Archyvas

Posts Tagged ‘Kriminalinis’

Unbelievable (mini serialas) (2019)


Tikrais įvykiais paremtas vieno sezono serialas (imdb) pasakoja apie Mari – paauglę, kuri palaikoma socialinės darbuotojos, panašaus likimo draugų bei kelių globėjų, stengiasi kurti savarankišką, tvarkingą gyvenimą. Tačiau po to, kai įsibrovėlis ją išprievartauja, ji susiduria su valstybės institucijų neteisybe: policijos darbuotojai mano, kad ji meluoja, aplinkiniai irgi ima abejoti jos pasakojimu. Tuo tarpu kituose skyriuose dirbančios detektyvės imasi tirti bylą, kuri leis dar kartą suabejoti Mari situacija.

Greitai susižiūrėjęs serialas, lyg ir nieko ypatingo, bet yra itin tikroviškai pateiktų momentų. Kad ir Mari apklausa – po šitiek klausimų, prašymo kartoti vėl ir vėl apie sukrėtusį įvykį, natūralu, kad po kiek laiko jau ir kažko nebepavyksta paminėti ar atsiranda abejonių. Apskritai, šis serialas parodo, kiek drąsos žmogui reikia vien tam, kad praneštų apie patirtą išprievartavimą ir sutiktų dalintis pasakojimu tiek kartų, kiek prireiks, darytis įvairiausius tyrimus. Patiko abi siužetinės linijos. Viena išlaiko intrigą, leidžia sekti dviejų detektyvių tyrimą, taip pat šiek tiek prisiliesti prie jų asmeninio gyvenimo bei santykio su byla, tuo tarpu kita siužetinė linija rodo, kaip lengvai galima sugadinti žmogaus gyvenimą. Mačiau, internete jau sklando spėjimai, kad tiek už vaidybą, tiek už patį pastatymą gali būti paskelbtos Emmy nominacijos, tad atrodo, jog ne man vienai šis mini serialas pasirodė išties įdomus.

8/10

The Act (2019) (1 sezonas)


Prieš kurį laiką rašiau apie Mommy Dead and Dearest – dokumentiką apie Miunchauzeno sindromu sirgusią moterį Deedee Blanchard, kuri įtikino visus aplinkui, kad jos dukra Gipsy serga krūva įvairiausių ligų, nevaikšto, negali valgyti ir todėl maitinama per zondą, buvo meluojama net ir apie dukros amžių. Visa tiesa išaiškėjo tuomet, kai Deedee buvo rasta negyva. Jei įdomūs tikri faktai, siūlau pažiūrėti minėtą dokumentinį filmą, tiesa, ten daugiau kalbama apie nužudymo bylą, labai įdomu pamatyti dukrą, jos bendravimo manierą, išgirsti aplinkos žmonių pasakojimus. The Act – serialas, kuris kiekvienoje serijoje pabrėžia, kad pasakojimas ar jo veikėjai yra pagražinti, labiau dramatizuoti, serijos koncentruojasi ne į bylą, o į Gipsy istoriją iki nusikaltimo ir po jo, tad gauname tiek, kad man net labai norisi tikėti, kad nesugalvos dar ir antrojo sezono daryti. Serialas įtraukia, greitai aš tas aštuonias serijas perbėgau, o po to, kol azartas nepraėjo, susiradau kitą 8 serijų istoriją, nes jau seniai pastebėjau, kad nors kai kada ir būna gaila, bet labai patinka tokie serialai, kurie trunka 1-3 sezonus.

