Archyvas

Posts Tagged ‘Kriminalinis’

1006> A Simple Favor / Nedidelė paslauga (2018)


Vieniša mama Stefani, kurianti tėvams skirtą vlogą, susipažįsta su sūnaus bendraklasio mama Emile – visai kitokiame pasaulyje nei Stefani gyvenančia, pasiturinčia, stilinga moterimi. Netrukus Emilė dingsta, o Stefani pasiryžta išsiaiškinti, kur dingo jos naujoji draugė.

Šio filmo privalumas – tai, kad kino juosta yra ne tik trileris, bet ir komedija. Kūrėjai, žaisdami su keliais žanrais, ne taip rizikavo ,,susikirsti“ pateikdami tokį melodramišką siužetą, kuris netiktų rimtam detektyviniam filmui. Todėl lipo iš rėmų ir pačios pagrindinės veikėjos, vietomis dalyvaudamos draminėse situacijose, o kitur besielgdamos visiškai kvailai, keistai ir neapgalvotai.

Tiesa, aktorės liko ištikimos sau, dėl to vaidmenys gan nuspėjami, nieko naujo neparodantys. Blake Lively – aplinkinių dėmesį ir pavydą kelianti gražuolė, jai pakanka tiesiog pasirodyti ekrane su dar vienu jai tobulai tinkančiu kostiumu, ir daugiau kaip ir nieko nereikia daryti. Tuo tarpu Anna Kendrick vaidinama veikėja – labiau priskirtina komedijiniam žanrui, naivoka ir šaržuota tipiškos supermamytės versija.

Filmas tikriausiai patiks mėgstantiems estetiką – itin stilingai pastatytas, ne tik kalbant apie veikėjų kostiumus (nors Blake Lively čia – stiliaus ikona, bet geriau įsižiūrėjus, tai ir A. Kendrick apranga itin apgalvota), bet ir aplinką, scenas.

Tad žiūrėjau, mėgavausi geru vaizdu, kai kada įtariai žvelgiau į kai kurias siužetines linijas, buvo, kas nepatiko, kas prajuokino, kai kada nežinojau, ar juokas ima, nes juokingas humoras, ar dėl to, kad taip kvailai viskas vyksta. Bet kažkaip atrodo, kad toks ir buvo sumanymas. Ir sakyčiau, kad sugalvota gan neblogai. 7/10

994> Nocturnal Animals / Naktiniai gyvuliai (2016)


Dairiausi šiandien (taip, neskaitant keleto nepaminėtų serialų, pagaliau ir vėl rašau ne apie kažkada seniau žiūrėtus filmus, o visai šviežiai peržiūrėtą – taip, kaip man labiausiai ir patinka), ką čia pažiūrėjus. Kaip galima pastebėti, šiais metais didžioji dalis peržiūrėtų kino juostų priklauso kokiai nors ryškiai grupei (siaubo filmai, superherojai ar kt.). O to, kas mane ir įtraukė į filmų pasaulį – rimtųjų dramų – beveik ir nebuvo. Su šiokiomis tokiomis abejonėmis (dėl žanro) įsijungiau jau ilgokai turėtą Nocturnal Animals. Ir pakliuvau kaip tik ant labai neprasto kino.

Suzana – meno galerijos savininkė – rodos, turi pavydėtiną gyvenimą, tačiau jaučiasi vieniša ir kamuojama abejonių, ar iš tiesų jos pasirinkimai praeity buvo teisingi. Vieną dieną iš buvusio vyro gauna siuntinį, kuriame – jo knygos rankraštis. Suzana nepastebi, kaip įsitraukia į popieriuje pateiktą istoriją apie vyriškį, kuris su šeima pakliūva į nusikaltėlių nagus.

