1105> Boze Cialo / Corpus Christi / Kristaus kūnas (2019)

Šį pernai metų Kino pavasario filmą gyrė kone visi. Šiemet prisiruošiau ir aš pažiūrėti. Tik kad užtrukau ilgai, kol prisiruošiau jį čia paminėti, o įspūdžiai jau kiek išblukę. Nepaliko tokio įspūdžio kaip tikėjausi, gal kad lūkesčiai buvo aukštai iškelti. Geriausiai atsimenu tai, kad man patiko pabaiga – nenusaldinta, išties išgelbėjusi iki tol sėkmingų atsitiktinumų pilną filmą.

Tiesa, pagalvojau, kad lenkai moka kurti kiną, kuris ir įtraukia, ir sudomina, ir kuris gali būti įdomus įvairių šalių žiūrovams. Corpus Christi – vienas iš gerųjų pavyzdžių. Labai nuliūdau, kai prisiruošusi LRT mediatekoje pažiūrėti Šaltąjį karą, jo neberadau, nes tikiu, kad būtų buvęs dar vienas vertas dėmesio lenkų filmas.

7/10

imdb

1090> High Life / Gyvenimas aukštybėse (2018)

Užmačiau LRT mediatekoje ir įsijungiau, pernelyg nesvarstydama, nors prieš tai gal net nebuvau apie jį girdėjusi. O filmas – mokslinės fantastikos drama apie grupelę kalinių, kurie išsiunčiami į kosmosą. Kartu su jais išvyksta gydytoja, kuri atsakinga už jų priežiūrą bei įvairius tyrimus ir eksperimentus. Visgi gyvenimas uždaroje erdvėje nėra toks pat paprastas kaip gali pasirodyti. Galvoju, kad savaitgalį leidau su filmais apie veikėjus, kurie privalo gyventi izoliuotoje erdvėje (antrasis – The Lighthouse, 2019) ir dar netgi su tuo pačiu aktoriumi pagrindiniame vaidmenyje – R. Pattinson. Ne specialiai gavosi, bet net ir nesiskundžiu, nes įdomi tema, o aktorius jau nusiėmė twilight’o etiketę (ok, gal ir nepamiršo niekas, bet vis tiek sugebėjo sukurti ne vieną vaidmenį, leidžiantį ir netolimoje ateityje tikėtis kažko įdomaus).

Patiko sukurta atmosfera – ramus tonas, daug tylos, aplinka atrodo sterili net tose vietose, kur yra žalumos ir žemių. Pradžioje rodoma dabartis, po to grįžtama į praeitį – toks būdas sužadino intrigą, plius ne iš karto supratau, kada vėl buvo sugrįžta į dabartį, tai net ir sutrikau. Pats siužetas – gan nuspėjamas (na, kad pradės pjautis (nebūtinai tiesiogine prasme), bus visokiausio smurto apraiškų ir kt.), kai kada įdomus, o vietomis pernelyg užsižaista, nes gražiai nufilmuota ir visa ką, bet prasmės ar rodomo veiksmo reikalingumo šiam filmui – mažoka, tad dėmesys karts nuo karto nukrypdavo kitur. Pačiam siužetui irgi pritrūko daugiau prasmės, įdomesnės linijos ar stipresnių priežasčių visam veiksmui, ypač kai į pabaigą labai lengvai pasišalino keletas veikėjų. Pernelyg lengvai. Bet kaip jau minėjau, labai gražiai nufilmuotas, tad vien dėl to norėjosi žiūrėti. Dėl gerai sukurtos atmosferos siužeto tuštumas ne iš karto pasimato, tad vien už tai pliusas.

Prie žanrų nurodytas ir siaubo, bet galėtų patikti ir tiems, kurie šio žanro nemėgsta. Man kažkaip sunku jį vadinti siaubo filmu, kad ir išlikimo drama gan ryški.

Galvojau, kur man girdėta režisierė Claire Denis, tai pasirodo, kad esu mačiusi jos kitą filmą, kuris man labai nepatiko – Trouble Every Day.

imdb nuoroda

6/10

891> Kongen av Bastøy / King of Devil’s Island / Velnio salos karalius (2010)

Rež.: Marius Holst
Vaidina: Benjamin Helstad, Trond Nilssen, Stellan Skarsgård, Kristoffer Joner
2010 m., Norvegija, Prancūzija, Švedija, Lenkija, 116 min
Žanras: veiksmo drama
imdb nuoroda čia.

