Archyvas

Posts Tagged ‘JAV’

1040> No Country for Old Men / Šioje šalyje nėra vietos senukams (2007)


tai va, žiūriu ne tik romantinius. Plius atradau gerą būdą, kaip sugaišti kuo mažiau laiko paieškoms (nes būtent dėl to dažniausiai ir likdavau nieko nepažiūrėjusi pastaruosius keletą metų): tiesiog atsidariusi peržiūrėti pasižymėtus filmus imu pirmą, kuris daugmaž turėtų atitikti norimą žanrą. Kol kas toks būdas pasiteisino.

No country for old men – vienas seniausių filmų, kuriuos esu pasižymėjusi watchlist’e imdb. Labiausiai norėjau pažiūrėti dėl savo meilės C. McCarthy, pagal kurio romaną ir buvo pastatytas šis filmas (knygos skaičiusi nesu). Ir bene svarbiausias dalykas, ką iš tiesų režisieriams broliams Coen’ams pavyko pasiekti – tai sukurti tobulą atmosferą, tinkančią rašytojo kūriniams. Lėtas veiksmas, dialogų minimumas, aplinka – puikiai. Neabejotinai pagyrų vertas ir aktorių darbas, J. Bardem – neabejotinai šio filmo žvaigždė.

Pagal siužetą – kriminalinis trileris su dramos elementais, bet prieš žiūrėdami nusiteikite, kad greitai besikeičiančio veiksmo nebus. Čia daug laukimo, bėgimo kartu su veikėjais, net ir kulminacija – ne visai tokia, kokios galima būtų tikėtis. Ramiai prasidėjęs filmas lygiai taip pat ramiai ir užsibaigia. Ir nors bendrai atmosfera patiko, bet ryškesnės kulminacijos, kažko labiau įsimenančio pabaigoje norėjosi ir todėl įspūdis nebuvo toks, kokio tikėjausi. Na, ir dar lūkesčiai kišo koją.

7/10

 

1039> Sleepless in Seattle / Nemiegantys Sietle (1993)


Sleepless in Seattle turi nestandartinį siužetą ir tai yra nemenkas privalumas. Tom Hanks vaidina vienišą tėvą, kuris vis neatsigauna po žmonos mirties. Jo sūnus paskambina į naktinę radijo laidą ir pasako, kad norėtų, jog tėtis susirastų naują žmoną. Visai priešingoje JAV pusėje gyvenanti Anė atsitiktinai išgirsta šią laidą ir kartu su tūkstančiais kitų moterų lieka neabejinga jautriam berniuko tėčio pokalbiui. Kurioje vietoje tas nestandartiškumas, gal nesiplėsiu, bet maloniai nustebino. Yra neblogo humoro, daug kalbama apie An Affair to Remember (šiaip išduodama ir daug turinio, bet vis tiek susidomėjau). Kai kurie keisti pasirinkimai (na, kad ir ta scena su abiem veikėjais, stovinčiais priešingose gatvės pusėse ir spoksančiais vienas į kitą) sumažino įspūdį. Tiesa, sėkmingai išvengiama visų dažnam romantiniam filmui būdingų konfliktų tipiškose vietose, visi ramiai priima viską, kas tik nutinka. O pabaigoje, kad ir nuspėjau, kaip viskas baigsis, vis tiek tą akimirką, kai Anė bėgo, įtampos šiek tiek pajaučiau.

imdb

6/10

1038>Notting Hill / Noting Hilas (1999)


Truputėlis romantikos. Sudomino, nes pagrindinis veikėjas dirba knygyne, tačiau vėliau buvo ir kitų gan neblogų momentų. H. Grant labai mielas, nesu su juo daug filmų mačiusi, bet gal vertėtų pasidairyti. Dar patiko, kad J. Roberts veikėja – garsi aktorė – nuo pat pradžių išliko savimi, t.y. nebuvo kokios nesąmonės, kai garsus žmogus apsimeta paprastu, niekieno nežinomu. Gal todėl ir gavosi taip natūraliai paliesti tiek žinomumo kainą, tiek noro kažkokio paprastumo gyvenime atrasti, nes jis kai kada patraukliai spindi ir be visokių blizgučių. Tik tiek, kad kažkaip ėjo ir praėjo, netgi kiek ilgokas pasirodė, o praėjus kuriam laikui galvoje nieko ir neišliko, nors iš karto po peržiūros kaip ir atrodė vienas geresnių.

imdb

5/10

1037> Yesterday (2019)


Džekas – muzikantas, dainų kūrėjas, tačiau jam niekaip nesiseka išgarsėti. Po vieno įvykio jis supranta, kad pasaulyje, kuriame pabudo, niekas nežino grupės The Beatles (Coca-colos, beje, irgi). Taip prasideda Džeko kelias išgarsėjimo link.

