Archyvas
998> Ghostbusters / Vaiduoklių medžiotojai (-os) (2016)
Nelabai suprantu, kodėl lietuviškai visur pateikiama kaip -ai, nors šioje versijoje yra medžiotojos, o ne medžiotojai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tai buvo visiškas laiko gaišimas. Senosios versijos nemačiau, o naująją įsijungiau, kai rodė per tv, labiausiai dėl Chris Hemsworth (nežinau kaip, bet jį pamėgau), bet tuo pačiu galvojau, kad galbūt tai bus smagi komedija. Taip, apie tokią svajoti galima toliau.
Paranormaliais reiškiniais besidominčios veikėjos kartu su dar keletu kitų entuziasčių ne tik susiduria su vaiduokliais, bet ir pasiryžta išgelbėti gyventojus nuo šios antgamtinės jėgos.
Dabar labai populiaru perkurti filmus, kuriuose vietoj vyrų tuos pačius vaidmenis atlieka moterys, Ghostbusters – vienas iš tokių pavyzdžių. Aš visgi prisidedu prie tų, kurie mano, kad tai yra visiškai neprasminga ir nereikalinga. Jei jau taip norisi, kad moterys būtų pagrindinės veikėjos filmuose, argi sunku sukurti originalų scenarijų ar surasti kokią knygoje pateiktą istoriją, kurioje veiktų moteris, ir tai perkelti į ekraną? Kam imti seną filmą, jį perkurti vyrus pakeičiant moterimis, ir įsivaizduoti, kad va čia tai pažanga, naujas požiūris, moterų įvertinimas? Joks čia ne įvertinimas. Čia tas pats kaip paimti nuo kito kapo gėlių ir jas uždėti ant paties prižiūrimo (pavyzdys susijęs su ne taip ir seniai buvusiomis Vėlinėmis ir kasmetinėmis ,,tradicijomis“).
Va, o filmas neįtraukė, neprajuokino, baisiai prailgo, nesuvokiu, kaip visą jį peržiūrėjau. Taip lauktas Chris Hemsworth neišgelbėjo nė kiek, nes jo personažas – vertas pajuokos, verčiantis tik skėsčioti rankas, o ne juoktis. Dalis pagrindinių aktorių (kurias pažinau) kaip ir rimtos komedijos žanro atstovės, bet vis tiek žiūrėti buvo liūdna.
2/10
997> Ingrid Goes West (2017)
Man atrodo, net ir blogiausią filmą peržiūrėčiau iki galo ir įvertinčiau geriau nei turėčiau, jei matyčiau, kad jame vaidina Aubrey Plaza. Dievinu aš ją, kad ir kur tektų ją matyti. O šįkart, sakyčiau, ir filmas vertas dėmesio.
Ingrid Goes West – drama, komedija, šių dienų satyra. Ingrid, kaip ir ne vienas mūsų, mėgsta stebėti žmonių gyvenimus socialiniuose tinkluose. Jos pačios gyvenimas – toli gražu ne toks, kaip visų kitų, besiskelbiančių instagram ir renkančių tūkstančius sekėjų. Bet vieną dieną ji nusprendžia pradėti viską nuo pradžių: pasiėmusi neseniai mirusios motinos palikimą, ji išvyksta gyventi į Los Andželą, kur gyvena jos stebima Instagram žvaigždė, o visai greitai jos ne tik susipažįsta, bet ir tampa geromis draugėmis.
