1009> Coneheads / Kiaušingalviai (1993)

Coneheads (1993)

Dar vienas filmas, pamatytas atsitiktinai įsijungus vieną iš lietuviškų televizijų. Pora ateivių apsigyvena Žemėje, iš pradžių planavę užkariauti šią planetą, po truputį jie ima įsilieti tarp vietinių. Tačiau ne visi nori įsibrovėlius priimti, tad čia ir prasideda dramos. Imdb nuoroda čia.

Vėlgi, komedija, bet net tuo atveju, jei būčiau įsijungusi įdėmiai peržiūrai, nebūčiau gailėjusis įsijungusi. Nieko ypatingo, bet vietomis ir dėmesį prikaustyti sugebėdavo, ir prajuokindavo. Toks gan mielas, paprastas. Logikos ieškoti neverta (nes žmonės gan nesunkiai priėmė šiuos tikrai išsiskiriančius savo išvaizda ateivius), bet čia kažkaip ir netrukdo tai. Žiūrėti galima. Tiesa, įtariu, jį jau tikrai nesyk yra rodę per tv, bet niekaip neprisiminiau, ar esu kada vaikystėj/paauglystėj mačiusi jį.

5/10

1008> The Honeymooners / Jaunavedžiai (2005)

Per metus pirmąsyk įsijungiau tv. Atsibodo visa muzika, o fono kažkokio norėjosi, tai įsijungiau vieną iš lietuviškų televizijų. Kaip tik ,,Katės ir šunys“ į pabaigą ėjo, o po to rodė šį. Tai fono jis ir tevertas (o gal ir visai nevertas), imdb nuoroda čia.

Centre – policininku dirbantis Ralfas, kuris mėgsta išbandyti visokius projektus, kurie turėtų jam atnešti daug pinigų. Deja, amžinai gaunasi kitaip, neretai – dar ir santaupos tokiu būdu sumažėja. Gavusi patrauklų pasiūlymą dėl namo įsigijimo Ralfo žmona skatina jį rimtai pažvelgti į sandėrį ir kaip nors gauti reikiamą pradinį įnašą.

Komedija, kuri neretai perspausta ir nejuokinga, neišlaikanti dėmesio (po to aptarsiu kitą, tai ten bent jau vietomis net prisėsdavau pažiūrėti, kad nepraleisčiau kažko svarbesnio), daug nelogiškų ir kvailų momentų.

2/10

1006> A Simple Favor / Nedidelė paslauga (2018)

Vieniša mama Stefani, kurianti tėvams skirtą vlogą, susipažįsta su sūnaus bendraklasio mama Emile – visai kitokiame pasaulyje nei Stefani gyvenančia, pasiturinčia, stilinga moterimi. Netrukus Emilė dingsta, o Stefani pasiryžta išsiaiškinti, kur dingo jos naujoji draugė.

Šio filmo privalumas – tai, kad kino juosta yra ne tik trileris, bet ir komedija. Kūrėjai, žaisdami su keliais žanrais, ne taip rizikavo ,,susikirsti“ pateikdami tokį melodramišką siužetą, kuris netiktų rimtam detektyviniam filmui. Todėl lipo iš rėmų ir pačios pagrindinės veikėjos, vietomis dalyvaudamos draminėse situacijose, o kitur besielgdamos visiškai kvailai, keistai ir neapgalvotai.

Tiesa, aktorės liko ištikimos sau, dėl to vaidmenys gan nuspėjami, nieko naujo neparodantys. Blake Lively – aplinkinių dėmesį ir pavydą kelianti gražuolė, jai pakanka tiesiog pasirodyti ekrane su dar vienu jai tobulai tinkančiu kostiumu, ir daugiau kaip ir nieko nereikia daryti. Tuo tarpu Anna Kendrick vaidinama veikėja – labiau priskirtina komedijiniam žanrui, naivoka ir šaržuota tipiškos supermamytės versija.

Filmas tikriausiai patiks mėgstantiems estetiką – itin stilingai pastatytas, ne tik kalbant apie veikėjų kostiumus (nors Blake Lively čia – stiliaus ikona, bet geriau įsižiūrėjus, tai ir A. Kendrick apranga itin apgalvota), bet ir aplinką, scenas.

Tad žiūrėjau, mėgavausi geru vaizdu, kai kada įtariai žvelgiau į kai kurias siužetines linijas, buvo, kas nepatiko, kas prajuokino, kai kada nežinojau, ar juokas ima, nes juokingas humoras, ar dėl to, kad taip kvailai viskas vyksta. Bet kažkaip atrodo, kad toks ir buvo sumanymas. Ir sakyčiau, kad sugalvota gan neblogai. 7/10

998> Ghostbusters / Vaiduoklių medžiotojai (-os) (2016)

Nelabai suprantu, kodėl lietuviškai visur pateikiama kaip -ai, nors šioje versijoje yra medžiotojos, o ne medžiotojai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tai buvo visiškas laiko gaišimas. Senosios versijos nemačiau, o naująją įsijungiau, kai rodė per tv, labiausiai dėl Chris Hemsworth (nežinau kaip, bet jį pamėgau), bet tuo pačiu galvojau, kad galbūt tai bus smagi komedija. Taip, apie tokią svajoti galima toliau.

