Archyvas

Posts Tagged ‘Biografinis’

The Act (2019) (1 sezonas)


Prieš kurį laiką rašiau apie Mommy Dead and Dearest – dokumentiką apie Miunchauzeno sindromu sirgusią moterį Deedee Blanchard, kuri įtikino visus aplinkui, kad jos dukra Gipsy serga krūva įvairiausių ligų, nevaikšto, negali valgyti ir todėl maitinama per zondą, buvo meluojama net ir apie dukros amžių. Visa tiesa išaiškėjo tuomet, kai Deedee buvo rasta negyva. Jei įdomūs tikri faktai, siūlau pažiūrėti minėtą dokumentinį filmą, tiesa, ten daugiau kalbama apie nužudymo bylą, labai įdomu pamatyti dukrą, jos bendravimo manierą, išgirsti aplinkos žmonių pasakojimus. The Act – serialas, kuris kiekvienoje serijoje pabrėžia, kad pasakojimas ar jo veikėjai yra pagražinti, labiau dramatizuoti, serijos koncentruojasi ne į bylą, o į Gipsy istoriją iki nusikaltimo ir po jo, tad gauname tiek, kad man net labai norisi tikėti, kad nesugalvos dar ir antrojo sezono daryti. Serialas įtraukia, greitai aš tas aštuonias serijas perbėgau, o po to, kol azartas nepraėjo, susiradau kitą 8 serijų istoriją, nes jau seniai pastebėjau, kad nors kai kada ir būna gaila, bet labai patinka tokie serialai, kurie trunka 1-3 sezonus.

Pati istorija – siaubinga, sunkiai įtikėtina ir tik faktas, kad iš tiesų taip buvo, o panašių atvejų yra ir daugiau (kitu atveju tikriausiai nebūtų ir sindromas atrastas), leidžia patikėti, kad tai – įmanoma. Pagrindinių aktorių vaidyba puiki, tai galiu pasakyti drąsiai būtent dėl matytos dokumentikos – tikroji ir suvaidinta Gipsy susipynė mano galvoje kaip vienas asmuo. Žiūrint simpatiją sunku jausti visiems – Deedee nemaloni iki blogumo, jos pokyčiai metams bėgant tampa baugūs, o Gipsy sukelia daug prieštaringų jausmų. Nors suprantu, kad ji tapo aplinkybių auka, o jos psichikai padaryta žala ne ką mažesnė nei fizinė (kai ją ištyrė, seriale paminėjo, kad ji labai sveika, kuo linkčiau abejoti, nes geriant krūvas vaistų, vargu, ar organizmas toks jau tvarkingas, o ir dokumentikoje minėjo, kad kai kurių vaistų šalutinis poveikis ir buvo simptomai, būdingi tam tikroms ligoms, kurias Deedee pripaišė dukrai). Per visus su Deedee praleistus metus mergina puikiai išmoko vaidinti, manipuliuoti ir fantazuoti, bet vietomis jos aštrus protas ir pasekmių suvokimas stebino, atrodė lyg dvi asmenybės būtų viename kūne. Tokie personažai įtraukia, o šiame pasakojime jie ir privalo būti centras, nuo kurio priklauso, kaip sudomins pati istorija.

imdb

8/10

American Crime Story. The Assassination of Gianni Versace (2 sezonas) (2018)


Apie pirmąjį sezoną rašiau čia. Primenu, kad kiekviename sezone – vis kita istorija, tad nebūtina žiūrėti pirmojo, kad suprastumėte antrąjį. Kūrėjai, remdamiesi tikra istorija, pasakoja apie bylą, kuri sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje. Trečioji istorija turėtų pasirodyti šių metų rudenį. Kartelė iškelta labai aukštai, tad su nekantrumu laukiu naujojo sezono.

