Archyvas

Posts Tagged ‘Drama’

1112> Marie Antoinette / Marija Antuanetė (2006)


Vėl persivalgiau superherojų, tad ėmiau ieškoti visai kitokio žanro filmų. Kostiumines dramas kadaise labai mėgau, bet įsijungus Marie Antoinette buvo labai keista, atpratau nuo visų suknelių, įspūdingų šukuosenų ir visokiausių netipiškų šiems laikams manierų. O šiame filme nemažai ir ironijos, skirtos būtent visoms absurdiškoms manieroms ir tradicijoms, tad yra ne tik dramos, bet ir išties prajuokinančios komedijos elementų.

Problema ta, kad įsijungdama tokį filmą jau žinau, kuo viskas baigsis. Tad norėk nenorėjęs, bet nieks nepasikeis, nes istorijos faktai, vargu, ar bus pakeisti (aišku, pasitaiko išimčių). Kažkodėl galvoje buvau susikūrusi kiek kitokį vaizdą, tad net pati nustebau, kaip greitai pajutau simpatiją pagrindinei veikėjai, net ir ašara byrėjo kelissyk. Vizualiai filmas atrodė irgi gražiai, tik kiek pamenu (nes žiūrėjau maždaug prieš mėnesį), man kažkuo muzika nelipo.

Jei būtų proga, su malonumu ir antrąsyk pažiūrėčiau.

7/10

imdb

1107> Julieta / Chuljeta (2016)


Pažiūrėjau, kad nuo paskutinio filmo praėjo lygiai mėnuo (Prisoners peržiūrėtas gegužės 16, o šiandien – Julieta). Sustojo mano žiūrėjimai, nors vienu metu jaučiausi visiškai atsigavusi ir grįžusi į kino pasaulį. Bent tiek, kad visai nepamirštu. Prieš kurį laiką prisiminiau P. Almodovar ir pasvajojau, kad reiktų ką nors peržiūrėti iš jo kūrybos. Ir štai užtikau, kad LRT mediatekoje yra įkeltas jo 2016-ųjų filmas Julieta. Tad ir įsijungiau.

Net jei nežinočiau, kieno šis filmas, nė nesuabejočiau, kad priklauso P. Almodovar. Raudona, įsiterpianti pačiose įvairiausiose vietose, iš kitų filmų pažįstami aktoriai, net ir siužetas – toks gan tipiškas. Šiek tiek melodramos, šiek tiek mistikos ir įdomių veikėjų pasirinkimų. Siužetas – tekantis pasroviui, netgi kiek užliūliuojantis. Atrodo, nuo pat pradžių keliami klausimai ne tik apie tai, kas nutiko veikėjos praeityje, bet ir kur moters dukra, tačiau pastatytas taip, kad intrigos nejaučiau. Norėjosi tiesiog žiūrėti, stebėti ir ramiai priimti kiekvieną siužetinį vingį. Kad ir buvo įdomu, visgi negalėjau iš galvos išmesti minties, kad kažkaip čia viskas tiesiog nuplaukia tolyn, nieko po savęs nepalikdamas. Rimtos temos, vaidyba man irgi patiko, bet neatrodo, kad ilgėliau užsiliks atminty.

7/10

imdb

1106> Prisoners / Kaliniai (2013)


Šis filmas jau daugelį metų buvo anksčiausiai mano imdb watchlist’e pažymėtas filmas. Tad džiaugiuosi, kad vaizdas minimaliai pasikeitė, reiks gal ir dar ką nors iš senbuvių įsijungti.

Prisoners – kriminalinė drama apie dvi mergaites, kurios dingsta, o policija nusikaltimą tiria per lėtai, randa per mažai įrodymų, tad neapsikęsdamas tokios neteisybės vienas iš dingusiosios tėvų nusprendžia ir pats imtis veiksmų. Tokia košmariška drama, kurią žiūrint kilo klausimai, kaip jie viską išsuks, kaip išteisins, jei iš viso tai padarys, nes galbūt viskas užsibaigs tragiškai?

Tiesos dėlei, pabaiga nuspėjama. Kaip ir trukmė man pasirodė kiek per ilga, iki poros valandų sutraukti buvo įmanoma, nes tyrimas lėtokas. Atmosfera priminė skandinaviškus filmus, kur ir šalta, ir nejauku, ir lėta, ir brutalumo netrūksta – šiuo atžvilgiu filmas puikus. Aktoriai puikūs, Paul Dano – mano favoritas.

