Archyvas

Posts Tagged ‘JAV’

1130> Black Panther / Juodoji Pantera (2018)


Rugsėjį prisiminiau, kad metų pirmoje pusėje buvau užsimojusi peržiūrėti likusius Marvel filmus. Ta proga įsijungiau kažkada daug liaupsių sulaukusį Black Panther. Šiaip jau didžiausia problema, kad prisėdu paminėti filmų prėjus minimum porai savaičių, o visokie panašūs filmai mano galvoje neužsilaiko (kaip tik jau kurį laikąą vis užklumpa mintis, ar nereiktų apskritai sustoti). Man tokie filmai – pramoga dienai, o vėliau jau smegenys viską ir pratrina. Siužetą daugmaž atsimenu, bet sudėtingiau dėlioti argumentus, kodėl 7, o ne 10. Kaip bebūtų, 7 rodo, kad tai buvo vienas iš geresnių Marvel filmų, tačiau ne toks įspūdingas, kaip galima buvo tikėtis iš kadaise sklandžiusių pagyrų. Visgi galima pagirti, kad kaip filmas, pristatantis konkretų personažą, buvo dinamiškesnis, palyginus su daugeliu, kurie tik vėlesnėse dalyse galėjo pasigirti veiksmo įvairove. Tik atrodo, kad vietomis visų siužeto vingrybių ir giminės medžio peripetijų man buvo per daug.

7/10

imdb

1129> Soul / Siela (2020)


Džo, pagaliau sulaukęs savo šlovės valandos muzikinėje karjeroje, patenka į nelaimingą atsitikimą. Jo siela pakliūva į tarpinę erdvę tarp gyvųjų pasaulio ir pomirtinio gyvenimo. Čia jis ne tik sužino, kas vyksta anapus, kaip sielos atkeliauja ir iškeliauja, bet ir sutinka visai nemotyvuotą gyvenimui žemėje sielą. Jei būčiau skaičiusi anotaciją ar daugiau pasidomėjusi, greičiausiai filmo peržiūrą būčiau atidėjusi, nes tikėjausi kiek kitokio siužeto. Gal dėl to, o gal ir dėl kitų priežasčių, bet Soul man pasirodė blankokas ir neįtraukiantis manęs filmas, kuris greit išgaravo iš galvos. Graži animacija vizualiai, idėjos tinkamos tokiam žanrui, bet šįsyk likau nepaliesta.

7/10

imdb

1128> Little Miss Sunshine / Mažoji Mis (2006)


Neturėjau didelių lūkesčių, o buvo išties labai daug gražių emocijų dovanojęs filmas. Apie mergaitę, kuri su šeima iškeliauja dalyvauti grožio konkurse. Mergaitė – visai nepanaši į tokių konkursų dalyvę, o jos šeimoje – daug nesutarimų, nutylėjimų, nesusikalbėjimų. Tad kelionė – dinamiška, kai kada net ir per daug nenuspėjama (nesu tikra, kiek buvo reikalingas vienas iš svarbiausių įvykių kelionės eigoje), o istorija – įtraukia ir sukelia daug emocijų. Itin gerietiškas, mielas filmas. Žiūrėčiau dar ne sykį, užsinorėjus ko nors panašaus. Net pačiai keista, kad iki šiol taip ir nebuvau prisiruošusi jo peržiūrėti.

8/10

imdb

1125> Friends: The Reunion (speciali TV laida, 2021)


