Archive

Posts Tagged ‘Japonija’

903> Kokuhaku / Confessions (2010)

rugsėjo 9, 2016 Komentarų: 2

confessionsRež.: Tetsuya Nakashima
Vaidina:  Takako Matsu, Yoshino Kimura, Masaki Okada,
2010 m., Japonija, 106 min
Žanras: drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Man tai – numeris vienas šiais metais. Japonų filmas, kuris ne tik gavęs visokiausių apdovanojimų, bet ir turėjo galimybę gauti ,,Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas.

Viskas atrodo paprastai – moteris, dirbanti mokytoja, atkeršydama dviems moksleiviams, nužudžiusiems jos dukrą, į pieną įmaišo ŽIV užkrėsto kraujo. Atrodo, toliau ir rodys būtent tai, kaip abiems moksleiviams seksis gyventi laiką iki tol, kol pasidarę tyrimus išsiaiškins, ar jie apsikrėtė ar ne, kaip rutuliosis jų gyvenimas. Kažką tokio iš tiesų galima ir matyti – tai paveiks ne tik juos pačius, bet ir jų aplinkos žmones. Visgi svarbiausia, kad tai – tik pati pradžia, nes to, kas ekrane vyks toliau, atskleisti nė neverta – viską reikia pamatyti savo akimis.

Suktas, nenuspėjamas trileris / drama, kurią vietomis žiūrėjau sulaikiusi kvapą, vietomis negalėjau patikėti siužeto posūkiais, vietomis galvodama, kad vertėtų atidėt likusią filmo dalį kitai dienai, nes akys jau labai merkėsi, bet iškart persigalvodama, nes būtų pernelyg skaudu tokį filmą atidėti kitai dienai. Pusę malonumo prarasčiau.

Nelabai žiūriu Japonijos ar jos kaimynių kino juostas, nes vis kažkaip nepriprasdavau prie jų vaidybos, dar tie veidai neretai atrodo tokie panašūs ir besimaišantys vienų su kitais, bet šįkart likau patenkinta vaidyba (taip, jie vis dar panašūs. Bet tikriausiai ir mes jiems atrodome pakankamai vienodi?), jau nekalbant apie filmo stilistiką, puikiai sudėliotą siužetą, estetiškai pateiktas kruvinesnes scenas, kuriamą įtampą ir viską vainikuojantį idealų finalą, kuriam nieko netrūko.

Jei jau kurį laiką vis vengdavau filmų, kadangi likdavau nusivylusi (dabar prisiminiau, kad taip ir neaptariau poros paskutinių matytų filmų, užsimiršusių iš karto po peržiūros, bet ateity pasistengsiu tą padaryt), tačiau Confessions pralaužė ledus ir iškėlė kartelę.

Puikiai. 10/10

859> Trouble Every Day (2001)


trouble+every+day1Rež.: Claire Denis
Vaidina: Vincent Gallo, Tricia Vessey, Béatrice Dalle
2001 m., Vokietija, Prancūzija, Japonija, 101 min
Žanras: siaubo trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Vakar vakare pažiūrėjau dar vieną filmą, kurio niekaip nesinorėjo vertinti daugiau nei 1/10.

Sudominęs pagyromis režisierei, tuo, kad prie šio siaubo žanro filmo prisidėjo prancūzai ir japonai (vokiškų siaubo filmų nemačiau ir negirdėjau, tad ir susidomėjimo jie nekėlė), o ir pats filmas įvertintas žmonių ne taip ir blogai imdb.com – 6/10. Kaip siaubo žanrui – gan neprastas balas. Peržiūrėjusi kritikų recenzijas, pastebėjau tendenciją: arba labai patinka, arba visiškai nepatinka. Tad gal taip ir turėjo būti, kad ir aš prisidedu prie vienos iš pusių – tų, kuriems visiškai nepatiko.

