Archyvas

Posts Tagged ‘Komedija’

989> Mamma Mia! Here We Go Again / Mamma Mia! Štai ir mes (2018)


Šiame tinklaraštyje yra begalė miuziklų ir muzikinių filmų. Išties, keletą metų buvau nemenkai pasinešusi ant jų, tačiau jau kurį laiką jų nebežiūriu. Gavusi pasiūlymą pažiūrėti antrąją Mamma Mia dalį (pirmąją esu aptarusi čia) iš pradžių kiek raukiausi, nes išlikęs nekoks įspūdis apie pirmtaką, bet galop pasidaviau galimybei praleisti vakarą kine. O gal ir visai linksma bus?

Filme rodomos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – po penkerių metų nuo pirmojo filmo įvykių. Po mamos mirties Sofija nusprendžia atkurti viešbutį ir ruošiasi jo atidarymui. Antroji siužetinė linija nukelia į praeitį, kur Sofijos mama Dona – jauna, vėjavaikiška ir savo vietos po saule ieškanti, ką tik mokslus baigusi mergina.

Kaip galima suprasti, praeities istorija – tai Donos pažintis su visais trimis vyrais. Ši dalis visai kelianti susidomėjimą, ypač smagu matyti, kaip pavaizduoti jauni Sofijos tėvų atitikmenys. Tačiau dabarties linija – itin skurdi, dirbtina, į pabaigą viską sugadinti turėjęs įvykis taip ir lieka gal porą minučių visiems gadinęs nuotaiką, nes po to – vėl viskas kaip buvę ir užmiršta. Didesnės, įtikinamesnės dramos norėjosi, o filme jos visiškai nebuvo. Aišku, čia miuziklas – o jiems neretai sunku su dramomis, kurios neužsibaigtų daina, po kurios viskas susitvarko.

Muzikos daug, yra neprastų pasirodymų, Abbos dainos dažniausiai nuotaikingos, tai kaip ir linksma. Kaip ir, nes bendras įspūdis vis vien išliko toks ,,meh“.

4/10

Reklama

986> The Perfect Score (2004)


Šeši abiturientai susivienija tam, kad pavogtų baigiamojo testo atsakymus ir tokiu būdu pasiektų aukščiausius rezultatus bei tokiu būdu pasiektų savo norimus tikslus. Taip, siužetas – kaip vieno tų filmų, kuriuos rodydavo (o gal ir dabar rodo) paauglystėje savaitgaliais dienos metu per televizorių. Ir tikrai nebūtų jis pakliuvęs į mano akiratį, jei ne jame vaidinantys Chris Evans ir Scarlett Johansson (prisiminkime Tha Nanny Diaries, Avengers – visai nemažai jie turi bendrų filmų).

Kaip ir galima nuspėti, siužetas paprastas ir nuspėjamas, šiokie tokie moralai pabaigoje, toks teisingas, nudailintas, pamokantis, su šiek tiek humoro, toks, kurį pamačius per televizorių neišjungsi, bet ir tikriausiai įbedęs į ekraną akis nesėdėsi, o šalia ką nors spėsi nuveikti – ar apsitvarkyti, ar pavalgyti.

Žiūriu, 5 jam parašiau, matyt, todėl, kad mielas buvo ir neerzinantis, tad tiek ir palieku. 5/10. Imdb nuoroda čia.

982>Perfetti sconosciuti / Perfect Strangers / Tobuli melagiai (2016)


Grupė draugų susitinka vakarienės vieno iš jų namuose. Besišnekučiuojant gimsta idėja: visi turi sudėti savo telefonus ant stalo ir, jei tik kas parašo ar paskambina, būtina perskaityti žinutę garsiai/atsiliepti prie visų. Prasidėjusi visai nekaltai pramoga ima atskleisti daug paslapčių, kurios saugomos ir nuo pačių artimiausių žmonių.

Seniai jau buvau susidomėjusi šiuo filmu, bet nei ūpo, nei dar kažko nebuvo žiūrėti, tada ir primirštas buvo, o galop vėl pamačiau ir supratau, kad kada, jei ne dabar. Lieka prisidėti tik prie pagyrų – ir smagus, ir liūdnas, ir įtraukiantis. Po to rekomendavau kitiems žmonėms, kas peržiūrėjo, tai dėkojo už rekomendaciją.

