Archive

Posts Tagged ‘Kanada’

927> The Legend of Tarzan / Tarzanas: džiunglių legenda (2016)


tarzanRež.: David Yates
Vaidina:  Alexander SkarsgårdChristoph WaltzSamuel L. JacksonMargot Robbie
2016 m., JAV, Didžioji Britanija, Kanada, 110 min
Žanras: veiksmo, nuotykių romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Geriausia žiūrėti tikriausiai nieko nesitikint. Arba turint realius lūkesčius. Štai ir šį filmą įsijungiau nieko įmantraus nesitikėdama, nebent neprastos vaidybos (juk yra bent du vardai, iš kurių kokybės visuomet tikimasi) ir gražių vaizdų. Ir išties siužetas yra tikriausiai silpniausia filmo dalis. Kiek šis Tarzano tęsinys reikalingas, apskritai nežinia, įtampa keliama silpnokai, o ir finalas neidealus – pritrūko laiko, kad viskas atrodytų įspūdingai, nes jau taip viskas sudėta į paskutines minutes, kad net suabejojau bežiūrėdama, ar apskritai sulauksiu kažko tokio. Bet visa kita – daugiau mažiau kaip ir tikėjausi. Kad nėra geresnio pasirinkimo už A. Skarsgard šiam vaidmeniui, nė nekilo abejonių, kai tik išgirdau apie būsimą filmą. O ir potencialą kaip aktorius jis turi nemažą, nors šiame filme visgi pagrindinis dėmesys – jo fiziniams duomenims. Christoph Waltz ir Samuel L. Jackson, kurie siejasi su kokybe, ir čia gerai žiūrėjosi, nors galbūt nieko itin naujo ir neparodė, ypač Ch. Waltz vaidmuo toks, kuris jau neatsiejamas nuo jo – gal galima kažkokiam kitam amplua jį pamatyti? Kad puikiai vaidina blogiukus, jau supratom. M. Robbie vaidybos aukštumų rodyti nereikėjo, dažniausiai ji tebuvo besišypsanti ar neviltyje esanti, daili bet kokiomis aplinkybėmis moteris, ko visai gaila, nes galėjo jos vaidinamam personaže daugiau spalvų paieškot. Kas dar? Gamta, masinės scenos – visa tai išties gražiai ir patraukliai atrodė, emocijų žiūrint netrūko, kad ir galvoje sukosi mintis, kaip čia viskas primityvu siužeto prasme. Bet kažko tokio tikėjausi, tą gavau ir to man aną naktį reikėjo. Tad ir į minusus pernelyg nesigilinsiu.

Gražus pramoginis filmas. Ir o taip, Hozier ,,Better Love”, dėl kurios krūvą šio filmo scenų dar iki peržiūros buvau mačiusi daugybę sykių. 6/10

 

892> Lars and the Real Girl / Larsas ir reali mergina (2007)


larsRež.: Craig Gillespie
Vaidina: Ryan Gosling, Emily Mortimer, Paul Schneider, Patricia Clarkson
2007 m., JAV, Kanada, 106 min

Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Introvertas ir iš pažiūros visiškai vengiantis kontakto su kitais žmonėmis 27-erių vyras vieną dieną pristato savo broliui merginą – internetu atsisiųstą lėlę.

Labai keistas filmas. Toks keistas, kad didžiąją dalį filmo jaučiau nepatogumo jausmą, vėlgi, kaip ir vakar, teko stabdyti filmą nesyk. Tiesa, dėl kitos priežasties – šįkart dėl to nepatogumo, kuris vietom atrodė pernelyg didelis, niekaip negalėjau nuvyti šalin to keisto jausmo. Tik kažkuriuo metu, kai jau ir ekrane visi tarsi susigyveno su šia mergina, ir aš pajėgiau pradėti žiūrėti filmą be minėto jausmo.

Ryan Gosling vaidmuo gan sudėtingas, o ir kiek emocijų jame buvo. Man patinka aktoriai, gebantys vaidinti ,,akimis” – būtent tokia šiame filme buvo ir R. Goslingo vaidyba: akys sakydavo daugiau nei jo ištarti žodžiai.