Tai nuobodus filmas. Žiauriai nuobodus. Lėtos scenos, kai kurios iš jų įdomiai atrodo nufilmuotos, tad tai nėra iš esmės blogai pastatytas filmas. Tai yra filmas, kurio siužetas pasirodė betikslis, nesupratau minties, kurią kūrėjai norėjo parodyti. Pusę filmo neaišku, ką apskritai rodo. Pradžioje – moteris, pasigavusi auką (vyrą) ir jį sukandžiojusi. Toliau rodoma pora, švenčianti medaus mėnesį. Visi kalbasi beveik be žodžių. Per pirmas 20 minučių buvo pasakyti gal trys sakiniai. Nemažai sekso. Nemažai nepavykusio sekso. Mat susijaudina vyras ne nuo žmonos, o nuo keistų fantazijų, kurios išsipildys kiek vėliau. Ir nesupratau, kaip jie apskritai iki vestuvių nuėjo. Ar ta meilė apskritai buvo. Nors gal buvo – jis juk savo fantazijų neišpildė su ja. Tuomet – vėl toji moteris, rodyta pradžioje. Suprantame, kad jai kažkas negerai, bet daug neaiškinama. Aš nesakau, kad buvo būtina filmą perpildyti dialogais. Ypač, kai dažnas siaubo filmas yra pripildytas banalių dialogų. Bet nors šiek tiek daugiau. Tam, kad būtų nors kiek aiškiau. Antroje filmo pusėje aiškumo padaugėja, bet ar nuo to geriau? Dviejų pradžioje atskirai rodytų personažų susidūrimas sukelia tik dar daugiau klausimų – viskas taip greitai kaip prasidėjo, taip užsibaigia. Tiesiog taip paprastai. Į pabaigą viskas tik dar labiau kelią dviprasmiškus jausmus – šuniuko parvežimas, susitaikymas. Nežinau, kam tai, kodėl taip. Šlykščių scenų filme nėra daug, bet ir tos esančios – nemalonios. Iš to nuobodulio paskutinę kanibalizmo sceną prasukau – neturėjau noro dar keletą minučių gaišti žiūrėdama šį filmą ir į rodytą šlykščią sceną. Aktorių vertinti net nesinori – visų mimika ta pati – skausminga, liūdna. Tad tokią nuotaiką perteikė neblogai, bet kadangi visas filmas kėlė nonsensą, tai nepadės ir aktoriai.

Tiesiog ne.

777> Pafekuto Buru / Perfect Blue (1997)


1786643,rXpgP_r_L6be78CnwTYeO9pbcLpuGlzl6VFRMvScsMDmOvDCIhA8eJb9VYk07slF9LKwH7nqK0wtezfD1sLLjw==Rež.: Satoshi Kon
Įgarsina: Junko Iwao, Rica Matsumoto,
1997 m., Japonija, 81 min
Žanras: animacinis siaubo mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Animaciją žiūriu retai, o šis į mano akiratį papuolė visai seniai, kai radau komentarą, kad Black Swan yra tik skurdi šio japonų filmo kopija. Taigi, kam patiko pastarasis filmas arba bet kuris kitas, rodantis apie asmenybės susidvejinimą, pamišimą ir pan., rekomenduoju atkreipti dėmesį ir į šį.

Mima nusprendžia imtis aktorės karjeros, todėl palieka muzikinę pop grupę, kurioje dainavo keletą metų. Tuo pat metu ji sužino, kad kažkoks pamišęs gerbėjas ją stebi ir rašo jos dienoraštį internete bei deda nuotraukas iš jos kasdienybės. Tačiau pamažu Mima ima nebesuvokti, kur jos realus pasaulis, o kur – tik fantazijos, kai įrašai tinklaraštyje tampa melagingi, o ją ima persekioti šmėkla (galbūt tinkamiausias būtų žodis) iš jos praeities.

Pradžia tokia neypatinga, gal todėl pirmąsyk jį išjungiau ir pasilikau geresniems laikams, bet šiandien, nutarusi nebeišjungti, likau išties patenkinta. Įtampa kuriama po truputį, jei pradžioj dar atrodo, jog suvokiau, kas čia vyksta, žinojau, ko galima būtų tikėtis, bet kuo toliau, tuo riba tarp tikrovės ir fantazijos vis mažėjo, pradėjau lygiai kaip ir veikėja nebepasitikėti niekuo, kas rodoma, nes kas čia žino, kas išgalvota, o kas ne.

Tai nėra vaikiškas animacinis filmas: jame netrūksta brutualumo, žiaurumų, kraujo, nuogybių. Viena scena, kuri, kad ir žinojau, jog tik filmuojama, atrodė taip pat kraupiai, lyg ji būtų vykusi iš tikrųjų. Įdomu, kad pavyksta taip tikroviškai viską pateikti nepaisant to, kad pati pateikimo forma – animacija.

Kad ir tarp žanrų yra įvardintas siaubo, išsigąsti nemanau, kad teks kam nors. Bet užtat pasukti galvą galėsite, ypač, kai net ir pačią pabaigą, kiek teko žiūrėti, daug kas interpretuoja skirtingai. Na, ir nemalonių šiurpuliukų visgi pasitaikė, ypač kai filme nieko šviesaus nėra.