Be abejo, dėl savo tematikos jis ir aktualus, ir realistiškas. Ko tik neturime savo telefonuose, apie ką tik nesusirašinėjame ar dėl kokios priežasties tik nesusiskambiname. O kiek visko girdėję (o kai kas gal ir patyrę) esam apie tai, kaip nepasitikintys artimieji tikrina telefonus, ieško įtartinų susirašinėjimų, telefono numerių, nuotraukų. Kadangi tai filmas su ribotu laiku (viena vakarienė), šiek tiek hiperbolizuokime viską (t.y. padarykime taip, kad tų paslapčių būtų užtektinai intrigai išlaikyti) ir gausime Perfect Strangers.

Įdomu stebėti personažų bendravimą, jų reakcijas, kai kurių netgi skausmingą buvimą tarp žmonių, tarp kurių nesijaučia gerai. Paslapčių vis daugėja, jos tampa vis didesnės, emociškai stipresnės, vis labiau skaudinančios kitus žmones, o pabaiga – puiki, kad ir po to pagalvojau, jog visai norėtųsi visgi kitokios, bet labiau dėl to, kad gaila man tų veikėjų buvo.

8/10

978-980> Thor / Thor: The Dark World / Thor: Ragnarok (2011-2017)


Kaip kažkada užsiminiau, dar planavau šį bei tą pažiūrėti iki naujausios Avengers filmo dalies peržiūros. Suspėjau tik visus tris filmus apie Torą pažiūrėti, bet tiesą pasakius be jo gal tik Doctor Strange nebent dar būčiau norėjusi suspėti pamatyti. Aptarsiu visas dalis be didelių spoilerių.

Pirmoji dalis – Thor / Toras (2011) – yra gan standartinė pirmoms dalims būdinga istorija, kurios metu sužinomi pagrindiniai faktai apie herojų. Jei nebūtų patikusi ši dalis, tikrai nebūčiau žiūrėjusi kitų, tad jau vien tai rodo, kad man pasirodė visai verta žiūrėjimo kino juosta. Iki šiol pernelyg nekreipdavau dėmesio į Torą, bet šiandien žiūrint trečiąją Avengers dalį teko Captain America dalintis dėmesiu su juo, kadangi personažas pasirodė ir mielas, ir gan smagus (arogancija kai kada būna ir neatstumianti, pasirodo), o ir, neslėpsiu, Chris Hemsworth balsas yra toks, kurio galėčiau klausytis visą laiką. Žinoma, yra ir meilės istorijos kažkiek, čia ir Natalie Portman sutinkama, bet jos istorijoje nieko ypatingo nemačiau, o pats personažas, kad ir bandantis kažką savito parodyt, bet galiausiai liekantis skystokas ir neišplėtotas. Ir o taip, Loki – blogiukas, kuriuo negalima nesižavėti. 7/10

Iš karto po pirmosios dalies įsijungiau antrąją – Thor: The Dark World / Toras 2: Tamsos pasaulis (2013). Ir teko nemenkai nusivilti, nes ši dalis pasirodė nuobodi. Vietomis net suprasdavau, kad kažkur ne ten žiūriu ir ne tą galvoju, nes nebesuprasdavau, kas vyksta. Bet Loki ir Toras vis vien sugebėdavo atkreipti į save dėmesį ir toliau kurti simpatiškus ir smagius personažus. 5/10

Na, ir trečioji dalis – Thor: Ragnarok / Toras. Pasaulių pabaiga (2017), kuri kėlė nemenkai lūkesčių, nes daug kas ją labai gyrė. Čia nebelieka vietos meilei (šios trilogijos atveju – ir puiku), tačiau netrūksta veiksmo ir humoro. Atrodo, kad nuomonės dėl pastarojo dalyko – humoro – išsiskiria. Vieniems kaip tik atrodė jis – didelis filmo pliusas, kitiems – kad jo buvo per daug ir dėl to kino juosta atrodė labiau kaip komedija. Man pačiai kai kada irgi atrodė pernelyg perspausta, net ir nejuokinga, nors kaip ir turėtų būti juokinga, bet kita vertus, vietomis humoras buvo kaip tik smarkiai prajuokinantis. Nemažai dėmesio skiriama ir vienam nuobodžiausių (man) superherojų Hulk’ui, kuris šįsyk visai praskaidrino bendrą atmosferą. C. Blanchett vaidinta blogiukė priminė A. Jolie vaidintą personažą vienoje pasakoje, bet šiaip jau gan neblogai pasirodžiusi. Žymiai geresnė dalis už antrąją, čia net klausimų nekyla. Bet kad būtų absoliučiai sužavėję, irgi nepasakyčiau. Smagi pramoga ir tiek, ko daugiau iš tokių filmų tikėtis. 7/10

