Archyvas

Posts Tagged ‘fantastinis’

926> Reign of Fire / Monstrų ataka (2002)


reignoffireRež.: Rob Bowman
Vaidina: Matthew McConaughey, Christian Bale, Gerard Butler,
2002 m., JAV, Didžioji Britanija, Airija, 101 min
Žanras: veiksmo, fantastinis, nuotykių, mokslinė fantastika, trileris
imdb nuoroda čia.

Sausio 30 d. buvo Ch. Bale gimtadienis. Pamačiau visai atsitiktinai ir kažkaip pagalvojau, kad pats metas nutraukti filmų nežiūrėjimo periodą (jei neskaitytume trumpųjų filmų festivalio, paskutinįsyk filmą žiūrėjau lapkričio mėnesį. Pati netikiu tuo) bei pažiūrėti filmą būtent su juo – savo mylimiausiu aktoriumi. Išsirinkau apokaliptinį filmą apie tai, kaip pasaulį užvaldo drakonai ir likę gyvieji bando ne tik išgyventi, bet ir sugalvoti, kaip pasaulį perimti į savo rankas.

Neturėjau didelių lūkesčių, bet ir nemaniau, kad man tiek nepatiks. Na, nebuvo taip, kad jame mane kažkas labai jau erzintų ir nervintų, bet absoliučiai nesudomino niekas iki pat pabaigos titrų. Įsiminė tik M. McConaughey išskirtinė išvaizda, o visa kita – klišės, nereikalingi dialogai ir pati drakonų istorija tokia meh ir neįtikinanti.

2/10

Stranger Things (1 sezonas) (2016-…)


strangerRež.: Matt Duffer, Ross Duffer,
Vaidina: Winona Ryder, David Harbour, Finn Wolfhard
2016 – … m., JAV, 1 sezonas, 8 x 55min
Žanras: fantastinė siaubo mistinė drama, mokslinės fantastikos trileris
imdb nuoroda čia.

Žiūriu, liko neaprašytas serialas, kurį žiūrėjau gruodį. Išties, nežinau net ar verta daug plėstis, nes tai buvo vienas populiariausių serialų, pasirodžiusių pernai metais (o google būtent šis serialas buvo dažniausiai ieškotas), tad, jei nors kiek domitės serialais, girdėti apie jį, manyčiau, turėjote.

Dingsta berniukas. Į paieškas leidžiasi jo mama ir vyresnysis brolis, policijos viršininkas bei trys draugai, kuriems padeda iš nežinia kur atsiradusi mergaitė. Greitai tampa aišku, kad tai – ne paprastas, o su paslaptingomis jėgomis, kurios sunkiai suvokiamos sveiku protu, susijęs dingimas.

Na, ar kažkas tokio. O šiaip tai puikus serialas, kurį galima peržiūrėti per parą ar dvi, po kiekvienos serijos norisi dar ir dar, visi miegai išgaravę buvo, tad jei ne tas faktas, kad reikia eiti į darbą, dienos maišytųsi su naktimis (tarsi dabar to nebūna… Bet tai jau kita tema), kol iki pat paskutinės serijos būčiau peržiūrėjusi šį serialą. Serijų nedaug, tad malonumą reikia taupyti, bet ,,reikia“ nereiškia, kad tai pavyksta. Tikiuosi, antras sezonas bus toks pat įdomus.

Estetiškai pastatytas, intriga išlaikyta, įdomūs personažai, puiki ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų vaidyba. Džiaugiuosi atradusi.

10/10

857> A Midsummer Night’s Dream (1999)


Midsummer-Night-Dream-1999Rež.: Michael Hoffman
Vaidina: Kevin Kline, Michelle Pfeiffer, Rupert Everett, Stanley Tucci, Calista Flockhart, Anna Friel, Christian Bale, Dominic West, David Strathairn, Sophie Marceau, Sam Rockwell
1999 m., Italija, JAV, Didžioji Britanija, 116 min
Žanras: fantastinė romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Pagal V. Šekspyro ,,Vasarvidžio nakties sapnas“ sukurtas filmas mano sąraše atsidūrė, žinoma, kaip vienas tų, kuriuose vaidina Ch. Bale ir todėl tiesiog privalau jį anksčiau ar vėliau pažiūrėti. Jei ne šis aktorius, kažin, ar galiausiai nebūčiau jo ištrynusi nė nebaigusi – kažkada ištvėriau keturiasdešimt minučių ir pažadėjau, kad grįšiu kada nors. Nes tai Ch. Bale filmas ir aš noriu pamatyti visus filmus, kuriuose jis vaidina. Iki galo. Žinau, kad tai gali skambėti kvailai, bet taip jau būna, kai norisi mylimo aktoriaus visas kino juostas pamatyti.

