Archyvas
1086> Freaky / Mainai su žudiku (2020)
Pasirodo, jį rodė ir Lietuvos kino teatruose. O aš kadangi jaučiuosi atsilikusi maždaug paskutinius penkerius metus kino srity, tai nenuostabu, kad jis visiškai praslydo pro akis, tik prieš keletą dienų IG vienas sekamas filmų profilis pasidalino rekomendacija. O man patinka siaubo komedijos, tad ilgai nemarinavau ir įsijungiau.
Filmų su apsikeitimais kūnu prikurta daugybė. Mama su dukra, vyriškis su paaugle ir dar visokiausių variacijų buvę, o čia viskas smagiau vien todėl, kad paauglė apsikeičia kūnu su žudiku maniaku. Daug mirčių (išradingumo netrūksta, lygiai kaip ir visad po ranka besimėtančių įrankių, tinkamų kruvinoms žudynėms), o šalia tipiškai paaugliškai komedijai tinkami bajeriukai ir situacijos.Viską sudėjus gavosi išties neprastas pramoginis filmas. Beje, įdomu, ar tik man vienai nesinorėjo, kad sielos (ar kas bebūtų) atsikeistų, tad Milė liktų vyro kūne? Man Milė, kaip veikėja, labiau patiko, kai buvo vyras, o ne savo originaliam kūne. Pabaiga irgi smagi. Jei trumpai – likau patenkinta. Pradėjau su komedija, bet esu nusiteikusi ir rimtesniems siaubo filmams artimiausiu metu, tad lyg kokią įžangą pasidariau šįvakar.
7/10
1083> Druk / Another Round / Dar po vieną (2020)
Keturi draugai, vienos mokyklos mokytojai, nusprendžia išbandyti teoriją, kuri teigia, kad tam, jog žmogus galėtų gyventi visavertį gyvenimą, privalo kasdien palaikyti tam tikrą kiekį promilių kiekį kraujyje. Žinoma, ši teorija atsiranda ne iš niekur: visus kankina vienokios ar kitokios asmeninės problemos, kyla sunkumų sudominant mokinius, kurie, rodos, visąlaik įkišę nosis į ekranus ir niekuo nesidomi, o po to tenka klausytis tėvų priekaištų dėl to, kad vaikai dėl mokytojo kaltės neišlaikys egzaminų. Slogu, liūdna, o alkoholis žada pozityvesnius pokyčius. Lengva suprasti, kas dėsis toliau.
Ir liūdnas, ir humoristinis filmas – o tokie gal net dar geriau pasiekia žiūrovą, nes čia tarsi juokiesi, bet supranti, kad iš tikrųjų tai visai nelinksma. Įsiminė paradoksali situacija: vienas iš veikėjų, susipykęs su žmona dėl girtuokliavimo, po kiek laiko susitinka su ja kavinėje, ir ji užsisako vyno taurę. Žiūrėdama prisiminiau Mahilos tekstą apie tai, kad mes labai daug geriame ir neretai pateisiname, lyg nieko blogo tame nebūtų. Nesu nei abstinentė, nei dažna gerėja, o savo aplinkoje matau žmonių pačiose alkoholizmo aukštumose (ar žemumose? nesugalvojau, kuris tinkamesnis sunkiausiai stadijai), tad ir čia nepamokslausiu, bet kai kurias scenas žiūrint tik užsitvirtinau: girtas žmogus tik išskirtiniais atvejais man yra juokingas. Todėl džiaugiuosi, kad filme humoras buvo pateiktas ne tik girtų žmonių vaizdavimo metu, nes kitu atveju komedijos žanras eilinį kartą liktų nepastebėtas.
Iš principo visos liaupsės gal kiek perdėtos, nes prisiskaičius komentarų, tai tikėtis galima absoliutaus šedevro, o čia toks gan paprastas siužetas, net ir nuspėjamas (nenoriu išduoti siužetinio vingio, bet vieną iš kulminacinių įvykių įvardinau kur kas anksčiau nei įvyko). Bet vis tiek įdomu tiek, kad nesinorėtų atsitraukti nuo ekrano, susistabdyti ar užbaigti žiūrėti kitą dieną. Veikėjai įtikinami, nors daugiausiai pagyrų skiriama Mads Mikkelsen, bet man norisi pagirti visus keturis centre esančius vyriškius.