Kadaise man patiko Nowhere Boy (2009), ilgiausiai klausiausi Across the Universe filme skambėjusių perdainuotų The Beatles dainų, tad neabejotinai norėjau pažiūrėti ir Yesterday. Deja, prasidėjęs visai įdomiai kažkuriuo metu nebeturėjo visiškai nieko, dėl ko norėtųsi žiūrėti toliau (peržiūrėjau per du kartus, bet pabaigos sulaukti buvo vis vien nelengva). Ištemptas, be intrigos, veikėjai kaip ir mieli, bet tokie vienpusiški, kad pasidaro nuobodu. Aišku, tai dažnai pasitaikantis pasirinkimas, bet kai veikėja sako, kad maždaug rinkis – arba pasaulinė šlovė, arba aš – tai kažkaip šįsyk toleruoti visokių panašių absurdiškų frazių visai nesinorėjo. Blankus, plokščias siužetas, kuriame draminės pusės beveik nėra, t.y. tai, kas bandyta užgriebti (sąžinė, meilė ar kt.), praeina nepastebimai. Dvi valandos – per daug tokiam nelabai įmantrų siužetą turinčiam filmui. Buvo neblogo humoro, bet bendrai filmas nuvylė. Antrąsyk nežiūrėčiau.

5/10

Unbelievable (mini serialas) (2019)


Tikrais įvykiais paremtas vieno sezono serialas (imdb) pasakoja apie Mari – paauglę, kuri palaikoma socialinės darbuotojos, panašaus likimo draugų bei kelių globėjų, stengiasi kurti savarankišką, tvarkingą gyvenimą. Tačiau po to, kai įsibrovėlis ją išprievartauja, ji susiduria su valstybės institucijų neteisybe: policijos darbuotojai mano, kad ji meluoja, aplinkiniai irgi ima abejoti jos pasakojimu. Tuo tarpu kituose skyriuose dirbančios detektyvės imasi tirti bylą, kuri leis dar kartą suabejoti Mari situacija.

Greitai susižiūrėjęs serialas, lyg ir nieko ypatingo, bet yra itin tikroviškai pateiktų momentų. Kad ir Mari apklausa – po šitiek klausimų, prašymo kartoti vėl ir vėl apie sukrėtusį įvykį, natūralu, kad po kiek laiko jau ir kažko nebepavyksta paminėti ar atsiranda abejonių. Apskritai, šis serialas parodo, kiek drąsos žmogui reikia vien tam, kad praneštų apie patirtą išprievartavimą ir sutiktų dalintis pasakojimu tiek kartų, kiek prireiks, darytis įvairiausius tyrimus. Patiko abi siužetinės linijos. Viena išlaiko intrigą, leidžia sekti dviejų detektyvių tyrimą, taip pat šiek tiek prisiliesti prie jų asmeninio gyvenimo bei santykio su byla, tuo tarpu kita siužetinė linija rodo, kaip lengvai galima sugadinti žmogaus gyvenimą. Mačiau, internete jau sklando spėjimai, kad tiek už vaidybą, tiek už patį pastatymą gali būti paskelbtos Emmy nominacijos, tad atrodo, jog ne man vienai šis mini serialas pasirodė išties įdomus.

8/10

The Act (2019) (1 sezonas)


Prieš kurį laiką rašiau apie Mommy Dead and Dearest – dokumentiką apie Miunchauzeno sindromu sirgusią moterį Deedee Blanchard, kuri įtikino visus aplinkui, kad jos dukra Gipsy serga krūva įvairiausių ligų, nevaikšto, negali valgyti ir todėl maitinama per zondą, buvo meluojama net ir apie dukros amžių. Visa tiesa išaiškėjo tuomet, kai Deedee buvo rasta negyva. Jei įdomūs tikri faktai, siūlau pažiūrėti minėtą dokumentinį filmą, tiesa, ten daugiau kalbama apie nužudymo bylą, labai įdomu pamatyti dukrą, jos bendravimo manierą, išgirsti aplinkos žmonių pasakojimus. The Act – serialas, kuris kiekvienoje serijoje pabrėžia, kad pasakojimas ar jo veikėjai yra pagražinti, labiau dramatizuoti, serijos koncentruojasi ne į bylą, o į Gipsy istoriją iki nusikaltimo ir po jo, tad gauname tiek, kad man net labai norisi tikėti, kad nesugalvos dar ir antrojo sezono daryti. Serialas įtraukia, greitai aš tas aštuonias serijas perbėgau, o po to, kol azartas nepraėjo, susiradau kitą 8 serijų istoriją, nes jau seniai pastebėjau, kad nors kai kada ir būna gaila, bet labai patinka tokie serialai, kurie trunka 1-3 sezonus.