Apie vienišumą, kitų žmonių spaudimą (na, tai ar turi merginą? Ar matei naują bendradarbę? Patinka tau ji? Ar ji ne gražuolė? Visi vienišiai tikrai supras, ką reiškia girdėti tokius klausimus), charakterių skirtumus (kad ir tas nemėgimas, kai kiti glaustosi, apkabinėja, čiupinėja, liečiasi be menkiausios priežasties), na, ir Larso sutrikimą, jo tikėjimą, kad lėlė, yra tikra. Jo ir lėlės santykiai perteikti išties neblogai, rodos, visos draugystės stadijos pereinamos.

Fantastiškumo suteikia kitų prisidėjimas prie viso šito reikalo, kai visi linksi galvomis, rūpinasi Bianka (lėle), kai viskas, ką Larsas gauna, tik kreivus žvilgsnius, bet jokių ten šaipymųsi ar kitokių dalykų, kurių realybėj neišvengtume. Apskritai, per daug instancijų ir žmonių man pasirodė prijungta prie viso šito dalyko, kad žiūrėdama antrąją filmo pusę vis dar būtų išlaikoma rimtis (filmas ir komedijai priskiriamas, bet man labiau tai rimta drama, juokingas yra nebent kitų santykis su lėle, parodymas, kaip visi vis labiau susigyvena su jos egzistavimu) ir nekiltų juokas ar netikrumo jausmas.

Bet šiaip jau gražiai pastatytas, tikrai jokio vulgarumo ar ko kito, ko galima tikėtis, kai viena iš pagrindinių veikėjų – vadinamoji sex doll. Liūdnokas, tragikomiškas, ne visai įtikinamas dėl aplinkinių įsitraukimo, bet vis vien gražus, gal kiek ir su vienybe, rūpinimusi, meile kitam susijęs.

7/10

885> Hotel Rwanda / Ruandos viešbutis (2004)


Hotel RwandaRež.: Terry George
Vaidina: Don Cheadle, Sophie Okonedo, Joaquin Phoenix, Jean Reno, Nick Nolte
2004 m., JAV, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Pietų Afrika, 121 min
Žanras: karinė istorinė drama
imdb nuoroda čia.

Anotacija tai kaip ir viską pasakanti, tad galit praleisti šią pastraipą, jei nenorit žinoti, apie ką. Kai Ruandoje kyla revoliucija, penkių žvaigždučių viešbučio vadybininkas Polas mėgina apginti savo šeimą. Bet pamatęs, kad visas pasaulis abejingas Ruandoje vykstančioms skerdynėms, Polas savo viešbutyje priglaudžia virš 1200 tutsių ir hutų pabėgėlių.

Tikrais įvykiais paremtas, kokybiškai pastatytas, jautri tema, centre – paprastas žmogus, kuris pasiryžta padaryti viską, kad apsaugotų visai nekaltus žmones nuo mirties. Žinoma, karts nuo karto rodomi žiaurūs, nemalonūs vaizdai (kraujas, lavonai ir kt.), o taip pat nepamirštama ir kiek saldesnių momentų, kai pagrindinis veikėjas šnabžda meilės žodžius savo žmonai. Rodos, yra visko, kad filmas nepaliktų abejingų, kad dalis žiūrovų į šalį nepadėtų nosinės, o ašaros nespėtų nudžiūti peržiūros metu. Kad buvo pasiektas tikslas, t.y., kad žiūrovai neliko abejingi šiai istorijai, rodo ir geri įvertinimai, ir tai, kad neretas kino mėgėjas šį filmą įtraukia į vertų dėmesio kino juostų sąrašus.