Pabaiga puiki. Žiūrėjau ne kartą, dainą irgi nesyk jungiausi paklausyti tam, kad darsyk prisiminčiau ir išgyvenčiau tą tobulai pateiktą minutę (mačiau youtube kažkas tą minutę iki valandos ištempė).
8/10. imdb nuoroda
1082> How to Lose a Guy in 10 Days / Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų (2003) (2)
Nebūčiau dariusi antro įrašo, nes prieš keletą metų jau aptariau šį filmą, bet kai supratau, kad šįsyk norisi žymėti ne didesnį nei 4/10 balą (pirmąsyk visą šešetą daviau), tai ta proga privalėjo atsirasti atskiras įrašas.
Man jau kurį laiką sunku su komedijomis. Tai, kas seniau atrodė visai linksma, dabar nepriverčia filmo peržiūrėti net iki galo. Šį žiūrėjau vien todėl, kad įsijungiau kaip foną savo veikloms. Na, ir daug kas ten atrodė taip kvaila, hiperbolizuota ir visiškai ne(be)juokinga. Pabaiga nepatiko ir pirmąsyk žiūrint, tai šįkart ji man buvo lyg vyšnia ant torto, galutinai suerzinusi. Kokiu būdu buvo nuspręsta, kad vienas kažkokiu būdu yra kaltesnis, nors nesąmonių daugiausiai pridirbo visai kitas žmogus.
1081> Men in Black 3 / Vyrai juodais drabužiais (2012)
Atsitiktinai per TV pagavau, tai ir pažiūrėjau. Jau pažįstami veikėjai, kelionė laiku, humoras, ateiviai, lyg ir nieko įmantraus, bet visai smagus, išlaikantis ankstesnių dalių stilistiką. Ir neabejotinai patiko daug labiau už antrąją dalį. 7/10
1078> Death to 2020 (2020)
Kaip ir filmas, kaip ir nelabai. 2020-ųjų apžvalga su žinomais aktoriais. Tikriausiai jį ir buvo verta žiūrėti tik metų pradžioje. Na, nebent dar po kelerių metų, kai jau (tikėkimės) bus pamiršta daug kas iš to, kas vyko pernai ir tebevyksta šiemet. Vien sausis turėjo ganėtinai įdomių įvykių, tai smalsu, kas dar mūsų laukia.
O filmą/fikcinę laidą žiūrėti buvo visai įdomu, vietomis juokinga, kai kurie personažai gal ir perspausti, bet vis tiek patiko. Tiesa, kiek pamenu, vėliau susidomėjimas gan greitai ėmė slūgti. Jei jau daro tokią apžvalgą, galėjo apsižvalgyti kiek plačiau, nes žiūrint atrodė, kad pasaulyje vyko tiktai covid ir JAV prezidento rinkimai.
6/10
Friends / Draugai (1994–2004) (10 sezonų)
Žiūrėjau ilgai ir su nemenkomis pertraukomis tarp kai kurių serijų ar sezonų. Per tiek laiko didieji šio serialo fanai būtų visus sezonus n sykių peržiūrėję. Na, bet nemačiau reikalo skubėti, o ir prisipažinsiu, kad vienu metu išties nuobodoka buvo. Keisčiausia, kad ne paskutiniuose sezonuose, o žiūrint penktą. Galvoju, kad visos darytos pertraukos pasiteisino, nes sugrįždavau išsiilgusi jau pažįstamų personažų. Žiūrėdama daug sykių galvojau, kaip norėčiau turėti tokią stiprią draugų kompaniją, o su personažais susigyvenau tiek, kad tikriausiai dar ilgai kokį memą ar video su serijos ištrauka radusi nenustosiu šypsotis. Išties pralinksmindavo, pakeldavo ūpą, o užbaigus paskutinę seriją pasidarė liūdna, kad jau viskas, nieko naujo nebebus (aha, mačiau, kad planavo berods vieną seriją sukurti).
