Archyvas

Posts Tagged ‘Didžioji Britanija’

1096> The Father / Tėvas (2020)


Kadangi esu nutolusi nuo visų apdovanojimų ir naujienų, susijusių su kinu, tikėtina, kad ir The Father būtų prasprūdęs pro akis, jei ne viena rekomendacija. Jautri tema, su kuria kol kas nėra tekę susidurti, tačiau turiu aplinkoje žmonių, kuriems teko jausti bejėgiškumą, prižiūrint Alzheimerio liga sergančius artimuosius. Na, ir pati esu pagalvojusi, kad gerai, kol visi sveiki, kol vienintelė graužatis, kad aplankomi artimieji rečiau nei būtų galima, bet tuo pačiu suvokiama, kad jie dar patys savimi geba pasirūpinti. Bet nežinia, kaip bus toliau. Visgi liga, kuri pradžioje atrodo kaip eilinis užmaršumas, progresuodama atneša vis daugiau sumišimo ir bejėgystės pačiam sergančiajam, tačiau ne ką mažiau lengva būna ir šeimai.

Jautri ir talentingai pateikta istorija. Žiūrėdama ir pati suabejodavau, kur tiesa, o kur fantazija, atrodo, kad filmo kūrėjams pavyko įtikinamai perteikti, kaip jaučiasi Alzeimerio liga sergantis asmuo. Daugiausiai dėmesio skiriama dviems personažams – tėvui ir jo dukrai. Labai džiaugiausi A. Hopkins gautu Oskaru, nes jis buvo jo vertas. Nežinau, ar vertesnis už kitus, nes kitų filmų nesu mačiusi, bet tai, ką jis sugebėjo parodyti, buvo aukščiausia klasė. Olivia Colman – irgi puiki, ką jau nesyk yra įrodžiusi ir anksčiau (ar matėte The Favourite?). Visas emocijų spektras keitėsi jų abiejų mimikose, elgesyje. Skaudi gyvenimiška drama, kurią žiūrėdama ištisai graudinausi. Gyvas, jautrus, subtilus pasakojimas, apie kurį net ir dabar, praėjus jau nemažai laiko, sunku darosi. Paveikus, nepamirštamas. Eidami į kiną nepamirškite servetėlių.

9/10

imdb

1093> Love, Rosie / Su meile, Rouzė (2014) (2)


Šį jau esu kadaise mačiusi (rašiau čia), atsimenu, kad nesužavėjo. Antrąsyk įsijungti paskatino nesibaigiančios filmo ištraukos Instagram filmų profiliuose. Galvojau, gal kažką tada praleidau, reik pamėgint darsyk. Patiko labiau nei tada, turi panašumų į mano absoliutų guilty pleasure romantinį One Day. Apima ilgą laikotarpį, du draugai baigdami mokyklą taip ir nutyli apie savo jausmus vienas kitam (arba jų iki galo nesuvokia), tada dar šis bei tas nutinka ir jų keliai išsiskiria, nors virtualus bendravimas nenutrūksta. Rouzei tenka staigiai sulaukti ir prisiimti atsakomybes, apie kurias tuo metu ji nė nesvajojo, o savo svajones atidėti į šalį. Šiltas filmas, nes daug palaikymo iš aplinkinių, nuspėjamas ir nevengiantis klišių, bet galbūt jo privalumas ir yra, kad veikėjai bręsta, kad pati draminė dalis nėra apie tai, kaip jie nuostabiai draugauja, tada likus 15 min iki pabaigos dėl kokios nesąmonės susipyksta, o tada susitaiko. Aišku, ir čia yra tų nesąmonių, bet jos visos išsidėsčiusios skirtingais gyvenimo momentais, tai visai kitaip ir žiūrisi.

6/10 imdb

1090> High Life / Gyvenimas aukštybėse (2018)


Užmačiau LRT mediatekoje ir įsijungiau, pernelyg nesvarstydama, nors prieš tai gal net nebuvau apie jį girdėjusi. O filmas – mokslinės fantastikos drama apie grupelę kalinių, kurie išsiunčiami į kosmosą. Kartu su jais išvyksta gydytoja, kuri atsakinga už jų priežiūrą bei įvairius tyrimus ir eksperimentus. Visgi gyvenimas uždaroje erdvėje nėra toks pat paprastas kaip gali pasirodyti. Galvoju, kad savaitgalį leidau su filmais apie veikėjus, kurie privalo gyventi izoliuotoje erdvėje (antrasis – The Lighthouse, 2019) ir dar netgi su tuo pačiu aktoriumi pagrindiniame vaidmenyje – R. Pattinson. Ne specialiai gavosi, bet net ir nesiskundžiu, nes įdomi tema, o aktorius jau nusiėmė twilight’o etiketę (ok, gal ir nepamiršo niekas, bet vis tiek sugebėjo sukurti ne vieną vaidmenį, leidžiantį ir netolimoje ateityje tikėtis kažko įdomaus).

