Archyvas

Posts Tagged ‘Japonija’

1075> Dawn of the Dead / Numirėlių aušra (2004)


2020-ieji tapo metais, kai pamėgau filmus su zombiais. Nu ką padarysi. O jei rimčiau, tai niekaip negalėjau išsirinkti jokio padoresnio šventinio filmo, po kelių minučių visus išjungdavau. Ir supratau, kad tokiu atveju reik ką nors visiškai priešingo įsijungti, tai Dawn of the Dead ir pasimaišė akiratyje.

Čia nėra tos atmosferos, kuri tobulai buvo kuriama 28 Days Later, bet vis tiek buvo smagus ir neprailgęs išgyvenimo filmas su daugybe zombių, krūva pačių įvairiausių veikėjų, iš kurių didžioji dalis absoliučiai nerūpėjo, nes tiesiog mažokai apie juos sužinoma, ir todėl jie atrodo kaip tie, kuriuos bus galima pakišti zombiams vien todėl, kad žiūrovai neimtų zysti, kad kažkokia čia nesąmonė, nes niekas nemiršta. 2021-ais gal ir originalą pažiūrėsiu.

7/10

imdb nuoroda

1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)


Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.

1045> Sen to Chihiro no kamikakushi / Spirited Away / Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje (2001)

22 rugpjūčio, 2020 Parašykite komentarą

Per mažai esu mačiusi Hayao Miyazaki kūrybos, bet labai tikiuosi, kad bus progų peržiūrėti daugiau, kadangi visi iki šiol matyti verti vien tik pagyrų. Spirited Away – bene vienas garsiausių režisieriaus animacinių filmų. Puiki vizualinė dalis, ne ką mažiau įdomus bei dėmesį kaustantis siužetas. Magija, nuotykiai, gyvi, dinamiški veikėjai – visko tiek, kiek reikia. Norėjosi tęsinio. 9/10

1037> Yesterday (2019)


Džekas – muzikantas, dainų kūrėjas, tačiau jam niekaip nesiseka išgarsėti. Po vieno įvykio jis supranta, kad pasaulyje, kuriame pabudo, niekas nežino grupės The Beatles (Coca-colos, beje, irgi). Taip prasideda Džeko kelias išgarsėjimo link.

Kadaise man patiko Nowhere Boy (2009), ilgiausiai klausiausi Across the Universe filme skambėjusių perdainuotų The Beatles dainų, tad neabejotinai norėjau pažiūrėti ir Yesterday. Deja, prasidėjęs visai įdomiai kažkuriuo metu nebeturėjo visiškai nieko, dėl ko norėtųsi žiūrėti toliau (peržiūrėjau per du kartus, bet pabaigos sulaukti buvo vis vien nelengva). Ištemptas, be intrigos, veikėjai kaip ir mieli, bet tokie vienpusiški, kad pasidaro nuobodu. Aišku, tai dažnai pasitaikantis pasirinkimas, bet kai veikėja sako, kad maždaug rinkis – arba pasaulinė šlovė, arba aš – tai kažkaip šįsyk toleruoti visokių panašių absurdiškų frazių visai nesinorėjo. Blankus, plokščias siužetas, kuriame draminės pusės beveik nėra, t.y. tai, kas bandyta užgriebti (sąžinė, meilė ar kt.), praeina nepastebimai. Dvi valandos – per daug tokiam nelabai įmantrų siužetą turinčiam filmui. Buvo neblogo humoro, bet bendrai filmas nuvylė. Antrąsyk nežiūrėčiau.

5/10

987> Ôdishon / Audition (1999)


Šiais metais vyrauja pas mane arba Marvel, arba siaubo filmai (ir sunku pasakyti, kada ateis kita fazė). Tačiau kalbant apie pastaruosius, jau kurį laiką esu išsigryninusi, kokių noriu, nebesijungiu kiekvieno iš eilės. Be abejo, kartais paeksperimentuoju, bet atrodo, kad vis dažniau pataikau ant gan neblogų – vadinasi, kažkaip jau atidžiau renkuosi. Audition ilgai buvo tarp norimų, bet kiek baisu buvo, kad arba labai daug kraujo bus, arba nuobodus pasirodys, arba viskas kartu.