Kol kas tai yra geriausia, ką teko matyti šiais metais (tiesa, ne tiek ir daug mačiau). Dar vakar užsinorėjau kokio nors emociškai itin stipriai paveikiančio filmo. Žinoma, atrasti tokį, kuris garantuotai bus būtent toks, yra nelengva, nemažai populiariausių filmų, kuriuos žmonės taip apibūdina, jau matyti, tad buvau nuleidusi rankas, kai paieška buvo bevaisė. Bet tuomet prisiminiau šį ir peržiūrėjau šiandien. Kadangi po peržiūros praėjo dar nedaug laiko, sunkumas vis dar jaučiasi viduje.

Tikrais faktais (miniu, nes gal kažką būtent šie žodžiai ir paskatina pažiūrėti filmą) paremtas filmas apie saloje veikusius namus, populiariai tariant – savotiškai nepilnamečių koloniją, kurioje gyvena krūva berniukų iki 18 metų. Kai kurie – dar visai nedideli. Tvarka čia – geležinė, daug taisyklių, reikalavimų, fizinio darbo, bausmės – už menkiausią prasižengimą. Ir viskas, kad būtų išugdyti dori, geri krikščioniai. Viskas prasideda, kai į salą atvežami naujokai, vienas jų – Erlingas – niekaip negali prisitaikyti prie esamų taisyklių ir nori kuo greičiau ištrūkti. Jis susibendrauja su Olavu, kuris yra pavyzdinis, darantis viską, kad pagaliau, po šešerių metų buvimo čia, jį išleistų.

Iš tikrųjų, pirmoje filmo pusėje man kažko vis trūko. Na, taip, rodo tą salos gyvenimą, nieko, ko nebūtų galima nuspėti, esant tokiai tematikai, nemalonūs vaizdai, žiaurus elgesys su vaikais, kai kurie jų čia yra už tokias smulkmenas kaip vagystę iš bažnyčios. Žinoma, kad tai neleidžia ramiai žiūrėti. Bet vis ieškojau prasmės: o kame čia esmė? Juk panašių filmų jau sukurta begalė, didvyris naujokas ką nors sugalvos, kad viskas užsibaigtų arba bus nutildytas visam laikui / visiškai palaužtas ir tiek. Tad ir įvertinimą norėjau rašyti kiek mažesnį, bet balą pridėjau, nes yra už ką.

O yra už ką, nes… Yra daug ,,nes“. Nes tuojau prasidėjo daug neteisybės, kuri pykdė, seniai bebuvo taip, kad stabdyčiau filmą vien tam, kad sekundei atsipūsčiau tam, jog galėčiau tęsti žiūrėjimą. Taip, šitaip elgtis su žmonėmis, kaip rodoma nuo pat pradžių apskritai nėra teisinga, bet kai prasidėjo esminio įvykio aiškinimasis, po to sekusi pasekmė, pateiktas valdžios požiūris į šį įvykį ir tą pasekmę, kaltės vertimas tam, kuris kaip tik norėjo viską ištaisyti (ten jau ir ašarų nebelaikiau), buvo pikta. Ir taip pikta, nes suvokiu, kaip čia lengva viską susukti, kaip lengva tikėti, kad pasaulyje tokių įvykių būna ne vienas ir ne du. Bet vėlgi vis dar būtų galima sakyti, kad ne, dėl šito tai nėra išskirtinis tokia tematika istorija. Kas darė šią istoriją, puikią, yra tai, kaip buvo vystomi charakteriai, kokia įtikinama Olavo transformacija (tai gal net įsimintiniausia), kokia vienybė antroje filmo pusėje, kiek jėgos, ryžto, stiprybės visoje juostoje, nepaisant visų įvykių, kuriais bandomas stabdyti tikėjimas ateitimi (nes čia neturi būti galvojama nei apie praeitį, nei apie ateitį. Egzistuoja tik dabartis). Jau seniai tiek įtampos buvo žiūrint, vien ko vertos paskutinės 20 minučių, kai tam, kad numalšinčiau įtampą, gundžiausi perjungti pačią pabaigą, kad viską sužinočiau, bet to nedariau, nes per daug didelis ir retas malonumas jausti užgniaužtą kvapą ir tą nepakeliamą laukimą. Ir tokių scenų šiaip jau buvo ne viena, tik pabaiga, be abejo, viską lemianti.

