Archive

Posts Tagged ‘Brazilija’

862> Infancia clandestina / Clandestine Childhood (2011)

rugpjūčio 17, 2015 Komentarų: 2

infancia

Intarpas prieš atsiliepimą apie paskutinį matytą filmą. Pasirodo prieš keletą dienų šiam tinklaraščiui suėjo ketveri. Ketveri metai, kiek daugiau nei tūkstantis įrašų – negaliu sakyti, kad tinklaraštis apleistas. Ir visgi per artimiausius kelerius metus neplanuoju naujo tūkstančio prirašyti. Sulėtėjo filmų žiūrėjimo tempai. Bet smagu, kad kažkas užsuka ir be manęs perskaito įrašus. Nors seniausius norisi slėpti po devyniais užraktais. Bet juk senstame ir mokomės.

Rež.: Benjamín Ávila
Vaidina: Natalia Oreiro, Ernesto Alterio, César Troncoso
2011 m., Argentina, Ispanija, Brazilija, 112 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

2013-ais Argentina šį filmą siuntė kaip pretendentą į Oskaro statulėlę užsienio filmo kategorijoje. Filmas į trumpąjį sąrašą nepakliuvo, tačiau savo šalyje jis, anot Wikipedijos, labai populiarus. Tai istorinė drama, nukelianti į 1979-uosius. Sukilėliai, revoliucionieriai nusiteikę prieš Argentinos diktatūrą yra gaudomi, o vėliau – kankinami arba žudomi. Pagrindinis veikėjas, iš kurio pozicijos viskas ir rodoma – berniukas, kuris su tėvais turi slėptis po netikromis tapatybėmis ir saugotis aplinkinių. Filme parodomas šeimos gyvenimas, berniuko blaškymasis tarp tiesų, kurios sakomos jo šeimoje ir to, kas teigiama ar ko reikalaujama mokykloje, dar įsimaišo vaikiška meilė.

Iš esmės filmas neblogas. Paliko gerą įspūdį kai kurie techniniai sprendimai, kinematografija pasirodė gan stipri. Siužetas visgi vangokas ir nuspėjamas. Nieko naujo neparodyta, sudėliotas kaip eilinis istorinis filmas panašia tematika, vietomis nuobodokas, vietomis įtraukiantis.

Jei kas skaitote ir pagrindinę informaciją, kurią pateikiu pradžioje, greičiausiai nustebsite išvydę Natalijos Oreiro pavardę. Aišku, jei dabar esate paaugliai ar vaikai, ši pavardė jums nieko nesakys, bet mano kartai (man dvidešimt su trupučiu) ji kelia nostalgiją. Ką čia nostalgiją – mano namuose yra krūva jos plakatų ir netgi kompaktinis diskas. Iki šiol ji man viena gražiausių moterų, o šiame filme paaiškėja, kad tas grožis vis dar išlikęs. Tad kodėl turėtumėte nustebti? Nes paprastai ji matoma muilo operose. Nors praeity esu mačiusi keletą vaidybinių filmų (kodėl, tikriausiai jau supratote, plius, jie buvo netgi per televizorių rodomi. Kas yra kiek keista, nes neholivudą rodo retokai), bet dabar suaugėliškom akim galėjau įvertinti jos vaidybą. Ir man ji patiko, nepastebėjau, kad kas kliūtų. Berniuką vaidinęs aktorius ne visada įtikindavo, o labiausiai patiko jo dėdę vaidinusio aktoriaus vaidyba (nors ne tik vaidyba, bet ir personažas).

Daugiau nelabai ką turiu pasakyti apie šį filmą. Toks išsitrinantis iš atminties jau po dienos ar dviejų.

5/10

464> Cidade de Deus / City of God / Dievo miestas


City of God 1Taigi, šiandien pristatau tik neseniai baigtą peržiūrėti ,,Dievo miestą”, kuris tikriausiai ne vieno iš jūsų yra vadinamas ,,vienu geriausių kada nors matytų filmų”- taip, daug kam jis patinka. Teigiamai jį vertina ir kritikai: kino juosta buvo apdovanota visa krūva įvairiausių apdovanojimų bei nominuota keturioms Oskaro statulėlėms. Režisuotis šios juostos ėmėsi Katia Lund bei Fernando Meirelles- pastarasis gerai žinomas iš tokių filmų kaip  The Constant Gardener, Blindness ir 360.