Mylimiausias personažas – Chandler’is, nors labai daug artimo radau ir Ross’o charakteryje bei elgesyje, tikriausiai dėl tų panašumų į save, kuriuos juose įžvelgiau, į juos ir buvo įdomiausia žiūrėti. Mažiausiai iš šešeto mane žavėjo Phoebe, kuri po kurio laiko ir erzinti pradėjo. Kalbant apie siužetinius vingius, tai toks senas serialas, o negana to – dar ir nepraradęs populiarumo, turi savų minusų, t.y. spoileriai buvo matomi aplinkui (man atrodo IG (ar su juo susijęs FB) tiesiog išgirdo, kad žiūriu paskutinį sezoną, nes būtent tuo metu bendrame įrašų sraute netrūko ištraukų ir dialogų su nuotraukomis būtent iš to sezono), tad bėgant laikui tiesiog susitaikiau, kad žinau, kas su kuo liks, kas dar tik nutiks ir taip toliau. Bet dėl to įdomumas nesumažėjo, nes tai ne toks serialas, kur įspūdį gadina ateities žinojimas. Tuo labiau, kad žinodama, jog taip bus, bet nežinodama, kada, atėjus Tam momentui, lygiai taip pat smarkiai reaguodavau, kaip ir tie užkadriniai balsai.
Spoileris, bet ne spoileris – Ross ir Rachel siužetinė linija antroje sezono pusėje mane nervinti ėmė, nes labai daug keistenybių ten buvo, kurios vis labiau badė akis. Aha, per daug galvoju, ir gerbėjai dabar mane užmėtys akmenimis 🙂
Tai serialą myliu, bet rašyti daugiau nei 8/10 negaliu dėl aukščiau paminėtų minusų, dėl kurių niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad čia toks serialas, dėl kurio klykaučiau ir protmūšiuose dalyvaučiau, spėliodama, kas ten kurioje serijoje ką sakė.
Vietoj įprasto anonso – Honest trailer (tai nenorintys kažko apie siužetą sužinoti, nežiūrėkite).
1074> We Bought a Zoo / Mes nusipirkom zoologijos sodą (2011)
Susigundžiau po vieno komentaro, kad fainas, jaukus filmas. Na, tai išties toks ir buvo. Lyg ir nieko ypatingo, bet gal kad ne romantinė linija pirmoje vietoje, įdomiai ir susižiūrėjo. Galėjo būti trumpesnis, nes pasirodė kiek ištęstas, dar ta paauglė man per daug dirbtina buvo. Bet iš principo – jei norisi emocijų, kurias išspausdavo vaikystėj/paauglystėj savaitgaliais dieną žiūrėti filmai per tv, tai čia išties neblogas variantas.
7/10
1073> The Big Wedding / Didžiosios vestuvės (2013)
Prieš keletą savaičių prisireikė fono, o šį kaip tik rodė per tv. Tai kadangi visą laiką prasikrapščiau prie vieno darbo, vis užmesdama akį į ekraną, tai kažkaip ir pabaigiau aš jį. Kitu atveju būčiau išjungusi, nes kažkaip nebeapsikenčiu tokių komedijų tiek, kad iki galo pažiūrėčiau. Lėkšta, humoras toks visiškai meh (apie antrą galą, kultūrinius stereotipus ir pan.), kupina stereotipinių veikėjų ir klišių, kurioms tąkart visai ne nuotaikoje buvau. O kad krūva žinomų aktorių – ne kokybės garantas, tai jau seniai aišku.
3/10
1072>Holidate (2020)
Romantinė komedija apie du neseniai susipažinusius žmones, kurie sutaria tapti pora įvairių švenčių metu, kad būtų galima išvengti visokiausių nusibodusių klausimų, patarimų bei bandymų supiršti su pirmu pasitaikiusiu. Kaip viskas rutuliojasi, nuspėti lengva nuo pat pradžių, yra kvailokų scenų ir klišinių personažų, bet nebuvo labai blogai. Vietomis smagus, neprailgo, nors ne iš tų, kuriuos antrąsyk jungčiausi žiūrėti.
6/10
1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)
Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.
Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.
Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10
The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10
Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10
imdb: pirmas, antras, trečias.
Anonsas – tik trečiojo.
Naujausi komentarai