Archyvas

Posts Tagged ‘Dokumentinis’

950> S-21, la machine de mort Khmère rouge / S21: Raudonųjų khmerų mirties mašina(2003)


Rež.: Rithy Panh
2013 m., Kombodža, Prancūzija, 101 min
Žanras:
karinis, istorinis, dokumentinis
imdb nuoroda čia.

Šiais metais pasisekė bent į vieną Nepatogaus kino seansą nueiti. Kaip teigiama anotacijoje: S21 – kalėjimas, veikęs Pnompenyje valdant Pol Potui. Per ketverius metus, siekdami išgauti netikrus prisipažinimus, kalėjimo prižiūrėtojai (daugelis jų – nepilnamečiai) nukankino ir nužudė daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Visgi keliems kaliniams pavyko išsigelbėti. Du iš jų – Van Nath ir Chum Mey – filme grįžta į buvusią kalinimo vietą (dabar – genocido muziejų) ir stoja akistaton su kankintojais, kurie šiandien save laiko aplinkybių aukomis.

Apskritai, filmas įdomus ir žiaurus, kadangi pasakojama apie kankinimus, matome žmones, kurie tuo užsiėmė, galop matome patalpoje tuos, kurie kankino ir žudė kartu su tais, kuriems pavyko išgyventi. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jiems sunku buvo stoti prieš kameras ir pasakoti tai, kas įvyko kad ir jau senokai, bet yra pernelyg įsirėžę į atmintį ir palikę žaizdas, kurios niekad neužgis. Filme žiaurumus išgyvenę asmenys pasakoja apie tai, ką teko patirti, o tie, kurie dirbo prižiūrėtojais, kalbėjo tiek apie priežastis, kodėl jie tuo užsiėmė, tiek pasakojo bei rodė, kaip vykdavo kasdien jų darbas.

Ir viskas būtų kaip ir neprastai, bet norėjosi dar daugiau abiejų pusių išgyvenimų, kalbėjimo apie tai, kokia situacija buvo apskritai, susijusi nebūtinai su tais keliais žmonėmis, kurie buvo kalbinami, bendresnės informacijos apie tai, kaip buvo renkami prižiūrėtojai, gilesnio pažiūrėjimo į viską, kas dėjosi, nes dabar laikas buvo gaištamas su bereikšmiu puolimu ir bandymu prisikasti iki kito sąžinės, todėl vietomis ir nuobodoka jau darėsi, ir pagaudavau save nebežiūrinčią į titrus, o kažkur visur kitur mintis nukreipusią.

6/10

Reklama

920-925> VTTFF 2017. Nacionalinė konkursinė programa I


Norėjom pasikultūrint, tai nusprendėm užsukti į Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį. Išsirinkom įrašo pavadinime nurodytą programą, kadangi iš kelių mums tikusių variantų laiko atžvilgiu, būtent ši pasirodė patraukliausia ir pačių filmų anotacijomis. Žinoma, kirbėjo jausmas, kad galim nusivilti, nes visi – lietuvių kūrėjų darbai. Bet pasiryžom. Rezultatas toks, kad išeidamos viena kitai pasakėm, kad daugiau niekada taip nerizikuosim, kad vėl neiššvaistytume pusantros valandos kaip tądien.

Trumpai apie kiekvieną:

  • Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien (rež.: Šarūnas Bartas, Jurga Dikčiuvienė, Eitvydas Doškus, Gintarė Sokelytė, Jurgis Matulevičius, Jurgis Žymančius, 2016 m., Lietuva, Prancūzija, 20 min, dokumentika).
    Man trumpametražiai sietini su kūrėjo gebėjimu išnaudoti kiekvieną turimą minutę maksimaliai. Ką čia mačiau? Ilgą pradžią, kur Š. Bartas ilgiausiai lemeno kiekvieną žodį ir darė ilgiausias pauzes tarp kiekvieno žodžio. Daug žodžio ,,ilgas“ variacijų čia yra neatsitiktinai, nes išties man pasirodė, kad viskas truko ilgai. O tai šiuo atveju buvo problema, nes tiesiog vargino sėdėjimas ištempus ausis ir įtempus mąstymą, kad kiekvienas išstenėtas žodis galop susidėtų į logišką visumą. Po kiek laiko kalbėtojas kiek atsigavo, pauzių tiek daug neliko, tuomet jau ir įdomiau tapo klausytis, nes jo mintys man pasirodė kai kada labai artimos ir pažįstamos. Bet čia buvo dar vienas erzinantis sprendimas, kuris truko viso filmo metu: kadangi Š. Bartas rūkė, tai kiekvienas jo cigaretės į burną paėmimas ir išėmimas, kiekvienas dūmų išpūtimas ir tiesiog kvėpavimas buvo labai ryškiai girdimi. Tai blaškė irgi.
  • Kupranugaris (rež.: Laurynas Bareiša, 2016 m., Lietuva, 16 min, vaidybinis).
    Zoologijos sode numiršta kupranugaris. Du prižiūrėtojai nori jį palaidoti, bet kiti zoologijos sodo darbuotojai nė nesiruošia jų noro suprasti ir padėti. Tarsi suprantama mintis, nieko naujo nėra, o dar ir liūdni zoologijos sodo vaizdai, priminę, kaip pati čia lankiausi vos prieš kelis mėnesius ir viskuo baisėjausi, bet na ir visiškai nieko naujo, vėlgi daug beprasmės tylos, jokio ,,kabliuko“, įtraukimo. Ėjo, praėjo.
  • Mimikrija ir jos sindromai (rež.: Anastasija Piroženko, 2016 m., Lietuva, Olandija, 18 min, eksperimentinis).
    Apie tapatumo paieškas. Kiekviena minutė truko amžinybę, o galvoj buvo mintis: kada tai baigsis? Ir kiek galima rodyti tuos pačius bendrabučius ir daugiabučius, tuščią ir beprasmišką tylą, nesusietumas irgi vertė tik kilsčioti antakius ir vartyti akis.
  • 8 minutės (rež.: Dovilė Šarutytė, 2016 m., Lietuva, 13 min, vaidybinis).
    Apie pabėgimą trumpam iš realybės. Nėra net ką pasakyti. Dar vienas kantrybę bandęs trumpametražis.
  • Nuopuolis (rež.: Urtė Oettinger, Johan Oettinger, Lietuva, Danija, 8 min, animacinis)
    Čia bent jau garso kokybė puiki. Visa kita ne itin.
  • Sigis (rež.: Tomas Gvozdas, Lietuva, 20 min, vaidybinis)
    Šio pastatymas įdomesnis, bet dialogai, intonacijos varė iš proto.

O jei bendrai, tai liūdna.

877> Amy (2015)


amyfilmRež.: Asif Kapadia
2015 m., JAV, Didžioji Britanija, 128 min
Žanras: dokumentinis, biografinis, muzikinis
imdb nuoroda čia.

Tai dokumentinis filmas apie Amy Winehouse, vieną iš klubo 27 narių (jei kas nežinote, šiam ,,klubui“ priklauso garsenybės, mirusios būtent 27-erių), o jei rimčiau – apie puikią atlikėją ir liūdną jos gyvenimą.

Kuo patiko pats filmas. Chronologiškai sudėliota istorija. Apie Amy kalba įvairūs jos aplinkos žmonės, pateikiamos skirtingos nuomonės. Daug autentiškų vaizdų, filmuotos  medžiagos, iliustruojančios skirtingus atlikėjos gyvenimo laikotarpius. Nuotraukų taip pat yra iš asmeninio archyvo. Muzikiniai intarpai įdėti ne be priežasties, kiekvienam – laikas ir vieta. Švarus, emocingas filmas, parodantis Amy iš įvairių pusių: tiek kaip puikų talentą, tiek kaip priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio turintį ir pakilimus bei nuosmukius išgyvenantį žmogų.

