Archyvas

Posts Tagged ‘Drama’

985> Badlands (1973)


Pažiūrėjusi Knight of Cups, užsinorėjau dar kokio nors T. Malick filmo, tik šįsyk rinkausi iš senesniųjų. Tokiu būdu peržiūrėjau daugelio gerai įvertintą Badlands, imdb vidurkis netgi 7,9, kas yra išties nemažai (taip, žinau, kad toli gražu ne visada verta pasikliauti įvertinimais).

Lyg ir romantinis, lyg ir kriminalinis, lyg ir brendimo, savęs ieškojimo drama. Tiek visko telpa į šią istoriją apie paauglę, kuri susidraugauja su vietiniu blogiuku ir galop, neapsikęsdami draudimų būti kartu, jie nusprendžia pabėgti.

Pamėgau šį žodį, bet kad ir šitas filmas – keistokas. Nors yra romantikos, bet viduje kažkaip tuščia, ir atrodo, kad tuščia todėl, kad ir veikėjų viduje – tuštuma, kurią jie bando kaip nors užpildyti. Todėl ir jų nusikaltimai tokie gan keisti, kai atrodo, jog jiems žudymo veiksmas nesukelia jokios emocijos, tai žiūrint nepavyksta nei jų gailėti, nei jų kaltinti – keistas pojūtis nebūti kurioje nors pusėje, bet iš tiesų tesinorėjo stebėti, kaip vyksta ir kokios išvados bus galiausiai padarytos. Veikėjų santykių meile nepavadinčiau, labiau susižavėjimas, noras turėti žmogų ir tikėtis, kad pagaliau su juo pasijaus suprasta (-as) ir padės užpildyti bent dalį tos tuštumos.

Visa bėda, kad jis baisiai nuobodus ir per ilgas (o gal per ilgas, nes nuobodus?). Bet T. Malick braižas jau matosi.

5/10

Reklama

983> Knight of Cups (2015)


T. Malick – viskas, ką reikia žinoti, prieš įsijungiant šį filmą. Daug tylos, tobulas vaizdas, kiekviena scena atidirbta iki smulkmenų, net ir aktorių vaidyba atrodo kažkokia specifinė būtent šio režisieriaus filmuose. Apie vienatvę, emocijas, santykius su savimi ir kitais, laiko tėkmę – gal skamba abstrakčiai, bet būtent taip norisi apibūdinti ne vieną jo filmą dėl lėto veiksmo (tiksliau – jo beveik nėra). O dar kokia nuostabi aktorių komanda surinkta – mano mylimas Christian Bale, dar ir Natalie Portman, Cate Blanchett, Antonio Banderas, Freida Pinto ir taip toliau.

Visgi ne taip įsirėžęs į atmintį, mažiau patikęs, lyginant su To the Wonder ar Life of Tree.

6/10

982>Perfetti sconosciuti / Perfect Strangers / Tobuli melagiai (2016)


Grupė draugų susitinka vakarienės vieno iš jų namuose. Besišnekučiuojant gimsta idėja: visi turi sudėti savo telefonus ant stalo ir, jei tik kas parašo ar paskambina, būtina perskaityti žinutę garsiai/atsiliepti prie visų. Prasidėjusi visai nekaltai pramoga ima atskleisti daug paslapčių, kurios saugomos ir nuo pačių artimiausių žmonių.

Seniai jau buvau susidomėjusi šiuo filmu, bet nei ūpo, nei dar kažko nebuvo žiūrėti, tada ir primirštas buvo, o galop vėl pamačiau ir supratau, kad kada, jei ne dabar. Lieka prisidėti tik prie pagyrų – ir smagus, ir liūdnas, ir įtraukiantis. Po to rekomendavau kitiems žmonėms, kas peržiūrėjo, tai dėkojo už rekomendaciją.

Be abejo, dėl savo tematikos jis ir aktualus, ir realistiškas. Ko tik neturime savo telefonuose, apie ką tik nesusirašinėjame ar dėl kokios priežasties tik nesusiskambiname. O kiek visko girdėję (o kai kas gal ir patyrę) esam apie tai, kaip nepasitikintys artimieji tikrina telefonus, ieško įtartinų susirašinėjimų, telefono numerių, nuotraukų. Kadangi tai filmas su ribotu laiku (viena vakarienė), šiek tiek hiperbolizuokime viską (t.y. padarykime taip, kad tų paslapčių būtų užtektinai intrigai išlaikyti) ir gausime Perfect Strangers.

Įdomu stebėti personažų bendravimą, jų reakcijas, kai kurių netgi skausmingą buvimą tarp žmonių, tarp kurių nesijaučia gerai. Paslapčių vis daugėja, jos tampa vis didesnės, emociškai stipresnės, vis labiau skaudinančios kitus žmones, o pabaiga – puiki, kad ir po to pagalvojau, jog visai norėtųsi visgi kitokios, bet labiau dėl to, kad gaila man tų veikėjų buvo.