Pati istorija – siaubinga, sunkiai įtikėtina ir tik faktas, kad iš tiesų taip buvo, o panašių atvejų yra ir daugiau (kitu atveju tikriausiai nebūtų ir sindromas atrastas), leidžia patikėti, kad tai – įmanoma. Pagrindinių aktorių vaidyba puiki, tai galiu pasakyti drąsiai būtent dėl matytos dokumentikos – tikroji ir suvaidinta Gipsy susipynė mano galvoje kaip vienas asmuo. Žiūrint simpatiją sunku jausti visiems – Deedee nemaloni iki blogumo, jos pokyčiai metams bėgant tampa baugūs, o Gipsy sukelia daug prieštaringų jausmų. Nors suprantu, kad ji tapo aplinkybių auka, o jos psichikai padaryta žala ne ką mažesnė nei fizinė (kai ją ištyrė, seriale paminėjo, kad ji labai sveika, kuo linkčiau abejoti, nes geriant krūvas vaistų, vargu, ar organizmas toks jau tvarkingas, o ir dokumentikoje minėjo, kad kai kurių vaistų šalutinis poveikis ir buvo simptomai, būdingi tam tikroms ligoms, kurias Deedee pripaišė dukrai). Per visus su Deedee praleistus metus mergina puikiai išmoko vaidinti, manipuliuoti ir fantazuoti, bet vietomis jos aštrus protas ir pasekmių suvokimas stebino, atrodė lyg dvi asmenybės būtų viename kūne. Tokie personažai įtraukia, o šiame pasakojime jie ir privalo būti centras, nuo kurio priklauso, kaip sudomins pati istorija.

imdb

8/10

American Crime Story. The Assassination of Gianni Versace (2 sezonas) (2018)


Apie pirmąjį sezoną rašiau čia. Primenu, kad kiekviename sezone – vis kita istorija, tad nebūtina žiūrėti pirmojo, kad suprastumėte antrąjį. Kūrėjai, remdamiesi tikra istorija, pasakoja apie bylą, kuri sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje. Trečioji istorija turėtų pasirodyti šių metų rudenį. Kartelė iškelta labai aukštai, tad su nekantrumu laukiu naujojo sezono.

Kaip ir nurodoma pavadinime, antrojo sezono siužetas skiriamas garsaus dizainerio Gianni Versace nužudymui. Ir ne kiek jam, o kiek jį nužudžiusiam žudikui Andrew Cunanan, kuriam Gianni tapo finaline auka jo žudymų istorijoje. Kadangi iki tol šios istorijos nežinojau, nė nenumaniau, ko tikėtis. Todėl pasistengsiu neišsiplėsti apie siužetą, rašydama šį savo įrašą, nes galbūt kas nors užsinorės irgi patirti tokį atradimo malonumą kaip ir aš. Beje, jau peržiūrėjusi pusę serijų internete perskaičiau, kad kai kurie rekomenduoja šį sezoną pradėti žiūrėti nuo aštuntos serijos atbuline tvarka iki pirmosios, o tuomet įsijungti devintąją. Taip, man kiek užtruko susivokti, kad viskas vyksta nuo paskutiniojo įvykio iki anksčiausiojo gan tvarkingai, be jokių grįžinėjimų pirmyn atgal, tai logikos tame patarime yra. Kita vertus, sekti istoriją nuo galo turi savo privalumų – yra daugiau erdvės spėlionėms, kas vyko praeityje, kokios Andrew tokio elgesio priežastys, kaip kai kurie žmonės susiję ir t.t.

Iš pažiūros atrodo, kad pirmojo ir antrojo sezono bylos ypatingos tik tuo, kad jų centre atsiduria žymūs žmonės. Tik tiek, kad pirmoje istorijoje įtariamasis buvo visiems pažįstamas sportininkas, o čia žymus dizaineris atsidūrė aukos vietoje. Bet netrukus paaiškėja, kad šios bylos išryškina tam tikras visuomenės žaizdas, kurios bėgant metams, atsižvelgiant ir į pastarojo meto įvykius, niekur nedingsta. Nagrinėjant O. J. Simpson bylą, buvo daug dėmesio skiriama požiūriui į juodaodžius, rasizmui, stereotipų apie nusikaltimų ir odos spalvos koreliaciją. Tuo tarpu G. Versace byla atkreipia dėmesį į homoseksualius žmones, jų padėtį paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Serialo metu nuskamba daug taiklių frazių apie Andrew paiešką – jo intensyviau buvo pradėta ieškoti tik tuomet, kai jo aukomis tapo ne kažkokie niekam nežinomi asmenys, bet daug pinigų ir svarbią padėtį visuomenėje užimantis žmogus.

