Archyvas

Posts Tagged ‘Islandija’

1131-1133> Nepatogus kinas 2021. I dalis


Spalis, atrodo, bus skirtas serialams ir Nepatogaus kino festivaliui. Apie serialus parašysiu bei atnaujinsiu senus įrašus kitąsyk, o dabar – apie spėtus pamatyti Nepatogaus kino filmus. Nutariau nedaryti kiekvienam naujo įrašo. Nežinantiems – Nepatogus kinas yra dokumentinių filmų festivalis, kasmet vykstantis Lietuvoje. Šiemet yra galimybė filmus žiūrėti arba kino teatruose (bilietų kaina – nuo 1 ct, jei perkate gyvai), arba namuose, įsigijus bilietą ar neribotą kiekį peržiūrų suteikiantį pasą. Dokumentikos nesiryžtu vertinti balais (pasitaiko išimčių).

  1. Būsiu su tavim (2021)

Policijos pareigūnė kartu su psichologe susivienija tam, kad sumažintų savižudybių skaičių Kupiškyje – mieste, kuris ilgus metus užimdavo pirmąją vietą pagal savižudybių skaičių Lietuvoje. Filme bandoma parodyti šių moterų kasdienybė, pokalbiai su vienišais žmonėmis, nuotrupos iš pokalbių, kuriuose galima išgirsti gyventojų požiūrį į savo gyvenimą, specialistus ir bandymus jiems padėti atrasti įkvėpimo kasdienybėje. Jautri tema, atsigręžiama į kaimuose, atokiai nuo kitų gyvenančius, vienišus, kai kada fizinę negalią turinčiuosius bei tuos, kurie neturi tiek priemonių sužinoti ir suvokti apie emocinę sveikatą, kuo ji svarbi ir kaip sau padėti ją pagerinti. Žiūrint ir jau peržiūrėjus kilo dvejopos mintys. Kad ir į kai kuriuos pokalbius kreivokai žiūrėjau (pavyzdžiui, skatinimas susirasti kokią moteriškę senam vyriškiui, kuris ir vos paeina, ir daugiau nei dvidešimt metų vienas pragyveno), kad ir asmeniniai vienos iš pagrindinių “veikėjų“ asmeninio gyvenimo intarpai (kodėl tik vienos?) atrodė nereikalingi, o ir pati tikrai ne visų žmonių gyvenimuose (ne šio filmo, bet apskritai) įžvelgiu prasmę gyventi, tad visokie “baik taip kalbėti“ visad kelia norą prieštarauti, bet bandymas sukurti bent kažkokį emocinės paramos prieinamumą, sveikintinas.Tik įdomu, ar išliko koks nors tęstinumas? Viena vertus, filmas patiko mažiausiai iš trijų žiūrėtų, bet pati tema ir parodymas, kokių elementarių žingsnių reikia, kad nors kažkiek žmonės pasijaustų rūpintys kažkam, yra be galo svarbu ir vertinga.

2. Daina pavadinimu neapykanta / A song Called Hate (2020)

Islandų grupės Hatari pasirodymas Eurovizijos konkurse sukėlė neblogą skandalą – jie tiesioginio eterio metu, atsisukus kamerai į juos, išsitraukė Palestinos vėliavėles ir užrašu Palestine. 2019-aisiais konkursas vyko Tel Avive, Izraelyje, kuriame Palestinos vėliava yra draudžiama. Filme, kuris buvo kuriamas visos Hatari kelionės į Izraelį metu, atsiskleidžia visa istorija, kurios finalu ir tapo minėtas išsišokimas finalo metu. Pasirodo, islandai apskritai norėjo boikotuoti tų metų Euroviziją, nes jie – vieni iš nedaugelio europiečių, pripažįstantys Palestiną. Todėl Hatari, nuo pat pradžių atvirai ne tik dainų tekstais, bet ir interviu metu išsakantys savo pažiūras į politiką, kapitalizmą ir kt., kurį laiką buvo smerkiami savo tautiečių dėl pasirinkimo rodytis Izraelyje. Įdomiai sukurtas filmas – nuo pat idėjų, su kuriomis prasidėjo jų grupės pradžia, kuo pagrindė savo dalyvavimą Eurovizijoje, iki apsilankymų įvairiose Palestinai turinčių priklausyti teritorijų, pokalbių su vietiniais, diskusijų apie tai, kiek Eurovizija yra apolitiška, įvairių perspėjimų ir draudimų, kurių netrūko Hatari, ruošiantis pasirodymams, dalinant interviu. Sakyčiau, kad filmas – ne kiek apie Palestinos ir Izraelio situaciją, o kiek apie žodžio laisvę, dvigubus standartus, meno persipynimą su politika. Labai patiko.

