Archyvas

Posts Tagged ‘JAV’

1029> The Dreamers / Svajotojai (2003)


Antrasis (ir paskutinis) sausio filmas buvo The Dreamers. 1968-ųjų gegužę Paryžiuje vykę studentų streikai suveda paryžiečius brolį ir seserį su amerikiečiu studentu. Taip užsimezga draugystė, lydima prieštaringų nuomonių apie vykstančius neramumus, bei skirtingo požiūrio į tarpusavio bendravimą.

Filmas keistas. Keistumas nėra visada blogai, šiuo atveju – irgi. Traukė dėmesį brolio ir sesers atsipalaidavimas, visiškas laisvumas vienas prieš kitą (elementariausias pavyzdys – miegojimas kartu visiškai nuogiems, kitką pamatysite nusprendę filmą pažiūrėti), netgi ne tik prieš kitą, bet ir į jų kasdienybę įtrauktą amerikietį. Veikėjai paskendę savame pasaulyje, kur galioja visai kitos taisyklės (arba negalioja beveik jokios), todėl net ir jų dalyvavimas streikuose ar piktinimasis esama padėtimi – primena labiau žaidimą, o ne norą gyventi geriau kaip daugeliui kitų. Nuogo kūno yra nemažai, bet vos tik susipažįstama su personažais ir visa jų kasdienybe, visai nebetrikdo ir netgi kitaip šio filmo nebeįsivaizduočiau. Atrodo, kad žiūrovui neretai lemta pereiti tas visas stadijas, kurias perėjo vienas iš veikėjų – amerikietis, pradžioje labai įtariai žiūrėjęs ir drovėjęsis, o po to persilaužęs ir prisidėjęs prie jų.

Labai nustebino (vėlgi, gerąja prasme), kiek daug dėmesio skirta kinui. Veikėjai kalba apie jį, vaidina ir spėlioja scenas, netgi kai kurie veiksmai lydimi vaizdų iš kokios nors kino juostos. Patiko ši idėja.

Laikas neprailgo, buvo įdomu stebėti šį keistą, bet įtraukiantį siužetą, aktoriai idealiai tiko, bet galiausiai pabaigoje taip ir likau nusivylusi. Man taip ir norėjosi klausti: tai kas iš to? Nes atrodė, kad grįžtama į pradžią, lyg koks sapnas čia būtų buvęs. O norėjosi kitokio išrišimo. Nebuvau sugalvojusi,kokios būtent pabaigos norisi, bet žiūrint filmą tikrai lūkesčiai kilo, nes buvo visai neaišku, kaip viską užbaigs. Na, ir tuomet gavosi, kad galop kažkaip man ir pritrūko prasmės (nors žinau, kad ne visada jos reikia ieškoti).

Neabejotinai įsimintinas, bet dėl pabaigos balas krito.

6/10

1028> Jojo Rabbit / Zuikis Džodžo (2019)


Sausį mačiau du filmus. Pirmasis – Jojo Rabbit. Neturėjau didelių lūkesčių, bet užtat kaip buvo gera, kai dar nė nebaigus žiūrėti filmo, jaučiau, kad pranoko juos visiškai ir koks puikus sprendimas buvo nueiti į kiną. Tragikomiškas filmas apie berniuką II pasaulinio karo metais, turintį nematomą draugą Hitlerį ir apskritai labai atsidavusį visoms skelbiamoms nacistinėms tiesoms. Bet užtenka susipažinti su žyde mergaite, kad po truputį jo galvoje viskas imtų jauktis.

Čia vienas tų filmų, kur ima juokas, po to jau norisi verkti, o tada iš karto ir vėl juokinga. Kai kada net nespėdavau sureaguoti, nes pernelyg greitai emocijos keitėsi. Labai gražiai pastatytas: spalvos, kostiumai traukė akį, muzika kėlė šypsnį (žinomos dainos perdainuotos vokiškai), atrodo, apgalvota iki detalių viskas. Veikėjai simpatiški. Prieš tai skaičiau, kad nė velnio S. Johnsson neverta jokių nominacijų už šį vaidmenį, bet mano akimis vaidmuo buvo įtikinamas, bet aš ir šiaip kiek subjektyvi jos atžvilgiu, nes patinka man ją kine matyti, niekad neužkliuvo, kad kažkas ne taip būtų su jos vaidyba. Veikėjai įdomūs, net ir antraeiliai, menkai pasirodę ekrane personažai pasirodydavo įsimintinai. Humoras labai įvairus – t.y. patiks ir subtilesnį, ir juodą, ir primityvesnį mėgstantiems. O jei netyčia esate matę nors vieną Taika Waititi filmą, tai jau ir suprasite, ko galite tikėtis.