Kurį laiką negalėjau žiūrėti daugiau nei poros serijų vienu metu. Ne todėl, kad būtų neįdomu, bet dėl to, koks nemalonus tipas buvo Andrew. Darren Criss vertas visų apdovanojimų ir liaupsių, kurias gavo suvaidinęs šiame seriale. Andrew – patologinis melagis, manipuliacijų meistras. Vaidmuo įtikinamas, įsimenantis ir ilgai nepasimiršiantis. Įtariu, kad ateity sutikusi jį kokiame nors filme ar seriale turėsiu sutelkti visas pastangas, kad išmesčiau iš atminties jo psichopato vaidmenį.

Vos devynios serijos, bet nesinorėjo nei daugiau, nei mažiau, nes visa istorija sutalpinta tiesiog puikiai. Pasakojimas prikausto dėmesį, sukelia pačius nemaloniausius jausmus, atskleidžiama kiekvienos aukos istorija, emocijos vietomis veržėsi per kraštus. Žiūrint paskutinę seriją buvo gaila net paties Andrew, tad šlykščių žmonių buvo tikrai daugiau nei vienas šiame seriale.

10/10

1034> Mommy Dead and Dearest (2017)

12 balandžio, 2020 Komentarų: 1

Toks ganėtinai šiam tinklaraščiui netipiškas pasirinkimas, bet įtariu, kad tokių gali tiktai daugėti. Kažkaip paskutiniu metu pradėjo traukti visokiausi nusikaltimai ir nusikaltėlių istorijos.

Tad šįkart žiūrėjau dokumentiką, kurią netikėtai suradau youtube (jei dar neištrynė, filmas yra čia). Tai HBO dokumentinis filmas (imdb) sukurtas apie Gypsy Rose, kuri kartu su draugu buvo apkaltinta savo mamos nužudymu. Ši byla ypatinga tuo, kad žmogžudystės priežasčių aiškinimasis atskleidžia, kaip daugiau nei dvidešimt metų Gypsy buvo gydoma nuo ligų, kuriomis nesirgo, ir sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, nors puikiai valdė kojas. Už viso to slypi ne kas kitas, o pati merginos mirusi mama.

Miunhauzeno sindromas atsiskleidžiamas visu savo baisumu. Faktai, kurie pateikiami filme, stebina tuo, kaip visi aplinkiniai, įskaitant nemažą kiekį gydytojų, nepastebėjo, kaip buvo kankinama Gypsy. Kalbinami artimieji (merginos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo visai maža), gydytojai, gilinamasi į medicininius išrašus, pateikiamos tyrėjų versijos, kaip galėjo viskas taip toli nueiti. Ir dabartis – visiškai pasimetusi mergina, kuri neseniai sužinojo, kad yra daug vyresnė nei jai visą laiką teigė mama, išsilaisvino iš mamos perteklinio rūpesčio, bet pateko tiesiai į kalėjimą. Keliami klausimai apie tai, kiek adekvačiai ji gali vertinti realybę, savo ir aplinkinių elgesį, daromus sprendimus, nes visgi toks motinos elgesys tikrai paliko atitinkamų pasekmių ne tik fizinei sveikatai, bet ir psichikai. Visai įdomus ir jos draugo atvejis, rodos, jis pasitaikė merginos gyvenime kone pačiu laiku. Ko man norėjosi kitaip – dar daugiau pasakojimų apie Gypsy gyvenimą iki mamos mirties, o kiek mažiau pasakojimo apie patį nusikaltimą. Tačiau kaip bebūtų, laikas visai neprailgo bei patvirtino teiginį, kad realus gyvenimas neretai gali būti kur kas baisesnis už visus siaubo filmus.