976> Not Another Teen Movie / Kitoks parodijų filmas (2001)


Negaišiu laiko daug kažko vardindama, nes nelabai jau ką ir pamenu iš jo, o ir nevertas jis ilgo teksto. Filmas parodijuoja paaugliškus filmus (The Breakfast Club, Mean Girls, 10 Things I Hate About You ir kt.), na, o tokie dažniausiai juk yra paprasčiausios romantinės komedijos. Tai kaip tik tokią, tik su ,,kažkur matyta/girdėta“ neapleidžiančiu jausmu, neretai daug kas perspausta, hiperbolizuota, prasta vaidyba, na, ir Chris Evans, kuris ir buvo priežastis, privertusi įsijungti šį filmą, priešaky.

2/10

Kategorijos:Chris Evans, Joel Gallen Žymos:, ,

973> The Disaster Artist (2017)


Jau pasakojau, kaip žiūrėjau The Room. Galop atėjo metas ir filmui apie minėtos kino juostos kūrimą. Vėlgi, palankūs kritikų vertinimai, kelissyk žiūrėtas anonsas (nes šiuo atveju nėra ko slėpti) ir pati idėja skatino neatidėlioti peržiūros.

Gregas, trokštantis būti aktoriumi, nusprendžia kreiptis pagalbos į aktorystės mokančioje klasėje sutiktą keistuolį Tomį, o netrukus jie jau keliauja į Holivudą siekti savo svajonių. Visgi pasirodo, kad ne taip ir lengva jų siekti, kai pasitikėjimo daugiau nei talento, bet jie nežada pasiduoti.

J. Franco puikus, o šiam filmui to ir pakanka, atsižvelgiant į tai, kad jis vaidino tiek pagrindinį veikėją, tiek režisavo šią kino juostą. Nors skaičiau, kad Gregas pavaizduotas ne visai toks, koks iš tiesų (filme jo net ir gaila pasidaro, atrodo užguitas, gerietis, besiplėšantis tarp ištikimos draugystės Toniui ir bandymo susikurti sau gyvenimą), bet tai netrukdė su malonumu stebėti viso chaoso ir veikėjų tikslo – filmo sukūrimo – siekimo. Be abejo, suvaidintos visos kultinės scenos, pasakytos daugelio mintinai jau žinomos frazės, o smagiausia, kai antraeiliai veikėjai diskutuoja apie The Room klaidas, dėl kurių jis ir tapo toks blogas, kad net geras.

Be abejo, peržiūrėti The Room prieš įsijungiant šį – būtina, kad pamatytumėte The Disaster Artist (imdb) genialumą.

8/10

968> Captain Fantastic / Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių (2016)


Rež.: Matt Ross
Vaidina: Viggo Mortensen, George MacKay, Samantha Isler
2016 m., JAV, 118 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Jei netyčia pražiopsojote šį filmą, kai jis tik pasirodė, pats laikas įsijungti. Tarsi nieko labai įspūdingo, bet iš kitos pusės – labai neprastas ir įtraukiantis filmas, kam patinka tokie su mažai veiksmo, daug kasdienybės, gerų dialogų ir gėdos nedarančios vaidybos. Ką jau čia gėdos, V. Mortensen puikus jame.

Filmo esmė tokia, kad gyvena miške vyras su šešiais vaikais, toli nuo civilizacijos, daug dėmesio skiriant fiziniam pasirengimui bei protiniams gebėjimams ir išprusimui. Tačiau po to, kai jų mama numiršta, jie privalo pasirodyti civilizuotame pasaulyje – veikėjai susiduria su kitokiomis taisyklėmis, požiūriu ir auklėjimo įpročiais.

Tėvo ir vaikų santykiai, jų pokalbiai – tai, kas labiausiai patiko. Ypač norisi atkreipti dėmesį į tai, kaip tėvas atvirai ir suprantamai, be jokio muistymosi ir gėdos kalbėjo apie jautrius, kai kam vis dar tabu esančius klausimus.

Gražus, vietomis juokingas, vietomis liūdnas filmas, tikrai galima šio to ir pasiimti, visai nepaviršutiniškas.

8/10