Pati turėjau išsikėlusi nemažus lūkesčius, tai vienas tų filmų, kai net neįsijungusi jau pasiruošiu, kad artimiausias dvi valandas mano emocijos kaitaliosis pagal veikėjų išgyvenimus, o galop suprasiu, kad šiais metais tai galbūt geriausias matytas filmas. Tačiau kuo toliau, tuo skeptiškumas vis didėjo. Tai toli gražu nėra nei prastas, nei visiškai neįdomus filmas. Jis yra tvarkingas, turintis, rodos, viską, kas reikalinga gerai dramai (jau aukščiau minėjau visus punktus), žiaurių ir gražių scenų proporcija panaši, toks netgi sakyčiau tobulas ,,Oskarinis” filmas. Na, žinot, kur tarsi yra viskas, ko gali norėtis, bet tuo pačiu yra jausmas, kad visgi ne viskas, kad kažko trūksta. Emocijas perimu lengvai, todėl ir kino juostas žiūrint mane pravirkdyt ar prajuokinti nėra sudėtinga (na, gal visgi prajuokinti sudėtingiau), tačiau šiam filmui taip ir nepavyko. Nesyk žvelgdavau, kiek dar liko filmo, kiek jau peržiūrėjau, dėmesys nukrypdavo į šalį, nes istorijai, kad ir kokia ji būtų puiki, nepasisekė išlaikyti dėmesio tiek, kad nesinorėtų atsitraukti nuo ekrano.

Bet pažiūrėti rekomenduoju vien todėl, kad sužinotumėte apie tokio žmogaus egzistavimą.

7/10

Orphan Black (1-3 sezonai) (*papildyta 3 sezonu)

rugpjūčio 15, 2015 Parašykite komentarą

orphan_black_bbc_a_lRež.: John Fawcett, Graeme Manson
Vaidina:
Tatiana Maslany, Dylan Bruce, Jordan Gavaris, Kevin Hanchard, Michiel Huisman, Maria Doyle Kennedy
2013 – … m, JAV, Kanada, 44 min X 30 ep.
Žanras: veiksmo drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Veiksmo centre atsiduria Sara Maning: priešais jos akis nusižudo moteris, atrodanti lygiai taip pat, kaip Sara. Norėdama pabėgti nuo savo praeities Sara nusprendžia pasisavinti savižudės Betės tapatybę. Netrukus ji išsiaiškina tai, kad tiek ji, tiek Betė yra klonai.

Aišku, geriausia, jei apskritai nežinotumėte, kad filmas apie klonus, bet kitaip man būtų sunku šnekėti apie šį serialą. Nors daugiau spoilerių pasistengsiu išvengti. Pirmąją seriją pažiūrėjau dar pernai, kai buvo rodomas pirmasis sezonas, bet, kad ir patiko, jį visiškai apleidau, tad dabar įsijungiau nuo pat pirmos serijos ir visą savaitę gyvenau kone vien šiuo serialu.

Didelis privalumas, kad žiūrėjau šį serialą ne ,,kartu su visais”, o tik dabar, yra tas, kad antrasis sezonas prasideda būtent toje vietoje, kur pirmasis užsibaigė, taigi, galėjau nieko nelaukdama vos užbaigusi pirmąjį (su puikia pabaigoje palikta intriga!) imtis antrojo. Aišku, antrasis užsibaigė ne ką prasčiau, paliko daug neatsakytų klausimų, taigi, laukimas iki kitų metų prailgs.

Orphan Black gali pasigirti turįs gerai ,,sukaltą”, įdomų siužetą. Tokį, kad pažiūrėjus vieną seriją iš karto norisi įsijungti kitą. Ypač pradžioje netrūksta netikėtumų, o kuo toliau, tuo labiau į kiekvieną personažą žiūrėti ėmiau su įtarumu. Nes jei ne vienoje, tai kitoje serijoje išaiškėdavo, kad veikėjas, kuriuo, rodos, Sara gali pasitikėti, iš tikrųjų yra dar viena viso plano dalis. Sarai lipa ant kulnų ne tik žmonės, susiję su klonais, bet ir policija, kuri nori sudėlioti keleto žmonių žūčių bylose visus taškus ant i. Tačiau visų taškų sudėlioti negalėtų net ir Sara, net ir po dviejų sezonų, nes nauji faktai atskleidžiami vos ne kiekvienoje serijoje. Bėgimo, paieškų, paslapčių ir jų aiškinimosi čia apstu, kraujo ir mirčių taip pat bus. Tai trikdo, tai juokina, tai stebina, bet vos ne visada priverčia jaudintis dėl veikėjų.

