Archyvas

Posts Tagged ‘Kriminalinis’

Big Little Lies (2017) (mini serialas)


Rež.: David E. Kelley
Vaidina: Reese Witherspoon, Nicole Kidman, Shailene Woodley, Alexander Skarsgård
2017 m., JAV
Žanras: kriminalinė mistinė drama
imdb nuoroda čia.

Dar vasarą peržiūrėtas serialas, kuris buvo labai liaupsinamas ne tik interneto platybėse, bet ir mano aplinkoje. Jei dar kas jo nežiūrėjo, įtariu, po Emmy apdovanojimų užsinorėjo, nes šlavė vieną statulėlę po kitos ten.

Mano pačios santykis su šiuo serialu buvo netolygus. Pradžia absoliučiai nekabino, tik žinomi aktoriai skatino bandyti žiūrėti toliau ir galbūt pagaliau sugebėti įžvelgti, kodėl jis toks giriamas. Nors problemų žiūrint kaip ir nekilo, įsijungdavau ir antrą seriją iš eilės, jei tik turėdavau jėgų, bet kažko man jame nebuvo, kas leistų sakyti, wow, puikus serialas. Be abejo, daugiausiai neigiamų emocijų kėlė N. Kidman vaidinamo personažo šeima, nes į visą smurtą, priklausomybę nuo žmogaus ir kt. žiūrėti buvo gan nelengva. Sh. Woodley vaidinama veikėja, kurios praeities tamsumos bus atskleistos eigoje, buvo gan dirbtina, vienpusiška, tiesiog sunku man ją buvo priimti kaip įtikinamą veikėją. R. Witherspoon personažo siužetinė linija irgi slysčiojo, nors bendrai pagalvojus būtent čia daugiausiai įvairovės, skirtingų problemų buvo nagrinėjama ir todėl gal net kiek gaila, kad R. W. liko be nieko apdovanojimuose. Iš antraeilių veikėjų, be abejonės, įsimintiniausia buvo Renata (vaid. Laura Dern), kuri prisidėjo prie to, kad būtų galima drąsiai sakyti, jog šiame seriale absoliučiai valdo moterys. Iš vyrų vienintelis paminėjimo vertas A. Skarsgard. Pagaliau jis buvo įvertintas ir dėl to išties džiugu, nes žiūrėdama su juo ne vieną kino juostą galvodavau, kad štai ir vėl, deja, bet liko nepastebėtas.

Siužetas – lyg ir nieko įmantraus. Rodomi kelių šeimų gyvenimai, o pagrindas – tų šeimų moterų draugystė, intrigos, paslaptys. Dar nuo pat pradžių aišku, kad kažkas įvyko, neįvardinta mirtis, tad žiūrint visas dramas kažkiek galima pasukti galvą, kas ir kaip galėjo čia įvykti. Kulminacija gan nuspėjama, bet pabaigai priekaištų neturiu, sužaista gražiai.

Gražiai pastatytas, nors nebūtinai gražūs dalykai jame vyksta, žiūrėti galima, nors vietomis kiek nuobodoka, neįtikinama ar erzina. Puiki vaidyba aktorių, muzikinis takelis – be priekaištų (pabaigusi serialą nesyk klausiausi). 7/10

Reklama

917> Ang-ma-reul bo-at-da / I Saw the Devil / Aš regėjau šėtoną (2010)


isawRež.: Jee-woon Kim
Vaidina: Byung-hun Lee, Min-sik Choi,
2010 m., Pietų Korėja, 141 min
Žanras: veiksmo kriminalinė drama, siaubo trileris.
imdb nuoroda čia.

Daug teigiamų atsiliepimų sulaukęs filmas patraukė ir mano akį, o dar atsiliepimai bei paskatinimai iš aplinkos privertė per daug neatidėlioti peržiūros. Nenorom lyginau su Confessions, nes tema iš esmės ta pati – kerštas. Tačiau jei Confessions kerštas buvo daugiau psichologinis, o tai suteikė ir subtilumo jausmą, ir didesnį įspūdį, kaip viskas susukta ten buvo. O I Saw the Devil kerštas – daug fizinio smurto, į kurį po kiek laiko pabosta žiūrėti. Nors pati idėja – žaisti katės ir pelės žaidimą – beprotiškai gera. O ir blogiukas be galo charizmatiškas personažas, į kurį įdomu žiūrėti buvo iki paskutinės minutės. Na, toks jau visiškai šlykštukas, bet ir nusijuokti priverčiantis. Pabaigai priekaištų irgi neturiu.