Kaip ir nurodoma pavadinime, antrojo sezono siužetas skiriamas garsaus dizainerio Gianni Versace nužudymui. Ir ne kiek jam, o kiek jį nužudžiusiam žudikui Andrew Cunanan, kuriam Gianni tapo finaline auka jo žudymų istorijoje. Kadangi iki tol šios istorijos nežinojau, nė nenumaniau, ko tikėtis. Todėl pasistengsiu neišsiplėsti apie siužetą, rašydama šį savo įrašą, nes galbūt kas nors užsinorės irgi patirti tokį atradimo malonumą kaip ir aš. Beje, jau peržiūrėjusi pusę serijų internete perskaičiau, kad kai kurie rekomenduoja šį sezoną pradėti žiūrėti nuo aštuntos serijos atbuline tvarka iki pirmosios, o tuomet įsijungti devintąją. Taip, man kiek užtruko susivokti, kad viskas vyksta nuo paskutiniojo įvykio iki anksčiausiojo gan tvarkingai, be jokių grįžinėjimų pirmyn atgal, tai logikos tame patarime yra. Kita vertus, sekti istoriją nuo galo turi savo privalumų – yra daugiau erdvės spėlionėms, kas vyko praeityje, kokios Andrew tokio elgesio priežastys, kaip kai kurie žmonės susiję ir t.t.

Iš pažiūros atrodo, kad pirmojo ir antrojo sezono bylos ypatingos tik tuo, kad jų centre atsiduria žymūs žmonės. Tik tiek, kad pirmoje istorijoje įtariamasis buvo visiems pažįstamas sportininkas, o čia žymus dizaineris atsidūrė aukos vietoje. Bet netrukus paaiškėja, kad šios bylos išryškina tam tikras visuomenės žaizdas, kurios bėgant metams, atsižvelgiant ir į pastarojo meto įvykius, niekur nedingsta. Nagrinėjant O. J. Simpson bylą, buvo daug dėmesio skiriama požiūriui į juodaodžius, rasizmui, stereotipų apie nusikaltimų ir odos spalvos koreliaciją. Tuo tarpu G. Versace byla atkreipia dėmesį į homoseksualius žmones, jų padėtį paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Serialo metu nuskamba daug taiklių frazių apie Andrew paiešką – jo intensyviau buvo pradėta ieškoti tik tuomet, kai jo aukomis tapo ne kažkokie niekam nežinomi asmenys, bet daug pinigų ir svarbią padėtį visuomenėje užimantis žmogus.

Kurį laiką negalėjau žiūrėti daugiau nei poros serijų vienu metu. Ne todėl, kad būtų neįdomu, bet dėl to, koks nemalonus tipas buvo Andrew. Darren Criss vertas visų apdovanojimų ir liaupsių, kurias gavo suvaidinęs šiame seriale. Andrew – patologinis melagis, manipuliacijų meistras. Vaidmuo įtikinamas, įsimenantis ir ilgai nepasimiršiantis. Įtariu, kad ateity sutikusi jį kokiame nors filme ar seriale turėsiu sutelkti visas pastangas, kad išmesčiau iš atminties jo psichopato vaidmenį.

Vos devynios serijos, bet nesinorėjo nei daugiau, nei mažiau, nes visa istorija sutalpinta tiesiog puikiai. Pasakojimas prikausto dėmesį, sukelia pačius nemaloniausius jausmus, atskleidžiama kiekvienos aukos istorija, emocijos vietomis veržėsi per kraštus. Žiūrint paskutinę seriją buvo gaila net paties Andrew, tad šlykščių žmonių buvo tikrai daugiau nei vienas šiame seriale.

10/10

American Crime Story. The People v. O.J. Simpson (2016) (1 sezonas)


Dar vienas puikus serialas. Kol kas du sezonai, trečiasis bus rudenį. Kiekviename sezone – vis kita istorija, tad jei ateity žiūrėsiu kitus sezonus, aptarsiu atskirai. Kol kas spėjau peržiūrėti tik pirmąjį – The People v. O.J. Simpson.

