Archyvas

Posts Tagged ‘Didžioji Britanija’

Don’t F**k with Cats: Hunting an Internet Killer (2019) – mini serialas


Sausio geriausias, bet jei metų gale tradiciškai rašysiu apie visus 2021-uosius, tai ten tikrai bus paminėtas. Dokumentinis trijų serijų pasakojimas apie tai, kaip eiliniai žmonės mėgino surasti kačiukus kankinusį ir video kėlusį nepažįstamą vyrą, bei į ką pavirto visas šis tyrimais. Nors žiūrėjau senokai, bet man vis dar trūksta žodžių, kad galėčiau apibūdinti įspūdį.

Pasakojama apie žmogų, kurio veiksmai buvo protu nesuvokiami. Džiaugiausi, kad nebuvo rodomi pilni video, kuriuos nusikaltėlis kėlė į internetą, nes visiškai pakako pasakojimų ir žmonių, žiūrėjusių ar šio serialo filmavimo metu žiūrinčių tuos video reakcijų. Įdomiausia, kad kai atrodydavo, kad jau viskas, nieko jau nebeatskleis naujo ar negirdėto, būdavo atskleidžiama nauja detalė. Nemažai medžiagos pateikta iš archyvų, tačiau neabejotinai gyvumo ir tikrumo prideda interviu, kurie buvo paimti specialiai šiam filmui. Išraiškingas, įtemptas, stiprų trilerį primenantis šios dokumentikos siužetas – neįmanoma atsitraukti.

Visgi ne ką mažesnį, o gal net ir didesnį įspūdį paliko eilinių žmonių pastangos surasti nusikaltėlį. Eiliniai žmonės, paprastai tariant iš neturėjimo ką veikti, nusprendžia surasti kačiukų kankintoją. Jie atlieka tokį skrupulingą tyrimą, kad puikiai supratau, kaip juos paveikdavo momentai, kai jie nusivildavo policijos pareigūnais ar atsidurdavo aklavietėje. Žiūrint, kaip jie kabinosi už kiekvienos detalės ir naudodamiesi visiškai legaliomis priemonėmis sugebėjo atkapstyti šitiek daug, yra kažkas įspūdingo.

Dar prieš įsijungdama šį serialą, buvau skaičiusi komentarą, kuriame rašantysis teigė specialiai nežiūrintis šio žanro filmų ir serialų vien todėl, kad nemaža dalis nusikaltėlių savo veiksmais troško dėmesio. Ir čia – vienas tų atvejų, apie tai kalbama ir serijų metu, keliamas klausimas, kiek moralu yra kurti tokį serialą, kai iš esmės visas šis dėmesys, kurio susilaukė ši istorija, ir buvo nusikaltėlio tikslas. Diskusijos vertas momentas.

Na, ir geriausia tokią dokumentiką žiūrėti žinant kuo mažiau.

9/10

imdb

1079> Wonder Woman 1984 / Nuostabioji moteris 1984 (2020)


Pirmąją dalį žiūrėjau kino teatre, o tokie filmai būtent dideliame ekrane geriausiai ir atsiskleidžia. Tad galbūt ir šį būčiau įvertinusi geriau, bet, na, tiesą sakant, visą filmą peržiūrėjau gal per 2 ar 3 kartus. Pustrečios valandos – daugoka tokiam siužetui. Siužetinė linija gan vidutiniška, motyvai kai kada erzino… Na, tai ir gavosi galop 5/10

imdb

1077> Spirits in the Forest (2019)


Metus pradėjau nuo dokumentinio filmo apie Depeche Mode fanus. Rodė jį ir Lietuvos kino teatruose, bet dabar visai džiaugiuosi, kad ir nenuėjau, nes filmo turinys labiau tinkamas susisukti į kebabą ir klausytis žmonių, kuriems įtaką darė Depeche Mode muzika, istorijų. Prisipažinsiu, šiek tiek ir nusivyliau, nes galvojau, kad bus šiek tiek daugiau pačios grupės pasirodymų, o čia jie labai minimaliai ar tik trumpomis iškarpomis parodyti. Ir vis dėlto. Kalbinti žmonės – itin skirtingi ir turintys kai kada ganėtinai įspūdingas istorijas. Kadangi pati šią grupę atradau palyginus vėlai, tai kažko manyje ji ir neapvertė (išskyrus muzikos sritį, nes vis dažniau ėmiau klaidžioti, ieškodama muzikos, gerokai nutolusios nuo to, ką iki tol klausiau), tačiau klausytis pasakojimų buvo įdomu. Muzika gali sujungti žmones, kurie šiaip tikriausiai niekada nesusitiktų ar neatsidurtų vienoje vietoje ne tik dėl gyvenamosios vietos, bet ir skirtingų pomėgių ar gyvenimo būdo. Faina.

imdb nuoroda

1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)


Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.

