Archyvas

Posts Tagged ‘Drama’

1104> Gisaengchung / Parasite / Parazitas (2019)


Žiūriu filmus, kuriuos jau visi matė. Bet gal kažkas yra dar nežiūrėjęs? Pati Parazitą bandžiau žiūrėti kokius tris kartus. Ištempdavau gal dešimt minučių ir išjungdavau. Jau galvojau, kad gal reikia nė nebesivarginti, bet tada aplinkoje kaip tik apie jį pašnekėjo vieną kartą, po to kitą, na, tai padariau kitaip: įsijungiau nuo tos vietos, ties kuria anuos kartus išjungdavau. Ir šįkart peržiūrėjau iki galo ir galiu prisidėti tik prie liaupsių, kurios skirtos šiam filmui.

Kim’ų šeima gyvena skurdžiai įrengtame pusrusyje, vargingame rajone. Kai jų sūnus įsidarbina turtingoje šeimoje korepetitoriumi, gan greitai yra sugalvojamas planas, kaip šeimai išbristi iš skurdo. Planas įspūdingas ir iki detalių apgalvotas, tad stebėti, kaip žingsnis po žingsnio jis vykdomas, buvo įdomu. Siužetas – neįprastas ir vietomis primenantis kokį nors siaubo trilerį kaip Funny Games, tačiau Parasite išlaiko savo draminę pusę iki pat galo ir nesiekia žiūrovo įbauginti. Yra netikėtų siužetinių vingių, tiesa, panašaus finalo buvo galima tikėtis. Tačiau filmas išlaiko dėmesį iki pat paskutinės akimirkos, nepaisant to, kiek ką galima numanyti.

Pagrindiniai veikėjai kelia dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, įsijungia galvoje vertinimas, kad jie – kaip dalis pašalpos gavėjų, kurie svaigsta apie tai, kaip nori uždirbti kalnus pinigų (ar tiesiog laimėti loterijoje, nepirkdami bilietų), bet nenori nė piršto pajudinti, kad bent nors kiek gautų, kauptų patirtį ir galbūt laikui bėgant kokią šiltesnę vietą susirastų. Jie – tie, kurie gyvena svajonėmis, bet neigia realybę. Tie šūdai, besiveržiantys pro klozeto kraštus, atrodė grynai kaip jų gyvenimas – kai jie bando neigti realybę ir ją slėpti (spausti klozeto dangtį), o vis tiek viskas eina pro kraštus. Kita vertus, gi puikiai suprantu, kad visa ta krūva žmonių, gyvenanti vien jų rajone, darbo gali nerasti vien todėl, kad žmonių daugiau nei darbo pasiūlos. Arba dėl gyvenimo sąlygų jie atrodo nepakankamai švarūs, nepakankamai patikimi darbuotojai, o tie, kurie kažkokį darbą susiranda, nebūtinai po kiek laiko pakils pareigose – jie visą gyvenimą už centus dirbs juodžiausius darbus, tą patį darys ir jų vaikai vien dėl sąlygų kažkur prasibrauti nebuvimo. Iš to ir kyla tokie absurdiški ir pavojingi planai kažkokiu būdu užsitikrinti pastogę, maisto, o dar geriau – pinigų ir aukštesnio socialinio sluoksnio aplinką. Labai jautri dalis buvo susijusi su kvapais – įdomu, kad ji buvo ir kertinė kulminacijos dalis. Daugiau nebesiplėsiu, bet filmas išties pasiūlo labai įdomių požiūrio kampų į visą rodomą situaciją, į veikėjus, jų tarpusavio santykius šeimose bei tarp skirtingų socialinių sluoksnių. Kulminacija – ypač efektinga net ne dėl to, kas ten įvyksta, o būtent dėl reakcijų.

8/10 vien dėl tos nelemtos pradžios.

imdb

ką tik pažiūrėjau anonsą, tai labai patiko, neatskleidžia esminių siužeto posūkių, tik šį bei tą galima įtarti.

1103> La La Land / Kalifornijos svajos (2016)


Šis filmas sukosi galvoje jau kelis mėnesius, tad galop prisėdau pažiūrėti. Kažkada žiūrėjau labai daug muzikinių filmų bei miuziklų, jungdavausi juos beveik be jokios atrankos, tad tikriausiai panorau prisiminti tuos laikus, o ir pagrindinė aktorių pora intrigavo.