Deja, trukmė gerokai per ilga, vietomis nuobodžiavau, atrodė, lyg būtų tempiamas laikas.

6/10

899> Green Room (2015)


green roomRež.: Jeremy Saulnier
Vaidina:  Anton Yelchin, Imogen Poots, Patrick Stewart
2015 m., JAV, 95 min
Žanras: kriminalinis muzikinis siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Po to, kai tampa žmogžudystės liudininkais, muzikos grupės nariai priversti kovoti dėl išliko prieš agresyviai nusiteikusią grupelę skinhead’ų.

Kažkada žiūrėjau šio filmo anonsą ir supratau, kad, kai tik atsiras, privalėsiu pažiūrėti. Dar prie šio filmo minėjimo visur kur prisidėjo ir absurdiška bei tragiška A. Yelchin mirtis, tad taip ir sukosi galvoje: pažiūrėti ,,Green Room“, pažiūrėti ,,Green Room“. Taigi, šįvakar tą ir padariau.

Čia filmas tiems, kurie mėgsta išlikimo, šiek tiek kraujo, besitaškančio kraujo turinčias kino juostas. Nors ir tai, to nėra tiek daug, kiek tikėjausi pamačiusi anonsą. Bet vis dėlto įspėju, jei ketintumėte žiūrėti.

Nors kino juostos trukmė – vos pusantros valandos (kaip aš sakau, pats tas tokio žanro filmams), atrodė, kad žiūriu dvi valandas ar ilgiau. Lėtas, su daugybe dialogų ir kyla abejonė dėl kiekvieno iš jų reikalingumo. Tik antroje filmo pusėje situacija gerėja: atsiranda veiksmo, nebestovima vietoje, vietomis įtampa buvo tokia, kad stabdžiau filmą tam, kad atsipūsčiau truputėlį. Ar pasiruoščiau būsimam įvykiui.

Iš personažų ryškesnė nebent vienintelė mergina, kurią vaidina I. Poots, kiti turi vieną kitą išsiskiriantį bruožą, bet labiau jie reikalingi tam, kad būtų galima atspėti, kas išliks ilgiau, o kas greitai iškris iš žaidimo.

Pirmoji pusė filmo tai man itin nuobodi buvo, tikrai galvojau, kad nesuprantu eilinį sykį, kodėl šis filmas kritikų išties neblogai vertinamas, žmonės irgi neprastus balus duoda – tai kur čia toji paslaptis? Bet vėliau, kaip minėjau, nebegalėjau skųstis įtampos trūkumu, tapo įdomu žiūrėti ir galvoti, kuo visas šitas beprotnamis baigsis. Ir pabaiga bendro vaizdo negadino. Tik kaip visad galvoje kirbėjo klausimas – o kas po to, kai jau rodomi titrai?..

Tad taip ir gavosi, kad parašiau 6.

898> Fantastic Mr. Fox / Šaunusis ponas Lapinas (2009)


fantasticRež.: Wes Anderson
Įgarsino: George Clooney, Meryl Streep, Bill Murray, Willem Dafoe, Owen Wilson
2009 m., JAV, 87 min
Žanras: animacinė nuotykių kriminalinė komedija šeimai
imdb nuoroda čia.

Nesiseka man susidraugauti su Wes Anderson nors tu ką. Šis bandymas buvo gerokai geresnis. Tikrai tikrai geresnis ir todėl šis filmas yra tas, kurį išties rekomenduočiau. Po peržiūros norėjau rašyti 8, bet dabar, kai praėjo keletas dienų, daugiau nei 7 rašyti nekyla ranka, nes supratau, kad po peržiūros kažkaip aš jį ir užmiršau. Ne tai, kad neprisiminčiau siužeto, bet tiesiog visai negalvojau apie jį, kol neprisiruošiau aprašyti paskutinių peržiūrėtų filmų čia.