3. Jokių smurto žymių / CBC Docs POV epizodas Above the Law (2020)

Filmas (nors anot imdb – laidos epizodas) pasakoja apie Kalgario policijos tarnybą Kanadoje, kuri jau kurį laiką pasižymi didesniu nei daugelyje kitų Kanados vietų ar netgi JAV miestų, tokių kaip Čikagos ir Niujorko, pareigūnų rankomis nužudytų žmonių skaičiumi. Filmas buvo kuriamas penkerius metus, kalbinant keletą nukentėjusiųjų nuo žiaurių ir visai nereikalingų, tačiau daug žalos pridarančių, pareigūnų smurto proveržių. Yra parodomi keli video, užfiksuoti saugos kamerų ar kieno nors telefonu, kur talžomi visai nesipriešinantys pagauti žmonės, pasakojamas atvejis, kai penki pareigūnai, įsiveržę į viešbučio kambarį patikrinimui, kažkokiu būdu nesugeba suvaldyti ten buvusio beginklio žmogaus ir nepraėjus nė kelioms minutėms, tas žmogus jau guli su 4 kulkomis. Emociškai sunkus filmas, daug teisingų minčių pasakyta apie tai, kad kitąsyk, nutikus nelaimei, nukentėjusiojo artimieji suabejotų, ar tikrai gali kreiptis į policiją, lygiai kaip ir tie, kurie buvo sumušti pareigūnų, bet sugebėjo išgyventi. Dar, žinoma, kalbama apie metų metus besitęsiančias bylas ar atvejus, kai nukentėjusysis turi teisme įrodinėti, kad ne jis, o pareigūnas kažką blogo darė. Teisybės nėra, daug liūdesio, beprasmiškumo, pykčio. Ir čia kalbama ne vien apie rasistinius atvejus, nes nukentėjusiais tampa ir baltieji (kad skirtingai įvertinami skirtingų rasių žmonių pareiškimai – jau atskira kalba). Apie nenusakomą žiaurumą ir galimybę pasiteisinti, kad viskas daroma taip, kaip jie buvo mokomi, ir tas buvo daroma tarnybos metu. Ir jei tarnybos metu nužudomas įtariamasis, nužudžiusiam pareigūnui leidžiama laisvai toliau dirbti savo darbą. Jovalas. Bet tuo dokumentiniai ir geri – truputį nustumia iš susikurto burbulo ribų.

1102> Hvítur, hvítur dagur / A White White Day / Balta balta diena (2019)


Pamačiau LRT mediatekoje ir sugalvojau įsijungti beje, kol kas jis vis dar prieinamas ten). Islandų filmas apie vyrą, kuris gedi savo mirusios žmonos, prižiūri mylimą anūkę, o slogutį malšina, užsiimdamas namo įrengimu. Visgi vieną dieną besiknisdamas tarp velionės daiktų jis randa nuorodų į nepažintą moters pusę, tai ima trikdyti susikurtą kasdienybę ir santykius su aplinkiniais.

Šaltas, tamsus, niūrus ir lėtas filmas – toks absoliučiai skandinaviškas, tad siūlau imtis tik tuo atveju, jei tokius mėgstate. Mažai kalbos, daug žvilgsnių, neišsakytų minčių. Ir visas tas visai patraukia dėmesį, nors nepasakyčiau, kad buvo itin įdomu ar kad žiūrėčiau antrą kartą. Tikriausiai ne. Labiausiai patiko viena iš paskutinių scenų tunelyje – tobula, norėjosi, kad ties ja ir pasibaigtų pats filmas. Net ir dabar, praėjus mėnesiui, pagalvojusi apie filmą prisimenu būtent tą sceną. Ir anūkės santykis su seneliu fainas – rodos, nieko tokio nevyksta, o senelis gan rimtas, bet vis tiek ryšys susikuria toks stiprus, kad sunku žiūrėti, kai jis ima klibėti.

