Archyvas

Posts Tagged ‘Karinis’

953> Saul fia / Son of Saul / Sauliaus sūnus (2015)


Rež.: László Nemes
Vaidina: Géza Röhrig, Levente Molnár,
2015 m. , Vengrija, 107 min
Žanras: karinė drama
imdb nuoroda čia.

Ir pati nežinau, kada bus koks prašviesėjimas, bet pasidariau nejautri kine rodomoms istorijoms, kad ir kokios jos bebūtų. Štai kad ir šis. Filmas apie žydą, kuris koncentracijos stovykloje nori slapta palaidoti vaiko kūną pagal papročius su besimeldžiančiu rabinu šalia. Tobula istorija besiliejančioms ašaroms, taip prieš kurį laiką, bent man atrodo, būtų ir man nutikę. Bet visą filmą peržiūrėjau ramiu veidu. Gal kiek lėtokas, gal kiek blankokas, nors žvilgsniai nemenkai kartais kalbėdavo ir atrodydavo, kad jau dar geriau suvaidinti to momento nebūtų įmanoma.

Vertinimas, kurį artimiausiu metu (kadangi ir vėl prisikaupė nepaminėtų filmų) dar nesyk išvysite – 6/10

O šiaip filmas laimėjo Oskarą geriausio metų užsienio filmo kategorijoje.

Reklama

950> S-21, la machine de mort Khmère rouge / S21: Raudonųjų khmerų mirties mašina(2003)


Rež.: Rithy Panh
2013 m., Kombodža, Prancūzija, 101 min
Žanras:
karinis, istorinis, dokumentinis
imdb nuoroda čia.

Šiais metais pasisekė bent į vieną Nepatogaus kino seansą nueiti. Kaip teigiama anotacijoje: S21 – kalėjimas, veikęs Pnompenyje valdant Pol Potui. Per ketverius metus, siekdami išgauti netikrus prisipažinimus, kalėjimo prižiūrėtojai (daugelis jų – nepilnamečiai) nukankino ir nužudė daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Visgi keliems kaliniams pavyko išsigelbėti. Du iš jų – Van Nath ir Chum Mey – filme grįžta į buvusią kalinimo vietą (dabar – genocido muziejų) ir stoja akistaton su kankintojais, kurie šiandien save laiko aplinkybių aukomis.

Apskritai, filmas įdomus ir žiaurus, kadangi pasakojama apie kankinimus, matome žmones, kurie tuo užsiėmė, galop matome patalpoje tuos, kurie kankino ir žudė kartu su tais, kuriems pavyko išgyventi. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jiems sunku buvo stoti prieš kameras ir pasakoti tai, kas įvyko kad ir jau senokai, bet yra pernelyg įsirėžę į atmintį ir palikę žaizdas, kurios niekad neužgis. Filme žiaurumus išgyvenę asmenys pasakoja apie tai, ką teko patirti, o tie, kurie dirbo prižiūrėtojais, kalbėjo tiek apie priežastis, kodėl jie tuo užsiėmė, tiek pasakojo bei rodė, kaip vykdavo kasdien jų darbas.

Ir viskas būtų kaip ir neprastai, bet norėjosi dar daugiau abiejų pusių išgyvenimų, kalbėjimo apie tai, kokia situacija buvo apskritai, susijusi nebūtinai su tais keliais žmonėmis, kurie buvo kalbinami, bendresnės informacijos apie tai, kaip buvo renkami prižiūrėtojai, gilesnio pažiūrėjimo į viską, kas dėjosi, nes dabar laikas buvo gaištamas su bereikšmiu puolimu ir bandymu prisikasti iki kito sąžinės, todėl vietomis ir nuobodoka jau darėsi, ir pagaudavau save nebežiūrinčią į titrus, o kažkur visur kitur mintis nukreipusią.

6/10

949> Au revoir les enfants (1987)


Rež.: Louis Malle
Vaidina:  Gaspard Manesse,
Raphael Fejtö
1987 m., Prancūzija, Vokietija, Italija, 104 min
Žanras: karinė drama
imdb nuoroda čia.

Šis tas rimtesnio. Drama, nukelianti į Antrojo pasaulinio karo metus, Prancūzijos internatinę mokyklą, kur gyvena ir mokosi berniukai, prižiūrimi kunigų. Atvykęs naujokas po truputį išsiaiškina didelę su bendramoksliu susijusią paslaptį, kuri saugoma visos mokyklos bendruomenės.

