Archyvas

Posts Tagged ‘Ispanija’

883> Relatos salvajes / Wild Tales / Šiuolaikiniai žvėrys (2014)


Relatos-SalvajesRež.: Damián Szifrón
Vaidina:  Darío Grandinetti, María Marull, Mónica Villa
2014 m., Argentina, Ispanija, 121 min
Žanras: komedija, drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Pernai pretendavęs gauti ,,Oskarą” geriausio užsienio filmo kategorijoje bei susišlavęs visą krūvą kitokių apdovanojimų, paliko išties neprastą įspūdį. Filme rodomos 6 nesusijusios istorijos ir rasti nors vieną patinkančią tikriausiai galėtų kone kiekvienas.

Šis filmas – tikra žanrų maišalynė. Toji istorija, kur rodoma apie du kelyje susitikusius vyriškius, man net ir siaubo filmą priminė. Ir beje, ši istorija man – viena įdomiausių. Maloni, paprasta ir mistikos prieskonį turintis pirmasis pasakojimas, vykstantis lėktuve, nuteikė nuo pradžių geram filmui. Sakykim, jei pirmoji istorija būtų buvusi apie vyriškį, kuris norėjo priešintis korupcijai, arba apie padavėja dirbusią moterį, ūpas būtų iš karto nukritęs. Šios dvi ir dar toji apie tai, kaip tėvas bandė sūnaus kailį gelbėti, paliko mažiausią įspūdį ir todėl bendras įvertinimas kiek krito. Tačiau jos nebuvo blogos: nors nuobodesnės už kitas, bet kiekvienos kulminacija buvo ,,kažkas tokio”. Ne tik siužetiškai, bet ir vizualiai jos atrodė itin efektingai. Likusios trys istorijos (du vyrai kelyje, įvykis lėktuve bei finalinė – vestuvės) buvo tiesiog puikios. Apie įvykį lėktuve jau užsiminiau. Du vyrai kelyje, kaip irgi jau rašiau, atrodė kaip siaubo filmas, su įtampa, o tuo pačiu ir itin komiškas. Vestuvių dalis, kuri buvo tikriausiai ilgiausiai besitęsusi istorija (pusę valandos), yra visiškas nr. 1. Tragikomedija kuo tikriausia, visą laiką prasijuokiau iš situacijų, spalvingų ir nenuspėjamų personažų. Nors tragikomiškumo netrūko ir kitoms istorijoms. Finalinei daliai palikti vestuvių segmentą buvo išties puiki idėja.

Ilgai atidėliotas, malonus atradimas. Tą dalį apie vestuves peržiūrėčiau dar nesyk. 7/10

862> Infancia clandestina / Clandestine Childhood (2011)

rugpjūčio 17, 2015 Komentarų: 2

infancia

Intarpas prieš atsiliepimą apie paskutinį matytą filmą. Pasirodo prieš keletą dienų šiam tinklaraščiui suėjo ketveri. Ketveri metai, kiek daugiau nei tūkstantis įrašų – negaliu sakyti, kad tinklaraštis apleistas. Ir visgi per artimiausius kelerius metus neplanuoju naujo tūkstančio prirašyti. Sulėtėjo filmų žiūrėjimo tempai. Bet smagu, kad kažkas užsuka ir be manęs perskaito įrašus. Nors seniausius norisi slėpti po devyniais užraktais. Bet juk senstame ir mokomės.

Rež.: Benjamín Ávila
Vaidina: Natalia Oreiro, Ernesto Alterio, César Troncoso
2011 m., Argentina, Ispanija, Brazilija, 112 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

2013-ais Argentina šį filmą siuntė kaip pretendentą į Oskaro statulėlę užsienio filmo kategorijoje. Filmas į trumpąjį sąrašą nepakliuvo, tačiau savo šalyje jis, anot Wikipedijos, labai populiarus. Tai istorinė drama, nukelianti į 1979-uosius. Sukilėliai, revoliucionieriai nusiteikę prieš Argentinos diktatūrą yra gaudomi, o vėliau – kankinami arba žudomi. Pagrindinis veikėjas, iš kurio pozicijos viskas ir rodoma – berniukas, kuris su tėvais turi slėptis po netikromis tapatybėmis ir saugotis aplinkinių. Filme parodomas šeimos gyvenimas, berniuko blaškymasis tarp tiesų, kurios sakomos jo šeimoje ir to, kas teigiama ar ko reikalaujama mokykloje, dar įsimaišo vaikiška meilė.