1067> About a Boy / Gyvenimas pagal jį (2002)


Prireikė laiko atgaminti, kas čia per filmas, nes pamenu tik tiek, kad su H. Grant ir kad buvo jį persekiojantis berniukas. O kas, kaip, kodėl, galvoje atsikūrė tik pažiūrėjus keletą foto. Toks gan mielas filmas, gal kažkas sakytų, kad kalėdiniam laikotarpiui tinkamas, o aš nė nedrįsčiau prieštarauti. Visgi kažkodėl lūkesčiai buvo sukurti didesni, o pasirodė, kad čia vienas tų tokių, kur viskas kaip ir normaliai, bet trūksta šiek tiek, kad bent ilgėliau galvoje išliktų.

6/10

imdb

1064> 28 Weeks Later / 28 savaitės po (2007)


Kaip jau rašiau ankstesniame įraše, man paliko labai gerą įspūdį 28 Days Later, tad natūralu, kad norėjau tęsinio. Tiesa, režisierius kitas, bet žiūrovų ir kritikų vertinimai skatino nedaryti skubotų išvadų.

Gerą balą norisi rašyti vien už vientisumą su pirmuoju filmu. Atmosfera, muzikinis takelis, išlikusi drama, kuri aukščiau siaubo. Tiesa, veiksmo ir lakstymų šioje dalyje daugiau, bet tai visai netrukdė. Man atrodo, kad kaip tęsinys, šis filmas labai vykęs.

Problema ta, kad man nepatiko istorija, susijusi su pagrindiniais veikėjais. Tas esminis išskirtinumas. Kai paaiškėjo didžioji ,,vinis“, likau nusivylusi, nes norėjosi, kad išliktų tas paprastumas, kuris žavėjo pirmajame filme.

7/10

imdb nuoroda

1063> 28 Days Later… / 28 dienos po (2002)

19 gruodžio, 2020 Komentarų: 1

Juokiausi prieš kurį laiką, kad pas mane jau kurį laiką arba siaubo/fantastiniai filmai, zombiai visokie, arba romantiniai. Kažkokio vidurio reiktų, bet gal jau kitais metais.

28 Days Later – girdėjau apie jį seniai, bet zombiai – ne tai, kas mane labai žavėtų kine. Prisimenu tiktai REC, kuris man labai patiko, bet ten jų beveik nebuvo, tai net nežinau, ar skaitosi. Užtat įsijungusi 28 Days Later pakeičiau savo nuomonę, nes pasirodo, kad apie zombius filmai gali įtraukti ir mane.

Apokaliptinis filmas, virusas (aha, 2020-iesiems zombių ir tetrūksta. Bet dar metai nesibaigė), zombiai ir saujelė žmonių, kurie nori išsigelbėti. Pagrindiniam vaidmeny seniai matytas Cillian Murphy (man reikia jo daugiau, tai kaip ir aišku, kad Peaky Blinders artimiausiuose planuose, kai tik serialus vėl pradėsiu žiūrėti), puikiai sukurta atmosfera, muzikinis takelis puikus, o zombių tiek, kiek reikia, kad ir siužetas kažkoks būtų, ir jie turėtų vietos pasireikšti. Po peržiūros jį rekomendavau ir tiems, kuriems siaubo filmai neatrodo verti laiko, nes man čia tokia labiau apokaliptinė drama nei baugintis ir krūpčioti priverčiantis filmas.

Apie kokį filmą rašysiu toliau, tikriausiai aišku – 28 Weeks Later.

O šiam 9/10, imdb nuoroda

1056> I, Tonya / Aš esu Tonia (2017)


Tikrais įvykiais paremta istorija apie ledo čiuožėją Tonya Harding. Pradedama nuo jos vaikystės, baigiama įvykiu, kuris visam laikui atėmė teisę Toniai dalyvauti bet kokiose varžybose.

