1028> Jojo Rabbit / Zuikis Džodžo (2019)

Sausį mačiau du filmus. Pirmasis – Jojo Rabbit. Neturėjau didelių lūkesčių, bet užtat kaip buvo gera, kai dar nė nebaigus žiūrėti filmo, jaučiau, kad pranoko juos visiškai ir koks puikus sprendimas buvo nueiti į kiną. Tragikomiškas filmas apie berniuką II pasaulinio karo metais, turintį nematomą draugą Hitlerį ir apskritai labai atsidavusį visoms skelbiamoms nacistinėms tiesoms. Bet užtenka susipažinti su žyde mergaite, kad po truputį jo galvoje viskas imtų jauktis.

Čia vienas tų filmų, kur ima juokas, po to jau norisi verkti, o tada iš karto ir vėl juokinga. Kai kada net nespėdavau sureaguoti, nes pernelyg greitai emocijos keitėsi. Labai gražiai pastatytas: spalvos, kostiumai traukė akį, muzika kėlė šypsnį (žinomos dainos perdainuotos vokiškai), atrodo, apgalvota iki detalių viskas. Veikėjai simpatiški. Prieš tai skaičiau, kad nė velnio S. Johnsson neverta jokių nominacijų už šį vaidmenį, bet mano akimis vaidmuo buvo įtikinamas, bet aš ir šiaip kiek subjektyvi jos atžvilgiu, nes patinka man ją kine matyti, niekad neužkliuvo, kad kažkas ne taip būtų su jos vaidyba. Veikėjai įdomūs, net ir antraeiliai, menkai pasirodę ekrane personažai pasirodydavo įsimintinai. Humoras labai įvairus – t.y. patiks ir subtilesnį, ir juodą, ir primityvesnį mėgstantiems. O jei netyčia esate matę nors vieną Taika Waititi filmą, tai jau ir suprasite, ko galite tikėtis.

Po peržiūros užrašiau 8/10, bet šiaip ir daugiau, įtariu, ateity pasižymėsiu, nes puikus filmas. Žiūrėčiau darsyk.

932> Snowpiercer / Sniego traukinys (2013)

Rež.: Bong Joon Ho
Vaidina: Chris Evans, Jamie Bell, Tilda Swinton, Ed Harris, Octavia Spencer
2013 m., Pietų Korėja, Čekija, JAV, Prancūzija, 126 min
Žanras: Veiksmo trileris, mokslinė fantastika, drama
imdb nuoroda čia.

Buvo čia kažkada Chris Evans bumas, tokiu būdu ir šį filmą susiradau. Pažiūrėjau dešimt minučių ir išjungiau. Dabar pasinaudodama tuo, kad kažkaip vėl patraukė kinas, įsijungiau ir nutariau peržiūrėti visą. Apokalipsė. Viskas paskendę sniege, visi mirę išskyrus tuos, kurie gyvena traukinyje, keliaujančiame aplink žemės ašį. Traukiny yra tam tikros socialinės grupės. Paskutiniame vagone gyvena vargingiausi ir mažiausiai privilegijų turintys žmonės, kurie minta baltymų plytelėmis (vėliau netgi galima bus pamatyti, iš ko jos daromos), gyvena nešvaroje ir yra nuolat prižiūrimi prižiūrėtojų, karts nuo karto užeinančių, baudžiančių tuos, kurie nusižengia kokiai taisyklei, darantys su šiame vagone gyvenančiais žmonėmis viską, ko tik užsigeidžia. Neapsikentę to šie išlikusieji,vadovaujami Kurčio, nusprendžia pasipriešinti ir keliauti į vagono priekį.

Pradžia dar kaip ir neblogai buvo, toliau irgi visai smagiai žudynės atrodė, bet galop vis sukdavosi galvoje mintis, kad nepatinka man rodomi nelogiškumai, jog ima atsibosti tai, kad tiesiog einama, kovojama, lyg ir vis kažkas naujo kiekviename vagone, bet prasmės jokios. Net ir finalas, kai išaiškėjo, kaip ir kas ten, nepaliko nė menkiausio įspūdžio. Kaip ir kokybiškai pastatytas, vizualiniams sprendimams priekaištų neturiu, pati pabaiga irgi būtent tokia, kokia tenkino, bet apskritai tikėjausi įdomesnės kino juostos. 4/10

750> Sibirskiy tsiryulnik / The Barber of Siberia / Sibiro kirpėjas (1998)

Rež.: Nikita Mikhalkov
Vaidina: Julia Ormond, Oleg Menshikov,
1998 m., Rusija, Prancūzija, Čekija, Italija, 180 min
Žanras: romantinė drama, komedija
imdb nuoroda čia.

