Archyvas

Posts Tagged ‘Drama’

999> Blue Valentine / Mano liūdna meilės istorija / Liūdnasis valentadienis (2010)


Šiais metais rimtų filmų beveik nežiūrėjau. Bet paskutiniu metu vėl jaučiu didėjantį norą grįžti prie to kino, kurį taip mylėjau. Rimtojo, emocingo, stipraus. Nežinau, kas iš to išeis, nes nepaisant to, kad esu prisižymėjusi gerokai virš tūkstančio įvairaus plauko filmų (o kiek dar nepažymėtų), ieškant ,,to“ praeina tiek laiko, kad galop nieko ir nebeįsijungiu. Bet štai vieną vakarą Blue Valentine pats į galvą atėjo, o dabar ir itin džiaugiuosi, kad pagaliau jį peržiūrėjau.

Tai istorija apie du žmones, jau kurį laiką gyvenančius santuokoje: apie jų pažintį, sunkumus ir džiaugsmus bėgant metams, besikeičiančius jausmus, pastangas išlaikyti šeimą, nedaryti klaidų, kurias darė jų pačių tėvai. Tai emociškai sunkus, niūrus filmas, kurį stebėti nelengva. Situacijos realistiškos, kai kurie pasirinkimai ar jų priežastys skaudžios. Tikriausiai labiausiai įsiminė momentas, kai vyras pasakė nenorintis, kad vaikas turėtų išsiskyrusius tėvus, nes tą pačiam teko išgyventi, o moteris nenori, kad vaikas gyventų šeimoje, kurioje tėvai nemyli vienas kito, amžinai konfliktuoja, kaip buvo jos pačios šeimoje – tai kaip tik ir parodo tiesą, kad kiekvienas iš mūsų vertiname viską pagal savo turėtus išgyvenimus.

Veikėjai tokie ,,tikri“, kad negali nesijaudinti žiūrėdamas, negalvoti, kokia išeitis geriausia. Kuo daugiau aiškėja apie praeitį, tuo labiau, rodos, supranti kiekvieną, apgalvoji, kad vienur ar kitur jiems reikėjo daryti kitaip, bet kas žino, kaip būtų buvę, jei būtų rinktąsi kitaip. Ir pabaiga absoliučiai nesugadino bendro įspūdžio, Stiprūs R. Gosling ir M. Williams pasirodymai, įtraukiantis siužetas, kokybiškas pastatymas – tikra atgaiva. Kad tik daugiau tokio kino būtų.

8/10

Reklama

997> Ingrid Goes West (2017)


Man atrodo, net ir blogiausią filmą peržiūrėčiau iki galo ir įvertinčiau geriau nei turėčiau, jei matyčiau, kad jame vaidina Aubrey Plaza. Dievinu aš ją, kad ir kur tektų ją matyti. O šįkart, sakyčiau, ir filmas vertas dėmesio.

Ingrid Goes West – drama, komedija, šių dienų satyra. Ingrid, kaip ir ne vienas mūsų, mėgsta stebėti žmonių gyvenimus socialiniuose tinkluose. Jos pačios gyvenimas – toli gražu ne toks, kaip visų kitų, besiskelbiančių instagram ir renkančių tūkstančius sekėjų. Bet vieną dieną ji nusprendžia pradėti viską nuo pradžių: pasiėmusi neseniai mirusios motinos palikimą, ji išvyksta gyventi į Los Andželą, kur gyvena jos stebima Instagram žvaigždė, o visai greitai jos ne tik susipažįsta, bet ir tampa geromis draugėmis.

