Archyvas

Posts Tagged ‘Kanada’

1131-1133> Nepatogus kinas 2021. I dalis


Spalis, atrodo, bus skirtas serialams ir Nepatogaus kino festivaliui. Apie serialus parašysiu bei atnaujinsiu senus įrašus kitąsyk, o dabar – apie spėtus pamatyti Nepatogaus kino filmus. Nutariau nedaryti kiekvienam naujo įrašo. Nežinantiems – Nepatogus kinas yra dokumentinių filmų festivalis, kasmet vykstantis Lietuvoje. Šiemet yra galimybė filmus žiūrėti arba kino teatruose (bilietų kaina – nuo 1 ct, jei perkate gyvai), arba namuose, įsigijus bilietą ar neribotą kiekį peržiūrų suteikiantį pasą. Dokumentikos nesiryžtu vertinti balais (pasitaiko išimčių).

  1. Būsiu su tavim (2021)

Policijos pareigūnė kartu su psichologe susivienija tam, kad sumažintų savižudybių skaičių Kupiškyje – mieste, kuris ilgus metus užimdavo pirmąją vietą pagal savižudybių skaičių Lietuvoje. Filme bandoma parodyti šių moterų kasdienybė, pokalbiai su vienišais žmonėmis, nuotrupos iš pokalbių, kuriuose galima išgirsti gyventojų požiūrį į savo gyvenimą, specialistus ir bandymus jiems padėti atrasti įkvėpimo kasdienybėje. Jautri tema, atsigręžiama į kaimuose, atokiai nuo kitų gyvenančius, vienišus, kai kada fizinę negalią turinčiuosius bei tuos, kurie neturi tiek priemonių sužinoti ir suvokti apie emocinę sveikatą, kuo ji svarbi ir kaip sau padėti ją pagerinti. Žiūrint ir jau peržiūrėjus kilo dvejopos mintys. Kad ir į kai kuriuos pokalbius kreivokai žiūrėjau (pavyzdžiui, skatinimas susirasti kokią moteriškę senam vyriškiui, kuris ir vos paeina, ir daugiau nei dvidešimt metų vienas pragyveno), kad ir asmeniniai vienos iš pagrindinių “veikėjų“ asmeninio gyvenimo intarpai (kodėl tik vienos?) atrodė nereikalingi, o ir pati tikrai ne visų žmonių gyvenimuose (ne šio filmo, bet apskritai) įžvelgiu prasmę gyventi, tad visokie “baik taip kalbėti“ visad kelia norą prieštarauti, bet bandymas sukurti bent kažkokį emocinės paramos prieinamumą, sveikintinas.Tik įdomu, ar išliko koks nors tęstinumas? Viena vertus, filmas patiko mažiausiai iš trijų žiūrėtų, bet pati tema ir parodymas, kokių elementarių žingsnių reikia, kad nors kažkiek žmonės pasijaustų rūpintys kažkam, yra be galo svarbu ir vertinga.

2. Daina pavadinimu neapykanta / A song Called Hate (2020)

Islandų grupės Hatari pasirodymas Eurovizijos konkurse sukėlė neblogą skandalą – jie tiesioginio eterio metu, atsisukus kamerai į juos, išsitraukė Palestinos vėliavėles ir užrašu Palestine. 2019-aisiais konkursas vyko Tel Avive, Izraelyje, kuriame Palestinos vėliava yra draudžiama. Filme, kuris buvo kuriamas visos Hatari kelionės į Izraelį metu, atsiskleidžia visa istorija, kurios finalu ir tapo minėtas išsišokimas finalo metu. Pasirodo, islandai apskritai norėjo boikotuoti tų metų Euroviziją, nes jie – vieni iš nedaugelio europiečių, pripažįstantys Palestiną. Todėl Hatari, nuo pat pradžių atvirai ne tik dainų tekstais, bet ir interviu metu išsakantys savo pažiūras į politiką, kapitalizmą ir kt., kurį laiką buvo smerkiami savo tautiečių dėl pasirinkimo rodytis Izraelyje. Įdomiai sukurtas filmas – nuo pat idėjų, su kuriomis prasidėjo jų grupės pradžia, kuo pagrindė savo dalyvavimą Eurovizijoje, iki apsilankymų įvairiose Palestinai turinčių priklausyti teritorijų, pokalbių su vietiniais, diskusijų apie tai, kiek Eurovizija yra apolitiška, įvairių perspėjimų ir draudimų, kurių netrūko Hatari, ruošiantis pasirodymams, dalinant interviu. Sakyčiau, kad filmas – ne kiek apie Palestinos ir Izraelio situaciją, o kiek apie žodžio laisvę, dvigubus standartus, meno persipynimą su politika. Labai patiko.