Džeinė atvyksta į Rusiją 1885 m. padėti pažįstamam išradėjui įtikinti valdžią paremti jo išradimą ,,Sibiro kirpėjas“. Tik štai moteris netikėtai įsimyli jauną karininką.

Jie susipažįsta traukinyje. Jo pavardė – Tolstojus. Ji skaito ,,Aną Kareniną“. Netrukus moteris ir vadinama ne kitaip išskyrus Ana Karenina. Šypsena po šypsenos ir jau lengva suprasti, kur viskas pasisuks. Bet čia trijų valandų trukmė ir suvoki, kad tiesiog nepadoru tiek laiko rodyti istoriją, kuri gražiai ir palaipsniui rutuliosis iki palaimingo finalo – vestuvių, penkių vaikų ir dar nežinia ko. Taip ir nebus. Mat moterį įsižiūri ir aukšto laipsnio karininkas, prieš kurį Tolstojus – niekas. O tai nežada nieko gero.

Kaip nepaprastai gera matyti filmą, kuris tiesiog šauniai atstovauja kiekvienam žanrui, prie kurio jis priskirtas. Romantika jau vien visa istorija kvepia, dramos taip pat netrūks (čia jau reiktų leistis į siužeto atskleidimą, jei norėtųsi paminėti stipriausias dramines scenas, tad žadu kaip nors tai apeiti), o komedija maloniai nustebino. Seniai tiek besijuokiau žiūrėdama filmą. O žiūrint sceną, kur veikėjas gėrė kone iki kraštų pripiltas stiklines (tokias pamenu iš mokyklos laikų, kur valgyklose jų pilna buvo ir tikrai tebėra) degtinės, nežinojau, ar juoktis, ar verkt, nes, rodos, kiek daugiau pagalvosiu apie tą sceną, tai net supurto. Žinot, net jei čia nebūtų dramos elementų, tų trijų valandų nebūtų gaila, nes man kažkas šioje istorijoje ,,lipo“: tiek komiškos situacijos, tiek pagrindinė veikėjų pora. Graži man ta jų meilė, patiko vaidyba, spindinčios jų akys. Visa atmosfera tokia rusiška: traukiniai, balta žiema, kostiumai… Dar pridėkime puikią klasikinę muziką ir taip gražiai surištas pabaigoje dvi siužetines linijas, ir gaunasi išties neprastas vaizdas.

Bet linksmumai turi baigtis, prasideda dramos ir didžiulis liūdesys. Emociškai stipriausia scena, per kurią nesusilaikiau nesusigraudinusi buvo toji traukinių stoty. Žiūrėčiau vėl ir tikiu, kad ir vėl graudinčiausi. Puiki ir išties paliečianti scena iš visų.

Po to jau kažkaip nebe taip įdomu pasidarė, nes tarsi viskas į savo dėžutes susidėliojo, bet bėgant pabaigos titrams vis tiek buvo gaila, kad jau pasibaigė, o jausmas, kad šis filmas išties man patiko, vis dar neatslūgo.

Kažkaip nesinori būt kažko nepaminėjus, tad tikiuosi, kad lyg ir viską aptariau, ką norėjau. O beje. Tikėkit netikėkit, bet tai berods pirmasis (kiek pamenu) matytas filmas, kuriame aktoriai kalba rusiškai (tiksliau – skamba tiek anglų, tiek rusų kalbos), neskaitant, kai tenka nori nenori nugirsti būnant pas tėvus kokį nors rusišką serialą per BTV, bet net ir juos jau pradėjo įgarsinti lietuviškai. Nepasakyčiau, kad būčiau nusistačiusi, tikiu, kad ši šalis yra sukūrusi ne vieną vertą dėmesio filmą, bet tiesiog netraukia jie ir tiek.