Patiko sukurta atmosfera – ramus tonas, daug tylos, aplinka atrodo sterili net tose vietose, kur yra žalumos ir žemių. Pradžioje rodoma dabartis, po to grįžtama į praeitį – toks būdas sužadino intrigą, plius ne iš karto supratau, kada vėl buvo sugrįžta į dabartį, tai net ir sutrikau. Pats siužetas – gan nuspėjamas (na, kad pradės pjautis (nebūtinai tiesiogine prasme), bus visokiausio smurto apraiškų ir kt.), kai kada įdomus, o vietomis pernelyg užsižaista, nes gražiai nufilmuota ir visa ką, bet prasmės ar rodomo veiksmo reikalingumo šiam filmui – mažoka, tad dėmesys karts nuo karto nukrypdavo kitur. Pačiam siužetui irgi pritrūko daugiau prasmės, įdomesnės linijos ar stipresnių priežasčių visam veiksmui, ypač kai į pabaigą labai lengvai pasišalino keletas veikėjų. Pernelyg lengvai. Bet kaip jau minėjau, labai gražiai nufilmuotas, tad vien dėl to norėjosi žiūrėti. Dėl gerai sukurtos atmosferos siužeto tuštumas ne iš karto pasimato, tad vien už tai pliusas.

Prie žanrų nurodytas ir siaubo, bet galėtų patikti ir tiems, kurie šio žanro nemėgsta. Man kažkaip sunku jį vadinti siaubo filmu, kad ir išlikimo drama gan ryški.

Galvojau, kur man girdėta režisierė Claire Denis, tai pasirodo, kad esu mačiusi jos kitą filmą, kuris man labai nepatiko – Trouble Every Day.

imdb nuoroda

6/10

Don’t F**k with Cats: Hunting an Internet Killer (2019) – mini serialas


Sausio geriausias, bet jei metų gale tradiciškai rašysiu apie visus 2021-uosius, tai ten tikrai bus paminėtas. Dokumentinis trijų serijų pasakojimas apie tai, kaip eiliniai žmonės mėgino surasti kačiukus kankinusį ir video kėlusį nepažįstamą vyrą, bei į ką pavirto visas šis tyrimais. Nors žiūrėjau senokai, bet man vis dar trūksta žodžių, kad galėčiau apibūdinti įspūdį.

Pasakojama apie žmogų, kurio veiksmai buvo protu nesuvokiami. Džiaugiausi, kad nebuvo rodomi pilni video, kuriuos nusikaltėlis kėlė į internetą, nes visiškai pakako pasakojimų ir žmonių, žiūrėjusių ar šio serialo filmavimo metu žiūrinčių tuos video reakcijų. Įdomiausia, kad kai atrodydavo, kad jau viskas, nieko jau nebeatskleis naujo ar negirdėto, būdavo atskleidžiama nauja detalė. Nemažai medžiagos pateikta iš archyvų, tačiau neabejotinai gyvumo ir tikrumo prideda interviu, kurie buvo paimti specialiai šiam filmui. Išraiškingas, įtemptas, stiprų trilerį primenantis šios dokumentikos siužetas – neįmanoma atsitraukti.

Visgi ne ką mažesnį, o gal net ir didesnį įspūdį paliko eilinių žmonių pastangos surasti nusikaltėlį. Eiliniai žmonės, paprastai tariant iš neturėjimo ką veikti, nusprendžia surasti kačiukų kankintoją. Jie atlieka tokį skrupulingą tyrimą, kad puikiai supratau, kaip juos paveikdavo momentai, kai jie nusivildavo policijos pareigūnais ar atsidurdavo aklavietėje. Žiūrint, kaip jie kabinosi už kiekvienos detalės ir naudodamiesi visiškai legaliomis priemonėmis sugebėjo atkapstyti šitiek daug, yra kažkas įspūdingo.

Dar prieš įsijungdama šį serialą, buvau skaičiusi komentarą, kuriame rašantysis teigė specialiai nežiūrintis šio žanro filmų ir serialų vien todėl, kad nemaža dalis nusikaltėlių savo veiksmais troško dėmesio. Ir čia – vienas tų atvejų, apie tai kalbama ir serijų metu, keliamas klausimas, kiek moralu yra kurti tokį serialą, kai iš esmės visas šis dėmesys, kurio susilaukė ši istorija, ir buvo nusikaltėlio tikslas. Diskusijos vertas momentas.

Na, ir geriausia tokią dokumentiką žiūrėti žinant kuo mažiau.