Neabejotinai pranoko lūkesčius. Tragikomiška drama su itin ryškiais personažais. Įdomu, kai ne tik pagrindinė veikėja, bet ir antraeiliai – Tonios mama, vyras – yra saviti, prikaustantys prie ekrano. Atrodo, nėra nė vieno, kuriam būtų galima jausti simpatiją, bet to šitam filmui ir nereikia. Paviršiumi plaukiant – lengvas, bet tuo paviršiumi plaukti nepavyksta, nes per daug aiškiai atsiveria visa Tonios gyvenimo istorija, nori nenori sukasi mintys apie tai, kas čia įvyko, kodėl jie tapo tokiais, kas paskatino vienam ar kitam elgesiui, kodėl buvo pasirinkta taip, o ne kitaip. Po filmo iš karto ėjau skaityti tikrosios istorijos.

imdb

8/10

1055> Tenet (2020)


Žiūrėtas rugsėjo pabaigoje kino teatre, buvo labai lauktas, todėl džiaugėmės, kad nors šito nenukėlė į kitus metus. Esu mačiusi absoliučiai visus Ch. Nolan filmus, todėl tikriausiai galėčiau save priskirti jo fane.

Pritariu sakantiems, kad geriausia jį žiūrėti (kino teatras tokiam filmui – privalumas) ir patiems susidaryti nuomonę. Nevaidinsiu, kaip man ten viskas pasirodė aišku ir logiška, dar pagalvojau, kad kaip gerai, kai šiais laikais yra visokių būdų rasti papildomos informacijos, video, kuriuose aiškinama teorija, tai visiems tiems sutrikusiems veidams po peržiūros nelemta tokiais ir likti. Prisipažinsiu, kad taip ir neprisiruošiau labiau pasigilinti, viskas taip ir atliko, užmiršta kasdienybės buityje.

Bet kad būtų smagu žiūrėti, nebūtinai reikia absoliučiai viską suprasti, nes nemenkai ,,išveža“ kiekviena esamoji scena. Tik į pabaigą jau norisi plaukus rautis, nu nes makalynė visiška. Taip, tai tipiškas Ch. Nolan, bet problema galbūt ta, kad prieš tai buvusiuose filmuose po peržiūros būdavau susidėliojusi savo teoriją, nesvarbu, kad ji prieštaraudavo dalies žiūrovų versija. Bet tai buvo kažkoks vientisas, daugiau mažiau atsakantis į klausimus vaizdas. Čia viskas ir liko košė, tai to žiūrėjimo malonumo nebuvo tiek, kiek tikėtasi. Bet aktoriai buvo puikūs (R. Pattinson Batman’o vaidmeny nebeatrodo taip baisiai, kaip iki tol), prie ekrano prikaustė iki pat pabaigos, nes atrodė, kad jei tik minutei užsigalvosiu, nebesusigaudysiu visai.

Ai, o kam reikėjo įdėti visą tą dalinai romantinę liniją, tai nežinau, lėkšta pasirodė.

imdb

7/10

1054> Revolutionary Road / Nerimo dienos (2008)

7 lapkričio, 2020 Komentarų: 2

Pagaliau ir rimta drama atsirado mano filmų padangėje, o tai vien tik visokiais šeimai skirtais filmais save maitinau iki tol (nors šeimos pas mane nė su žiburiu nėra).

Šeštasis dešimtmetis, o centre – sutuoktinių santykiai. Viskas buvo tobula pradžioje – gražūs žmonės, idealus namas jaunai šeimai. Visgi po truputį atsiskleidžia tai, kas slypi už išorinės idilės. April norėjo būti aktorė, bet tuomet sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, o visi bandymai grįžti į sceną buvo nesėkmingi. Jos vyras Frankas nekenčia savo darbo. Asmeniniai nusivylimai, nesulaukiamas palaikymas iš kito pereina į nesibaigiančius konfliktus.

Stipri, rimta drama. Ir pati karts nuo karto ašarojau, žiūrėdama. K. Winslet ir L. DiCaprio puikūs. Liūdnas, niūrus filmas, kuriame veikėjai pasimetę, bando vienas kitą įtikinti, kad kažkas gali pasikeisti tiek, kad net patys ima tuo tikėti. Pabaigos kitokios norėjosi, čia gal per daug dramos gavosi. Ir vietomis vaikų man trūko, nes neretai atrodė, kad jie net neegzistuoja.

imdb

8/10