Mane paskatino atkreipti dėmesį į šią istoriją serialas The Act. Jo paties dar nemačiau, bet po peržiūrėtos dokumentikos abejonių, ar verta jungtis, neliko.

7/10

Mindhunter (1-2 sezonai) (2017-…)


Kūrė: Joe Penhall
Vaidina: Jonathan Groff, Holt McCallany, Anna Torv
2007 -… m., JAV,
Žanras: kriminalinė drama, trileris,
imdb nuoroda čia.

Įspudžiai po pirmo sezono 2018/03/18:

Vis akis pasiekdavo kokie nors komentarai, susiję su šiuo serialu, tad nutariau pabandyti. Ką jau kalbėti apie tai, kad prie serialo kūrimo prisidėjo ir pats David Fincher. Ir peržiūra vyko sėkmingai, nes trumpam grąžino kažkur dingusį susidomėjimą ekrane rodomomis istorijomis.

Aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmetis, FBI agentai Holdenas ir Bilas nusprendžia atlikti tyrimą – pasigilinti į serijinių žudikų mąstymą, jų įvardijamas priežastis, dėl kurių atliko nusikaltimus ir kt., tokiu būdu pateikti nusikaltėlius iš kitos pusės, nebūtinai kaip blogus iš prigimties, kaip dauguma manė. O gilintis jie nusprendžia elementariausiu būdu – susitikdami su jais ir kalbėdamiesi. Ir šalia dar pagelbėdami tirti vieną ar kitą bylą.

Centre – pernelyg savimi pasitikintis jaunas FBI agentas, todėl, aišku, bus nusižengta taisyklėmis nesyk, bet vis kažkaip pavyks išsisukti. Tiesa, jei koks nors Patrikas iš Mentalisto buvo simpatiškas personažas (kalbu ne apie išvaizdą, o bendrai kaip veikėją), tai Holdenas nesyk balansavo ant ribos šiuo klausimu. Tačiau tai nesutrukdė su susidomėjimu stebėti siužeto. Be abejo, labiausiai patiko dialogai su nuteistaisiais, vienas malonumas buvo jų klausytis, stebėti kiekvieno elgesį, vertinimą, kai buvo kalbama, kaip galima nuspėti net nežiūrėjus, diskutuotinomis ir galbūt nepatogius jausmus sukeliančiomis temomis. Atmosfera – tamsoka, veiksmo nėra daug, netgi ir lėtoku norisi pavadinti, bet vis vien intrigos netrūksta, kokybiška vaidyba, gan ryškūs veikėjai ir kova tarp dar vieną seriją ir viskas bei rytoj į darbą, reikia eiti miegoti. Ir o taip, kalbama apie realiai egzistavusius žudikus maniakus.

Gaila tik kad prisiruošiau aprašyti po kone poros mėnesių, nes per šį laiką atslūgę viskas ir todėl gan trumpai pasisakiau. Bet 9/10 vis dar laikosi, belieka sulaukti kito sezono.

 

Įspūdžiai po antrojo sezono 2020/04/11:

Šį sezoną žiūrėjau ilgokai, po pusės serijų tiesiog palikau ir gal tik po pusmečio, jei ne dar ilgesnio tarpo, grįžau ir su malonumu užbaigiau likusias serijas. Pagrindiniai veikėjai ir toliau pažindinasi su kalėjime sėdinčiais nusikaltėliais (pagal žiniasklaidą, Mansonas – šio sezono žvaigždė, bet nepasakyčiau, kad man būtent jis labiausiai įstrigo), dar įsitraukia į ganėtinai sudėtingą bylą, o Bilas išgyvena rimtą asmeninę dramą. Kas labiausiai nervino ir dėl ko mažinu bendrą balą – vienos iš veikėjų, tiksliau – pagrindinės veikėjos moters  – asmeninis gyvenimas. Labai nuobodus, per daug dėmesio jam skirta, ganėtinai išvargindavo. Bet visa kita – sulig kiekviena serija vis geriau. Patiko, tikiuosi sulaukti ir trečiojo sezono.