3. Jokių smurto žymių / CBC Docs POV epizodas Above the Law (2020)

Filmas (nors anot imdb – laidos epizodas) pasakoja apie Kalgario policijos tarnybą Kanadoje, kuri jau kurį laiką pasižymi didesniu nei daugelyje kitų Kanados vietų ar netgi JAV miestų, tokių kaip Čikagos ir Niujorko, pareigūnų rankomis nužudytų žmonių skaičiumi. Filmas buvo kuriamas penkerius metus, kalbinant keletą nukentėjusiųjų nuo žiaurių ir visai nereikalingų, tačiau daug žalos pridarančių, pareigūnų smurto proveržių. Yra parodomi keli video, užfiksuoti saugos kamerų ar kieno nors telefonu, kur talžomi visai nesipriešinantys pagauti žmonės, pasakojamas atvejis, kai penki pareigūnai, įsiveržę į viešbučio kambarį patikrinimui, kažkokiu būdu nesugeba suvaldyti ten buvusio beginklio žmogaus ir nepraėjus nė kelioms minutėms, tas žmogus jau guli su 4 kulkomis. Emociškai sunkus filmas, daug teisingų minčių pasakyta apie tai, kad kitąsyk, nutikus nelaimei, nukentėjusiojo artimieji suabejotų, ar tikrai gali kreiptis į policiją, lygiai kaip ir tie, kurie buvo sumušti pareigūnų, bet sugebėjo išgyventi. Dar, žinoma, kalbama apie metų metus besitęsiančias bylas ar atvejus, kai nukentėjusysis turi teisme įrodinėti, kad ne jis, o pareigūnas kažką blogo darė. Teisybės nėra, daug liūdesio, beprasmiškumo, pykčio. Ir čia kalbama ne vien apie rasistinius atvejus, nes nukentėjusiais tampa ir baltieji (kad skirtingai įvertinami skirtingų rasių žmonių pareiškimai – jau atskira kalba). Apie nenusakomą žiaurumą ir galimybę pasiteisinti, kad viskas daroma taip, kaip jie buvo mokomi, ir tas buvo daroma tarnybos metu. Ir jei tarnybos metu nužudomas įtariamasis, nužudžiusiam pareigūnui leidžiama laisvai toliau dirbti savo darbą. Jovalas. Bet tuo dokumentiniai ir geri – truputį nustumia iš susikurto burbulo ribų.

1117> Upside Down / Tarp dviejų pasaulių (2012)


Po paaugliškos meilės buvo fantastinė romantinė drama. Filme egzistuoja du pasauliai. Viename iš jų visi gyvena pasiturinčiai, o tuo tarpu kitame, esančiame virš galvų pirmajam, visi vos ne vos suduria galą su galu. Na, ir esminė taisyklė – negalima eiti iš vieno pasaulio į kitą bei bendrauti su kitame pasaulyje esančiais (su kai kuriomis išimtimis). Tačiau Adamas pamatęs, kad dar vaikystėje sutikta kito pasaulio gyventoja Eden vis dar gyva, nutaria su ja susisiekti pačiais pavojingiausiais būdais.

Tikėjausi, kad bus įdomiau. Galvojau, bus kažkas panašaus į Laiku keliautojo žmona ar pan (nors nesu tikra, kaip minėtasis man pasirodytų dabar, nes mačiau jį prieš labai daug metų), o čia buvo taip kažkaip meh. Nepajutau traukos veikėjams, jų tarpusavio ryšiui, žiūrėti buvo nuobodu, visai negelbėjo idėja, kuri šiaip jau gan intriguojančiai skambėjo. Atsimenu, kad nusivyliau ir vos ne vos kažkaip iki galo ištempiau.

