Archyvas

Posts Tagged ‘Drama’

1004> Chocolat / Šokoladas (2000) (2)


Nesu iš tų žmonių, kurie dažnai žiūri filmus iš naujo, nors kai kada ir pasiduodu staiga kilusiam norui ar susiklosčiusioms aplinkybėms. Keletas filmų ir šiame tinklaraštyje paminėti nesyk, nors yra tokių, kurių minėt darsyk poreikio nejutau (po keleto metų pertraukos vėl žiūrėjau Home Alone prieš šventes, rugsėjį netyčia užtaikiau ant Captain America pirmos dalies, bet nieko naujo nepasakyčiau, tai ir nemačiau reikalo darsyk rašyt). Visgi apie Chocolat, kurį aptariau ,,gūdžiais“ 2011-aisiais (vos 54 aptartas filmas jis buvo), norisi pakalbėti, nes anuomet jis man pasirodė ,,nuostabus“ (kiek toje apžvalgoje aikčiojimų), o šįkart likau nemenkai nusivylusi.

Lieku prie nuomonės, kad Juliette Binoche – ideali šiam vaidmeniui, kad sukurta atmosfera, aplinka – jaukios, patrauklios akiai, tikrai norisi ten atsidurti, pasisvečiuoti toje jaukioje šokoladinėje. Johnny Depp’o fazė jau užsibaigusi, tad žymiai ramiau jį stebėjau, nekėlė itin didelių emocijų jis man, nors pats jo personažas, santykis su J. Binoche vaidinama veikėja, tikrai yra stipri šio filmo pusė.

Bet šįkart už akių kliuvo ne tik visiškai nebūtini, bet reikšmingi pakeitimai, lyginant su romanu (taip, čia tas atvejis, kai ,,knyga geriau už filmą“, nors iki šios peržiūros sakiau, kad abu labai faini), iš dalies tai siejasi ir su kita problema: per daug įvykių. Atrodė, kad viskas vyksta vienu metu, visos nelaimės užgriuvo vos per kelias dienas, nesijautė laiko tėkmės, jei ne tam tikros šventės, atrodytų, kad viskas vyksta kur kas trumpiau. Toks gan chaotiškas siužetas, nors gerumo, gražių norų, minčių, santykių filme nemažai.

7/10

Reklama

1003> Bohemian Rhapsody / Bohemijos rapsodija (2018)


Mano nuomonė bus nepopuliari, o ir iš karto sakau, kad filmą žiūrėjau žinodama vos kelis pagrindinius faktus apie F. Mercury gyvenimą, po peržiūros praėjo kiek daugiau nei mėnuo, per tą laiką skaičiau ir girdėjau nemažai įvairių žmonių (tiek tokių kaip aš – mažai žinojusių apie grupės istoriją, tiek ją žinojusių) nuomonių, o ir neatrodo, kad liko daug žmonių, kurie šito filmo nebūtų matę, tad pernelyg nelįsiu į detales, tik paminėsiu pagrindinius dalykus, kurie patiko ir kurie ne, kas galop ir nulėmė ne per geriausią (7/10) vertinimą.

Kas patiko? Be abejo, muzikinis takelis. Kažkuriuo metu visai klausiausi Queen’ų, tad nemažai jų repertuaro žinojau dar prieš filmą, filme muzikos, Queen pasirodymų netrūko, be abejo, finalinis pasirodymas vertas išskyrimo iš kitų. Pagyros lekia ir aktorių vaidybai, tiesa, kai kurie antraeilius personažus (nes kad ir kiek kalbėta apie tai, jog norėta, kad filmas būtų apie Queen, vis vien gavosi apie Freddy, tad jį ir vadinčiau pagrindiniu veikėju) vaidinę aktoriai net ir labiau patiko už taip visų giriamą R. Malek. Jokiu būdu nesakau, kad jis blogas, jau minėtas finalinis pasirodymas, kur viskas iki menkiausių detalių atidirbta, vien ko vertas, bet kartais man atrodė net ir persistengta, tas jausmas nedingo ir kai grįžusi peržiūrėjau nemažai visokių video (tikiu, kad ne viena puoliau youtubėj ieškoti koncertų įrašų ar kitokios filmuotos medžiagos), bet kritikai ir daug žmonių sako, kad viskas su juo labai gerai, žada apdovanojimus, tai gal tik noras kabinėtis atsiradęs buvo. Na, ir dar patiko tos scenos, kai buvo rodyta apie Freddy vienatvę, kai kur taip stipriai, įtikinamai ir prikaustančiai dėmesį, kad sėdėjau kino salėj ir galvojau, oho. Kai kur įterptas humoras irgi tiko, buvo suprantamas (t.y. prajuokinantis).

