1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)

Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.

947> The Edge of Seventeen (2016)

Rež.: Kelly Fremon Craig
Vaidina: Hailee Steinfeld, Haley Lu Richardson, Blake Jenner, Woody Harrelson
2016 m., JAV, Kinija, 104 min
Žanras: komedija, drama.
imdb nuoroda čia.

Šitą siūlau pažiūrėti tiems, kam patiko Me and Earl and the Dying Girl, The Perks of Being a Wallflower ar kitas paaugliškas filmas, kur svarbiausia ne romantinė siužetinė linija, o būtent paauglystės sunkumai, bandymas išbūti su savimi, išsiaiškinti, ko iš tiesų norisi, noras artumo, turėti artimų žmonių, santykiai su tėvais bei kitais artimaisiais ir kt.

Lyg ir nieko ypatingo, nes viskas sukasi apie paauglę, kuriai, rodos, viskas krenta iš rankų, geriausia draugė susimeta su broliu (juk išdavystė!), jai atrodo, kad niekas jos nemėgsta, ji beviltiškai įsižiūrėjusi vaikiną, kuris jos nė nepastebi, o vienintelis žmogus, į kurį ji drįsta kreiptis (kad ir savotišku būdu) yra mokytojas. Bet vis tiek įtraukė, peržiūrėjau su malonumu, kad ir nieko naujo, kartais perdėta, bet taip nesmarkiai, neerzino. Dar niekaip negalėjau atsistebėti, kaip pagrindinė veikėja, vilkėdama tokius trumpus sijonus, sugebėjo šitaip gerai atrodyti (čia toks filmo vertinimui įtakos nedaręs momentas, bet vis tiek. Kai apie tai užsiminiau draugei, kuri šį filmą irgi mačiusi buvo, tai sakė, kad lygiai tokia pat mintis ir jai buvo kilusi).

Žodžiu, patinka man tokie. 7/10

943> Wonder Woman / Nuostabioji moteris (2017)

Rež.: Patty Jenkins
Vaidina: Gal Gadot, Chris Pine, Robin Wright
2017 m., JAV, Kinija, Honkongas, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Naujoji Zelandija, 141 min
Žanras: veiksmo, nuotykių, fantastinis, mokslinė fantastika, karinis
imdb nuoroda čia

Po nežinia kiek laiko apsilankiau kino teatre (tai, įtariu, buvo liepą, rugpjūtį irgi teko, bet apie tai kada nors kitąsyk). Ėjau labiau dėl kompanijos, nes Wonder Woman nebuvo tas filmas, kurį baisiai norėjau pamatyti. Visgi tikėjausi, kad tai bus tiesiog neprastas pramoginis filmas, apkrautas spec. efektais, kurie dideliame ekrane gerai žiūrėsis, ir tiek. Iš tikrųjų, lūkesčius ir išpildė, nes ko tikėjausi, tą gavau. Nors ir supratau, kad namuose žiūrėdama būčiau įvertinusi prasčiau.

Amazonių princesė, kurią treniravo būti kovotoja, sutinka leistis kartu su į salą, kurioje gyvena tik Amazonės, atklydusiu kareiviu į žmonių pasaulį, kur vyksta karas.

Viso filmo metu galvojau tik apie tai, kokia G. Gadot graži, kaip jai tiko visi kostiumai ir pats vaidmuo, nes ji ir graži, ir tuo pačiu gebėjo spinduliuoti stiprybę, kurio taip reikia tokiam personažui. Aišku, meilės linija skystoka, kad ir baisiai vaikiška, bet užtat moteriškam kolektyvui buvo ko paliūdėti. Spec. efektai gan smagūs, kovos irgi, siužetas – nuspėjamas, neapsieita be klišių, nereikalingų, bet tokiam filmui būtinų (?) sutapimų. Visgi filmas visai neprailgo, nors kažko po savęs ir nepaliko.

7/10

474> My Blueberry Nights / Mano vaivorų naktys

Kartais komentarai gali klaidinti. Štai aš buvau prisiskaičiusi, kad tai fantastinis filmas ir, nors imdb prie žanrų tai nenurodyta, kažkaip įsirėžė tai į atmintį. Dėl to gal kažkiek ir atidėliojau. Bet iš tikrųjų nėra čia jokios fantastikos, o siužetas pasakoja apie merginą, kuri keliauja po Ameriką tam, kad užsimirštų ką tik užsibaigę nelaimingi santykiai ir užsidirbtų pinigų automobiliui. Pakeliui ji sutinka skirtingų žmonių: kiekviena pažintis atneša ką nors naujo.

