Archyvas

Posts Tagged ‘Dokumentinis’

1088> Behind the Curve (2018)


Dokumentika apie tikinčius, kad Žemė yra plokščia. Kaupiausi šiam filmui tikriausiai metus, bet galop nustebino, kad patiko. Nors balais nevertinsiu, nes dokumentiką man vis dar sunku vertinti, nes čia tikras gyvenimas, ne fikcija, tad rašant balą sunku atsiriboti nuo siužeto, o vertinant siužetą ir balas kažkoks keistas pasirašytų. Man filmas pasirodė sukurtas nuoširdžiai, t.y. neatmestinai, buvo ir kur pasijuokti, kur pasibaisėti. Yra šiek tiek ir ironijos iš pačių kūrėjų pusės, tad kažkas gal ir šališkumu apkaltintų, bet vadinamieji plokščiažemiai tikrai kur kas daugiau dėmesio gavo nei tie, kurie turi visai kitokią informaciją apie Žemės formą. Įdomu ir tuo pačiu baisoka buvo klausytis apie tai, kaip veikia informacijos sklaida (iš lūpų į lūpas, tėvai įtikina savo tėvus, po to vaikus, tada viskas persimeta į mokyklas, darbovietes ir pan.), teorijų tvirtinimas (pavyzdžiui, jei norime kokią nors informaciją patvirtinti, tai ir ieškome įrodymų būtent norimam teiginiui, o ne tokių, kurie teoriją paneigtų). Vietomis netgi tragikomiška. Laikas neprailgo, bet gyventi šiame pasaulyje nė kiek ne lengviau.

imdb

Kategorijos:Daniel J. Clark Žymos:, ,

1080> American Murder: The Family Next Door (2020)


Dokumentinis filmas apie 2008-aisiais Kolorado valstijoje dingusią moterį su dviem mažametėmis dukromis. Šįkart nusprendžiau nevertinti filmo balais, nes kitaip nei prieš tai aprašytoje dokumentikoje, čia buvo apsiribota tik archyvine medžiaga, tad vertindama jausčiausi, lyg balą rašyčiau pačiam nusikaltimui ar nusikaltėlio gebėjimams. Nors esu sunkiai nustebinamas žmogus ir todėl viską stebėjau ramiai ir be jokių aikčiojimų, tai nepakeičia fakto, kad įjungus mąstymą pasidaro sunku suprasti, kas dedasi žmogaus galvoje, kad ryžtųsi tam ir dar būtent dėl tokių priežasčių, kurios įvardijamos filmo metu. Tiesa, buvo įdomu tai, kad nesimpatizavau nei vienam įvykių centre buvusiam žmogui. Gal ir buvo tikslas juos parodyti būtent tokius, nes taip lengviau apgauti žiūrovą? Nors kažkokios ilgiau laikomos intrigos ten nebuvo. Kaip visada, žiūrėti įdomiausia, jei nežinote visiškai nieko apie bylą.

imdb nuoroda

Don’t F**k with Cats: Hunting an Internet Killer (2019) – mini serialas


Sausio geriausias, bet jei metų gale tradiciškai rašysiu apie visus 2021-uosius, tai ten tikrai bus paminėtas. Dokumentinis trijų serijų pasakojimas apie tai, kaip eiliniai žmonės mėgino surasti kačiukus kankinusį ir video kėlusį nepažįstamą vyrą, bei į ką pavirto visas šis tyrimais. Nors žiūrėjau senokai, bet man vis dar trūksta žodžių, kad galėčiau apibūdinti įspūdį.

Pasakojama apie žmogų, kurio veiksmai buvo protu nesuvokiami. Džiaugiausi, kad nebuvo rodomi pilni video, kuriuos nusikaltėlis kėlė į internetą, nes visiškai pakako pasakojimų ir žmonių, žiūrėjusių ar šio serialo filmavimo metu žiūrinčių tuos video reakcijų. Įdomiausia, kad kai atrodydavo, kad jau viskas, nieko jau nebeatskleis naujo ar negirdėto, būdavo atskleidžiama nauja detalė. Nemažai medžiagos pateikta iš archyvų, tačiau neabejotinai gyvumo ir tikrumo prideda interviu, kurie buvo paimti specialiai šiam filmui. Išraiškingas, įtemptas, stiprų trilerį primenantis šios dokumentikos siužetas – neįmanoma atsitraukti.