Centre – pusamžis našlys, kuriam draugas surengia asmeninę moterų atranką. Jos galvoja, kad eina į atranką dėl aktorės darbo, o iš tiesų yra atidžiai stebimos ir vertinamos kaip būsimos potencialios žmonos. Greitai iš visų išsiskiria nuolanki, maloni, kukli, simpatiška ir tinkamo amžiaus Asami. Tačiau greitai ima aiškėti, kad ji – ne tokia ir patikima bei miela, kokia atrodo.

Nemažai kas patiko šiame filme. Tai – ir keista, niūroka atmosfera, ir pati Asami, nuo pat pradžių kažkokia nemaloni, dirbtina. Giriu ir pasirinkimą žiūrovams kur kas greičiau parodyti tikrąjį Asami veidą nei pačiam veikėjui, tokiu būdu sukuriama įtampa ir kyla daug spėlionių, kada prasidės veiksmas, kas vyks (aišku, galvoje besisukantis iki skausmo žinomas plakatas su mergina, laikančia švirkštą, irgi leidžia pasireikšti vaizduotei), kokios priežastys ir kokia pabaiga lauks. Tos scenos, kai Asami laukia skambučių, iš viso prikaustančios dėmesį ir išliekančios atminty ilgai. Tikriausiai vos tik kas paminės šį filmą, iš karto atminty būtent minėtos scenos ir iškils. Kulminacinė dalis, kai visi smagumai prasideda ir pasibaigia, intensyvi, todėl stebėti įdomu (kad ir skausminga dėl pasirinktų smurtavimo būdų).

Bet sugebėjau tik 4/10 įvertinti, nes trukmė, labai lėtas veiksmo vystymas ir į pačią pabaigą sudėtos svarbiausios scenos, tikrai prikankino nemenkai, net ir išjungti norėjosi, nes vietomis dėmesys jau klaidžiojo prie visai kitų dalykų, kurie nesusiję su filmu, buvo nuobodu, o dar kai jau kurį laiką gan greit sugebu užsnūsti ar bent pasijausti, kaip stipriai norisi užmerkti akis minutei (mhm, kelioms valandoms, ne minutei), šis filmas vietomis buvo kankynė, kad ir tiek neprastų momentų jame yra, ką ir norėjau parodyti ankstesnėje pastraipoje. Per ilgas, viską kur kas glausčiau būtų buvę galima padaryti. Nemalonus, bet toks ir žanras – jis turi palikti panašų jausmą.

Anonsas sukurtas puikiai, bet ir kaip dažniausiai – parodantis įdomiausias scenas ir nepaliekantis intrigos.

903> Kokuhaku / Confessions (2010)

9 rugsėjo, 2016 Komentarų: 2

confessionsRež.: Tetsuya Nakashima
Vaidina:  Takako Matsu, Yoshino Kimura, Masaki Okada,
2010 m., Japonija, 106 min
Žanras: drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Man tai – numeris vienas šiais metais. Japonų filmas, kuris ne tik gavęs visokiausių apdovanojimų, bet ir turėjo galimybę gauti ,,Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas.

Viskas atrodo paprastai – moteris, dirbanti mokytoja, atkeršydama dviems moksleiviams, nužudžiusiems jos dukrą, į pieną įmaišo ŽIV užkrėsto kraujo. Atrodo, toliau ir rodys būtent tai, kaip abiems moksleiviams seksis gyventi laiką iki tol, kol pasidarę tyrimus išsiaiškins, ar jie apsikrėtė ar ne, kaip rutuliosis jų gyvenimas. Kažką tokio iš tiesų galima ir matyti – tai paveiks ne tik juos pačius, bet ir jų aplinkos žmones. Visgi svarbiausia, kad tai – tik pati pradžia, nes to, kas ekrane vyks toliau, atskleisti nė neverta – viską reikia pamatyti savo akimis.

Suktas, nenuspėjamas trileris / drama, kurią vietomis žiūrėjau sulaikiusi kvapą, vietomis negalėjau patikėti siužeto posūkiais, vietomis galvodama, kad vertėtų atidėt likusią filmo dalį kitai dienai, nes akys jau labai merkėsi, bet iškart persigalvodama, nes būtų pernelyg skaudu tokį filmą atidėti kitai dienai. Pusę malonumo prarasčiau.