Pirmiausia, kas tikriausiai daugeliui kliūva į akis, šiame filme surinkta talentingų aktorių komanda: Jude Law, Natalie Portman, Rachel Weisz. Šalia jų- pagrindinę veikėją vaidinusi žymi atlikėja Norah Jones, kuriai šis vaidmuo buvo debiutinis. Jos dainos skamba muzikiniame takelyje- šiuo atveju jis čia tiko, nes pati juosta kaip ir N. Jones kūryba – rami ir lėta.

Nevyniodama žodžių į vatą pasakysiu, kad filmas buvo nuobodus. Dėl to džiaugiuosi, kad jo trukmė- standartinės pusantros valandos, kitu atveju būtų buvę sunkoka iškęsti, o numesti nebaigto filmo nemėgstu. Tiesa, neseniai tai padariau, bet ten užteko pažiūrėti vos kelias minutes, kad suvokčiau, kaip manęs jis netraukia. Tuo tarpu šis pradžioje pasirodė dar visai įdomus. Tačiau kuo toliau, tuo labiau miegas imti pradėjo, nesugebėjau paimti iš šio filmo nieko: nauji veikėjai ateidavo ir išeidavo, o aš tik pagalvodavau: koks jų sušmėžavimo tikslas?

Nors idėja įdomi.

5/10

Rež.: Kar Wai Wong, vaidina: Jude Law, Norah Jones, Rachel Weisz, Natalie Portman, 2007 m., Honkongas, Kinija, Prancūzija, anglų k., 95 min

460> Man cheng jin dai huang jin jia / Curse of the Golden Flower / Auksinės gėlės prakeiksmas

2006-aisiais pasirodęs filmas buvo režisuotas Yimou Zhang, kuris vadovavo ir nuostabaus filmo Flowers of War kūrimui. Žiūrovas nukeliamas į X a., vėlyvąją Tangų dinastiją. Imperatorius su antruoju sūnumi grįžta namo atostogoms. Čia jis sutinkamas žmonos ir kitų dviejų sūnų. Meilės tarp sutuoktinių nėra, tuo labiau, kad imperatorienė įtaria vyro klastą. Šalia viso to pamažu atskleidžiama, kokios paslaptys ir intrigos užvaldžiusios rūmus.

Įsivaizduoju, kaip būtų įdomu žiūrėti šį filmą kino teatre. Kuo didesnis ekranas ir spalvų geresnis atskleidimas, tuo didesnį įspūdį drama paliktų. Įspūdingi kostiumai, dekoracijos, visur vien aukso spalva, blizgesys ir prabanga- ne veltui kino juosta buvo nominuota Oskarui už kostiumus. Masinės scenos taip pat vertos dėmesio. Net ir kovos scenos turi savo žavesio: rodos, žinoma, kuriuo momentų judesius reikia sulėtinti, o kada rodyti įprastu greičiu, personažai plastiški, nerasime nė vieno nereikalingo, negrabaus judesio. Pagrindinį vaidmenį atliekanti Li Gong papuošia filmą savo grožiu, nors ir jos vaidyba patiko.

Siužetas panašiai nuspėjamas, labai greitai galima suvokti, kuo baigsis keršto troškimas. Juosta įtraukia ne nuo pat pradžių, teko kiek luktelti, kol susivokiau įvykiuose, o ir tie kinai tokie panašūs, brolių neatskyriau labai ilgą laiką. Na, o tuomet įsisukau į visus įvykius, nenustojau gėrėtis aplinka ir kostiumais. Pabaigoje rodoma masinė kovos scena kėlė nuobodulį, bet čia jau mano asmeninė bėda, nes jų nemėgstu. O paskutinės scenos, kad ir pernelyg sudramatintos, sukėlė atitinkamus jausmus.

Iš tikrųjų, tai ir tikėjausi kažko panašaus, todėl visumoje nelikau nusivylusi.