Bet šiaip jau tai filmas, kuris gali patikti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Iki menkiausių detalių apgalvotas, subtilaus humoro prikištas filmas, kuris nesyk gali prajuokinti. Dialogai įdomūs (tik kai kurių veikėjų įgarsinimas man pernelyg monotoniškas ir tai vietomis leisdavo nukrypti mintims kitur), yra ironijos ar sarkazmo. Kiekvienas personažas išsiskiriantis, todėl, nors jų nemažai, kiekvieną įsiminsite ir atskirsite be problemų (čia ypač gerai tokiems kaip aš, kuriems veikėjų gausa būna nemažas galvos skausmas). Asmeniškai man pats įsimintiniausias personažas buvo sūnus – kiekvienąsyk, kai jis pasirodydavo ekrane, žinodavau, kad tuoj juoksiuosi.

Siužetas nėra itin sudėtingas ar nenuspėjamas, bet pati pateikimo forma – žavinti ir traukianti dėmesį. Tai vienas tų filmų, kuriuos galima žiūrėti kelisyk ir kiekvieną kartą būtų galima atkreipti dėmesį į vis kitus dalykus. Apie tai, koks stilingas vizualiai šis filmas kalbėti tikriausiai neverta, nes režisieriaus vardas jau viską pasako.

7/10

 

893> All Good Things / Visi geri dalykai (2010)


all_good_thingsRež.: Andrew Jarecki
Vaidina: Ryan Gosling, Kirsten Dunst, Lily Rabe, Kristen Wiig
2010 m., JAV, 101 min
Žanras: kriminalinė mistinė romantinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Haha, antras iš eilės filmas su Ryan Gosling. Tik čia turėjau galimybę jį pamatyti ne kaip išdailintą berniuką, o kaip vidinių demonų kamuojamą ir daug negerų dalykų darantį vyrą.

Tai tikrais faktais paremtas filmas, kurio centre – Deividas Marksas, turtingo vyro sūnus, vaikystėje matęs, kaip jo mama nusižudo, skatinamas jungtis prie šeimos verslo, nors pats to nenori, o kelyje pasitaiko ir Keitė, kurią jis įsimyli. Tačiau idilė negali tęstis ilgai, o ši draugystė turės didelių pasekmių, persekiosiančių Deividą visą gyvenimą.

Fainas filmas. Tikrai tikėjausi, kad bus kur kas nuobodžiau ir neįdomiau, tačiau paliko gerą įspūdį. Patiko, kaip sukurta atmosfera, kaip po truputį, žingsnis po žingsnio kuriama įtampa, įtaigu, viso filmo metu tiesiog sėdėjau lyg ant adatėlių ir laukiau, kas kada nutiks. Pabaiga kiek nervinanti, kaip suprantu, viskas – vien interpretacijos (kad ir tikėtinos), tačiau vis vien įdomiai susukta, buvo įdomu išgirsti ir ką veikia tikrieji asmenys realybėje po filme rodytų paskutinių įvykių.

Kalbant apie R. Gosling personažą, tai sunku jį vienareikšmiškai vertinti. Vaikystės trauma? Ar greičiau liga / sutrikimas? Dar buvo užsiminę, kad mama sunkiai sirgo, tai iš karto kilo mintis, kad galbūt kažkas paveldimo. Pradžioje būčiau sakiusi, kad kokia nors šizofrenija, bet nevartojant vaistų (nes lyg ir minėjo, kad nesigydė) per tiek metų ši liga turėjo nemenkai atsiskleisti. Jo nuotaikų kaitos ir buvo viena priežasčių, dėl ko įtampa filmo metu nemažėjo. Juk visai neaišku, kada kas jam ,,susišvies“. Kai kurios scenos išties stiprios ir įsimintinos, o pats R. Gosling įsikūnija į personažą įvairiais jo gyvenimo tarpsniais, taigi, galimybė ,,pamatyti“, kaip jis atrodys, būdamas senas. Juokauju, aišku. Nes kažkaip nelabai kokia jo išvaizda senatvėje parodyta.