Kuo įdomi Amy istorija. Sakysit: man nepatinka Amy muzika,kodėl turėčiau tai žiūrėti. Taip, man jis buvo įdomus vien todėl, kad Amy visąlaik mane žavėjo kaip atlikėja, o į jos gyvenimą pernelyg nesigilinau, nors, žinoma, žymesnius nuosmukius mačiau spaudoje. Tačiau Amy istorija įdomi net ir nemėgstant jos muzikos. Man tai istorija apie žmogų, kuris norėjo būti laimingas, siekė savo svajonės, bet galiausiai dėl tam tikrų aplinkybių vis krisdavo žemyn. Ir ne tik dėl narkotikų, alkoholio. Man ji neatrodė skirta pasauliui, kur fotografai sekioja kiekviename žingsnyje, kur jos dainų klausytis ateina į stadionus ir parkus (jos muziką įsivaizduoju tik mažoje kamerinėje aplinkoje, o ji ir pati vienu metu sakė, kad būtent apie dainavimą baruose ji svajojo), kur ji turi fotografuotis visokiems žurnalams ir traukti į pasaulinius turus. Nė viename kadre ji nekalbėjo apie pinigų ir šlovės troškimą, jos mintis, ką reiškia būti garsiai, iš viso verta citavimo. Ir tuomet ateina žmonės, kurie ją stuma, kurie sakosi rūpinęsi ja, jos gerove, bet tuo pačiu ir skatinę koncertuoti, atlikti muziką, kurios ji nenorėjo. Amy nuoširdumas sužavi, ji nevaidino: jei jai būdavo negerai, tą būdavo galima pastebėti jos veide, elgesyje, jei ji džiaugdavosi, jos džiaugsmas atrodydavo kone kaip vaiko (toji scena, kai buvo pranešta, kad ji laimėjo Grammy, tiesiog tobula). Liūdna – kitaip ir būti negali, ypač, kai žinai, kuo viskas užsibaigė ir kaip kitaip galėjo baigtis. Gera – nes atrodo, kad buvo jos gyvenime ir linksmesnių akimirkų, kad nepaisant kritimų ji bandydavo keltis,būti be narkotikų. Bet visgi nuolatinės laimės man joje trūko, dažnai man ji atrodė tiesiog kaip prispaustas, nelaimingas žmogus. Net ir tuomet, kai kokainas buvo tik jos ateitis.

Gera, įdomi dokumentika. Jei kas turėsit galimybę į kiną nueiti filmo pažiūrėti, rekomenduoju. 8/10

871-875>,,Nepatogaus kino“ atgarsiai


LOGO_LT-01Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti“ iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino“ programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

  1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų“ buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.

853> Aileen: Life and Death of a Serial Killer (2003)


aileenRež.: Nick Broomfield, Joan Churchill
2003 m., JAV, Didžioji Britanija, 93 min
Žanras: kriminalinė dokumentika
imdb nuoroda čia.

Po Monster susidomėjau Aileen Carol Wuornos istorija. Ji – žudikė maniakė, nužudžiusi septynis vyrus vienerių metų laikotarpyje. Už šešias žmogžudystes (matyt dėl to, kad pirmoji žmogžudystė buvo priskirta savigynai) ji buvo nuteista mirties bausme.