Na, bet praėjo dvi savaitės ir suprantu, kad filmas visiškai išdilo iš galvos. Pradžia dar atrodė įdomi, pastatymas irgi pasirodė savitas, vizualiai gražus, kostiumai traukė akį, likau patenkinta tokia netipiška pabaiga, tačiau siužetas paprasčiausiai neišlaikė dėmesio. Buvo blanku, net ir muzikinis takelis prabėgo visai nepastebimas, nė viena iš dainų neužstrigo atminty.

Galbūt kažkada aš ,,persivalgiau“ šio žanro ir todėl man filmas visiškai nelipo? Nesu tikra.

imdb

6/10

1102> Hvítur, hvítur dagur / A White White Day / Balta balta diena (2019)


Pamačiau LRT mediatekoje ir sugalvojau įsijungti beje, kol kas jis vis dar prieinamas ten). Islandų filmas apie vyrą, kuris gedi savo mirusios žmonos, prižiūri mylimą anūkę, o slogutį malšina, užsiimdamas namo įrengimu. Visgi vieną dieną besiknisdamas tarp velionės daiktų jis randa nuorodų į nepažintą moters pusę, tai ima trikdyti susikurtą kasdienybę ir santykius su aplinkiniais.

Šaltas, tamsus, niūrus ir lėtas filmas – toks absoliučiai skandinaviškas, tad siūlau imtis tik tuo atveju, jei tokius mėgstate. Mažai kalbos, daug žvilgsnių, neišsakytų minčių. Ir visas tas visai patraukia dėmesį, nors nepasakyčiau, kad buvo itin įdomu ar kad žiūrėčiau antrą kartą. Tikriausiai ne. Labiausiai patiko viena iš paskutinių scenų tunelyje – tobula, norėjosi, kad ties ja ir pasibaigtų pats filmas. Net ir dabar, praėjus mėnesiui, pagalvojusi apie filmą prisimenu būtent tą sceną. Ir anūkės santykis su seneliu fainas – rodos, nieko tokio nevyksta, o senelis gan rimtas, bet vis tiek ryšys susikuria toks stiprus, kad sunku žiūrėti, kai jis ima klibėti.

imdb

6/10

1096> The Father / Tėvas (2020)


Kadangi esu nutolusi nuo visų apdovanojimų ir naujienų, susijusių su kinu, tikėtina, kad ir The Father būtų prasprūdęs pro akis, jei ne viena rekomendacija. Jautri tema, su kuria kol kas nėra tekę susidurti, tačiau turiu aplinkoje žmonių, kuriems teko jausti bejėgiškumą, prižiūrint Alzheimerio liga sergančius artimuosius. Na, ir pati esu pagalvojusi, kad gerai, kol visi sveiki, kol vienintelė graužatis, kad aplankomi artimieji rečiau nei būtų galima, bet tuo pačiu suvokiama, kad jie dar patys savimi geba pasirūpinti. Bet nežinia, kaip bus toliau. Visgi liga, kuri pradžioje atrodo kaip eilinis užmaršumas, progresuodama atneša vis daugiau sumišimo ir bejėgystės pačiam sergančiajam, tačiau ne ką mažiau lengva būna ir šeimai.

Jautri ir talentingai pateikta istorija. Žiūrėdama ir pati suabejodavau, kur tiesa, o kur fantazija, atrodo, kad filmo kūrėjams pavyko įtikinamai perteikti, kaip jaučiasi Alzeimerio liga sergantis asmuo. Daugiausiai dėmesio skiriama dviems personažams – tėvui ir jo dukrai. Labai džiaugiausi A. Hopkins gautu Oskaru, nes jis buvo jo vertas. Nežinau, ar vertesnis už kitus, nes kitų filmų nesu mačiusi, bet tai, ką jis sugebėjo parodyti, buvo aukščiausia klasė. Olivia Colman – irgi puiki, ką jau nesyk yra įrodžiusi ir anksčiau (ar matėte The Favourite?). Visas emocijų spektras keitėsi jų abiejų mimikose, elgesyje. Skaudi gyvenimiška drama, kurią žiūrėdama ištisai graudinausi. Gyvas, jautrus, subtilus pasakojimas, apie kurį net ir dabar, praėjus jau nemažai laiko, sunku darosi. Paveikus, nepamirštamas. Eidami į kiną nepamirškite servetėlių.