Iš esmės filmas neblogas. Paliko gerą įspūdį kai kurie techniniai sprendimai, kinematografija pasirodė gan stipri. Siužetas visgi vangokas ir nuspėjamas. Nieko naujo neparodyta, sudėliotas kaip eilinis istorinis filmas panašia tematika, vietomis nuobodokas, vietomis įtraukiantis.

Jei kas skaitote ir pagrindinę informaciją, kurią pateikiu pradžioje, greičiausiai nustebsite išvydę Natalijos Oreiro pavardę. Aišku, jei dabar esate paaugliai ar vaikai, ši pavardė jums nieko nesakys, bet mano kartai (man dvidešimt su trupučiu) ji kelia nostalgiją. Ką čia nostalgiją – mano namuose yra krūva jos plakatų ir netgi kompaktinis diskas. Iki šiol ji man viena gražiausių moterų, o šiame filme paaiškėja, kad tas grožis vis dar išlikęs. Tad kodėl turėtumėte nustebti? Nes paprastai ji matoma muilo operose. Nors praeity esu mačiusi keletą vaidybinių filmų (kodėl, tikriausiai jau supratote, plius, jie buvo netgi per televizorių rodomi. Kas yra kiek keista, nes neholivudą rodo retokai), bet dabar suaugėliškom akim galėjau įvertinti jos vaidybą. Ir man ji patiko, nepastebėjau, kad kas kliūtų. Berniuką vaidinęs aktorius ne visada įtikindavo, o labiausiai patiko jo dėdę vaidinusio aktoriaus vaidyba (nors ne tik vaidyba, bet ir personažas).

Daugiau nelabai ką turiu pasakyti apie šį filmą. Toks išsitrinantis iš atminties jau po dienos ar dviejų.

5/10

850> Venuto al mondo / Twice Born / Gimę mylėti (2012)


Venuto-al-mondopix-300x225Rež.: Sergio Castellitto
Vaidina: Penélope Cruz, Emile Hirsch, Adnan Haskovic,
2012 m., Ispanija, Italija, 127 min
Žanras: romantinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Tai filmas, pasakojantis meilės istoriją karo fone. Skamba gražiai ir įdomiai. Gyrė aplinkui visi, kurie tik netingėjo. Tad nejučia ir pati įsijungiau, tikėdamasi, kad gal pagaliau galėsiu parašyti geresnį balą nei paskutiniu metu įpratau rašyti. Kurgi ne.

Stiprioji šio filmo pusė – pagrindinė aktorė. Fantastiška Penelope Cruz puikiai perteikė pradžioje – įsimylėjusios, vėliau – kenčiančios moters įspūdį. Iš tikrųjų, siužetinė linija, susijusi su jos begaliniu noru pastoti, buvo vienintelė, kuri graudino. Ir graudino būtent P. Cruz rodomos emocijos. Kiti aktoriai nusileido jai nemažai, gal kiek ryškesnis Adnan Haskovic. Bet ryškumo iš pagr. vyrišką vaidmenį atlikusio Emile Hirsch norėjosi daugiau – man jo vaidinamas personažas buvo absoliučiai neperprantamas, trūko aiškesnio jo jausmų rodymo. Neretai jo vaidyba mane erzino, nemačiau tarp jo ir P. Cruz vaidinamų personažų abipusės stiprios meilės, kurią lyg ir stengėsi parodyti.