8/10

Gaila, kad režisierius tiek nedaug spėjo palikti savo darbų, bet kiti sudomino, tad ateity ketinu žiūrėti.

652> Bent


4771388_l2Kažkada, peržiūrėdama Clive Owen filmografiją, pasižymėjau tarp norimų pamatyti ir šį filmą, kuris nėra itin garsus. Kino juosta pasakoja apie Maksą, kuris yra gėjus. Dėl šios priežasties jis patenka į koncentracijos stovyklą, tačiau ,,įrodęs”, kad toks nėra, gauna geltoną žvaigždę (rodančią, kad jis žydas), o ne rožinę, skirtą būtent homoseksualams. Tačiau pabėgti nuo to, kas jis yra – pernelyg sudėtinga.

Pirmiausia, tai dabar, po filmo peržiūros, nuėjusi peržvelgti viso aktorių, vaidinusių šioje juostoje, sąrašą, nustebau. Garsių pavardžių išties netrūksta. Clive Owen ir Ian McKellen atpažinau be abejonių. Tačiau neatpažinti liko Jude Law, Nikolaj Coster-Waldau (žinomas iš Game of Thrones), Rachel Weisz. Tad vaidybos kokybe skųstis neketinu.

Filmo pradžia nekabino, tačiau žinodama, kas laukia pagr. personažo, laukiau, kol tai ateis. Na, ir kai sulaukiau, pasidarė įdomiau. Nors nebuvo tokio jausmo, kad negaliu atsitraukti nuo ekrano, tačiau nebuvo ir nuobodu. Visgi Makso ir ten sutikto kito kalinio besirutuliojanti draugystė man tiko ir turėjo tai, kas žavėjo. Ir privertė liūdėti, na, nes sunku buvo tikėti, kad viskas čia bus galiausiai puiku.

Filmas ne tik apie meilę net ir tokiomis atšiauriomis sąlygomis, bet ir nusiteikimą gyventi, su kuriuo visą laiką Maksas ir buvo koncentracijos stovykloje. Apie tikėjimą ir viltį, kad pavyks sulaukti laiko, kai visi bus paleisti. Net patyrus tokį praradimą, po kurio ne vienam apie ką nors šviesesnio galvoti būtų sunku ilgą laiką.

Tačiau visgi atmosfera sukurta gan skurdžiai ir neįtikinamai. O pradžia buvo stipri (pradžia vadinu scenas traukinyje), tačiau po to viskas kaip ir tapo ,,nematoma”. Į akis krito kad ir Makso laisvalaikiu daromi atsispaudimai – iš kur tiek jėgų, kai pagal idėją stovykloje maisto duodavo varganai, o darbas, kurį visą dieną atlikdavo – varginantis? Na, suprantu, kad galbūt norėtąsi akcentuoti būtent personažų santykius, o ne pravirkdyti žiūrovą žiauriais vaizdais, bet juk buvo galima kad ir trumpus momentus iš kalinių kasdienybės parodyti…  Na, vėliau buvo ir sunkesnių scenų (kai buvo rodomas žiemos metas), bet vis dėlto labai trūko parodymo, kaip ten išties sunku.

Pabaiga – kiek tikėta, bet vis vien emocijos užplūdo visiškai nelauktos ir visu smarkumu.

7/10

Rež.: Sean Mathias, vaidina: Clive Owen, Ian McKellen, Jude Law, Nikolaj Coster-Waldau, Rachel Weisz, 1997 m., Didžioji Britanija, Japonija, 104 min

619> Tonari no Totoro / Mano kaimynas Totoro

gruodžio 14, 2013 Komentarų: 3

Tonari.no.Totoro.1988.720p.HDTV.DD2.0.x264-PerfectionHD.mkv_snapshot_00.32.37_[46940]Kaip dažnai pamatau, kiek dar nemačiau, negirdėjau, neperskaičiau. Aišku, visko niekuomet ir nepavyks pamatyti/perskaityti/girdėti, tačiau atradimai skatina domėtis ir atrasti tai, kas patiktų. Studijos Ghibli darbų išskyrus kažkada seniai matytą Howl’s Moving Castle neteko žiūrėti, tačiau geri aplinkinių atsiliepimai paskatino vieną dieną pagaliau pažiūrėti ką nors.

Dvi mergaitės su tėčiu  atsikrausto į naujus namus tam, kad būtų arčiau sergančios mamos. Netrukus jos ima patirti vis daugiau nuotykių, susijusių su miško dvasiomis.

