Archyvas

Posts Tagged ‘Italija’

982>Perfetti sconosciuti / Perfect Strangers / Tobuli melagiai (2016)


Grupė draugų susitinka vakarienės vieno iš jų namuose. Besišnekučiuojant gimsta idėja: visi turi sudėti savo telefonus ant stalo ir, jei tik kas parašo ar paskambina, būtina perskaityti žinutę garsiai/atsiliepti prie visų. Prasidėjusi visai nekaltai pramoga ima atskleisti daug paslapčių, kurios saugomos ir nuo pačių artimiausių žmonių.

Seniai jau buvau susidomėjusi šiuo filmu, bet nei ūpo, nei dar kažko nebuvo žiūrėti, tada ir primirštas buvo, o galop vėl pamačiau ir supratau, kad kada, jei ne dabar. Lieka prisidėti tik prie pagyrų – ir smagus, ir liūdnas, ir įtraukiantis. Po to rekomendavau kitiems žmonėms, kas peržiūrėjo, tai dėkojo už rekomendaciją.

Be abejo, dėl savo tematikos jis ir aktualus, ir realistiškas. Ko tik neturime savo telefonuose, apie ką tik nesusirašinėjame ar dėl kokios priežasties tik nesusiskambiname. O kiek visko girdėję (o kai kas gal ir patyrę) esam apie tai, kaip nepasitikintys artimieji tikrina telefonus, ieško įtartinų susirašinėjimų, telefono numerių, nuotraukų. Kadangi tai filmas su ribotu laiku (viena vakarienė), šiek tiek hiperbolizuokime viską (t.y. padarykime taip, kad tų paslapčių būtų užtektinai intrigai išlaikyti) ir gausime Perfect Strangers.

Įdomu stebėti personažų bendravimą, jų reakcijas, kai kurių netgi skausmingą buvimą tarp žmonių, tarp kurių nesijaučia gerai. Paslapčių vis daugėja, jos tampa vis didesnės, emociškai stipresnės, vis labiau skaudinančios kitus žmones, o pabaiga – puiki, kad ir po to pagalvojau, jog visai norėtųsi visgi kitokios, bet labiau dėl to, kad gaila man tų veikėjų buvo.

8/10

Reklama

977> Raw / Grave / Šviežiena (2016)


Ką aš galiu pasakyti. Sėkmingi metai, kai kalbu apie peržiūrėtus siaubo filmus. Dar vienas to pavyzdys – Raw (imdb). Net nepasakysiu, kas būtent pagaliau privertė susirasti jį ir peržiūrėti, bet džiaugiuosi, kad pagaliau tai padariau.

Filmas apie tėvų augintą kaip vegetarę merginą, išvykusią studijuoti ir ten per krikštynas priverstą suvalgyti gabalėlį mėsos. Ir tuomet prasideda visa velniava, nes ji supranta negalinti gyventi be šviežios mėsos. Ir ne bet kokios, o žmonių.

Kaip daug kur teko skaityti, tai ne tik siaubo filmas, bet ir paauglės brendimo drama. Justine išvyksta studijuoti, apsigyvena studentų bendrabutyje. O čia žmonės gyvena linksmai (įsivaizduokite stereotipinį barako vaizdą, tik gal dar kelissyk padidintą. Nors kas žino, gal kitur, kur man neteko gyventi, ir taip pasitaikydavo/pasitaiko), dalijasi gyvenamąja erdve su biutioku gėjumi, baliai festivaliai, noras pritapti prie kitų, priklausyti masei, kad tik ramiau gyventi būtų ir kt. Tad nenuostabu, kad žiūrint ne tik pasišlykštėjimas kyla, bet ir kiti jausmai, susiję su veikėjų neteisingais pasirinkimais, net ir liūdna vietomis.

Apie tai, kad bijantiems visokių mėsiškų vaizdų žiūrėti neverta, tikriausiai nereikia sakyti, nes iš aprašymo aišku, apie ką filmas. Nors. Tai ne ta kino juosta, kuriai svarbu parodyti visko kuo daugiau, kuo atviriau ir kuo baisiau. Daug reikšmės čia turi pati istorija, jos vystymas, kuriama keistoka, šiokią įtampą laikanti nuotaika. Tiesa, kai kada ir nuobodoka pasidarydavo, bet gal tiesiog ne mano skoniui n laiko filmo metu stebėti vakarėlyje šokančius žmones, na, ir jei nebūtų visos tos esminės situacijos, tikriausiai nebūtų labai į ką ir žiūrėti, nes erzino sesers požiūris, pamokslai į viską.