Didžiausia šio serialo žvaigždė – Tatiana Maslany. Įsikūnyti į tiek daug skirtingų personažų tikrai galėtų ne kiekvienas aktorius. Ne kartą likdavau nustebinta jos vaidyba. Ypač jos gebėjimas greitai ,,pereiti” į kitą personažą pasimato, kai pagrindinė jos vaidinama veikėja Sara turėdavo prieš kitus veikėjus apsimesti esanti kitu asmeniu. Jos staigus kitokių, neįprastų Sarai manierų perteikimas vis iš naujo priversdavo prisiminti, kad kiekvienas personažas – itin savitas, turintis savo kalbos, elgesio manieras. Tobuliausia buvo šokių scena antrojo sezono pabaigoje, kuri darsyk įrodė, kokios skirtingos kiekviena iš svarbiausių kol kas seriale esančių klonų yra.

tumblr_inline_mv6p9kkCIK1rd9t4l

Veikėjus, kurie nieko gyvenime nėra nuskriaudę/nužudę, galima tikriausiai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o pati žaviausia ir įdomiausia ,,blogiukė” šiuo metu yra Helena. Kiek nepatinka, kaip paskutiniu metu vystėsi siužetas su ja, tačiau kol kas tikėjimo ja nepraradau. Įdomu į ją žiūrėti, netikėtas, neretai beprotiškas ar brutualus elgesys jai nesvetimas, tačiau ji puikuotųsi mano nematomame mėgstamiausių personažų sąraše.

Vienintelė serija, kuri man nepatiko, buvo antrojo sezono septinta, kurioje pasirodė dar vienas klonas. Net nebesvarbu, kad neįprasta jo išvaizda, svarbiau tai, kad jis buvo visiškai nereikalingas ir netgi nepasakyčiau, kad naudingas. Jau nekalbant, kad kaip netikėtai pasirodė, taip pat netikėtai ir dingo. Nors nežinia, ar vėl nepasirodys.

——————————————-

Papildymas apie 3 sezoną.

Orphan Black man yra vienas tų serialų, kuriuos galiu žiūrėti non stop. T.y. net ir peržiūrėjusi 2 – 3 serijas nesijaučiu nuo jo pavargusi ir norisi žiūrėti tolesnes serijas. Tad sužiūrėjau šį sezoną labai greitai ir net gaila. Taip gaila, kad toks jausmas, jog su malonumu vėl įsijungčiau ir peržiūrėčiau visus tris sezonus iš naujo. Nes ketvirtasis (o jis, spėju, bus) dar toli, o aš jau dabar, praėjus vos parai, spėjau pasiilgti. Kaip ir praėjusiems, šiam sezonui netrūko veiksmo – jo tiek daug, kad pakartotinė peržiūra išliktų tokia pati įdomi ir leidžianti ,,sugaudyti” visus niuansus. Dar daugiau klonų, dar labiau įsimintinesnė T. Maslany vaidyba (ir pagaliau – Emmy nominacija!), dar daugiau intrigos ir detektyvo elementų. Po šio sezono daugiausiai aplodismentų skiriu Helenai ir Alison – komplikuotos, bet įdomiausi personažai iš tų, kurias vaidina T. Maslany. Sara – pernelyg pilka, vis ieško teisybės, vaidina drąsią ir pasiaukojančią – na, plius minus standartinė pagrindinė veikėja, tik tiek, kad ji vis vien yra kieta ir nepasiduoda verkšlenimams. Kozimai atitenka mažiausiai gerų žodžių – turėjo potencialą tapti mėgstama nemažą, bet kiša koją visokios meilės linijos netgi labai. Iš tikrųjų nustebino šis sezonas tuo, kad bus praradimų, kurių dar bent kurį laiką nesitikėjau, bet galbūt taip ir geriau. Dar norisi pagirti Delfiną – ši veikėja, kad ir antraeilė, bet ekrane mane visada sužavėdavo jos elegancija. Kažkas puikaus!

