Archyvas

Posts Tagged ‘Ispanija’

975> The Promise / Pažadas (2016)


Dramų gerbėjams. Atrodo, reikia jau tą pabrėžti, kai retai ką rimtesnio įsijungiu (bus dar ir T. Malick, taip kad visai dar neapleidau ir tokio kino).

Istorinė drama apie vykdytą armėnų tautos genocidą. Pasirodo, iki dabar turkai nepripažįsta to, todėl daug visokio šaršalo galima rasti, susijusio su šiuo filmu. Tai paveikė ir imdb vertinimą – pamenu, filmas buvo parodytas dar tik festivaliuose, o imdb puikavosi jau kelios dešimtys vertinimų ir dauguma jų – vienetai. Po to, be abejo, daugelis vien dėl atsvaros įvertino dešimtukais (apžiūrėti galima čia) ir taip įvertinimas tapo maždaug toks, kokį ir norėtųsi duoti man pačiai. 6/10.

Solidi aktorių komanda (Christian Bale, Oscar Isaac), graži vizualinė pusė (vaizdai, kostiumai) – tai neabejotinas pliusas. Visgi pati istorija – pernelyg ištempta ir neretai užgožiama skysto meilės trikampio. Ir tik antroji filmo pusė, kai jausmai, kiek įmanoma (taigi, ne visai), nustumiami į šoną, o pirmą planą pastatoma istorinė filmo dalis, kuri skaudi, emociškai sunki, galop galima lengviau atsipūsti ir stebėti kur kas įdomesnę siužetinę liniją. O ir pabaiga patiko kur kas labiau, nes jau bijojau Pearl Harboro lemties.

Kiek blankokas, kad ilgiau atminty pasiliktų. Ir kas įdomiausia – ne pagrindiniai veikėjai labiausiai įstrigo, o O. Isaac vaidinto personažo draugas turkas.

Tai ir rekomenduočiau – istorinių dramų, kur visai dėmesio skirta romantiniams jausmams, mėgėjams.

Reklama

954> A Monster Calls / Septynios minutės po vidurnakčio (2016)


Rež.: J.A. Bayona
Vaidina: Lewis MacDougall, Sigourney Weaver, Felicity Jones
2016 m., JAV, Didžioji Britanija, Ispanija, 108 min
Žanras: fantastinė drama
imdb nuoroda čia

Puiki knyga, kurią rekomenduoju perskaityti. Išgirdusi, kad bus ir filmas, apsidžiaugiau, bet kai jis pasirodė, noras pažiūrėti ir dingo. Įsijungiau netikėtai, kai reikėjo surasti kažką, ko ne tik aš, bet ir draugė nebūtų mačiusi. Rezultatas gavosi toks, kad draugė praverkė dalį filmo, o aš taip ir likau nė kiek nepaveikta. Bet čia vėlgi besitęsianti mano keista būsena matyt, kai filmai nebeišjudina nieko viduje.

Berniuko mama sunkiai serga, jis privalo apsigyventi pas močiutę. Ir štai jį ima lankyti monstras, kuris jam pasakoja istorijas. Tačiau iš tiesų į visą šią istoriją galima pažvelgti visai kitaip, t.y. susieti monstrą, jo veiksmus su berniuku, jo pasąmone ir kt. Viskas priklauso nuo to, kaip į viską pažiūrėsite.

Vietomis gal kiek baugokas, vietomis atrodo kaip pasaka, liūdnas filmas, bet gražiai pastatytas.

6/10

883> Relatos salvajes / Wild Tales / Šiuolaikiniai žvėrys (2014)


Relatos-SalvajesRež.: Damián Szifrón
Vaidina:  Darío Grandinetti, María Marull, Mónica Villa
2014 m., Argentina, Ispanija, 121 min
Žanras: komedija, drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Pernai pretendavęs gauti ,,Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje bei susišlavęs visą krūvą kitokių apdovanojimų, paliko išties neprastą įspūdį. Filme rodomos 6 nesusijusios istorijos ir rasti nors vieną patinkančią tikriausiai galėtų kone kiekvienas.