8/10

409> En kongelig affære / A Royal Affair / Karališkas romanas

1767 m. britų princesė Karolina pirmąsyk pasimato su Danijos karaliumi Kristianu VII, kuriam ji pažadėta. Tačiau išankstiniai lūkesčiai taip ir lieka neišsipildę, nes karaliaus protas pakrikęs, į karalienę jis nė nežiūri, tik lėbauja ir kasnakt lankosi viešnamiuose. Pažintis su karaliaus asmeniniu gydytoju vokiečiu Johann Struensee praskaidrina jos gyvenimą. Turėdamas didelę įtaką karaliui Johanas su Karolina imasi keisti Daniją, bet viskas ne taip lengva, ypač, kai rūmuose daug rezgamų pinklių..

Patinka man kostiuminės dramos, tad, pirmąsyk išgirdusi apie ją (manau, kad tai buvo kur kas anksčiau nei paskelbtos Oskarų nominacijos- mat ši kino juosta nominuota šiemet kaip geriausias užsienio filmas), jau žinojau, kad tikrai nepraleisiu progos pažiūrėti. Ir to pasekmė- ašaros akyse, kurios dar nespėjo nudžiūti. Esu jautri aš tokioms istorijoms ir nieko čia nepakeisi..

Visos tokios istorijos skirtos tam, kad dar sykį pamatytume, kaip sunku gyventi, kai esi visiškai suvaržytas. Juk ne vienas pasakytų: ,,bepigu tiems karaliams šnekėti“ – taip, pinigais gal ir aptekę jie, bet čia puikiai tinka posakis, kad ne piniguose laimė. Kas iš tų pinigų, jei negali turėti laimės, negali turėti žmogaus, su kuriuo galėtum nuoširdžiai pasikalbėti, neturi galimybės pasirinkti net kai kalbama apie smulkmenas.. Tiesiog tragikomiška, kad karalius, sėdėdamas prie vakarienės stalo, turi atsistojęs išdidžiai pranešti, kad šį vakarą jis lankysis karalienės kambariuose.. Kodėl rūmų gyventojai turi žinoti apie kiekvieną sykį, kai monarchai naktį leidžia vienoje lovoje?. Absurdas. Dar didesnis absurdas, kai šalį valdo karalius, kuris turi rimtą protinį atsilikimą. Na taip, šiuo atveju tikrai nesinorėjo, kad jį pakeistų kitas, bet vis tiek- tai yra baisu, juk šalį valdyti- tai ne juokas. Žinoma, Kristianas prajuokins ne vieną žiūrovą, bet kažkaip kuo daugiau į jį žiūrėjau, tuo labiau buvo nebe juokinga, o liūdna, o galop ir gaila. Gaila, kad silpnaisiais taip lengvai pasinaudojama.

Tuo tarpu Johanas- tikra atsvara karaliui. Tvirtas, ramus, rimtas, inteligentiškas. Vokietis gydytojas- švietimo idėjų šalininkas, o šioms idėjoms nepritarė viduramžiais tebegyvenanti Danijos valdžia. Bet sutikęs panašių pažiūrų Karoliną ir įkalbinant karalių pamažu ima keisti sustabarėjusią valdžią. Tačiau dėl valdžios kova vyksta amžinai, todėl nenuostabu, kad ilgai tai negalėjo tęstis. Be abejo, koją kišo ir abiejų minėtųjų veikėjų meilė. Ir čia vėlgi man atrodo nesąžininga (taip taip, vėlgi nelygios teisės..), kad karalius gali turėti meilužių kiek tik nori, o štai, kad karalienė turi- tai jau didžiausia tragedija. Graži ta jų meilė, bet, kaip ir galima nespėti, nėra laiminga.

Ir, kad ir kas benutiko pabaigoje, kad ir kiek ašarų pralieta, tačiau netolimos ateities įvykiai Danijoje priverčia nusišypsoti.

Puikus. Gražūs kostiumai, aplinka, įdomūs veikėjų charakteriai.

8/10 Mėgstantiems istorines kostiumines dramas šią tiesiog reikia pamatyti.

Rež.: Nikolaj Arcel, vaidina: Alicia Vikander, Mads Mikkelsen, Mikkel Boe Følsgaard, 2012 m., Danija, Čekija, Švedija, danų, anglų, vokiečių, prancūzų k., 137 min

264> The Brothers Grimm / Broliai Grimai

 

Du broliai – folkloro rinkėjai ir artistai Vilhelmas ir Džeikobas Grimai keliauja per Vokietiją. XIX a. Vokietijoje gyvenimas nėra paprastas ir broliams pragyvenimui uždarbiauti tenka ne
visada dorais būdais… Vilhelmas ir Džeikobas, pasitelkę pagalbon neribotą fantaziją ir kaimiečių prietarus, uždarbiauja „išvarydami“ iš apylinkių raganas, demonus ir kitas piktąsias dvasias. Bet kartą jie priversti susidurti akis į akį su tikra magija ir nematytomis būtybėmis.