Taigi, gal ateity dar pridursiu vieną kitą sakinį, o kol kas galiu teigti, kad tai originalų ir neįprastą siužetą turintis serialas, įtraukiantis nuo pat pradžių, sudominantis ne tik savo siužetiniais vingiais, bet ir puikia pagrindinės aktorės vaidyba.

10/10

Dead Like Me (2003 – 2004) (1-2 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


1_dead-like-meKūrė: Bryan Fuller
Vaidina: Ellen Muth, Callum Blue, Jasmine Guy, Mandy Patinkin
2003 – 2004 .m, Kanada, JAV, 29 x 50 min
Žanras: fantastinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Su neramumu Hannibal gerbėjai laukia galutinio sprendimo dėl jo likimo, o aš tuo tarpu peržiūrėjau dar vieną nuostabaus Bryan Fuller serialą Dead Like Me. Apie Wonderfalls ir Pushing Daisies jau esu rašiusi.

Džordžija – skeptiškai nusiteikusi jauna mergina, kuri vieną dieną žūva. Tiesa, gan kurioziškai – bet tai turite pamatyti patys. Tokiu būdu ji tampa viena iš giltinių. Kasdien ji gauna lapelį su pavarde to žmogaus, kuris tądien mirs ir prie kurio prisiliesti turės būtent ji. Visos giltinės yra kitų matomos, jos netgi dirba tarp gyvųjų ar kitais būdais prasimano pinigų. O taip pat – susiduria su tais pačiais sunkumais, gal net dažniau nei gyvieji – su klausimais apie egzistavimą ir mirtį.

Jei serialas sudomino ne nuo pat pradžių (vienu metu net galvojau, kad bus prasčiausias iš visų B. Fullerio serialų, kuriuos teko matyti), Džordžijos personažas tapo mėgstamu iš karto. Ji kiek primena Wonderfalls pagrindinę veikėją savo požiūriu į gyvenimą, ciniškumu, ironija bei sarkazmu – puikus, juokingas personažas, kuris yra kuo tikriausia varomoji jėga viso serialo metu.

Antraeilių personažų (nors kai kuriuos antraeiliais vadinti net gaila, nes apie juos sužinome serialo metu išties nemažai) yra ne tiek ir mažai ir jų portretai išplėtoti tiek, kad pažintume kiekvieną ir, nepaisant kiekvieno silpnybių ir minusų, kiekvienas liktų įdomus ir dominantis. Nors Džordžija mirusi, kone kiekvienoje serijoje galima stebėti, kaip sekasi su netektimi gyventi jos tėvams bei seseriai, kokios dramos vyksta jų namuose ir kaip sekasi jas spręsti. Taip pat svarbios yra ir kitos giltinės: nutrūktgalvis išsiblaškėlis ir pernelyg savimi pasitikintis Meisonas, griežtoji Rouzė (vienoje serijoje ji apibūdinama kaip būrelio mama), švelni ir savo grožį vertinanti Deizė bei lyg koks vadas (ar tėvas) – Rubis, kasdien išdalinantis kitiems lapelius su pavardėmis, jų buvimo vieta ir mirties laiku. Giltinių kasdienė susitikimo vieta – kavinė – tampa svarbia kiekvienos serijos dalimi, kurios visad su malonumu laukiu. Būtent kavinėje skamba geriausi dialogai, kurie įdomūs, šmaikštūs ir juokingi.

Mėgstantiems serialus ir filmus, kuriuose vaizduojamas biuro gyvenimas ir įvairios kvailos situacijos, kurių ten apstu, turėtų patikti viena iš siužetinių linijų – Džordžijos darbo vieta. Ten, be abejo, ryškiausia yra Delores – Džordžijos viršininkė, visuomet nutaisiusi šypseną, užsiimanti motyvavimu, tiksliau – visiška Džordžijos priešprieša. Biuras standartinis – daug darbo vietų, atitvertų žemomis sienelėmis, nemažai laiko praleidžiama nieko neveikiant, tempiant laiką. Administratorė – dar vienas serialo perliukas, kuris neliks nepastebėtas.