Dokumentiniame filme pateikiami vaizdai iš teismų, taip pat – filmo kūrėjo imti interviu iš pačios Aileen. Todėl galima pažinti šią nusikaltėlę taip, kaip nepažintume, jei filme būtų pateikiami tik interviu su ją pažinojusiais žmonėmis (ko buvo ir šioje dokumentikoje). Atsiskleidžia Aileen portretas, kurio perkąsti nepavyksta. Iš vienos pusės – ji žmogžudė, iš kitos – nepavyksta negailėti, girdint jos gyvenimo istoriją. Vaikystėje gyveno su seneliais, buvo išprievartauta giminaičio, ankstyvoje paauglystėje tapo nėsčia, po gimdymo, kai vaikas buvo atiduotas įsivaikinti, ji buvo išvaryta iš namų, keletą metų gyveno miškuose, yra tekę miegoti ant sniego. Ir tuomet kažkaip nebestebina nei tai, kad ji užsiėmė prostitucija, nei tai, kad galop ji pratrūko. Ne, aš jos nepateisinu ir nenurašau to, ką ji padarė, jos praeičiai. Visgi ji suaugusi moteris, turinti galvą ant pečių. Ir visgi nebuvau aš šalia, kai ji žudė vieną ar kitą, tad, kokie tikri jos motyvai buvo, ką jautė žudydama, galima tik spėlioti. Filmas duoda galimybę pamatyti, kas dedasi žmoguje, kai artėja bausmės įvykdymo laikas. Paskutinis interviu – vos trims dienoms likus iki egzekucijos. Žiūrint, kaip ji kalba, kokie jausmai iš jos plūsta, taip pat virė dviprasmiškos mintys. Vietomis primindavo velnią (dėl akių, juoko (bet juokas tikriausiai atrodytų niekuo neišskirtinis, jei tai nebūtų įkalinto, nuteisto žmogaus juokas. Tačiau ar tai, kad jos dienos suskaičiuotos, atima iš jos galimybę juoktis? Ir apskritai – kas slepiasi po tuo juoku? Juk neretai po tokia kauke žmonės slepia visiškai priešingus jausmus)), vietomis – viltį praradusią, liūdną moterį.

Filme svarbi ne tik Aileen gyvenimo istorija, bet ir Aileen kartoti kaltinimai teisėsaugai, žiniasklaidai, kurie pelnėsi iš jos istorijos pinigus (kiek supratau, pirmasis režisieriaus filmas apie Aileen pastarąją temą išplėtė labiau, tik paradoksalu – juk pats režisierius iš jos pasipelnė nemažai), jos teigimas, kad, jei būtų norėję, jau po pirmosios žmogžudystės (kuri įvertinta kaip savigyna) būtų ją pagavę, keliami klausimai apie mirties bausmės prasmę ir svarstymas, kaip būtų buvę, jei ji būtų turėjusi normalų advokatą (jo ji atsisakė po kažkurio teismo, kai ėmė visiškai nebepasitikėti teisėsauga, naujo turėti nesutiko). O galiausiai – klausimas, ar paskutinėmis dienomis ji buvo emociškai stabili. Paskutiniame interviu ji tokia visiškai neatrodė, o atitinkami specialistai užtruko vos penkiolika minučių, kad nustatytų, jog ji stabili. Šis klausimas, pasirodo, yra svarbus, nes mirties bausmė įvykdyta gali būti tik tuomet, kai žmogus yra emociškai stabilus. Ir čia viskas ,,užsisuka“ – tai kiek tos korupcijos, kiek noro pasirodyti prieš rinkėjus, kiek tiesos?

Jautėsi režisieriaus empatija Aileen, ji irgi tikėjosi, kad jis savo filmuota medžiaga galės padaryti kažką, kas jos bausmę palengvintų ar išteisintų. Aišku, kiek toji empatija suvaidinta (kad Aileen atsivertų per interviu), kiek tikra (per paskutinį jų pokalbį ištartas jo ,,I’m Sorry“ skambėjo išties liūdnai ir nuoširdžiai) – neaišku.

7/10

783> The Invisible Front / Nematomas frontas (2014)


luksaRež.: Jonas Ohman, Vincas Sruoginis
2014 m., Rusija, JAV, Lietuva, Estija, Latvija, 76 min
Žanras: dokumentinė biografinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Iš tikrųjų, džiaugiuosi, kad praeitos savaitės pradžioje turėjau galimybę kino teatre pamatyti šį dokumentinį filmą apie partizanus. Daugiausiai dėmesio skiriama vienam iš partizanų lyderių Juozui Lukšai, tačiau yra minimi ir dar keletas kitų.

Kaip aš sakau, reikia džiaugtis tuo, kad dar turime žmonių, kurie gali apie tai papasakoti. Juk po kiek metų, kai pasaulį paliks paskutiniai tų įvykių liudininkai, girdėsime tik iš lūpų į lūpas perduotas istorijas. Na, ir dar, be abejo, iš knygų ir štai tokių filmų galėsime plėsti savo žinias apie tą laikotarpį.