6/10

Rež.: Yimou Zhang, vaidina: Li Gong, Yun-Fat Chow, 2006 m., Honkongas, Kinija, mandarinų k., 114 min

399> The Constant Gardener / Ištikimasis sodininkas

Jau labai ilgai norėjau pamatyti šį filmą, už kurį Rachel Weisz laimėjo Oskarą, o filmas buvo nominuotas dar trims. Noras dar labiau padidėjo, kai kažkada ne per seniausiai į rankas pakliuvo Intelligent Life numeris, kuriame buvo didžiulis straipsnis apie kitą pagr. aktorių, vaidinantį šiame filme, Ralph Fiennes bei įdomiausius jo vaidmenis. Tačiau pernelyg nesigilinau, apie ką filmas yra, tikėjausi paprastos, gražios, bet ne banalios meilės istorijos, galbūt kažko panašaus į The Painted Veil. Tačiau vos prasidėjus pamačiau, kad čia viskas daug sudėtingiau ir sunkiau: Džastinas išleidžia žmoną su jos pagalbininku į kelionę, o vos po kelių dienų sužino, kad ji rasta nužudyta. Norėdamas sužinoti priežastis, dėl kurių ją ištiko tokia lemtis, vyriškis ima painiotis į paslaptingą žmonos pradėtą tyrimą..

Iš dalies atspėjau spėdama, kad tai bus kažkas panašaus į The Painted Veil, kadangi vizualiai filmas labai gerai žiūrisi, didžioji dalis veiksmo vyksta Afrikoje, todėl išvysti galima tik šiam žemynui būdingų vaizdų. Tikroviškai rodomas afrikiečių gyvenimas, ypač įsiminė vaikai, kurie lekia prie automobilio ir prašo pinigų, nes žino, kad baltieji būna dosnūs (arba tiesiog jų turi, kitaip nei vietiniai). Tačiau taip pat daugiausiai dėmesio skiriama tam, kaip baltieji išnaudoja vietinius, viską slėpdami po geraširdiškumo kauke. Ir žinot, žiūrint visai nesunku tuo patikėti, nes ko tik nepadaro žmogus dėl pinigų, o išnaudoti juk ir yra lengviausia pažeidžiamiausius, tuos, kurie tikrai niekam nepasiskųs, ką jau ten pasiskųs, jei net nežino, kas čia tokio blogo.. Ir prieš visą korupciją stoja žavioji Džastino žmona, kuri padedama dar keleto kitų, prijaučiančių jos veiklai, pradeda aiškintis, kaip viskas iš tiesų yra ir taip tampa persekiojama, ji nė nežino, kad niekuo iš aplinkos nebegali pasitikėti, nes rezgama vis daugiau pinklių, kaip sustabdyti jos veiklą.. Ir Džastinas, pradėjęs gilintis į visa tai, pats greitai pamato, kad pasitraukti be pasekmių bus neįtikėtinai sunku..

Kaip ir minėjau, gražus filmas, be galo liūdnas, nors ašaros neišspaudžia (na, nebent ten pačioje pabaigoje kažkiek grauduliuką pajaučiau), tačiau ne kartą priverčia pajausti pyktį dėl visos neteisybės, kurios šis pasaulis pilnas..

8/10

Rež.: Fernando Meirelles, vaidina: Ralph Fiennes, Rachel Weisz, Bill Nighy, 2005 m., JAV, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, 129 min

337> Looper / Laiko kilpa

Pagaliau, pagaliau, pagaliau aš jį pažiūrėjau. O svajojau apie jį seniai, vos tik sužinojau, kad filmas yra kuriamas. Na, nuo to laiko praėjo ne tiek ir mažai laiko, bet džiaugiuosi, kad negaišau dar ilgiau ir prisiruošiau pažiūrėti.

Ateityje pasaulį užvaldžiusi verslo imperija rado būdą atsikratyti neparankių žmonių. Juos pasiunčia į praeitį. Dabartyje juos pasitinka specialiai paruošti žudikai, nužudantys auką ir atsikratantys kūno. Tačiau ką daryti, kai sulaukęs siuntinio iš ateities pamatai save?