Taip, tai pagrindinė veikėja Džordžija. Ir jos firminis žvilgsnis.

Taip, tai pagrindinė veikėja Džordžija. Ir jos firminis žvilgsnis.

Siužetas – lyg ir pasikartojantis, tačiau kiekviena serija įdomi ir pažerianti kažko naujo. Pasikartojanti – nes kiekvienoje serijoje kiekviena giltinė gauna po lapelį ir pasiunčia žmogų anapus. Tačiau kaskart keičiasi ne tik mirties būdai (lengvai patikėčiau, jei kai kurie siaubo filmai iš jų sėmėsi idėjų. Tiesa, čia viskas, kaip būdinga B. Fuller, pateikiama kartu ir tikroviškai, ir subtiliai), bet ir tai, kaip kiekviena giltinė reaguoja į mirštantįjį. Vieni paliečia labiau, kiti – visai nesujaudina. Žiūrėdama galvojau, kad būtų gyventi kiek lengviau, jei žinotume, kad mirties akimirką bent vienas asmuo bus šalia, negana to – kad tas asmuo nuims skausmą, kurį jaustume mirties momentu. Juk niekas nenori kentėti. Nemažai čia ir dramų, kančių dėl per ankstyvos mirties, dėl negalėjimo matyti artimųjų, dėl neatsakytos meilės, dėl negalėjimo užmegzti artimų ilgalaikių santykių su gyvuoju, dėl gyvenimo prasmės ir dėl dar visokiausių priežasčių.

Taigi tai serialas, kuriantis žmogiškus, turinčius tiek silpnybių, tiek stiprybių, gal šiek tiek šaržuotus (bet kitaip nebūtų įdomu žiūrėti) personažų charakterius, kurie nestoja vietoje, keičiasi – gaila, kad dariau gan nemažą (bemaž metų) tarpą dariau tarp pirmojo ir antrojo sezonų – šis progresavimas atrodytų dar ryškesnis. Žaidžiama dialogais, siužeto vingiais, nebijoma eksperimentuoti, pasukti įvykių nebūtinai ta linkme, kurios galima būtų tikėtis. Smagus, neprailgstantis serialas su dialogais, kuriuos norisi cituoti dažnoje gyvenimo situacijoje.

Ar žinot tą jausmą, kai pažiūrite ar perskaitote ką nors taip patikusio, kad net norisi visiems sutiktiems įrodinėti, kad būtinai jie turi pažiūrėti ir kad tikrai jiems patiks? Tai va, toks jausmas ir mane dabar ima, tačiau visgi susilaikysiu nuo rėkavimų, nes nemanau, kad patiktų visiems. Bet tai, kad jį sukūrė talentingasis B. Fuller ir Dead Like Me puikuojasi ne viename –iausių serialų sąraše, šį tą rodo.

9/10

Be abejo, filmas, kuris po kelerių metų buvo sukurtas, bus kada nors peržiūrėtas, nors jis jau iš karto turi keletą minusų: jo režisierius – ne B. Fuller, Deizę vaidina kita aktorė, o Rubio išvis nuspręsta atsisakyti.

842> Warm Bodies / Šilti kūnai / Mūsų kūnų šiluma (2013)


Warm-Bodies-Corddry-and-HoultRež.: Jonathan Levine
Vaidina: Nicholas Hoult, Teresa Palmer, John Malkovich, Dave Franco, Analeigh Tipton, Rob Corddry
2013 m., JAV, Kanada, 98 min
Žanras: romantinė siaubo komedija
imdb nuoroda čia.

Vaizduojama apokalipsė. Pasaulyje belikę tik saujelė žmonių, kurie didžiule tvora atsitvėrę nuo kitos pasaulio pusės, kur vaikšto zombiai bei skeletai (zombių baisesnė atmaina). Džiulė su draugais priklauso kovotojams, kurie nori atrasti priešnuodžius. Vieną dieną jie išleidžiami už sienos surasti vaistus, tačiau netrukus juos užpuola išbadėję zombiai. Džiulės nuostabai, vienas zombis nusprendžia jos nevalgyti, o pagrobti ir vedasi į savo ,,namus”.