Prie True crime esu prisilietusi labai mažai. Tikriausiai labiausiai esu išnagrinėjusi The Monster, nes po to ir dokumentinį filmą žiūrėjau, po to vis dar neperžiūrėta dokumentika kompiuteryje guli apie All Good Things ,,herojų“, na, ir pastebiu, kad vis dažniau pasižymiu dar ką nors iš tos serijos… Kodėl apie tai prakalbau? Ogi todėl, kad šis serialas atkuria realiai buvusias ir visuomenės nemenko dėmesio sulaukusias bylas. Pirmasis sezonas skirtas O. J. Simpson – garsus amerikietiško futbolo žaidėjas apkaltinamas savo buvusios žmonos ir su ja buvusio vyriškio nužudymu. Kol aukas atstovaujanti pusė bando įrodyti tiesą, remdamasi DNR ir kitais žmogžudystės vietoje rastais įrodymais, iškapstydami tam tikrus faktus iš kaltinamojo praeities, O. J. Simpson gynėjai ieško, kaip įrodyti jo nekaltumą.

Daug plėstis nesinori, nes neverta atskleisti detalių nežiūrėjusiems, bet šio serialo stiprybė yra ta, kad žiūrint sulig kiekviena serija ir pati nežinodavau, kuria puse tikėti. Faktai sumaišomi su galimomis teorijomis, kaip iš tiesų viskas galėjo būti, daug dėmesio skiriama pašalinėms temoms, kurios paaštrėja būtent bylos metu. Labai įdomu stebėti kovą, kuri net neaišku, kiek buvo O. J. Simpson kova,o kiek kitų, norinčiųjų pergalės dėl visai kitų priežasčių. Įtempta, o nežinant realios istorijos – dar ir intriga išlieka iki pat pabaigos. Atskleidžiama tuometinė situacija Amerikoje, požiūris į juodaodžius, policijos pareigūnų elgesys su jais, naudojimasis odos spalva tam, kad būtų pritrauktas reikiamas dėmesys. Spalvingi veikėjai, charakteriai išplėtoti taip, kad įdomu stebėti kiekvieną.

Pabaigoje papasakojami kiekvieno veikėjo likimai, taip padedant tašką šiame puikiame sezone.

9/10

 

1015> Rocketman (2019)

11 rugpjūčio, 2019 Parašykite komentarą

Atrodo, jau prieš visą amžinybę jį žiūrėjau, o iš tikrųjų – birželio pabaigoje. Rinkomės tarp šio ir naujosios Men in Black versijos, bet ypač po visų pasirodžiusių atsiliepimų buvo aišku, kad nėra net ko svarstyti. Rocketman – tai biografinis filmas apie Elton John. Prisipažinsiu, kad iki tol aš jo neklausiau, žinojau vos keletą dainų (o kad kai kurias iš jų atlieka būtent jis – net minties nebuvo), žinojau tik pagrindinius faktus apie jo gyvenimą. Tad mane papirko visi skaityti interviu, matytos nuotraukos iš filmo bei tie nesibaigiantys spėliojimai, ar pavyks šiam filmui būti geresniam nei ne taip ir seniai rodytam Bohemian Rhapsody.

Kodėl juos abu lygina – nesunku suprasti, nes visgi siužeto pagrindas – itin panašus (išgarsėjimas, seksualinės orientacijos atskleidimas ir su tuo susijusios dramos, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio ir kt.). Visgi pats pastatymas skiriasi, kadangi Rocketman – labiau miuziklas. Dainos įliejamos į siužetą (t.y. dainuojama gatvėje, patalpose, karts nuo karto savo mintis išsakant ne žodžiais, o dainuojant ir šokant), yra teatrališkumo (pvz. dainuodamas veikėjas pakyla į orą), o pagrindinį vaidmenį atlikęs T. Egerton pats atliko filme skambėjusias dainas (ir skambėjo išties gerai). Ir nors nebuvo taip, kad išėjusi būčiau visiškai užvaldyta filmo, bet man tikrai kur kas labiau patiko nei jau minėta kino juosta apie F. Mercury. Gal dėl to, kad kūrėjai nevengė visko nudailinti, vien tik užuominomis kalbėti, gal dėl vizualinio pačios istorijos pateikimo.  Žinoma, grįžusi susiradau E. John muzikos ir ieškojau video, kad pamatyčiau, kaip iš tiesų atlikėjas atrodė su įspūdingais kino juostoje matytais kostiumais.

