1134-1137> Nepatogus kinas 2021. II dalis

Dar keletas filmų iš spalį vykusio festivalio.

4. Nesibaigianti pamaina / The Gig is Up (2021)

Filme kalbama apie maistą vežiojančius kurjerius, Uberio ir kitų panašių įmonių taksistus bei tuos, kurie užsidirba, atlikdami įvairius smulkius darbus internete (pavyzdžiui, anketų pildymas, dirbtinio intelekto padarytų klaidų taisymas Amazon puslapyje ir kt.). Kažkas dėl teisių kovoja (šiek tiek viso to vyksta ir Lietuvoje), kažkas skundžiasi per mažu atlyginimu, dar sušmėžuoja nuo loterijos bilietų priklausoma kalbančiojo mama, samprotavimai apie ateities prognozes – ir gaunasi visai neblogas, vėlgi akiratį praplečiantis ir požiūrį formuojantis filmas.

5. Šnipas Šiaurės Korėjoje / The Mole: Undercover in North Korea (2020)

Šį rekomenduoja daugelis mačiusių. Išties, atrodė, kad visai ne realybę, o kokį nors veiksmo filmą žiūrėčiau, nes kai kada buvo tiesiog sunku patikėti, kad tai – ne fikcija. Šiuo atveju faktas, kad filmas pasakoja apie realius įvykius, o dalis filmuotos medžiagos buvo gauta filmuojant tiesiog gaunant žodinį sutikimą (tiesa, leidimą davę asmenys nežinojo, kur tai bus panaudota), padaro didelį poveikį. Nuostaba mainėsi su juoku, o absurdo tiek, kad nebebūdavo aišku, kaip apskritai bereaguoti į siužetinius vingius. Režisierius yra pasižymėjęs savo dokumentika apie Šiaurės Korėja, o peržiūrėjus šį – paaiškėja, kad ne veltui. Tikiuosi, ateity bus proga pažiūrėti The Red Chapel.

6. Kaip aš noriu / As I Want (2021)

Egipto aktualijos. 2011 m. revoliucijos metu buvo nuverstas ilgametis šalies diktatorius, tačiau viską užvaldė Musulmonų brolija. Po dvejų metų pažymint antrąsias revoliucijos metines, moterys buvo prievartaujamos ar prie jų priekabiaujama tiesiog aikštėje, kur buvo susirinkę krūvos žmonių. Šių įvykių liudininke tapusi režisierė nusprendžia parodyti, kaip įsigalėjusi prievarta ir priekabiavimas prieš moteris. Na, tokia tema filmų buvo nemažai, man gal tik šiuo atveju sužaidė tas momentas, kad Egiptas – baisiai populiari turistų šalis, bent seniau vietinių vyrų dėmesys būdavo pateikiamas kaip kažkoks ypatingas dėmesys, bet žiūrint šį filmą visi tie kadaise girdėti neutralūs ar pozityvūs turisčių pasisakymai visai kitomis spalvomis nusispalvino. Be abejo, baisiausia vieta – būtent revoliucijos metinių minėjimas. Be šito, dar įsiminė režisierės sprendimas filmuoti vaizdą prieš save, pavyzdžiui, einant gatve, kai vyrai ne tik nulydi ją žvilgsniu dėl atviresnės aprangos, bet ir pačių įvairiausių frazių mesteli. Ir teigia, kad viskas su tuo gerai, nes ji pati savo apranga prašosi viso to. Tiesa, komentarai po kai kuriais straipsniais Lietuvoje rodo, kad ir vietinių, kurie panašiai mąsto, turim sočiai.