9/10

imdb

1094> Celle que vous croyez / Who You Think I Am / Antroji aš (2019)


LRT mediatekos atradimas. Apie penkiasdešimtmetę moterį, kuri socialiniame tinkle susikuria anketą ir ima kalbinti kur kas jaunesnį vyrą. Ji susikuria kitą tapatybę, įkelia ne savo nuotraukų, tampa dvidešimt ketverių metų mergina. Susirašinėjimas pereina į skambučius, ji pasineria į šią draugystę, tačiau laikui bėgant įtampa kyla, nes draugystei intensyvėjant iškyla natūralus klausimas: tai kada mes susitiksime?

Turėjau susikūrusi nemažus lūkesčius šiam filmui, gal kad tais metais, kai jį rodė Kino pavasaryje, buvo daug pagyrų. O galutinis rezultatas toks gan vidutiniškas. Jokiu būdu tai nebuvo blogas filmas. Patiko, kaip sukuriamas nejaukumo įspūdis, kai telieka tik stebėti, kaip pagrindinė veikėja vis labiau klimpsta savo pačios sukurtose pinklėse. Rodomas įsisvaigimas, fantazavimas, nors viskas kuriama tik virtualioje erdvėje ar skambučių metu, vadinasi, be realaus gyvenimo, irgi paliko gerą, įtikinamą įspūdį. Visgi personažas sukurtas taip, kad jai nepavyksta pajausti nė trupučio empatijos ar supratimo. Gaila, kad mačiau jau senokai ir įspūdis jau visai išblėsęs, bet atsimenu, kad nesupratau, kodėl pasirinko jį, kodėl pasirinko būtent to žmogaus nuotraukas savo tapatybe, galop, jos meilužio poelgis irgi buvo iš wtf serijos. Moters pokalbiai su psichoterapeute irgi dvelkė priešiškumu veikėjai, atrodė toks žmogus, nuo kurio taip ir norėjosi bėgti. Jei būtų kitaip, gal ir filmas labiau būtų patikęs.

6/10

imdb

WandaVision (mini serialas) (2021)


Jaučiu šiokį tokį prielankumą Vision, be to, paliko gerą įspūdį anonsas, tad kažkurį vakarą įsijungiau ir supratau, kad neturėsiu gyvenimo, kol nepabaigsiu. Per naktį nežiūrėjau, tie laikai, kai galėdavau ištempti parą prie ekrano (įskaitant darbo dieną ir šiaip kokį pascrollinimą), jau senokai praeity, jei apskritai toks laikas buvo. Na, bet visi vakarai buvo išnaudoti tiek, kiek leido akys. Ir buvo labai gaila, kad baigėsi. O tas gailestis pavirto tuo, kad susidariau sąrašą su Marvel filmais, kurių dar nesu mačiusi, dalį jų jau spėjau peržiūrėti po serialo.

Labai patiko idėja kurti Vandos ir Vision gyvenimą sitcom’ų stilistika. Pirmos kelios serijos – kaip romantinė komedija su šiokia tokia intriga, nes labai norėjosi suvokti, kas vyksta ir kaip čia viskas pasisuks, gal net kiek ir per ilgai reikėjo laukti ryškesnio posūkio, o jau tada viskas virto į veiksmo fantastinį serialą, už savęs palikusį visą grožį ir gėrį. Fainas humoras, akį traukianti aplinka ir kostiumai. Kulminacinė dalis kiek per daug suspausta ir per greitai išsisprendė. Turint galvoje, kad čia ne filmas, o serialas, proporcijas buvo galima kiek kitaip padėlioti. Bet apskritai paliko labai gerą įspūdį. Žiūrėčiau ir darsyk.

imdb

8/10

1092> Whole (2019)


Trumpametražis. Kažkurių metų Kreivių festivalyje rodytas Bulgarijos filmas, trunkantis apie 20 minučių, nukelia į tradicines vestuves. Panašu į tradicines lietuviškas, kur susėdę giminaičiai apkalbinėja visus, jaunesnių klausinėja apie jų romantinius santykius, aiškina, kaip jau laikas tiksi vedyboms, vaikams, tada būtinai atsiras koks prigėręs diedas, kuris norės pakalbinti be poros atėjusią keliomis dešimtimis jaunesnę merginą ir taip toliau. Kadangi žinojau, kad buvo rodytas Kreivėse, posūkis nenustebino, bet man vis tiek norėjosi kitokios pabaigos.