8/10

1012> The Favourite / Favoritė (2018)


Ne, ne tik filmus apie superherojus žiūriu 🙂 The Favourite norėjau pažiūrėti jau seniai, kai tik kino teatruose rodė, bet niekas iš aplinkinių neparodė susidomėjimo (maždaug kostiuminė drama – nieko įdomaus). Visos kalbos apie tai, kad čia kiek kitoks turėtų būti, ėjo veltui. Tad galop prisiruošiau peržiūrėti namuose.

Karalienė – silpna ir vis nesveikuojanti, tad jos artima draugė ledi Sara valdo šalį ir karalienei gelbsti priimant sprendimus. Kai pasirodo nauja tarnaitė Abigailė, Sara gan greitai susidomi naujoke, o pati Abigailė pamato galimybę grįžti į aristokratišką gyvenimą ir imasi plano tapti karalienės kompanione.

Ir tikrai ši kostiuminė drama skiriasi nuo daugelio kitų. Pati kažkada mėgau jas žiūrėti, pastaruosius kelerius metus apleidau (kaip ir apskritai kiną), bet šis tai buvo ,,kažkas tokio“ vien dėl savo kitoniškumo. Intrigos, subtilus humoras, ironija, viso filmo metu vykusi konkurencija tarp moterų, įtraukiantys siužetiniai vingiai, spalvingi veikėjai, įdomūs kostiumai, aštri pabaiga – vertas žiūrėjimo, pati jau senokai mačiau, bet vis dar geras įspūdis išlikęs.

8/10

1005> Puncture (2011)


Tai buvo paskutinis filmas 2018-aisiais, aprašyti jį po beveik trijų mėnesių (įrašas įkeltas, pakeitus datą) ganėtinai nelengva, nors štai, jau po truputį atgaminu, kaip ten viskas baigėsi..

Tai tikrais faktais paremta istorija (imdb) apie nuo narkotikų priklausomą teisininką Maiką, kuris su draugu ir bendradarbiu Polu imasi itin rizikingos bylos. Į juos kreipėsi medicinos seselė, kuri prieš kurį laiko sužinojo susirgusi AIDS praėjus kiek laiko nuo tada, kai agresyvus pacientas ją užpuolė su užkrėsta adata. Tokių kaip ji – daug. Moteris parodo, kad yra sukurta saugi adata, tačiau jos kūrėjas niekaip nesugeba jos parduoti, nes viską užvaldžiusi kita medicinos prekių tiekimo įmonė.

Pamenu, kad tikėjausi kažko ganėtinai paprasto, paviršiumi praeinančio pro nagrinėjamas temas filmo, bet gavau išties įtraukiantį siužetą. Tiesa, pradžioje jis lėtas ir nuobodokas, reikėjo palaukti, kol įsibėgės ir jau nebesinorės atsitraukti, bet kai tai nutiko, visai nesigailėjau, kad pagaliau prisiruošiau jį pažiūrėti. Ir neslėpsiu, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl įsijungiau Puncture, buvo filme vaidinantis Chris Evans – karts nuo karto pagalvoju, kad tokie, rodos, kvailoki argumentai pažiūrėti kažką, nes ten vaidina koks nors aktorius, neretai padeda surasti įdomius ir mažiau žinomus filmus. Kabina rimtas temas, dramos vyksta ir asmeniniame pagrindinių veikėjų gyvenime (ypač Maiko, kuriam priklausomybė ima trukdyti atlikti savo pareigas), tačiau, be abejo, daugiausiai minčių sukelia būtent bylos nagrinėjimas ir tai, kaip visi ima trukdyti siekti teisingumo, net ir suvokdami, kad tai, ko nori Maikas ir Polas, yra teisinga. Korporacija užvaldžiusi viską, teisininkai – kur kas labiau patyrę, daugiau uždirbantys ir galintys kelti bet kokias sąlygas, kai tuo tarpu pagrindiniai veikėjai dėl šios bylos turi rizikuoti karjera, pajamomis, laviruoti tarp noro padėti į juos besikreipiantiems, įrodyti tikrąją tiesą ir žinojimo, kad tai lyg kova su vėjo malūnais.