4/10

imdb

1114> Jennifer’s Body / Dženiferės kūnas (2009)


Siaubo komedija. Žanras, kurio atstovų kartais paieškau. Irgi senų senovėj pasižymėtas filmas, bet išties būčiau nieko nepraradus, jei informacija apie jo egzistavimą nebūtų pasiekusi. Na, pabaiga smagi, vien už ją tikriausiai tuos kelis balus ir pažymėjau, nes visa kita nei juokinga, nei baisu, toks nei šioks, nei toks. Pagrindinė veikėja Dženiferė, mokyklos gražuolė, per vieną vakarėlį sumąsto pabendrauti su koncertavusios grupės nariais. Viskas baigiasi tuo, kad kitą dieną ji grįžta pasikeitusi. Vienintelis būdas jai išgyventi – karts nuo karto nužudyti kokį nors vyrą. Vienintelis apie pasipylusių nusikaltimų kaltininkę žinantis žmogus – Dženiferės draugė, kuri ir pamėgins visą šią velniavą sustabdyti. Keistas, netgi kvailas filmas. Neradau nieko (Be jau minėtos pabaigos), kas sudomintų – nei istorija, nei vaidyba nesužavėjo.

4/10

imdb

1097-1099> Iron Man 1, 2, 3 / Geležinis žmogus 1, 2, 3 (2008, 2010, 2013)


Dar trys įrašai apie Marvel, ir po to bus keletas visai kitokių filmų. Pradėsiu nuo vieno iš pagrindinių Avengers – Iron Man. Peržiūrėjau visus tris filmus.

Šiaip Tonis Starkas – vienas iš mažiau patinkančių Marvel superherojų, tad taip ir neprisiruošdavau peržiūrėti filmų, skirtų būtent jam. Tačiau galiu pripažinti, kad filmai apie jį buvo įdomūs, o tai šiek tiek pakėlė nuomonę ir apie patį veikėją. Užpildžiau dar vieną spragą, nes nežinojau, kaip Tonis tapo Iron Man ir iš kur visi tie gabumai konstruoti ir turtai. Atsimenu, įsijungiau pirmąją dalį po The Father tam, kad neičiau miegoti užsiverkusi, tad šiam tikslui filmas išties tiko. Sunku kalbėti, kai nuo žiūrėjimo praėjo jau gan nemažai laiko, tad visos trys dalys susipynė į vieną. Visai linksmi, įtraukiantys, nepabostantys žiūrėjimo metu (nebent būčiau žiūrėjusi vieną po kito, tada tikriausiai nebūčiau ištvėrusi, nes tokius filmus galiu ,,vartoti“ su saiku), prisideda prie pilnesnio vaizdo galvoje apie veikėjus iš Marvel pasaulio.

pirmas – 8/10
antras – 6/10
trečias – 7/10

1091> The Lighthouse / Švyturys (2019)


Po The VVitch buvo tik laiko klausimas, kada pažiūrėsiu to paties režisieriaus kurtą The Lighthouse. Mažiau mistikos, bet toks pat nemalonus ir įtemptas, nors nuo pat pradžių aišku, kad netikėtumų nebus (t.y. netikėtai neišlįs į kadrą ar pan.). Dar pridėčiau, kad tiek pat daug neįprastos anglų kalbos, dėl kurios kai kada tenka klausantis pavargti, bet ko tik nepadarysi dėl gero filmo.

Siužetas nukelia į XIX a. pabaigą, mažą salą prie Naujosios Anglijos krantų, kur du vyrai prižiūri švyturį. Kilus audrai, planuotas grįžimas į civilizaciją nukeliamas neribotam laikui, o veikėjų pastangos pakęsti vienas kito draugiją vis menksta. Dar pridėkime alkoholį ir nuo izoliacijos važiuojantį stogą ir gaunasi nieko šviesaus nežadanti istorija. Tad kaip ir užsiminiau, filmas man šiek tiek (kiek tai įmanoma) priminė prieš tai žiūrėtą High Life. Beje, ne tik siužeto niuansais, bet ir akį traukiančiu vizualumu.

Taip, filmas iš principo geras ir pastatytas taip, kad gali pavydėti ir daugiau patirties turintys kino kūrėjai. Juodai baltas vaizdas, du aktoriai, kurie sugeba išlaikyti dėmesį nuo pat pirmos iki paskutinės minutės, absoliuti estetika nepriklausomai nuo to, ar rodomas malonus akiai vaizdas, ar negyvėlio galva (aišku, negyvėlis kažkam irgi malonus vaizdas, bet jei kas skaitysit, suprasit, apie ką aš). Grįžtant prie aktorių, tai R. Pattinson ir W. Dafoe parodė visišką klasę. Žiūrėdama į juos pagalvojau, kad kas nors galėtų pastatyti spektaklį pagal šį siužetą, nes klausant dialogus kilo teatrališkumo įspūdis. Visgi man kažko pritrūko, gal įspūdingesnės ar prasmingesnės pabaigos? Ir vėl aš su ta prasme, bet taip ir norėjosi pabaigoje klausti: tai kas iš to? Ragana patiko labiau. Todėl įvertinimą irgi parašiau atitinkamą.