Pati istorija – siaubinga, sunkiai įtikėtina ir tik faktas, kad iš tiesų taip buvo, o panašių atvejų yra ir daugiau (kitu atveju tikriausiai nebūtų ir sindromas atrastas), leidžia patikėti, kad tai – įmanoma. Pagrindinių aktorių vaidyba puiki, tai galiu pasakyti drąsiai būtent dėl matytos dokumentikos – tikroji ir suvaidinta Gipsy susipynė mano galvoje kaip vienas asmuo. Žiūrint simpatiją sunku jausti visiems – Deedee nemaloni iki blogumo, jos pokyčiai metams bėgant tampa baugūs, o Gipsy sukelia daug prieštaringų jausmų. Nors suprantu, kad ji tapo aplinkybių auka, o jos psichikai padaryta žala ne ką mažesnė nei fizinė (kai ją ištyrė, seriale paminėjo, kad ji labai sveika, kuo linkčiau abejoti, nes geriant krūvas vaistų, vargu, ar organizmas toks jau tvarkingas, o ir dokumentikoje minėjo, kad kai kurių vaistų šalutinis poveikis ir buvo simptomai, būdingi tam tikroms ligoms, kurias Deedee pripaišė dukrai). Per visus su Deedee praleistus metus mergina puikiai išmoko vaidinti, manipuliuoti ir fantazuoti, bet vietomis jos aštrus protas ir pasekmių suvokimas stebino, atrodė lyg dvi asmenybės būtų viename kūne. Tokie personažai įtraukia, o šiame pasakojime jie ir privalo būti centras, nuo kurio priklauso, kaip sudomins pati istorija.

imdb

8/10

American Crime Story. The Assassination of Gianni Versace (2 sezonas) (2018)


Apie pirmąjį sezoną rašiau čia. Primenu, kad kiekviename sezone – vis kita istorija, tad nebūtina žiūrėti pirmojo, kad suprastumėte antrąjį. Kūrėjai, remdamiesi tikra istorija, pasakoja apie bylą, kuri sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje. Trečioji istorija turėtų pasirodyti šių metų rudenį. Kartelė iškelta labai aukštai, tad su nekantrumu laukiu naujojo sezono.

Kaip ir nurodoma pavadinime, antrojo sezono siužetas skiriamas garsaus dizainerio Gianni Versace nužudymui. Ir ne kiek jam, o kiek jį nužudžiusiam žudikui Andrew Cunanan, kuriam Gianni tapo finaline auka jo žudymų istorijoje. Kadangi iki tol šios istorijos nežinojau, nė nenumaniau, ko tikėtis. Todėl pasistengsiu neišsiplėsti apie siužetą, rašydama šį savo įrašą, nes galbūt kas nors užsinorės irgi patirti tokį atradimo malonumą kaip ir aš. Beje, jau peržiūrėjusi pusę serijų internete perskaičiau, kad kai kurie rekomenduoja šį sezoną pradėti žiūrėti nuo aštuntos serijos atbuline tvarka iki pirmosios, o tuomet įsijungti devintąją. Taip, man kiek užtruko susivokti, kad viskas vyksta nuo paskutiniojo įvykio iki anksčiausiojo gan tvarkingai, be jokių grįžinėjimų pirmyn atgal, tai logikos tame patarime yra. Kita vertus, sekti istoriją nuo galo turi savo privalumų – yra daugiau erdvės spėlionėms, kas vyko praeityje, kokios Andrew tokio elgesio priežastys, kaip kai kurie žmonės susiję ir t.t.