Galiausiai, po nežinau kiek mėnesių, įsijungiau jį prieš porą dienų ir, nors prireikė poros vakarų, kad įveikčiau, galiu pasakyti, kad laukti, kol filmas pagaliau įtrauks, buvo verta. Nors laukimas vietomis atrodė varginantis, o ir senovinė anglų kalba (buvo cituotos eilutės iš kūrinio) neprisidėjo prie kiek malonesnės peržiūros pradžioje. Po ilgo laiko užsinorėjau lietuviškų titrų, bet tokių ir su žiburiu nerasi, tad kai kurios eilutės taip ir liko neaiškios. Laimei, laikui bėgant nebereikėjo žiūrėti taip įsitempus – pripratau prie dažnai kartojamų įvardžių ir kitų sakinio dalių, kurios kiek skiriasi nuo dabartinės kalbos, ėmiau suvokti jų prasmę, tad peržiūra tapo lengvesnė. Negana to, ir pats siužetas tapo vis įdomesnis: buvo įdomu, kaip pasisuks viskas su įsimylėjėlių ketveriuke, ko pridarys nežemiškos būtybės, kokie dar kuriozai įvyks su aktorių grupe, o dar kažkaip pripratus, kad Šekspyras tragedijas rašo, nejučia mirčių ėmiau tikėtis, nors vis dėlto Vasarvidžio nakties sapnas – visai ne tragedija. Galiausiai likau ne tik sudominta, bet ir prajuokinta – pabaigoje rodytas spektaklis, virtęs parodija (ironijos taip pat rasti galima), sukėlė tiek daug teigiamų emocijų, kad net norėjosi numoti ranka į sunkią pradžią. Visgi, kai spektaklio įspūdžiai kiek sumažėjo ir galėjau objektyviau žiūrėti į tai, kaip patiko šis filmas, galutinis rezultatas liko toks, koks kokį parašysiu pabaigoje.

Kūrinio siužetas perkeltas į XIX a., todėl išvysite tai, ko Šekspyro laikais dar nebuvo – modernesnės technikos, dviračius. Tekstas sakomas eiliuotas, tad kalbai netrūksta teatrališkumo. Vaidyba – nebloga, nors ne visi personažai įtikino. Iš ryškesnių – Stanley Tucci paliko gerą įspūdį. Žiūrint į jo vaidmenis, atrodo, kad nėra nieko, į ką jis negalėtų įsikūnyti. Mano minėtas Ch. Bale šiame filme atliko Dimitrijaus – vieno iš įsimylėjėlių – vaidmenį. Atmosfera sukurta įdomiai, fantastika – lengva, neperspausta, pritaikytas muzikinis takelis, gražūs kostiumai, netrūko spalvų.

Viską susumavus, A Midsummer Night’s Dream yra neblogas filmas, kuriame yra išties smagių scenų, dėl kurių yra aišku, kad komedijos žanras priskirtas neatsitiktinai. Simpatiški personažai, graži aplinka, kalbėjimas Šekspyro žodžiais – tai daro šią ekranizaciją išskirtinę iš eilinių romantinių komedijų. Visgi sudominęs tik maždaug po valandos filmas kelia dviprasmiškus jausmus, o kai kurių vidutinė vaidyba (ypač kliuvo Oberoną vaidinęs aktorius) prisidėjo prie to, kad negaliu šio filmo vertinti aukščiau nei 6/10.

Dead Like Me (2003 – 2004) (1-2 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


1_dead-like-meKūrė: Bryan Fuller
Vaidina: Ellen Muth, Callum Blue, Jasmine Guy, Mandy Patinkin
2003 – 2004 .m, Kanada, JAV, 29 x 50 min
Žanras: fantastinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Su neramumu Hannibal gerbėjai laukia galutinio sprendimo dėl jo likimo, o aš tuo tarpu peržiūrėjau dar vieną nuostabaus Bryan Fuller serialą Dead Like Me. Apie Wonderfalls ir Pushing Daisies jau esu rašiusi.

Džordžija – skeptiškai nusiteikusi jauna mergina, kuri vieną dieną žūva. Tiesa, gan kurioziškai – bet tai turite pamatyti patys. Tokiu būdu ji tampa viena iš giltinių. Kasdien ji gauna lapelį su pavarde to žmogaus, kuris tądien mirs ir prie kurio prisiliesti turės būtent ji. Visos giltinės yra kitų matomos, jos netgi dirba tarp gyvųjų ar kitais būdais prasimano pinigų. O taip pat – susiduria su tais pačiais sunkumais, gal net dažniau nei gyvieji – su klausimais apie egzistavimą ir mirtį.

Jei serialas sudomino ne nuo pat pradžių (vienu metu net galvojau, kad bus prasčiausias iš visų B. Fullerio serialų, kuriuos teko matyti), Džordžijos personažas tapo mėgstamu iš karto. Ji kiek primena Wonderfalls pagrindinę veikėją savo požiūriu į gyvenimą, ciniškumu, ironija bei sarkazmu – puikus, juokingas personažas, kuris yra kuo tikriausia varomoji jėga viso serialo metu.