Kulminacijos laukti baisiai nesmagu, nes kai nujauti, kas galop įvyks, bet visai to nenori, tai ir norisi kuo toliau nustumti, kad tik kuo mažiau emocijų būtų, bet kur jau – įvyksta tai, kas turėjo įvykti, emocijos irgi ima veržtis, bet kas belieka – tik stebėti atomazgą, gal dar kiek paburbėti, imti galvoti apie kiek nelogiškus momentus, bet galop pasakyti, kad o taip, man patiko. Pavadinimas šviežiena – lyg ir apie mėsą, bet man ir pats filmas – šviežiena, kažkas kiek kitokio, bet užtat ir patraukiančio dėmesį.

7/10

949> Au revoir les enfants (1987)


Rež.: Louis Malle
Vaidina:  Gaspard Manesse,
Raphael Fejtö
1987 m., Prancūzija, Vokietija, Italija, 104 min
Žanras: karinė drama
imdb nuoroda čia.

Šis tas rimtesnio. Drama, nukelianti į Antrojo pasaulinio karo metus, Prancūzijos internatinę mokyklą, kur gyvena ir mokosi berniukai, prižiūrimi kunigų. Atvykęs naujokas po truputį išsiaiškina didelę su bendramoksliu susijusią paslaptį, kuri saugoma visos mokyklos bendruomenės.

Nominuotas dviems Oskarams, turintis neprastą balą imdb ir visai netyčia kažkur pastebėtas bei susirastas, o galop peržiūrėtas, bet visgi lūkesčių nepateisinęs filmas. Istorija jautri, vieną tų gražių, bet liūdnų, susijusių su karo absurdu ir visomis bereikšmėmis mirtimis. Tik man kažkaip prailgo, emocijų irgi nebuvo kažkokių ryškesnių, nors atrodo, kad seniau ramiai tokios tematikos filmų tiesiog nepavykdavo peržiūrėti. Arba senstu, arba išties kažkaip silpnokai man viskas pasirodė.

6/10

943> Wonder Woman / Nuostabioji moteris (2017)

rugpjūčio 25, 2017 Parašykite komentarą

Rež.: Patty Jenkins
Vaidina: Gal Gadot, Chris Pine, Robin Wright
2017 m., JAV, Kinija, Honkongas, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Naujoji Zelandija, 141 min
Žanras: veiksmo, nuotykių, fantastinis, mokslinė fantastika
, karinis
imdb nuoroda čia

Po nežinia kiek laiko apsilankiau kino teatre (tai, įtariu, buvo liepą, rugpjūtį irgi teko, bet apie tai kada nors kitąsyk). Ėjau labiau dėl kompanijos, nes Wonder Woman nebuvo tas filmas, kurį baisiai norėjau pamatyti. Visgi tikėjausi, kad tai bus tiesiog neprastas pramoginis filmas, apkrautas spec. efektais, kurie dideliame ekrane gerai žiūrėsis, ir tiek. Iš tikrųjų, lūkesčius ir išpildė, nes ko tikėjausi, tą gavau. Nors ir supratau, kad namuose žiūrėdama būčiau įvertinusi prasčiau.

Amazonių princesė, kurią treniravo būti kovotoja, sutinka leistis kartu su į salą, kurioje gyvena tik Amazonės, atklydusiu kareiviu į žmonių pasaulį, kur vyksta karas.

Viso filmo metu galvojau tik apie tai, kokia G. Gadot graži, kaip jai tiko visi kostiumai ir pats vaidmuo, nes ji ir graži, ir tuo pačiu gebėjo spinduliuoti stiprybę, kurio taip reikia tokiam personažui. Aišku, meilės linija skystoka, kad ir baisiai vaikiška, bet užtat moteriškam kolektyvui buvo ko paliūdėti. Spec. efektai gan smagūs, kovos irgi, siužetas – nuspėjamas, neapsieita be klišių, nereikalingų, bet tokiam filmui būtinų (?) sutapimų. Visgi filmas visai neprailgo, nors kažko po savęs ir nepaliko.