7. Rašymas ugnimi / Writing with Fire (2021)

Apie Indijos kastas nelabai teko domėtis, žinojau, kad jos egzistuoja, ir tiek. Filmo centre – neliečiamųjų kasta, kurią diskriminuoti jau kurį laiką draudžia įstatymas, tačiau realybė – kiek kitokia. Šiai kastai priklausantys žmonės vis dar nesulaukia pagalbos, yra neklausomi, nuvertinami, ignoruojami. Tad neliečiamųjų kastai priklausančių moterų laikraštis priimamas kaip visiškai nelogiškas ir niekam nereikalingas leidinys, nes reportažus rengiančios moterys – visiškai nereikšmingos. Filmas įdomus dėl gan plataus temų spektro. Viena vertus, tai – vietinė kultūra, kastos, vietinės problemos ir sunkumai (darbdavių nesiskaitymas su darbuotojais, vaikų išnaudojimas, kenksmingos ir pavojingos darbininkų darbo sąlygos, prievarta prieš moteris ir kt.). Tačiau svarbi ir paties moterų laikraščio tema: pasakojama, kaip jis kūrėsi, rodoma, kaip darbuotojos privalėjo prisitaikyti prie besikeičiančių technologijų, mokytis naudotis telefonais, kurti video ir pan. Įdomiausia, kad kai kurios darbuotojos savo namuose neturi elementarios elektros (buvo iškelta ir lauko tualeto tema), kad galėtų pasikrauti savo dabartinę darbo priemonę.

_____

Šiek tiek gaila, kad festivalis vyko vos dvi savaites. Pirmąją gan intensyviai žiūrėjusi filmus, antrąją savaitę prisiverčiau jau sunkiau, nes norėjosi ir kažką kitą paveikti arba tiesiog noro nebuvo kažką žiūrėti. O per mėnesį tikriausiai būtų buvę galima ir pažiūrėti, ir pailsėti, ir vėl įsijungti ką nors. Na, bet kitais metais, manau, atkreipsiu dėmesį į šį festivalį vėl.

674> The Fall / Bekraštė istorija

Tai istorija pasakojanti apie mergaitę Aleksandriją, kuri turi gulėti ligoninėje, kol jos ranka išgis. Bevaikščiodama ligoninės koridoriais vieną dieną ji atsitiktinai užeina į jauno vyriškio palatą. Šis vyriškis – Rojus, kuris neseniai patyrė didelę traumą ir dabar jo kojos paralyžiuotos. Jis pasikviečia ją ir pasiūlo papasakoti įdomią istoriją, o tuo tarpu slapčia jis turi planą prisijaukinti mergaitę, kad ši galėtų jam pavogti morfijaus. O tuo tarpu mergaitė pasineria į paslaptingus, įspūdingus nuotykius, kurių su nekantrumu kasdien atbėga pas jį pasiklausyti.

Kol aprašinėjau anksčiau žiūrėtus filmus, pasimetė mintys, kurias norėjau čia užrašyti apie The Fall. Galiu pasakyti, kad tai labai gražus ir jautrus filmas, įtraukęs nuo pat pirmos minutės ir įdomumas neatlėgo iki pat paskutinių kadrų. Taip, pasakojama istorija spalvinga, joje netrūksta nuotykių, išgalvotų personažų, taip pat, to, kad bet kada siužetiniai vingiai gali pasikeisti, jei tik to užsinori Aleksandrija. Gražu ir tai, jog juose sudalyvauja ir abu pagrindiniai veikėjai, tik tarsi savo tikruosius ,,aš“ paslėpę po kaukėmis. Tačiau visgi svarbiausia siužetinė linija yra tikroji. Didžiulis Rojaus liūdesys bei savižudiškos mintys, nenoras gyventi matyti nuo pat pradžių. Kaip priešprieša tam – guvi mergaitė, nuoširdi, paprasta ir žavi, sukėlusi ne vieną šypsnį. Sulig kiekviena diena stiprėjanti draugystė kėlė daug visokiausių jausmų, be daugybės gražių, vieną ir neigiamas  – pyktį dėl Rojaus savanaudiškumo, kuris paskatindavo jį ir supykti, ir griežčiau ką nors mergaitei pasakyti, ir manipuliuoti ja. Tai mane liūdino, ypač, kai matydavau Aleksandriją, tokią visiškai atsidavusią jam ir nerodančią nieko kito išskyrus švelnumą. Sulig kiekvienu jų susitikimu matėsi, jog šviesumos Rojaus gyvenime vis mažėja ir vis daugiau liūdesio pas jį atsiranda. Kiek kartų šluosčiausi ašaras (paskutiniu metu dažnai ašaroju…), nepasakysiu, bet kuo toliau, tuo liūdesio daugiau ir galvodavau: kad tik viskas būtų galiausiai gerai. Aleksandrija iki pat galo žavėjo savo vaikišku naivumu ir tuo pačiu – tuo supratimu, kokį turi tik vaikai. Kulminacinė pasakojamos Rojaus istorijos dalis – stipriausia filmo vieta, kur emocijų sukilo daugiausiai. Ir buvo taip gaila. Gaila mergaitės… Gaila Rojaus, kuris fantastinėje ekspromtu kurtoje istorijoje sugebėjo perteikti ir savo jausmus bei būsenas.