Pirmiausia, piešinukai nuostabūs. Jie tokie mieli, o akių išraiškingumas man visuomet krisdavo į akį vaikystėje žiūrint japonų kurtus anime. Juostoje labai daug gerumo, šviesos, švelnios mistikos, kuri užburia. Netrūksta čia smagių scenų, įdomių nuotykių, gražių scenų, kurias norisi žiūrėti pakartotinai vėl ir vėl. Totoro apskritai nuostabus, jau nekalbant apie tą sceną, kai Mei atsigulė Totoro ant pilvo, negalima nepaminėti ir scenos su skėčiais. Tiek geros energijos galima pasikrauti iš tokio filmo, o laikas visai neprailgsta (nors ir taip jis ganėtinai trumpas – ~80 min). Patiko man ir šeimos kaip didelės vertybės iškėlimas, tėčio ir mergaičių bendravimas buvo tiesiog tobulas.

Daug vilčių dedu į tai, kad kiti minėtosios studijos filmai dar geresni.

8/10

Filmas šiuo metu yra 146-oje imdb Top 250 vietoje.

Rež.: Hayao Miyazaki, įgarsina: Hitoshi Takagi, Noriko Hidaka, Dakota Fanning (angliška versija), Elle Fanning (angliška versija), 1988 m., Japonija, japonų k., 86 min

500> Lost in Translation / Pasiklyde vertime

rugpjūčio 25, 2013 Parašykite komentarą

Lost-In-Translation-11Paskutiniu metu prieš miegą žiūriu romantinius filmus, kad po to geri sapnai būtų. Vakar vakare išsirinkau Lost in Translation ir visiškai nepasigailėjau. Anksčiau buvau mačiusi Sofios Coppolos ,,The Virgin Suicides” (1999) ir galiu pasakyti, kad galima įžvelgti panašų braižą: ta pati nuotaika, lėtas veiksmas ir dar kurį laiką po peržiūros išlikusi niūruma viduje.

Tokijuje susitinka du nuobodžiaujantys ir dabartiniu gyvenimu nusivylę žmonės. Bobas Haris- kadaise populiarus amerikietiškų filmų aktorius, o dabar į Tokijų atvykęs nusifilmuoti reklamoje, pavargęs nuo ilgamečio santuokinio gyvenimo, kuriame nebelikę šiltų jausmų. Šarlotė- fotografo žmona, atlydėjusi vyrą čia dirbti, o pati dar nenusprendusi, ką nori veikti gyvenimą. Per darbus vyras jos nemato ir nė nesistengia jai suteikti nors kiek dėmesio.

Gaila, kad nepasidalinau įspūdžiais iš karto po peržiūros, tuomet ryškiausiai matytųsi užplūdusios emocijos. Dabar viską atkurti kur kas sunkiau, tačiau pamėginsiu pabrėžti tai, kas man labiausiai patiko šiame filme. Taip, tai gera ir verta žiūrėjimo kino juosta, tokia, apie kurią kalbant nė neateina į galvą mintis šnekėti apie minusus, kuriuos paprasčiausiai sunku būtų atrasti. Todėl ir kalbėti galiu tik apie pliusus. Taigi, pirmiausia- atmosfera. Vienišumas, slogi abiejų veikėjų, nusivylusių dabartiniu gyvenimu, nuotaika sukurta įtaigiai ir jaučiama nuo pat pradžių iki pabaigos. Tiesa, vietomis išlenda ir saulės spindulys- veikėjų veiduose trumpam pasimato šypsena ir akimirkai jie pagaliau pasijaučia iš tikrųjų gyvenantys. Personažai- be galo tikroviški, vaidyba- puiki, situacijos ir dialogai verti dėmesio. Nieko, rodos, pernelyg ir nevyksta, tačiau šiam filmui lėtumas visai netrukdo, tai kaip tik skatina norą mėgautis kiekviena minute ir visiškai nesinori sulaukti pabaigos. Rodos, tokie skirtingi žmonės, tačiau suradę tame svetimame mieste vienas kitą ir praleidę nemigos naktis besišnekėdami ar leisdami laiką kartu. Bobas – vidutinio amžiaus vyriškis, anaiptol nebe išvaizdus, geriausius laikus palikęs praeityje ir dabar besifilmuojantis viskio reklamai… Tačiau, paradoksalu- net ir joje kūrėjams nereikia tikrojo Bobo, jie reikalauja, kad vyras savo maniera pavaizduotų vieną ar kitą tuo metu populiarų aktorių. Žmona nerodo didelio noro šnekėtis ir kiekvienąsyk dar pažeria įvairiausių priekaištų. Tuo tarpu Šarlotė – jauna, vos porą metų ištekėjusi moteris, kuriai vedybos jau nebekelia džiaugsmo, negana to, kad vyras į ją nebekreipia dėmesio, tai ir jo draugų kompanijoje moteris nesijaučia gerai: banalūs pokalbiai apie grožį, svorį ar pan. jos visai nedomina. Vienas šypsnis po kito ir taip užsimezga Bobo ir Šarlotės santykiai.