Antraeilių personažų (nors kai kuriuos antraeiliais vadinti net gaila, nes apie juos sužinome serialo metu išties nemažai) yra ne tiek ir mažai ir jų portretai išplėtoti tiek, kad pažintume kiekvieną ir, nepaisant kiekvieno silpnybių ir minusų, kiekvienas liktų įdomus ir dominantis. Nors Džordžija mirusi, kone kiekvienoje serijoje galima stebėti, kaip sekasi su netektimi gyventi jos tėvams bei seseriai, kokios dramos vyksta jų namuose ir kaip sekasi jas spręsti. Taip pat svarbios yra ir kitos giltinės: nutrūktgalvis išsiblaškėlis ir pernelyg savimi pasitikintis Meisonas, griežtoji Rouzė (vienoje serijoje ji apibūdinama kaip būrelio mama), švelni ir savo grožį vertinanti Deizė bei lyg koks vadas (ar tėvas) – Rubis, kasdien išdalinantis kitiems lapelius su pavardėmis, jų buvimo vieta ir mirties laiku. Giltinių kasdienė susitikimo vieta – kavinė – tampa svarbia kiekvienos serijos dalimi, kurios visad su malonumu laukiu. Būtent kavinėje skamba geriausi dialogai, kurie įdomūs, šmaikštūs ir juokingi.

Mėgstantiems serialus ir filmus, kuriuose vaizduojamas biuro gyvenimas ir įvairios kvailos situacijos, kurių ten apstu, turėtų patikti viena iš siužetinių linijų – Džordžijos darbo vieta. Ten, be abejo, ryškiausia yra Delores – Džordžijos viršininkė, visuomet nutaisiusi šypseną, užsiimanti motyvavimu, tiksliau – visiška Džordžijos priešprieša. Biuras standartinis – daug darbo vietų, atitvertų žemomis sienelėmis, nemažai laiko praleidžiama nieko neveikiant, tempiant laiką. Administratorė – dar vienas serialo perliukas, kuris neliks nepastebėtas.

Taip, tai pagrindinė veikėja Džordžija. Ir jos firminis žvilgsnis.

Taip, tai pagrindinė veikėja Džordžija. Ir jos firminis žvilgsnis.

Siužetas – lyg ir pasikartojantis, tačiau kiekviena serija įdomi ir pažerianti kažko naujo. Pasikartojanti – nes kiekvienoje serijoje kiekviena giltinė gauna po lapelį ir pasiunčia žmogų anapus. Tačiau kaskart keičiasi ne tik mirties būdai (lengvai patikėčiau, jei kai kurie siaubo filmai iš jų sėmėsi idėjų. Tiesa, čia viskas, kaip būdinga B. Fuller, pateikiama kartu ir tikroviškai, ir subtiliai), bet ir tai, kaip kiekviena giltinė reaguoja į mirštantįjį. Vieni paliečia labiau, kiti – visai nesujaudina. Žiūrėdama galvojau, kad būtų gyventi kiek lengviau, jei žinotume, kad mirties akimirką bent vienas asmuo bus šalia, negana to – kad tas asmuo nuims skausmą, kurį jaustume mirties momentu. Juk niekas nenori kentėti. Nemažai čia ir dramų, kančių dėl per ankstyvos mirties, dėl negalėjimo matyti artimųjų, dėl neatsakytos meilės, dėl negalėjimo užmegzti artimų ilgalaikių santykių su gyvuoju, dėl gyvenimo prasmės ir dėl dar visokiausių priežasčių.

Taigi tai serialas, kuriantis žmogiškus, turinčius tiek silpnybių, tiek stiprybių, gal šiek tiek šaržuotus (bet kitaip nebūtų įdomu žiūrėti) personažų charakterius, kurie nestoja vietoje, keičiasi – gaila, kad dariau gan nemažą (bemaž metų) tarpą dariau tarp pirmojo ir antrojo sezonų – šis progresavimas atrodytų dar ryškesnis. Žaidžiama dialogais, siužeto vingiais, nebijoma eksperimentuoti, pasukti įvykių nebūtinai ta linkme, kurios galima būtų tikėtis. Smagus, neprailgstantis serialas su dialogais, kuriuos norisi cituoti dažnoje gyvenimo situacijoje.

Ar žinot tą jausmą, kai pažiūrite ar perskaitote ką nors taip patikusio, kad net norisi visiems sutiktiems įrodinėti, kad būtinai jie turi pažiūrėti ir kad tikrai jiems patiks? Tai va, toks jausmas ir mane dabar ima, tačiau visgi susilaikysiu nuo rėkavimų, nes nemanau, kad patiktų visiems. Bet tai, kad jį sukūrė talentingasis B. Fuller ir Dead Like Me puikuojasi ne viename –iausių serialų sąraše, šį tą rodo.

9/10

Be abejo, filmas, kuris po kelerių metų buvo sukurtas, bus kada nors peržiūrėtas, nors jis jau iš karto turi keletą minusų: jo režisierius – ne B. Fuller, Deizę vaidina kita aktorė, o Rubio išvis nuspręsta atsisakyti.

848> What Dreams May Come / Kur nuneša sapnai (1998)


williams-what-dreams-may-comeRež.: Vincent Ward
Vaidina: Robin Williams, Cuba Gooding Jr., Annabella Sciorra
1998 m., JAV, Naujoji Zelandija, 113 min
Žanras: fantastinė romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Krisas žūva autoavarijoje ir patenka į rojų. Tačiau jis negali džiaugtis juo, matydamas kenčiančią žmoną. O netrukus jis turi leistis į svarbią kelionę.