Tai gal ir pradėsiu nuo vaidybos. Surinkta puiki komanda: Amy Adams, Jake Gyllenhaal, Michael Shannon, Aaron Taylor-JohnsonIsla Fisher, Armie Hammer  ir kt. Žinojau apie Amy ir Jake, bet dėl kitų buvau primiršusi (ir tik po to prisiminiau, kad Aaron žibėjo tarp nominantų tais metais), todėl pamačiusi vis naują pažįstamą veidą tik dar labiau nenustygdavau vietoje. Neabejotinai ryškiausias personažas priklausė Aaron Taylor-Johnson. Iki tol aš jį mėgau, bet po šito filmo simpatijos tik dar labiau įsitvirtino. Nenuspėjamas, visiškai atsipalaidavęs, beprotiškas veikėjas, kuris traukė dėmesį kaip magnetas. Visi kiti – irgi puikūs, bet daugelis jų – savo tipiškuose vaidmenyse (gal tik Isla Fisher man labiau pažįstama iš komedijos žanro, o čia jai teko mažas draminis vaidmuo).

Apie tai, kaip gražiai pastatytas, kalbėti tikriausiai nė nereikia, nes pasirodžius filmui apie tai kalbėjo visi. Vizualiai išpildytas be priekaištų: aplinka, kostiumai, scenų pateikimas – didžiausias malonumas stebėti viską.

Tiesa, visgi siužetas ne iki galo įtikino (gal labiau tiktų – nesužavėjo). Kas man pasirodė be priekaištų – tai romano siužetas. Pradžioje net galvojau, kad štai, netyčia ant siaubo filmo pataikiau – įtemptų scenų apstu. Tuo tarpu realistinė dalis – vietomis dirbtinoka. Taip, Amy Adams vaidinto personažo vienišumas, nepasitenkinimas savo gyvenimu ir bandymas save įtikinti, kad juk viskas čia tvarkoje, buvo pastebėtas, bet vis tiek man trūko kažko visame tame, kad būtų sukelta emocija (ko netrūko išgalvotoje siužetinėje linijoje). Bet vis vien laikas beprotiškai pralėkė, dviejų valandų net nepajaučiau.

Tad kiek drebančia ranka 7/10 rašau, nors 8 kurią kitą dieną gal net išraityčiau.

986> The Perfect Score (2004)


Šeši abiturientai susivienija tam, kad pavogtų baigiamojo testo atsakymus ir tokiu būdu pasiektų aukščiausius rezultatus bei tokiu būdu pasiektų savo norimus tikslus. Taip, siužetas – kaip vieno tų filmų, kuriuos rodydavo (o gal ir dabar rodo) paauglystėje savaitgaliais dienos metu per televizorių. Ir tikrai nebūtų jis pakliuvęs į mano akiratį, jei ne jame vaidinantys Chris Evans ir Scarlett Johansson (prisiminkime Tha Nanny Diaries, Avengers – visai nemažai jie turi bendrų filmų).

Kaip ir galima nuspėti, siužetas paprastas ir nuspėjamas, šiokie tokie moralai pabaigoje, toks teisingas, nudailintas, pamokantis, su šiek tiek humoro, toks, kurį pamačius per televizorių neišjungsi, bet ir tikriausiai įbedęs į ekraną akis nesėdėsi, o šalia ką nors spėsi nuveikti – ar apsitvarkyti, ar pavalgyti.

Žiūriu, 5 jam parašiau, matyt, todėl, kad mielas buvo ir neerzinantis, tad tiek ir palieku. 5/10. Imdb nuoroda čia.

985> Badlands (1973)


Pažiūrėjusi Knight of Cups, užsinorėjau dar kokio nors T. Malick filmo, tik šįsyk rinkausi iš senesniųjų. Tokiu būdu peržiūrėjau daugelio gerai įvertintą Badlands, imdb vidurkis netgi 7,9, kas yra išties nemažai (taip, žinau, kad toli gražu ne visada verta pasikliauti įvertinimais).