7/10

imdb nuoroda

1089> The VVitch: A New-England Folktale / Ragana (2015)


Rodos, tai pirmasis rimtesnis Anya Taylor-Joy vaidmuo. Prabėgo vos penkeri metai, ir turim jau rimtuose projektuose pasirodančią aktorę. Reiktų tą visų giriamą serialą pažiūrėt, bet ne serialų metas pas mane. O žiūrėdama The VVitch supratau, kad labai jautri pasidariau siaubo žanrui. Pasiilgau tų laikų, kai po kelis per dieną pažiūrėdavau, nesvarbu, kuriuo paros metu, ir negalvodavau, kad jei žiūrėsiu vakare, tai ten kažko prisapnuosiu.

Labai patiko man. Nejaukus, tamsus, slogus, mistiškas. Senovinė kalba truputį trukdė įsijausti į tai, apie ką jie kalba, net ir titrus angliškus užsidėjus. Bet pats siužetas įtraukia tiek, kad nė nepastebėjau, kur dingo laikas, kai pajudinusi pelę pamačiau, kad jau visai netoli pabaiga. O galvojau, ne daugiau pusės filmo dar tik praėję. Tik peržiūrėjusi filmą pamačiau, kad režisieriui priklauso ir The Lighthouse, kurį jau irgi vis ruošiuosi peržiūrėti, tad čia buvo lyg gera įžanga ir paskatinimas neatidėlioti iki kitų metų. 8/10

imdb

1075> Dawn of the Dead / Numirėlių aušra (2004)


2020-ieji tapo metais, kai pamėgau filmus su zombiais. Nu ką padarysi. O jei rimčiau, tai niekaip negalėjau išsirinkti jokio padoresnio šventinio filmo, po kelių minučių visus išjungdavau. Ir supratau, kad tokiu atveju reik ką nors visiškai priešingo įsijungti, tai Dawn of the Dead ir pasimaišė akiratyje.

Čia nėra tos atmosferos, kuri tobulai buvo kuriama 28 Days Later, bet vis tiek buvo smagus ir neprailgęs išgyvenimo filmas su daugybe zombių, krūva pačių įvairiausių veikėjų, iš kurių didžioji dalis absoliučiai nerūpėjo, nes tiesiog mažokai apie juos sužinoma, ir todėl jie atrodo kaip tie, kuriuos bus galima pakišti zombiams vien todėl, kad žiūrovai neimtų zysti, kad kažkokia čia nesąmonė, nes niekas nemiršta. 2021-ais gal ir originalą pažiūrėsiu.

7/10

imdb nuoroda

1052> Ready or Not / Slėpynės (2019)


Užsikabinau ant filmų, tad rašyti turiu ką, bet visai atpratau nuo rašymo iš karto po peržiūros, tad vis baisiau pradėti rašyti, kai skaičius eilėje vis didėja. Bet pamesti šito blogo nenoriu, tad kaip nors.

Ready or Not buvo labai malonus atradimas, duokit dar penkis panašius filmus ir būsiu bele kaip patenkinta. Siaubo komedija apie moterį, kuri tik susituokusi su mylimuoju sužino, kad turės sudalyvauti tradiciniame žaidime. O jis ne toks paprastas, kaip nuolat krizenanti jaunoji galvoja.

Yra žudynių, kurioziškų situacijų, įtampa nuolatinė, kažkokio saldumo minimaliai, plius labai efektinga pabaiga. Savotiški personažai, net ir pagrindinė veikėja keistuolė, tad atrodo, kad puikiai jie vieni kitus surado. Žiūrėčiau darsyk.

