814> Miss Violence (2013)

Rež.: Alexandros Avranas
Vaidina: Kostas Antalopoulos, Constantinos Athanasiades
2013 m., Graikija, 98 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Europietiško kino, kaip galit pastebėti, žiūriu nedaug, nors kiekvienąsyk peržiūrėjusi kokį nors sakau sau, kad pakaks to Holivudo, reikia dairytis į Europą. Bet gal po truputį šie mano ,,apsilankymai“ darysis dažnesni?

Šįkart mano akiratyje atsidūrė Miss Violence – graikų filmas, kuris prasideda, kai šeimai švenčiant gimtadienį viena iš dukrų iššoka iš balkono ir nusižudo. Pareigūnai nori išsiaiškinti priežastį, kuri galėjo paskatinti jos tokį apsisprendimą, tačiau šeima tyli arba teigia, kad nieko blogo nebuvo ir net negalėjo būti. Bet ar tikrai?

Iš esmės panašus į Kynodontas, dargi nuo pat pradžių man kažkaip atrodė, kad panašumų yra ir su We Are What We Are – tiek stilistiškai, tiek kažkiek ir idėja, siužetu. Bet liūdniausia matyt tai, kad kiekvienas iš išvardintų filmų yra savaip niūrus, baugus ir baisus. Ir nors atrodo, kad visuose trijuose vyksta protu nesuvokiami dalykai, būtent Miss Violence yra tas, kurį žiūrint buvo pikčiausia, liūdniausia ir visaip kitaip -iausia.

Tai, kad kažkas šiuose namuose negerai, pradėjau įtarti greitai, bet ilgą laiką buvo rodomos tik užuominos, kurių ne visad ir suprasti buvo galima, bei įvairios ,,smulkmenos“ – t.y. bendravimo ypatumai. Mane baugino tas nuolatinis įspūdis, kad visi visus seka. Savo namuose. Taip ir nesupratau ilgą laiką, kurioje pusėje yra močiutė – ji man buvo neperskaitoma. Prisipažinsiu, kad pradžioj netgi maniau, kad šeimos vyras (kaip kitaip jį pavadinti?) yra vaikų mamos vyras, o pasirodo, kad tėvas. Ta žinia, kurią kad ir greitai sužinojau, man buvo tik dar didesnis nustebimas ir suvokimas, kad dabar tai, kas vyksta namie, atrodo dar baisiau nei kad atrodė, kai dar maniau, jog jis – jos vyras. O kad būčiau žinojusi, kad toliau bus tik blogiau. Paskutinį pusvalandį, kai buvo sumesti visi didžiausi koziriai, sėdėjau ašarotomis akimis, pikta ir negalinti patikėti tuo, kas vyksta. Laisvai statyčiau prie vienų baisiausių kada nors matytų filmų, tik aišku, tas ,,baisu“ ne toks, kad išsigąstumėte. Tai toks baisu, kai atrodo viskas taip tikroviškai, kad net užmiršti visus ,,čia tik filmas“ (turint tokį nusistatymą apskritai nėra ko šio filmo žiūrėti).

Filmas lėtas, bet neištęstas. Muzikinis takelis prisidėjo prie įtampos kūrimo. Aktorių vaidyba manęs gal ir nesužavėjo pernelyg, bet didelių priekaištų neturiu. Personažų nemažai, išplėtoti tik tie, kurie reikalingi ir kažką duodantys siužetui bei istorijai. Didžioji filmo dalis rodoma šeimos namuose, tad jų aplinka – taip pat svarbi kuriamai atmosferai. Sterilu, švaru, vien tik balta ir pilka. Ryškesnių spalvų nesimato nei rūbuose, nei daiktuose. Vienintelį sykį vyresnėlė dukra apsirengusi margą drabužį atrodė sutrikdžiusi visą bendrą tvarką ir nederamai išsišokusi. Ir tai neliko nepastebėta kitų veikėjų. Įtaigus, subtilus, vietomis brutualus.

Vėlgi, daug šnekėti sunku, nes nesinori atskleisti siužeto, bet šis tikrai iš serijos – silpnų nervų žiūrovams nerekomenduoju.

8/10

768> Only Lovers Left Alive / Išgyvens tik mylintys (2013)

Rež.: Jim Jarmusch
Vaidina: Tilda Swinton, Tom Hiddleston, Mia Wasikowska, Anton Yelchin, John Hurt
2013 m., Vokietija, Didžioji Britanija, Graikija, 123 min
Žanras: siaubo romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Vampyrai gali būti įdomūs. Šis filmas – tikra atsvara paskutiniu metu ekranus užplūdusiems saldiems vampyrams. Iš tikrųjų, jei jie negertų kraujo, tas faktas, kad jie ne žmonės, o vampyrai, būtų visiškai nematomas.