Dievo miestas – tai Brazilijos sostinės Rio De Žaneiro skurdus priemiesčio rajonas. Jame užaugę Roketas ir Mažasis Ze pasirenka visiškai skirtingą gyvenimą, nors abu neišvengia kriminalinio pasaulio verpetų. Mažasis Ze – negailestingas žudikas ir gaujų lyderis. Baikštusis Roketas nežudo, bet jo ginklas – fotoaparatas.

Pačioje pradžioje rodomas kone komiškas vaizdelis: būrys paauglių vaikosi vištą, kuri visai nenori būti pagauta. Staiga po kojomis pasitaiko vietinis berniukas su fotoaparatu ant kaklo: gaujos vadas ragina jį pagauti vištą. Tuo tarpu iš priešingos pusės sustoja keli policijos automobiliai. Iš abiejų pusių- ginkluoti žmonės, o vaikinas svarsto, kaip teisingiausiai pasielgti šioje padėtyje. Tuomet viskas nusikelia į praeitį, kur po truputį dėliojama istorija apie Dievo mieste augančius vaikus, kurių kraujyje įaugę, kad šiame pasaulyje išgyvena tik stipriausieji. Vagystės, apiplėšimai, žmogžudystės- tai visiškai normalu, vos ne kiekvienas vaikas jau yra laikęs šautuvą rankoje ar netgi juo pasinaudojęs. Niekas neišduoda savų, todėl policininkai visuomet lieka nieko nepešę, nes neatsiranda nei vieno mačiusio, kas ką tik nutiko, kas buvo to nusikaltimo dalyviai ir pan., ką jau kalbėti apie tai, kad ši valdžios institucija yra korumpuota ir, jei tik bus iš anksto atitinkamai susitarta, vietoj tikrųjų žudikų bus pagauti (o tai neretai užsibaigia ir nužudymu) visiškai nekalti. Tai išties labai tikroviškai perteiktas gatvės gyvenimas: jokių perdėtai išpūstų scenų, jokių laimingų pabaigų (nors kai toks rajonas, laimingas esi vien todėl, kad tavęs dar niekas nenužudė), vienus nusikaltėlius keis kiti (ir kaip baisiai atrodo, kai visiški mažiai, kuriems dar reiktų nerūpestinga vaikyste džiaugtis, visus iš eilės pyškina..), ratas vargu, ar nustos kada suktis. Juk jie nemato jokio kito kelio: nusikaltimai- tai lengviausias kelias gauti pinigų. Tik vienas kitas išdrįsta pabėgti į ramesnę vietą, tik vienas kitas iš jų lanko mokyklą.

Filmas pastatytas remiantis tikrais įvykiais, t.y. pagal autobiografinę knygą. Įdomi detalė ta, kad kūrėjai jį statė ne Dievo miestu vadinamame rajone, o kaimyniniame- mat būtų buvę pernelyg pavojinga. Taip pat, kiek skaičiau, buvo surinkti žmonės tiesiog ,,iš gatvės”, o ne profesionalūs aktoriai, tačiau rezultato tai tikrai nepagadino.

Tai kino juosta, kurios kai kurios scenos tikrai ilgam neišsitrins iš atminties (pvz. man viena iš tokių yra, kai vienas iš veikėjų, dar visai berniukas, su didžiausiu džiugesiu veide (jo akys tiesiog švietė!) šaudė į kitus.).

8/10

Rež.: Kátia Lund, Fernando Meirelles, vaidina: Alexandre Rodrigues, Leandro Firmino, 2002 m., Brazilija, Prancūzija, portugalų k., 130 min

439> 360 / 360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu

birželio 24, 2013 Komentarų: 1

360-movie-image-02-600x302Fernando Meirelles ne vienas filmas yra puikiai žinomas visame pasaulyje: Blindness, The Constant Gardener, Cidade de Deus (pastarojo dar neteko matyti). ,,360”- ne pernelyg populiarus filmas, neskaitant to, kad jame vaidina nemažai gerai žinomų aktorių: Jude Law, Rachel Weisz, Anthony Hopkins, Ben Foster, nors asmeniškai man patiko ir kiti, kurie dar neįsitvirtinę kine.