7/10

885> Hotel Rwanda / Ruandos viešbutis (2004)


Hotel RwandaRež.: Terry George
Vaidina: Don Cheadle, Sophie Okonedo, Joaquin Phoenix, Jean Reno, Nick Nolte
2004 m., JAV, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Pietų Afrika, 121 min
Žanras: karinė istorinė drama
imdb nuoroda čia.

Anotacija tai kaip ir viską pasakanti, tad galit praleisti šią pastraipą, jei nenorit žinoti, apie ką. Kai Ruandoje kyla revoliucija, penkių žvaigždučių viešbučio vadybininkas Polas mėgina apginti savo šeimą. Bet pamatęs, kad visas pasaulis abejingas Ruandoje vykstančioms skerdynėms, Polas savo viešbutyje priglaudžia virš 1200 tutsių ir hutų pabėgėlių.

Tikrais įvykiais paremtas, kokybiškai pastatytas, jautri tema, centre – paprastas žmogus, kuris pasiryžta padaryti viską, kad apsaugotų visai nekaltus žmones nuo mirties. Žinoma, karts nuo karto rodomi žiaurūs, nemalonūs vaizdai (kraujas, lavonai ir kt.), o taip pat nepamirštama ir kiek saldesnių momentų, kai pagrindinis veikėjas šnabžda meilės žodžius savo žmonai. Rodos, yra visko, kad filmas nepaliktų abejingų, kad dalis žiūrovų į šalį nepadėtų nosinės, o ašaros nespėtų nudžiūti peržiūros metu. Kad buvo pasiektas tikslas, t.y., kad žiūrovai neliko abejingi šiai istorijai, rodo ir geri įvertinimai, ir tai, kad neretas kino mėgėjas šį filmą įtraukia į vertų dėmesio kino juostų sąrašus.

Pati turėjau išsikėlusi nemažus lūkesčius, tai vienas tų filmų, kai net neįsijungusi jau pasiruošiu, kad artimiausias dvi valandas mano emocijos kaitaliosis pagal veikėjų išgyvenimus, o galop suprasiu, kad šiais metais tai galbūt geriausias matytas filmas. Tačiau kuo toliau, tuo skeptiškumas vis didėjo. Tai toli gražu nėra nei prastas, nei visiškai neįdomus filmas. Jis yra tvarkingas, turintis, rodos, viską, kas reikalinga gerai dramai (jau aukščiau minėjau visus punktus), žiaurių ir gražių scenų proporcija panaši, toks netgi sakyčiau tobulas ,,Oskarinis“ filmas. Na, žinot, kur tarsi yra viskas, ko gali norėtis, bet tuo pačiu yra jausmas, kad visgi ne viskas, kad kažko trūksta. Emocijas perimu lengvai, todėl ir kino juostas žiūrint mane pravirkdyt ar prajuokinti nėra sudėtinga (na, gal visgi prajuokinti sudėtingiau), tačiau šiam filmui taip ir nepavyko. Nesyk žvelgdavau, kiek dar liko filmo, kiek jau peržiūrėjau, dėmesys nukrypdavo į šalį, nes istorijai, kad ir kokia ji būtų puiki, nepasisekė išlaikyti dėmesio tiek, kad nesinorėtų atsitraukti nuo ekrano.

Bet pažiūrėti rekomenduoju vien todėl, kad sužinotumėte apie tokio žmogaus egzistavimą.

7/10

857> A Midsummer Night’s Dream (1999)


Midsummer-Night-Dream-1999Rež.: Michael Hoffman
Vaidina: Kevin Kline, Michelle Pfeiffer, Rupert Everett, Stanley Tucci, Calista Flockhart, Anna Friel, Christian Bale, Dominic West, David Strathairn, Sophie Marceau, Sam Rockwell
1999 m., Italija, JAV, Didžioji Britanija, 116 min
Žanras: fantastinė romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Pagal V. Šekspyro ,,Vasarvidžio nakties sapnas“ sukurtas filmas mano sąraše atsidūrė, žinoma, kaip vienas tų, kuriuose vaidina Ch. Bale ir todėl tiesiog privalau jį anksčiau ar vėliau pažiūrėti. Jei ne šis aktorius, kažin, ar galiausiai nebūčiau jo ištrynusi nė nebaigusi – kažkada ištvėriau keturiasdešimt minučių ir pažadėjau, kad grįšiu kada nors. Nes tai Ch. Bale filmas ir aš noriu pamatyti visus filmus, kuriuose jis vaidina. Iki galo. Žinau, kad tai gali skambėti kvailai, bet taip jau būna, kai norisi mylimo aktoriaus visas kino juostas pamatyti.