Kam patinka tamsūs kriminaliniai serialai, suteikite progą.

8/10

American Crime Story. The People v. O.J. Simpson (2016) (1 sezonas)


Dar vienas puikus serialas. Kol kas du sezonai, trečiasis bus rudenį. Kiekviename sezone – vis kita istorija, tad jei ateity žiūrėsiu kitus sezonus, aptarsiu atskirai. Kol kas spėjau peržiūrėti tik pirmąjį – The People v. O.J. Simpson.

Prie True crime esu prisilietusi labai mažai. Tikriausiai labiausiai esu išnagrinėjusi The Monster, nes po to ir dokumentinį filmą žiūrėjau, po to vis dar neperžiūrėta dokumentika kompiuteryje guli apie All Good Things ,,herojų“, na, ir pastebiu, kad vis dažniau pasižymiu dar ką nors iš tos serijos… Kodėl apie tai prakalbau? Ogi todėl, kad šis serialas atkuria realiai buvusias ir visuomenės nemenko dėmesio sulaukusias bylas. Pirmasis sezonas skirtas O. J. Simpson – garsus amerikietiško futbolo žaidėjas apkaltinamas savo buvusios žmonos ir su ja buvusio vyriškio nužudymu. Kol aukas atstovaujanti pusė bando įrodyti tiesą, remdamasi DNR ir kitais žmogžudystės vietoje rastais įrodymais, iškapstydami tam tikrus faktus iš kaltinamojo praeities, O. J. Simpson gynėjai ieško, kaip įrodyti jo nekaltumą.

Daug plėstis nesinori, nes neverta atskleisti detalių nežiūrėjusiems, bet šio serialo stiprybė yra ta, kad žiūrint sulig kiekviena serija ir pati nežinodavau, kuria puse tikėti. Faktai sumaišomi su galimomis teorijomis, kaip iš tiesų viskas galėjo būti, daug dėmesio skiriama pašalinėms temoms, kurios paaštrėja būtent bylos metu. Labai įdomu stebėti kovą, kuri net neaišku, kiek buvo O. J. Simpson kova,o kiek kitų, norinčiųjų pergalės dėl visai kitų priežasčių. Įtempta, o nežinant realios istorijos – dar ir intriga išlieka iki pat pabaigos. Atskleidžiama tuometinė situacija Amerikoje, požiūris į juodaodžius, policijos pareigūnų elgesys su jais, naudojimasis odos spalva tam, kad būtų pritrauktas reikiamas dėmesys. Spalvingi veikėjai, charakteriai išplėtoti taip, kad įdomu stebėti kiekvieną.

Pabaigoje papasakojami kiekvieno veikėjo likimai, taip padedant tašką šiame puikiame sezone.

9/10

 

1027> Joker / Džokeris (2019)


Nebūsiu originali, nes filmas, kaip ir daugelį, mane sužavėjo. Iš tikrųjų vos išgirdusi apie jį supratau, kad bus visiškai mano mėgstamo stiliaus, nuotaikos.

Patiko kone viskas. J. Phoenix visiška žvaigždė čia (kaip gerai, kad jį pastebėjusi buvau jau daug seniau, tad į visus tuos žmones, kurie tik dėl šio filmo jį pastebėjo, galiu žiūrėti tuo žvilgsniu ,,o ką aš sakiau“), puikiai perteikia vienišo, atstumto, niekaip vietos nerandančio, traumuoto žmogaus paveikslą. Stebint kai kurias scenas vis atsirasdavo nepatogumo jausmas, bet jį šiuo atveju vertinu kaip tinkamą pojūtį tam, kas dėjosi ekrane. Vizualiai gražiai žiūrėjosi, siužetas nepateikia nieko, ko nebūtų galima numatyti, bet tai visai neturėjo reikšmės. Emocija, atmosfera, noras būti pripažintam (kokios pasirenkamos priemonės – jau kita kalba, bet ne čia esmė), mylimam, atrodė, kad viskas apgalvota vos ne iki smulkmenų – kiekviena scena, kostiumai, spalvos – malonumas akims, ausims, kaip ir minėjau, kai kada nepatogu žiūrėti (ne dėl smurto scenų, visai kitur tie ,,nepatogumai“ išlįsdavo), bet žiūrėčiau dar kartą be jokių abejonių.