Kad ir rugsėjo pabaigoje žiūrėtas, bet vis dar gerai įsiminusios kai kurios scenos. Kad ir tas scrollinimas, širdučių spaudymas tuščiu žvilgsniu. Čia juk apie tą patį, kai daugelis naudoja kur kas daugiau ir dažniau emocijų paveiksliukus nei reikėtų pagal tikrąsias patiriamas emocijas. Stengimasis padaryti kuo daugiau gražesnių nuotraukų, nepriklausomai nuo vidinės savijautos, tikėjimasis, kad sekėjai, buvimas su populiariais žmonėmis padės ir pačiam pasijausti žymiai geriau, bei leis suprasti, kad išties populiarumas socialiniuose tinkluose sukelia laimės ir pilnavertiškumo jausmus. Kaip minėjau, galima filmą vadinti satyra, nes persekiojimas, mėgdžiojimas, kai kurie veikėjų sprendimai kai kada dėl absurdiškumo versdavo ir nustebti, ir baisėtis, ir suvokti, kad ei, juk nesyk tai matyta socialiniuose tinkluose, ne kartą ir aš nežinia kodėl tuos ,,patinka“ spaudžiu (nors visgi apie mane sklando gandai, kad jei jau paspaudžiu ,,patinka“, tai vadinas, iš tikrųjų patiko). Ech, sunku kai kada atsispirti, kad ir būna, kai erzina ,,kodėl pradėjai valgyti, juk dar nespėjau nufotografuoti“, ,,negi nenori nuotraukos prie šito stulpo“ (ok, gal ne stulpo, bet…) ir kt., o apėmus liūdesiui sunku žiūrėti į tų visų spalvingus gyvenimus gyvenančių pažįstamų ir nepažįstamų nuotraukas (kad ir bandai įtikinti save, jog nebūtinai jie yra laimingi). Tai apie viską ir yra šis filmas. Su visokiais beprotiškumais, veikėjų kilimais ir nuopuoliais, daug gražaus gyvenimo ir nelabai patrauklaus, kurį dažniausiai paslepiame už ekrano. Ir apie realybę, kuri kur kas sudėtingesnė ir kurioje anksčiau ar vėliau turėsi būti, susitaikyti su ja/stengtis kažką keisti čia, savo gyvenime, o ne keičiant nuotraukų filtrus ar iš daugybės identiškų nuotraukų bandant išsirinkti tinkamiausią.

Lyg ir banalu, nuspėjama, tema jau kiek nuvalkiota, bet gerai pastatyta, smagu, juokinga, kad ir vietom liūdna, patraukli aktorių (tad ne tik A. Plaza) vaidyba, visiškai neprailgo. Ir šįsyk tikrai tinka dviejų žanrų paminėjimas, nes ir dramos, ir komedijos galima išvysti.

7/10

Gilmore Girls / Gilmoro merginos (2000-2007) (1-3 sezonai)


Įrašas trumpas, nes nelabai daug turiu ką pasakyti. Pradėtas žiūrėti labai seniai, turėjau susiradusi visus sezonus, bet žiūrėdavau su didžiuliais tarpais, po kelias serijas, o po to vėl atidėdavau kitam kartui. Gilmore Girls – tai serialas, primenantis tuos savaitgalio (o gal ir ne tik) filmus visai šeimai, kai visi, kad ir kaip besipyktų, galop vis vien susitaiko. Ir čia be ironijos, nes tai vienas mieliausių serialų, kuriuos žiūrint pavydu darosi dėl tokių mamos ir dukters santykių, simpatija atsiranda net ir visiškiems niurzgoms veikėjams, o dar ir kokio aprangos stiliaus galima prisižiūrėti, prisijuokti, paliūdėti. Ir net ir po mėnesio ar poros įsijungus nėra baimės, kad užmiršti, kas iki tol vyko, nes kažkaip greitai galvoje viskas atsigamina.

Ir vis dėlto. Supratau, kad su malonumu pažiūrėčiau tokį pusantros valandos filmą. Arba man užtektų poros sezonų. Bet tam, kad peržiūrėčiau pusantro šimto serijų, jau nebeužtenka apibūdinimo ,,mielas“. Žinoma, galima sakyti, kad koks nors Modern Family (kurį apleidau dar ir kaip, bet pažadu grįžti) irgi ,,tas pats per tą patį“, bet pastarąjį žiūrėdama nejaučiu monotonijos, kuri atsiranda žiūrint Gilmore Girls.

Arba tiesiog reikėjo man jį peržiūrėti anksčiau, nes jau per daug sugedau.

Bet vis tiek rekomenduočiau tiems, kas pasiilgo nuoširdumo, ramybės, tikrumo, o ne ypatingų dekoracijų, fantastinių elementų, intrigų ekrane.

7/10

Kadangi normalaus anonso nelabai radau, įkeliu pradžios sceną.

994> Nocturnal Animals / Naktiniai gyvuliai (2016)


Dairiausi šiandien (taip, neskaitant keleto nepaminėtų serialų, pagaliau ir vėl rašau ne apie kažkada seniau žiūrėtus filmus, o visai šviežiai peržiūrėtą – taip, kaip man labiausiai ir patinka), ką čia pažiūrėjus. Kaip galima pastebėti, šiais metais didžioji dalis peržiūrėtų kino juostų priklauso kokiai nors ryškiai grupei (siaubo filmai, superherojai ar kt.). O to, kas mane ir įtraukė į filmų pasaulį – rimtųjų dramų – beveik ir nebuvo. Su šiokiomis tokiomis abejonėmis (dėl žanro) įsijungiau jau ilgokai turėtą Nocturnal Animals. Ir pakliuvau kaip tik ant labai neprasto kino.