Kad ir rugsėjo pabaigoje žiūrėtas, bet vis dar gerai įsiminusios kai kurios scenos. Kad ir tas scrollinimas, širdučių spaudymas tuščiu žvilgsniu. Čia juk apie tą patį, kai daugelis naudoja kur kas daugiau ir dažniau emocijų paveiksliukus nei reikėtų pagal tikrąsias patiriamas emocijas. Stengimasis padaryti kuo daugiau gražesnių nuotraukų, nepriklausomai nuo vidinės savijautos, tikėjimasis, kad sekėjai, buvimas su populiariais žmonėmis padės ir pačiam pasijausti žymiai geriau, bei leis suprasti, kad išties populiarumas socialiniuose tinkluose sukelia laimės ir pilnavertiškumo jausmus. Kaip minėjau, galima filmą vadinti satyra, nes persekiojimas, mėgdžiojimas, kai kurie veikėjų sprendimai kai kada dėl absurdiškumo versdavo ir nustebti, ir baisėtis, ir suvokti, kad ei, juk nesyk tai matyta socialiniuose tinkluose, ne kartą ir aš nežinia kodėl tuos ,,patinka“ spaudžiu (nors visgi apie mane sklando gandai, kad jei jau paspaudžiu ,,patinka“, tai vadinas, iš tikrųjų patiko). Ech, sunku kai kada atsispirti, kad ir būna, kai erzina ,,kodėl pradėjai valgyti, juk dar nespėjau nufotografuoti“, ,,negi nenori nuotraukos prie šito stulpo“ (ok, gal ne stulpo, bet…) ir kt., o apėmus liūdesiui sunku žiūrėti į tų visų spalvingus gyvenimus gyvenančių pažįstamų ir nepažįstamų nuotraukas (kad ir bandai įtikinti save, jog nebūtinai jie yra laimingi). Tai apie viską ir yra šis filmas. Su visokiais beprotiškumais, veikėjų kilimais ir nuopuoliais, daug gražaus gyvenimo ir nelabai patrauklaus, kurį dažniausiai paslepiame už ekrano. Ir apie realybę, kuri kur kas sudėtingesnė ir kurioje anksčiau ar vėliau turėsi būti, susitaikyti su ja/stengtis kažką keisti čia, savo gyvenime, o ne keičiant nuotraukų filtrus ar iš daugybės identiškų nuotraukų bandant išsirinkti tinkamiausią.
Lyg ir banalu, nuspėjama, tema jau kiek nuvalkiota, bet gerai pastatyta, smagu, juokinga, kad ir vietom liūdna, patraukli aktorių (tad ne tik A. Plaza) vaidyba, visiškai neprailgo. Ir šįsyk tikrai tinka dviejų žanrų paminėjimas, nes ir dramos, ir komedijos galima išvysti.
7/10
Gilmore Girls / Gilmoro merginos (2000-2007) (1-3 sezonai)
Įrašas trumpas, nes nelabai daug turiu ką pasakyti. Pradėtas žiūrėti labai seniai, turėjau susiradusi visus sezonus, bet žiūrėdavau su didžiuliais tarpais, po kelias serijas, o po to vėl atidėdavau kitam kartui. Gilmore Girls – tai serialas, primenantis tuos savaitgalio (o gal ir ne tik) filmus visai šeimai, kai visi, kad ir kaip besipyktų, galop vis vien susitaiko. Ir čia be ironijos, nes tai vienas mieliausių serialų, kuriuos žiūrint pavydu darosi dėl tokių mamos ir dukters santykių, simpatija atsiranda net ir visiškiems niurzgoms veikėjams, o dar ir kokio aprangos stiliaus galima prisižiūrėti, prisijuokti, paliūdėti. Ir net ir po mėnesio ar poros įsijungus nėra baimės, kad užmiršti, kas iki tol vyko, nes kažkaip greitai galvoje viskas atsigamina.
Ir vis dėlto. Supratau, kad su malonumu pažiūrėčiau tokį pusantros valandos filmą. Arba man užtektų poros sezonų. Bet tam, kad peržiūrėčiau pusantro šimto serijų, jau nebeužtenka apibūdinimo ,,mielas“. Žinoma, galima sakyti, kad koks nors Modern Family (kurį apleidau dar ir kaip, bet pažadu grįžti) irgi ,,tas pats per tą patį“, bet pastarąjį žiūrėdama nejaučiu monotonijos, kuri atsiranda žiūrint Gilmore Girls.
Arba tiesiog reikėjo man jį peržiūrėti anksčiau, nes jau per daug sugedau.
Bet vis tiek rekomenduočiau tiems, kas pasiilgo nuoširdumo, ramybės, tikrumo, o ne ypatingų dekoracijų, fantastinių elementų, intrigų ekrane.
7/10
Kadangi normalaus anonso nelabai radau, įkeliu pradžios sceną.
989> Mamma Mia! Here We Go Again / Mamma Mia! Štai ir mes (2018)
Šiame tinklaraštyje yra begalė miuziklų ir muzikinių filmų. Išties, keletą metų buvau nemenkai pasinešusi ant jų, tačiau jau kurį laiką jų nebežiūriu. Gavusi pasiūlymą pažiūrėti antrąją Mamma Mia dalį (pirmąją esu aptarusi čia) iš pradžių kiek raukiausi, nes išlikęs nekoks įspūdis apie pirmtaką, bet galop pasidaviau galimybei praleisti vakarą kine. O gal ir visai linksma bus?
