Archyvas

Posts Tagged ‘Kanada’

1097-1099> Iron Man 1, 2, 3 / Geležinis žmogus 1, 2, 3 (2008, 2010, 2013)


Dar trys įrašai apie Marvel, ir po to bus keletas visai kitokių filmų. Pradėsiu nuo vieno iš pagrindinių Avengers – Iron Man. Peržiūrėjau visus tris filmus.

Šiaip Tonis Starkas – vienas iš mažiau patinkančių Marvel superherojų, tad taip ir neprisiruošdavau peržiūrėti filmų, skirtų būtent jam. Tačiau galiu pripažinti, kad filmai apie jį buvo įdomūs, o tai šiek tiek pakėlė nuomonę ir apie patį veikėją. Užpildžiau dar vieną spragą, nes nežinojau, kaip Tonis tapo Iron Man ir iš kur visi tie gabumai konstruoti ir turtai. Atsimenu, įsijungiau pirmąją dalį po The Father tam, kad neičiau miegoti užsiverkusi, tad šiam tikslui filmas išties tiko. Sunku kalbėti, kai nuo žiūrėjimo praėjo jau gan nemažai laiko, tad visos trys dalys susipynė į vieną. Visai linksmi, įtraukiantys, nepabostantys žiūrėjimo metu (nebent būčiau žiūrėjusi vieną po kito, tada tikriausiai nebūčiau ištvėrusi, nes tokius filmus galiu ,,vartoti“ su saiku), prisideda prie pilnesnio vaizdo galvoje apie veikėjus iš Marvel pasaulio.

pirmas – 8/10
antras – 6/10
trečias – 7/10

1091> The Lighthouse / Švyturys (2019)


Po The VVitch buvo tik laiko klausimas, kada pažiūrėsiu to paties režisieriaus kurtą The Lighthouse. Mažiau mistikos, bet toks pat nemalonus ir įtemptas, nors nuo pat pradžių aišku, kad netikėtumų nebus (t.y. netikėtai neišlįs į kadrą ar pan.). Dar pridėčiau, kad tiek pat daug neįprastos anglų kalbos, dėl kurios kai kada tenka klausantis pavargti, bet ko tik nepadarysi dėl gero filmo.

Siužetas nukelia į XIX a. pabaigą, mažą salą prie Naujosios Anglijos krantų, kur du vyrai prižiūri švyturį. Kilus audrai, planuotas grįžimas į civilizaciją nukeliamas neribotam laikui, o veikėjų pastangos pakęsti vienas kito draugiją vis menksta. Dar pridėkime alkoholį ir nuo izoliacijos važiuojantį stogą ir gaunasi nieko šviesaus nežadanti istorija. Tad kaip ir užsiminiau, filmas man šiek tiek (kiek tai įmanoma) priminė prieš tai žiūrėtą High Life. Beje, ne tik siužeto niuansais, bet ir akį traukiančiu vizualumu.

Taip, filmas iš principo geras ir pastatytas taip, kad gali pavydėti ir daugiau patirties turintys kino kūrėjai. Juodai baltas vaizdas, du aktoriai, kurie sugeba išlaikyti dėmesį nuo pat pirmos iki paskutinės minutės, absoliuti estetika nepriklausomai nuo to, ar rodomas malonus akiai vaizdas, ar negyvėlio galva (aišku, negyvėlis kažkam irgi malonus vaizdas, bet jei kas skaitysit, suprasit, apie ką aš). Grįžtant prie aktorių, tai R. Pattinson ir W. Dafoe parodė visišką klasę. Žiūrėdama į juos pagalvojau, kad kas nors galėtų pastatyti spektaklį pagal šį siužetą, nes klausant dialogus kilo teatrališkumo įspūdis. Visgi man kažko pritrūko, gal įspūdingesnės ar prasmingesnės pabaigos? Ir vėl aš su ta prasme, bet taip ir norėjosi pabaigoje klausti: tai kas iš to? Ragana patiko labiau. Todėl įvertinimą irgi parašiau atitinkamą.