7/10

imdb

1105> Boze Cialo / Corpus Christi / Kristaus kūnas (2019)


Šį pernai metų Kino pavasario filmą gyrė kone visi. Šiemet prisiruošiau ir aš pažiūrėti. Tik kad užtrukau ilgai, kol prisiruošiau jį čia paminėti, o įspūdžiai jau kiek išblukę. Nepaliko tokio įspūdžio kaip tikėjausi, gal kad lūkesčiai buvo aukštai iškelti. Geriausiai atsimenu tai, kad man patiko pabaiga – nenusaldinta, išties išgelbėjusi iki tol sėkmingų atsitiktinumų pilną filmą.

Tiesa, pagalvojau, kad lenkai moka kurti kiną, kuris ir įtraukia, ir sudomina, ir kuris gali būti įdomus įvairių šalių žiūrovams. Corpus Christi – vienas iš gerųjų pavyzdžių. Labai nuliūdau, kai prisiruošusi LRT mediatekoje pažiūrėti Šaltąjį karą, jo neberadau, nes tikiu, kad būtų buvęs dar vienas vertas dėmesio lenkų filmas.

7/10

imdb

1104> Gisaengchung / Parasite / Parazitas (2019)


Žiūriu filmus, kuriuos jau visi matė. Bet gal kažkas yra dar nežiūrėjęs? Pati Parazitą bandžiau žiūrėti kokius tris kartus. Ištempdavau gal dešimt minučių ir išjungdavau. Jau galvojau, kad gal reikia nė nebesivarginti, bet tada aplinkoje kaip tik apie jį pašnekėjo vieną kartą, po to kitą, na, tai padariau kitaip: įsijungiau nuo tos vietos, ties kuria anuos kartus išjungdavau. Ir šįkart peržiūrėjau iki galo ir galiu prisidėti tik prie liaupsių, kurios skirtos šiam filmui.

Kim’ų šeima gyvena skurdžiai įrengtame pusrusyje, vargingame rajone. Kai jų sūnus įsidarbina turtingoje šeimoje korepetitoriumi, gan greitai yra sugalvojamas planas, kaip šeimai išbristi iš skurdo. Planas įspūdingas ir iki detalių apgalvotas, tad stebėti, kaip žingsnis po žingsnio jis vykdomas, buvo įdomu. Siužetas – neįprastas ir vietomis primenantis kokį nors siaubo trilerį kaip Funny Games, tačiau Parasite išlaiko savo draminę pusę iki pat galo ir nesiekia žiūrovo įbauginti. Yra netikėtų siužetinių vingių, tiesa, panašaus finalo buvo galima tikėtis. Tačiau filmas išlaiko dėmesį iki pat paskutinės akimirkos, nepaisant to, kiek ką galima numanyti.

Pagrindiniai veikėjai kelia dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, įsijungia galvoje vertinimas, kad jie – kaip dalis pašalpos gavėjų, kurie svaigsta apie tai, kaip nori uždirbti kalnus pinigų (ar tiesiog laimėti loterijoje, nepirkdami bilietų), bet nenori nė piršto pajudinti, kad bent nors kiek gautų, kauptų patirtį ir galbūt laikui bėgant kokią šiltesnę vietą susirastų. Jie – tie, kurie gyvena svajonėmis, bet neigia realybę. Tie šūdai, besiveržiantys pro klozeto kraštus, atrodė grynai kaip jų gyvenimas – kai jie bando neigti realybę ir ją slėpti (spausti klozeto dangtį), o vis tiek viskas eina pro kraštus. Kita vertus, gi puikiai suprantu, kad visa ta krūva žmonių, gyvenanti vien jų rajone, darbo gali nerasti vien todėl, kad žmonių daugiau nei darbo pasiūlos. Arba dėl gyvenimo sąlygų jie atrodo nepakankamai švarūs, nepakankamai patikimi darbuotojai, o tie, kurie kažkokį darbą susiranda, nebūtinai po kiek laiko pakils pareigose – jie visą gyvenimą už centus dirbs juodžiausius darbus, tą patį darys ir jų vaikai vien dėl sąlygų kažkur prasibrauti nebuvimo. Iš to ir kyla tokie absurdiški ir pavojingi planai kažkokiu būdu užsitikrinti pastogę, maisto, o dar geriau – pinigų ir aukštesnio socialinio sluoksnio aplinką. Labai jautri dalis buvo susijusi su kvapais – įdomu, kad ji buvo ir kertinė kulminacijos dalis. Daugiau nebesiplėsiu, bet filmas išties pasiūlo labai įdomių požiūrio kampų į visą rodomą situaciją, į veikėjus, jų tarpusavio santykius šeimose bei tarp skirtingų socialinių sluoksnių. Kulminacija – ypač efektinga net ne dėl to, kas ten įvyksta, o būtent dėl reakcijų.