Galiausiai, po nežinau kiek mėnesių, įsijungiau jį prieš porą dienų ir, nors prireikė poros vakarų, kad įveikčiau, galiu pasakyti, kad laukti, kol filmas pagaliau įtrauks, buvo verta. Nors laukimas vietomis atrodė varginantis, o ir senovinė anglų kalba (buvo cituotos eilutės iš kūrinio) neprisidėjo prie kiek malonesnės peržiūros pradžioje. Po ilgo laiko užsinorėjau lietuviškų titrų, bet tokių ir su žiburiu nerasi, tad kai kurios eilutės taip ir liko neaiškios. Laimei, laikui bėgant nebereikėjo žiūrėti taip įsitempus – pripratau prie dažnai kartojamų įvardžių ir kitų sakinio dalių, kurios kiek skiriasi nuo dabartinės kalbos, ėmiau suvokti jų prasmę, tad peržiūra tapo lengvesnė. Negana to, ir pats siužetas tapo vis įdomesnis: buvo įdomu, kaip pasisuks viskas su įsimylėjėlių ketveriuke, ko pridarys nežemiškos būtybės, kokie dar kuriozai įvyks su aktorių grupe, o dar kažkaip pripratus, kad Šekspyras tragedijas rašo, nejučia mirčių ėmiau tikėtis, nors vis dėlto Vasarvidžio nakties sapnas – visai ne tragedija. Galiausiai likau ne tik sudominta, bet ir prajuokinta – pabaigoje rodytas spektaklis, virtęs parodija (ironijos taip pat rasti galima), sukėlė tiek daug teigiamų emocijų, kad net norėjosi numoti ranka į sunkią pradžią. Visgi, kai spektaklio įspūdžiai kiek sumažėjo ir galėjau objektyviau žiūrėti į tai, kaip patiko šis filmas, galutinis rezultatas liko toks, koks kokį parašysiu pabaigoje.

Kūrinio siužetas perkeltas į XIX a., todėl išvysite tai, ko Šekspyro laikais dar nebuvo – modernesnės technikos, dviračius. Tekstas sakomas eiliuotas, tad kalbai netrūksta teatrališkumo. Vaidyba – nebloga, nors ne visi personažai įtikino. Iš ryškesnių – Stanley Tucci paliko gerą įspūdį. Žiūrint į jo vaidmenis, atrodo, kad nėra nieko, į ką jis negalėtų įsikūnyti. Mano minėtas Ch. Bale šiame filme atliko Dimitrijaus – vieno iš įsimylėjėlių – vaidmenį. Atmosfera sukurta įdomiai, fantastika – lengva, neperspausta, pritaikytas muzikinis takelis, gražūs kostiumai, netrūko spalvų.

Viską susumavus, A Midsummer Night’s Dream yra neblogas filmas, kuriame yra išties smagių scenų, dėl kurių yra aišku, kad komedijos žanras priskirtas neatsitiktinai. Simpatiški personažai, graži aplinka, kalbėjimas Šekspyro žodžiais – tai daro šią ekranizaciją išskirtinę iš eilinių romantinių komedijų. Visgi sudominęs tik maždaug po valandos filmas kelia dviprasmiškus jausmus, o kai kurių vidutinė vaidyba (ypač kliuvo Oberoną vaidinęs aktorius) prisidėjo prie to, kad negaliu šio filmo vertinti aukščiau nei 6/10.

850> Venuto al mondo / Twice Born / Gimę mylėti (2012)


Venuto-al-mondopix-300x225Rež.: Sergio Castellitto
Vaidina: Penélope Cruz, Emile Hirsch, Adnan Haskovic,
2012 m., Ispanija, Italija, 127 min
Žanras: romantinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Tai filmas, pasakojantis meilės istoriją karo fone. Skamba gražiai ir įdomiai. Gyrė aplinkui visi, kurie tik netingėjo. Tad nejučia ir pati įsijungiau, tikėdamasi, kad gal pagaliau galėsiu parašyti geresnį balą nei paskutiniu metu įpratau rašyti. Kurgi ne.