Friends serialą baigiau žiūrėti tik pernai, tad viskas dar ganėtinai gyva galvoje (tikiu, kad viskas kur gyviau pas tuos, kurie Friends žiūrėjo daug sykių). Ir ši laida buvo laukta bei jau iš anksto kėlė džiaugsmo, nes smalsu buvo pamatyti pasikeitusius aktorius, išgirsti jų prisiminimus. Na, lyg koks klasės susitikimas, kai prisimenama tik tai, kas buvo gera, gražu, linksma, net kai prašoma prisiminti labiausiai nepatikusius dalykus, vis tiek viskas užsibaigia juoku. Nesitikėjau, kad Matthew Perry atviraus apie tai, koks išties “linksmas“ buvo jo gyvenimas už serialo ribų, kai žiūrovai matė vien tik jo kintantį svorį, ar kiti pradės pasakoti savo asmenines niūresnes istorijas. Tad šiuo atžvilgiu ir nenusivyliau – atrodė faina, jauku. Nors jaukiausias momentas – kai visi aktoriai susitiko į būrį, be jokio vedėjo ir visai nereikalingų su serialu nesusijusių svečių. Lady Gaga, J. Bieber ir visos manekenės buvo absoliučiai nereikalingas laiko švaistymas ir beprasmybė, vietoj jų geriau jau būtų daugiau dėmesio skyrę arba pagrindiniam šešetui, arba vos akimirkai pasirodžiusiems antraeilius vaidmenis atlikusiems aktoriams. Laidos idėja – sukurti tokią specialią laidą, skirtą “Draugams“ – gera, bet jos išpildymas itin skylėtas. Man atrodo, jei Matthew, Jennifer, Matt, David, Lisa and Courteney būtų susėdę kurio nors namuose ir padarę live, būtų sulaukę ne ką mažiau dėmesio, o įspūdis būtų gal ir didesnis.

6/10

imdb

1124> Midsommar / Saulės kultas (2019)


Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti Midsommar. Norėjau seniai, bet filmo trukmė ir žanras vis paskatindavo atidėti geresniems laikams. Bet dabar, jau peržiūrėjusi, galiu teigti, kad pustrečios valandos visai neprailgo, siužeto kitoniškumas – neįprastas siužetas, keisti veikėjų pasirinkimai ir elementarus kai kurių situacijų pagrindimas tuo, kad tai – tik tradicija, neleidžia nuobodžiauti. Apie tai, kiek šis filmas gąsdinantis, nesamprotausiu, nes tikriausiai mane labiau išgąsdintų tie, kurie paremti “jump scare“ gąsdinimo būdu, bet siaubo filmus jungiuosi ne savo ištvermės tiems visiems numanomiems ar netikėtiems išlindimams į ekraną tikrinti, tad Midsommar man netgi labai tiko. Be abejo, siaubo filmas, kurio siužetas vyksta dienos šviesoje, irgi gan netikėtas ir malonus pasirinkimas, nes kiek galima erzintis ir mintyse kartoti, kad kokio velnio jūs dabar lendate į tamsų rūsį, jei numanote, kad ten kažkas yra.

Personažai, pagrindinės veikėjos istorija – tai, kas filmui irgi prideda pliusų bei lengviau leidžia suvokti pabaigą. Pats filmas – ne iš pačių maloniausių, žiūrint gali darytis ir nejauku, ir šlykštoka, ir šiaip “wtf“ momentų pasitaiko. Pati aplinka kai kada atrodo kaip surežisuota, t.y. žvelgiant, kaip ta visa bendruomenė šoka ar kažką daro, kyla klausimų, ar čia jie normalioje savo kasdienybėje būna (tada kažkas ne taip su pastatymu), ar tai, kaip jie elgiasi, yra tik didelis spektaklis, sukurtas svečiams, kad šie būtų užliūliuojami. Tiesa, kai kurių veikėjų reakcijos į vykstančias tradicijas buvo keistokos, maždaug – ei, čia jų tradicija tokia, tai čia viskas normalu, davai, dar pabūkime ir stebėkime, kas bus toliau, gal dar kokią nors galvą sutraiškys. Rimtai susirūpinčiau, ką tokio praleidau, kad draugai atsiskleidžia tokiomis įžvalgomis.

Beje, internete įdomu skaityti kai kurių įžvalgas ir siužeto aiškinimus. Toks išties atviras interpretacijoms siužetas.

imdb

7/10

1123> The Half of It (2020)


Paaugliška romantinė komedija/drama, kurios centre – Elė, drovi, neturtinga, puikius pažymius gaunanti paauglė, uždarbiaujanti iš kitiems rašomų rašinių ar kitokių rašto darbų. Tačiau vieną dieną ji sulaukia bendramokslio Polo prašymo parašyti meilės laišką Ester – populiariausiai ir gražiausiai mokyklos merginai. Tik problema ta, kad ne tik Polas, bet ir pati Elė dūsauja, žvelgdama į Ester. Tad gaunasi kiek kitokia romantinė istorija, nes pabaiga tampa visiškai neaiški. Tačiau, ką kūrėjai ir bandė tikriausiai padaryti, tai nėra vien tik filmas apie romantinius santykius. Labiau apie draugystę, žmonių skirtumus (ne vien apie seksualinę orientaciją kalbu, nes Polas, Ester ir Elė – iš skirtingų klasės “grupelių“) ir tuo pačiu panašumus, savęs suvokimą, tų pačių emocijų įsivardinimą ir atpažinimą, netgi mokymąsi bendrauti. Ir vis dėlto pats filmas buvo blankus ir nuobodokas, net nepasakyčiau, kad juokingas (nors kai kam gal ir bus taip, bet, pavyzdžiui, Polas manęs neprajuokindavo, nes nepaisant jo visų ypatumų, į jį žvelgiau ganėtinai rimtai), filmas prailgo. Bet pabaiga man įtiko.