7/10

imdb nuoroda

1089> The VVitch: A New-England Folktale / Ragana (2015)


Rodos, tai pirmasis rimtesnis Anya Taylor-Joy vaidmuo. Prabėgo vos penkeri metai, ir turim jau rimtuose projektuose pasirodančią aktorę. Reiktų tą visų giriamą serialą pažiūrėt, bet ne serialų metas pas mane. O žiūrėdama The VVitch supratau, kad labai jautri pasidariau siaubo žanrui. Pasiilgau tų laikų, kai po kelis per dieną pažiūrėdavau, nesvarbu, kuriuo paros metu, ir negalvodavau, kad jei žiūrėsiu vakare, tai ten kažko prisapnuosiu.

Labai patiko man. Nejaukus, tamsus, slogus, mistiškas. Senovinė kalba truputį trukdė įsijausti į tai, apie ką jie kalba, net ir titrus angliškus užsidėjus. Bet pats siužetas įtraukia tiek, kad nė nepastebėjau, kur dingo laikas, kai pajudinusi pelę pamačiau, kad jau visai netoli pabaiga. O galvojau, ne daugiau pusės filmo dar tik praėję. Tik peržiūrėjusi filmą pamačiau, kad režisieriui priklauso ir The Lighthouse, kurį jau irgi vis ruošiuosi peržiūrėti, tad čia buvo lyg gera įžanga ir paskatinimas neatidėlioti iki kitų metų. 8/10

imdb

1075> Dawn of the Dead / Numirėlių aušra (2004)


2020-ieji tapo metais, kai pamėgau filmus su zombiais. Nu ką padarysi. O jei rimčiau, tai niekaip negalėjau išsirinkti jokio padoresnio šventinio filmo, po kelių minučių visus išjungdavau. Ir supratau, kad tokiu atveju reik ką nors visiškai priešingo įsijungti, tai Dawn of the Dead ir pasimaišė akiratyje.

Čia nėra tos atmosferos, kuri tobulai buvo kuriama 28 Days Later, bet vis tiek buvo smagus ir neprailgęs išgyvenimo filmas su daugybe zombių, krūva pačių įvairiausių veikėjų, iš kurių didžioji dalis absoliučiai nerūpėjo, nes tiesiog mažokai apie juos sužinoma, ir todėl jie atrodo kaip tie, kuriuos bus galima pakišti zombiams vien todėl, kad žiūrovai neimtų zysti, kad kažkokia čia nesąmonė, nes niekas nemiršta. 2021-ais gal ir originalą pažiūrėsiu.

7/10

imdb nuoroda

1052> Ready or Not / Slėpynės (2019)


Užsikabinau ant filmų, tad rašyti turiu ką, bet visai atpratau nuo rašymo iš karto po peržiūros, tad vis baisiau pradėti rašyti, kai skaičius eilėje vis didėja. Bet pamesti šito blogo nenoriu, tad kaip nors.

Ready or Not buvo labai malonus atradimas, duokit dar penkis panašius filmus ir būsiu bele kaip patenkinta. Siaubo komedija apie moterį, kuri tik susituokusi su mylimuoju sužino, kad turės sudalyvauti tradiciniame žaidime. O jis ne toks paprastas, kaip nuolat krizenanti jaunoji galvoja.

Yra žudynių, kurioziškų situacijų, įtampa nuolatinė, kažkokio saldumo minimaliai, plius labai efektinga pabaiga. Savotiški personažai, net ir pagrindinė veikėja keistuolė, tad atrodo, kad puikiai jie vieni kitus surado. Žiūrėčiau darsyk.

