiau dramatizuoti, serijos koncentruojasi ne į bylą, o į Gipsy istoriją iki nusikaltimo ir po jo, tad gauname tiek, kad man net labai norisi tikėti, kad nesugalvos dar ir antrojo sezono daryti. Serialas įtraukia, greitai aš tas aštuonias serijas perbėgau, o po to, kol azartas nepraėjo, susiradau kitą 8 serijų istoriją, nes jau seniai pastebėjau, kad nors kai kada ir būna gaila, bet labai patinka tokie serialai, kurie trunka 1-3 sezonus.

Pati istorija – siaubinga, sunkiai įtikėtina ir tik faktas, kad iš tiesų taip buvo, o panašių atvejų yra ir daugiau (kitu atveju tikriausiai nebūtų ir sindromas atrastas), leidžia patikėti, kad tai – įmanoma. Pagrindinių aktorių vaidyba puiki, tai galiu pasakyti drąsiai būtent dėl matytos dokumentikos – tikroji ir suvaidinta Gipsy susipynė mano galvoje kaip vienas asmuo. Žiūrint simpatiją sunku jausti visiems – Deedee nemaloni iki blogumo, jos pokyčiai metams bėgant tampa baugūs, o Gipsy sukelia daug prieštaringų jausmų. Nors suprantu, kad ji tapo aplinkybių auka, o jos psichikai padaryta žala ne ką mažesnė nei fizinė (kai ją ištyrė, seriale paminėjo, kad ji labai sveika, kuo linkčiau abejoti, nes geriant krūvas vaistų, vargu, ar organizmas toks jau tvarkingas, o ir dokumentikoje minėjo, kad kai kurių vaistų šalutinis poveikis ir buvo simptomai, būdingi tam tikroms ligoms, kurias Deedee pripaišė dukrai). Per visus su Deedee praleistus metus mergina puikiai išmoko vaidinti, manipuliuoti ir fantazuoti, bet vietomis jos aštrus protas ir pasekmių suvokimas stebino, atrodė lyg dvi asmenybės būtų viename kūne. Tokie personažai įtraukia, o šiame pasakojime jie ir privalo būti centras, nuo kurio priklauso, kaip sudomins pati istorija.

imdb

8/10

American Crime Story. The Assassination of Gianni Versace (2 sezonas) (2018)


Apie pirmąjį sezoną rašiau čia. Primenu, kad kiekviename sezone – vis kita istorija, tad nebūtina žiūrėti pirmojo, kad suprastumėte antrąjį. Kūrėjai, remdamiesi tikra istorija, pasakoja apie bylą, kuri sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje. Trečioji istorija turėtų pasirodyti šių metų rudenį. Kartelė iškelta labai aukštai, tad su nekantrumu laukiu naujojo sezono.

Kaip ir nurodoma pavadinime, antrojo sezono siužetas skiriamas garsaus dizainerio Gianni Versace nužudymui. Ir ne kiek jam, o kiek jį nužudžiusiam žudikui Andrew Cunanan, kuriam Gianni tapo finaline auka jo žudymų istorijoje. Kadangi iki tol šios istorijos nežinojau, nė nenumaniau, ko tikėtis. Todėl pasistengsiu neišsiplėsti apie siužetą, rašydama šį savo įrašą, nes galbūt kas nors užsinorės irgi patirti tokį atradimo malonumą kaip ir aš. Beje, jau peržiūrėjusi pusę serijų internete perskaičiau, kad kai kurie rekomenduoja šį sezoną pradėti žiūrėti nuo aštuntos serijos atbuline tvarka iki pirmosios, o tuomet įsijungti devintąją. Taip, man kiek užtruko susivokti, kad viskas vyksta nuo paskutiniojo įvykio iki anksčiausiojo gan tvarkingai, be jokių grįžinėjimų pirmyn atgal, tai logikos tame patarime yra. Kita vertus, sekti istoriją nuo galo turi savo privalumų – yra daugiau erdvės spėlionėms, kas vyko praeityje, kokios Andrew tokio elgesio priežastys, kaip kai kurie žmonės susiję ir t.t.