O prasideda filmas gražiai, daug šypsenų, laimės, tokio jaukumo. Nežinau kodėl, bet Robin Williams šypsena ir juokas man visuomet kažkokie mieli. Ir liūdesys jo veide gražiai žiūrėjosi filmo metu. Liūdėti teks, nes tragedijų bus ne viena. Dar galėčiau pagirti tai, kas daugelio neliko nepastebėta – vizualinė filmo dalis išties neprasta: labiausiai įsiminė vaikščiojimas pieštame pasaulyje (kaip nuotraukoje), nors ir visa kita – pasakiška, spalvinga, tapybiška. Gražu. Tačiau tai – viskas, kas man paliko nors kokį įspūdį.

Tikriausiai esminis dalykas, kuris nepatiko – pati filmo idėja. Rojus (jei taip jį galima vadinti), tai, kas jame vyko – manęs taip ir nesudomino iki pabaigos, buvo nuobodu, paskutines dvidešimt minučių apskritai galvojau tiesiog prasukti (gal kokią minutę ir prasukau, nes rimtai buvo sunku sulaukti pabaigos). Prieš įsijungdama nė nemaniau, kad taip sunku bus žiūrėti filmą, kuris ganėtinai giriamas. Jei tai būtų vienas tų scenarijų, kai rodoma, kaip vyras stebi žmoną iš dangaus, kaip ji dorojasi su netektimi, gal visai kitaip ir įvertinusi būčiau. Tos kelios scenos, kai buvo rodoma žmona, kenčianti ir kaltinanti save, buvo įdomios – bet jų buvo tiek mažai, kad nesunku užmiršti, jog jos tokios apskritai buvo. Saldus man tas visas reikalas ,,suvesti šeimą kartu“, ,,meilė, kokios nesate regėję“, ,,tobula šeima“ ir t.t. Norėjosi realistiškumo.

Nors, kai filmas statomas kaip pasaka (būtent toks apibūdinimas ir kyla žiūrint šį filmą, nes viskas ir susideda iš norų, svajonių, kai rodoma vieta, kur gali bet ką daryti – tik labai norėk), realistiškumas gal nelabai ir reikalingas. Ir aš tikėjausi to, ko net nenorėjo filmo kūrėjai parodyti.

5/10

Game of Thrones / Sostų karai (1-5 sezonai) (*papildyta 5 sezonu)


game-of-thrones-season-4Sostų žaidime arba laimi, arba miršti– toks šūkis lydi visą šį serialą, kuris žaibiškai išpopuliarėjo visame pasaulyje ir daugeliui sukelia liūdesį kas kartą, kai užsibaigia sezonas, nes kito laukti tenka pakankamai ilgai. Vos po dešimt epizodų viename sezone turintis serialas pagal George R. R. Martin knygų seriją prikaustė ir mano dėmesį.

Septynios karalystės, kurias valdo kilmingos šeimos, varžosi dėl geležinio sosto, o prie viso to veikėjai patiria ir kitų nuotykių. Tai fantastinis serialas, kuris šiek tiek primena viduramžius dėl savo kostiumų, esančių lordų ir riterių, kovų su kardais ir dukterų, kurias ištekina tėvai pagal savo norą. Tačiau šalia viso to yra nemažai fantastikos: praeity čia skraidė drakonai, o Šiaurėje stūksto Siena, kuri Septynias karalystes saugo nuo paslaptingųjų padarų. Tačiau, kaip Starkai sako, Winter is Coming, o tai nežada nieko gero.

1 – 3 sezonai

Iš tikrųjų net nežinau nuo ko pradėti. Žiūrint šį serialą atsivėrė akys, o didelė dalis serialų, kuriuos žiūriu, atrodo kone perpus mažiau įdomūs nei kad atrodė prieš Game of Thrones žiūrėjimą. Serialas įtraukia nuo pat pirmos serijos ir įdomumas nedingsta iki pat pabaigos, tad dabar bus kankynė laukti naujojo sezono.

Tie, kurie nežiūrite jo, sakysite: tai kas jau ten tokio ypatingo? Na, ypatingo gal ir nieko, o bet tačiau. Pirma, aktorių vaidyba- puiki. Charakteriai stiprūs ir nesikeičiantys (na, gal Sansa keitėsi tik laikui bėgant), o aktoriai į juos įsijautę labai tikroviškai. Pavyzdžiui, Džiofrį vaidinantis aktorius man visą gyvenimą tik ir sietųsi būtent su šiuo vaidmeniu, kadangi aš žiūriu į jį ir mano viduje kraujas užverda, kaip norisi jį pasmaugti. Toks įtikinamas, kad net sunku patikėti! Ir vis dėlto, jis sukeldavo ir juoko (nors ne visi suvoktų, kas ten taip juokinga man). Tiesiog idealus blogiukas. Kalbant apie mylimiausius, tai be abejonės tokiais tampa žavusis Tairionas Lanisteris bei Arija. Tikiuosi, kad jie niekuomet nemirs! Antra, kaip tikriausiai esate girdėję, čia miršta tie, kurie realiai turėtų likti gyvi iki pabaigos. Ne vieno to, kuris neturėjo mirti, paskutinės valandos atėjimas atimdavo žadą ar tiesiog sukeldavo ašaras, kadangi išties gaila, bet kita vertus, tai prideda šiam serialui dar vieną didelį pliusą. Veiksmo pakanka kiekvienoje serijoje – visuomet įvyksta kas nors naujo, o kai kuriuos personažus išvystame visai kitokiomis spalvomis nei kad prieš tai. Rodos, vietomis net imi gailėtis tokių kaip Sersi Lanister ar pan (tik Džiofris išlieka absoliutus blogis). Kadangi skaičiau pirmąją dalį, tai likau patenkinta serialu kaip ekranizacija, kadangi stengiamasi pateikti knygos turinį kuo tiksliau, o ir pati aplinka pasirodė įdomi, nes kiek sunkoka buvo įsivaizduoti, kaip tikrovėje turėtų atrodytų tas pasaulis.