Su kitais Džokeriais (nors tik H. Ledgerio vaidintą mačiusi tesu) nelyginu, nes žiūriu į šį filmą kaip visiškai atskirą interpretaciją, kur net nesvarbu, ar čia Džokeris, ar koks iki šiol visai nepažintas veikėjas.

9/10.

1006> A Simple Favor / Nedidelė paslauga (2018)


Vieniša mama Stefani, kurianti tėvams skirtą vlogą, susipažįsta su sūnaus bendraklasio mama Emile – visai kitokiame pasaulyje nei Stefani gyvenančia, pasiturinčia, stilinga moterimi. Netrukus Emilė dingsta, o Stefani pasiryžta išsiaiškinti, kur dingo jos naujoji draugė.

Šio filmo privalumas – tai, kad kino juosta yra ne tik trileris, bet ir komedija. Kūrėjai, žaisdami su keliais žanrais, ne taip rizikavo ,,susikirsti“ pateikdami tokį melodramišką siužetą, kuris netiktų rimtam detektyviniam filmui. Todėl lipo iš rėmų ir pačios pagrindinės veikėjos, vietomis dalyvaudamos draminėse situacijose, o kitur besielgdamos visiškai kvailai, keistai ir neapgalvotai.

Tiesa, aktorės liko ištikimos sau, dėl to vaidmenys gan nuspėjami, nieko naujo neparodantys. Blake Lively – aplinkinių dėmesį ir pavydą kelianti gražuolė, jai pakanka tiesiog pasirodyti ekrane su dar vienu jai tobulai tinkančiu kostiumu, ir daugiau kaip ir nieko nereikia daryti. Tuo tarpu Anna Kendrick vaidinama veikėja – labiau priskirtina komedijiniam žanrui, naivoka ir šaržuota tipiškos supermamytės versija.

Filmas tikriausiai patiks mėgstantiems estetiką – itin stilingai pastatytas, ne tik kalbant apie veikėjų kostiumus (nors Blake Lively čia – stiliaus ikona, bet geriau įsižiūrėjus, tai ir A. Kendrick apranga itin apgalvota), bet ir aplinką, scenas.

Tad žiūrėjau, mėgavausi geru vaizdu, kai kada įtariai žvelgiau į kai kurias siužetines linijas, buvo, kas nepatiko, kas prajuokino, kai kada nežinojau, ar juokas ima, nes juokingas humoras, ar dėl to, kad taip kvailai viskas vyksta. Bet kažkaip atrodo, kad toks ir buvo sumanymas. Ir sakyčiau, kad sugalvota gan neblogai. 7/10

994> Nocturnal Animals / Naktiniai gyvuliai (2016)


Dairiausi šiandien (taip, neskaitant keleto nepaminėtų serialų, pagaliau ir vėl rašau ne apie kažkada seniau žiūrėtus filmus, o visai šviežiai peržiūrėtą – taip, kaip man labiausiai ir patinka), ką čia pažiūrėjus. Kaip galima pastebėti, šiais metais didžioji dalis peržiūrėtų kino juostų priklauso kokiai nors ryškiai grupei (siaubo filmai, superherojai ar kt.). O to, kas mane ir įtraukė į filmų pasaulį – rimtųjų dramų – beveik ir nebuvo. Su šiokiomis tokiomis abejonėmis (dėl žanro) įsijungiau jau ilgokai turėtą Nocturnal Animals. Ir pakliuvau kaip tik ant labai neprasto kino.