Po peržiūros užrašiau 8/10, bet šiaip ir daugiau, įtariu, ateity pasižymėsiu, nes puikus filmas. Žiūrėčiau darsyk.

1027> Joker / Džokeris (2019)


Nebūsiu originali, nes filmas, kaip ir daugelį, mane sužavėjo. Iš tikrųjų vos išgirdusi apie jį supratau, kad bus visiškai mano mėgstamo stiliaus, nuotaikos.

Patiko kone viskas. J. Phoenix visiška žvaigždė čia (kaip gerai, kad jį pastebėjusi buvau jau daug seniau, tad į visus tuos žmones, kurie tik dėl šio filmo jį pastebėjo, galiu žiūrėti tuo žvilgsniu ,,o ką aš sakiau“), puikiai perteikia vienišo, atstumto, niekaip vietos nerandančio, traumuoto žmogaus paveikslą. Stebint kai kurias scenas vis atsirasdavo nepatogumo jausmas, bet jį šiuo atveju vertinu kaip tinkamą pojūtį tam, kas dėjosi ekrane. Vizualiai gražiai žiūrėjosi, siužetas nepateikia nieko, ko nebūtų galima numatyti, bet tai visai neturėjo reikšmės. Emocija, atmosfera, noras būti pripažintam (kokios pasirenkamos priemonės – jau kita kalba, bet ne čia esmė), mylimam, atrodė, kad viskas apgalvota vos ne iki smulkmenų – kiekviena scena, kostiumai, spalvos – malonumas akims, ausims, kaip ir minėjau, kai kada nepatogu žiūrėti (ne dėl smurto scenų, visai kitur tie ,,nepatogumai“ išlįsdavo), bet žiūrėčiau dar kartą be jokių abejonių.

Su kitais Džokeriais (nors tik H. Ledgerio vaidintą mačiusi tesu) nelyginu, nes žiūriu į šį filmą kaip visiškai atskirą interpretaciją, kur net nesvarbu, ar čia Džokeris, ar koks iki šiol visai nepažintas veikėjas.

9/10.

1026> Star Wars: Episode IX – The Rise of Skywalker / Žvaigždžių karai. Skaivokerio iškilimas (2019)


Naujausia Žvaigždžių karų dalis. Su kolege nukalbėjau, kad nepriklausomai nuo atsiliepimų tie, kurie jau žiūri šią seriją, pažiūrės ir naujausią filmą. Ir kasmet darysis visų dalių maratoną namie, nepriklausomai nuo to, kad kai kurie silpnesni ir to n-tojo karto nelabai verti. Tad ir naujausią dalį žiūrėdama galvojau, kad ir visai juokingas, ir gražiai pastatytas, ir veiksmo nepritrūko man, kai kurie personažai laukiami ir išsiilgti. Asmeniškai man nepatiko Lėjos įtraukimas, galėjo kažką kitą sugalvoti ten, kur ji kažką lemtingesnio atliko. Patį siužetą dvejopai vertinu, kažkur ir akys merktis pradėjo, ir pabaiga tokia skystoka, ir praėjo tik savaitė, o filmas beveik išgaravęs iš galvos. Bet bendrai žiūrėti galima. Ir jei kokiam Star Wars žiūrėjimo maratone dalyvaučiau, pažiūrėčiau darsyk.

6/10

1025> Last Christmas (2019)


Filmas apie Keitę, kuri neranda sau gyvenime vietos: dirba visus metus veikiančioje kalėdinių prekių parduotuvėje, užmezga trumpalaikius santykius su žmonėmis, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Bet vieną dieną ji sutinka Tomą ir jos gyvenimas pasikeičia.