Tiesa, visgi perspėju, kad yra nemažai nuogo kūno ir sekso scenų, kadangi tikiu, kad kai kam tai nelabai gali patikti. Nors asmeniškai man, tai pateikta gražiai, estetiškai, kadangi niekas nesigėdija savo nuogumo, nusimeta rūbus, lyg tai būtų įprasta, viskas atrodo labai… Natūraliai – gal toks žodis labiausiai tiktų.

4 sezonas

Tai serialas, kurį noriu matyti dar ne vieną sezoną (dabar aišku, kad dar du tikrai bus), bet iš kitos pusės – žiūriu realistiškai ir mąstau, kad svarbiausia, jog jis užsibaigtų taip, kaip ir prasidėjo: būdamas viršūnėje. Tokiu atveju liūdėsiu aš, liūdės ir didžiulis būrys žiūrovų, bet bent jau galėsime tvirtai sakyti, kad tai – vienas geriausių matytų serialų. Tad to ir norisi jam linkėti: kad ir toliau liktų viršūnėje.

O šis sezonas puikus. Ir ganėtinai vertas dėmesio jo šūkis: All Men Must Die. Tiek mirčių (prieš sezoną žinojau tik apie vieno personažo žūtį, kuri įvyko 9 serijoje) tikriausiai gal net dar ir nebuvo. Vestuvės – George R. R. Martin stiprioji pusė ir tą jis nuostabiai parodė šiame sezone. Iš tikrųjų, iš visų mirčių labiausiai buvo gaila, kaip bebūtų keista, to, kurio mirties ir norėjau: tiesiog buvo prarastas stiprus personažas, kas kad jį pamačius sukildavo neigiamos emocijos, bet tos emocijos ir įrodydavo, koks jis geras. Bet veiksmui reikia judėti, o jis ganėtinai tam ėmė trukdyti. Dėl vieno personažo (to, apie kurio mirtį žinojau iš anksto) kažkaip ir ašara nubyrėjo, nors ir buvau nusiteikusi, kad jo nebebus, na, o visų kitų mirtys daugiau mažiau pradžiugino. Apskritai, tos mirtys yra gėris! Prašluojami nereikalingi veikėjai ir be didelių nuostolių judama toliau. O ir kol kas pavyko išsaugoti tuos, kurių labiausiai nenoriu matyti negyvų.

Ir vėl netrūko puikiai kurtos įtampos (vien 9 serijoje man buvo ištisos 50 min įtampa), geros vaidybos (Tyrion’ą vaidinantis Peter Dinklage atsiskleidžia kaip aktorius visu gražumu), įdomių personažų, nuostabių vaizdų, o svarbiausia – netikėtų siužeto vingių.

Ar yra, kas nepatiko? Asmeniškai manęs labiausiai nežavi viskas, kas susiję su Branu Starku, o ir vis labiau Daneiris mane erzina. O šiame sezone dar ir nelabai ką ji tenuveikė, o pradžioje buvę pačiu įdomiausiu objektu drakonai iš viso tapo nebenaudingi. Galbūt vėliau pasikeis.

O pas mane ant stalo jau trečioji knygos dalis guli, galėsiu pasinerti į jau matytus nuotykius darsyk.

5 sezonas

Šis sezonas man sukelia dviprasmiškus jausmus. Didžioji dalis šio sezono buvo nuobodi ir visai neįtraukianti. Girdėjau, kad paskutinėse dviejose knygose yra panašiai – guma tempiama tiek, kad net pikta. Liūdėjau žiūrėdama serijas, nes veiksmas ir judėjimas buvo tai, kas veda šį serialą į priekį. Taigi, kodėl tuomet dviprasmiški jausmai, jei kalbu apie tai, kad nuobodu buvo? Ogi todėl, kad trys paskutinės sezono serijos buvo geriausias dalykas, koks begali nutikti. Winter is coming – tai šūkis, kuris vis labiau įgauna prasmę. Mirtys – taip, jų bus ne viena, o kas svarbiausia, mirs ne tie, kurių mirčių jau buvo galima tikėtis žiūrint šį sezoną. Liūdna, kad viena mirtis, kaip pasirodys, buvo visiškai beprasmė (ne, kalbu tikrai ne apie paskutinėje serijoje įvyksiančią kurią nors mirtį), nes būtent to veikėjo nužudymas man sukėlė daugiausiai emocijų. Kitos buvo visai reikalingos – atsikratyta nuobodžių personažų, o vienas jų – dar ir nekęstas. Kiek pamenu, paskutinėje serijoje dažniausiai susidėliodavo, kas kur vyksta ir ką veikia – šiame sezone to nebuvo, nes liko nemažai neatsakytų klausimų apie tai, kas nutiko su vienu ar kitu veikėju. Ir nejučia ėmiau svarstyti: galbūt vienam veikėjui, kuriam visą gyvenimą nesiseka, pagaliau ims sektis?