Suzana – meno galerijos savininkė – rodos, turi pavydėtiną gyvenimą, tačiau jaučiasi vieniša ir kamuojama abejonių, ar iš tiesų jos pasirinkimai praeity buvo teisingi. Vieną dieną iš buvusio vyro gauna siuntinį, kuriame – jo knygos rankraštis. Suzana nepastebi, kaip įsitraukia į popieriuje pateiktą istoriją apie vyriškį, kuris su šeima pakliūva į nusikaltėlių nagus.

Tai gal ir pradėsiu nuo vaidybos. Surinkta puiki komanda: Amy Adams, Jake Gyllenhaal, Michael Shannon, Aaron Taylor-JohnsonIsla Fisher, Armie Hammer  ir kt. Žinojau apie Amy ir Jake, bet dėl kitų buvau primiršusi (ir tik po to prisiminiau, kad Aaron žibėjo tarp nominantų tais metais), todėl pamačiusi vis naują pažįstamą veidą tik dar labiau nenustygdavau vietoje. Neabejotinai ryškiausias personažas priklausė Aaron Taylor-Johnson. Iki tol aš jį mėgau, bet po šito filmo simpatijos tik dar labiau įsitvirtino. Nenuspėjamas, visiškai atsipalaidavęs, beprotiškas veikėjas, kuris traukė dėmesį kaip magnetas. Visi kiti – irgi puikūs, bet daugelis jų – savo tipiškuose vaidmenyse (gal tik Isla Fisher man labiau pažįstama iš komedijos žanro, o čia jai teko mažas draminis vaidmuo).

Apie tai, kaip gražiai pastatytas, kalbėti tikriausiai nė nereikia, nes pasirodžius filmui apie tai kalbėjo visi. Vizualiai išpildytas be priekaištų: aplinka, kostiumai, scenų pateikimas – didžiausias malonumas stebėti viską.

Tiesa, visgi siužetas ne iki galo įtikino (gal labiau tiktų – nesužavėjo). Kas man pasirodė be priekaištų – tai romano siužetas. Pradžioje net galvojau, kad štai, netyčia ant siaubo filmo pataikiau – įtemptų scenų apstu. Tuo tarpu realistinė dalis – vietomis dirbtinoka. Taip, Amy Adams vaidinto personažo vienišumas, nepasitenkinimas savo gyvenimu ir bandymas save įtikinti, kad juk viskas čia tvarkoje, buvo pastebėtas, bet vis tiek man trūko kažko visame tame, kad būtų sukelta emocija (ko netrūko išgalvotoje siužetinėje linijoje). Bet vis vien laikas beprotiškai pralėkė, dviejų valandų net nepajaučiau.

Tad kiek drebančia ranka 7/10 rašau, nors 8 kurią kitą dieną gal net išraityčiau.

993> To All the Boys I’ve Loved Before / Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau (2018)


Apie tai, kad vis dar mėgstu karts nuo karto pažiūrėti kokį paaugliams skirtą filmą, esu minėjusi nesyk. Išgirdusi, kad pagal gan populiarią knygų serijos pirmąją dalį sukurtas filmas, kažkurį vakarą ir įsijungiau.

Lara gyvena nuobodų gyvenimą. Kur kas įdomesnis jai atrodo tas, kurį randa skaitomose knygose. Ji turi dėžę meilės laiškų, kuriuos yra parašiusi savo visiems kada nors mylėtiems vaikinams (bet nė vienas apie tai nežino). Tačiau vieną dieną sesuo sugalvoja paįvairinti Laros gyvenimą ir slapta išsiunčia laiškus visiems adresatams.

Nuspėjamas, daug klišių turintis filmas, tačiau tuo pačiu ir visai mielas. Tai nėra durna komedija, o tiesiog gražus paaugliškas filmas – toks, kokio ir buvo tikėtasi, gal netgi blogesnio varianto tikėjausi sulaukti (šiandien bandžiau Every Day žiūrėti, po 20 minučių nusprendžiau neeikvoti savo laiko). Nors vyksta dramos, bet jos gan silpnos, visi faini, besimokantys iš savo klaidų, aišku, yra ir kokia nors mean girl, berniukas saldainiukas, pradžioj buvęs kietuolis, o po to atsiskleidžiantis kitu kampu, toji pati pagrindinė veikėja ir stereopiška – iš drovios nepastebimai tampanti drąsia.