Tikrai įdomu bus tiems, kurie mėgsta fantastinius nuotykių filmus. Pati nesu didelė panašių filmų mėgėja, tačiau pamaniau, kad bus įdomu vien todėl, kad filmas surištas su pasakomis, o ir vaidina Heath Ledger (noriu pamatyti visus filmus, kuriuose jis vaidino). Tie, kas yra skaitę brolių Grimų pasakas, turėtų atpažinti ne vienos pasakos motyvus. Įdomiai žiūrėjosi, kaip visas pasakas supynė į vieną kino juostą, kuriose vietose nusprendė jas panaudoti.

Pamenu, kai tik pasirodė šis filmas kino teatrų ekranuose, kabojo didelės iškabos su Monica Bellucci, taigi, galvojau, kad ji vaidins gan nemenką vaidmenį. Na, iš vienos pusės, jos vaidmuo svarbus, nes ji ir užvirė visą šią košę. Bet iš kitos pusės, ją rodė ne tiek ir daug.

Šis filmas priskiriamas gan skirtingiems žanrams: komedijai ir trileriui. Ir buvo gera matyti, kad tiek vieno, tiek kito bruožų atrasti tikrai nesunku. Buvo vietų, kai smagiai juokiausi, tačiau buvo ir tokių, kurios dideliame ekrane tikrai būtų padariusios nemenką įspūdį ir tokios, dėl kurių siūlyčiau mažamečiams šio filmo nežiūrėti (nebent jie nesibaimina baisesnių filmų). Vaizdo efektai tikrai neprasti.

Tačiau nepasakyčiau, kad filmas itin įtraukė, nepaisant veiksmo, kurio tikrai nemažai, man pasidarė netgi nuobodoka. Na, bet sakykime Hario Poterio filmų fanė irgi nesu, nors pastarieji pasižymi tikrai labai gerais spec. efektais ir ,,Brolių Grimų“ net lyginti negalima su tuo, ką mačiau žiūrėdama paskutiniąją Poteriados dalį.

Ai, o pabaiga pasirodė labai smagi.

6/10

Rež.: Terry Gilliam, vaidina: Matt Damon, Heath Ledger, Monica Bellucci, Lena Headey, 2005 m., JAV, Didžioji Britanija, Čekija, 118 min

 

239> La Vie En Rose / La môme / Edita Piaf. Rožinis gyvenimas

Marion Cotillard – viena mėgstamiausių mano aktorių. Už vaidmenį šiame filme, pasakojančiame apie legendinės dainininkės Edith Piaf gyvenimą, ji gavo Oskarą. Ir nematyti jos aktorės talento šiame filme būtų tiesiog neįmanoma. Skaičiau komentarus, kad tie, kurie mėgsta E. Piaf žiūrėdami filmą tiesiog net negalvojo, kad tai Marion, nes įtaigi vaidyba ją pavertė tikra E. Piaf. Ir dėkoti reikia ne tik grimui, kuris, be abejonės, smarkiai pakeitė aktorės išvaizdą ir padarė ją panašią į minėtą legendą išoriškai, bet ir pačiai aktorei, jos gabumams. E. Piaf esu mačiusi ne tiek ir daug kartų, neklausau aš jos, nors ir neturiu nieko prieš prancūzišką muziką. Bet užteko pamatyti M. Cotillard jau pradžioje, kad suvokčiau matanti tikrą dainininkės kopiją. Eisena, judesiai, veido mimikos- viskas taip atidirbta, kad net sunku prie ko prisikabinti.

Filme pasakojama apie Edith Piaf nuo pat jos vaikystės iki gyvenimo ligos patale. Edith gyveno ne taip ir ilgai (1915-1963), bet per tą trumpą gyvenimą išgyveno tikrai nemažai. Vaikystėje keliavo iš vienų namų į kitus, kentė nepriteklius, vėliau tapo gatvės atlikėja, kol ją surado reikiami žmonės. Tačiau nebūna taip, kad po blogo ateina geri laikai ir senieji niekada nebegrįžta.. Daug skausmo, netekčių, vienatvės baimės, ligų… Taigi, papasakoti tikrai yra apie ką. Viskas dėstoma nenuosekliai, tik šį kartą nežinau, ar tai gerai, ar blogai.. Geriau pagalvojusi, tai manau, kad man labiau būtų patikęs nuoseklus siužetas.. Na, ir visgi pats pasakojimas man nepaliko labai didelio įspūdžio, taip ėjo, praėjo ir tiek..