Tiesiog siūlau pažiūrėti. Ir patiems pajusti tai, ką jutau aš. 8/10

Rež.: Tarsem Singh, vaidina: Lee Pace, Catinca Untaru, 2006 m., JAV, Indija, 117 min

461> Water / Vanduo

2005-aisiais pretendavęs tapti geriausiu užsienio filmu, ,,Water“ nukelia į 1938-ųjų Indiją, kai veikė našlėmis tapusių moterų prieglaudos. Čia turėdavo apsigyventi visos 8-80 metų moterys, kurių vyrai mirę ar žuvę. Kitos dvi išeitys tegalėjo būti tokios: našlė galėjo susideginti kartu su mirusio vyro kūnu arba ištekėti už vyro jaunesniojo brolio. Taigi, vieneri tokie namai ir rodomi. Čia kaip tik atkeliauja nauja našlė- dar visiškai mergaitė Chuyia, kuri savo jaunikio net akyse nebuvo regėjusi. Ją globoti imasi viena iš našlių: jauna ir graži Kalyani. Vieną dieną ji sutinka vyrą, Gandžio pasekėją..

Pripažinsiu, tikėjausi tiesiog uždraustos meilės istorijos, bet čia galima išvysti daug daugiau. Galime pamatyti našlių kasdienybę, jų santykius su pašaliniais. Iš tikrųjų baisu, kai paprastos moters, niekuo nenusikaltusios, vengiama kaip maro: neduokdie ji prisilies prie tavęs ar užstos saulę nuotakai… O liūdniausia, kad ne viena iš tų našlių nėra net regėjusios savo vyrų, kadangi buvo ištekintos dar labai mažytės, tad, kai jie numirdavo, net nebūdavo išsikėlusios iš tėvų namų pas vyrą. Našlės negali turėti jokių santykių su vyrais (tai- nuodėmė), tačiau, kas paradoksaliausia, tam, kad išgyventų, jos užsiima prostitucija. Ir tam pasipriešinti negali nė viena jaunesnė mergina, kadangi tokiuose namuose būna ,,viršininkė“, kurios žodžio privalu klausyti.

Mahatma Gandhi atnešė į šią šalį naujų idėjų, tačiau ne visi jas teigiamai priėmė. Narayan’as- jo šalininkas, taigi, turėdamas plačias pažiūras jis nė kiek nesibaimina įsižiūrėjęs našlę- asmenį, į kurį net neturėtų pažvelgti, o tuo labiau- kalbinti. Jis su kitais veikėjais diskutuoja apie tai, kuo M. Gandhi idėjos yra pranašesnės ir geresnės, kaip reiktų keisti užsistovėjusias per šimtmečius tradicijas į priimtinesnes. Šalia viso to matome ir našlių kovą- deja, tik vidinę. Jos trokšta laisvės kaip ir kiekvienas, net ir kasdieninės maldos nenumaldo šio troškimo, tačiau vis tiek nesistengia nieko keisti. Be Kalyani įsimename dar vieną našlę, kuri padarys keletą svarbių ir gerbtinų sprendimų, nors tai ir nepakeis jos pačios gyvenimo, nors.. Visgi galvoju, kad tikriausiai ir jos gyvenimas pasikeitė po viso to.

Filmas- lėtas, netgi kiek ištemptas, nes į pabaigą jau ėmiau nuobodžiauti. Vis dėlto, kino juosta žavi estetiškumu, o muzikinis takelis, kurį sukūrė A. R. Rahman (tas pats, kuris kūrė ir Slumdog Millionaire takelį) tiesiog tobulai tiko. Gražūs ir neperkrauti detalėmis vaizdai, įdomūs dialogai, artėjama kulminacijos link palengva ir be jokios pompastikos, bet būtent ramumas ir paveikia daug labiau, paskutinės scenos apskritai būtų vertos atskiros kalbos, ten jau ašaros jautresniems birs kaip pupos, bet ir tuo pačiu šiek tiek ir džiugesys, kad galbūt tai vienai gyvybei išties pasiseks…

Liūdnokas, nuoširdus ir vertas dėmesio filmas.