Galvojau, kaip visuomet, parašyti anotaciją, bet šįkart susilaikysiu, nes ji atrodys pernelyg nuobodžiai ir neaiškiai. Juk viso labo tai dviejų mylinčių vampyrų, kurie yra susituokę keletą šimtmečių, bet gyvena atskirai, susitikimas. Anotacijoje nepateiksi to, ką tik įsijungus filmą galima pamatyti: nuostabią, užburiančią atmosferą ir tvirtą, žodžiais nenusakomą ryšį, kuriuo susieti abu pagrindiniai veikėjai. Tai ir išlaiko dėmesį viso filmo metu. Gėrėjausi kino juostos stilingumu, jaukumu, paslaptingumu. Tokio harmoningo kino dar reiktų gerai paieškoti. Aktoriai parinkti idealiai: tiek antraeiliai (ta pati Mia Wasikowska labai tinka visokiems keistiems filmams, ką jau buvo galima suvokti žiūrint Stoker), tiek pagrindiniai: Tilda Swinton jau senokai prie tų įdomiųjų ir talentingųjų esu mintyse ,,pasižymėjusi“, o dabar suradau ir dar vieną domėjimosi objektą – Tom Hiddleston. Filme jie galėjo abu tiesiog gulėti ant sofutės visas dvi valandas, o aš vis tiek nebūčiau į juos atsižiūrėjusi. Muzikinis takelis – dar vienas pasigėrėjimo vertas dalykas šioje kino juostoje.

Keliose vietose dėmesio gal ir nepajėgė išlaikyti, nes pagaudavau save mąstančią apie visai ką kitą, bet apskritai neturiu prie ko prisikabinti. Gėris ir ne kitaip. Jei ir toliau taip seksis su filmais kaip pastaruoju metu, tikrai išlepsiu.

Tiesa, o tas siaubo žanras tai visai ne į temą. Nėra nieko gąsdinančio. Juk ir kraujas taip elegantiškai iš taurelių geriamas, jau nekalbant apie tuos nuostabiai atrodančius ledus (taip taip, sušaldytas kraujas).

8/10

621> Kynodontas / Dogtooth / Iltinis dantis

Turėčiau padėkoti vienam žmogui (kad ir kaip jo nemėgstu) už šio filmo panaudojimą jo pasakojimo kontekste, kadangi būtent tuomet labiausiai ir susidomėjau šia graikų kino juosta, kuri 2011-aisiais (nors pats filmas  – 2009 m.) buvo nominuota Oskarui kaip geriausias užsienio filmas.

Kino juostoje pasakojama apie šeimą, kurioje egzistuoja kitokios taisyklės nei likusiame pasaulyje. Tėvas su mama yra sukūręs atskirą pasaulį savo vaikams: niekas išskyrus tėvą negali išeiti toliau namų kiemo, kurį juosia didžiulė tvora. Niekas iš pašalinių ir neateina pas juos išskyrus Kristiną, kuri samdoma sūnui, kad šis galėtų su ja santykiauti.

Telefonas – tai druskinė, vagina – šviestuvas. Tai tik keli pavyzdžiai iš šeimos sukurto žodyno. Kasdien vaikai klauso kasečių, į kurias įrašytas balsas moko žodžių. Visi jie už šeimos teritorijos ribų reiškia nebūtinai tą patį. Vaikai nežino, kas yra telefonas (tačiau mato, kaip dienomis užsidariusi kambaryje mama šneka ,,su savimi“ pasiėmusi tą keistą daiktą), kompiuteris, visiškai nieko nenutuokia apie iš tikrųjų egzistuojantį pasaulį. Išorė – tai pavojinga vieta, į kurią galima patekti tik būtinai su automobiliu (kad kas nors nenutiktų), ten vaikšto pavojingi gyviai (katės – pavojingiausi padarai iš visų!). Jie net neturi vardų. Tiesa, yra viena taisyklė: galima bus į išorę išeiti, kai iškris iltinis dantis…

Kristiną anotacijoje paminėjau ne šiaip sau, nes ji ir sujauks šiek tiek bent jau vieno iš vaikų vidinį pasaulį ir ji ims tikėti, kad išorėje yra nebūtinai taip, kaip jai pasakojama. Aišku, neslėpsiu, kad nuo pat pradžių ir buvo laukimas, kol kažkas pagaliau ims priešintis visai tvarkai. Ir tuo pačiu baisėjausi, kokia visa toji tvarka, kuri bėgant laikui tikrai negerėja, ypač, kai vaikai jau nebe maži, jiems kyla pernelyg daug klausimų, jie tampa nebe tokie patiklūs. Buvo įdomu, kaip visas siužetas pasisuks, kokie bus veikėjų likimai, tad pabaiga gal kiek buvo tikėta, bet iš kitos pusės – liko dar daugybė klaustukų, į kuriuos atsakymus pati turėsiu rasti/sugalvoti.