Maži meilės nuotykiai yra pinami  į vieną aistringą ir jaudinančią 21 amžiaus meilės istoriją, kuri supančioja žmones iš skirtingų pasaulio kampelių. Prasidėdamas Vienoje, tinklas apraizgo Paryžių, Londoną, Bratislavą, Rio, Denverį ir Fyniksą.

Jungiamos ne tik skirtingos šalys, miestai, bet ir skirtingi žmonės: toje pačioje istorijoje savo vietą randa ir prostitutės, ir verslininkai, kažkas bėga nuo išdavusio vaikino, kažkas puoselėja viltį, kad suras dukrą ar pagaliau pradės naują gyvenimą… Nors naujo, kitokio gyvenimo trokšta kone visi personažai. Ir jie visi įdomūs, nors apie jų gyvenimus iš tiek, kiek parodo, galima mažai spręsti, bet iš kitos pusės atrodo, kad visiškai supranti juos ir taip ir norisi kai kuriuos stumtelti, kad pagaliau pakeistų savo gyvenimą, kad pagaliau pasijaustų laimingi. Nėra čia jokios kulminacijos, viskas vyksta ramiai, nei per daug greitai, nei per lėtai, ir visai nesinori, kad filmas baigtųsi, o pasirodžius titrams kažkaip net gaila pasidaro, nes norisi sužinoti: o kas toliau? Man pačiai labiausiai patiko paskutinis pusvalandis, nors ir iki tol rodytos istorijos vertos dėmesio.

Filmas, tikiu, patiks ne kiekvienam. Man jis kad ir ne šedevras, bet mielas, šiltas ir paprastas filmas, kurį nesiraukydama pažiūrėčiau ir dar sykį. Ir tikiu, kad tik dar labiau pagerėtų nuomonė.

7/10

Rež.: Fernando Meirelles, vaidina: Jude Law, Rachel Weisz, Ben Foster, Anthony Hopkins, 2011 m., Didžioji Britanija, Austrija, Prancūzija, Brazilija, 110 min

242> The Vow / Meilės priesaika


Neseniai susituokusi pora susižeidžia autoavarijoje netikėčiausiu momentu. Leo atsiperka tik keliais nubrozdinimais ir mikliai gyjančiomis mėlynėmis, o jo žmona Peidž atsiduria komoje. Gydytojai pakankamai greitai atgaivina moterį, tačiau ji absoliučiai nieko neprisimena iš pastarųjų 5-erių metų gyvenimo.

Kiek žiūrėjau, visokias meilės istorijas vertinu tikrai  labai skirtingai, nuo vieneto iki dešimtuko, tad matyt arba priklauso nuo nuotaikos, arba nuo tos istorijos pateikimo, nes iš dalies, juk visos meilės istorijos panašios.

Filmas paremtas tikra istorija, pabaigoje sužinosime, kad pora, kuri įkvėpė šį filmą, susituokė ir susilaukė dviejų vaikų, nors moteriai atmintis taip ir negrįžo. Ar grįžo atmintis filmo veikėjai- pažiūrėkite ir pamatykite.

Filmas skirtas absoliučiai moteriškajai auditorijai. Ganėtinai saldus ir romantiškas filmas, o porelė iki avarijos buvo iki skausmo laiminga ir ideali, be jokių pykčių, balso kėlimų ir nesutarimų. Ir ką gi, po avarijos Peidž neprisimena būtent to laikotarpio, kurį ji praleido su mylimu Leo. Ji galvoja, kad tebėra susižadėjusi su kitu vyru, baigė teisę (o iš tiesų ją metė) ir puikiai sutaria su tėvais. Tačiau net ir pastarasis dalykas- ne tiesa. Bet tėvai pasinaudoja tokia jos padėtimi ir visaip lenkia į savo pusę. Todėl mane jie pykdė. Nebendravo jie šitiek metų, o dabar bando ją įtikinti, kad tikrasis gyvenimas yra tas, kurį ji leido su jais, o ne vyru. Na, o vyrelis bando visaip jai padėti atsiminti jų kartu praleistą gyvenimą..