Beje, pasirodo, tai trečiasis režisierės trilogijos ,,Elementai“ filmas. Pirmieji du- Fire (1996) ir Earth (1998).

7/10

Rež.: Deepa Mehta, vaidina: Lisa Ray, John Abraham, 2005 m., Kanada, Indija, hindi k., 117 min

207> My Name Is Khan / Mano vardas Kanas

Šį filmą jau seniai buvau nusižiūrėjusi, bet maniau, kad tai bus tik dar viena vyruko, turinčio Aspergerio sindromą, istorija. Bet netrukus išaiškėja, kad pasakojimas aprėpia daug daugiau.

Rizvanas Khanas, musulmonas iš Indijos, atvažiuoja į San Franciską, kur gyvena jo brolis su sužadėtine. Vieną dieną jis pamato Mandirą- kirpėją, dirbančią viename grožio salone. Jis ją įsimyli, o ji, nepaisydama jo ligos, sutinka tekėti. Tačiau po vienos tragedijos nutinka taip, kad Rizvanas priima iššūkį (jis net nebuvo rimtai pasakytas) ir nusprendžia vykti pas JAV prezidentą ir pasakyti šiuos žodžius: My name is Khan, and I am not a terrorist. Taip jis leidžiasi į kelionę per visą šalį.

Iš tikrųjų, filmas toks ilgas ne veltui. Tiek daug parodyti tikrai būtų neįmanoma per pusantros valandos ar netgi dvi. Pasakojimas apima laikotarpį nuo pat Rizvano vaikystės iki kelionės pabaigos. Nuo pat tada, kai jam yra paaiškinama, kad pasaulyje yra geri ir blogi žmonės, bet tai nepriklauso nuo jo tikėjimo. Ir juk tai parodo pasaulio istorija: tiek krikščionys, tiek musulmonai, tiek kitų tikėjimų žmonės žudė ir tebežudo kitus. 2001 metų rugsėjo 11 d. įvykiai paveikia visus. Bet įsivaizduokim, kas būtų, jei teroristai būtų buvę krikščionys, kas būtų tuomet? Lygiai tas pats. Būtų kaltinami visi žmonės, į kiekvieną būtų žiūrima su nepasitikėjimu.. Na, bet grįžkim prie filmo. Taigi, kaip ir kiti musulmonai, taip ir Khano artimieji, jo šeima neapykantą iš kito tikėjimo žmonių pajaučia tuojau pat po to įvykio. Ir tai yra baisu. Kai nusisuka visi aplinkui, kai pradeda kaltinti kitų nusikaltimais, nors galbūt tu gyvenime net musės neužmušei.. Kodėl visi turi nešti kitų užkrautą naštą, nejaugi tampame atsakingi už viso pasaulio žmones?..

Ne kartą ritosi ašaros žiūrint filmą, net pagalvojau, kad net būtų nesmagu, jei kas nors netikėtai grįžtų namo ir pamatytų mane apsiverkusią.. Na taip, esu jautri, nors visgi be įtikinamumo nebūtų ir ašarų ar šypsenos. Khaną vaidinantis aktorius su vaidmeniu susitvarkė gerai. Nebuvo nė minutėlės, kad pagalvočiau, jog jo vaidyba netikroviška. Kajol, kuri vaidino Mandirą, taip pat man patiko. O ir labai simpatiška ji.

Khanas- nuostabus žmogus. Būtent nuoširdumu jis paperka kiekvieną. Taip, jis nemoka parodyti savo jausmų, nemėgsta būti liečiamas ar apkabinamas, nors net ir tai gali iškęsti, jei mato, kad žmogus, esantis šalia, to labai nori. Jis nekenčia geltonos spalvos. Žiūrėdama į tą sceną gatvėje matyt pirmą kartą ir susigraudinau.. Atrodo, toks mažmožis, bet gali taip supainoti žmogų, taip išgąsdinti.. Juk jis galėjo žūti po automobilio ratais.. Ir viskas dėl geltonų gatvės juostų, geltonų autobusų, geltonų sienų ir iškabų ar kopėčių.. Khano gerumo ir žodžio tesėjimo galėtų pavydėti kiekvienas. Ir mane pravirkdydavo šiame filme ne tik blogi nutikimai, bet ir geri. Nes tas gerumas toks begalinis… Nors buvo ir tokių momentų, kai būdavo atvirkštinė reakcija- šypsodavausi.