Šiame sezone dar labiau išryškėjantis personažas (Ramzis) skatina serialo gerbėjus kurti meme’us su Džiofriu, klausiančiu: ,,tai ką, pasiilgote manęs?“, nes išties, kartais atrodo, kad Ramzis blogesnis už Džiofrį. Kas jau kas, bet blogiukų charakteriai šiame seriale išties stiprūs.

Prieš sezono pradžią buvo labai išreklamuoti Marteliai. Žinoma, kai ketvirtajame sezone turėjome tokį puikų personažą kaip Oberyną, visi tiesiog troško pamatyti, ko galima tikėtis iš jo šeimos. Aktorių pristatymai tik dar labiau kėlė susidomėjimą, tačiau galiausiai kas gavosi? Visiškas nulis. Jei ne paskutinė serija, sakyčiau, kad jie visiškai nenaudingi ir beprasmiai veikėjai buvo, užpildę eterį vietoj įdomesnių personažų.

Drakonai čia kiek pasirodys, bet vėlgi, na labai jau nieko gero su jais nevyksta, vis dar tokie pat užsispyrę ir nevaldomi, o ir pasirodys, kad sužeisti juos ne taip ir sudėtinga. Tad visas tas reikalas ,,drakonai visus nugalės“ atrodo vis labiau neįtikinama, nors kita vertus, jie turi tai, ko neturi žmonės – ugnį, kuri tikrai pravers atėjus žiemai.

Ir galiausiai tampa įdomu, kokias pabaigas dabar svarstys tie, kurie išlikimui buvo pasirinkę tuos veikėjus, kurių šio sezono metu nebeliko.

Serialas, kurį rekomenduoju net tiems, kuriems fantastika ne prie širdies. Po penktojo sezono įspūdis mažėja, bet silpnas 9/10 vis tiek išeina.

Rež.: David Benioff, D.B. Weiss, vaidina: Peter Dinklage, Lena Headey, Emilia Clarke, Richard Madden, Iwan Rheon, Maisie Williams, Kit Harington, Nikolaj Coster-Waldau, Carice van Houten, 2011- … m., JAV, Didžioji Britanija, 60 min x 50 epizodų

True Blood / Tikras kraujas (1-7 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


TRUE-BLOOD-Season-7-Poster-1True Blood su žiūrovais atsisveikino pernai, tačiau paskutinį sezoną peržiūrėjau tik per porą pastarųjų dienų. Tai vienas paskutinių serialų, kuriuos pradėjau dar mokyklos laikais žiūrėti, taigi, jis išliks kaip to laikotarpio laisvalaikio dalis.

True Blood – serialas, pastatytas pagal itin populiarią Ch. Harris knygų apie Sukę Stekhaus seriją. Tuomet, kai pas mus, jei neklystu, vampyrų mada gal tik po truputį skynėsi kelią, pasaulis alpo dėl ,,Saulėlydžio“ veikėjų, Sukės ir Bilo meilės peripetijų. Tuomet ir pasirodė šis serialas, kurį rodė kanalas, pasižymintis serialų, kurie verti žiūrėjimo, gausa. Taip, tai HBO. Po metų pasirodęs ,,The Vampire Diaries“, kurį visiems laikams apleidau, kone padalijo žiūrovus į dvi dalis: vieni žiūrėjo True Blood, tuo tarpu kiti jį kritikavo ir negalėjo atsiplėšti nuo The Vampire Diaries.

Taip, True Blood turi specifinių bruožų, dėl kurių daug kas nusprendžia jau po keleto serijų jį apleisti. Jų kalba – buitiška, įdomus ir neįprastas akcentas, daug keiksmažodžių, kurie skamba itin natūraliai. Aktoriai – tikrai ne iš gražiausiųjų rinkimų paimti. Jei, pamenu, įsijungusi TVD galėjau pasakyti, kad tiesiog nėra nė vieno, kuris būtų nors truputį nesimpatiškas, šiame seriale simpatiškesnio veido turėjau ilgokai ieškoti. Tačiau taip kaip būna ir susipažįstant su žmonėmis, kai gerai jį pažįsti (o jei dar ir patinka jis), tai ir išvaizda tampa patraukli (ar atvirkščiai – jei nepatinka, tai ir simpatiškumas išnyksta). Dar, kas sutrikdo kai kuriuos žiūrovus (bet ne tuos, kurie yra matę ne vieną HBO serialą), yra sekso scenos. Bent jau pirmuosius tris sezonus, jų buvo išties daug, po to jų apmažėjo, padaugėjo kitokio veiksmo. Ir reta sekso scena – su degančiomis žvakėmis, meilinimaisiais, ilgais mirksėjimais ir pan. Greitai, atvirai, be jokių pagražinimų ar slėpimųsi po antklodėmis. Galbūt todėl True Blood paprastai pamėgsta, kiek teko pastebėti, kiek vyresnio amžiaus žmonės, o štai TVD išlieka paauglių favoritu. Galop, dar vienas patikęs bruožas, kuris išskiria šį serialą iš kitų romantinių vampyrinių dalykų (a.k.a. knygų, filmų), yra pakankamai šlykštus vampyrų nužudymas. Pirmus kartus tai, kuo tampa nužudyti vampyrai, kėlė nemalonius jausmus, tik kiek vėliau jau pripratau. Ir, o taip, čia visi žino, kad vampyrai egzistuoja. Iš karto lengviau gyventi ir mažiau malimosi dėl ,,sakyk-negaliu pasakyti“.True-BloodDotNet_Season2_115