Filme rodomos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – po penkerių metų nuo pirmojo filmo įvykių. Po mamos mirties Sofija nusprendžia atkurti viešbutį ir ruošiasi jo atidarymui. Antroji siužetinė linija nukelia į praeitį, kur Sofijos mama Dona – jauna, vėjavaikiška ir savo vietos po saule ieškanti, ką tik mokslus baigusi mergina.
Kaip galima suprasti, praeities istorija – tai Donos pažintis su visais trimis vyrais. Ši dalis visai kelianti susidomėjimą, ypač smagu matyti, kaip pavaizduoti jauni Sofijos tėvų atitikmenys. Tačiau dabarties linija – itin skurdi, dirbtina, į pabaigą viską sugadinti turėjęs įvykis taip ir lieka gal porą minučių visiems gadinęs nuotaiką, nes po to – vėl viskas kaip buvę ir užmiršta. Didesnės, įtikinamesnės dramos norėjosi, o filme jos visiškai nebuvo. Aišku, čia miuziklas – o jiems neretai sunku su dramomis, kurios neužsibaigtų daina, po kurios viskas susitvarko.
Muzikos daug, yra neprastų pasirodymų, Abbos dainos dažniausiai nuotaikingos, tai kaip ir linksma. Kaip ir, nes bendras įspūdis vis vien išliko toks ,,meh“.
4/10
986> The Perfect Score (2004)
Šeši abiturientai susivienija tam, kad pavogtų baigiamojo testo atsakymus ir tokiu būdu pasiektų aukščiausius rezultatus bei tokiu būdu pasiektų savo norimus tikslus. Taip, siužetas – kaip vieno tų filmų, kuriuos rodydavo (o gal ir dabar rodo) paauglystėje savaitgaliais dienos metu per televizorių. Ir tikrai nebūtų jis pakliuvęs į mano akiratį, jei ne jame vaidinantys Chris Evans ir Scarlett Johansson (prisiminkime Tha Nanny Diaries, Avengers – visai nemažai jie turi bendrų filmų).
Kaip ir galima nuspėti, siužetas paprastas ir nuspėjamas, šiokie tokie moralai pabaigoje, toks teisingas, nudailintas, pamokantis, su šiek tiek humoro, toks, kurį pamačius per televizorių neišjungsi, bet ir tikriausiai įbedęs į ekraną akis nesėdėsi, o šalia ką nors spėsi nuveikti – ar apsitvarkyti, ar pavalgyti.
Žiūriu, 5 jam parašiau, matyt, todėl, kad mielas buvo ir neerzinantis, tad tiek ir palieku. 5/10. Imdb nuoroda čia.
982>Perfetti sconosciuti / Perfect Strangers / Tobuli melagiai (2016)
Grupė draugų susitinka vakarienės vieno iš jų namuose. Besišnekučiuojant gimsta idėja: visi turi sudėti savo telefonus ant stalo ir, jei tik kas parašo ar paskambina, būtina perskaityti žinutę garsiai/atsiliepti prie visų. Prasidėjusi visai nekaltai pramoga ima atskleisti daug paslapčių, kurios saugomos ir nuo pačių artimiausių žmonių.
Seniai jau buvau susidomėjusi šiuo filmu, bet nei ūpo, nei dar kažko nebuvo žiūrėti, tada ir primirštas buvo, o galop vėl pamačiau ir supratau, kad kada, jei ne dabar. Lieka prisidėti tik prie pagyrų – ir smagus, ir liūdnas, ir įtraukiantis. Po to rekomendavau kitiems žmonėms, kas peržiūrėjo, tai dėkojo už rekomendaciją.
Be abejo, dėl savo tematikos jis ir aktualus, ir realistiškas. Ko tik neturime savo telefonuose, apie ką tik nesusirašinėjame ar dėl kokios priežasties tik nesusiskambiname. O kiek visko girdėję (o kai kas gal ir patyrę) esam apie tai, kaip nepasitikintys artimieji tikrina telefonus, ieško įtartinų susirašinėjimų, telefono numerių, nuotraukų. Kadangi tai filmas su ribotu laiku (viena vakarienė), šiek tiek hiperbolizuokime viską (t.y. padarykime taip, kad tų paslapčių būtų užtektinai intrigai išlaikyti) ir gausime Perfect Strangers.