Numanau, kad dar bele kiek prirašyčiau, bet gal užteks tiek. Nuostabus filmas.Rekomenduoju. Tiek gerų emocijų prisisėmiau, kiek nesitikėjau.

10/10

Rež.: Karan Johar, vaidina: Shah Rukh Khan, Kajol, 2010 m., Indija, 165 min

175> Vanity Fair / Tuštybių mugė

Tai filmas, pastatytas pagal to paties pavadinimo William Makepeace Thackeray romaną (kurio neskaičiau, bet norėčiau). Jame pasakojama apie XIX a. ir Bekę, nuo vaikystės gyvenusią skurde, tačiau besitikinčią ateity pakilti į aukštesnį socialinį sluoksnį. Čia pat yra rodomas ir Bekės draugės Amelijos likimas.

Šiame filme sutinkame keletą gerai žinomų aktorių. Reese Witherspoon atlieka pagrindinį- Bekės- vaidmenį. Jos personažas- nevienalytis. Neįmanoma nesižavėti iškalba ir geromis manieromis, jei Walk The Line girdėjome, kaip ji puikiai jaučiasi dainuodama country dainas, tai čia jos balsas nuskamba dar gražesnėmis spalvomis. Bekė visuomet gerai atrodo, sugeba prie visko prisitaikyti. Kitos aktorės Romola Garai (Dirty Dancing. Havana Nights– vienas įspūdingiausių jos pasirodymų kine) vaidinamas personažas- Amelija- visai kitokia nei Bekė. Jos kitoks charakteris, ji kitoks žmogus. Jai nereikia visų turtų, ji sugeba džiaugtis mažais dalykais ir jai svarbiausia, kad mylimi žmonės šalia. Tuomet pasirodo ir Jonathan Rhys Meyers, kurio veikėjas toks, kad net bloga man buvo į jį žiūrėti. Na, bet jau tokia esu- nemėgstu žmonių, kuriems pinigai ir šlovė yra viskas. Todėl vienas įvykis susijęs su juo pabaigoje ,kurį Bekė padarė, man buvo vienas geriausių, kuriuos ji apskritai šiame filme padarė.

O filmas- daugiau liūdnas nei linksmas. Pradžia žada paprastą meilės istoriją tarp turtuolio ir vargšės guvernantės, taigi, ir tikėjausi, kad viskas maždaug apie tai ir rutuliosis. Bet ne. Tai susiję  būtent su filmo pavadinimu- Tuštybių mugė. Būtent apie tai filmas ir yra. Apie begalinę tuštybę ir jos siekimą, paminant po kojų viską, kas tik įmanoma. Taigi, tiesiog negalėjau nesimpatizuoti Rodonui, kuris, būdamas iš turtingos šeimos, nepasidavė masiniam norui būti tarp aukštuomenės. Ir taip man jo gaila! Tuo tarpu Bekės irgi ne ką mažiau gaila… Kodėl ji taip vėlai susimąstė apie tai, kad nuėjo per toli, kad pasielgė nedorai ir nesąžiningai?..

Vis dėlto, tai filmas su šviesia pabaiga. Nors galėjo ji būti ir kitokia, šviesi, bet kitaip…

Dar, kalbant apie siužetą, norėčiau pasakyti, kad jis turi trūkumų. Kiek žinau, knyga tikrai stora, tad ir įvykių matyt joje nemažai. O kaip juos sutalpinti į maždaug pustrečios valandos? Neįmanoma. Todėl daug kas vyksta prabėgom, vieną įvykį seka kitas, net nespėji tinkamai sureaguoti, kad vos karui prasidėjus, jis ir baigiasi ir pan. Todėl man ir atrodo vietomis neišbaigtas..