7/10

Radau youtube. Gal ir tebėra. imdb

1091> The Lighthouse / Švyturys (2019)


Po The VVitch buvo tik laiko klausimas, kada pažiūrėsiu to paties režisieriaus kurtą The Lighthouse. Mažiau mistikos, bet toks pat nemalonus ir įtemptas, nors nuo pat pradžių aišku, kad netikėtumų nebus (t.y. netikėtai neišlįs į kadrą ar pan.). Dar pridėčiau, kad tiek pat daug neįprastos anglų kalbos, dėl kurios kai kada tenka klausantis pavargti, bet ko tik nepadarysi dėl gero filmo.

Siužetas nukelia į XIX a. pabaigą, mažą salą prie Naujosios Anglijos krantų, kur du vyrai prižiūri švyturį. Kilus audrai, planuotas grįžimas į civilizaciją nukeliamas neribotam laikui, o veikėjų pastangos pakęsti vienas kito draugiją vis menksta. Dar pridėkime alkoholį ir nuo izoliacijos važiuojantį stogą ir gaunasi nieko šviesaus nežadanti istorija. Tad kaip ir užsiminiau, filmas man šiek tiek (kiek tai įmanoma) priminė prieš tai žiūrėtą High Life. Beje, ne tik siužeto niuansais, bet ir akį traukiančiu vizualumu.

Taip, filmas iš principo geras ir pastatytas taip, kad gali pavydėti ir daugiau patirties turintys kino kūrėjai. Juodai baltas vaizdas, du aktoriai, kurie sugeba išlaikyti dėmesį nuo pat pirmos iki paskutinės minutės, absoliuti estetika nepriklausomai nuo to, ar rodomas malonus akiai vaizdas, ar negyvėlio galva (aišku, negyvėlis kažkam irgi malonus vaizdas, bet jei kas skaitysit, suprasit, apie ką aš). Grįžtant prie aktorių, tai R. Pattinson ir W. Dafoe parodė visišką klasę. Žiūrėdama į juos pagalvojau, kad kas nors galėtų pastatyti spektaklį pagal šį siužetą, nes klausant dialogus kilo teatrališkumo įspūdis. Visgi man kažko pritrūko, gal įspūdingesnės ar prasmingesnės pabaigos? Ir vėl aš su ta prasme, bet taip ir norėjosi pabaigoje klausti: tai kas iš to? Ragana patiko labiau. Todėl įvertinimą irgi parašiau atitinkamą.

7/10

imdb nuoroda

1089> The VVitch: A New-England Folktale / Ragana (2015)


Rodos, tai pirmasis rimtesnis Anya Taylor-Joy vaidmuo. Prabėgo vos penkeri metai, ir turim jau rimtuose projektuose pasirodančią aktorę. Reiktų tą visų giriamą serialą pažiūrėt, bet ne serialų metas pas mane. O žiūrėdama The VVitch supratau, kad labai jautri pasidariau siaubo žanrui. Pasiilgau tų laikų, kai po kelis per dieną pažiūrėdavau, nesvarbu, kuriuo paros metu, ir negalvodavau, kad jei žiūrėsiu vakare, tai ten kažko prisapnuosiu.

Labai patiko man. Nejaukus, tamsus, slogus, mistiškas. Senovinė kalba truputį trukdė įsijausti į tai, apie ką jie kalba, net ir titrus angliškus užsidėjus. Bet pats siužetas įtraukia tiek, kad nė nepastebėjau, kur dingo laikas, kai pajudinusi pelę pamačiau, kad jau visai netoli pabaiga. O galvojau, ne daugiau pusės filmo dar tik praėję. Tik peržiūrėjusi filmą pamačiau, kad režisieriui priklauso ir The Lighthouse, kurį jau irgi vis ruošiuosi peržiūrėti, tad čia buvo lyg gera įžanga ir paskatinimas neatidėlioti iki kitų metų. 8/10

imdb

1087> To All the Boys: Always and Forever (2021)


Trečioji To All the Boys dalis. Saldėsis visiškas, bet iš šiaip jau patiko labiausiai iš visų trijų dalių. Antroji apskritai buvo nusivylimas, o šioje – rimtesni klausimai, rimtesnės abejonės, nesvarbu, kad daug kas nuspėjama. Veikėjai baigia mokyklą, tad bus ir tradicinė išleistuvių šventė, ir stojimas į universitetus, abejonės dėl to, kur nori stoti, kiek turi taikytis prie kito, kaip ten būtų, jei studijuotų skirtinguose miestuose ir taip toliau. O kai yra temų šalia rožinės, blizgučiais nusagstytos meilės, tai šiek tiek ir laikas kitaip eina. 6/10

imdb