Čia nebus nuobodžios meilės istorijos, nieko šabloniško ar banalybių kaip daugelyje filmų, viskas natūralu ir tikroviška, jokių skubių ir neplanuotų gyvenimą radikaliai pakeisiančių veiksmų, jokio impulsyvumo, tik du vieniši žmonės atradę vienas kitą.

Labai patiko ir buvo liūdna matant ekrane bėgančius pabaigos titrus.

Mėgstantiems lėtą, liūdną kiną arba tiesiog geras dramas.

8/10

Rež.: Sofia Coppola, vaidina: Bill Murray, Scarlett Johansson, 2003 m., JAV, Japonija, 101 min

462> Ringu / Ring / Skambutis


ringu32002-aisiais pasirodęs amerikiečių perdirbinys iki šiol man yra vienas baisiausių filmų ir apskritai vienas geriausių matytų. Girdėdama begalę pagyrų, skiriamų Azijos siaubo filmams, žinojau, kad originalą būtinai žiūrėsiu, bet labiausiai mane ir stabdė tai, kad bijojau, kad nepasirodytų pernelyg baisus (nors tada kyla klausimas, kam iš viso žiūrėti tuomet šio žanro filmus?). Šiandien pagaliau pasiryžau ir galiu pasakyti, kad dabar juokas ima iš išankstinės baimės.

Dar nieko negirdėjusiems apie šią istoriją užtenka žinoti, kad tai filmas apie vaizdajuostę, kurią pamačiusieji sulaukia skambučio, pranešančio, kad jiems liko savaitė gyventi. Tačiau Reiko Asakava nusprendžia išsiaiškinti viską, kas susiję su ja.

Nuobodesnio filmo tikriausiai jau seniai nemačiau. Gal, jei siužeto nebūčiau žinojusi, tai bent jau dėl jo būtų įtraukę, nes juk įdomu, kas ten, kaip ir kodėl. Na, nebuvo ten visiškai neįdomu: siužetas nuo remake’o kiek skiriasi, kai kurie kūrybiniai sprendimai patiko labiau originale, kai kurie- perdirbinyje. Tačiau kone viso filmo metu tiesiog laukiau, kol pagaliau kas nors įdomaus ims vykti, šiurpuliukas nebent nubėgo vienoje ar poroje vietų, bet ir tai ten tebuvo tokie išankstiniai nuspėjimai, kurie net nepasitvirtino. Taigi, nė kiek nenustebau, kad netrukus ir miegas suėmė, bet galvojau, gal užbaigsiu.. Pirmojo baisenybių pliūpsnio tikėjausi jau pačioje pradžioje (nes rodoma, kaip viena mergaitė (vėliau pasirodo, kad jai 17 metų…) prisipažįsta draugei, kad šiandien savaitė, kai ji peržiūrėjo tą vaizdajuostę), kai taip neįvyko, antrojo tikėjausi maždaug po pusvalandžio, tuomet po valandos, o kai net tada nieko bauginančio neįvyko, jau nieko nebesitikėjau. Galiausiai mano kantrybei buvo atsilyginta: likus maždaug dešimčiai minučių parodoma kraupiausia viso filmo scena, apie kurią žino tikriausiai net tie, kurie nematė nei vieno filmo: kai baisioji mergaitė išlenda iš televizoriaus. Bet net ir toji scena manęs nebepaveikė… Tai taip ir nesupratau, kodėl likau nieko nepešusi: ar čia mano požiūris pasikeitė, ar per sena jau esu, ar tikėjausi per daug, ar išlepusi nuo amerikietiškų filmų, kur pagrindas- primityvūs garso efektai, kurie kažkodėl mane vis tiek priverčia kartais krūptelėti, bei scenos, kuriose kas nors staigiai pasirodo ekrane..

Tiesa, didžiausias pliusas už muzikinį takelį! Tobulas šiam filmui.

Pabūsiu pikta ir parašysiu 5/10

Rež.: Hideo Nakata, vaidina: Nanako Matsushima, Yûko Takeuchi, 1998 m., Japonija, japonų k., 96 min