Pamenu, kai pažiūrėjau anonsą, pagalvojau: wtf? Kas nutiko Joseph Gordon- Levitt, kad jis taip atrodo? Jo išvaizda filme manęs nė kiek nežavėjo, sunku buvo žiūrėti į jį, kuris visai nepanašus į save. Taip, po anonso pasiskaičiau kame esmė (grimo tikslas- padaryti panašesnį į B. Willis), todėl šiandien, žiūrint filmą, tokių klausimų nebekilo, bet vis tiek.. Kažkaip sudėtinga man jį tokį matyti. Tačiau tai, kad Levitt’as atrodo šiame filme tikrai panašus į Willis’ą yra ne tik grimo, bet ir vaidybos dėka. Aktorius puikiai įvaldė mimikas ir žvilgsnį, kurie būdingi vyresniajam jo kolegai, vaidinančiam ateities Džo. O ir patinka, kad Levitt’as renkasi nevienodus vaidmenis, nes kol kas tokiame amplua jo lyg ir neteko matyti.

Tęsiant kalbą apie aktorius, tai niekada nebuvau B. Willis gerbėja ir po šio filmo tokia tikrai netapau. Aktorius vaidino vaidmenį, kuris yra gan tipiškas, jis buvo ,,savam stiliuj“, tik tiek, kad pats filmo siužetas kiek kitoks nei kad įprasta matyti. Labai man patiko Emily Blunt, jos vaidmuo ir vaidyba paliko tikrai nemenką įspūdį. Šis vaidmuo padėjo jai dar labiau atsiskleisti kaip aktorei.

O dabar apie siužetą. Kelionės laiku tikrai dar nėra nuvalkiota tema, o ypač, kai ji pateikiama būtent taip kaip šiame filme. Įtraukia filmas nuo pat pradžių ir galiu tvirtai pasakyti, kad net minutei atsitraukti nuo jo buvo labai sunku. Tiesa, pradžioje gal kiek neaišku dar buvo, kas ten ir kaip, bet netrukus visa informacija susidėlioja galvoje ir klaustukų nebelieka. Filmas vietomis visai linksmas, o liūdnų vietų yra ne tiek ir daug, na, tik į pabaigą einant jų padaugėja. Veiksmo yra pakankamai, nors džiaugiausi, kad visgi šaudo-gaudo scenų ne tiek ir daug. Vien tai, kad yra keliaujama laiku nurodo, kad fantastikos šiame filme yra. Ir tai pasireiškia ne tik keliavimu, bet ir kitkuo, todėl, jei nemėgstate fantastikos, nežiūrėkite, tuo labiau, kad tikrai gali prireikti kiek pasukti galvą. Beje, fantastika tikrai nekrenta labai į akis iki… Pabaigos. Mat antroje filmo pusėje persimetama ant vieno žmogaus paieškos ir kuo toliau, tuo labiau, bent man taip pasirodė, tos fantastikos daugėjo ir netgi buvo.. Per daug. Tiesiog pernelyg nukrypo siužetas į lankas.

Pabaigą numanyti sunku vien dėl tokio žanro, kadangi neaišku, nei kaip ten viskas vyks toliau, nei kaip pasisuks. Visgi galvoje retkarčiais sukirbėdavo, kad nutiks būtent taip, kaip nutiko…

Laikas žiūrint šį filmą tikrai ne veltui buvo praleistas, taigi, rekomenduoju ir jums. Na, nėra jis labai ,,super“, bet palieka tikrai nemenką įspūdį.

9/10

Rež.: Rian Johnson, vaidina: Joseph Gordon-Levitt, Bruce Willis, Emily Blunt, Piper Perabo, 2012 m., JAV, Kinija, 119 min

309> Jin líng shí san chai / The Flowers of War / Karo gėlės

Nusprendžiau, kad jau užtenka žiūrėti vienodas romantines komedijas ir metas įsijungti kokį rimtą filmą. Taigi, įsijungiau tą, kurį jau seniai norėjau pamatyti, bet vis atidėliojau.

Vakarietis randa prieglobstį su grupe moterų bažnyčioje per Japonijos Nankino užgrobimą, 1937 metais. Apsimesdamas dvasininku, jis bando išvesti moteris iš miesto. Tik neaišku, kaip tas bandymas baigsis…

Kadangi jau ne kartą minėjau, kad Christian Bale man- vienas geriausių aktorių, tai nebesiplėsiu, tačiau turiu būti būtent jam dėkinga, nes kitu atveju, įdomu, ar būčiau susidomėjusi šiuo filmu ir ar apskritai šis filmas būtų populiarus ne tik Rytų šalyse.