Bet ganėtinai patiko. Rašau 7/10 ir rekomenduoju kostiuminių dramų mėgėjams.

P.S. Tiesa, vos nepamiršau. Akylesnieji ir tie, kurie tyrinėja imdb (t.y. tokie kaip aš 😀 ), turėjo pamatyti, kad Robertas Pattinsonas vaidina šiame filme. Taip, jis turėjo šiam filme rolę , bet toji scena su juo buvo iškirpta ir nepanaudota filme, kadangi tai buvo kitas pabaigos variantas. Jei kam įdomu, galit youtube susirasti.

P.P.S. Kiek skaičiau nuomones tų, kurie skaitė romaną, tai jie šį filmą įvardija kaip visišką šlamštą, nes daug kas neatitinka tikrovės arba, kaip dažnai būna ekranizacijose, visos geriausios scenos būna neparodomos..

Rež.: Mira Nair, vaidina: Reese Witherspoon, Romola Garai, James Purefoy, Gabriel Byrne, Jonathan Rhys Meyers, Jim Broadbent, Tom Sturridge, 2004 m., JAV, Didžioji Britanija, Indija, 141 min

105> The Help / Tarnaitė

Pirmiausia sužinojau, kad yra tokia knyga (lietuviškai ji pavadinta ,,Pagalba“), o tik po to- apie kuriamą filmą. Na, knyga kažkaip nesusidomėjau, bet filmą panorau pažiūrėti dėl gerų vertinimų. Manau, kad, kitą kartą knygą pamačiusi bibliotekoje, ją tikrai pasiimsiu.

Pasakojama apie laikotarpį, kai Ameriką puošė ženklai: ,,Only whites“, ,,only blacks“. Atvykusi į tėvų namus po ketverių metų Skiter pastebi, kaip čionykščiai elgiasi su tarnaitėmis- juodaodėmis moterimis. Ji nusprendžia parašyti knygą, kurioje būtų žvelgiama būtent iš jų, tarnaičių pusės.

Iš pradžių pamaniau, kad filmas bus nuobodus (juk rodo beveik pustrečios valandos), bet ne- jis visai neprailgo, būčiau žiūrėjusi ir dar ilgiau. Manau, kad tai- kol kas geriausias filmas, kurį mačiau šiais metais ir vienas geriausių kada nors matytų. Sukėlė daug minčių, tas pasaulis, rodomas filme, man yra neteisingas. Niekuomet nesuprasiu, kaip galima vienus žmones laikyt geresniais už kitus. Tas ,,only…“ man tikras pasityčiojimas, tikras žmonių negerbimas ir žeminimas. Filme puikiai atskleista, kad žmogaus gerumas priklauso ne nuo odos spalvos: ir vieni, ir kiti gali būti lygiai tokie patys geri ar blogi. Tiesiog sunku buvo žiūrėti pabaigą… Nors nesakau, buvo daug šviesių vietų, kurios kėlė šypsnį. Taigi, prisisėmiau iš jo ir teigiamų, ir neigiamų jausmų.

Tas paviršutiniškas blizgesys dažnai slepia būtent tai, kas rodoma ir šiame filme. Na, ir, kaip visuomet, aplinkinių įtaka, kuri dažnai paskatina elgtis taip, kaip visai nenori. Todėl man patiko viena galbūt ir kvailoka, bet turinti savo nuomonę ir gerbianti kitus, veikėja. Sužavėjo ir Emma Stone, kurios vaidmuo skyrėsi nuo kitų personažų, kuriuos ji yra vaidinusi anksčiau (kalbu apie tuos, kuriuos mačiau). Na, ir kažkaip manau, kad jai bus šviesi ateitis ir kad pasieks tikrai nemažai 🙂

Tikrai labai įdomus filmas, kurį rekomenduoju visiems pažiūrėti. Rašau, be abejonės, 10/10

Filmas nominuotas keturiems Oskarams (kas žino, gal nors vieną ir gaus).

Rež.: Tate Taylor, vaidina: Emma Stone, Viola Davis, Octavia Spencer, Bryce Dallas Howard, Jessica Chastain, Ahna O’Reilly, Allison Janney, 2011 m., JAV, Indija, Jungtiniai Arabų Emyratai, anglų k., 148 min.