783> The Invisible Front / Nematomas frontas (2014)

Rež.: Jonas Ohman, Vincas Sruoginis
2014 m., Rusija, JAV, Lietuva, Estija, Latvija, 76 min
Žanras: dokumentinė biografinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Iš tikrųjų, džiaugiuosi, kad praeitos savaitės pradžioje turėjau galimybę kino teatre pamatyti šį dokumentinį filmą apie partizanus. Daugiausiai dėmesio skiriama vienam iš partizanų lyderių Juozui Lukšai, tačiau yra minimi ir dar keletas kitų.

Kaip aš sakau, reikia džiaugtis tuo, kad dar turime žmonių, kurie gali apie tai papasakoti. Juk po kiek metų, kai pasaulį paliks paskutiniai tų įvykių liudininkai, girdėsime tik iš lūpų į lūpas perduotas istorijas. Na, ir dar, be abejo, iš knygų ir štai tokių filmų galėsime plėsti savo žinias apie tą laikotarpį.

Filmą siūlau ne tik istoriją besimokančiam jaunimui ar besidomintiems tuo žmonėms. Salėje neliko abejingi ir tie, kuriems dokumentika tikrai neasocijuojasi su gero filmo požymiu. Ką jau čia, ir pati dokumentinių nelabai žiūriu, tad buvo baisu, kad nebūtų nuobodu. Bet nebuvo nė kiek. Ir susigraudinti teko. Ir stebėti, kaip skirtingai šneka tie, kurie saviškius – lietuvius – gaudė, dirbdami Sovietams. Kas vos ne vos vieną kitą žodį pasako, o kas ramiai ir kone džiaugsmingai istoriją pasakoja. O gal ten ne džiaugsmas, bet sarkazmu apipinti žodžiai, po kuriuo skausmas slepiasi? Ar jie gailisi to, kas buvo? Žinoma, gyventi visi nori, bet kaip gyventi žinant, kad savus žudei? Įpinta yra ir itin romantiška J. Lukšos meilės istorija, kuri suvirpins ne vieną dailiosios lyties atstovių širdį. O dar tos nuotraukos – kur gražūs, stiprūs, jauni vyrai stovi, kuriems tiek mažai gyvenimo likę išskyrus saujelę išgyvenusių. Bet kaip vienas tų išgyvenusiųjų sakė: geriau jau būčiau neišgyvenęs, nes dabar turi gyventi su prisiminimais iš to, ką teko išgyventi per tardymus.

Pasakojimas buvo pinamas išties įdomiai vien todėl, kad buvo išlaikytas balansas: ir humoro, ir žiaurių pasakojimų netrūko, o tai teikė įvairovės. Kalba nėra sausa, pateikiami kelių žmonių požiūriai, todėl galima susidėlioti geresnį vaizdą.

Vietomis tik pavardžių gausa vardino, kai nebesusigaudydavau, kur apie ką šneka, bet apskritai, smagu, kad toks filmas buvo sukurtas.

7/10

369> Puhdistus / Purge / Valymas

Tai garsiojo Sofi Oksanen romano ,,Valymas“ ekranizacija. Romaną skaičiau jau senokai, vos jam pasirodžius Lietuvoje ir, nors man jis tikrai patiko, labai greitai patys siužeto vingiai užsimiršo. Tik bežiūrėdama filmą ėmiau prisiminti tai, ką buvau užmiršusi, o prisiminti verta, nes tai- tikrai įdomi ir neįprasta istorija, pasakojanti apie dvi moteris: Zarą- per neapdairumą pakliuvusią į žiaurų prostitucijos verslą bei Alidę- garbaus amžiaus  senolę, kurios praeitis paženklinta skausmu, ašaromis, netektimis ir žiauriais pasirinkimais, neduosiančiais ramybės jai visą likusį gyvenimą.

Ką galiu pasakyti. Skandinavai moka kurti filmus. Džiaugiuosi, kad šio romano pirmiausia ėmėsi būtent jie, na, o Holivudas dėl manęs gali ir nekurti filmo, nors be abejo, pastarasis dalykas pritrauktų daugiau žiūrovų ir prie suomiškojo varianto. Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad šis filmas buvo pretendentas patekti tarp šių metų Oskaro nominantų geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Šalta, niūri nuotaika, prasidėjusi nuo pat pirmos minutės, taip ir nedingsta iki pat pabaigos. Gera aktorių komanda ir puikiai perteikta abiejų laikmečių atmosfera- tai didelis šio filmo pliusas. Prisipažinsiu, nebuvo taip, kad filmas labai įtrauktų, buvo ir nuobodesnių minučių, bet sakyti, kad jis neįdomus- niekaip negalėčiau. Jokių perdėtų emocijų, nereikalingų dialogų, perspaustų scenų: visko tiek, kiek reikia, kad suvoktumėte abiejų veikėjų praeitį ir nuspręstumėte: ar nuteisti, ar išteisinti. Abiejų praeitis- tikra tragedija, tačiau viena jų dar turi daug laiko ištaisyti darytas klaidas ir pradėti naują gyvenimą, tuo tarpu kita- varžoma laiko ir artėjančios mirties, kurios, manau, ji jau seniai laukia, tačiau negalėjimas užmiršti praeities ir ištaisyti, to, kas nepataisoma, neleidžia jai ramiai palikti šio pasaulio. Jos sutiks viena kitą, kad pagaliau viskas susidėliotų į vietas.

Be abejo, rekomenduoju, nors siūlau ir perskaityti knygą, kur, be abejo, viskas išsamiau parašyta.

7/10

Rež.: Antti Jokinen, vaidina: Laura Birn, Liisi Tandefelt, 2012 m., Suomija, Estija, suomių k., 120 min