Kulminacinė dalis, pabaiga – išties neblogai, taip rimtai, kiek netikėtai, tačiau nepersūdant užbaigta ir išaiškinta. Tačiau filmo metu vietomis buvo nebeaišku, į ką autorius koncentruojasi. Pradžia – lyg ir romantinis filmas, viskas puiku, gal kiek per greita, pirmoji jų naktis apskritai kiek sutrikdė – tas jo įsiveržimas, jos priešinimasis (?), galiausiai – ,,dabar tu jau tikrai mano” (netiksli citata) – per daug pasirodė savinimosi, grubumo. Vėliau daug dėmesio skiriama pagr. veikėjos negalėjimui susilaukti vaikų. Kaip minėjau, ši tema buvo graudi, įtikinančiai pateikta, gan neprastai išplėtota: skausmas, poros santykiai, lūkesčiai ir jų neišsipildymas. Galiausiai, rodos, buvo prisimintas karas – iki tol tai tebuvo kuo tikriausias fonas – nereikalingas ir nereikšmingas pagrindinei siužetinei linijai. Tik vienas kitas dialogas, susijęs su tuo buvo. O einant pabaigos link buvo tarsi prisiminta, kad o, čia juk karas, reikia ir jį parodyti. Čia nutrūksta ir meilės istorija, tampa nebeaišku, kokie pagr. poros tarpusavio santykiai apskritai, kiek jie abipusiai, o kiek – vienpusiai, net nebesiimama jų nagrinėti, parodyti, koks santykis tarp jų buvo prieš išsiskiriant. Jie abu tarsi pasimeta kituose įvykiuose, kurie rodomi greitai, nesigilinant – vienas, du ir štai, jie jau skirtingose šalyse (kad jie nebe kartu, aišku nuo pat pradžių, todėl negalvokite, kad atskleidžiau tą, ko nederėtų žinoti pradedant žiūrėti). Ką jau kalbėti apie naują vyrą, kuris atsiranda Džemos gyvenime, sakyčiau, net per greitai, ypač, jei jos meilė Diegui buvo tokia jau stipri, kaip filme rodoma. Jei pradžioje intriga buvo keliama po truputį einant praeities prisiminimais tam, kad išaiškėtų žiūrovams, kas nutiko Diegui (ir kaip skurdžiai galiausiai tai pateikta), galiausiai pasirodo, kad toji intriga – tokia bereikšmė (taip atrodo dėl sprendimo atsakymui į šį klausimą, kuris kyla tikrai ne vienam žiūrinčiajam, skirti tiek mažai dėmesio, o ir, kaip minėjau, pateikimas skurdokas), nes atskleidžiama kur kas didesnė paslaptis, kuri, tiesa, kiek nuspėjama, kiek nelabai.

Susumuojant, filmo kinematografija yra neprasta, puiki P. Cruz vaidyba bei įtaigiai išplėtota negalėjimo susilaukti vaikų tema yra tai, dėl ko šį filmą žiūrėti verta ir kodėl visiškai nesinori jo ,,nurašyti”. Visgi ši Diego ir Džemos istorija manęs iki galo neįtikino, nejaučiau chemijos tarp jų, be to, atrodė, kad kūrėjai blaškėsi nežinodami, ką nori parodyti

7/10

831> Mama / Mama (2013)


mama-annabel-and-lucasRež.: Andrés Muschietti
Vaidina: Jessica Chastain, Nikolaj Coster-Waldau,
2013 m., Kanada, Ispanija, 100 min
Žanras: siaubo
imdb nuoroda čia.

Anabelė ir Lukas pasiima auginti dvi Luko dukterėčias, kurios penkerius metus gyveno vienos miške. Tačiau ima kilti abejonė, ar jos išties buvo vienos.

Tikiu, kad jei mėgstate siaubo filmus, šį jau žiūrėjote. Iš ko tas tikėjimas? Matyt iš to, koks širšalas ilgą laiką socialiniuose tinkluose, įvairiuose internetiniuose puslapiuose buvo dar ilgą laiką po jo pasirodymo, dar ir dabar jį daug kas mini kaip vieną geriausių matytų siaubo filmų. Prisipažinsiu, manęs jis netraukė nors tu ką. Ir nebūčiau aš jo žiūrėjusi, jei atsitiktinai nebūčiau pamačiusi, kad jame vaidina mano mylimas Nikolaj Coster-Waldau, o paskutiniu argumentu tapo pastaruoju metu taip pat dėmesį patraukianti Jessica Chastain.