Visur skelbiama, kad filmo scenarijus kurtas pagal Wham! garsiąją Last Christmas dainą, na, ir man atrodo, kad muzikinis takelis yra tai, dėl ko šį filmą džiaugiuosi pažiūrėjusi. Beje, kažkaip kitaip ir į, rodos, jau nuvalkiotą kalėdinę dainą pažiūrėjau (nors filme ji įgauna ir dar vieną prasmę), tai po to nesyk buvau įsijungusi ir paklausyti, nors šiaip man visiškai pakanka tiek kalėdinės muzikos, kiek jos išgirstu prekybcentriuose.

Kalbant apie filmą, tai nežinau, ką pasakyti. Gražiai pastatytas, toks visiškai kalėdiškas, daug gražių vietų, kuriose norėtųsi apsilankyti, keletas juokingesnių veikėjų, bet tik tiek… Emilia Clarke veikėja man vis atrodė panaši į tą, kurią vaidino Me Before You (tik emocinė būsena priešinga) savo apranga, judesiais, mimikomis. Tomas, kad ir stengėsi būti juokingas, bet man dažniau atrodydavo kažkaip kvailai. Siužetas – gal ne visai įprastas, ne tai, ko tikėjausi eidama į šį filmą, bet visgi kulminacija manęs neįtikino. Bet salėje buvo nemažai tokių, kuriuos, kaip matėsi, tikrai paveikė, tad gal ir jūs būsite tie laimingieji.

Faktas, kad netaps vienu tų filmų, kuriuos norėtųsi dar sykį įsijungti.

4/10

1023> The Handmaid’s Tale / Tarnaitės pasakojimas (1990)


Pasiilgau laikų, kai ištraukdavau kokį nors visai nepopuliarų filmą ir taip visai netikėtai atrasdavau gerą istoriją. Šiemet skaičiuoju berods apie dvidešimt peržiūrėtų filmų, tad galiu tik pasvajoti apie visokių retenybių ieškojimą, kai net ir nuo populiariųjų nutolusi esu.

Aišku, The Handmaid’s Tale istorija žinoma išties gerai, nes kadaise ir knyga skaityta, ir du serialo sezonai peržiūrėti (iki trečiojo gal kada prieisiu). Visai netikėtai užtikusi, kad buvo 1990-aisiais ir filmas pastatytas (imdb), sumaniau įsijungti. Bet nė nemaniau, kaip serialas gali pakišti koją. Nesakau, kad filmas visai nepatiko. Įdomiai ir savotiškai kraupiai atrodė viena iš tarnaičių aprangos detalė – raudonas šydas. Buvo keista matyti Lidiją visai nepanašią į seriale esančią, bet ir toji filme esanti – ne ką mažiau emocijų kelianti. Labai patiko filmo Nikas, nes visiškai nesimpatizuoju seriale pateiktam. Na, ir visai neprailgo ir nesinorėjo išjungti. Tačiau pripratusi prie gan lėto serialo tempo negalėjau atsistebėti, kaip filme tiek daug įvykių sukišta į mažiau nei porą valandų, kaip pro viską prabėgom praeita vien tam, kad būtų paliesta ir atskleisti pagrindiniai siužetiniai vingiai. Taip ir norėjosi stabdyti visus ir sakyti, kad nagi, išbūkite ilgiau viename ar kitame momente, įdomu, kaip neskaitęs knygos žiūrovas susidėliojo visą idėją galvoje peržiūrėjęs šį filmą, ar nekilo jam daugybė klausimų. Taigi, o juk serialas man irgi neįtinka, tempiama guma pernelyg ilgai atrodė bent jau tuose sezonuose, kuriuos mačiau. Žodžiu, ir taip, ir taip negerai.

5/10

1022> Can You Keep a Secret? / Ar gali išsaugoti paslaptį (2019)


Dar rugsėjį peržiūrėtas. Paskatino kadaise skaityta ir gerą humoro dozę davusi S. Kinsellos knyga ,,Ar moki išlaikyti paslaptį?“, pagal kurią ir buvo pastatytas filmas. Lyginti su romanu jau vėloka, nes skaitytas seniai ir tikrai nepasakysiu, kas ten ką darė kitaip. Iš tikrųjų ir apie patį filmą menkai teprisimenu, nors tik kiek daugiau nei mėnuo praėjo. Eilinė romantinė komedija, sentimentai dėl patikusios knygos, simpatiški aktoriai, gal viena kita linksmesnė situacija ir tiek. Pažymėjau penkis balus, vadinasi, nebuvo labai blogai.

imdb čia

5/10