Tai va, didesnes emocijas man kėlė būtent Peidž tėvai, kurie vaidino, kad jokių nesutarimų nė nebuvo. O pati meilės istorija.. Kai kurios vietos buvo tikrai mielos, bet šiaip viskas pernelyg gražu. Eilinį kartą paburbėsiu, kad nemėgstu Ch. Tatum, nors kažkodėl filmus su juo vis tiek žiūriu. Užtat man patinka Rachel McAdams. Miela aktorė, tik norėtųsi ją pamatyti kitokiuose vaidmenyse nei kad esu įpratusi matyti. Na, juk vieną dieną jai nebetiks romantiniai filmai..

Pabaiga banaloka, bet ai, man ji patiko.

5/10

Rež.: Michael Sucsy, vaidina: Rachel McAdams, Channing Tatum, Sam Neill, Jessica Lange, 2012 m., JAV, Brazilija, Prancūzija, Australija, Didžioji Britanija, Vokietija, anglų k., 104 min

210> Blindness / Aklumas


Jose Saramago knygą ,,Aklumas” skaičiau gal prieš trejus metus. Ji man labai patiko ir vis dar yra viena geriausių knygų, kurias esu skaičiusi. Tačiau tik šiandien įsijungiau šios knygos ekranizaciją.

Mieste kyla pandemija, kuri pavadinama baltuoju aklumu. Žmonės ima apakti. Valdžia nusprendžia izoliuoti apsirgusiuosius ir visus išveža į tam paskirtą ligoninę. Ligoninė pajuosta didžiule tvora, o ją saugo apsauginiai. Tarp visų aklųjų yra viena moteris- gydytojo žmona, kuri kažkokiu būdu išvengia šio apsirgimo. Ji tampa visų ,,akimis” ir prižiūri savo palatos žmones.

Iš vienos pusės, banalu yra tai, kad atsiranda vienas žmogus, kuris už kitus yra pranašesnis. Bet iš kitos pusės, tai yra naudinga, nes įmanoma įsivaizduoti, kas būtų su vienos palatos gyventojais, jei jos nebūtų (tai parodo kitų palatų veikėjai). Dar, kalbant apie banalius dalykus, tai tokia gali pasirodyti ir pabaiga. Bet man ji buvo tokia paprasta ir graži, be kažkokios didelės pompastikos.

Nors knyga skaityta senokai, bet visgi negaliu neprisikabinti prie kai kurių dalykų. Visų pirma, filmas yra kiek per ilgas. O numanau, kad taip nebūtų pasirodę, jei daugiau dėmesio būtų skirta vieniems dalykams, o mažiau- kitiems. Sugyvulėjimui, visiškam saiko, estetiškumo, gerų manierų, vilties praradimui skirta ne tiek ir daug, o tai, mano nuomone, šioje istorijoje ir yra svarbiausia. Todėl galėjo kiek patrumpinti ,,antrąją dalį” (po gaisro). Dar užkliuvo tai, kad per mažai skirta scenai bažnyčioje, iš knygos man ji labai įstrigo. Tačiau turiu pasakyti, kad visa ta aplinka bažnyčioje buvo tokia, kokią ir įsivaizdavau skaitydama, net žiūrint atrodė, kad filmą jau esu mačiusi (bet to tikrai nebuvo). Ir ne tik bažnyčia, bet ir ligoninė, jos keitimasis bėgant laikui atrodė būtent taip, kaip įsivaizdavau.

Tačiau, kaip ir minėjau, buvo suteikiama daugiau dėmesio ne tam, kam turėjo. Žinoma, kai kurios scenos parodė, kaip galima nusiristi, kai prarandamas vienas svarbiausių gebėjimų ir nėra kitų, kurie gali pasirūpinti, nes ir jie lygiai toje pačioje padėtyje. Bet knygoje viskas kitaip, viskas smulkiau, visko daugiau.. Nebuvo tokio jausmo, koks buvo skaitant knygą, mane labiau įtikino tik toji japonų pora, jų vaidyba tai tiesiog puiki.

Bet šiaip jau filmas vertas žiūrėjimo, ypač, jei mėgstate filmus apie visokias apokalipses, tai šis turi būti būtinai pamatytas.

6/10

Rež.: Fernando Meirelles, vaidina: Mark Ruffalo, Julianne Moore, Gael García Bernal, 2008 m., Kanada, Brazilija, Japonija, anglų k., 121 min