Tačiau buvo ir ,,ne oho“. Tą ,,ne oho“ apibūdinčiau taip: siužetas sudėliotas kaip kas antras muzikinis filmas ir, ką supratau iš tų, kurie žino apie Queen’ų istoriją, šito panašumo būtų buvę galima išvengti, jei nebūtų kiek iškraipytos istorijos detalės. Tiesiog per daug sutapimų ir klišių (tas ,,akių atvėrimas“ lietuje, pasiekta viršūnė -> susipykimas -> susitaikymas -> kaip tik tuomet atsiradęs pasiūlymas dalyvauti didžiulio masto koncerte, kuris vėl iškelia juos į viršų ir kt.), o juk gyvenime kiek kitaip būna, kur kas sunkiau taikytis, sunkiau keltis nuslydus žemyn, kovoti su priklausomybėm ir t.t., lygiai taip pat ir su pabaiga: viskas iš principo su ja gerai, tas koncertas, žinia apie Freddy ligą, jų pasiekta sėkmė, tačiau vėlgi būčiau nieko prieš, jei būtų parodyta kiek tolesnė Queen’ų veikla, sekusi po rodyto koncerto, daugiau gylio/dramos.

Bet šiaip džiugu, kad filmas su tokia gera muzika pritraukė šitiek žiūrovų vien Lietuvoje.

Tiek išliko praėjus mėnesiui. Filmo imdb čia.

1002> In den Gängen / In the Aisles / Krautuvų valsas (2018)


Matytas ,,Scanoramos“ metu (imdb nuoroda čia), bet mačiau, kad ir dabar jį galima dar pamatyti kine. Iš gausybės rodomų filmų išsirinkti vieną filmą ne taip ir paprasta, tad kas nulėmė, kad nuėjau būtent į šį? Pasirodė, kad bus ir romantinės linijos (kuri man nebūtina filmuose, bet ėjau ne viena, tad reikėjo kompromisų ieškoti), ir rimtesnės idėjos (ir dar patogus rodymo laikas buvo, tad tokiu būdu didžioji dalis festivalio filmų ir atkrito).

Kristianas įsidarbina prekybos centre dirbti krovėju. Čia susipažįsta ne tik su tą patį darbą dirbančiais vyrais, bet ir su saldumynų skyriuje dirbančia Marion, taip pat po truputį gilinasi į savo pareigų ypatumus, galiojančias taisykles.

Dvejopi jausmai. Viena vertus, man patiko, kad buvo išlaikyta pusiausvyra tarp komedijos ir dramos. Vienur juokas ima, kitur jau norisi ašarą braukti, dar ir vartotojiškumo blogybės apkalbamos, gyvenimo beprasmiškumas, rutina, skaudžios temos paliečiamos. Visiškai neprailgo, žiūrėti buvo įdomu. Bet po peržiūros iš visų tų gerų dalykų atsiskyrė veikėjai – Marion ir Kristianas. Marion buvo pernelyg aktyvi, netgi erzino tuo savo lindimu, juokais, vaizdavimu, kad ji yra kažkuo ypatinga (nors vėliau atsiskleidžia kaip visai kitokia), tuo tarpu Kristianą apibūdinti net ir sudėtinga. Kuklus? Pasimetęs? Nedrąsus? Galbūt, bet vaidyba buvo perspausta, net nemaloni, sukelianti daugiau klausimų apie jo charakterį/būseną nei duodanti aiškių atsakymų apie tai. Buvo ir vienas kitas nustebti (nemaloniai) privertęs siužetinis sprendimas. Viską labai gelbėjo Kristiano kolega Bruno, įdomiausias, giliausias personažas, kurio istorija, gyvenimas, kasdienybė buvo dėliojama iš nuotrupų, užuominų, todėl pabaiga įstrigo ir nemenkai palietė, dar po filmo eidamos kalbėjomės apie jo siužetinę liniją.

Ir dar labai patiko muzikinis takelis. Labai geras.