Nelabai žiūriu Japonijos ar jos kaimynių kino juostas, nes vis kažkaip nepriprasdavau prie jų vaidybos, dar tie veidai neretai atrodo tokie panašūs ir besimaišantys vienų su kitais, bet šįkart likau patenkinta vaidyba (taip, jie vis dar panašūs. Bet tikriausiai ir mes jiems atrodome pakankamai vienodi?), jau nekalbant apie filmo stilistiką, puikiai sudėliotą siužetą, estetiškai pateiktas kruvinesnes scenas, kuriamą įtampą ir viską vainikuojantį idealų finalą, kuriam nieko netrūko.

Jei jau kurį laiką vis vengdavau filmų, kadangi likdavau nusivylusi (dabar prisiminiau, kad taip ir neaptariau poros paskutinių matytų filmų, užsimiršusių iš karto po peržiūros, bet ateity pasistengsiu tą padaryt), tačiau Confessions pralaužė ledus ir iškėlė kartelę.

Puikiai. 10/10

859> Trouble Every Day (2001)


trouble+every+day1Rež.: Claire Denis
Vaidina: Vincent Gallo, Tricia Vessey, Béatrice Dalle
2001 m., Vokietija, Prancūzija, Japonija, 101 min
Žanras: siaubo trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Vakar vakare pažiūrėjau dar vieną filmą, kurio niekaip nesinorėjo vertinti daugiau nei 1/10.

Sudominęs pagyromis režisierei, tuo, kad prie šio siaubo žanro filmo prisidėjo prancūzai ir japonai (vokiškų siaubo filmų nemačiau ir negirdėjau, tad ir susidomėjimo jie nekėlė), o ir pats filmas įvertintas žmonių ne taip ir blogai imdb.com – 6/10. Kaip siaubo žanrui – gan neprastas balas. Peržiūrėjusi kritikų recenzijas, pastebėjau tendenciją: arba labai patinka, arba visiškai nepatinka. Tad gal taip ir turėjo būti, kad ir aš prisidedu prie vienos iš pusių – tų, kuriems visiškai nepatiko.

Tai nuobodus filmas. Žiauriai nuobodus. Lėtos scenos, kai kurios iš jų įdomiai atrodo nufilmuotos, tad tai nėra iš esmės blogai pastatytas filmas. Tai yra filmas, kurio siužetas pasirodė betikslis, nesupratau minties, kurią kūrėjai norėjo parodyti. Pusę filmo neaišku, ką apskritai rodo. Pradžioje – moteris, pasigavusi auką (vyrą) ir jį sukandžiojusi. Toliau rodoma pora, švenčianti medaus mėnesį. Visi kalbasi beveik be žodžių. Per pirmas 20 minučių buvo pasakyti gal trys sakiniai. Nemažai sekso. Nemažai nepavykusio sekso. Mat susijaudina vyras ne nuo žmonos, o nuo keistų fantazijų, kurios išsipildys kiek vėliau. Ir nesupratau, kaip jie apskritai iki vestuvių nuėjo. Ar ta meilė apskritai buvo. Nors gal buvo – jis juk savo fantazijų neišpildė su ja. Tuomet – vėl toji moteris, rodyta pradžioje. Suprantame, kad jai kažkas negerai, bet daug neaiškinama. Aš nesakau, kad buvo būtina filmą perpildyti dialogais. Ypač, kai dažnas siaubo filmas yra pripildytas banalių dialogų. Bet nors šiek tiek daugiau. Tam, kad būtų nors kiek aiškiau. Antroje filmo pusėje aiškumo padaugėja, bet ar nuo to geriau? Dviejų pradžioje atskirai rodytų personažų susidūrimas sukelia tik dar daugiau klausimų – viskas taip greitai kaip prasidėjo, taip užsibaigia. Tiesiog taip paprastai. Į pabaigą viskas tik dar labiau kelią dviprasmiškus jausmus – šuniuko parvežimas, susitaikymas. Nežinau, kam tai, kodėl taip. Šlykščių scenų filme nėra daug, bet ir tos esančios – nemalonios. Iš to nuobodulio paskutinę kanibalizmo sceną prasukau – neturėjau noro dar keletą minučių gaišti žiūrėdama šį filmą ir į rodytą šlykščią sceną. Aktorių vertinti net nesinori – visų mimika ta pati – skausminga, liūdna. Tad tokią nuotaiką perteikė neblogai, bet kadangi visas filmas kėlė nonsensą, tai nepadės ir aktoriai.