Visgi ne ką mažesnį, o gal net ir didesnį įspūdį paliko eilinių žmonių pastangos surasti nusikaltėlį. Eiliniai žmonės, paprastai tariant iš neturėjimo ką veikti, nusprendžia surasti kačiukų kankintoją. Jie atlieka tokį skrupulingą tyrimą, kad puikiai supratau, kaip juos paveikdavo momentai, kai jie nusivildavo policijos pareigūnais ar atsidurdavo aklavietėje. Žiūrint, kaip jie kabinosi už kiekvienos detalės ir naudodamiesi visiškai legaliomis priemonėmis sugebėjo atkapstyti šitiek daug, yra kažkas įspūdingo.

Dar prieš įsijungdama šį serialą, buvau skaičiusi komentarą, kuriame rašantysis teigė specialiai nežiūrintis šio žanro filmų ir serialų vien todėl, kad nemaža dalis nusikaltėlių savo veiksmais troško dėmesio. Ir čia – vienas tų atvejų, apie tai kalbama ir serijų metu, keliamas klausimas, kiek moralu yra kurti tokį serialą, kai iš esmės visas šis dėmesys, kurio susilaukė ši istorija, ir buvo nusikaltėlio tikslas. Diskusijos vertas momentas.

Na, ir geriausia tokią dokumentiką žiūrėti žinant kuo mažiau.

9/10

imdb

1077> Spirits in the Forest (2019)


Metus pradėjau nuo dokumentinio filmo apie Depeche Mode fanus. Rodė jį ir Lietuvos kino teatruose, bet dabar visai džiaugiuosi, kad ir nenuėjau, nes filmo turinys labiau tinkamas susisukti į kebabą ir klausytis žmonių, kuriems įtaką darė Depeche Mode muzika, istorijų. Prisipažinsiu, šiek tiek ir nusivyliau, nes galvojau, kad bus šiek tiek daugiau pačios grupės pasirodymų, o čia jie labai minimaliai ar tik trumpomis iškarpomis parodyti. Ir vis dėlto. Kalbinti žmonės – itin skirtingi ir turintys kai kada ganėtinai įspūdingas istorijas. Kadangi pati šią grupę atradau palyginus vėlai, tai kažko manyje ji ir neapvertė (išskyrus muzikos sritį, nes vis dažniau ėmiau klaidžioti, ieškodama muzikos, gerokai nutolusios nuo to, ką iki tol klausiau), tačiau klausytis pasakojimų buvo įdomu. Muzika gali sujungti žmones, kurie šiaip tikriausiai niekada nesusitiktų ar neatsidurtų vienoje vietoje ne tik dėl gyvenamosios vietos, bet ir skirtingų pomėgių ar gyvenimo būdo. Faina.

imdb nuoroda

1050> Westwood: Punk, Icon, Activist / Westwood: pankė, ikona, aktyvistė (2018)


Dokumentinis filmas apie dizainerę V. Westwood (imdb) tapo pirmuoju filmu, kurį po karantino žiūrėjau kine. Man tai pasirodė pasakojimas ne kiek apie Westwood, jos pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą, o apskritai apie mados industriją, apie tai, kas vyksta užkulisiuose, kiek visko įvyksta, kol galiausiai sukuriamas galutinis produktas, kuris parodomas ant scenos, apie tai, su kuo susiduriama prekybos vietose, kiek įmanoma viską sužiūrėti, nepaliekant to, kas svarbiausia – savų įsitikinimų, kokybės, masinės gamybos vengimo, – užnugaryje. Vietomis įdomu, o vietomis didesnio išsamumo norėjosi. O pati Westwood – spalvinga asmenybė, tik vietomis atrodydavo, kad arba ne tokiais klausimais, kokių ji norėjo, ją kalbindavo, arba apskritai nelabai nusiteikusi bendradarbiauti buvo, nes intarpuose, kai būdavo ji kalbinama, neretai pasijausdavo jos nenoras kažką pasakoti. Labai nesigilinau, bet rodos, kad ji filmą žiūrėti atsisakė, tai gal visgi ir buvo kažkokių nesutarimų.

6/10

1034> Mommy Dead and Dearest (2017)

12 balandžio, 2020 Komentarų: 1

Toks ganėtinai šiam tinklaraščiui netipiškas pasirinkimas, bet įtariu, kad tokių gali tiktai daugėti. Kažkaip paskutiniu metu pradėjo traukti visokiausi nusikaltimai ir nusikaltėlių istorijos.

Tad šįkart žiūrėjau dokumentiką, kurią netikėtai suradau youtube (jei dar neištrynė, filmas yra čia). Tai HBO dokumentinis filmas (imdb) sukurtas apie Gypsy Rose, kuri kartu su draugu buvo apkaltinta savo mamos nužudymu. Ši byla ypatinga tuo, kad žmogžudystės priežasčių aiškinimasis atskleidžia, kaip daugiau nei dvidešimt metų Gypsy buvo gydoma nuo ligų, kuriomis nesirgo, ir sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, nors puikiai valdė kojas. Už viso to slypi ne kas kitas, o pati merginos mirusi mama.