Paranormaliais reiškiniais besidominčios veikėjos kartu su dar keletu kitų entuziasčių ne tik susiduria su vaiduokliais, bet ir pasiryžta išgelbėti gyventojus nuo šios antgamtinės jėgos.

Dabar labai populiaru perkurti filmus, kuriuose vietoj vyrų tuos pačius vaidmenis atlieka moterys, Ghostbusters – vienas iš tokių pavyzdžių. Aš visgi prisidedu prie tų, kurie mano, kad tai yra visiškai neprasminga ir nereikalinga. Jei jau taip norisi, kad moterys būtų pagrindinės veikėjos filmuose, argi sunku sukurti originalų scenarijų ar surasti kokią knygoje pateiktą istoriją, kurioje veiktų moteris, ir tai perkelti į ekraną? Kam imti seną filmą, jį perkurti vyrus pakeičiant moterimis, ir įsivaizduoti, kad va čia tai pažanga, naujas požiūris, moterų įvertinimas? Joks čia ne įvertinimas. Čia tas pats kaip paimti nuo kito kapo gėlių ir jas uždėti ant paties prižiūrimo (pavyzdys susijęs su ne taip ir seniai buvusiomis Vėlinėmis ir kasmetinėmis ,,tradicijomis“).

Va, o filmas neįtraukė, neprajuokino, baisiai prailgo, nesuvokiu, kaip visą jį peržiūrėjau. Taip lauktas Chris Hemsworth neišgelbėjo nė kiek, nes jo personažas – vertas pajuokos, verčiantis tik skėsčioti rankas, o ne juoktis. Dalis pagrindinių aktorių (kurias pažinau) kaip ir rimtos komedijos žanro atstovės, bet vis tiek žiūrėti buvo liūdna.

2/10

997> Ingrid Goes West (2017)

Man atrodo, net ir blogiausią filmą peržiūrėčiau iki galo ir įvertinčiau geriau nei turėčiau, jei matyčiau, kad jame vaidina Aubrey Plaza. Dievinu aš ją, kad ir kur tektų ją matyti. O šįkart, sakyčiau, ir filmas vertas dėmesio.

Ingrid Goes West – drama, komedija, šių dienų satyra. Ingrid, kaip ir ne vienas mūsų, mėgsta stebėti žmonių gyvenimus socialiniuose tinkluose. Jos pačios gyvenimas – toli gražu ne toks, kaip visų kitų, besiskelbiančių instagram ir renkančių tūkstančius sekėjų. Bet vieną dieną ji nusprendžia pradėti viską nuo pradžių: pasiėmusi neseniai mirusios motinos palikimą, ji išvyksta gyventi į Los Andželą, kur gyvena jos stebima Instagram žvaigždė, o visai greitai jos ne tik susipažįsta, bet ir tampa geromis draugėmis.

Kad ir rugsėjo pabaigoje žiūrėtas, bet vis dar gerai įsiminusios kai kurios scenos. Kad ir tas scrollinimas, širdučių spaudymas tuščiu žvilgsniu. Čia juk apie tą patį, kai daugelis naudoja kur kas daugiau ir dažniau emocijų paveiksliukus nei reikėtų pagal tikrąsias patiriamas emocijas. Stengimasis padaryti kuo daugiau gražesnių nuotraukų, nepriklausomai nuo vidinės savijautos, tikėjimasis, kad sekėjai, buvimas su populiariais žmonėmis padės ir pačiam pasijausti žymiai geriau, bei leis suprasti, kad išties populiarumas socialiniuose tinkluose sukelia laimės ir pilnavertiškumo jausmus. Kaip minėjau, galima filmą vadinti satyra, nes persekiojimas, mėgdžiojimas, kai kurie veikėjų sprendimai kai kada dėl absurdiškumo versdavo ir nustebti, ir baisėtis, ir suvokti, kad ei, juk nesyk tai matyta socialiniuose tinkluose, ne kartą ir aš nežinia kodėl tuos ,,patinka“ spaudžiu (nors visgi apie mane sklando gandai, kad jei jau paspaudžiu ,,patinka“, tai vadinas, iš tikrųjų patiko). Ech, sunku kai kada atsispirti, kad ir būna, kai erzina ,,kodėl pradėjai valgyti, juk dar nespėjau nufotografuoti“, ,,negi nenori nuotraukos prie šito stulpo“ (ok, gal ne stulpo, bet…) ir kt., o apėmus liūdesiui sunku žiūrėti į tų visų spalvingus gyvenimus gyvenančių pažįstamų ir nepažįstamų nuotraukas (kad ir bandai įtikinti save, jog nebūtinai jie yra laimingi). Tai apie viską ir yra šis filmas. Su visokiais beprotiškumais, veikėjų kilimais ir nuopuoliais, daug gražaus gyvenimo ir nelabai patrauklaus, kurį dažniausiai paslepiame už ekrano. Ir apie realybę, kuri kur kas sudėtingesnė ir kurioje anksčiau ar vėliau turėsi būti, susitaikyti su ja/stengtis kažką keisti čia, savo gyvenime, o ne keičiant nuotraukų filtrus ar iš daugybės identiškų nuotraukų bandant išsirinkti tinkamiausią.