Tiesiog ne.

777> Pafekuto Buru / Perfect Blue (1997)


1786643,rXpgP_r_L6be78CnwTYeO9pbcLpuGlzl6VFRMvScsMDmOvDCIhA8eJb9VYk07slF9LKwH7nqK0wtezfD1sLLjw==Rež.: Satoshi Kon
Įgarsina: Junko Iwao, Rica Matsumoto,
1997 m., Japonija, 81 min
Žanras: animacinis siaubo mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Animaciją žiūriu retai, o šis į mano akiratį papuolė visai seniai, kai radau komentarą, kad Black Swan yra tik skurdi šio japonų filmo kopija. Taigi, kam patiko pastarasis filmas arba bet kuris kitas, rodantis apie asmenybės susidvejinimą, pamišimą ir pan., rekomenduoju atkreipti dėmesį ir į šį.

Mima nusprendžia imtis aktorės karjeros, todėl palieka muzikinę pop grupę, kurioje dainavo keletą metų. Tuo pat metu ji sužino, kad kažkoks pamišęs gerbėjas ją stebi ir rašo jos dienoraštį internete bei deda nuotraukas iš jos kasdienybės. Tačiau pamažu Mima ima nebesuvokti, kur jos realus pasaulis, o kur – tik fantazijos, kai įrašai tinklaraštyje tampa melagingi, o ją ima persekioti šmėkla (galbūt tinkamiausias būtų žodis) iš jos praeities.

Pradžia tokia neypatinga, gal todėl pirmąsyk jį išjungiau ir pasilikau geresniems laikams, bet šiandien, nutarusi nebeišjungti, likau išties patenkinta. Įtampa kuriama po truputį, jei pradžioj dar atrodo, jog suvokiau, kas čia vyksta, žinojau, ko galima būtų tikėtis, bet kuo toliau, tuo riba tarp tikrovės ir fantazijos vis mažėjo, pradėjau lygiai kaip ir veikėja nebepasitikėti niekuo, kas rodoma, nes kas čia žino, kas išgalvota, o kas ne.

Tai nėra vaikiškas animacinis filmas: jame netrūksta brutualumo, žiaurumų, kraujo, nuogybių. Viena scena, kuri, kad ir žinojau, jog tik filmuojama, atrodė taip pat kraupiai, lyg ji būtų vykusi iš tikrųjų. Įdomu, kad pavyksta taip tikroviškai viską pateikti nepaisant to, kad pati pateikimo forma – animacija.

Kad ir tarp žanrų yra įvardintas siaubo, išsigąsti nemanau, kad teks kam nors. Bet užtat pasukti galvą galėsite, ypač, kai net ir pačią pabaigą, kiek teko žiūrėti, daug kas interpretuoja skirtingai. Na, ir nemalonių šiurpuliukų visgi pasitaikė, ypač kai filme nieko šviesaus nėra.

8/10

Gaila, kad režisierius tiek nedaug spėjo palikti savo darbų, bet kiti sudomino, tad ateity ketinu žiūrėti.

652> Bent


4771388_l2Kažkada, peržiūrėdama Clive Owen filmografiją, pasižymėjau tarp norimų pamatyti ir šį filmą, kuris nėra itin garsus. Kino juosta pasakoja apie Maksą, kuris yra gėjus. Dėl šios priežasties jis patenka į koncentracijos stovyklą, tačiau ,,įrodęs“, kad toks nėra, gauna geltoną žvaigždę (rodančią, kad jis žydas), o ne rožinę, skirtą būtent homoseksualams. Tačiau pabėgti nuo to, kas jis yra – pernelyg sudėtinga.

Pirmiausia, tai dabar, po filmo peržiūros, nuėjusi peržvelgti viso aktorių, vaidinusių šioje juostoje, sąrašą, nustebau. Garsių pavardžių išties netrūksta. Clive Owen ir Ian McKellen atpažinau be abejonių. Tačiau neatpažinti liko Jude Law, Nikolaj Coster-Waldau (žinomas iš Game of Thrones), Rachel Weisz. Tad vaidybos kokybe skųstis neketinu.