Šis filmas – tikra žanrų maišalynė. Toji istorija, kur rodoma apie du kelyje susitikusius vyriškius, man net ir siaubo filmą priminė. Ir beje, ši istorija man – viena įdomiausių. Maloni, paprasta ir mistikos prieskonį turintis pirmasis pasakojimas, vykstantis lėktuve, nuteikė nuo pradžių geram filmui. Sakykim, jei pirmoji istorija būtų buvusi apie vyriškį, kuris norėjo priešintis korupcijai, arba apie padavėja dirbusią moterį, ūpas būtų iš karto nukritęs. Šios dvi ir dar toji apie tai, kaip tėvas bandė sūnaus kailį gelbėti, paliko mažiausią įspūdį ir todėl bendras įvertinimas kiek krito. Tačiau jos nebuvo blogos: nors nuobodesnės už kitas, bet kiekvienos kulminacija buvo ,,kažkas tokio“. Ne tik siužetiškai, bet ir vizualiai jos atrodė itin efektingai. Likusios trys istorijos (du vyrai kelyje, įvykis lėktuve bei finalinė – vestuvės) buvo tiesiog puikios. Apie įvykį lėktuve jau užsiminiau. Du vyrai kelyje, kaip irgi jau rašiau, atrodė kaip siaubo filmas, su įtampa, o tuo pačiu ir itin komiškas. Vestuvių dalis, kuri buvo tikriausiai ilgiausiai besitęsusi istorija (pusę valandos), yra visiškas nr. 1. Tragikomedija kuo tikriausia, visą laiką prasijuokiau iš situacijų, spalvingų ir nenuspėjamų personažų. Nors tragikomiškumo netrūko ir kitoms istorijoms. Finalinei daliai palikti vestuvių segmentą buvo išties puiki idėja.

Ilgai atidėliotas, malonus atradimas. Tą dalį apie vestuves peržiūrėčiau dar nesyk. 7/10

862> Infancia clandestina / Clandestine Childhood (2011)

rugpjūčio 17, 2015 Komentarų: 2

infancia

Intarpas prieš atsiliepimą apie paskutinį matytą filmą. Pasirodo prieš keletą dienų šiam tinklaraščiui suėjo ketveri. Ketveri metai, kiek daugiau nei tūkstantis įrašų – negaliu sakyti, kad tinklaraštis apleistas. Ir visgi per artimiausius kelerius metus neplanuoju naujo tūkstančio prirašyti. Sulėtėjo filmų žiūrėjimo tempai. Bet smagu, kad kažkas užsuka ir be manęs perskaito įrašus. Nors seniausius norisi slėpti po devyniais užraktais. Bet juk senstame ir mokomės.

Rež.: Benjamín Ávila
Vaidina: Natalia Oreiro, Ernesto Alterio, César Troncoso
2011 m., Argentina, Ispanija, Brazilija, 112 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

2013-ais Argentina šį filmą siuntė kaip pretendentą į Oskaro statulėlę užsienio filmo kategorijoje. Filmas į trumpąjį sąrašą nepakliuvo, tačiau savo šalyje jis, anot Wikipedijos, labai populiarus. Tai istorinė drama, nukelianti į 1979-uosius. Sukilėliai, revoliucionieriai nusiteikę prieš Argentinos diktatūrą yra gaudomi, o vėliau – kankinami arba žudomi. Pagrindinis veikėjas, iš kurio pozicijos viskas ir rodoma – berniukas, kuris su tėvais turi slėptis po netikromis tapatybėmis ir saugotis aplinkinių. Filme parodomas šeimos gyvenimas, berniuko blaškymasis tarp tiesų, kurios sakomos jo šeimoje ir to, kas teigiama ar ko reikalaujama mokykloje, dar įsimaišo vaikiška meilė.