Vienoje scenoje tėtis pasiūlė vaikams paklausyti, kaip dainuoja dėdė. Visi susižavėję klausosi to puikaus balso, kuris dainuoja angliškai, o tėvas viską verčia į graikų kalbą. Ir, be abejo, vertimas nė trupučio neatitinka originalo. Primena savotišką diktatūrą, kuri egzistuoja tik šioje šeimoje. Daug kam užstrigęs tas momentas, kai tėvas vaikams pasakoja, kad jų mama laukiasi. Ir ji laukiasi dvynukų bei šuns. Jei vaikai bus geri, tai dvynukų nepagimdys (kad nereiktų su jais niekuo dalintis), bet šuo vis tiek greitu metu turės gimti. Kvepia absurdu? O kas, jei visa tai buvo jums kalta į galvą ir kitokios tiesos jūs nė nežinote..

Filmas sukeliantis nemažai neigiamų emocijų ir viltį, kad pavyks tiems vaikams pasprukti (nes ko daugiau galima norėti?). Bet tuo pačiu yra ir nerimas: o kaip jie išmoks gyventi išoriniame pasaulyje, kuriame viskas kitaip nei čia? Juk aplinkiniams jie keltų juoką, atrodytų keisti, nenormalūs, kai tuo tarpu jų tėvas ir motina juos tokiais išauklėjo. Nors Graikija stereotipiškai būna vaizduojama kaip karšta, ugninga šalis, šiame filme yra priešingai. Kino juostos atmosfera man labiau priminė skandinaviškus filmus, kur viskas atrodo lėta, šalta (nepaisant metų laiko). Kino juosta išties įtraukianti ir įtaigi, kai kam galbūt pasirodys turinti keistą ir protu nesuvokiamą siužetą.

Patiko! 8/10

Rež.: Yorgos Lanthimos, vaidina: Aggeliki Papoulia, Hristos Passalis, 2009 m., Graikija, graikų k., 94 min

358> The Sisterhood of the Traveling Pants / Keliaujančių kelnių seserija

Apie antrąją dalį (beje, dabar pažiūrėjau, kad labai jau nekoks tas įrašas) rašiau čia, o šiandien pagaliau pažiūrėjau ir pirmąją.

Lena, Karmen, Bridžita ir Tibė – keturios pačios geriausios draugės, kurios padėvėtų drabužių parduotuvėje atranda paprasčiausius mėlynus džinsus. Juos pasimatuoja visos ir tai sukelia didžiulę nuostabą: nors visos yra skirtingų figūrų, džinsai idealiai tiko kiekvienai. Kadangi vasarą visų draugių keliai išsiskiria, jos nutaria, kad stebuklingosios kelnės keliaus iš vienos pas kitą: kas savaitę mergina turės persiųsti jas kitai bei parašyti, kas gero nutiko mūvint šias kelnes.

Ir man visai nesvarbu, kad šioje istorijoje buvo ir nelogiškų siužeto vingių, ir banalybių, nes  man paprasčiausiai patinka šis pasakojimas, galvoju, kad mielai dar kartą perskaityčiau knygas.. Visos keturios merginos- skirtingos, bet juk ir sakoma, kad priešybės traukia viena kitą: viena galbūt plepesnė, kita- uždaresnė, viena- kompleksuota, kita- rodos, iš viso jų neturi, tačiau būdamos kartu jos tampa nuostabiu ketvertuku. Bet vasarą, kai visos turi būti atskirai, o ,,atskirai“- reiškia net ne miestus, o atskiras šalis, su problemomis turi dorotis vienos pačios.

Vietomis juokingas, vietomis toks liūdnas, kad net teko nubraukti ašarą, bet labai mielas filmas apie draugystę, kuri gali daug. Man pačiai labiausiai patiko Lenos siužetinė linija. Iš dalies, jos personažas man visuomet patiko, todėl jau vien tai uždėtų pliusą. Jau nekalbu apie jos drabužius ir visas gražiąsias sukneles, kurias ji dėvėjo. Dargi be galo gražūs Graikijos vaizdai, po kurių taip ir užsinorėjau į šią šalį.. Tačiau tikrai įdomūs ir pasakojimai apie kitų merginų vasarą, o kas svarbiausia, tai kad visos jos skirtingos: vienos vasara- pilna romantikos, kitos- pilna sporto ir bandymo užmiršti apie skaudžią netektį, trečios- susipažinimas su naująja tėvo šeima, ketvirtosios- mėginimas sukurti dokumentinį filmą apie paprastus žmones ir įdomi pažintis su kaimynystėje gyvenančia mergaite.

Paprastas, absoliučiai mergaitiškas ir be galo žavus filmas, kurį tikrai dar žiūrėsiu.

8/10

Rež.: Ken Kwapis, vaidina: Amber Tamblyn, Alexis Bledel, America Ferrera, Blake Lively, 2005 m., JAV, Graikija, Meksika, 119 min