Nominuotas dviems Oskarams, turintis neprastą balą imdb ir visai netyčia kažkur pastebėtas bei susirastas, o galop peržiūrėtas, bet visgi lūkesčių nepateisinęs filmas. Istorija jautri, vieną tų gražių, bet liūdnų, susijusių su karo absurdu ir visomis bereikšmėmis mirtimis. Tik man kažkaip prailgo, emocijų irgi nebuvo kažkokių ryškesnių, nors atrodo, kad seniau ramiai tokios tematikos filmų tiesiog nepavykdavo peržiūrėti. Arba senstu, arba išties kažkaip silpnokai man viskas pasirodė.

6/10

944> Dunkirk / Diunkerkas (2017)

rugpjūčio 29, 2017 Parašykite komentarą

Rež.: Christopher Nolan
Vadina: Cillian Murphy, Tom Hardy, Fionn Whitehead, Aneurin Barnard
2017 m., Didžioji Britanija, Olandija, JAV, Prancūzija, 104 min
Žanras: veiksmo istorinė karinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Jei tai būtų paskutinis įrašas šiame tinklaraštyje, būčiau visiškai rami, kad užbaigiu su gero ir man patikusio filmo ekranizacija (bet ne, tai nebus paskutinis įrašas, kad ir kaip merdėjantis pastaruoju metu šis tinklaraštis gali atrodyti).

Labai menkai jau kurį laiką seku įvairias kino naujienas. Ir nors mačiau, kad apie Dunkirk’ą kalbėjo visur ir visi, nesigilinau nei kas, nei kieno, nei kaip. Ir būčiau jį visai praleidusi, jei ne mano mieloji pažįstama, užsiminusi, kad nori eiti į šį filmą. Man prireikė poros akimirkų (atsiversti imdb puslapį ir pamatyti, kad tai yra Ch. Nolano režisuotas filmas), kad galutinai nuspręsčiau, kad noriu prie jos prisidėti.

Filme nėra kažkokio įmantraus siužeto, tai labiau buvimo, ,,čia ir dabar“ scenarijus, kur tiesiog stebima, kaip veikėjai bando išgyventi, išlikti dar bent kelias valandas ar minutes. Rodos, paprastas ir neįmantrus, kažkam greičiausiai pasirodęs/pasirodysiantis ir nuobodžiu, bet buvo absoliutus malonumas jį žiūrėti, o veikėjai pamažu tapo savi, lyg kokia šeima, kai kiekvienas jos narys atrodo vienodai svarbus ir už kone kiekvieną, rodos, ,,sirgau“. Apie kokybę kažin, ar reikia šnekėti, čia juk Ch. Nolanas. Net gaila, kad trumpokas.

Tuomet rašiau 8/10, tai tebūnie, bet šiaip pakelti bent jau vienu galima būtų.

943> Wonder Woman / Nuostabioji moteris (2017)

rugpjūčio 25, 2017 Parašykite komentarą

Rež.: Patty Jenkins
Vaidina: Gal Gadot, Chris Pine, Robin Wright
2017 m., JAV, Kinija, Honkongas, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Naujoji Zelandija, 141 min
Žanras: veiksmo, nuotykių, fantastinis, mokslinė fantastika
, karinis
imdb nuoroda čia

Po nežinia kiek laiko apsilankiau kino teatre (tai, įtariu, buvo liepą, rugpjūtį irgi teko, bet apie tai kada nors kitąsyk). Ėjau labiau dėl kompanijos, nes Wonder Woman nebuvo tas filmas, kurį baisiai norėjau pamatyti. Visgi tikėjausi, kad tai bus tiesiog neprastas pramoginis filmas, apkrautas spec. efektais, kurie dideliame ekrane gerai žiūrėsis, ir tiek. Iš tikrųjų, lūkesčius ir išpildė, nes ko tikėjausi, tą gavau. Nors ir supratau, kad namuose žiūrėdama būčiau įvertinusi prasčiau.

Amazonių princesė, kurią treniravo būti kovotoja, sutinka leistis kartu su į salą, kurioje gyvena tik Amazonės, atklydusiu kareiviu į žmonių pasaulį, kur vyksta karas.