Bet pažiūrėjau ir nesupratau, kodėl visi taip ,,alpsta” dėl šio filmo. Taip, jis tamsus, niūrus, siužetas vietomis netgi labai neprastai išvystytas. Atmosfera sukurta tinkamai, o vietomis buvo noras nusukti akis, kai atrodydavo, kad tuoj kažkas baisaus pasirodys ekrane. Bet vėliau kažkaip to noro nusukti akis neliko, nes pasirodė, kad nebaisūs tie lindimai. O ir apskritai nelabai mėgstu tokių padarų, kurie labiau nustebimą kelia, o ne baimę. Ir visgi, siužetas yra nuspėjamas, daug įvairių klišių, istorija girdėta daug kartų, tik vaidino kiti aktoriai ir kūrė kiti žmonės. Girdėjau nemažai liaupsių pabaigai, bet net ir toji buvo aiški anksčiau nei įvyko.

Tai va, užsidėjau dar vieną pliusą prie mėgstamų aktorių filmografijų, pamačiau, dėl ko visas tas sujudimas buvo, na, ir pripažinsiu, kad kaip pramoginis, visgi yra neblogas ir nepasakyčiau, kad prailgo.

6/10

776> Mar Adentro / The Sea Inside / Jūros gelmėse (2004)


jbardem_maradentro_001Rež.: Alejandro Amenábar
Vaidina: Javier Bardem, Belén Rueda, Lola Dueñas
2004 m., Ispanija, Prancūzija, Italija, 125 min
Žanras: biografinė romantinė drama.
imdb nuoroda čia.

Ramonas Sampredo yra paralyžuotas, jis tegali pajudinti kaklą ir galvą. Nuo įvykio, pakeitusio jo gyvenimą praėjo 28-eri metai. Jį prižiūri jo brolio šeima. Tačiau Ramonas siekia teisme pasiekti tai, kad būtų įteisinta eutanazija ir jis galėtų palikti šį pasaulį.

Įsijungiau ir supratau, kad negalėsiu jo išjungti neužbaigusi, nors planavau kitaip. Tokia skaudi tema, tiek daug pateikiama argumentų ,,už” ir ,,prieš”. Ramonas net ir nėra kažkokiuose slaugos namuose, jį myli ir prižiūri jo artimieji. Tai ko jis čia skundžiasi ir trokšta mirti? Bet juk žmogui neužtenka vien to, kad juo kažkas rūpinasi. Ramonui padeda advokatė, kuri turi savo priežastį jam padėti, o ta priežastis sukelia ne ką mažiau neigiamų emocijų. Ašarojau viso filmo metu ne kartą. Rodos, taip nesunkiai šiam filmui pavykdavo sukelti kažkokias emocijas: šypsnį, ašaras. O dar daugiau sukeldavo minčių, kurios nepalieka iki dabar, praėjus dienai po peržiūros. Kėliausi mintyse su šiuo filmu, manau, kad dar ilgai ir nepradings iš galvos man jis. Net nesvarbu, kad turėjau savo nuomonę eutanazijos klausimu jau prieš įsijungdama, tai netenka prasmės, nes žiūrėk, tuoj pat susimąstai, kad gal visgi mano toji nuomonė yra klaidinga? Ir visgi, filmui baigiantis galutinai suvokiau, jog nežinau, kas turi nutikti, kad mano nuomonė pasikeistų kitaip.

Gražus filmas apie talentingą žmogų, kuris, beje, gyveno realiai. Įdomus, prikaustantis prie ekrano, nori nenori imi ,,sirgti” už veikėjus, taip norėjosi, kad jiems sektųsi. O paskutinį pusvalandį vietomis vos mačiau vaizdą, nes pro ašaras tiesiog sunku buvo įžiūrėti. Taip, emocionali aš.Bet ir kino juosta būtent tokia: stipri, emocionali, turinti spalvingus veikėjus. Ir galiausiai, klausimas: jei tu myli žmogų, ar padėtum išpildyti jo didžiausią troškimą?