Taigi, prieš įsijungdama ne itin žinojau, apie ką tiksliai yra šis filmas, tik tiek, kad veiksmas vyksta karo metu. Ir netgi buvau susidariusi nuomonę, kad tai bus tiesiog filmas apie meilę. Taigi, kiek šiame filme meilės? Kalbant apie meilę, kuri būna tarp dviejų žmonių, tai jos tikrai nedaug ir apskritai netgi gali kilti abejonės, ar tai buvo meilė, ar tik kiek gilesnis susižavėjimas… Bet viso to tikrai nebuvo per mažai, kadangi filmas susikoncentruoja ties visai kitokia meile: meile artimui, meile gyvenimui, meile kitiems žmonėms ir atvirkščiai-tokių meilių nebuvimu.

Filmas atskleidžia tamsiąją karo pusę (kita vertus, ar yra geroji pusė?) ir žiaurumus, kurie vyko Kinijoje. Kai kurias scenas žiūrėti buvo itin sunku, sunkiai tvardžiau ašaras ir vis dar negaliu suprasti, kaip gali būti tokių žiaurių žmonių ir kodėl jie tokiais tampa? Ar dėl to kaltas karas ir visi per jį patirti išgyvenimai? Bet kodėl tuomet yra tokių, kurie pasiryžę elgtis žmogiškai ir stengtis, kad kuo mažiau kentėtų aplinkiniai? Iš kur toji agresija ir pyktis, noras matyti kenčiančius žmones, noras skriausti silpnesnius už save ir rodyti jėgą? Tai filmas ir apie begalinę drąsą, ryžtą bei pasiaukojimą. Žavėjausi veikėjais, kurie sugebėjo Tai padaryti…

Filmas yra paremtas tikrais įvykiais. Visa, kas susiję šiame filme su karu (prievartavimai ir pan.), tai be kalbų atrodo tikra ir net, manau, nesvarbu, kokį karą berodytų, visur visus tuos baisius vaizdus būtų galima rodyti. Tačiau man įdomu, kiek tikra pati istorija (siužetas). Nes ji puiki ir tokia, kuri tiesiog negali palikti abejingų. Gali nepatikti pats pateikimas, gali pasirodyti, kad per daug karo vaizdų, bet pats siužetas tikrai turėtų sudominti daugelį. Kaip jau minėjau, ašaras tramdžiau ne kartą, kadangi istorija nuostabi.

Ar su laiminga pabaiga? Prasitarsiu šiek tiek, bet tokiu atveju geros pabaigos tiesiog negali būti. Ne, pabaiga nėra visiška tragedija (visgi karas yra viena didžiausių tragedijų), yra ir šviesių aspektų joje, bet.. Ne viskas gražu. Nes toks gyvenimas.

Iš tikrųjų, tai negalėjau atsitraukti aš nuo jo ir tos pora valandų pralėkė labai greitai, o aš tik valiausi ir valiausi ašarotas akis ir sakiau sau: o gal vis dėlto viskas eis geryn? Bet tada jau būtų pasaka. O to šiam filmui tikrai nereikėjo.

Rekomenduoju gerų filmų mėgėjams. Ir be abejo, tiems, kuriems patinka kinas apie karą.

Ir žinot, aš vis dar nesulaikau emocijų rašydama apie šį filmą ir prisimindama visus jame rodomus įvykius..

10/10

Rež.: Yimou Zhang, vaidina: Christian Bale, 2011 m., Kinija, Honkongas, kinų, japonų, anglų k., 146 min

 

252> The Painted Veil / Nutapyta

Kaip seniai norėjau jį pamatyti. Na, ir pagaliau tas rytas išaušo.

Filmas pastatytas pagal W. Somerset Maugham to paties pavaidinimo (liet. ,,Dažytas Vualis“) romaną. 20-ieji XX a. metai. Žavingoji Kiti – aukšto luomo moteris, išteka už jauno daktaro Volterio. Sutuoktiniams išvažiavus į Šanchajų, Kiti įsimyli kitą vyrą. Sužinojęs apie žmonos neištikimybę, įsirūstinęs Volteris nusprendžia vykti į mažą kinų kaimelį, kur siaučia cholera. Kelionė po egzotiškus kraštus, keisti svetimo ir priešiško pasaulio papročiai, nuolatinė rizika bei daugybė išbandymų suteiks sutuoktiniams naują santykių prasmę, tačiau ar pavyks Kiti iš tikro pamilti Volterį?..