Miunhauzeno sindromas atsiskleidžiamas visu savo baisumu. Faktai, kurie pateikiami filme, stebina tuo, kaip visi aplinkiniai, įskaitant nemažą kiekį gydytojų, nepastebėjo, kaip buvo kankinama Gypsy. Kalbinami artimieji (merginos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo visai maža), gydytojai, gilinamasi į medicininius išrašus, pateikiamos tyrėjų versijos, kaip galėjo viskas taip toli nueiti. Ir dabartis – visiškai pasimetusi mergina, kuri neseniai sužinojo, kad yra daug vyresnė nei jai visą laiką teigė mama, išsilaisvino iš mamos perteklinio rūpesčio, bet pateko tiesiai į kalėjimą. Keliami klausimai apie tai, kiek adekvačiai ji gali vertinti realybę, savo ir aplinkinių elgesį, daromus sprendimus, nes visgi toks motinos elgesys tikrai paliko atitinkamų pasekmių ne tik fizinei sveikatai, bet ir psichikai. Visai įdomus ir jos draugo atvejis, rodos, jis pasitaikė merginos gyvenime kone pačiu laiku. Ko man norėjosi kitaip – dar daugiau pasakojimų apie Gypsy gyvenimą iki mamos mirties, o kiek mažiau pasakojimo apie patį nusikaltimą. Tačiau kaip bebūtų, laikas visai neprailgo bei patvirtino teiginį, kad realus gyvenimas neretai gali būti kur kas baisesnis už visus siaubo filmus.

Mane paskatino atkreipti dėmesį į šią istoriją serialas The Act. Jo paties dar nemačiau, bet po peržiūrėtos dokumentikos abejonių, ar verta jungtis, neliko.

7/10

995> Pearl Jam: Let’s Play Two (2017)


Vėl prisikaupė filmų, jau nekalbant apie kelis serialus, ir vėl kovoju tarp noro viską čia kaupti, ir savęs klausinėjimo, tai jei taip šito noriu, kodėl tam neskiriu laiko ir neaprašau visko, kol emocijos šviežiausios? Daugiau pasvarstymų gal bus metų gale, kai savo skurdžius metų rezultatus aptarsiu.

Visgi yra tokių, kuriuos peržiūrėjau, bet neturiu ką pasakyti. Vienas iš jų -šis. Dokumentinis filmas apie grupę Pearl Jam (imdb nuoroda į filmą čia): jame muzikiniai intarpai iš 2016-ųjų pasirodymų Čikagoje, Eddie Vedder, grupės vokalisto gimtajame mieste. Daug kalbama ne tik apie muziką ir 25-erių metų grupės karjerą, bet ir apie sportą. Kadangi man patinka šios grupės muzika, bet plačiau apie jos narius, karjerą nesidomėjau niekad, tai filmas pasirodė įdomus, be abejo, svarbi dalis – muzikiniai pasirodymai, kai galėjau klausytis mėgstamų dainų. Visgi kiek atsibosdavo kalbos apie sportą (beisbolą), nes nesu šios srities gerbėja, vietomis kalbėjimo apie tai buvo tiesiog per daug, tad balas ne pats aukščiausias.

7/10

Kategorijos:Eddie Vedder Žymos:, , ,

950> S-21, la machine de mort Khmère rouge / S21: Raudonųjų khmerų mirties mašina(2003)


Rež.: Rithy Panh
2013 m., Kombodža, Prancūzija, 101 min
Žanras:
karinis, istorinis, dokumentinis
imdb nuoroda čia.

Šiais metais pasisekė bent į vieną Nepatogaus kino seansą nueiti. Kaip teigiama anotacijoje: S21 – kalėjimas, veikęs Pnompenyje valdant Pol Potui. Per ketverius metus, siekdami išgauti netikrus prisipažinimus, kalėjimo prižiūrėtojai (daugelis jų – nepilnamečiai) nukankino ir nužudė daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Visgi keliems kaliniams pavyko išsigelbėti. Du iš jų – Van Nath ir Chum Mey – filme grįžta į buvusią kalinimo vietą (dabar – genocido muziejų) ir stoja akistaton su kankintojais, kurie šiandien save laiko aplinkybių aukomis.