5/10

imdb

1122> Sound of Metal (2019)


Šis sudomino pirmiausia dėl muzikos, o antra – tikėjausi kažko panašiai stipraus į Whiplash (2014). Tai muzikos nebuvo daug, nes, kaip galima suprasti iš anotacijos, pagrindinis veikėjas, grupės būgnininkas, praranda klausą. O iki Whiplash man irgi buvo tolokai. Gal kad Sound of Metal siužetas norėjo apimti daug visko, bet galiausiai gavosi tokia gan standartinė drama apie praradimus, kurie veda į kažkokius atradimus.

Minėdama, kad norėjo apimti daug visko, turiu galvoje, kad pradžioje galima įsivaizduoti, jog tai bus asmeninė drama, sukoncentruota ties pagrindiniu personažu ir grupe. Visgi grupės gan greit nelieka, o Rubenas atsiduria visai kitoje aplinkoje, kur keliami dar kitokie klausimai. Po kiek laiko pagrindinis tikslas vėl tarsi keičiasi, o galiausiai dar ten visokių ypatingų reikalų atsitinka ir įdomesnių veikėjų įtraukia, tad ima atrodyti, kad kažkaip truputį primakaluota. Tad nors pirmoje filmo dalyje buvo įdomu, vėliau truputį prislopo susidomėjimas. Nors pastatytas kokybiškai, tema sudėtinga ir skaudi, tikriausiai geriausiai suvokiama tik tuomet, kai pats patenki į tokią visiškai netikėtą ribinę situaciją, tačiau šįkart manęs nepaveikė tiek, kiek tikėjausi. Pažiūrėjau, įsidėmėjau ateičiai Riz Ahmed ir tiek.

imdb

7/10

1121>Cruella / Kruela (2021)


Tai filmas, skirtas Kruelai – blogiukei iš pasakojimų apie 101 ir 102 dalmantinus. Nesu tikra, kiek tuose filmuose buvo užsiminta apie jos praeitį (jei buvo, tai neatsimenu, nes žiūrėjau labai seniai), bet čia tikrai ne tas atvejis, kai filmas atrodo sukurtas be reikalo. Tiesa, jau yra paskelbta informacija, kad bus antroji dalis, o dėl jos reikalingumo jau taip tvirtai nepasisakyčiau.

Didžiausia blogybė, žiūrint tokį filmą, yra tai, kad žinai, kuo ji taps ir kad nebus taip, kad ji filmo gale taps pačia švelniausia ir mylinčia pasaulį būtybe. Tad žiūrint nesigauna susikurti kažkokių iliuzijų ar baigties variantų. Be to, jau prieš žiūrint 2h 14min man atrodė daugokai tokio žanro filmui, tad net ir nestebina, kad buvo vietų, kai nuobodžiavau dėl įsivyravusios monotonijos.

Bet šiaip jau filmas labai gražus. Kostiumai, aplinka – traukia akį, muzikinis takelis irgi parinktas tinkamai. Toks be galo stilingas filmas, jei kartais skaito kas nors, kam patinka mados, gražūs drabužiai ir pan., tai siūlau tikrai nepraleisti šio filmo. Na ir patys veikėjai – tokie gal kiek pakvaišę, bet tinkantys vienas kitam (nors pati Kruela ir labai stipriai erzino), todėl žiūrėti buvo įdomu ir visai smagu.