imdb

6/10

742> Breaking the Waves / Prieš bangas

9 rugpjūčio, 2014 Komentarų: 1

breaking the wavesRež.: Lars von Trier
Vaidina: Emily Watson, Stellan Skarsgård, Katrin Cartlidge
1996 m., Danija, Švedija, Prancūzija, Olandija, Norvegija, Ispanija, Islandija, 159 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Filmas prasideda taip, kaip didžioji dalis baigiasi: vestuvėmis. Janas ir Besė – įsimylėję vienas kitą, nepaisant to, kad jaunosios artimieji į Janą ir jo draugus žiūri kreivokai. Tačiau vieną dieną Besė turi kuriam laikui atsisveikinti su dirbti išvykstančiu vyru. Negalėdama pakęsti išsiskyrimo, moteris kasdien meldžiasi, kad Janas grįžtų. Ir jis grįžta. Deja, jo būklė nekokia. Besė ima ne tik kaltinti save dėl to, kas nutiko, bet ir svarstyti Jano išsakytą prašymą.

Iš dabartinės pozicijos, sakyčiau, kad man šis filmas yra antras pagal įdomumą iš L. von Trier matytų kino juostų iš karto po Dancer in the Dark, priklausančio tai pačiai trilogijai kaip ir Breaking the Waves (anot imdb.com, trečiasis The Golden Heart trilogijos filmas yra The Idiots), nepaisant to, kad kažkada 9-etu įvertinau Dogvilį. Pastarasis nesukėlė tiek emocijų kiek pirmieji du paminėtieji, nesugraudino ir neapkrėtė tokia niūria nuotaika. (Bet Dogvilis ne ką mažiau vertas peržiūros – dėl to neabejoju).

Tai buvo pirmasis Emily Watson vaidmuo didžiajame ekrane. Ir iš karto sėkmingas: už Besės vaidmenį ji buvo pirmąsyk nominuota Oskarui, Auksiniam gaubliui, BAFTA ir dar keliems apdovanojimams. Jos indėlis į filmą yra neabejotinai didelis: juk visos 2 h 40 min sukasi daugiausiai apie jos vaidinamą personažą. Besė užaugo apsupta giliai tikinčių, konservatyvių žmonių. Matyt norėdama pajausti laisvę ji ir įsimylėjo visišką priešpriešą. Ji pasižymi įdomiu bendravimu su Dievu (kai būdama bažnyčioje kalba su juo, kalbėdama tiek už save, tiek už jį). Jos tikėjimo Dievas yra baudžiantis, kritikuojantis, ypač ryški scena, kai per rodomas laidotuves prie kapo stovi vyrai (moterims negalima ten būti) ir sako, kad mirusysis puvo nuodėmingas ir keliaus į pragarą. Taigi, lygiai toks pats jis ir jos dialoguose, dėl to klausytis būna ir įdomu, ir tuo pačiu sunku bei skaudu. Besės emocingi protrūkiai, aplinkinių požiūris į juos (kad tai nėra normalu, kad tai – liga, kurią reikia gydyti), o galop ir jos veiksmai kuo toliau, tuo labiau apsunkino žiūrėjimą, nes blogomis emocijomis užsikrėčiau gan greitai. Kaip norėjosi ne kartą paprašyti jos sustoti, ilgiau pagalvoti, bet tuomet matydavau priežastis, kodėl ji taip elgiasi, kas ją skatina, suprasdavau, kad tas ilgesnis pagalvojimas nelabai jai ir padėtų. E.Watson vaidyba įtikino nuo pat pirmos iki paskutinės minutės. Stellan Skarsgård lieka antraeilis, nublanksta prieš savo kolegę, tačiau jo vaidinamas personažas taip pat sukelia dvejopų jausmų, nepalieka abejingos.

O siužetas – iš pradžių lengvas, vietomis keliantis šypsnį, bet vis labiau tamsėjantis ir slegiantis. Būtent, slegiantis – ir yra tas žodis, kuris bene geriausiai išreiškia šį (o gal ir kitus šio režisieriaus) filmą. Jei keliai, kuriais vaikščioja personažai, būtų bėgiai, tai žiūrėdama kino juostą, nesyk norėčiau pakeisti jų kryptį. Galbūt tada viskas būtų baigęsi kitaip? Kaip ir minėjau, vietomis sugebėjo ir sugraudinti, o išjungus pasiliko toji slogi nuotaika. Filmo pastatymas, rodos, toks paprastas, kone buitinis daugelyje scenų, bet tai ir sukuria tikroviškumą, nėra dirbtinumo nei vaidyboje, nei dialoguose, nei aplinkoje. Ir galiausiai, tiesiog neįmanoma nepastebėti, kaip puikiai pritaikytas muzikinis takelis.