Iš esmės filmas neblogas. Paliko gerą įspūdį kai kurie techniniai sprendimai, kinematografija pasirodė gan stipri. Siužetas visgi vangokas ir nuspėjamas. Nieko naujo neparodyta, sudėliotas kaip eilinis istorinis filmas panašia tematika, vietomis nuobodokas, vietomis įtraukiantis.

Jei kas skaitote ir pagrindinę informaciją, kurią pateikiu pradžioje, greičiausiai nustebsite išvydę Natalijos Oreiro pavardę. Aišku, jei dabar esate paaugliai ar vaikai, ši pavardė jums nieko nesakys, bet mano kartai (man dvidešimt su trupučiu) ji kelia nostalgiją. Ką čia nostalgiją – mano namuose yra krūva jos plakatų ir netgi kompaktinis diskas. Iki šiol ji man viena gražiausių moterų, o šiame filme paaiškėja, kad tas grožis vis dar išlikęs. Tad kodėl turėtumėte nustebti? Nes paprastai ji matoma muilo operose. Nors praeity esu mačiusi keletą vaidybinių filmų (kodėl, tikriausiai jau supratote, plius, jie buvo netgi per televizorių rodomi. Kas yra kiek keista, nes neholivudą rodo retokai), bet dabar suaugėliškom akim galėjau įvertinti jos vaidybą. Ir man ji patiko, nepastebėjau, kad kas kliūtų. Berniuką vaidinęs aktorius ne visada įtikindavo, o labiausiai patiko jo dėdę vaidinusio aktoriaus vaidyba (nors ne tik vaidyba, bet ir personažas).

Daugiau nelabai ką turiu pasakyti apie šį filmą. Toks išsitrinantis iš atminties jau po dienos ar dviejų.

5/10

850> Venuto al mondo / Twice Born / Gimę mylėti (2012)


Venuto-al-mondopix-300x225Rež.: Sergio Castellitto
Vaidina: Penélope Cruz, Emile Hirsch, Adnan Haskovic,
2012 m., Ispanija, Italija, 127 min
Žanras: romantinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Tai filmas, pasakojantis meilės istoriją karo fone. Skamba gražiai ir įdomiai. Gyrė aplinkui visi, kurie tik netingėjo. Tad nejučia ir pati įsijungiau, tikėdamasi, kad gal pagaliau galėsiu parašyti geresnį balą nei paskutiniu metu įpratau rašyti. Kurgi ne.

Stiprioji šio filmo pusė – pagrindinė aktorė. Fantastiška Penelope Cruz puikiai perteikė pradžioje – įsimylėjusios, vėliau – kenčiančios moters įspūdį. Iš tikrųjų, siužetinė linija, susijusi su jos begaliniu noru pastoti, buvo vienintelė, kuri graudino. Ir graudino būtent P. Cruz rodomos emocijos. Kiti aktoriai nusileido jai nemažai, gal kiek ryškesnis Adnan Haskovic. Bet ryškumo iš pagr. vyrišką vaidmenį atlikusio Emile Hirsch norėjosi daugiau – man jo vaidinamas personažas buvo absoliučiai neperprantamas, trūko aiškesnio jo jausmų rodymo. Neretai jo vaidyba mane erzino, nemačiau tarp jo ir P. Cruz vaidinamų personažų abipusės stiprios meilės, kurią lyg ir stengėsi parodyti.