Kadangi užsiminiau apie knygas, reiktų paminėti tai, kad serialas siejasi daugiau mažiau su trimis ar keturiomis dalimis, vėliau serialas pradeda eiti savo vaga, o knygos – kita. Kiek tai gerai, nežinau. Dėl pabaigos gal ir neblogai, nes, kiek žinau, jos skiriasi (paskutinė knyga kol kas neskaityta liko). Dėl siužetinių linijų – kaip kada. Bet iš esmės serialas išlaikė dėmesį visus septynis sezonus, tad kibti visai nesinori dėl atitikimo su literatūra. Bet taip, tai ne Game of Thrones (kur, beje, irgi neatitikimų, nors ir smulkių, bet daugėja), todėl galite ir neskaityti knygų. Nors skaitymas dar niekam nepakenkė.

Siužetą trumpai papasakoti sunku. Ypač, kai tai septynerius metus ėjęs serialas. Tačiau trumpai tariant tai serialas apie Sukę Stekhaus, padavėją, dirbančią ,,Pas Merlotę“ bare Bon Tono miestelyje. Ji gyvena pasaulyje, kur vampyrai yra visuotinai pripažinti, jie geria sintetinį kraują ,,Tikras kraujas“, nors prie progos neatsisako ir žmonių. Viskas prasideda, kai vieną dieną į barą užsuka Bilas Komptonas – į miestelį neseniai atsikraustęs vampyras. Sukei jis patinka iš pirmo žvilgsnio, nes, kitaip nei žmonių, jo minčių ji negali girdėti. Netrukus Suke žavėtis ims ir Šrivporto šerifas vampyras Erikas. Laikui bėgant Suke žavėsis (o ir ji rodys dėmesį) dar ne vienas vyriškis. Tačiau romantika gal tik pradžioje užima daugiau dėmesio, kuo toliau, tuo mažiau rodoma meilės. Penktajame sezone apskritai vyrauja vampyriška politika, o šeštajame visas dėmesys – tikėjimui (taip, skamba keistai, o sezonas dar keistesnis). Apskritai, kalbant apie siužetą, man jis labai patiko dėl veiksmo: visuomet kas nors vyko, daug visokių paranormalių dalykų, kiekviename sezone – vis kas nors naujo. Taip pat, harmoningai suderintas veiksmas su humoru. Kiek teko skaityti internete, kai kurie žiūrovai ir parodijų nemažai pastebi, o aš tik galiu pritarti: kartais iš tiesų žiūrint toks jausmas, kad jie juokiasi iš savęs, tam tikrų stereotipų ar klišių, be kurių ir šis serialas neapsieina.Trueblood3

Serialas nėra ilgas. Penki sezonai turi po dvylika serijų, o likę dar du – po dešimt. Be to, šio serialo rodymo laikas buvo puikus – vasara. Tuomet, kai visi žiūrimi serialai ,,atostogauja“, į eterį ateina ,,True Blood“, kuris būdavo viena iš priežasčių, kodėl verta laukti vasaros.

Apie personažus kalbėti galima nemažai. Čia veikia ne tik jau minėtieji Sukė, Bilas, Erikas, bet ir nemažai miestelio gyventojų, taip pat, Eriko amžina palydovė Pem, keletas keliems epizodams ar sezonams pasirodžiusių personažų.

Kaip jau įprasta, centre – visų numylėtinė, kuriai bėda seka viena paskui kitą, o kiti bėga jos gelbėti ir taip rizikuoja savo kailiu. Sukė amžinai patenka į įvykių sūkurį, kurio pasekmė – įvairūs sumušimai, patekimas į ligoninę ar į situaciją, kai, rodos, kad niekas nebeišgelbės ir jai teks mirti. Paskui ją visuomet lekia amžinai ją įsimylėjęs gerasis vampyras rimtu veidu Bilas, žavingasis blogiukas Erikas – ir čia tik pradžioje. Esu tikriausiai jau minėjusi kur nors, kad Erikas – mano mylimiausias personažas dėl savo sarkazmo, ne visuomet teisingų ir gerų pasirinkimų bei didžiulio pasiaukojimo, kuris priverčia net savo išdidumą paminti. Apskritai, Erikas – tas Sukės vaikinas (ok, truputį spoilinu, bet gal ir taip aišku, kad anksčiau ar vėliau, jie nors trumpam bus kartu?), kuris iš visų jos turėtų man labiausiai patiko. Tuo tarpu Bilas man nepatiko ir džiaugiausi, kai vienu metu jo iš viso beveik nerodė – toks jis buvo nereikšmingas. Ir tik paskutiniame sezone pagaliau jis mane palaužė, buvo įdomu jį stebėti, jo prisiminimus, reakcijas, mintis. Nemažai eterio laiko užėmė ir Sukės brolis Džeisonas – mergišius, lakstantis paskui kiekvieną sezoną. Jo personažas, kitaip nei daugelis kitų, per šiuos septynis sezonus augo ir keitėsi, todėl, kaip dabar galvoju, tapo bene labiausiai išvystytu. Nes kiti daugiau mažiau stovėjo vietoje ar galiausiai buvo ,,pritempta“, kad štai, kaip pasikeitė jų mąstysena, nors jau kažkada pradžioje jie apie tai mąstė.True-Blood-1-00011