Iš pažiūros atrodo, kad pirmojo ir antrojo sezono bylos ypatingos tik tuo, kad jų centre atsiduria žymūs žmonės. Tik tiek, kad pirmoje istorijoje įtariamasis buvo visiems pažįstamas sportininkas, o čia žymus dizaineris atsidūrė aukos vietoje. Bet netrukus paaiškėja, kad šios bylos išryškina tam tikras visuomenės žaizdas, kurios bėgant metams, atsižvelgiant ir į pastarojo meto įvykius, niekur nedingsta. Nagrinėjant O. J. Simpson bylą, buvo daug dėmesio skiriama požiūriui į juodaodžius, rasizmui, stereotipų apie nusikaltimų ir odos spalvos koreliaciją. Tuo tarpu G. Versace byla atkreipia dėmesį į homoseksualius žmones, jų padėtį paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Serialo metu nuskamba daug taiklių frazių apie Andrew paiešką – jo intensyviau buvo pradėta ieškoti tik tuomet, kai jo aukomis tapo ne kažkokie niekam nežinomi asmenys, bet daug pinigų ir svarbią padėtį visuomenėje užimantis žmogus.

Kurį laiką negalėjau žiūrėti daugiau nei poros serijų vienu metu. Ne todėl, kad būtų neįdomu, bet dėl to, koks nemalonus tipas buvo Andrew. Darren Criss vertas visų apdovanojimų ir liaupsių, kurias gavo suvaidinęs šiame seriale. Andrew – patologinis melagis, manipuliacijų meistras. Vaidmuo įtikinamas, įsimenantis ir ilgai nepasimiršiantis. Įtariu, kad ateity sutikusi jį kokiame nors filme ar seriale turėsiu sutelkti visas pastangas, kad išmesčiau iš atminties jo psichopato vaidmenį.

Vos devynios serijos, bet nesinorėjo nei daugiau, nei mažiau, nes visa istorija sutalpinta tiesiog puikiai. Pasakojimas prikausto dėmesį, sukelia pačius nemaloniausius jausmus, atskleidžiama kiekvienos aukos istorija, emocijos vietomis veržėsi per kraštus. Žiūrint paskutinę seriją buvo gaila net paties Andrew, tad šlykščių žmonių buvo tikrai daugiau nei vienas šiame seriale.

10/10

1035> Marriage Story / Santuokos istorija (2019)


Marriage Story – tikras saldainis tiems, kuriems patinka nenusaldintos santykių istorijos, kur veiksmo mažai, o daug stiprių dialogų. Jau senokai norėjau jį pažiūrėti, kadangi buvo nominuotas begalei apdovanojimų, dalį ir laimėjo, tik vis tas A. Driver man kišo koją, nes kiek esu mačiusi su juo filmų, tiek man jis nepatiko. Bet kažkurį vakarą pagalvojau, kad noriu gero kino, tad dėdama nemažai vilčių įsijungiau šį.

Čarlis ir Nikolė nusprendžia išsiskirti. Pagrindinė priežastis – Nikolė jaučiasi, kad vyras visai nesiklauso jos norų ir dėl to nemažai svajonių ji privalėjo nustumti į šalį. Be abejo, tuomet išlenda ir dar daugiau skaudulių, o su advokatų pagalba priežasčių ir kaltinimų tik dar padaugėja. Kad viskas būtų dar opiau – yra ir vaikas, kurio dėmesį ir priežiūrą irgi dalintis kažkaip teks.

Kaip jau užsiminiau, dialogai yra šio filmo stiprybė. Nenuobodžiavau nė akimirkos, veikėjų pokalbiai kaustė prie ekrano. Įspūdingi ne tik pagrindinių veikėjų, bet ir antraeilių – advokatų ir jų padėjėjų – vaidmenys, paaštrinantys poros santykius, įnešantys dar daugiau nepasitikėjimo niekuo aplinkui, pasimetimo ir pykčio, kurį norisi išleisti, bet jau nė nebeaišku, ar pikta veikėjams dėl santuokos griūties, ar dėl sumaniai, bet nebūtinai teisingai išverstos jų istorijos teismo salėje, ar dar dėl kito.

Skaudus, emociškai paliečiantis, nors pati situacija asmeniškai ir nepažįstama. Aktorių darbas išties puikus, man dabar jau rimtai gaila, kad S. Johansson liko be jokio apdovanojimo, tik su krūva nominacijų už puikųjį Jojo Rabbit bei šį. O ir A. Driver priekaištų neturiu.