Suzana – meno galerijos savininkė – rodos, turi pavydėtiną gyvenimą, tačiau jaučiasi vieniša ir kamuojama abejonių, ar iš tiesų jos pasirinkimai praeity buvo teisingi. Vieną dieną iš buvusio vyro gauna siuntinį, kuriame – jo knygos rankraštis. Suzana nepastebi, kaip įsitraukia į popieriuje pateiktą istoriją apie vyriškį, kuris su šeima pakliūva į nusikaltėlių nagus.

Tai gal ir pradėsiu nuo vaidybos. Surinkta puiki komanda: Amy Adams, Jake Gyllenhaal, Michael Shannon, Aaron Taylor-JohnsonIsla Fisher, Armie Hammer  ir kt. Žinojau apie Amy ir Jake, bet dėl kitų buvau primiršusi (ir tik po to prisiminiau, kad Aaron žibėjo tarp nominantų tais metais), todėl pamačiusi vis naują pažįstamą veidą tik dar labiau nenustygdavau vietoje. Neabejotinai ryškiausias personažas priklausė Aaron Taylor-Johnson. Iki tol aš jį mėgau, bet po šito filmo simpatijos tik dar labiau įsitvirtino. Nenuspėjamas, visiškai atsipalaidavęs, beprotiškas veikėjas, kuris traukė dėmesį kaip magnetas. Visi kiti – irgi puikūs, bet daugelis jų – savo tipiškuose vaidmenyse (gal tik Isla Fisher man labiau pažįstama iš komedijos žanro, o čia jai teko mažas draminis vaidmuo).

Apie tai, kaip gražiai pastatytas, kalbėti tikriausiai nė nereikia, nes pasirodžius filmui apie tai kalbėjo visi. Vizualiai išpildytas be priekaištų: aplinka, kostiumai, scenų pateikimas – didžiausias malonumas stebėti viską.

Tiesa, visgi siužetas ne iki galo įtikino (gal labiau tiktų – nesužavėjo). Kas man pasirodė be priekaištų – tai romano siužetas. Pradžioje net galvojau, kad štai, netyčia ant siaubo filmo pataikiau – įtemptų scenų apstu. Tuo tarpu realistinė dalis – vietomis dirbtinoka. Taip, Amy Adams vaidinto personažo vienišumas, nepasitenkinimas savo gyvenimu ir bandymas save įtikinti, kad juk viskas čia tvarkoje, buvo pastebėtas, bet vis tiek man trūko kažko visame tame, kad būtų sukelta emocija (ko netrūko išgalvotoje siužetinėje linijoje). Bet vis vien laikas beprotiškai pralėkė, dviejų valandų net nepajaučiau.

Tad kiek drebančia ranka 7/10 rašau, nors 8 kurią kitą dieną gal net išraityčiau.

986> The Perfect Score (2004)


Šeši abiturientai susivienija tam, kad pavogtų baigiamojo testo atsakymus ir tokiu būdu pasiektų aukščiausius rezultatus bei tokiu būdu pasiektų savo norimus tikslus. Taip, siužetas – kaip vieno tų filmų, kuriuos rodydavo (o gal ir dabar rodo) paauglystėje savaitgaliais dienos metu per televizorių. Ir tikrai nebūtų jis pakliuvęs į mano akiratį, jei ne jame vaidinantys Chris Evans ir Scarlett Johansson (prisiminkime Tha Nanny Diaries, Avengers – visai nemažai jie turi bendrų filmų).

Kaip ir galima nuspėti, siužetas paprastas ir nuspėjamas, šiokie tokie moralai pabaigoje, toks teisingas, nudailintas, pamokantis, su šiek tiek humoro, toks, kurį pamačius per televizorių neišjungsi, bet ir tikriausiai įbedęs į ekraną akis nesėdėsi, o šalia ką nors spėsi nuveikti – ar apsitvarkyti, ar pavalgyti.

Žiūriu, 5 jam parašiau, matyt, todėl, kad mielas buvo ir neerzinantis, tad tiek ir palieku. 5/10. Imdb nuoroda čia.