8/10

717> Dancer in the Dark / Šokėja tamsoje


Dancer_in_The_Dark3_from_web_lowres-detail-mainRež.: Lars Von Trier
Vaidina: Björk, Catherine Deneuve, David Morse, Stellan Skarsgard
2000 m., Danija, Vokietija, Ispanija, Argentina, Olandija, Italija, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Švedija, Suomija, Islandija, Norvegija, 140 min
Žanras: kriminalinė drama, miuziklas.
imdb nuoroda čia.

Iš rytų Europos atvykusi į Ameriką Selma su mažamečiu sūnumi tikėjosi, kad jos gyvenimas taps kaip vienas tų, kuriuos rodo Holivudo filmuose. Deja, realybė kitokia.

Tai filmas apie moterį, kuri nėra daug gyvenime mačiusi, tačiau svajonės jos didelės. Jai labiausiai patinka įvairūs miuziklai. Kaip ji pati sakė, miuzikluose visi veikėjai laimingi ir ten nenutinka nieko blogo. Selma ir pati norėtų nors viename iš jų suvaidinti. Muzika – atgaiva jos sielai, ji sugeba girdėti muziką visur, kur tik būna: net ir ritmiškas staklių darbas fabrike, kuriame dirba, jai skamba kaip muzika.

Selmos gyvenimas visai nepanašus į miuziklą. Ji gyvena vagonėlyje, kurį nuomojasi iš šeimos, kurios kieme jis ir stovi. Ji dirba du darbus, kad tik susitaupytų pinigų. Negana to, ji serga paveldima liga, dėl kurios baigia prarasti regėjimą. Jos visų problemų užsimiršimas vos kelioms minutėms, kai ji girdėdavo muziką, man atrodė taip liūdnai ir tuo pačiu kažkaip nežemiškai. Bjork, būdama neprofesionali aktorė, mano nuomone, pasirodė puikiai, jos vaidinamas personažas pakankamai sudėtingas, bet jai pavyko su juo susitvarkyti.

Pats siužetas, o ypač antroji jo pusė bei kulminacija, gali sukelti dvejopų jausmų. Pati skaičiau įvairiausių komentarų: vieni ją laiko idealia motina, kiti – negera motina su mažu IQ, dėl kurio viskas taip baisiai pasisuko. O man atrodo, kad abi tos visiškai priešingos nuomonės yra pusiau teisingos. Ne, ji nėra ideali mama tuo atžvilgiu, kad neleido daug laiko su savo vaiku, tačiau to priežastys buvo darbas – noras uždirbti. Ką jau kalbėti apie tikslą, dėl kurio ji ir taupė. O vėlesnių įvykių priežastis man labiau buvo visiška jos pajausta desperacija ir nebežinojimas kaip kitokiu būdu pakeisti situaciją. Pabaigoje, kai situacija vėlgi galėjo keistis, jos pasirinkimas, kad ir nebuvo man priimtinas, tačiau buvo suprantamas. Kiek kartų graudinausi, jau ir nebepasakysiu, bet jų buvo ne vienas kartas. Daugybė įvairių emocijų šis filmas man kėlė, taigi, įtaigumo jam nė kiek netrūko.

Žinau, kad miuziklas yra gan specifinis žanras, kurio ne vienas baidosi, todėl norisi pasakyti, kad filme atliekamos vos kelios dainos (su šokiais), tad šio žanro nemėgimas neturėtų būti priežastis, dėl kurio šį filmą galėtumėte išbraukti iš nežiūrėtinų filmų sąrašo. Tuo labiau, kad muzikinis takelis – kažkas nuostabaus. Bjork balsas gan specifinis (nors apie ją žinojau, bet iki šiol nebuvo tekę jos dainuojančios klausyti), bet man paliko gerą įspūdį. Labiausiai man patiko toji pati daina, už kurią ir buvo šis filmas nominuotas Oskarui – I’ve Seen It All.

9/10