Lyg ir romantinis, lyg ir kriminalinis, lyg ir brendimo, savęs ieškojimo drama. Tiek visko telpa į šią istoriją apie paauglę, kuri susidraugauja su vietiniu blogiuku ir galop, neapsikęsdami draudimų būti kartu, jie nusprendžia pabėgti.

Pamėgau šį žodį, bet kad ir šitas filmas – keistokas. Nors yra romantikos, bet viduje kažkaip tuščia, ir atrodo, kad tuščia todėl, kad ir veikėjų viduje – tuštuma, kurią jie bando kaip nors užpildyti. Todėl ir jų nusikaltimai tokie gan keisti, kai atrodo, jog jiems žudymo veiksmas nesukelia jokios emocijos, tai žiūrint nepavyksta nei jų gailėti, nei jų kaltinti – keistas pojūtis nebūti kurioje nors pusėje, bet iš tiesų tesinorėjo stebėti, kaip vyksta ir kokios išvados bus galiausiai padarytos. Veikėjų santykių meile nepavadinčiau, labiau susižavėjimas, noras turėti žmogų ir tikėtis, kad pagaliau su juo pasijaus suprasta (-as) ir padės užpildyti bent dalį tos tuštumos.

Visa bėda, kad jis baisiai nuobodus ir per ilgas (o gal per ilgas, nes nuobodus?). Bet T. Malick braižas jau matosi.

5/10

Mindhunter (1 sezonas) (2017-…)


Kūrė: Joe Penhall
Vaidina: Jonathan Groff, Holt McCallany, Anna Torv
2007 -… m., JAV, 1 sezonas, 10 x 1h
Žanras: kriminalinė drama, trileris,
imdb nuoroda čia.

Vis akis pasiekdavo kokie nors komentarai, susiję su šiuo serialu, tad nutariau pabandyti. Ką jau kalbėti apie tai, kad prie serialo kūrimo prisidėjo ir pats David Fincher. Ir peržiūra vyko sėkmingai, nes trumpam grąžino kažkur dingusį susidomėjimą ekrane rodomomis istorijomis.

Aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmetis, FBI agentai Holdenas ir Bilas nusprendžia atlikti tyrimą – pasigilinti į serijinių žudikų mąstymą, jų įvardijamas priežastis, dėl kurių atliko nusikaltimus ir kt., tokiu būdu pateikti nusikaltėlius iš kitos pusės, nebūtinai kaip blogus iš prigimties, kaip dauguma manė. O gilintis jie nusprendžia elementariausiu būdu – susitikdami su jais ir kalbėdamiesi. Ir šalia dar pagelbėdami tirti vieną ar kitą bylą.

Centre – pernelyg savimi pasitikintis jaunas FBI agentas, todėl, aišku, bus nusižengta taisyklėmis nesyk, bet vis kažkaip pavyks išsisukti. Tiesa, jei koks nors Patrikas iš Mentalisto buvo simpatiškas personažas (kalbu ne apie išvaizdą, o bendrai kaip veikėją), tai Holdenas nesyk balansavo ant ribos šiuo klausimu. Tačiau tai nesutrukdė su susidomėjimu stebėti siužeto. Be abejo, labiausiai patiko dialogai su nuteistaisiais, vienas malonumas buvo jų klausytis, stebėti kiekvieno elgesį, vertinimą, kai buvo kalbama, kaip galima nuspėti net nežiūrėjus, diskutuotinomis ir galbūt nepatogius jausmus sukeliančiomis temomis. Atmosfera – tamsoka, veiksmo nėra daug, netgi ir lėtoku norisi pavadinti, bet vis vien intrigos netrūksta, kokybiška vaidyba, gan ryškūs veikėjai ir kova tarp dar vieną seriją ir viskas bei rytoj į darbą, reikia eiti miegoti. Ir o taip, kalbama apie realiai egzistavusius žudikus maniakus.