8/10 vien dėl tos nelemtos pradžios.

imdb

ką tik pažiūrėjau anonsą, tai labai patiko, neatskleidžia esminių siužeto posūkių, tik šį bei tą galima įtarti.

1103> La La Land / Kalifornijos svajos (2016)


Šis filmas sukosi galvoje jau kelis mėnesius, tad galop prisėdau pažiūrėti. Kažkada žiūrėjau labai daug muzikinių filmų bei miuziklų, jungdavausi juos beveik be jokios atrankos, tad tikriausiai panorau prisiminti tuos laikus, o ir pagrindinė aktorių pora intrigavo.

Na, bet praėjo dvi savaitės ir suprantu, kad filmas visiškai išdilo iš galvos. Pradžia dar atrodė įdomi, pastatymas irgi pasirodė savitas, vizualiai gražus, kostiumai traukė akį, likau patenkinta tokia netipiška pabaiga, tačiau siužetas paprasčiausiai neišlaikė dėmesio. Buvo blanku, net ir muzikinis takelis prabėgo visai nepastebimas, nė viena iš dainų neužstrigo atminty.

Galbūt kažkada aš ,,persivalgiau“ šio žanro ir todėl man filmas visiškai nelipo? Nesu tikra.

imdb

6/10

1102> Hvítur, hvítur dagur / A White White Day / Balta balta diena (2019)


Pamačiau LRT mediatekoje ir sugalvojau įsijungti beje, kol kas jis vis dar prieinamas ten). Islandų filmas apie vyrą, kuris gedi savo mirusios žmonos, prižiūri mylimą anūkę, o slogutį malšina, užsiimdamas namo įrengimu. Visgi vieną dieną besiknisdamas tarp velionės daiktų jis randa nuorodų į nepažintą moters pusę, tai ima trikdyti susikurtą kasdienybę ir santykius su aplinkiniais.

Šaltas, tamsus, niūrus ir lėtas filmas – toks absoliučiai skandinaviškas, tad siūlau imtis tik tuo atveju, jei tokius mėgstate. Mažai kalbos, daug žvilgsnių, neišsakytų minčių. Ir visas tas visai patraukia dėmesį, nors nepasakyčiau, kad buvo itin įdomu ar kad žiūrėčiau antrą kartą. Tikriausiai ne. Labiausiai patiko viena iš paskutinių scenų tunelyje – tobula, norėjosi, kad ties ja ir pasibaigtų pats filmas. Net ir dabar, praėjus mėnesiui, pagalvojusi apie filmą prisimenu būtent tą sceną. Ir anūkės santykis su seneliu fainas – rodos, nieko tokio nevyksta, o senelis gan rimtas, bet vis tiek ryšys susikuria toks stiprus, kad sunku žiūrėti, kai jis ima klibėti.

imdb

6/10

1096> The Father / Tėvas (2020)


Kadangi esu nutolusi nuo visų apdovanojimų ir naujienų, susijusių su kinu, tikėtina, kad ir The Father būtų prasprūdęs pro akis, jei ne viena rekomendacija. Jautri tema, su kuria kol kas nėra tekę susidurti, tačiau turiu aplinkoje žmonių, kuriems teko jausti bejėgiškumą, prižiūrint Alzheimerio liga sergančius artimuosius. Na, ir pati esu pagalvojusi, kad gerai, kol visi sveiki, kol vienintelė graužatis, kad aplankomi artimieji rečiau nei būtų galima, bet tuo pačiu suvokiama, kad jie dar patys savimi geba pasirūpinti. Bet nežinia, kaip bus toliau. Visgi liga, kuri pradžioje atrodo kaip eilinis užmaršumas, progresuodama atneša vis daugiau sumišimo ir bejėgystės pačiam sergančiajam, tačiau ne ką mažiau lengva būna ir šeimai.