9/10

imdb

1079> Wonder Woman 1984 / Nuostabioji moteris 1984 (2020)


Pirmąją dalį žiūrėjau kino teatre, o tokie filmai būtent dideliame ekrane geriausiai ir atsiskleidžia. Tad galbūt ir šį būčiau įvertinusi geriau, bet, na, tiesą sakant, visą filmą peržiūrėjau gal per 2 ar 3 kartus. Pustrečios valandos – daugoka tokiam siužetui. Siužetinė linija gan vidutiniška, motyvai kai kada erzino… Na, tai ir gavosi galop 5/10

imdb

1077> Spirits in the Forest (2019)


Metus pradėjau nuo dokumentinio filmo apie Depeche Mode fanus. Rodė jį ir Lietuvos kino teatruose, bet dabar visai džiaugiuosi, kad ir nenuėjau, nes filmo turinys labiau tinkamas susisukti į kebabą ir klausytis žmonių, kuriems įtaką darė Depeche Mode muzika, istorijų. Prisipažinsiu, šiek tiek ir nusivyliau, nes galvojau, kad bus šiek tiek daugiau pačios grupės pasirodymų, o čia jie labai minimaliai ar tik trumpomis iškarpomis parodyti. Ir vis dėlto. Kalbinti žmonės – itin skirtingi ir turintys kai kada ganėtinai įspūdingas istorijas. Kadangi pati šią grupę atradau palyginus vėlai, tai kažko manyje ji ir neapvertė (išskyrus muzikos sritį, nes vis dažniau ėmiau klaidžioti, ieškodama muzikos, gerokai nutolusios nuo to, ką iki tol klausiau), tačiau klausytis pasakojimų buvo įdomu. Muzika gali sujungti žmones, kurie šiaip tikriausiai niekada nesusitiktų ar neatsidurtų vienoje vietoje ne tik dėl gyvenamosios vietos, bet ir skirtingų pomėgių ar gyvenimo būdo. Faina.

imdb nuoroda

1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)


Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.

1067> About a Boy / Gyvenimas pagal jį (2002)


Prireikė laiko atgaminti, kas čia per filmas, nes pamenu tik tiek, kad su H. Grant ir kad buvo jį persekiojantis berniukas. O kas, kaip, kodėl, galvoje atsikūrė tik pažiūrėjus keletą foto. Toks gan mielas filmas, gal kažkas sakytų, kad kalėdiniam laikotarpiui tinkamas, o aš nė nedrįsčiau prieštarauti. Visgi kažkodėl lūkesčiai buvo sukurti didesni, o pasirodė, kad čia vienas tų tokių, kur viskas kaip ir normaliai, bet trūksta šiek tiek, kad bent ilgėliau galvoje išliktų.

6/10

imdb

1064> 28 Weeks Later / 28 savaitės po (2007)


Kaip jau rašiau ankstesniame įraše, man paliko labai gerą įspūdį 28 Days Later, tad natūralu, kad norėjau tęsinio. Tiesa, režisierius kitas, bet žiūrovų ir kritikų vertinimai skatino nedaryti skubotų išvadų.

Gerą balą norisi rašyti vien už vientisumą su pirmuoju filmu. Atmosfera, muzikinis takelis, išlikusi drama, kuri aukščiau siaubo. Tiesa, veiksmo ir lakstymų šioje dalyje daugiau, bet tai visai netrukdė. Man atrodo, kad kaip tęsinys, šis filmas labai vykęs.

Problema ta, kad man nepatiko istorija, susijusi su pagrindiniais veikėjais. Tas esminis išskirtinumas. Kai paaiškėjo didžioji ,,vinis“, likau nusivylusi, nes norėjosi, kad išliktų tas paprastumas, kuris žavėjo pirmajame filme.

7/10

imdb nuoroda

1063> 28 Days Later… / 28 dienos po (2002)

19 gruodžio, 2020 Komentarų: 1

Juokiausi prieš kurį laiką, kad pas mane jau kurį laiką arba siaubo/fantastiniai filmai, zombiai visokie, arba romantiniai. Kažkokio vidurio reiktų, bet gal jau kitais metais.

28 Days Later – girdėjau apie jį seniai, bet zombiai – ne tai, kas mane labai žavėtų kine. Prisimenu tiktai REC, kuris man labai patiko, bet ten jų beveik nebuvo, tai net nežinau, ar skaitosi. Užtat įsijungusi 28 Days Later pakeičiau savo nuomonę, nes pasirodo, kad apie zombius filmai gali įtraukti ir mane.

Apokaliptinis filmas, virusas (aha, 2020-iesiems zombių ir tetrūksta. Bet dar metai nesibaigė), zombiai ir saujelė žmonių, kurie nori išsigelbėti. Pagrindiniam vaidmeny seniai matytas Cillian Murphy (man reikia jo daugiau, tai kaip ir aišku, kad Peaky Blinders artimiausiuose planuose, kai tik serialus vėl pradėsiu žiūrėti), puikiai sukurta atmosfera, muzikinis takelis puikus, o zombių tiek, kiek reikia, kad ir siužetas kažkoks būtų, ir jie turėtų vietos pasireikšti. Po peržiūros jį rekomendavau ir tiems, kuriems siaubo filmai neatrodo verti laiko, nes man čia tokia labiau apokaliptinė drama nei baugintis ir krūpčioti priverčiantis filmas.

Apie kokį filmą rašysiu toliau, tikriausiai aišku – 28 Weeks Later.

O šiam 9/10, imdb nuoroda