Kirsten Dunst man labai simpatiška, gaila, kad ekrane jos ne tiek ir daug rodoma (čia ne apie šį filmą, o apskritai). Tinka jai dramos, kad ir čia ji perteikė neprastai savo vaidmenį, kuris išties spalvingu tampa bėgant filmo minutėms.

Žiūriu, pradėjo sektis su filmais. 8/10

The Mentalist / Mentalistas (2008-2015) (1-7 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


mentalistKūrė: Bruno Heller
Vaidina: Simon Baker, Robin Tunney, Tim Kang, Owain Yeoman, Amanda Righetti
2008-2015 m., JAV, 42 min x 151 ep., 7 sezonai
Žanras: kriminalinis mistinis trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Patrikas Džeinas praeity skelbėsi esąs ekstrasensas, tačiau jo paslaptis – itin išlavintas gebėjimas pastebėti smulkmenas, atpažinti kūno kalbos reikšmę, plačiai mąstyti, manipuliuoti ir kt. Dabar Patrikas dirba KTB (Kalifornijos tyrimų biure) konsultantu, taip tikėdamasis vieną dieną ištirti Raudonojo Džono, Patriko žmonos ir dukros žudiko, serijinio maniako, bylą ir pats atkeršyti jam už prarastus mylimus žmones.

Šį serialą peržiūrėjau gal per porą metų, darydama įvairaus ilgio pertraukas tarp serijų, neskubėdama. Kažkuriuo metu norėjosi, kad jis niekad nesibaigtų. Kuo jis mane taip sužavėjo? Naivu būtų sakyti, kad didžiausias koziris šiame seriale yra siužetas. Tikrai ne, nes tokių procedūrinių serialų sukurta ne vienas, ir tikiu, kad galima rasti galbūt net ir įdomesnių būtent siužetu tokio tipo serialų. O ir nesu aš didžioji detektyvų gerbėja, t.y. man niekad nekildavo noras pernelyg sukti galvos, galvojant, kuris iš rodomų įtariamųjų yra žudikas. Tai, kas mane labiausiai laikė iki pat paskutinės serijos yra būtent personažai ir dialogai.

Be abejo, centre yra Patrikas, kuriuo nesižavėti tiesiog neįmanoma. Ir ne tik dėl paties aktoriaus simpatiškumo (vien šypsena ko verta!), bet ir dėl personažo charizmos, kuri perteikta įtikinamai. Jis – inteligentiškas, mandagus, mokantis įsiteikti, nepaleidžiantis puodelio arbatos vyras. Žinoma, Patrikas – tas, kuris rizikuoja, kuris nusižengia taisyklėms daugybę kartų ir vis išsisuka, tačiau, jei būtų teisingas ir visad laikytųsi įstatymų, būtų tikriausiai nuobodu? Tiesa, tikriausiai tai buvo ir vienintelis personažas, kuris sugebėdavo sukelti nemažą spektrą emocijų. Visgi Patriko praeitis išlįsdavo neretai, ypač pirmuose keliuose sezonuose tas buvo daroma gan dažnai, ir todėl nejučia jausdavau, kaip akys sudrėkdavo, žiūrint į Patriką, jo prisiminimus ar tiesiog išgyvenimus gerai perteikiantį jo veidą. Manyčiau ne veltui aktorius, vaidinęs Patriką, už savo vaidmenį buvo gavęs ir Auksinio gaublio, ir Emmy nominacijas, jau nekalbant apie kitus apdovanojimus.

Tačiau man pasirodė ne ką mažiau stipri ir komanda, esanti šalia Patriko. Tiesa, moterys kiek silpnokos šiame seriale (ne drąsa ir ištverme, o charakteriais, nes jie nykoki buvo ir net toji pati Teresa nebuvo ryški, tačiau, kita vertus, be jų tikriausiai nebūtų buvę tiek įdomu), tačiau vyrai įdomūs. Mano didžiausios simpatijos yra Kimbalui, kurį apibūdinti yra sudėtinga, nes tiesiog reikia pamatyti: emocijų nereiškiantis, juoko bangas keliantis (nes būna, kai net nesupranti, ar jis tiesiog toks yra, ar ironizuoja) personažas, kuris, kaip ir matyt būtina, yra tikra priešprieša savo kolegai Veinui, kuris kiek neurotiškas, jausmingas, mėgstantis maistą ir naivus, pasiduodantis Patriko manipuliacijoms. Dar kažkaip norisi paminėti ir į pabaigą atsirandančius du jaunus naujus veikėjus, kurie taip pat įnešė savų vėjų ir buvo malonumas akims bei ausims. Gaila, kad taip neilgai tai tetruko. Įsimintinesnių antraeilių ar epizodinių personažų irgi netrūko. Tad, kaip minėjau, būtent personažai ir jų asmeninės istorijos man buvo pagrindinė šio serialo žiūrėjimo priežastis.