Malonumas akims, ausims, rimti pokalbiai, puikiai rutuliojamos konfliktinės situacijos, aštrumo pakanka, įdomu ir tai, kad žiūrint nesinorėjo rinktis kažkurios pusės – abiejų vienodai buvo gaila ir norėjosi, kad su kuo mažiau žaizdų abu išeitų. Bet taip nelabai gaunasi šitoje situacijoje. Na, ir šiaip viskas gan apgalvota pasirodė: tas gerųjų savybių rašymas ant popieriaus kaip ir viską apjungė, muzikinis intarpas irgi labai tiko.

9/10

1034> Mommy Dead and Dearest (2017)

12 balandžio, 2020 Komentarų: 1

Toks ganėtinai šiam tinklaraščiui netipiškas pasirinkimas, bet įtariu, kad tokių gali tiktai daugėti. Kažkaip paskutiniu metu pradėjo traukti visokiausi nusikaltimai ir nusikaltėlių istorijos.

Tad šįkart žiūrėjau dokumentiką, kurią netikėtai suradau youtube (jei dar neištrynė, filmas yra čia). Tai HBO dokumentinis filmas (imdb) sukurtas apie Gypsy Rose, kuri kartu su draugu buvo apkaltinta savo mamos nužudymu. Ši byla ypatinga tuo, kad žmogžudystės priežasčių aiškinimasis atskleidžia, kaip daugiau nei dvidešimt metų Gypsy buvo gydoma nuo ligų, kuriomis nesirgo, ir sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, nors puikiai valdė kojas. Už viso to slypi ne kas kitas, o pati merginos mirusi mama.

Miunhauzeno sindromas atsiskleidžiamas visu savo baisumu. Faktai, kurie pateikiami filme, stebina tuo, kaip visi aplinkiniai, įskaitant nemažą kiekį gydytojų, nepastebėjo, kaip buvo kankinama Gypsy. Kalbinami artimieji (merginos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo visai maža), gydytojai, gilinamasi į medicininius išrašus, pateikiamos tyrėjų versijos, kaip galėjo viskas taip toli nueiti. Ir dabartis – visiškai pasimetusi mergina, kuri neseniai sužinojo, kad yra daug vyresnė nei jai visą laiką teigė mama, išsilaisvino iš mamos perteklinio rūpesčio, bet pateko tiesiai į kalėjimą. Keliami klausimai apie tai, kiek adekvačiai ji gali vertinti realybę, savo ir aplinkinių elgesį, daromus sprendimus, nes visgi toks motinos elgesys tikrai paliko atitinkamų pasekmių ne tik fizinei sveikatai, bet ir psichikai. Visai įdomus ir jos draugo atvejis, rodos, jis pasitaikė merginos gyvenime kone pačiu laiku. Ko man norėjosi kitaip – dar daugiau pasakojimų apie Gypsy gyvenimą iki mamos mirties, o kiek mažiau pasakojimo apie patį nusikaltimą. Tačiau kaip bebūtų, laikas visai neprailgo bei patvirtino teiginį, kad realus gyvenimas neretai gali būti kur kas baisesnis už visus siaubo filmus.

Mane paskatino atkreipti dėmesį į šią istoriją serialas The Act. Jo paties dar nemačiau, bet po peržiūrėtos dokumentikos abejonių, ar verta jungtis, neliko.

7/10

1033> Beetlejuice / Vabalų sultys (1988)


Kažkada buvau užsikabinusi už T. Burton filmų, svaigau, koks jis fainas režisierius ir panašiai, bet Beetlejuice taip ir nebuvau peržiūrėjusi. Tad ištaisiau šią klaidą šiomis dienomis. Fantastinė komedija, yra numirėlių ir ne ką mažiau išprotėjusių gyvųjų, tad žiūrėti visai smagu. Iš tikrųjų žiūrint net ir sunku nuspėti, kaip pasisuks siužetas, ką dar sugalvojo kūrėjai, nes šiokia tokia makalynė vyksta. Užsibaigus jam pajutau, kad visgi lūkesčiai buvo pernelyg aukštai užsikelti, tad šiek tiek ir nusivyliau, kad neišpildė man jų. Bet vis tiek prisiminiau, dėl ko aš mėgau šį režisierių ir kodėl ateity dar ką nors iš jo filmų sąrašo iškrapštyti bandysiu, nes nematytų tikrai liko. Tikriausiai vertėtų su jo Batman’o versija susipažinti.

Ir va, radau, kad planuojama antra Beetlejuice dalis. Ją, manau, kad tikrai žiūrėsiu, o pirmai daliai – 7/10