Balą žemesnį rašau vien todėl, kad daug geresnių esu mačiusi, bet šiaip ir šito nenurašau. Gal labai tinkamą vakarą pasitaikė, nes nei kabinėtis norėjosi per daug, nei ką.

5/10

992> Ghostland / Incident in a Ghostland / Vaiduoklių žemė (2018)

rugpjūčio 26, 2018 Parašykite komentarą

Priežastis, kodėl žinojau vieną dieną būtinai šį filmą pažiūrėsianti – Pascal Laugier, režisavęs ne tik šį, bet ir senokai matytą, bet itin įsiminusį prancūzų jau kone kultinį siaubo filmą Martyrs. Mačiusieji Ghostland mano aplinkos žmonės sakė, kad filmas turėtų būti mano skonio, tad neliko priežasčių atidėlioti peržiūros.

Pradžia – kaip eilinio siaubo filmo. Tamsus, visokiais keistais daiktais apkrautas apleistas namas, vieniša motina su dviem paauglėmis dukromis atsikraustanti į jį. Jau pirmą naktį joms tenka susidurti su siautėjančiais nusikaltėliais, o motinai – kautis dėl savo ir vaikų gyvybių. Tuomet nusikeliama į ateitį – praėjus šešiolikai metų Betė vis dar prisimena išgyventą košmarą. Dabar ji – sėkminga siaubo romanų autorė, o paskutinė jos knyga – būtent apie tą siaubingą naktį. Tačiau vieną vakarą sulauktas skambutis iš sesers, likusios gyventi motina tame pačiame name, paskatina ją aplankyti artimiausius žmones. Vos ne nuo viešnagės pradžios ima dėtis keisti dalykai.

Daugeliu atžvilgiu šis filmas yra išties neprastas savo žanro (siaubo) atstovas. Nepaisant tam tikrų klišių, be kurių neapsieina nė vienas toks filmas, jau kiek pabodusių (ir vis vien negaliu jų pakęsti) lėlių, stovinčių kiekviename kampe, Ghostland turi ne vieną įdomų sprendimą, netipišką siužeto posūkį. Negana to, jį gali žiūrėti įvairius siaubo filmus mėgstantys žmonės: vietomis vaiduokliškas ir dirbtinai gąsdinantis žiūrovą, vietomis čia ne tai, ką tu manai, na, ir neapsieinama be kiek atviresnių smurto scenų. Ir atrodo, kad man šis bandymas įtikti visiems ir pakišo koją, nes visko buvo per daug, norėjosi mažiau balagano ir didesnio susikoncentravimo ir išsigryninimo, kokiu siaubo filmu jis nori būti. Nors trukmė standartiška tokiam žanrui (pusantros valandos), praėjus pusei laiko ėmiau nuobodžiauti, o pabaiga irgi nepakėlė ūpo.

Kaip minėjau, nėra jis prastas ir netgi vienas originalesnių pastarojo meto siaubo filmų, bet lūkesčiai tikriausiai buvo per daug dideli.

5/10

990> Two Lovers / Tarp dviejų mylimųjų (2008)

rugpjūčio 18, 2018 Parašykite komentarą

Dar birželio pradžioje žiūrėtas filmas, kurį įsijungiau kaip romantinę dramą. Iš dalies tokią ir gavau, bet iš kitos pusės – ir ne visai tai, ko tikėjausi. Two Lovers – kur kas tamsesnės nuotaikos, sunkesnę emociją ,,nešantis“ nei buvau nusiteikusi. Joaquin Phoenix vaidmuo man gal net panašus į jo kitą vaidintą veikėją filme Her, tik dar niūresnis. Ta meilė tokia sudėtinga, santykiai – irgi, kino juosta – ne iš tų, kurias žiūrima su popkornais rankose, nes norisi išgirsti kiekvieną įkvėpimą, rodos.

Ir visgi po filmo supratau, kad nepaisant to, jog jis stiprus emociniu pateikimu, personažais, bet nepasiekė manęs tiek, kiek norėjosi, tiek, kad paliktų kažkokį įspaudą, būtų vardijamas tarp įsimintinų ar gerą įspūdį palikusių. Liko tuščia galvoje, jokio pamąstymo po to, o po keleto mėnesių nuomonė vis dar nepakito (o juk kai kada būna kitaip).

4/10