8/10

977> Raw / Grave / Šviežiena (2016)


Ką aš galiu pasakyti. Sėkmingi metai, kai kalbu apie peržiūrėtus siaubo filmus. Dar vienas to pavyzdys – Raw (imdb). Net nepasakysiu, kas būtent pagaliau privertė susirasti jį ir peržiūrėti, bet džiaugiuosi, kad pagaliau tai padariau.

Filmas apie tėvų augintą kaip vegetarę merginą, išvykusią studijuoti ir ten per krikštynas priverstą suvalgyti gabalėlį mėsos. Ir tuomet prasideda visa velniava, nes ji supranta negalinti gyventi be šviežios mėsos. Ir ne bet kokios, o žmonių.

Kaip daug kur teko skaityti, tai ne tik siaubo filmas, bet ir paauglės brendimo drama. Justine išvyksta studijuoti, apsigyvena studentų bendrabutyje. O čia žmonės gyvena linksmai (įsivaizduokite stereotipinį barako vaizdą, tik gal dar kelissyk padidintą. Nors kas žino, gal kitur, kur man neteko gyventi, ir taip pasitaikydavo/pasitaiko), dalijasi gyvenamąja erdve su biutioku gėjumi, baliai festivaliai, noras pritapti prie kitų, priklausyti masei, kad tik ramiau gyventi būtų ir kt. Tad nenuostabu, kad žiūrint ne tik pasišlykštėjimas kyla, bet ir kiti jausmai, susiję su veikėjų neteisingais pasirinkimais, net ir liūdna vietomis.

Apie tai, kad bijantiems visokių mėsiškų vaizdų žiūrėti neverta, tikriausiai nereikia sakyti, nes iš aprašymo aišku, apie ką filmas. Nors. Tai ne ta kino juosta, kuriai svarbu parodyti visko kuo daugiau, kuo atviriau ir kuo baisiau. Daug reikšmės čia turi pati istorija, jos vystymas, kuriama keistoka, šiokią įtampą laikanti nuotaika. Tiesa, kai kada ir nuobodoka pasidarydavo, bet gal tiesiog ne mano skoniui n laiko filmo metu stebėti vakarėlyje šokančius žmones, na, ir jei nebūtų visos tos esminės situacijos, tikriausiai nebūtų labai į ką ir žiūrėti, nes erzino sesers požiūris, pamokslai į viską.

Kulminacijos laukti baisiai nesmagu, nes kai nujauti, kas galop įvyks, bet visai to nenori, tai ir norisi kuo toliau nustumti, kad tik kuo mažiau emocijų būtų, bet kur jau – įvyksta tai, kas turėjo įvykti, emocijos irgi ima veržtis, bet kas belieka – tik stebėti atomazgą, gal dar kiek paburbėti, imti galvoti apie kiek nelogiškus momentus, bet galop pasakyti, kad o taip, man patiko. Pavadinimas šviežiena – lyg ir apie mėsą, bet man ir pats filmas – šviežiena, kažkas kiek kitokio, bet užtat ir patraukiančio dėmesį.

7/10

975> The Promise / Pažadas (2016)


Dramų gerbėjams. Atrodo, reikia jau tą pabrėžti, kai retai ką rimtesnio įsijungiu (bus dar ir T. Malick, taip kad visai dar neapleidau ir tokio kino).

Istorinė drama apie vykdytą armėnų tautos genocidą. Pasirodo, iki dabar turkai nepripažįsta to, todėl daug visokio šaršalo galima rasti, susijusio su šiuo filmu. Tai paveikė ir imdb vertinimą – pamenu, filmas buvo parodytas dar tik festivaliuose, o imdb puikavosi jau kelios dešimtys vertinimų ir dauguma jų – vienetai. Po to, be abejo, daugelis vien dėl atsvaros įvertino dešimtukais (apžiūrėti galima čia) ir taip įvertinimas tapo maždaug toks, kokį ir norėtųsi duoti man pačiai. 6/10.

Solidi aktorių komanda (Christian Bale, Oscar Isaac), graži vizualinė pusė (vaizdai, kostiumai) – tai neabejotinas pliusas. Visgi pati istorija – pernelyg ištempta ir neretai užgožiama skysto meilės trikampio. Ir tik antroji filmo pusė, kai jausmai, kiek įmanoma (taigi, ne visai), nustumiami į šoną, o pirmą planą pastatoma istorinė filmo dalis, kuri skaudi, emociškai sunki, galop galima lengviau atsipūsti ir stebėti kur kas įdomesnę siužetinę liniją. O ir pabaiga patiko kur kas labiau, nes jau bijojau Pearl Harboro lemties.

Kiek blankokas, kad ilgiau atminty pasiliktų. Ir kas įdomiausia – ne pagrindiniai veikėjai labiausiai įstrigo, o O. Isaac vaidinto personažo draugas turkas.

Tai ir rekomenduočiau – istorinių dramų, kur visai dėmesio skirta romantiniams jausmams, mėgėjams.