Man labai patinka lietuviškas šio filmo vertimas, nes jis tiksliai apibūdina šį filmą: nutapytas. Būtent toks ir yra filmas. Vaizdai- nuostabūs, atrodo, lyg būtų atidirbta kiekviena detalė. Daug spalvingos gamtos, daug gražių kostiumų, atmosfera sukurta puikiai.

Siužetas iš pažiūros gan paprastas, bet sugeba sužavėti iki pat sielos gelmių. Va, dar ir dabar ašarotomis akimis sėdžiu. Net ir paprasčiausią, banaliausią meilės istoriją galima paversti jei ne šedevru, tai tikrai geru filmu, pasitelkus fantaziją.

Muzikinis takelis labai gražus: skamba daug instrumentinės muzikos. Pabaigoje skambėjo paprasta, tačiau miela daina, kuri mane dar labiau sujaudino, nors jau ir taip emocijos ėjo per kraštus.

Buvo keista matyti Edwardą Nortoną tokiame vaidmenyje. Esu pripratusi jį matyti kaip velnių priėdusį vyruką, o čia jis- visiška priešingybė: tylus, ramus, galantiškas. Jo tylumas buvo pliusas, nes ir filmas- pakankamai lėtas, buvo nemažai akimirkų, kai nereikėdavo nė vieno žodžio, užteko žvilgsnių, tam tikrų gestų. Tai ir gražiausia: kai suprantama be žodžių.

Kiti: It’s raining cats and dogs.
Kiti: I said it’s raining cats and dogs.
Volteris: Yes, I heard you.
Kiti: You might have answered.
Volteris: I suppose I’m not used to speaking unless I’ve something to say.
Kiti: If people only spoke when they had something to say, the human race would soon lose the power of speech.

Taip, apsiašarojau ne be reikalo. Visgi tema- choleros siautėjimas- ne iš lengvųjų. Pakankamai liūdnas filmas, nors buvo ir šviesių, gražių momentų.

Būna filmų, kuriuos pažiūrėjus trūksta žodžių. Bet ateina pojūtis, kad dar kurį laiką jis tikrai man neišeis iš galvos. Toks man yra The Painted Veil.

Rekomenduoju. Pati, be abejonės, rašau 10/10

Rež.: John Curran, vaidina: Naomi Watts, Edward Norton, Liev Schreiber, 2006 m., Kinija, JAV, Kanada, 125 min

19> Blood: The Last Vampire / Kraujas: paskutinis vampyras

Tai filmas, pastatytas pagal anime (beje, anime filmukai tikrai verti dėmesio), bet viskas, ką aš žinojau prieš žiūrėdama- kad šis filmas apie vampyrus, tikrus, piktus vampyrus.

Pasakojama apie Saya, kurios misija- nužudyti Onigen- seną vampyrę, kuri kalta dėl jo senelio mirties (kaip vėliau išaiškės, Onigen stipriai susijusi su Saya). Kad nusigautų iki jos, ji turi nugalabyti daugybę aplink gyvenančių savo rūšies padarų (taip, Saya irgi vampyrė). Netrukus prie jos prisideda paprasta mergina Alisa, kurią Saya ne kartą išgelbėjo nuo… Tų pačių vampyrų.

Nieko gero. Čia net vampyrai visiškai netikroviški (nepagalvokit, kad galvoju, jog vampyrų yra tikrovėje, tiesiog šie neatitinka sudarytų klišių)- jie vaikšto dieną, jiems saulė visai netrukdo gyventi. O aš tikėjausi… Negana to, viso filmo metu Saya tik švaistosi kardu. Skraido galvos, per pusę perpjaunami vampyrai.. Ir taip viso filmo metu. Neįdomu, monotoniška, neįtraukė nė kiek.

Daugiau ir neturiu ką pasakyti. Nepatiko. Ir tikrai nebaisus.

Rašau 2/10

Rež.: Chris Nahon, vaidina: Gianna Jun, Allison Miller, Koyuki, 2009 m., Honkongas, Kinija, Prancūzija, anglų k., 91 min.