Lyg ir banalu, nuspėjama, tema jau kiek nuvalkiota, bet gerai pastatyta, smagu, juokinga, kad ir vietom liūdna, patraukli aktorių (tad ne tik A. Plaza) vaidyba, visiškai neprailgo. Ir šįsyk tikrai tinka dviejų žanrų paminėjimas, nes ir dramos, ir komedijos galima išvysti.

7/10

Gilmore Girls / Gilmoro merginos (2000-2007) (1-3 sezonai)

Įrašas trumpas, nes nelabai daug turiu ką pasakyti. Pradėtas žiūrėti labai seniai, turėjau susiradusi visus sezonus, bet žiūrėdavau su didžiuliais tarpais, po kelias serijas, o po to vėl atidėdavau kitam kartui. Gilmore Girls – tai serialas, primenantis tuos savaitgalio (o gal ir ne tik) filmus visai šeimai, kai visi, kad ir kaip besipyktų, galop vis vien susitaiko. Ir čia be ironijos, nes tai vienas mieliausių serialų, kuriuos žiūrint pavydu darosi dėl tokių mamos ir dukters santykių, simpatija atsiranda net ir visiškiems niurzgoms veikėjams, o dar ir kokio aprangos stiliaus galima prisižiūrėti, prisijuokti, paliūdėti. Ir net ir po mėnesio ar poros įsijungus nėra baimės, kad užmiršti, kas iki tol vyko, nes kažkaip greitai galvoje viskas atsigamina.

Ir vis dėlto. Supratau, kad su malonumu pažiūrėčiau tokį pusantros valandos filmą. Arba man užtektų poros sezonų. Bet tam, kad peržiūrėčiau pusantro šimto serijų, jau nebeužtenka apibūdinimo ,,mielas“. Žinoma, galima sakyti, kad koks nors Modern Family (kurį apleidau dar ir kaip, bet pažadu grįžti) irgi ,,tas pats per tą patį“, bet pastarąjį žiūrėdama nejaučiu monotonijos, kuri atsiranda žiūrint Gilmore Girls.

Arba tiesiog reikėjo man jį peržiūrėti anksčiau, nes jau per daug sugedau.

Bet vis tiek rekomenduočiau tiems, kas pasiilgo nuoširdumo, ramybės, tikrumo, o ne ypatingų dekoracijų, fantastinių elementų, intrigų ekrane.

7/10

Kadangi normalaus anonso nelabai radau, įkeliu pradžios sceną.

989> Mamma Mia! Here We Go Again / Mamma Mia! Štai ir mes (2018)

Šiame tinklaraštyje yra begalė miuziklų ir muzikinių filmų. Išties, keletą metų buvau nemenkai pasinešusi ant jų, tačiau jau kurį laiką jų nebežiūriu. Gavusi pasiūlymą pažiūrėti antrąją Mamma Mia dalį (pirmąją esu aptarusi čia) iš pradžių kiek raukiausi, nes išlikęs nekoks įspūdis apie pirmtaką, bet galop pasidaviau galimybei praleisti vakarą kine. O gal ir visai linksma bus?

Filme rodomos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – po penkerių metų nuo pirmojo filmo įvykių. Po mamos mirties Sofija nusprendžia atkurti viešbutį ir ruošiasi jo atidarymui. Antroji siužetinė linija nukelia į praeitį, kur Sofijos mama Dona – jauna, vėjavaikiška ir savo vietos po saule ieškanti, ką tik mokslus baigusi mergina.

Kaip galima suprasti, praeities istorija – tai Donos pažintis su visais trimis vyrais. Ši dalis visai kelianti susidomėjimą, ypač smagu matyti, kaip pavaizduoti jauni Sofijos tėvų atitikmenys. Tačiau dabarties linija – itin skurdi, dirbtina, į pabaigą viską sugadinti turėjęs įvykis taip ir lieka gal porą minučių visiems gadinęs nuotaiką, nes po to – vėl viskas kaip buvę ir užmiršta. Didesnės, įtikinamesnės dramos norėjosi, o filme jos visiškai nebuvo. Aišku, čia miuziklas – o jiems neretai sunku su dramomis, kurios neužsibaigtų daina, po kurios viskas susitvarko.

Muzikos daug, yra neprastų pasirodymų, Abbos dainos dažniausiai nuotaikingos, tai kaip ir linksma. Kaip ir, nes bendras įspūdis vis vien išliko toks ,,meh“.

4/10