Jautri ir talentingai pateikta istorija. Žiūrėdama ir pati suabejodavau, kur tiesa, o kur fantazija, atrodo, kad filmo kūrėjams pavyko įtikinamai perteikti, kaip jaučiasi Alzeimerio liga sergantis asmuo. Daugiausiai dėmesio skiriama dviems personažams – tėvui ir jo dukrai. Labai džiaugiausi A. Hopkins gautu Oskaru, nes jis buvo jo vertas. Nežinau, ar vertesnis už kitus, nes kitų filmų nesu mačiusi, bet tai, ką jis sugebėjo parodyti, buvo aukščiausia klasė. Olivia Colman – irgi puiki, ką jau nesyk yra įrodžiusi ir anksčiau (ar matėte The Favourite?). Visas emocijų spektras keitėsi jų abiejų mimikose, elgesyje. Skaudi gyvenimiška drama, kurią žiūrėdama ištisai graudinausi. Gyvas, jautrus, subtilus pasakojimas, apie kurį net ir dabar, praėjus jau nemažai laiko, sunku darosi. Paveikus, nepamirštamas. Eidami į kiną nepamirškite servetėlių.

9/10

imdb

1094> Celle que vous croyez / Who You Think I Am / Antroji aš (2019)


LRT mediatekos atradimas. Apie penkiasdešimtmetę moterį, kuri socialiniame tinkle susikuria anketą ir ima kalbinti kur kas jaunesnį vyrą. Ji susikuria kitą tapatybę, įkelia ne savo nuotraukų, tampa dvidešimt ketverių metų mergina. Susirašinėjimas pereina į skambučius, ji pasineria į šią draugystę, tačiau laikui bėgant įtampa kyla, nes draugystei intensyvėjant iškyla natūralus klausimas: tai kada mes susitiksime?

Turėjau susikūrusi nemažus lūkesčius šiam filmui, gal kad tais metais, kai jį rodė Kino pavasaryje, buvo daug pagyrų. O galutinis rezultatas toks gan vidutiniškas. Jokiu būdu tai nebuvo blogas filmas. Patiko, kaip sukuriamas nejaukumo įspūdis, kai telieka tik stebėti, kaip pagrindinė veikėja vis labiau klimpsta savo pačios sukurtose pinklėse. Rodomas įsisvaigimas, fantazavimas, nors viskas kuriama tik virtualioje erdvėje ar skambučių metu, vadinasi, be realaus gyvenimo, irgi paliko gerą, įtikinamą įspūdį. Visgi personažas sukurtas taip, kad jai nepavyksta pajausti nė trupučio empatijos ar supratimo. Gaila, kad mačiau jau senokai ir įspūdis jau visai išblėsęs, bet atsimenu, kad nesupratau, kodėl pasirinko jį, kodėl pasirinko būtent to žmogaus nuotraukas savo tapatybe, galop, jos meilužio poelgis irgi buvo iš wtf serijos. Moters pokalbiai su psichoterapeute irgi dvelkė priešiškumu veikėjai, atrodė toks žmogus, nuo kurio taip ir norėjosi bėgti. Jei būtų kitaip, gal ir filmas labiau būtų patikęs.

6/10

imdb

WandaVision (mini serialas) (2021)


Jaučiu šiokį tokį prielankumą Vision, be to, paliko gerą įspūdį anonsas, tad kažkurį vakarą įsijungiau ir supratau, kad neturėsiu gyvenimo, kol nepabaigsiu. Per naktį nežiūrėjau, tie laikai, kai galėdavau ištempti parą prie ekrano (įskaitant darbo dieną ir šiaip kokį pascrollinimą), jau senokai praeity, jei apskritai toks laikas buvo. Na, bet visi vakarai buvo išnaudoti tiek, kiek leido akys. Ir buvo labai gaila, kad baigėsi. O tas gailestis pavirto tuo, kad susidariau sąrašą su Marvel filmais, kurių dar nesu mačiusi, dalį jų jau spėjau peržiūrėti po serialo.

Labai patiko idėja kurti Vandos ir Vision gyvenimą sitcom’ų stilistika. Pirmos kelios serijos – kaip romantinė komedija su šiokia tokia intriga, nes labai norėjosi suvokti, kas vyksta ir kaip čia viskas pasisuks, gal net kiek ir per ilgai reikėjo laukti ryškesnio posūkio, o jau tada viskas virto į veiksmo fantastinį serialą, už savęs palikusį visą grožį ir gėrį. Fainas humoras, akį traukianti aplinka ir kostiumai. Kulminacinė dalis kiek per daug suspausta ir per greitai išsisprendė. Turint galvoje, kad čia ne filmas, o serialas, proporcijas buvo galima kiek kitaip padėlioti. Bet apskritai paliko labai gerą įspūdį. Žiūrėčiau ir darsyk.

imdb

8/10