Filmą siūlau ne tik istoriją besimokančiam jaunimui ar besidomintiems tuo žmonėms. Salėje neliko abejingi ir tie, kuriems dokumentika tikrai neasocijuojasi su gero filmo požymiu. Ką jau čia, ir pati dokumentinių nelabai žiūriu, tad buvo baisu, kad nebūtų nuobodu. Bet nebuvo nė kiek. Ir susigraudinti teko. Ir stebėti, kaip skirtingai šneka tie, kurie saviškius – lietuvius – gaudė, dirbdami Sovietams. Kas vos ne vos vieną kitą žodį pasako, o kas ramiai ir kone džiaugsmingai istoriją pasakoja. O gal ten ne džiaugsmas, bet sarkazmu apipinti žodžiai, po kuriuo skausmas slepiasi? Ar jie gailisi to, kas buvo? Žinoma, gyventi visi nori, bet kaip gyventi žinant, kad savus žudei? Įpinta yra ir itin romantiška J. Lukšos meilės istorija, kuri suvirpins ne vieną dailiosios lyties atstovių širdį. O dar tos nuotraukos – kur gražūs, stiprūs, jauni vyrai stovi, kuriems tiek mažai gyvenimo likę išskyrus saujelę išgyvenusių. Bet kaip vienas tų išgyvenusiųjų sakė: geriau jau būčiau neišgyvenęs, nes dabar turi gyventi su prisiminimais iš to, ką teko išgyventi per tardymus.

Pasakojimas buvo pinamas išties įdomiai vien todėl, kad buvo išlaikytas balansas: ir humoro, ir žiaurių pasakojimų netrūko, o tai teikė įvairovės. Kalba nėra sausa, pateikiami kelių žmonių požiūriai, todėl galima susidėlioti geresnį vaizdą.

Vietomis tik pavardžių gausa vardino, kai nebesusigaudydavau, kur apie ką šneka, bet apskritai, smagu, kad toks filmas buvo sukurtas.

7/10

293> Foje 14


Režisieriaus Donato Ulvydo sukurtas istorinis videofilmas apie grupę FOJE.Lietuviškos muzikos legenda, klausytojų, žiūrovų ir kritikų ne kartą pripažinta geriausia iš geriausių. Šis filmas padės prisiminti visą, daugiau nei 14 metų trukusį Foje kūrybinį kelią.

Lietuviškos muzikos klausau nedažnai, bet kai klausau, dažniausiai tai būna A. Mamontovas arba Foje. Todėl buvo įdomu pamatyti tai, ko nemačiau dėl savo vėlaus gimimo ar tiesiog dėl to, kad pvz. Foje atradau tikrai ganėtinai neseniai.

Gaila, kad filmas toks trumpas- vos 50 minučių. Bet žinot, visiškai pakako ir jų perteikti, kokia svarbi, dariusi įtaką ir populiari buvo ši grupė. Ir netgi, manau, reikia vartoti esamąjį laiką, nes ją vis dar prisimena ir, aš tikiu, dar ilgokai prisimins.

Filmas sukėlė labai daug teigiamų emocijų. Visas žiūrovų jaudulys, grupės narių charizma, pastebėjimai tiesiog negalėjo manęs palikti abejingos. Filmas privertė dar labiau pamilti šią puikią grupę.

Pabaiga- fantastiška. Viena gražiausių lietuviškų dainų – ,,Laužo liepsna“ – pateikiama rodant besikeičiančius vaizdus iš keleto koncertų, kai buvo atliekama minėtoji daina. Aišku, skambėjo ir kitos, ne blogiau žinomos dainos, bet būtent pabaiga buvo tas taškas, kai oh.. Tiesiog negalėjau atsitraukti.. Na, net nemoku žodžiais apsakyti.

Jei kartais sugalvotų Foje dar kokį koncertą padaryti (žinau, kad išsiskyrė, žinau, kad atsisveikino, BET..), tai daryčiau viską, kad tik patekčiau į jį.

10/10

Rež.: Donatas Ulvydas, vaidina: Andrius Mamontovas, 2006 m., Lietuva, 51 min