7/10

1001> Breathe In / Įkvėpk (2013)


Šis tikriausiai kiek mažiau žinomas (nes I Origins siužeto net ir nekilo mintis rašyti, kadangi toks jausmas, kad visi jį jau matė), tad vertėtų pradėti nuo siužeto. Breathe In istorija prasideda, kai į šeimą atsikrausto mainuose dalyvaujanti užsienietė moksleivė Sofi. Iš pažiūros merginą priėmusi šeima atrodo idiliška, tačiau laikui bėgant atsiveria vis daugiau nesutarimų, ilgalaikių žaizdų, kurios neleidžia nariams ramiai gyventi, o šeimos vyras, kuris yra ir mokyklos, į kurią eina jo dukra bei naujoji namų gyventoja, vis daugiau ima leisti laiko su Sofi.

Iš pažiūros atrodo kaip eilinis romantinis filmas, visgi nelaikyčiau jo visiškai tokiu. Neblogai nagrinėjamos tokios temos kaip saviraiška, artimųjų supratimas, noras turėti bendraminčių, žmonių, kurie tikėtų tavimi, tavo idėjomis, vienatvė, priešinimasis tarp pareigos ir savo norų. Pastatymas paliko gerą įspūdį: lėtas, jaukus, aktorių komanda tinkanti (skaičiau, kad Felicity Jones tuo metu, kai vaidino filme paauglę, buvo 27-28 metai, bet ji iš tiesų viena tų žmonių, kurie ilgai atrodo jauni), vizualiai scenos gražios irgi. Bet vėlgi, kaip ir prieš tai aptartame filme, man trūko įtaigumo, gal dar kiek erzino ir suaugusio vyro tokie vaikiški sprendimai, kokių netrūko visos istorijos metu, norėjosi daugiau brandos.

Rašiau 5/10, gal dar kokiu balu ir kilstelti būtų įmanoma, kai pagalvoju, bet to naivumo, gyvenimo svajonėse buvo per daug.

1000> I Origins / Kilmė / Mano ištakos (2014)


Metai į pabaigą, norisi pasižymėti čia visus likusius neaptartus filmus, tad nelabai ir išsiplėsiu. Po pasirodymo I Origins gyrė visi, net ir kambariokė peržiūrėjusi rekomendavo šią istoriją, bet kažkaip vis atidėliojau ir tik šių metų spalį peržiūrėjau. Gražiai pastatytas, aktoriai irgi gražūs surinkti, na, toks tikrai akiai mielas filmas. Pati idėja, kad įdomi, bet manęs neįtikino, norėjosi daugiau logikos. Plačiau nebepapasakosiu, nes nedaug kas išlikę atminty, tik tai, ką paminėjau. Ir parašiau tik 5/10.

999> Blue Valentine / Mano liūdna meilės istorija / Liūdnasis valentadienis (2010)


Šiais metais rimtų filmų beveik nežiūrėjau. Bet paskutiniu metu vėl jaučiu didėjantį norą grįžti prie to kino, kurį taip mylėjau. Rimtojo, emocingo, stipraus. Nežinau, kas iš to išeis, nes nepaisant to, kad esu prisižymėjusi gerokai virš tūkstančio įvairaus plauko filmų (o kiek dar nepažymėtų), ieškant ,,to“ praeina tiek laiko, kad galop nieko ir nebeįsijungiu. Bet štai vieną vakarą Blue Valentine pats į galvą atėjo, o dabar ir itin džiaugiuosi, kad pagaliau jį peržiūrėjau.

Tai istorija apie du žmones, jau kurį laiką gyvenančius santuokoje: apie jų pažintį, sunkumus ir džiaugsmus bėgant metams, besikeičiančius jausmus, pastangas išlaikyti šeimą, nedaryti klaidų, kurias darė jų pačių tėvai. Tai emociškai sunkus, niūrus filmas, kurį stebėti nelengva. Situacijos realistiškos, kai kurie pasirinkimai ar jų priežastys skaudžios. Tikriausiai labiausiai įsiminė momentas, kai vyras pasakė nenorintis, kad vaikas turėtų išsiskyrusius tėvus, nes tą pačiam teko išgyventi, o moteris nenori, kad vaikas gyventų šeimoje, kurioje tėvai nemyli vienas kito, amžinai konfliktuoja, kaip buvo jos pačios šeimoje – tai kaip tik ir parodo tiesą, kad kiekvienas iš mūsų vertiname viską pagal savo turėtus išgyvenimus.