Bet visgi. Negalima nesižavėti šia moterimi, kuriai skirtos beveik 2,5 h. Jos troškimas lipti į sceną sergant, mąstymas, kad ji gyveno išmintingai, noras mylėti ir būti mylimai- tai tikrai žavi. Keliose vietose susigraudinau.. Sunku stebėti, kai patyrusi visišką šlovę, moteris negali tuo ilgai džiaugtis, nes liga verčia ją užsidaryti ir sėdėti, o ne dainuoti..

Gražus, liūdnas filmas. Ir, nors pasikartosiu, bet Marion Cotillard šiame filme nuostabi.

6/10

Filmas laimėjo du Oskarus.

Rež.: Olivier Dahan, vaidina: Marion Cotillard, Sylvie Testud, 2007 m., Prancūzija, Čekija, Didžioji Britanija, 140 min

Edith Piaf ir jos legendinė daina..

160> The Prince & Me / Princas ir aš

Negaliu patikėti, kad aš tokia rami, kai iki pirmojo egzamino liko… Maždaug pusantros savaitės. O šiokio tokio jauduliuko reikėtų, nes galbūt jis mane priverstų atsiversti knygą ir pasimokyti? O jei grįžus prie to, kas būtų į temą, tai šiandien grįžusi namo ir pažiūrėjusi paskutiniąją New Girl seriją užsinorėjau kokio nors mergaitiško filmo. O kas begali mergaitiškiau skambėti už šį pavadinimą?

Siužetas standartinis: ji- paprasta merginai iš fermerių šeimos, kuriai svarbiausia gerai baigti mokslus, kad pasiektų savo svajonę tapti gydytoja. Tuo tarpu jis- Danijos princas, pretendentas į karaliaus karūną, beviltiškas mergišius ir palaido būdo jaunuolis. Ir štai jis pamato reklamą, kurioje skelbiama, kad Viskonsino niversitete- pačios gražiausios merginos, išsinuoginančios vos tik išgirdusios tokį prašymą, ir nutaria, kad jam ten reikia nuvykti.

Taigi, jie susipažįsta, aišku, ji nežino, kad jis- princas, mano, kad gal tik koks pasipūtęs baltarankis turtuolis… O Edis (oficialiai- Edvardas) užsimano ją palenkti į savo pusę… Kažkam sekasi ūkiniai darbai, kažkas moka Šekspyrą, taigi, progų susitikti vis daugėja… Bet mano nuomone, viskas vyko per daug greitai. Nors kita vertus taip būna visuose tokiuose filmuose. Ir viskas kuo toliau, tuo gražiau. Skaičiau vieną komentarą, kad nežinoti šio filmo vingių ir pabaigos galėtų nebent tas, kuris nėra matęs nė vieno romantinio filmo arba gyvena kur nors rūsyje.. Ir tai tiesa, nes filmas nuspėjamas. Bet man patiko aktoriai, o iš personažų pats mieliausias pasirodė Sorenas.

Laikas neprailgo, buvo vietų, kur varčiau akis (t.y. kur jau taip nuspėjama ir neįtikima, kad realiame gyvenime nutiktų), bet visai neblogas jis.

Tik nepatiko man Peidž draugė. Balsas erzinantis.

Kiek mačiau, yra ne vienas tęsinys. Bet neketinu jų žiūrėti. Priežastis paprasta: jau antroje dalyje Peidž vaidina kita aktorė, o berods trečioje pakeičiamas ir Edvardą vaidinantis aktorius… O man tai nepatinka.

Rašau 6/10

Rež.: Martha Coolidge, vaidina: Julia Stiles, Luke Mably , Ben Miller, 2004 m., JAV, Čekija, anglų k., 111 min.

104> The Illusionist / Iliuzionistas

O buvo taip: užsinorėjau filmo su Edward Norton. Taigi, peržiūrėdama jo filmų sąrašėlį imdb puslapyje, nusprendžiau pažiūrėti būtent šį.