Apskritai, filmas įdomus ir žiaurus, kadangi pasakojama apie kankinimus, matome žmones, kurie tuo užsiėmė, galop matome patalpoje tuos, kurie kankino ir žudė kartu su tais, kuriems pavyko išgyventi. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jiems sunku buvo stoti prieš kameras ir pasakoti tai, kas įvyko kad ir jau senokai, bet yra pernelyg įsirėžę į atmintį ir palikę žaizdas, kurios niekad neužgis. Filme žiaurumus išgyvenę asmenys pasakoja apie tai, ką teko patirti, o tie, kurie dirbo prižiūrėtojais, kalbėjo tiek apie priežastis, kodėl jie tuo užsiėmė, tiek pasakojo bei rodė, kaip vykdavo kasdien jų darbas.

Ir viskas būtų kaip ir neprastai, bet norėjosi dar daugiau abiejų pusių išgyvenimų, kalbėjimo apie tai, kokia situacija buvo apskritai, susijusi nebūtinai su tais keliais žmonėmis, kurie buvo kalbinami, bendresnės informacijos apie tai, kaip buvo renkami prižiūrėtojai, gilesnio pažiūrėjimo į viską, kas dėjosi, nes dabar laikas buvo gaištamas su bereikšmiu puolimu ir bandymu prisikasti iki kito sąžinės, todėl vietomis ir nuobodoka jau darėsi, ir pagaudavau save nebežiūrinčią į titrus, o kažkur visur kitur mintis nukreipusią.

6/10

920-925> VTTFF 2017. Nacionalinė konkursinė programa I


Norėjom pasikultūrint, tai nusprendėm užsukti į Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį. Išsirinkom įrašo pavadinime nurodytą programą, kadangi iš kelių mums tikusių variantų laiko atžvilgiu, būtent ši pasirodė patraukliausia ir pačių filmų anotacijomis. Žinoma, kirbėjo jausmas, kad galim nusivilti, nes visi – lietuvių kūrėjų darbai. Bet pasiryžom. Rezultatas toks, kad išeidamos viena kitai pasakėm, kad daugiau niekada taip nerizikuosim, kad vėl neiššvaistytume pusantros valandos kaip tądien.

Trumpai apie kiekvieną:

  • Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien (rež.: Šarūnas Bartas, Jurga Dikčiuvienė, Eitvydas Doškus, Gintarė Sokelytė, Jurgis Matulevičius, Jurgis Žymančius, 2016 m., Lietuva, Prancūzija, 20 min, dokumentika).
    Man trumpametražiai sietini su kūrėjo gebėjimu išnaudoti kiekvieną turimą minutę maksimaliai. Ką čia mačiau? Ilgą pradžią, kur Š. Bartas ilgiausiai lemeno kiekvieną žodį ir darė ilgiausias pauzes tarp kiekvieno žodžio. Daug žodžio ,,ilgas“ variacijų čia yra neatsitiktinai, nes išties man pasirodė, kad viskas truko ilgai. O tai šiuo atveju buvo problema, nes tiesiog vargino sėdėjimas ištempus ausis ir įtempus mąstymą, kad kiekvienas išstenėtas žodis galop susidėtų į logišką visumą. Po kiek laiko kalbėtojas kiek atsigavo, pauzių tiek daug neliko, tuomet jau ir įdomiau tapo klausytis, nes jo mintys man pasirodė kai kada labai artimos ir pažįstamos. Bet čia buvo dar vienas erzinantis sprendimas, kuris truko viso filmo metu: kadangi Š. Bartas rūkė, tai kiekvienas jo cigaretės į burną paėmimas ir išėmimas, kiekvienas dūmų išpūtimas ir tiesiog kvėpavimas buvo labai ryškiai girdimi. Tai blaškė irgi.
  • Kupranugaris (rež.: Laurynas Bareiša, 2016 m., Lietuva, 16 min, vaidybinis).
    Zoologijos sode numiršta kupranugaris. Du prižiūrėtojai nori jį palaidoti, bet kiti zoologijos sodo darbuotojai nė nesiruošia jų noro suprasti ir padėti. Tarsi suprantama mintis, nieko naujo nėra, o dar ir liūdni zoologijos sodo vaizdai, priminę, kaip pati čia lankiausi vos prieš kelis mėnesius ir viskuo baisėjausi, bet na ir visiškai nieko naujo, vėlgi daug beprasmės tylos, jokio ,,kabliuko“, įtraukimo. Ėjo, praėjo.
  • Mimikrija ir jos sindromai (rež.: Anastasija Piroženko, 2016 m., Lietuva, Olandija, 18 min, eksperimentinis).
    Apie tapatumo paieškas. Kiekviena minutė truko amžinybę, o galvoj buvo mintis: kada tai baigsis? Ir kiek galima rodyti tuos pačius bendrabučius ir daugiabučius, tuščią ir beprasmišką tylą, nesusietumas irgi vertė tik kilsčioti antakius ir vartyti akis.
  • 8 minutės (rež.: Dovilė Šarutytė, 2016 m., Lietuva, 13 min, vaidybinis).
    Apie pabėgimą trumpam iš realybės. Nėra net ką pasakyti. Dar vienas kantrybę bandęs trumpametražis.
  • Nuopuolis (rež.: Urtė Oettinger, Johan Oettinger, Lietuva, Danija, 8 min, animacinis)
    Čia bent jau garso kokybė puiki. Visa kita ne itin.
  • Sigis (rež.: Tomas Gvozdas, Lietuva, 20 min, vaidybinis)
    Šio pastatymas įdomesnis, bet dialogai, intonacijos varė iš proto.