Filmo pradžia nekabino, tačiau žinodama, kas laukia pagr. personažo, laukiau, kol tai ateis. Na, ir kai sulaukiau, pasidarė įdomiau. Nors nebuvo tokio jausmo, kad negaliu atsitraukti nuo ekrano, tačiau nebuvo ir nuobodu. Visgi Makso ir ten sutikto kito kalinio besirutuliojanti draugystė man tiko ir turėjo tai, kas žavėjo. Ir privertė liūdėti, na, nes sunku buvo tikėti, kad viskas čia bus galiausiai puiku.

Filmas ne tik apie meilę net ir tokiomis atšiauriomis sąlygomis, bet ir nusiteikimą gyventi, su kuriuo visą laiką Maksas ir buvo koncentracijos stovykloje. Apie tikėjimą ir viltį, kad pavyks sulaukti laiko, kai visi bus paleisti. Net patyrus tokį praradimą, po kurio ne vienam apie ką nors šviesesnio galvoti būtų sunku ilgą laiką.

Tačiau visgi atmosfera sukurta gan skurdžiai ir neįtikinamai. O pradžia buvo stipri (pradžia vadinu scenas traukinyje), tačiau po to viskas kaip ir tapo ,,nematoma“. Į akis krito kad ir Makso laisvalaikiu daromi atsispaudimai – iš kur tiek jėgų, kai pagal idėją stovykloje maisto duodavo varganai, o darbas, kurį visą dieną atlikdavo – varginantis? Na, suprantu, kad galbūt norėtąsi akcentuoti būtent personažų santykius, o ne pravirkdyti žiūrovą žiauriais vaizdais, bet juk buvo galima kad ir trumpus momentus iš kalinių kasdienybės parodyti…  Na, vėliau buvo ir sunkesnių scenų (kai buvo rodomas žiemos metas), bet vis dėlto labai trūko parodymo, kaip ten išties sunku.

Pabaiga – kiek tikėta, bet vis vien emocijos užplūdo visiškai nelauktos ir visu smarkumu.

7/10

Rež.: Sean Mathias, vaidina: Clive Owen, Ian McKellen, Jude Law, Nikolaj Coster-Waldau, Rachel Weisz, 1997 m., Didžioji Britanija, Japonija, 104 min

619> Tonari no Totoro / Mano kaimynas Totoro

14 gruodžio, 2013 Komentarų: 3

Tonari.no.Totoro.1988.720p.HDTV.DD2.0.x264-PerfectionHD.mkv_snapshot_00.32.37_[46940]Kaip dažnai pamatau, kiek dar nemačiau, negirdėjau, neperskaičiau. Aišku, visko niekuomet ir nepavyks pamatyti/perskaityti/girdėti, tačiau atradimai skatina domėtis ir atrasti tai, kas patiktų. Studijos Ghibli darbų išskyrus kažkada seniai matytą Howl’s Moving Castle neteko žiūrėti, tačiau geri aplinkinių atsiliepimai paskatino vieną dieną pagaliau pažiūrėti ką nors.

Dvi mergaitės su tėčiu  atsikrausto į naujus namus tam, kad būtų arčiau sergančios mamos. Netrukus jos ima patirti vis daugiau nuotykių, susijusių su miško dvasiomis.

Pirmiausia, piešinukai nuostabūs. Jie tokie mieli, o akių išraiškingumas man visuomet krisdavo į akį vaikystėje žiūrint japonų kurtus anime. Juostoje labai daug gerumo, šviesos, švelnios mistikos, kuri užburia. Netrūksta čia smagių scenų, įdomių nuotykių, gražių scenų, kurias norisi žiūrėti pakartotinai vėl ir vėl. Totoro apskritai nuostabus, jau nekalbant apie tą sceną, kai Mei atsigulė Totoro ant pilvo, negalima nepaminėti ir scenos su skėčiais. Tiek geros energijos galima pasikrauti iš tokio filmo, o laikas visai neprailgsta (nors ir taip jis ganėtinai trumpas – ~80 min). Patiko man ir šeimos kaip didelės vertybės iškėlimas, tėčio ir mergaičių bendravimas buvo tiesiog tobulas.

Daug vilčių dedu į tai, kad kiti minėtosios studijos filmai dar geresni.

8/10

Filmas šiuo metu yra 146-oje imdb Top 250 vietoje.

Rež.: Hayao Miyazaki, įgarsina: Hitoshi Takagi, Noriko Hidaka, Dakota Fanning (angliška versija), Elle Fanning (angliška versija), 1988 m., Japonija, japonų k., 86 min