Daviau 7/10, tai tiek ir liks.

1003> Bohemian Rhapsody / Bohemijos rapsodija (2018)

29 gruodžio, 2018 Komentarų: 1

Mano nuomonė bus nepopuliari, o ir iš karto sakau, kad filmą žiūrėjau žinodama vos kelis pagrindinius faktus apie F. Mercury gyvenimą, po peržiūros praėjo kiek daugiau nei mėnuo, per tą laiką skaičiau ir girdėjau nemažai įvairių žmonių (tiek tokių kaip aš – mažai žinojusių apie grupės istoriją, tiek ją žinojusių) nuomonių, o ir neatrodo, kad liko daug žmonių, kurie šito filmo nebūtų matę, tad pernelyg nelįsiu į detales, tik paminėsiu pagrindinius dalykus, kurie patiko ir kurie ne, kas galop ir nulėmė ne per geriausią (7/10) vertinimą.

Kas patiko? Be abejo, muzikinis takelis. Kažkuriuo metu visai klausiausi Queen’ų, tad nemažai jų repertuaro žinojau dar prieš filmą, filme muzikos, Queen pasirodymų netrūko, be abejo, finalinis pasirodymas vertas išskyrimo iš kitų. Pagyros lekia ir aktorių vaidybai, tiesa, kai kurie antraeilius personažus (nes kad ir kiek kalbėta apie tai, jog norėta, kad filmas būtų apie Queen, vis vien gavosi apie Freddy, tad jį ir vadinčiau pagrindiniu veikėju) vaidinę aktoriai net ir labiau patiko už taip visų giriamą R. Malek. Jokiu būdu nesakau, kad jis blogas, jau minėtas finalinis pasirodymas, kur viskas iki menkiausių detalių atidirbta, vien ko vertas, bet kartais man atrodė net ir persistengta, tas jausmas nedingo ir kai grįžusi peržiūrėjau nemažai visokių video (tikiu, kad ne viena puoliau youtubėj ieškoti koncertų įrašų ar kitokios filmuotos medžiagos), bet kritikai ir daug žmonių sako, kad viskas su juo labai gerai, žada apdovanojimus, tai gal tik noras kabinėtis atsiradęs buvo. Na, ir dar patiko tos scenos, kai buvo rodyta apie Freddy vienatvę, kai kur taip stipriai, įtikinamai ir prikaustančiai dėmesį, kad sėdėjau kino salėj ir galvojau, oho. Kai kur įterptas humoras irgi tiko, buvo suprantamas (t.y. prajuokinantis).

Tačiau buvo ir ,,ne oho“. Tą ,,ne oho“ apibūdinčiau taip: siužetas sudėliotas kaip kas antras muzikinis filmas ir, ką supratau iš tų, kurie žino apie Queen’ų istoriją, šito panašumo būtų buvę galima išvengti, jei nebūtų kiek iškraipytos istorijos detalės. Tiesiog per daug sutapimų ir klišių (tas ,,akių atvėrimas“ lietuje, pasiekta viršūnė -> susipykimas -> susitaikymas -> kaip tik tuomet atsiradęs pasiūlymas dalyvauti didžiulio masto koncerte, kuris vėl iškelia juos į viršų ir kt.), o juk gyvenime kiek kitaip būna, kur kas sunkiau taikytis, sunkiau keltis nuslydus žemyn, kovoti su priklausomybėm ir t.t., lygiai taip pat ir su pabaiga: viskas iš principo su ja gerai, tas koncertas, žinia apie Freddy ligą, jų pasiekta sėkmė, tačiau vėlgi būčiau nieko prieš, jei būtų parodyta kiek tolesnė Queen’ų veikla, sekusi po rodyto koncerto, daugiau gylio/dramos.

Bet šiaip džiugu, kad filmas su tokia gera muzika pritraukė šitiek žiūrovų vien Lietuvoje.

Tiek išliko praėjus mėnesiui. Filmo imdb čia.