7/10

imdb

1120>Promising Young Woman / Perspektyvi mergina (2020)


Keistas įspūdis. Tema – aštri ir su labai gerais pastebėjimais bei dialogais (na, žinote, iš serijos, kad moterys pačios prašosi prisigerdamos, užsidėdamos trumpą sijoną, tiesiog egzistuodamos, kad jas išprievartautų. Žvelgiant į žmonių komentarus po straipsniais atrodo, kad taip mąstančių – išties daug. Liūdniausia, kad tarp jų – nemažai moterų). Pagrindinė veikėja, keršydama už savo draugę, vilioja vyrus ir po to juos pamoko. Galvojau, kad pamokymas vyksta kiek kitaip, tad likau nustebusi, o šalia to kilo daug visokių klausimų, kurie prasideda, o kas, jei. Beje, žmogus, su kuriuo žiūrėjau, lygiai taip pat reagavo. Siužetas nors lėtai, bet po truputį įsivažiuoja, o pabaiga – viena geriausių, kokias teko matyti per ilgą laiką. Sugebėjo priblokšti, visas viltis, kad kažkaip kitaip gali užsibaigti, sutraiškyti. Toji pabaiga su visa atomazga tikrai pakėlė filmo vertę. Visgi, nors C. Mulligan buvo minima kaip laimėtoja ar nominantė daugelio apdovanojimų metu, jos vaidinamas personažas manęs iki galo neįtikino. Aišku, nebūtinai čia aktorės kaltė, bet tai buvo vienas tų kartų, kai žiūrėjau, kaip ir įdomu, bet ir kažko trūksta, o veikėja nekelia didelių emocijų (neskaitant pabaigos). Daugiau emocijų kėlė antraeiliai personažai, tarp kurių netrūko šlykštukų.

Ir visgi tai vienas tų filmų, kuriuos norisi rekomenduoti pažiūrėti daugeliui – tiek paaugliams, tiek ir suaugusiems.

7/10

1118> Nomadland / Klajoklių žemė (2020)


Gal prieš metus skaičiau straipsnį, kuriame savo patirtimis dalijosi nameliuose ant ratų gyvenantys žmonės. Skaityti buvo įdomu. Tiesa, ten buvo rašoma apie žmones, kurie tiesiog nusprendė pakeisti gyvenimo būdą ar tokį gyvenimą propaguoja tiktai vieną sezoną (pavyzdžiui, vasarą) per metus, o kitais mėnesiais grįžta į savo patogų gyvenimą name/bute kitoje šalyje. Jiems nereikia ieškoti darbo ar gyventi vargingoje buityje, nes turi santaupų. Tuo tarpu Nomadland pasakoja kiek skaudesnę istorija – mažas miestelis, uždarius vienintelę tose apylinkėse pragyvenimui pinigų teikusią darbo vietą, žlunga ir visi gyventojai išsikrausto kitur. Pagrindinė veikėja Fren nenori kraustytis pas artimuosius, ji įsirengia savadarbį namelį savo automobilyje ir keliauja į vakarus, karts nuo karto apsistodama kur nors ilgėliau, jei tik pavyksta surasti darbą. Kelyje ji susitinka ir daugiau žmonių, dėl įvairiausių priežasčių pasirinkusių klajoklių gyvenimą.

Aprašydama Paterson minėjau, kad jau kurį laiką man patinka tokie lėti, lyg ir visai be veiksmo, persmelkti vienatve filmai. Tad Nomadland irgi pakliūtų prie tų patikusių. Ir nors tikėjausi panašaus siužeto, bet kažkuriuo metu sukirbėjo mintis, kad Tėvas, kitas pretendentas į Oskarus, man patiko kur kas labiau. Kita vertus, Nomadland ,,kvepia“ visiškai indie / nepriklausomu kinu savo nuotaika, pastatymu, tad gal visai ir pagirtina, kad apdovanojimuose žibėjo toks visai neholivudiniu siužetu filmas. Beje, labai patiko idėja veikėjams palikti aktorių vardus (ar vardų trumpinius), o po to perskaičiau, kad taip nutiko pagrinde dėl to, kad beveik visi vaidinę žmonės – tikri klajokliai, o ne profesionalūs aktoriai. Įdomu ir tai, kad panašios temos mane pastaruoju metu atakuoja iš visų pusių – apie gyvenimo prasmę, darbo kiekį gyvenime ir kaip gyvenimas praeina bedirbant ir besvajojant, kaip kada nors kas nors pasikeis.

Gražus, liūdnas ir tuo pačiu šviesus, bet antrąsyk vargu, ar žiūrėčiau. 7/10

imdb