Pasakojama apie Eisenhaimą, talentingą iliuzionistą, kuris grįžta į Vieną, ir vieną dieną sutinka savo jaunystės metų meilę Sofi.

Filmas prikausto dėmesį nuo pat pradžių. Pradžioje rodoma jo vaikystė ir, kas patiko labiausiai, taip ir nebuvo atskleista, kaip iš tikrųjų jis išmoko įvairių triukų, kuriais žavėjo visus žmones. Patiko tai, kad jaunąjį Eisenhaimą vaidina Aaron Johnson. O jaunąją Sofi vaidinusi Eleanor Tomlinson pasirodė labai panaši į Jessicą Biel, kuri vaidina vyresniąją Sofi, todėl patiko, kad kūrėjai pasistengė surasti panašią aktorę.

Visi pasirodymai, kuriuos rodo Eisenhaimas, primena labiau net ne triukus, o stebuklus, bet galbūt kažką panašaus iš tiesų išdarinėja geriausi pasaulio iliuzionistai? Kadangi rodomas laikmetis- ankstyvieji 1900-ieji, tai yra labai išskiriami socialiniai sluoksniai, kova dėl valdžios, kuri itin ryškiai vaizduojama filme.

Buvo keista, kai kai kas įvyko praėjus vos pusei filmo- tai tikrai nėra įprasta, ypač, kai kalbama apie paprasčiausius holivudinius filmus. Bet įdomumas tame, kad tas įvykis, kad ir koks atrodytų svarbus, tik dar labiau paskatina žiūrėti, kadangi jau nebegali susikurti eilinės pabaigos galvoje. Prie įdomumo, be abejo, prisideda burtai, magija, valdžios kišimasis, o ji tik ir telaukė momento, kai pagr. veikėjas padarys ką nors, dėl ko jį būtų galima suimti. Na, o pabaiga- iš viso be komentarų. Gerai sugalvota, būtent tokios- kiek netikėtos, mistiškos- man ir patinka.

Rašau 9/10 ir rekomenduoju.

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Neil Burger, vaidina: Edward Norton, Jessica Biel, Paul Giamatti, Aaron Johnson, 2006 m., JAV, Čekija, anglų k., 110 min.

60> Hannibal Rising / Hanibalas. Pradžia

Esu anksčiau skaičiusi visas keturias knygas, mačiusi porą filmų apie Hanibalą Lekterį (,,Red Dragon“ ir ,,Hannibal“), tad pagaliau prisiruošiau pažiūrėti ir dar vieną.

Tai pradžių pradžia, pasakojanti apie vaikystę ir įvykį, paskatinusį tolesnį Hanibalo gyvenimą. Taip pat, čia rasite ir pirmuosius jo nusikaltimus, pirmąją meilę (bet ar jis iš tikrųjų gali tai jausti?.)…

Na ką, filmas ganėtinai neblogas, bet sakyti ,,labai įdomu“ negalėčiau. Skaityti viską buvo daug įdomiau. Kadangi knygą skaičiau seniai, neatitikimai labai nekliuvo, nors numanau, kad jų yra 🙂 Pagr. aktorius Gaspard Ulliel ne visada mane įtikino, kažkaip jo veidelis man nelabai priminė tokį psichopatą, na, net nepalyginti su A. Hopkinso vaidyba, kuris puikiai įvaldė Hanibalo personažą. Šiame filme pagr. veikėjas būtent ir atrodė kaip psichopatas ir nieko daugiau. kai kituose filmuose jį matysime kaip labai protingą, apsukrų, turintį šarmo, išskirtinį asmenį su šaltakraujišku žmogžudžio protu. O čia.. Gal kad dar jaunas jis? 😀 Nors knygoje man neužkliuvo šie dalykai.

Yra šlykščių vietų, tad silpnų nervų žmonės tegu nežiūri arba nusisuka tokiose vietose 😀

Bet laiką praleidau gerai. Ir bent jau man labai graži ir žavi yra viena iš didesnius vaidmenis atlikusių aktorių- Li Gong, vaidinusi Memoirs of a Geisha.

Dabar belieka pamatyti Avinėlių tylėjimą, kuris, kiek supratau, yra tikrai geras filmas.

rašau 7/10 ir siūlau pažiūrėti.

Rež.: Peter Webber, vaidina: Gaspard Ulliel, Li Gong, 2007 m., Čekija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, rusų, anglų ir vokiečių k., 121 min.