973> The Disaster Artist (2017)


Jau pasakojau, kaip žiūrėjau The Room. Galop atėjo metas ir filmui apie minėtos kino juostos kūrimą. Vėlgi, palankūs kritikų vertinimai, kelissyk žiūrėtas anonsas (nes šiuo atveju nėra ko slėpti) ir pati idėja skatino neatidėlioti peržiūros.

Gregas, trokštantis būti aktoriumi, nusprendžia kreiptis pagalbos į aktorystės mokančioje klasėje sutiktą keistuolį Tomį, o netrukus jie jau keliauja į Holivudą siekti savo svajonių. Visgi pasirodo, kad ne taip ir lengva jų siekti, kai pasitikėjimo daugiau nei talento, bet jie nežada pasiduoti.

J. Franco puikus, o šiam filmui to ir pakanka, atsižvelgiant į tai, kad jis vaidino tiek pagrindinį veikėją, tiek režisavo šią kino juostą. Nors skaičiau, kad Gregas pavaizduotas ne visai toks, koks iš tiesų (filme jo net ir gaila pasidaro, atrodo užguitas, gerietis, besiplėšantis tarp ištikimos draugystės Toniui ir bandymo susikurti sau gyvenimą), bet tai netrukdė su malonumu stebėti viso chaoso ir veikėjų tikslo – filmo sukūrimo – siekimo. Be abejo, suvaidintos visos kultinės scenos, pasakytos daugelio mintinai jau žinomos frazės, o smagiausia, kai antraeiliai veikėjai diskutuoja apie The Room klaidas, dėl kurių jis ir tapo toks blogas, kad net geras.

Be abejo, peržiūrėti The Room prieš įsijungiant šį – būtina, kad pamatytumėte The Disaster Artist (imdb) genialumą.

8/10

972> A Quiet Place / Tylos zona (2018)


Aptarimo laukia ne taip ir mažai filmų (bei vienas puikus serialas), tačiau pradėsiu nuo paskutinio matyto – A Quiet Place (imdb), nes galbūt dar suspėsiu sudominti ką nors apsilankyti kine ir dideliame ekrane pamatyti šį daugybę gerų atsiliepimų iš kritikų gavusį filmą.

Apie siužetą prieš einant geriausia nežinoti nieko arba minimaliai – kad yra įvykusi apokalipsė ir dabar išlikę žmonės priversti gyventi tyloje, nes vos didesnis garsas pritraukia pražūtį. Idėja – puiki, nes kas daugiausiai siaubo ir įtampos sukelia, jei ne įsivyravusi tyla? Nėra jokios muzikos, jokio įspėjimo apie artėjantį pavojų (kaip ir apgaudinėjimo, kai garsais sukeliama įtampa, o galop finalas – niekinis), o tyla gali būti kur kas įtaigesnė nei muzika. Be abejonės, scenos, kai pagrindinė veikėja, kurią vaidino puikioji Emily Blunt, suprato tuoj gimdysianti (gimdymas, kūdikis, tyla – kiek tai suderinama? Manau, supratote) ir visi tolesni su tuo susiję įvykiai privertė sėdėti užgniaužus kvapą. Tad tiek tų pliusų (lyg ir nedaug, bet tyla – juk viso filmo pagrindas, o minėtos scenos užima nemažai laiko. Ir be abejo, vaidybą galima pridėti).

Tačiau buvo ir kas ne taip žavėjo. Pirmiausia, daug klausimų kėlė patys sutvėrimai. Pirmąsyk pamačius, kaip tai atrodo, iškart nusivyliau. Tikėjausi gal kiek daugiau mistikos, netgi būčiau buvusi nieko prieš, jei fiziškai tos grėsmės taip ir nebūčiau pamačiusi (na, kaip kokiam Rec). Dar šeima – baisiai faina, ideali, atsidavusi vienas kitam, tik viena maištautoja, o to rezultatas – durni sprendimai, skatinantys veiksmo atsiradimą, daug pasiaukojimo, ašarų (rimtai, net ir pati žiūrėdama vienu momentu vos ne ašarojau. Siaubo filme? Pasirodo, būna ir taip). O labiausiai pabaiga nuvylė.

Rekomendacija ir tiems, kurie bijo siaubo filmų, bet norėtų kada nors išdrįsti tokį pažiūrėti. Nieko ne per daug, įtampos yra, šlykštumų – minimaliai, dvasios nesirodo, krūpčioti neturėtų tekti (bet aišku, gali pasitaikyti, pagal jautrumo ir įsijautimo lygį).

Tik nusprendusi eiti į filmą pamačiau, kad režisavo John Krasinski (nustebino), o tik prieš aprašydama savo įspūdžius sužinojau, kad kurčią paauglę vaidinusi aktorė išties yra nuo mažumos negirdinti.

Smagus, nors vietomis gal kiek prailgstantis ir nenutolstantis nuo klišinių sprendimų, tačiau gan kokybiškas ir vietomis puikią įtampą laikantis filmas. 7/10