Beje, buvau įsitikinusi prieš žiūrėdama, kad pagrindinė aktorė Margot Robbie – labai panaši plakate atrodė.

imdb

8/10

1030> Interstellar / Tarp žvaigždžių (2014)

18 vasario, 2020 Komentarų: 1

Interstellar – vienintelis Ch. Nolan filmas, kurio dar nebuvau mačiusi. Sekmadienį LNK paskyrė Ch. Nolan, nes dieną rodė šį, o vakare Dunkirk, kuris man labai patiko, bet antrąsyk nežiūrėjau. Tad ir nusprendžiau užpildyti spragą. Ir reklamos visai netrukdė, nes filmas – beveik trys valandos, tai vis tiek būčiau dariusi kokias nors pertraukas.

Tai va. Būrelis mokslininkų bei pilotas išskrenda į kosmosą, kur mėgins atrasti naują gyvenamą vietą žmonėms, nes Žemėje jau darosi nebegerai. Pradžia lėta, netgi migdanti. Jei nuoširdžiai, tikriausiai ir kosmoso tema nėra man labai įdomi, nebent pažiūrėti į kosmoso vaizdus, žvaigždes, mėnulį mėgstu (todėl gaila, kad šito filmo nemačiau kino teatre, nes vaizdai turėjo būti įspūdingi, maniškis televizorius kokybe didele nepasižymi), tad tikėtina, kad ir dėl to aš gan nuobodžiaudama žiūrėjau. Įdomu pasidarė tikriausiai po kokios valandos, na, ir tada jau visai susidomėjusi ir žiūrėjau. Šiaip įdomi idėja, tos visos dramos – irgi, gal ne mano skoniui tos klišinės frazės apie tai, kaip meilės jausmas ten gali viską išgelbėti ir t.t., bet jas praignoravus galima žiūrėti ir nevartant akių. Kulminacija turėjo būti labai nustebinanti, bet nejaučiau didelio nustebimo, na, kažkaip nesugebėjo labai giliai iki emocijų prasisprausti visa ši istorija. Ir antrąsyk nežiūrėčiau (nebent kino teatre, nes dabar šį tą iš techninės pusės praleidau, pvz. muziką), bet nesakau, kad tas tris valandas prašvaisčiau, nes kad ir ne nuo pradžių, bet visai įtraukė, tą rodo ir tai, kad filmo metu nesugalvojau pradėti plauti grindų, valyti dulkių ar dar pan. Gal tiesiog lūkesčiai buvo per dideli, tai nusivylimo buvo. Dar džiaugiuosi, kad su lietuvišku vertimu žiūrėjau, nes kitaip būčiau greitai išjungusi, kadangi astronominės sąvokos būtų nemenkai sutrukdžiusios bendram siužeto supratimui.

Nepopuliari nuomonė, žinau.

7/10

1027> Joker / Džokeris (2019)


Nebūsiu originali, nes filmas, kaip ir daugelį, mane sužavėjo. Iš tikrųjų vos išgirdusi apie jį supratau, kad bus visiškai mano mėgstamo stiliaus, nuotaikos.

Patiko kone viskas. J. Phoenix visiška žvaigždė čia (kaip gerai, kad jį pastebėjusi buvau jau daug seniau, tad į visus tuos žmones, kurie tik dėl šio filmo jį pastebėjo, galiu žiūrėti tuo žvilgsniu ,,o ką aš sakiau“), puikiai perteikia vienišo, atstumto, niekaip vietos nerandančio, traumuoto žmogaus paveikslą. Stebint kai kurias scenas vis atsirasdavo nepatogumo jausmas, bet jį šiuo atveju vertinu kaip tinkamą pojūtį tam, kas dėjosi ekrane. Vizualiai gražiai žiūrėjosi, siužetas nepateikia nieko, ko nebūtų galima numatyti, bet tai visai neturėjo reikšmės. Emocija, atmosfera, noras būti pripažintam (kokios pasirenkamos priemonės – jau kita kalba, bet ne čia esmė), mylimam, atrodė, kad viskas apgalvota vos ne iki smulkmenų – kiekviena scena, kostiumai, spalvos – malonumas akims, ausims, kaip ir minėjau, kai kada nepatogu žiūrėti (ne dėl smurto scenų, visai kitur tie ,,nepatogumai“ išlįsdavo), bet žiūrėčiau dar kartą be jokių abejonių.

Su kitais Džokeriais (nors tik H. Ledgerio vaidintą mačiusi tesu) nelyginu, nes žiūriu į šį filmą kaip visiškai atskirą interpretaciją, kur net nesvarbu, ar čia Džokeris, ar koks iki šiol visai nepažintas veikėjas.

9/10.