Beje, buvau įsitikinusi prieš žiūrėdama, kad pagrindinė aktorė Margot Robbie – labai panaši plakate atrodė.

imdb

8/10

1030> Interstellar / Tarp žvaigždžių (2014)

18 vasario, 2020 Komentarų: 1

Interstellar – vienintelis Ch. Nolan filmas, kurio dar nebuvau mačiusi. Sekmadienį LNK paskyrė Ch. Nolan, nes dieną rodė šį, o vakare Dunkirk, kuris man labai patiko, bet antrąsyk nežiūrėjau. Tad ir nusprendžiau užpildyti spragą. Ir reklamos visai netrukdė, nes filmas – beveik trys valandos, tai vis tiek būčiau dariusi kokias nors pertraukas.

Tai va. Būrelis mokslininkų bei pilotas išskrenda į kosmosą, kur mėgins atrasti naują gyvenamą vietą žmonėms, nes Žemėje jau darosi nebegerai. Pradžia lėta, netgi migdanti. Jei nuoširdžiai, tikriausiai ir kosmoso tema nėra man labai įdomi, nebent pažiūrėti į kosmoso vaizdus, žvaigždes, mėnulį mėgstu (todėl gaila, kad šito filmo nemačiau kino teatre, nes vaizdai turėjo būti įspūdingi, maniškis televizorius kokybe didele nepasižymi), tad tikėtina, kad ir dėl to aš gan nuobodžiaudama žiūrėjau. Įdomu pasidarė tikriausiai po kokios valandos, na, ir tada jau visai susidomėjusi ir žiūrėjau. Šiaip įdomi idėja, tos visos dramos – irgi, gal ne mano skoniui tos klišinės frazės apie tai, kaip meilės jausmas ten gali viską išgelbėti ir t.t., bet jas praignoravus galima žiūrėti ir nevartant akių. Kulminacija turėjo būti labai nustebinanti, bet nejaučiau didelio nustebimo, na, kažkaip nesugebėjo labai giliai iki emocijų prasisprausti visa ši istorija. Ir antrąsyk nežiūrėčiau (nebent kino teatre, nes dabar šį tą iš techninės pusės praleidau, pvz. muziką), bet nesakau, kad tas tris valandas prašvaisčiau, nes kad ir ne nuo pradžių, bet visai įtraukė, tą rodo ir tai, kad filmo metu nesugalvojau pradėti plauti grindų, valyti dulkių ar dar pan. Gal tiesiog lūkesčiai buvo per dideli, tai nusivylimo buvo. Dar džiaugiuosi, kad su lietuvišku vertimu žiūrėjau, nes kitaip būčiau greitai išjungusi, kadangi astronominės sąvokos būtų nemenkai sutrukdžiusios bendram siužeto supratimui.

Nepopuliari nuomonė, žinau.

7/10

1027> Joker / Džokeris (2019)


Nebūsiu originali, nes filmas, kaip ir daugelį, mane sužavėjo. Iš tikrųjų vos išgirdusi apie jį supratau, kad bus visiškai mano mėgstamo stiliaus, nuotaikos.

Patiko kone viskas. J. Phoenix visiška žvaigždė čia (kaip gerai, kad jį pastebėjusi buvau jau daug seniau, tad į visus tuos žmones, kurie tik dėl šio filmo jį pastebėjo, galiu žiūrėti tuo žvilgsniu ,,o ką aš sakiau“), puikiai perteikia vienišo, atstumto, niekaip vietos nerandančio, traumuoto žmogaus paveikslą. Stebint kai kurias scenas vis atsirasdavo nepatogumo jausmas, bet jį šiuo atveju vertinu kaip tinkamą pojūtį tam, kas dėjosi ekrane. Vizualiai gražiai žiūrėjosi, siužetas nepateikia nieko, ko nebūtų galima numatyti, bet tai visai neturėjo reikšmės. Emocija, atmosfera, noras būti pripažintam (kokios pasirenkamos priemonės – jau kita kalba, bet ne čia esmė), mylimam, atrodė, kad viskas apgalvota vos ne iki smulkmenų – kiekviena scena, kostiumai, spalvos – malonumas akims, ausims, kaip ir minėjau, kai kada nepatogu žiūrėti (ne dėl smurto scenų, visai kitur tie ,,nepatogumai“ išlįsdavo), bet žiūrėčiau dar kartą be jokių abejonių.