Stiprioji šio filmo pusė – pagrindinė aktorė. Fantastiška Penelope Cruz puikiai perteikė pradžioje – įsimylėjusios, vėliau – kenčiančios moters įspūdį. Iš tikrųjų, siužetinė linija, susijusi su jos begaliniu noru pastoti, buvo vienintelė, kuri graudino. Ir graudino būtent P. Cruz rodomos emocijos. Kiti aktoriai nusileido jai nemažai, gal kiek ryškesnis Adnan Haskovic. Bet ryškumo iš pagr. vyrišką vaidmenį atlikusio Emile Hirsch norėjosi daugiau – man jo vaidinamas personažas buvo absoliučiai neperprantamas, trūko aiškesnio jo jausmų rodymo. Neretai jo vaidyba mane erzino, nemačiau tarp jo ir P. Cruz vaidinamų personažų abipusės stiprios meilės, kurią lyg ir stengėsi parodyti.

Kulminacinė dalis, pabaiga – išties neblogai, taip rimtai, kiek netikėtai, tačiau nepersūdant užbaigta ir išaiškinta. Tačiau filmo metu vietomis buvo nebeaišku, į ką autorius koncentruojasi. Pradžia – lyg ir romantinis filmas, viskas puiku, gal kiek per greita, pirmoji jų naktis apskritai kiek sutrikdė – tas jo įsiveržimas, jos priešinimasis (?), galiausiai – ,,dabar tu jau tikrai mano“ (netiksli citata) – per daug pasirodė savinimosi, grubumo. Vėliau daug dėmesio skiriama pagr. veikėjos negalėjimui susilaukti vaikų. Kaip minėjau, ši tema buvo graudi, įtikinančiai pateikta, gan neprastai išplėtota: skausmas, poros santykiai, lūkesčiai ir jų neišsipildymas. Galiausiai, rodos, buvo prisimintas karas – iki tol tai tebuvo kuo tikriausias fonas – nereikalingas ir nereikšmingas pagrindinei siužetinei linijai. Tik vienas kitas dialogas, susijęs su tuo buvo. O einant pabaigos link buvo tarsi prisiminta, kad o, čia juk karas, reikia ir jį parodyti. Čia nutrūksta ir meilės istorija, tampa nebeaišku, kokie pagr. poros tarpusavio santykiai apskritai, kiek jie abipusiai, o kiek – vienpusiai, net nebesiimama jų nagrinėti, parodyti, koks santykis tarp jų buvo prieš išsiskiriant. Jie abu tarsi pasimeta kituose įvykiuose, kurie rodomi greitai, nesigilinant – vienas, du ir štai, jie jau skirtingose šalyse (kad jie nebe kartu, aišku nuo pat pradžių, todėl negalvokite, kad atskleidžiau tą, ko nederėtų žinoti pradedant žiūrėti). Ką jau kalbėti apie naują vyrą, kuris atsiranda Džemos gyvenime, sakyčiau, net per greitai, ypač, jei jos meilė Diegui buvo tokia jau stipri, kaip filme rodoma. Jei pradžioje intriga buvo keliama po truputį einant praeities prisiminimais tam, kad išaiškėtų žiūrovams, kas nutiko Diegui (ir kaip skurdžiai galiausiai tai pateikta), galiausiai pasirodo, kad toji intriga – tokia bereikšmė (taip atrodo dėl sprendimo atsakymui į šį klausimą, kuris kyla tikrai ne vienam žiūrinčiajam, skirti tiek mažai dėmesio, o ir, kaip minėjau, pateikimas skurdokas), nes atskleidžiama kur kas didesnė paslaptis, kuri, tiesa, kiek nuspėjama, kiek nelabai.

Susumuojant, filmo kinematografija yra neprasta, puiki P. Cruz vaidyba bei įtaigiai išplėtota negalėjimo susilaukti vaikų tema yra tai, dėl ko šį filmą žiūrėti verta ir kodėl visiškai nesinori jo ,,nurašyti“. Visgi ši Diego ir Džemos istorija manęs iki galo neįtikino, nejaučiau chemijos tarp jų, be to, atrodė, kad kūrėjai blaškėsi nežinodami, ką nori parodyti

7/10