Iš pažiūros atrodo, kad pirmojo ir antrojo sezono bylos ypatingos tik tuo, kad jų centre atsiduria žymūs žmonės. Tik tiek, kad pirmoje istorijoje įtariamasis buvo visiems pažįstamas sportininkas, o čia žymus dizaineris atsidūrė aukos vietoje. Bet netrukus paaiškėja, kad šios bylos išryškina tam tikras visuomenės žaizdas, kurios bėgant metams, atsižvelgiant ir į pastarojo meto įvykius, niekur nedingsta. Nagrinėjant O. J. Simpson bylą, buvo daug dėmesio skiriama požiūriui į juodaodžius, rasizmui, stereotipų apie nusikaltimų ir odos spalvos koreliaciją. Tuo tarpu G. Versace byla atkreipia dėmesį į homoseksualius žmones, jų padėtį paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Serialo metu nuskamba daug taiklių frazių apie Andrew paiešką – jo intensyviau buvo pradėta ieškoti tik tuomet, kai jo aukomis tapo ne kažkokie niekam nežinomi asmenys, bet daug pinigų ir svarbią padėtį visuomenėje užimantis žmogus.

Kurį laiką negalėjau žiūrėti daugiau nei poros serijų vienu metu. Ne todėl, kad būtų neįdomu, bet dėl to, koks nemalonus tipas buvo Andrew. Darren Criss vertas visų apdovanojimų ir liaupsių, kurias gavo suvaidinęs šiame seriale. Andrew – patologinis melagis, manipuliacijų meistras. Vaidmuo įtikinamas, įsimenantis ir ilgai nepasimiršiantis. Įtariu, kad ateity sutikusi jį kokiame nors filme ar seriale turėsiu sutelkti visas pastangas, kad išmesčiau iš atminties jo psichopato vaidmenį.

Vos devynios serijos, bet nesinorėjo nei daugiau, nei mažiau, nes visa istorija sutalpinta tiesiog puikiai. Pasakojimas prikausto dėmesį, sukelia pačius nemaloniausius jausmus, atskleidžiama kiekvienos aukos istorija, emocijos vietomis veržėsi per kraštus. Žiūrint paskutinę seriją buvo gaila net paties Andrew, tad šlykščių žmonių buvo tikrai daugiau nei vienas šiame seriale.

10/10

American Crime Story. The People v. O.J. Simpson (2016) (1 sezonas)


Dar vienas puikus serialas. Kol kas du sezonai, trečiasis bus rudenį. Kiekviename sezone – vis kita istorija, tad jei ateity žiūrėsiu kitus sezonus, aptarsiu atskirai. Kol kas spėjau peržiūrėti tik pirmąjį – The People v. O.J. Simpson.

Prie True crime esu prisilietusi labai mažai. Tikriausiai labiausiai esu išnagrinėjusi The Monster, nes po to ir dokumentinį filmą žiūrėjau, po to vis dar neperžiūrėta dokumentika kompiuteryje guli apie All Good Things ,,herojų“, na, ir pastebiu, kad vis dažniau pasižymiu dar ką nors iš tos serijos… Kodėl apie tai prakalbau? Ogi todėl, kad šis serialas atkuria realiai buvusias ir visuomenės nemenko dėmesio sulaukusias bylas. Pirmasis sezonas skirtas O. J. Simpson – garsus amerikietiško futbolo žaidėjas apkaltinamas savo buvusios žmonos ir su ja buvusio vyriškio nužudymu. Kol aukas atstovaujanti pusė bando įrodyti tiesą, remdamasi DNR ir kitais žmogžudystės vietoje rastais įrodymais, iškapstydami tam tikrus faktus iš kaltinamojo praeities, O. J. Simpson gynėjai ieško, kaip įrodyti jo nekaltumą.

Daug plėstis nesinori, nes neverta atskleisti detalių nežiūrėjusiems, bet šio serialo stiprybė yra ta, kad žiūrint sulig kiekviena serija ir pati nežinodavau, kuria puse tikėti. Faktai sumaišomi su galimomis teorijomis, kaip iš tiesų viskas galėjo būti, daug dėmesio skiriama pašalinėms temoms, kurios paaštrėja būtent bylos metu. Labai įdomu stebėti kovą, kuri net neaišku, kiek buvo O. J. Simpson kova,o kiek kitų, norinčiųjų pergalės dėl visai kitų priežasčių. Įtempta, o nežinant realios istorijos – dar ir intriga išlieka iki pat pabaigos. Atskleidžiama tuometinė situacija Amerikoje, požiūris į juodaodžius, policijos pareigūnų elgesys su jais, naudojimasis odos spalva tam, kad būtų pritrauktas reikiamas dėmesys. Spalvingi veikėjai, charakteriai išplėtoti taip, kad įdomu stebėti kiekvieną.