9/10

761> La Cara Oculta / The Hidden Face / Paslėptas veidas (2011)


8b3fd584e4e67cb4342b0e65d3eef538Rež.: Andrés Baiz
Vaidina: Quim Gutiérrez, Martina García, Clara Lago
2011 m., Ispanija, Kolumbija, ispanų k., 97 min
Žanras: mistinis trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Aš manau, kad bent jau girdėję apie šį filmą esate. Milijoną kartų minėtas vienoje facebook filmų grupėje kaip viena geriausių, įdomiausių kino juostų, dar ir aplinkinių siūlytas ne kartą – tai, kaip neretai būna, mane ilgą laiką skatino vengti šio filmo. Juolab, kad žinojau, jog geriausia nieko (ar beveik nieko) nežinoti apie siužetą, o deja deja, nemaža dalis komentatorių vis užsimiršta ir parašo: ,, tai koks gi ten filmas, kuriame…” ir t.t. Bet pagaliau ir aš būsiu jį pamačiusi.

Nieko nereikalingo nespoilindama pasakysiu, kad pradžia atrodo kaip koks kone siaubo filmas. Po to, kai su vyru išsiskiria jo mylima moteris tiesiog palikdama vaizdo įrašą, jis po kiek laiko užmezga naujus santykius. Naujoji simpatija vyriškio namuose ima girdėti keistus garsus, matyti, rodos, neįmanomus reiškinius.

Taigi, gal būtų buvęs didesnis ,,vau”, jei nebūčiau tos svarbios paslapties žinojusi, bet kita vertus, tai skatino mane tik dar labiau spėlioti, kaip viskas pasibaigs, kurti įvairius scenarijus. Idėja puiki, nėra čia ko ir kalbėti apie tai. Įdomi, vis šis tas naujo ir nematyto, tiesa, turėdama pakankamai lakią vaizduotę po pusės filmo visiškai nuspėjau pabaigą – bet kino juostai pasibaigus tiesiog liko džiaugtis, kad būtent šį pabaigos variantą pasirinko, nes nesakykit, ji puiki.

Visgi pats siužeto vystymas man nebuvo kažkoks didelis tobulas dalykas. Pats siužeto išdėstymas rodant nenuosekliai man patiko, taip sukuriama ir įtampos, ir mįslių, ir daugybę klausimų apie tai, kas čia vyksta. Visgi, nežinau, gal tik mane vieną, bet nuoširdžiai erzino naujoji to vyro mergina, kuri beveik visą laiką prausėsi/maudėsi/vaikščiojo su rankšluosčiu ir šlapiais plaukais. Argi nėra kitos veiklos, kuria galima užsiimti? Kitas minusas – visiškai nepajutau laiko tėkmės. kiek laiko truko ši istorija? Apskritai, kaip čia taip lengvai toji naujoji mergina atsikraustė kone kitą dieną po susipažinimo? Ar po keleto dienų tai įvyko? Kažkaip tas laikas paskendo rūke. 7/10

Ir dar, kadangi filmas vyksta ispanų kalba, siūlau rinktis kad ir angliškus titrus, kurie, manau, bus daug tikslesni nei mėgėjiškas lietuviškas vertimas, kuriame nelogiškumų tiek daug, kad nė nesuvokiu, kaip įgarsinantys (lygiai taip pat tie, kurie titrus kuria) nepastebi, kad logikos trūksta ne tik tame, kad skiriasi lietuviško ir ispaniško žodžių reikšmė (nors ji turi reikšt tą patį), bet ir kai kuriuose sakiniuose, kur bandai pagauti mintį, bet taip ir nesiseka.

742> Breaking the Waves / Prieš bangas


breaking the wavesRež.: Lars von Trier
Vaidina: Emily Watson, Stellan Skarsgård, Katrin Cartlidge
1996 m., Danija, Švedija, Prancūzija, Olandija, Norvegija, Ispanija, Islandija, 159 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Filmas prasideda taip, kaip didžioji dalis baigiasi: vestuvėmis. Janas ir Besė – įsimylėję vienas kitą, nepaisant to, kad jaunosios artimieji į Janą ir jo draugus žiūri kreivokai. Tačiau vieną dieną Besė turi kuriam laikui atsisveikinti su dirbti išvykstančiu vyru. Negalėdama pakęsti išsiskyrimo, moteris kasdien meldžiasi, kad Janas grįžtų. Ir jis grįžta. Deja, jo būklė nekokia. Besė ima ne tik kaltinti save dėl to, kas nutiko, bet ir svarstyti Jano išsakytą prašymą.