O jei bendrai, tai liūdna.

877> Amy (2015)


amyfilmRež.: Asif Kapadia
2015 m., JAV, Didžioji Britanija, 128 min
Žanras: dokumentinis, biografinis, muzikinis
imdb nuoroda čia.

Tai dokumentinis filmas apie Amy Winehouse, vieną iš klubo 27 narių (jei kas nežinote, šiam ,,klubui“ priklauso garsenybės, mirusios būtent 27-erių), o jei rimčiau – apie puikią atlikėją ir liūdną jos gyvenimą.

Kuo patiko pats filmas. Chronologiškai sudėliota istorija. Apie Amy kalba įvairūs jos aplinkos žmonės, pateikiamos skirtingos nuomonės. Daug autentiškų vaizdų, filmuotos  medžiagos, iliustruojančios skirtingus atlikėjos gyvenimo laikotarpius. Nuotraukų taip pat yra iš asmeninio archyvo. Muzikiniai intarpai įdėti ne be priežasties, kiekvienam – laikas ir vieta. Švarus, emocingas filmas, parodantis Amy iš įvairių pusių: tiek kaip puikų talentą, tiek kaip priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio turintį ir pakilimus bei nuosmukius išgyvenantį žmogų.

Kuo įdomi Amy istorija. Sakysit: man nepatinka Amy muzika,kodėl turėčiau tai žiūrėti. Taip, man jis buvo įdomus vien todėl, kad Amy visąlaik mane žavėjo kaip atlikėja, o į jos gyvenimą pernelyg nesigilinau, nors, žinoma, žymesnius nuosmukius mačiau spaudoje. Tačiau Amy istorija įdomi net ir nemėgstant jos muzikos. Man tai istorija apie žmogų, kuris norėjo būti laimingas, siekė savo svajonės, bet galiausiai dėl tam tikrų aplinkybių vis krisdavo žemyn. Ir ne tik dėl narkotikų, alkoholio. Man ji neatrodė skirta pasauliui, kur fotografai sekioja kiekviename žingsnyje, kur jos dainų klausytis ateina į stadionus ir parkus (jos muziką įsivaizduoju tik mažoje kamerinėje aplinkoje, o ji ir pati vienu metu sakė, kad būtent apie dainavimą baruose ji svajojo), kur ji turi fotografuotis visokiems žurnalams ir traukti į pasaulinius turus. Nė viename kadre ji nekalbėjo apie pinigų ir šlovės troškimą, jos mintis, ką reiškia būti garsiai, iš viso verta citavimo. Ir tuomet ateina žmonės, kurie ją stuma, kurie sakosi rūpinęsi ja, jos gerove, bet tuo pačiu ir skatinę koncertuoti, atlikti muziką, kurios ji nenorėjo. Amy nuoširdumas sužavi, ji nevaidino: jei jai būdavo negerai, tą būdavo galima pastebėti jos veide, elgesyje, jei ji džiaugdavosi, jos džiaugsmas atrodydavo kone kaip vaiko (toji scena, kai buvo pranešta, kad ji laimėjo Grammy, tiesiog tobula). Liūdna – kitaip ir būti negali, ypač, kai žinai, kuo viskas užsibaigė ir kaip kitaip galėjo baigtis. Gera – nes atrodo, kad buvo jos gyvenime ir linksmesnių akimirkų, kad nepaisant kritimų ji bandydavo keltis,būti be narkotikų. Bet visgi nuolatinės laimės man joje trūko, dažnai man ji atrodė tiesiog kaip prispaustas, nelaimingas žmogus. Net ir tuomet, kai kokainas buvo tik jos ateitis.

Gera, įdomi dokumentika. Jei kas turėsit galimybę į kiną nueiti filmo pažiūrėti, rekomenduoju. 8/10