973> The Disaster Artist (2017)


Jau pasakojau, kaip žiūrėjau The Room. Galop atėjo metas ir filmui apie minėtos kino juostos kūrimą. Vėlgi, palankūs kritikų vertinimai, kelissyk žiūrėtas anonsas (nes šiuo atveju nėra ko slėpti) ir pati idėja skatino neatidėlioti peržiūros.

Gregas, trokštantis būti aktoriumi, nusprendžia kreiptis pagalbos į aktorystės mokančioje klasėje sutiktą keistuolį Tomį, o netrukus jie jau keliauja į Holivudą siekti savo svajonių. Visgi pasirodo, kad ne taip ir lengva jų siekti, kai pasitikėjimo daugiau nei talento, bet jie nežada pasiduoti.

J. Franco puikus, o šiam filmui to ir pakanka, atsižvelgiant į tai, kad jis vaidino tiek pagrindinį veikėją, tiek režisavo šią kino juostą. Nors skaičiau, kad Gregas pavaizduotas ne visai toks, koks iš tiesų (filme jo net ir gaila pasidaro, atrodo užguitas, gerietis, besiplėšantis tarp ištikimos draugystės Toniui ir bandymo susikurti sau gyvenimą), bet tai netrukdė su malonumu stebėti viso chaoso ir veikėjų tikslo – filmo sukūrimo – siekimo. Be abejo, suvaidintos visos kultinės scenos, pasakytos daugelio mintinai jau žinomos frazės, o smagiausia, kai antraeiliai veikėjai diskutuoja apie The Room klaidas, dėl kurių jis ir tapo toks blogas, kad net geras.

Be abejo, peržiūrėti The Room prieš įsijungiant šį – būtina, kad pamatytumėte The Disaster Artist (imdb) genialumą.

8/10

877> Amy (2015)


amyfilmRež.: Asif Kapadia
2015 m., JAV, Didžioji Britanija, 128 min
Žanras: dokumentinis, biografinis, muzikinis
imdb nuoroda čia.

Tai dokumentinis filmas apie Amy Winehouse, vieną iš klubo 27 narių (jei kas nežinote, šiam ,,klubui“ priklauso garsenybės, mirusios būtent 27-erių), o jei rimčiau – apie puikią atlikėją ir liūdną jos gyvenimą.

Kuo patiko pats filmas. Chronologiškai sudėliota istorija. Apie Amy kalba įvairūs jos aplinkos žmonės, pateikiamos skirtingos nuomonės. Daug autentiškų vaizdų, filmuotos  medžiagos, iliustruojančios skirtingus atlikėjos gyvenimo laikotarpius. Nuotraukų taip pat yra iš asmeninio archyvo. Muzikiniai intarpai įdėti ne be priežasties, kiekvienam – laikas ir vieta. Švarus, emocingas filmas, parodantis Amy iš įvairių pusių: tiek kaip puikų talentą, tiek kaip priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio turintį ir pakilimus bei nuosmukius išgyvenantį žmogų.