Su kitais Džokeriais (nors tik H. Ledgerio vaidintą mačiusi tesu) nelyginu, nes žiūriu į šį filmą kaip visiškai atskirą interpretaciją, kur net nesvarbu, ar čia Džokeris, ar koks iki šiol visai nepažintas veikėjas.

9/10.

1015> Rocketman (2019)

11 rugpjūčio, 2019 Parašykite komentarą

Atrodo, jau prieš visą amžinybę jį žiūrėjau, o iš tikrųjų – birželio pabaigoje. Rinkomės tarp šio ir naujosios Men in Black versijos, bet ypač po visų pasirodžiusių atsiliepimų buvo aišku, kad nėra net ko svarstyti. Rocketman – tai biografinis filmas apie Elton John. Prisipažinsiu, kad iki tol aš jo neklausiau, žinojau vos keletą dainų (o kad kai kurias iš jų atlieka būtent jis – net minties nebuvo), žinojau tik pagrindinius faktus apie jo gyvenimą. Tad mane papirko visi skaityti interviu, matytos nuotraukos iš filmo bei tie nesibaigiantys spėliojimai, ar pavyks šiam filmui būti geresniam nei ne taip ir seniai rodytam Bohemian Rhapsody.

Kodėl juos abu lygina – nesunku suprasti, nes visgi siužeto pagrindas – itin panašus (išgarsėjimas, seksualinės orientacijos atskleidimas ir su tuo susijusios dramos, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio ir kt.). Visgi pats pastatymas skiriasi, kadangi Rocketman – labiau miuziklas. Dainos įliejamos į siužetą (t.y. dainuojama gatvėje, patalpose, karts nuo karto savo mintis išsakant ne žodžiais, o dainuojant ir šokant), yra teatrališkumo (pvz. dainuodamas veikėjas pakyla į orą), o pagrindinį vaidmenį atlikęs T. Egerton pats atliko filme skambėjusias dainas (ir skambėjo išties gerai). Ir nors nebuvo taip, kad išėjusi būčiau visiškai užvaldyta filmo, bet man tikrai kur kas labiau patiko nei jau minėta kino juosta apie F. Mercury. Gal dėl to, kad kūrėjai nevengė visko nudailinti, vien tik užuominomis kalbėti, gal dėl vizualinio pačios istorijos pateikimo.  Žinoma, grįžusi susiradau E. John muzikos ir ieškojau video, kad pamatyčiau, kaip iš tiesų atlikėjas atrodė su įspūdingais kino juostoje matytais kostiumais.

8/10

1006> A Simple Favor / Nedidelė paslauga (2018)


Vieniša mama Stefani, kurianti tėvams skirtą vlogą, susipažįsta su sūnaus bendraklasio mama Emile – visai kitokiame pasaulyje nei Stefani gyvenančia, pasiturinčia, stilinga moterimi. Netrukus Emilė dingsta, o Stefani pasiryžta išsiaiškinti, kur dingo jos naujoji draugė.

Šio filmo privalumas – tai, kad kino juosta yra ne tik trileris, bet ir komedija. Kūrėjai, žaisdami su keliais žanrais, ne taip rizikavo ,,susikirsti“ pateikdami tokį melodramišką siužetą, kuris netiktų rimtam detektyviniam filmui. Todėl lipo iš rėmų ir pačios pagrindinės veikėjos, vietomis dalyvaudamos draminėse situacijose, o kitur besielgdamos visiškai kvailai, keistai ir neapgalvotai.