Viso filmo metu galvojau tik apie tai, kokia G. Gadot graži, kaip jai tiko visi kostiumai ir pats vaidmuo, nes ji ir graži, ir tuo pačiu gebėjo spinduliuoti stiprybę, kurio taip reikia tokiam personažui. Aišku, meilės linija skystoka, kad ir baisiai vaikiška, bet užtat moteriškam kolektyvui buvo ko paliūdėti. Spec. efektai gan smagūs, kovos irgi, siužetas – nuspėjamas, neapsieita be klišių, nereikalingų, bet tokiam filmui būtinų (?) sutapimų. Visgi filmas visai neprailgo, nors kažko po savęs ir nepaliko.

7/10

885> Hotel Rwanda / Ruandos viešbutis (2004)


Hotel RwandaRež.: Terry George
Vaidina: Don Cheadle, Sophie Okonedo, Joaquin Phoenix, Jean Reno, Nick Nolte
2004 m., JAV, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Pietų Afrika, 121 min
Žanras: karinė istorinė drama
imdb nuoroda čia.

Anotacija tai kaip ir viską pasakanti, tad galit praleisti šią pastraipą, jei nenorit žinoti, apie ką. Kai Ruandoje kyla revoliucija, penkių žvaigždučių viešbučio vadybininkas Polas mėgina apginti savo šeimą. Bet pamatęs, kad visas pasaulis abejingas Ruandoje vykstančioms skerdynėms, Polas savo viešbutyje priglaudžia virš 1200 tutsių ir hutų pabėgėlių.

Tikrais įvykiais paremtas, kokybiškai pastatytas, jautri tema, centre – paprastas žmogus, kuris pasiryžta padaryti viską, kad apsaugotų visai nekaltus žmones nuo mirties. Žinoma, karts nuo karto rodomi žiaurūs, nemalonūs vaizdai (kraujas, lavonai ir kt.), o taip pat nepamirštama ir kiek saldesnių momentų, kai pagrindinis veikėjas šnabžda meilės žodžius savo žmonai. Rodos, yra visko, kad filmas nepaliktų abejingų, kad dalis žiūrovų į šalį nepadėtų nosinės, o ašaros nespėtų nudžiūti peržiūros metu. Kad buvo pasiektas tikslas, t.y., kad žiūrovai neliko abejingi šiai istorijai, rodo ir geri įvertinimai, ir tai, kad neretas kino mėgėjas šį filmą įtraukia į vertų dėmesio kino juostų sąrašus.

Pati turėjau išsikėlusi nemažus lūkesčius, tai vienas tų filmų, kai net neįsijungusi jau pasiruošiu, kad artimiausias dvi valandas mano emocijos kaitaliosis pagal veikėjų išgyvenimus, o galop suprasiu, kad šiais metais tai galbūt geriausias matytas filmas. Tačiau kuo toliau, tuo skeptiškumas vis didėjo. Tai toli gražu nėra nei prastas, nei visiškai neįdomus filmas. Jis yra tvarkingas, turintis, rodos, viską, kas reikalinga gerai dramai (jau aukščiau minėjau visus punktus), žiaurių ir gražių scenų proporcija panaši, toks netgi sakyčiau tobulas ,,Oskarinis“ filmas. Na, žinot, kur tarsi yra viskas, ko gali norėtis, bet tuo pačiu yra jausmas, kad visgi ne viskas, kad kažko trūksta. Emocijas perimu lengvai, todėl ir kino juostas žiūrint mane pravirkdyt ar prajuokinti nėra sudėtinga (na, gal visgi prajuokinti sudėtingiau), tačiau šiam filmui taip ir nepavyko. Nesyk žvelgdavau, kiek dar liko filmo, kiek jau peržiūrėjau, dėmesys nukrypdavo į šalį, nes istorijai, kad ir kokia ji būtų puiki, nepasisekė išlaikyti dėmesio tiek, kad nesinorėtų atsitraukti nuo ekrano.

Bet pažiūrėti rekomenduoju vien todėl, kad sužinotumėte apie tokio žmogaus egzistavimą.

7/10

871-875>,,Nepatogaus kino“ atgarsiai


LOGO_LT-01Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti“ iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino“ programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

  1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų“ buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.