Dialogai spalvingi, daug humoro, netrūksta ironijos, tad žiūrėdavau šį serialą ir tuomet, kai norėdavau juokingos komedijos, nes žinodavau, kad nenusivilsiu. Kiekvienoje serijoje tiriama vis nauja byla, nors pasitaikydavo ir tokių, kurios būdavo tiriamos kelias serijas iš eilės. Tokiais atvejais peržiūrėjus vieną seriją iš karto norėdavosi įsijungti kitą. Be abejo,  svarbiausia byla yra Raudonojo Džono, kuri tęsiasi ne vieną sezoną. Pripažinsiu, nusivyliau sužinojusi tikrąją jo tapatybę, bet kulminacinė Raudonojo Džono tyrimo dalis (kai jau rimtai ir galutinai buvo artėjama prie tapatybės radimo) nemažai įtampos sukėlė ir, nors minėjau, kad paprastai nesiimu spėlioti žudikų, nes ne tai būna įdomu man, šįkart paskatino pačią spėlioti ir dėliotis argumentus, kodėl tas ir kodėl ne kitas. Kiek esu kalbėjusi ar skaičiusi apie šį serialą, tai nemažai daliai įdomumas pradingo kartu su Raudonojo Džono atsiradimu, nes tarsi nebeliko intrigos, kuri vedė šitiek sezonų. Tuo tarpu man įdomumas sumažėjo, persikėlus veikėjams į FTB (taip, šioks toks spoileris, bet gal išgyvensite). Negaliu įvardinti tiksliai, bet pačios bylos tapo nebe tokios įdomios kaip iki tol, nors atsiradę nauji personažai ir jų asmeninės istorijos buvo tokios pat įdomios kaip ir ankstesnių. Ir būtent po persikėlimo į FTB ėmiau mąstyti, kad visgi pabaigos šiam serialui jau reikia, nes nesinorėjo, kad galiausiai bendras įspūdis sumenktų. Laimei, finalas buvo tvarkingas, kad ir nuspėjamas, bet išlaikęs savo stilių, tad kabinėtis negaliu.

Apskritai, tai toks serialas, kuris neįpareigoja, yra lengvo turinio, bet tuo pačiu ir sugeba neerzinti. Sugebėjo laviruoti tarp visokių meilės istorijų, kad būtų išvengta pernelyg daug dramų, o net atsiradus kažkokiems romantiniams santykiams sugebėta skirti laiko jiems tiek, kad neužgožtų svarbiausių siužetinių linijų. Tiesa, paskutiniame sezone viso to jau buvo daugiau.

Ir serialus vertinti man dažnai būna sudėtinga. Kad ir šis. Ta pati formulė kiekvienoje serijoje, nuspėjamos serijų kulminacijos (Patrikas nusižengs taisyklėms, rizikuos, bet galiausiai ras žudiką), tad lyg ir turėtų balas kristi, bet kai tiek laiko žiūrėjau, tiek laiko gyvenau su personažais ir kai tiek laiko tie personažai sugebėjo išlaikyti susidomėjimą ir nepradėti erzinti, tai nelieka nieko kito, kaip minėti jį kaip išties įdomų, gal tik pabaigoje kiek nuobodžiau atrodžiusį serialą.

9/10

Ir o taip, jau mane užvaldė naujas (man, nes irgi jau pasibaigęs) serialas – The Office. Tad vėlgi neaišku, kiek aktyvi čia būsiu.

871-875>,,Nepatogaus kino“ atgarsiai


LOGO_LT-01Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti“ iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino“ programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

  1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų“ buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.