Be galo gražiai rodoma gamta, skandinavai myli žiemą, tai matyti, nes sniego prisižiūrėti galima sočiai. O sniegas dar ir puikiai tinka, kai kuriama niūri atmosfera. Aktorių vaidyba išties įsimenanti ir įtikinama. Tiesiog gera žiūrėti, kai, rodos, visa komanda susivienijo geram, kokybiškam kinui.

Galbūt dabar kalba emocijos, bet jau tikrai buvo pasiilgusi filmo, kuris tiek emocijų sukeltų, kurį pabaigus žiūrėti dar negalėčiau paleisti ir atsiriboti nuo tų emocijų, kurias sukėlė. Ne, jis nėra nei tobulas, nei originalus, bet pats pastatymas pernelyg geras, kad vertinčiau žemiau ir kad mane paliktų abejingą.

9/10

871-875>,,Nepatogaus kino“ atgarsiai

Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti“ iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino“ programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų“ buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.

644> Trois Couleurs: Rouge / Three Colours: Red / Trys spalvos. Raudona

Šį rytą peržiūrėjau ir trečiąją ,,spalvą“. Jei antrąją dalį, sakiau, kad galite žiūrėti ir nematę pirmosios, tai ,,Raudoną“ geriausia yra žiūrėti peržiūrėjus tiek ,,Mėlyną“, tiek ,,Baltą“, kadangi labai gražus susiejimas su ankstesniais veikėjais bus čia matomas. Aišku, nieko tokio, jei žiūrėsite ir nematę kitų dalių, tik tiek, kad nesuprasite tos scenos reikšmės.

O šioje dalyje pasakojama apie modeliu dirbančią Valentiną, kuri atsitiktinai sužino, kad netoliese gyvenantis senyvo amžiaus žmogus slapta klausosi kaimynų pokalbių telefonu.

Kaip ir visose kitose dalyse, taip ir šioje vyrauja paprastumas, įdomūs dialogai, ,,savi“ personažai. Kaip jau ir sako pavadinimas, filme vyrauja raudona spalva, tačiau man labai patinka tai, kad visose dalyse vyraujančios spalvos nebūna tiek, kad rėžtų akį. Ji visuomet atrodo kaip atsitiktinumas, įsilieja į bendrą vaizdą. Išlaikyta tokia pati atmosfera kaip ir abiejuose kituose filmuose, muzikinis takelis – toks pat įdomus ir tinkantis siužetui, kai kurie kūriniai – jau girdėti ir kitose ,,spalvose“. Patinka man tai, kad neperkrauta, subtilu, jokių bereikalingų dialogų, netgi nemažai tylėjimo (dažniausiai ilgesni tylos tarpai ir yra užpildomi muzika, bet ji neerzina ir nesugriauna tos tylos, viskas skamba natūraliai, lyg taip ir turėtų būti).  Kalbant apie siužetą, šis bent man pasirodė, pats giliausias iš visų trijų (gal todėl būtent šią dalį dauguma mačiusiųjų labiausiai ir mėgsta?), išlaikyta niūri nuotaika, nors yra keletas ir linksmesnių scenų ar dialogų. Filmas tarsi užhipnotizuoja ir todėl nesunku į jį įsijausti, o pasikartojančios detalės išlaiko vientisumą ir priverčia susimąstyti apie to reikšmę. Šioje dalyje ypač daug buvo skirta dėmesio telefonams, pokalbiams telefonu, tai lyg ir priverčia susimąstyti ir apie kitą neseniai matytą filmą Her (2013), tik tiek, kad pastarajame nusikelta į ateitį, o ,,Rouge“ – be jokios fantastikos, rodomi eiliniai žmonės, eilinės jų istorijos.

Puiki dalis. Nesinori išskirti nė vieno filmo, visa trilogija puiki. 8/10

Ir šis filmas susilaukė net trijų Oskaro nominacijų: už geriausią režisūrą, scenarijų, kinematografiją. O imdb Top 250 filmas kol kas užima 240-ą vietą.