Kuo įdomi Amy istorija. Sakysit: man nepatinka Amy muzika,kodėl turėčiau tai žiūrėti. Taip, man jis buvo įdomus vien todėl, kad Amy visąlaik mane žavėjo kaip atlikėja, o į jos gyvenimą pernelyg nesigilinau, nors, žinoma, žymesnius nuosmukius mačiau spaudoje. Tačiau Amy istorija įdomi net ir nemėgstant jos muzikos. Man tai istorija apie žmogų, kuris norėjo būti laimingas, siekė savo svajonės, bet galiausiai dėl tam tikrų aplinkybių vis krisdavo žemyn. Ir ne tik dėl narkotikų, alkoholio. Man ji neatrodė skirta pasauliui, kur fotografai sekioja kiekviename žingsnyje, kur jos dainų klausytis ateina į stadionus ir parkus (jos muziką įsivaizduoju tik mažoje kamerinėje aplinkoje, o ji ir pati vienu metu sakė, kad būtent apie dainavimą baruose ji svajojo), kur ji turi fotografuotis visokiems žurnalams ir traukti į pasaulinius turus. Nė viename kadre ji nekalbėjo apie pinigų ir šlovės troškimą, jos mintis, ką reiškia būti garsiai, iš viso verta citavimo. Ir tuomet ateina žmonės, kurie ją stuma, kurie sakosi rūpinęsi ja, jos gerove, bet tuo pačiu ir skatinę koncertuoti, atlikti muziką, kurios ji nenorėjo. Amy nuoširdumas sužavi, ji nevaidino: jei jai būdavo negerai, tą būdavo galima pastebėti jos veide, elgesyje, jei ji džiaugdavosi, jos džiaugsmas atrodydavo kone kaip vaiko (toji scena, kai buvo pranešta, kad ji laimėjo Grammy, tiesiog tobula). Liūdna – kitaip ir būti negali, ypač, kai žinai, kuo viskas užsibaigė ir kaip kitaip galėjo baigtis. Gera – nes atrodo, kad buvo jos gyvenime ir linksmesnių akimirkų, kad nepaisant kritimų ji bandydavo keltis,būti be narkotikų. Bet visgi nuolatinės laimės man joje trūko, dažnai man ji atrodė tiesiog kaip prispaustas, nelaimingas žmogus. Net ir tuomet, kai kokainas buvo tik jos ateitis.

Gera, įdomi dokumentika. Jei kas turėsit galimybę į kiną nueiti filmo pažiūrėti, rekomenduoju. 8/10

838> Catch Me If You Can / Pagauk, jei gali (2002)


catch-me-if-you-canPasirodau, kad dar esu gyva ir kad tikrai nesiruošiu apleisti šio tinklaraščio. Pastarąjį mėnesį, kol nebuvo čia nė vieno įrašo, iš tiesų filmų ir nežiūrėjau – jei rasdavau laiko, akį užmesdavau į Game of Thrones, True Detective, Younger, o visa kita liko tik ateities svajonėse. Šį filmą žiūrėjau gal prieš porą savaičių būdama pas tėvus, nes labai jau ten geru laiku per televiziją jį rodė.

Rež.: Steven Spielberg
Vaidina: Leonardo DiCaprio, Tom Hanks, Christopher Walken, Martin Sheen, Nathalie Baye, Amy Adams, James Brolin, Jennifer Garner, Nancy Lenehan, Elizabeth Banks
2002 m., JAV, Kanada, 141 min
Žanras: biografinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Esu jį mačiusi labai seniai, mažai ką teprisiminiau, taigi, buvo proga atnaujinti atmintį. Tai biografinė drama apie sukčių, kuris klastojo čekius, tapatybes, o jo intensyviai ieškojo vienas FTB agentas.

Nors ir nepriskiriamas, bet šį filmą rašyčiau prie komedijų – man jis būtent toks pasirodė. Linksmas, nuotaikingas, kartais net pikta darydavosi dėl absurdiškumo. Nesidomėjau, kaip skamba tikra istorija ir įsivaizduoju, kad daug kas pasaldinta, hiperbolizuota, bet iš esmės vietomis galvojau, kad yra gi žmonių, kuriems taip sekasi. Ypač pabaigoje, jau kai einant titrams buvo pasakojama, kaip kam užsibaigė, teliko tik atsidūsti ir nusijuokti.

Spalvingi charakteriai. Ne tik Leonardo DiCaprio (jis man labai priminė savo veikėju The Wolf of Wall Street vaidintą personažą), bet ir Christoper Walken žavėjo savo gebėjimais vaidinti. Amy Adams ,,kvailutė“ matyta jau ne pirmą kartą ankstesnėje jos filmografijoje, todėl, kaip kažkada, pasidžiaugsiu, kad ji sugebėjo išaugti iš tokių vaidmenų.

Visai nenuobodus ir nuotaikingas – tiek, kad net nekreipiau dėmesio į ilgiausias reklamas ir neužmiršdavau iki jų pabaigos, ką ten rodė. Pramoginis, be kažkokios ten gilios užslėptos minties, prie geriausių matytų nepriskirčiau, bet prie tų, kuriuos su malonumu pažiūrėčiau darsyk – tikrai taip.

7/10