Gaila tik kad prisiruošiau aprašyti po kone poros mėnesių, nes per šį laiką atslūgę viskas ir todėl gan trumpai pasisakiau. Bet 9/10 vis dar laikosi, belieka sulaukti kito sezono.

967> Jigsaw / Pjūklas 8 (2017)


Rež.: Michael Spierig, Peter Spierig
Vaidina:
Matt Passmore, Tobin Bell
2017 m., JAV, Kanada, 91 min

Žanras: kriminalinis, mistinis siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Priklausiau tai mažumai, kuri visai pozityviai sutiko naujieną, kad visgi nuspręsta tęsti šią seriją ir sukurti dar vieną filmą. Nežinau, kokiu būdu Pjūklo filmai sugeba visai įtraukti ir sudominti. Kai kurios dalys man atrodė kaip išties neprasti trileriai, kuriems tų žiaurių scenų net nebūtinai reikėjo. Tad sužinojusi, kad jau atsirado ir naujausia dalis, ilgai nelaukusi ir peržiūrėjau.

Nors nuo John Kramer, dar žinomo Pjūklo vardu, mirties praėjo dešimt metų, po miestą pasipylę lavonai tyrėjus priverčia prisiminti minėtąjį žudiką, kadangi jų mirties aplinkybės panašios į Pjūklo aukų.

Tarsi smagus,  nepasakyčiau, kad blogiausias iš visų dalių, bet tai filmas absoliučiai tik ,,tam kartui“, be jokios ugnelės, peržiūrėjau ir pamiršau. Šlykštynių, be abejo, yra, bet kažkaip jos nedarė didelio įspūdžio, pabaigoje ten truputį, aišku, visko privelia, kaip nukalbėjau su drauge, laisvai tęsinį galima daryti būtų. Bet kad ir žinau, jog žiūrėčiau ir devintą dalį, visgi gal jos jau ir nereikia.

4/10

955> The Girl on the Train / Mergina traukiny (2016)


on the trainRež.: Tate Taylor
Vaidina:
Emily Blunt, Haley Bennett, Rebecca Ferguson, Luke Evans
2016 m., JAV, 114 min
Žanras: kriminalinė drama, mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Jei ne imdb, apie kai kuriuos peržiūrėtus filmus užmirščiau labai greitai, ypač kai jau kurį laiką nesėdu jų nors keliais žodžiais apibūdinti čia kaip kadaise. Pagal greitai išgarsėjusį detektyvinį romaną pastatytas filmas su E. Blunt priešaky buvo mano planuose jau senokai, bet galiausiai vis atidėliodavau, kol vieną vakarą pamaniau – kodėl ne dabar?

Pagrindinė veikėja – moteris, kenčianti dėl prarasto vyro, liūdinti dėl to, kad jis yra sukūręs gražią šeimą, o ji pati – visiškoje duobėje, o vienintelė kasdienė paguoda – alkoholis. Tačiau nutinka taip, kad nužudoma jos buvusio vyro vaiko auklė, o Reičel beveik neprisimena, kur buvo ir ką veikė tą vakarą. Moteris ryžtasi padėti nužudytosios mylimajam išsiaiškinti, kas atliko nusikaltimą, bet tuo pačiu ir kyla dvejonės, ar tik ji pati nebus įsipainiojusi į šį įvykį.

Net nežinau, ar siužetas durnas, ar pagrindinė veikėja, bet žiūrėjau ir nervinausi dėl visko, kas jame vyko. E. Blunt vaidyba gal ir nebloga, bet nelabai kur ir buvo reikštis, kai veikėjos priimami sprendimai nelogiški, beprasmiški, nepaliekantys jokios galimybės nors kiek simpatizuoti jai ar kam kitam. Kulminacija, kuri turėjo būti nustebinanti ir po kurios filmą būtų galima lyginti su Gone Girl, tik privertė vartyti akis, nieko daugiau. Neįdomu, nuobodu, nesuprantu, kaip jį apskritai baigiau. 3/10