Kaip įprasta pastaruoju metu, turi būti nors vienas homoseksualas seriale – toks yra įmantrusis Lafajetas, vėliau išaiškės ir dar keleto netradicinė orientacija. Tara – geriausia Sukės draugė, kuri man žavesio niekad nekėlė, kažkaip tos geriausios draugės serialuose man niekad nelimpa. Vertėtų paminėti ir iš tokių ilgiau pasiliekančių, tačiau daug vėliau pasirodančių personažų, ir Alsidą (dar vienas antipatiškas personažas, kuris paskutiniame sezone vis vien sugebėjo išspausti emocijų iš manęs), ir Džesiką – bene simpatiškiausią merginą seriale, kuri lyg iš senų laikų nužengusi su savo blyškia oda ir ryžais plaukais. Ir taip, Semas Merlotė – nuolatinis veikėjas, buvęs tikriausiai nuobodumo viršūne.

O kaip gi Sukė? Ji nuo pat pradžių parodo, kad seriale neužteks vien tik vampyrų. Juk ji – ta, kuri skaito žmonių mintis. Ir vėliau paaiškės, kad bus ir vilkolakių, ir pavidalo keitėjų, ir ko dar tik nori. Grįžtant prie pagrindinės veikėjos, tai ji, kas irgi nestebinti turėtų, visada pasimetusi tarp vyrų. Šeštame sezone tai jau pradėjo labai erzinti (per dešimt serijų pakeisti trys vyrai!), septintame irgi erzino, kad ji visus taip myli, ir ją visi vyrai taip myli, ji dėl kiekvieno verkia, dėl kiekvieno bėga, rizikuoja savimi ar kitais. Tačiau ši veikėja visgi turėjo kažkokį cinkelį, dėl kurio vis tiek buvo man įdomu ją stebėti ir noro, kad galop ją pribaigtų kas nors, nebuvo.

Vertinant sezonus, galiu pasakyti, kad mažiausiai sužavėta likau antruoju. Penktajame istorija atrodė kiek nusiritusi, todėl šeštasis sezonas man tapo didžiausia staigmena – jis man labai patiko, kad ir ne nuo pirmos serijos užkabino. Nors kaip tik šeštasis sezonas daug kam pasirodė visiškai nesąmoningas ir nelogiškas. Na, o paskutinis – septintasis – man buvo ilgas, liūdnas atsisveikinimas su personažais, su šiuo serialu. Daug netekčių, susitaikymų, apgalvojimų ir galiausiai – pati pabaiga, kuri tokia žavinga pasirodė. Ne visi iki galo liks, tačiau tie, kurių nebebus, išeis prasmingai (išskyrus vieną, išeinantį sezono pradžioje).

Ir vis dėlto, tai yra stiprus serialas. Jis išlaikė savo formatą, iki pat paskutinės scenos išliko ištikimas kurtų personažų charakteriams ir nesukūrė nelogiškų baigčių (vien ko su Eriku susijusi pabaiga verta!). Jis išlaikydavo dėmesį kiekvieno sezono metu. Ir nors jau užpernai buvo aišku, kad atėjo metas atsisveikinti šiam serialui bei užleisti vietą naujam, galiausiai jis išėjo iškelta galva.

Tai serialas, žymintis mano susidomėjimo serialais pradžią. Jis, kartu su Glee ir TVD įvedė mane į serialų pasaulį. Ir už tai turiu būti jam dėkinga.

O dabar, kai norėsiu prisiminti True Blood, matyt, įsijungsiu kokį nors filmą, kuriame vaidina šio serialo aktoriai. Ne visi jie daug kur vaidina, o dauguma – pagrinde antrarūšiuose ar trečiarūšiuose, tačiau bent jau Alexander Skarsgård turi išties puikių, kuo jau ne kartą įsitikinau.

Taigi, padėtas dar vienas taškas.

 8/10

Kūr.: Alan Ball, vaidina: Anna Paquin, Stephen Moyer, Sam Trammell, Ryan Kwanten, Alexander Skarsgård, Denis O’Hare, Anna Camp, Evan Rachel Wood, Christopher Meloni, Lynn Collins, Alfre Woodard, Alexandra Breckenridge, Ed Quinn, Grey Damon, Kevin McHale, Randy Wayne, Deborah Ann Woll, 2008-2014 m., JAV