Galėčiau rasti ne vieną priežastį, dėl kurios atsisakyčiau šio filmo žiūrėti žinodama tiek, kiek žinojau prieš įsijungdama. Zombiai? Ne patys įdomiausi padarai. Meilės istorija tarp žmogaus ir zombio? Hmm, ar tik ne tas pats, ką jau matėme n kartų, tik būdavo žmogus ir koks nors kitas fantastinis padaras? Ką čia galima naujo sukurti? Ir apskritai, juk tais metais panašaus turinio filmai buvo štampuojami vienas paskui kitą. Ir kokybės nelabai rasta. Tad kodėl norėčiau pažiūrėti dar vieną? Ir žinot, aš būtent taip ir galvojau. Tačiau rekomendacija iš vieno žmogaus, po to – iš kito paskatino pasvarstyti ir duoti galimybę šiam filmui.

Kaip galima suprasti, mano lūkesčiai buvo nedideli, gal netgi kažkiek nusistačiusi prieš šį filmą buvau, bet gan greitai teko užmiršti, ką blogo apie jį galvojau, nes jis mane nustebino. Ir nustebino gerąja prasme.

Filmas yra gražiai struktūruotas. Pradedama nuo supažindinimo, kas ir kokie yra zombiai, su jų gyvenimo ypatumais. Centre – R, zombis, kuris ir pasakoja viską. Zombių eisena, mimikos – lyg ir standartinės, bet tuo pačiu pasirodė neperspaustos, nešaržuotos. Jie pristatomi kaip šalti, nemąstantys padarai, kurie tik vaikšto iš vieno galo į kitą, karts nuo karto atsitrenkdami vienas į kitą, bei karts nuo karto išlendantys iš savo buveinių pamedžioti. Jiems tinka tik žmonių mėsa, o smegenys – pati skaniausia dalis. Ir įdomiausia, nes valgydami žmogaus smegenis jie perima ir jo prisiminimus. O zombiai prisiminimų ir jausmų neturi, tad toks būdas jiems padeda prisiminti tam tikrus jausmus. Po supažindinimo su zombiais pereinama prie bendro vaizdo, kas vyksta pasaulyje, sudarymo, na, ir galop pagrindinių veikėjų susipažinimas, geresnis vienas kito pažinimas ir t.t. Taigi, iš dalies filmas yra lengvai nuspėjamas, bet šįkart tai nekiša kojos, kadangi pastatymas – išties neprastas.

Galima būtų kabinėtis prie to, kad vargšė Džiulė, kurios vaikino smegenis valgo R, gan greitai užmiršo apie savo vaikiną, iš jausmų vienam greitai perėjo prie jausmų kitam. Bet argi pirmas kartas, kai filmuose taip vyksta? Užtat kažkiek pradžiugino finalinė kova, kur bent jau tiek, kad nesikovė vienas prieš visus ar kokie penki prieš didžiulį kiekį itin stiprių padarų. Visame filme netrūko išties linksmų, nuotaikingų scenų ir situacijų, o humoras – neperspaustas, toks, kokį norisi apibūdinti kaip natūralų, nuoširdų. Na žinot, kai juokinama ne todėl, kad kažkaip liūdna ir nyku, o tiesiog todėl, kad natūraliai ir neplanuotai pavyksta prajuokinti. Ironijos netrūksta irgi. Pavyzdžiui, pradžioje, kai R pasakojo apie zombius, paminėjo: štai dabar zombiai nesikalba vienas su kitu, nebent kokį garsą išleidžia vienas kitam, o seniau, kai jie būdavo žmonės, galėdavo bendrauti – ir rodomas vaizdas iš to ,,seniau”, kur žmonės visi palinkę ties savo kompiuteriais, telefonais. Pralinksmino ši scena ir aišku, kad ir kiek apie tai kalbama, kažkiek ir nuliūdino. Veiksmo, sakyčiau, užteko, o kas svarbiausia – jo nereikia laukti iki paskutinių filmo minučių. Be abejo, daugiausiai veiksmo vyksta pabaigoje, bet kiek įtemptų scenų pasitaikė tiek pradžioje, tiek viduryje. Išties, siužetas nestovi vietoje. Jei nieko nevykdavo, tai bent Džiulė trumpam nuspręsdavo papulti į išalkusių zombių akiratį.