Kulminacinė dalis, pabaiga – išties neblogai, taip rimtai, kiek netikėtai, tačiau nepersūdant užbaigta ir išaiškinta. Tačiau filmo metu vietomis buvo nebeaišku, į ką autorius koncentruojasi. Pradžia – lyg ir romantinis filmas, viskas puiku, gal kiek per greita, pirmoji jų naktis apskritai kiek sutrikdė – tas jo įsiveržimas, jos priešinimasis (?), galiausiai – ,,dabar tu jau tikrai mano“ (netiksli citata) – per daug pasirodė savinimosi, grubumo. Vėliau daug dėmesio skiriama pagr. veikėjos negalėjimui susilaukti vaikų. Kaip minėjau, ši tema buvo graudi, įtikinančiai pateikta, gan neprastai išplėtota: skausmas, poros santykiai, lūkesčiai ir jų neišsipildymas. Galiausiai, rodos, buvo prisimintas karas – iki tol tai tebuvo kuo tikriausias fonas – nereikalingas ir nereikšmingas pagrindinei siužetinei linijai. Tik vienas kitas dialogas, susijęs su tuo buvo. O einant pabaigos link buvo tarsi prisiminta, kad o, čia juk karas, reikia ir jį parodyti. Čia nutrūksta ir meilės istorija, tampa nebeaišku, kokie pagr. poros tarpusavio santykiai apskritai, kiek jie abipusiai, o kiek – vienpusiai, net nebesiimama jų nagrinėti, parodyti, koks santykis tarp jų buvo prieš išsiskiriant. Jie abu tarsi pasimeta kituose įvykiuose, kurie rodomi greitai, nesigilinant – vienas, du ir štai, jie jau skirtingose šalyse (kad jie nebe kartu, aišku nuo pat pradžių, todėl negalvokite, kad atskleidžiau tą, ko nederėtų žinoti pradedant žiūrėti). Ką jau kalbėti apie naują vyrą, kuris atsiranda Džemos gyvenime, sakyčiau, net per greitai, ypač, jei jos meilė Diegui buvo tokia jau stipri, kaip filme rodoma. Jei pradžioje intriga buvo keliama po truputį einant praeities prisiminimais tam, kad išaiškėtų žiūrovams, kas nutiko Diegui (ir kaip skurdžiai galiausiai tai pateikta), galiausiai pasirodo, kad toji intriga – tokia bereikšmė (taip atrodo dėl sprendimo atsakymui į šį klausimą, kuris kyla tikrai ne vienam žiūrinčiajam, skirti tiek mažai dėmesio, o ir, kaip minėjau, pateikimas skurdokas), nes atskleidžiama kur kas didesnė paslaptis, kuri, tiesa, kiek nuspėjama, kiek nelabai.

Susumuojant, filmo kinematografija yra neprasta, puiki P. Cruz vaidyba bei įtaigiai išplėtota negalėjimo susilaukti vaikų tema yra tai, dėl ko šį filmą žiūrėti verta ir kodėl visiškai nesinori jo ,,nurašyti“. Visgi ši Diego ir Džemos istorija manęs iki galo neįtikino, nejaučiau chemijos tarp jų, be to, atrodė, kad kūrėjai blaškėsi nežinodami, ką nori parodyti

7/10

831> Mama / Mama (2013)


mama-annabel-and-lucasRež.: Andrés Muschietti
Vaidina: Jessica Chastain, Nikolaj Coster-Waldau,
2013 m., Kanada, Ispanija, 100 min
Žanras: siaubo
imdb nuoroda čia.

Anabelė ir Lukas pasiima auginti dvi Luko dukterėčias, kurios penkerius metus gyveno vienos miške. Tačiau ima kilti abejonė, ar jos išties buvo vienos.

Tikiu, kad jei mėgstate siaubo filmus, šį jau žiūrėjote. Iš ko tas tikėjimas? Matyt iš to, koks širšalas ilgą laiką socialiniuose tinkluose, įvairiuose internetiniuose puslapiuose buvo dar ilgą laiką po jo pasirodymo, dar ir dabar jį daug kas mini kaip vieną geriausių matytų siaubo filmų. Prisipažinsiu, manęs jis netraukė nors tu ką. Ir nebūčiau aš jo žiūrėjusi, jei atsitiktinai nebūčiau pamačiusi, kad jame vaidina mano mylimas Nikolaj Coster-Waldau, o paskutiniu argumentu tapo pastaruoju metu taip pat dėmesį patraukianti Jessica Chastain.