Įdomu stebėti personažų bendravimą, jų reakcijas, kai kurių netgi skausmingą buvimą tarp žmonių, tarp kurių nesijaučia gerai. Paslapčių vis daugėja, jos tampa vis didesnės, emociškai stipresnės, vis labiau skaudinančios kitus žmones, o pabaiga – puiki, kad ir po to pagalvojau, jog visai norėtųsi visgi kitokios, bet labiau dėl to, kad gaila man tų veikėjų buvo.
8/10
978-980> Thor / Thor: The Dark World / Thor: Ragnarok (2011-2017)
Kaip kažkada užsiminiau, dar planavau šį bei tą pažiūrėti iki naujausios Avengers filmo dalies peržiūros. Suspėjau tik visus tris filmus apie Torą pažiūrėti, bet tiesą pasakius be jo gal tik Doctor Strange nebent dar būčiau norėjusi suspėti pamatyti. Aptarsiu visas dalis be didelių spoilerių.
Pirmoji dalis – Thor / Toras (2011) – yra gan standartinė pirmoms dalims būdinga istorija, kurios metu sužinomi pagrindiniai faktai apie herojų. Jei nebūtų patikusi ši dalis, tikrai nebūčiau žiūrėjusi kitų, tad jau vien tai rodo, kad man pasirodė visai verta žiūrėjimo kino juosta. Iki šiol pernelyg nekreipdavau dėmesio į Torą, bet šiandien žiūrint trečiąją Avengers dalį teko Captain America dalintis dėmesiu su juo, kadangi personažas pasirodė ir mielas, ir gan smagus (arogancija kai kada būna ir neatstumianti, pasirodo), o ir, neslėpsiu, Chris Hemsworth balsas yra toks, kurio galėčiau klausytis visą laiką. Žinoma, yra ir meilės istorijos kažkiek, čia ir Natalie Portman sutinkama, bet jos istorijoje nieko ypatingo nemačiau, o pats personažas, kad ir bandantis kažką savito parodyt, bet galiausiai liekantis skystokas ir neišplėtotas. Ir o taip, Loki – blogiukas, kuriuo negalima nesižavėti. 7/10
Iš karto po pirmosios dalies įsijungiau antrąją – Thor: The Dark World / Toras 2: Tamsos pasaulis (2013). Ir teko nemenkai nusivilti, nes ši dalis pasirodė nuobodi. Vietomis net suprasdavau, kad kažkur ne ten žiūriu ir ne tą galvoju, nes nebesuprasdavau, kas vyksta. Bet Loki ir Toras vis vien sugebėdavo atkreipti į save dėmesį ir toliau kurti simpatiškus ir smagius personažus. 5/10
Na, ir trečioji dalis – Thor: Ragnarok / Toras. Pasaulių pabaiga (2017), kuri kėlė nemenkai lūkesčių, nes daug kas ją labai gyrė. Čia nebelieka vietos meilei (šios trilogijos atveju – ir puiku), tačiau netrūksta veiksmo ir humoro. Atrodo, kad nuomonės dėl pastarojo dalyko – humoro – išsiskiria. Vieniems kaip tik atrodė jis – didelis filmo pliusas, kitiems – kad jo buvo per daug ir dėl to kino juosta atrodė labiau kaip komedija. Man pačiai kai kada irgi atrodė pernelyg perspausta, net ir nejuokinga, nors kaip ir turėtų būti juokinga, bet kita vertus, vietomis humoras buvo kaip tik smarkiai prajuokinantis. Nemažai dėmesio skiriama ir vienam nuobodžiausių (man) superherojų Hulk’ui, kuris šįsyk visai praskaidrino bendrą atmosferą. C. Blanchett vaidinta blogiukė priminė A. Jolie vaidintą personažą vienoje pasakoje, bet šiaip jau gan neblogai pasirodžiusi. Žymiai geresnė dalis už antrąją, čia net klausimų nekyla. Bet kad būtų absoliučiai sužavėję, irgi nepasakyčiau. Smagi pramoga ir tiek, ko daugiau iš tokių filmų tikėtis. 7/10