Veikėjai tokie ,,tikri“, kad negali nesijaudinti žiūrėdamas, negalvoti, kokia išeitis geriausia. Kuo daugiau aiškėja apie praeitį, tuo labiau, rodos, supranti kiekvieną, apgalvoji, kad vienur ar kitur jiems reikėjo daryti kitaip, bet kas žino, kaip būtų buvę, jei būtų rinktąsi kitaip. Ir pabaiga absoliučiai nesugadino bendro įspūdžio, Stiprūs R. Gosling ir M. Williams pasirodymai, įtraukiantis siužetas, kokybiškas pastatymas – tikra atgaiva. Kad tik daugiau tokio kino būtų.

8/10

997> Ingrid Goes West (2017)


Man atrodo, net ir blogiausią filmą peržiūrėčiau iki galo ir įvertinčiau geriau nei turėčiau, jei matyčiau, kad jame vaidina Aubrey Plaza. Dievinu aš ją, kad ir kur tektų ją matyti. O šįkart, sakyčiau, ir filmas vertas dėmesio.

Ingrid Goes West – drama, komedija, šių dienų satyra. Ingrid, kaip ir ne vienas mūsų, mėgsta stebėti žmonių gyvenimus socialiniuose tinkluose. Jos pačios gyvenimas – toli gražu ne toks, kaip visų kitų, besiskelbiančių instagram ir renkančių tūkstančius sekėjų. Bet vieną dieną ji nusprendžia pradėti viską nuo pradžių: pasiėmusi neseniai mirusios motinos palikimą, ji išvyksta gyventi į Los Andželą, kur gyvena jos stebima Instagram žvaigždė, o visai greitai jos ne tik susipažįsta, bet ir tampa geromis draugėmis.

Kad ir rugsėjo pabaigoje žiūrėtas, bet vis dar gerai įsiminusios kai kurios scenos. Kad ir tas scrollinimas, širdučių spaudymas tuščiu žvilgsniu. Čia juk apie tą patį, kai daugelis naudoja kur kas daugiau ir dažniau emocijų paveiksliukus nei reikėtų pagal tikrąsias patiriamas emocijas. Stengimasis padaryti kuo daugiau gražesnių nuotraukų, nepriklausomai nuo vidinės savijautos, tikėjimasis, kad sekėjai, buvimas su populiariais žmonėmis padės ir pačiam pasijausti žymiai geriau, bei leis suprasti, kad išties populiarumas socialiniuose tinkluose sukelia laimės ir pilnavertiškumo jausmus. Kaip minėjau, galima filmą vadinti satyra, nes persekiojimas, mėgdžiojimas, kai kurie veikėjų sprendimai kai kada dėl absurdiškumo versdavo ir nustebti, ir baisėtis, ir suvokti, kad ei, juk nesyk tai matyta socialiniuose tinkluose, ne kartą ir aš nežinia kodėl tuos ,,patinka“ spaudžiu (nors visgi apie mane sklando gandai, kad jei jau paspaudžiu ,,patinka“, tai vadinas, iš tikrųjų patiko). Ech, sunku kai kada atsispirti, kad ir būna, kai erzina ,,kodėl pradėjai valgyti, juk dar nespėjau nufotografuoti“, ,,negi nenori nuotraukos prie šito stulpo“ (ok, gal ne stulpo, bet…) ir kt., o apėmus liūdesiui sunku žiūrėti į tų visų spalvingus gyvenimus gyvenančių pažįstamų ir nepažįstamų nuotraukas (kad ir bandai įtikinti save, jog nebūtinai jie yra laimingi). Tai apie viską ir yra šis filmas. Su visokiais beprotiškumais, veikėjų kilimais ir nuopuoliais, daug gražaus gyvenimo ir nelabai patrauklaus, kurį dažniausiai paslepiame už ekrano. Ir apie realybę, kuri kur kas sudėtingesnė ir kurioje anksčiau ar vėliau turėsi būti, susitaikyti su ja/stengtis kažką keisti čia, savo gyvenime, o ne keičiant nuotraukų filtrus ar iš daugybės identiškų nuotraukų bandant išsirinkti tinkamiausią.

Lyg ir banalu, nuspėjama, tema jau kiek nuvalkiota, bet gerai pastatyta, smagu, juokinga, kad ir vietom liūdna, patraukli aktorių (tad ne tik A. Plaza) vaidyba, visiškai neprailgo. Ir šįsyk tikrai tinka dviejų žanrų paminėjimas, nes ir dramos, ir komedijos galima išvysti.

7/10