Iš dabartinės pozicijos, sakyčiau, kad man šis filmas yra antras pagal įdomumą iš L. von Trier matytų kino juostų iš karto po Dancer in the Dark, priklausančio tai pačiai trilogijai kaip ir Breaking the Waves (anot imdb.com, trečiasis The Golden Heart trilogijos filmas yra The Idiots), nepaisant to, kad kažkada 9-etu įvertinau Dogvilį. Pastarasis nesukėlė tiek emocijų kiek pirmieji du paminėtieji, nesugraudino ir neapkrėtė tokia niūria nuotaika. (Bet Dogvilis ne ką mažiau vertas peržiūros – dėl to neabejoju).

Tai buvo pirmasis Emily Watson vaidmuo didžiajame ekrane. Ir iš karto sėkmingas: už Besės vaidmenį ji buvo pirmąsyk nominuota Oskarui, Auksiniam gaubliui, BAFTA ir dar keliems apdovanojimams. Jos indėlis į filmą yra neabejotinai didelis: juk visos 2 h 40 min sukasi daugiausiai apie jos vaidinamą personažą. Besė užaugo apsupta giliai tikinčių, konservatyvių žmonių. Matyt norėdama pajausti laisvę ji ir įsimylėjo visišką priešpriešą. Ji pasižymi įdomiu bendravimu su Dievu (kai būdama bažnyčioje kalba su juo, kalbėdama tiek už save, tiek už jį). Jos tikėjimo Dievas yra baudžiantis, kritikuojantis, ypač ryški scena, kai per rodomas laidotuves prie kapo stovi vyrai (moterims negalima ten būti) ir sako, kad mirusysis puvo nuodėmingas ir keliaus į pragarą. Taigi, lygiai toks pats jis ir jos dialoguose, dėl to klausytis būna ir įdomu, ir tuo pačiu sunku bei skaudu. Besės emocingi protrūkiai, aplinkinių požiūris į juos (kad tai nėra normalu, kad tai – liga, kurią reikia gydyti), o galop ir jos veiksmai kuo toliau, tuo labiau apsunkino žiūrėjimą, nes blogomis emocijomis užsikrėčiau gan greitai. Kaip norėjosi ne kartą paprašyti jos sustoti, ilgiau pagalvoti, bet tuomet matydavau priežastis, kodėl ji taip elgiasi, kas ją skatina, suprasdavau, kad tas ilgesnis pagalvojimas nelabai jai ir padėtų. E.Watson vaidyba įtikino nuo pat pirmos iki paskutinės minutės. Stellan Skarsgård lieka antraeilis, nublanksta prieš savo kolegę, tačiau jo vaidinamas personažas taip pat sukelia dvejopų jausmų, nepalieka abejingos.

O siužetas – iš pradžių lengvas, vietomis keliantis šypsnį, bet vis labiau tamsėjantis ir slegiantis. Būtent, slegiantis – ir yra tas žodis, kuris bene geriausiai išreiškia šį (o gal ir kitus šio režisieriaus) filmą. Jei keliai, kuriais vaikščioja personažai, būtų bėgiai, tai žiūrėdama kino juostą, nesyk norėčiau pakeisti jų kryptį. Galbūt tada viskas būtų baigęsi kitaip? Kaip ir minėjau, vietomis sugebėjo ir sugraudinti, o išjungus pasiliko toji slogi nuotaika. Filmo pastatymas, rodos, toks paprastas, kone buitinis daugelyje scenų, bet tai ir sukuria tikroviškumą, nėra dirbtinumo nei vaidyboje, nei dialoguose, nei aplinkoje. Ir galiausiai, tiesiog neįmanoma nepastebėti, kaip puikiai pritaikytas muzikinis takelis.

8/10