Mintis filmo – paprasta, meilė nugali viską ir taip toliau, kas atrodo kiek saldoka, bet vėlgi – kai iki tol tų saldumų buvo ne pernelyg daug (plius, juk ir romantinis žanras nurodytas, tad visiškai meilės nesitikėti būtų nelogiška), net nėra pikta, kad tokiu paprastu būdu išsprendžiama didžioji filmo dilema.

Aktoriai – traukiantys akį, ypač Nicholas Hoult tiko savo vaidmeniui. Tiesa, jam vieninteliam gal labiau ir pasisekė – ar tik ne labiausiai išvystytas personažas. Galvojant apie kitus, to vystymo pritrūko.

Taigi, vienoj vietoj lyg ir minusą galima dėt, bet užtat už kitą sprendimą – pliusas, ir taip persvara vis ėjo filmo naudai.

7/10

838> Catch Me If You Can / Pagauk, jei gali (2002)


catch-me-if-you-canPasirodau, kad dar esu gyva ir kad tikrai nesiruošiu apleisti šio tinklaraščio. Pastarąjį mėnesį, kol nebuvo čia nė vieno įrašo, iš tiesų filmų ir nežiūrėjau – jei rasdavau laiko, akį užmesdavau į Game of Thrones, True Detective, Younger, o visa kita liko tik ateities svajonėse. Šį filmą žiūrėjau gal prieš porą savaičių būdama pas tėvus, nes labai jau ten geru laiku per televiziją jį rodė.

Rež.: Steven Spielberg
Vaidina: Leonardo DiCaprio, Tom Hanks, Christopher Walken, Martin Sheen, Nathalie Baye, Amy Adams, James Brolin, Jennifer Garner, Nancy Lenehan, Elizabeth Banks
2002 m., JAV, Kanada, 141 min
Žanras: biografinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Esu jį mačiusi labai seniai, mažai ką teprisiminiau, taigi, buvo proga atnaujinti atmintį. Tai biografinė drama apie sukčių, kuris klastojo čekius, tapatybes, o jo intensyviai ieškojo vienas FTB agentas.

Nors ir nepriskiriamas, bet šį filmą rašyčiau prie komedijų – man jis būtent toks pasirodė. Linksmas, nuotaikingas, kartais net pikta darydavosi dėl absurdiškumo. Nesidomėjau, kaip skamba tikra istorija ir įsivaizduoju, kad daug kas pasaldinta, hiperbolizuota, bet iš esmės vietomis galvojau, kad yra gi žmonių, kuriems taip sekasi. Ypač pabaigoje, jau kai einant titrams buvo pasakojama, kaip kam užsibaigė, teliko tik atsidūsti ir nusijuokti.

Spalvingi charakteriai. Ne tik Leonardo DiCaprio (jis man labai priminė savo veikėju The Wolf of Wall Street vaidintą personažą), bet ir Christoper Walken žavėjo savo gebėjimais vaidinti. Amy Adams ,,kvailutė” matyta jau ne pirmą kartą ankstesnėje jos filmografijoje, todėl, kaip kažkada, pasidžiaugsiu, kad ji sugebėjo išaugti iš tokių vaidmenų.

Visai nenuobodus ir nuotaikingas – tiek, kad net nekreipiau dėmesio į ilgiausias reklamas ir neužmiršdavau iki jų pabaigos, ką ten rodė. Pramoginis, be kažkokios ten gilios užslėptos minties, prie geriausių matytų nepriskirčiau, bet prie tų, kuriuos su malonumu pažiūrėčiau darsyk – tikrai taip.

7/10