Tiesa, aktorės liko ištikimos sau, dėl to vaidmenys gan nuspėjami, nieko naujo neparodantys. Blake Lively – aplinkinių dėmesį ir pavydą kelianti gražuolė, jai pakanka tiesiog pasirodyti ekrane su dar vienu jai tobulai tinkančiu kostiumu, ir daugiau kaip ir nieko nereikia daryti. Tuo tarpu Anna Kendrick vaidinama veikėja – labiau priskirtina komedijiniam žanrui, naivoka ir šaržuota tipiškos supermamytės versija.

Filmas tikriausiai patiks mėgstantiems estetiką – itin stilingai pastatytas, ne tik kalbant apie veikėjų kostiumus (nors Blake Lively čia – stiliaus ikona, bet geriau įsižiūrėjus, tai ir A. Kendrick apranga itin apgalvota), bet ir aplinką, scenas.

Tad žiūrėjau, mėgavausi geru vaizdu, kai kada įtariai žvelgiau į kai kurias siužetines linijas, buvo, kas nepatiko, kas prajuokino, kai kada nežinojau, ar juokas ima, nes juokingas humoras, ar dėl to, kad taip kvailai viskas vyksta. Bet kažkaip atrodo, kad toks ir buvo sumanymas. Ir sakyčiau, kad sugalvota gan neblogai. 7/10

992> Ghostland / Incident in a Ghostland / Vaiduoklių žemė (2018)

26 rugpjūčio, 2018 Parašykite komentarą

Priežastis, kodėl žinojau vieną dieną būtinai šį filmą pažiūrėsianti – Pascal Laugier, režisavęs ne tik šį, bet ir senokai matytą, bet itin įsiminusį prancūzų jau kone kultinį siaubo filmą Martyrs. Mačiusieji Ghostland mano aplinkos žmonės sakė, kad filmas turėtų būti mano skonio, tad neliko priežasčių atidėlioti peržiūros.

Pradžia – kaip eilinio siaubo filmo. Tamsus, visokiais keistais daiktais apkrautas apleistas namas, vieniša motina su dviem paauglėmis dukromis atsikraustanti į jį. Jau pirmą naktį joms tenka susidurti su siautėjančiais nusikaltėliais, o motinai – kautis dėl savo ir vaikų gyvybių. Tuomet nusikeliama į ateitį – praėjus šešiolikai metų Betė vis dar prisimena išgyventą košmarą. Dabar ji – sėkminga siaubo romanų autorė, o paskutinė jos knyga – būtent apie tą siaubingą naktį. Tačiau vieną vakarą sulauktas skambutis iš sesers, likusios gyventi motina tame pačiame name, paskatina ją aplankyti artimiausius žmones. Vos ne nuo viešnagės pradžios ima dėtis keisti dalykai.

Daugeliu atžvilgiu šis filmas yra išties neprastas savo žanro (siaubo) atstovas. Nepaisant tam tikrų klišių, be kurių neapsieina nė vienas toks filmas, jau kiek pabodusių (ir vis vien negaliu jų pakęsti) lėlių, stovinčių kiekviename kampe, Ghostland turi ne vieną įdomų sprendimą, netipišką siužeto posūkį. Negana to, jį gali žiūrėti įvairius siaubo filmus mėgstantys žmonės: vietomis vaiduokliškas ir dirbtinai gąsdinantis žiūrovą, vietomis čia ne tai, ką tu manai, na, ir neapsieinama be kiek atviresnių smurto scenų. Ir atrodo, kad man šis bandymas įtikti visiems ir pakišo koją, nes visko buvo per daug, norėjosi mažiau balagano ir didesnio susikoncentravimo ir išsigryninimo, kokiu siaubo filmu jis nori būti. Nors trukmė standartiška tokiam žanrui (pusantros valandos), praėjus pusei laiko ėmiau nuobodžiauti, o pabaiga irgi nepakėlė ūpo.

Kaip minėjau, nėra jis prastas ir netgi vienas originalesnių pastarojo meto siaubo filmų, bet lūkesčiai tikriausiai buvo per daug dideli.

5/10