Bet pažiūrėjau ir nesupratau, kodėl visi taip ,,alpsta“ dėl šio filmo. Taip, jis tamsus, niūrus, siužetas vietomis netgi labai neprastai išvystytas. Atmosfera sukurta tinkamai, o vietomis buvo noras nusukti akis, kai atrodydavo, kad tuoj kažkas baisaus pasirodys ekrane. Bet vėliau kažkaip to noro nusukti akis neliko, nes pasirodė, kad nebaisūs tie lindimai. O ir apskritai nelabai mėgstu tokių padarų, kurie labiau nustebimą kelia, o ne baimę. Ir visgi, siužetas yra nuspėjamas, daug įvairių klišių, istorija girdėta daug kartų, tik vaidino kiti aktoriai ir kūrė kiti žmonės. Girdėjau nemažai liaupsių pabaigai, bet net ir toji buvo aiški anksčiau nei įvyko.

Tai va, užsidėjau dar vieną pliusą prie mėgstamų aktorių filmografijų, pamačiau, dėl ko visas tas sujudimas buvo, na, ir pripažinsiu, kad kaip pramoginis, visgi yra neblogas ir nepasakyčiau, kad prailgo.

6/10

776> Mar Adentro / The Sea Inside / Jūros gelmėse (2004)


jbardem_maradentro_001Rež.: Alejandro Amenábar
Vaidina: Javier Bardem, Belén Rueda, Lola Dueñas
2004 m., Ispanija, Prancūzija, Italija, 125 min
Žanras: biografinė romantinė drama.
imdb nuoroda čia.

Ramonas Sampredo yra paralyžuotas, jis tegali pajudinti kaklą ir galvą. Nuo įvykio, pakeitusio jo gyvenimą praėjo 28-eri metai. Jį prižiūri jo brolio šeima. Tačiau Ramonas siekia teisme pasiekti tai, kad būtų įteisinta eutanazija ir jis galėtų palikti šį pasaulį.

Įsijungiau ir supratau, kad negalėsiu jo išjungti neužbaigusi, nors planavau kitaip. Tokia skaudi tema, tiek daug pateikiama argumentų ,,už“ ir ,,prieš“. Ramonas net ir nėra kažkokiuose slaugos namuose, jį myli ir prižiūri jo artimieji. Tai ko jis čia skundžiasi ir trokšta mirti? Bet juk žmogui neužtenka vien to, kad juo kažkas rūpinasi. Ramonui padeda advokatė, kuri turi savo priežastį jam padėti, o ta priežastis sukelia ne ką mažiau neigiamų emocijų. Ašarojau viso filmo metu ne kartą. Rodos, taip nesunkiai šiam filmui pavykdavo sukelti kažkokias emocijas: šypsnį, ašaras. O dar daugiau sukeldavo minčių, kurios nepalieka iki dabar, praėjus dienai po peržiūros. Kėliausi mintyse su šiuo filmu, manau, kad dar ilgai ir nepradings iš galvos man jis. Net nesvarbu, kad turėjau savo nuomonę eutanazijos klausimu jau prieš įsijungdama, tai netenka prasmės, nes žiūrėk, tuoj pat susimąstai, kad gal visgi mano toji nuomonė yra klaidinga? Ir visgi, filmui baigiantis galutinai suvokiau, jog nežinau, kas turi nutikti, kad mano nuomonė pasikeistų kitaip.

Gražus filmas apie talentingą žmogų, kuris, beje, gyveno realiai. Įdomus, prikaustantis prie ekrano, nori nenori imi ,,sirgti“ už veikėjus, taip norėjosi, kad jiems sektųsi. O paskutinį pusvalandį vietomis vos mačiau vaizdą, nes pro ašaras tiesiog sunku buvo įžiūrėti. Taip, emocionali aš.Bet ir kino juosta būtent tokia: stipri, emocionali, turinti spalvingus veikėjus. Ir galiausiai, klausimas: jei tu myli žmogų, ar padėtum išpildyti jo didžiausią troškimą?

9/10