Pabaigoje papasakojami kiekvieno veikėjo likimai, taip padedant tašką šiame puikiame sezone.

9/10

 

1015> Rocketman (2019)

11 rugpjūčio, 2019 Parašykite komentarą

Atrodo, jau prieš visą amžinybę jį žiūrėjau, o iš tikrųjų – birželio pabaigoje. Rinkomės tarp šio ir naujosios Men in Black versijos, bet ypač po visų pasirodžiusių atsiliepimų buvo aišku, kad nėra net ko svarstyti. Rocketman – tai biografinis filmas apie Elton John. Prisipažinsiu, kad iki tol aš jo neklausiau, žinojau vos keletą dainų (o kad kai kurias iš jų atlieka būtent jis – net minties nebuvo), žinojau tik pagrindinius faktus apie jo gyvenimą. Tad mane papirko visi skaityti interviu, matytos nuotraukos iš filmo bei tie nesibaigiantys spėliojimai, ar pavyks šiam filmui būti geresniam nei ne taip ir seniai rodytam Bohemian Rhapsody.

Kodėl juos abu lygina – nesunku suprasti, nes visgi siužeto pagrindas – itin panašus (išgarsėjimas, seksualinės orientacijos atskleidimas ir su tuo susijusios dramos, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio ir kt.). Visgi pats pastatymas skiriasi, kadangi Rocketman – labiau miuziklas. Dainos įliejamos į siužetą (t.y. dainuojama gatvėje, patalpose, karts nuo karto savo mintis išsakant ne žodžiais, o dainuojant ir šokant), yra teatrališkumo (pvz. dainuodamas veikėjas pakyla į orą), o pagrindinį vaidmenį atlikęs T. Egerton pats atliko filme skambėjusias dainas (ir skambėjo išties gerai). Ir nors nebuvo taip, kad išėjusi būčiau visiškai užvaldyta filmo, bet man tikrai kur kas labiau patiko nei jau minėta kino juosta apie F. Mercury. Gal dėl to, kad kūrėjai nevengė visko nudailinti, vien tik užuominomis kalbėti, gal dėl vizualinio pačios istorijos pateikimo.  Žinoma, grįžusi susiradau E. John muzikos ir ieškojau video, kad pamatyčiau, kaip iš tiesų atlikėjas atrodė su įspūdingais kino juostoje matytais kostiumais.

8/10

1012> The Favourite / Favoritė (2018)

24 birželio, 2019 Komentarų: 1

Ne, ne tik filmus apie superherojus žiūriu 🙂 The Favourite norėjau pažiūrėti jau seniai, kai tik kino teatruose rodė, bet niekas iš aplinkinių neparodė susidomėjimo (maždaug kostiuminė drama – nieko įdomaus). Visos kalbos apie tai, kad čia kiek kitoks turėtų būti, ėjo veltui. Tad galop prisiruošiau peržiūrėti namuose.

Karalienė – silpna ir vis nesveikuojanti, tad jos artima draugė ledi Sara valdo šalį ir karalienei gelbsti priimant sprendimus. Kai pasirodo nauja tarnaitė Abigailė, Sara gan greitai susidomi naujoke, o pati Abigailė pamato galimybę grįžti į aristokratišką gyvenimą ir imasi plano tapti karalienės kompanione.

Ir tikrai ši kostiuminė drama skiriasi nuo daugelio kitų. Pati kažkada mėgau jas žiūrėti, pastaruosius kelerius metus apleidau (kaip ir apskritai kiną), bet šis tai buvo ,,kažkas tokio“ vien dėl savo kitoniškumo. Intrigos, subtilus humoras, ironija, viso filmo metu vykusi konkurencija tarp moterų, įtraukiantys siužetiniai vingiai, spalvingi veikėjai, įdomūs kostiumai, aštri pabaiga – vertas žiūrėjimo, pati jau senokai mačiau, bet vis dar geras įspūdis išlikęs.

8/10