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Irène Jacob, Jean-Louis Trintignant, Frédérique Feder, Juliette Binoche, Julie Delpy, Benoît Régent, Zbigniew Zamachowski, 1994 m., Prancūzija, Šveicarija, Lenkija, prancūzų k., 99 min

637> Trois Couleurs: Blanc / Three Colours: White / Trys spalvos: balta

Antroji ,,spalvų“ trilogijos dalis – Balta. Galbūt gavusi mažiausiai liaupsių iš visų trijų dalių, bet bent jau man visai nenusileidžianti pirmajai.

Karolis – lenkų imigrantas, vedęs nuostabaus grožio prancūzę Dominyką. Dabar jis nori įrodyti savo meilę jai bei ją susigrąžinti.

Nors siužetu su pirmąja dalimi šis filmas visiškai nesusijęs, bet juos abu jungia panašūs režisūriniai sprendimai. Šiame filme vyrauja balta spalva ir, anot imdb.com, ką nors balto galime išvysti vos ne kiekvienoje scenoje. Muzikos reikšmė šiame filme ne tokia didelė kaip pirmoje dalyje, vietomis man jos gal net ir trūko, tačiau nepaisant to kartais jaučiamo trūkumo, galiu tvirtai teigti, kad muzikinis takelis ir čia toks pat puikus. Na, o visiškai sujungia abu filmus tiek vienoje, tiek kitoje dalyje esanti scena, kai senyvo amžiaus žmogus į rūšiavimui skirtą konteinerį neša butelį.

Jei ,,Mėlyna“ siužetas buvo daugiau mažiau nuspėjamas, lėtas ir ganėtinai niūrus, šioje dalyje yra pakankamai ir nenuspėjamumo, ir juokingų momentų. Patiko pagrindinis veikėjas, kurio sumanumas ir pomėgis tuoj pat įgyvendinti tai, ką sugalvojo, o ne tik sėdėti ir kurti fantastiškus planus (o juk būtent tokie jo planai ir buvo), žavėjo ir kėlė šypseną. Buvo smagiausia matyti, kaip beprotiškiausi planai imdavo ir įvykdavo gal nebūtinai visiškai taip, kaip turėdavo, bet bent jau ,,į tą pusę“ . Ir viso filmo metu žiūrėdama vyliausi, kad pagaliau šiam vargšeliui pasiseks.

Pabaiga – nuostabi. Ir nors po to panaršiau internete, kad sužinočiau, ką tiksliai reiškė tie ženklai, iš tikrųjų užteko ir pagrindinio veikėjo veide atsispindėjusių emocijų, kurios pasakė viską, ką mums, žiūrovams, visiškai užteko žinoti.

8/10 ir tikiuosi, kad ,,Rouge“ taip pat nenuvils.

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Zbigniew Zamachowski, Julie Delpy, 1994 m., Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, lenkų, prancūzų k., 91 min

634> Trois Couleurs: Bleu / Three Colors: Blue / Trys spalvos: mėlyna

Pajaučiau, kad pagaliau metas susipažinti su ,,spalvomis“. Trois Couleurs – tai nesusijusių tarpusavyje istorijų trilogija, kurią režisavo Krzysztof Kieslowski. Tikriausiai nesumeluočiau pasakiusi, kad visi trys filmai buvo sutikti palankiai. Pamenu, dar vaikystėje per snobo kiną šią trilogiją tikrai rodė, nes ir dabar, rodos, girdžiu Zemkausko balsą, tariantį šio filmo pavadinimą.

Filmo siužetą galima apibūdinti labai trumpai: kino juosta pasakoja apie moterį, kuri bando susivokti, kaip gyventi toliau, per avariją žuvus jos vyrui ir dukrai.

Kokia graži čia Juliette Binoche. Ir ne tik graži, bet ir įtikinamai bei jausmingai suvaidinusi savo personažą. Ir tai puikiausias pavyzdys, kaip galima vien žvilgsniu užburti žiūrovą, atskleisti savo kančią ir liūdesį – nereikia jokių isterijų, daiktų daužymų. Jos personažas ir yra viso filmo centras, kiti veikėjai – tik retkarčiais pasirodantys, vos ne kaip fonas, nors kartais ir savo kalbomis paskatinantys moterį susimąstyti, ką ji turėtų daryti toliau.

Bet be abejonės didžiausią įspūdį šiame filme (įdomu, kaip kituose!) daro muzika. Puiki klasikinė muzika, kuri įsilieja į filmą ir tampa jo dalimi. Nė vieno nereikalingo garso čia neišgirsite. Muzika atspindi personažo jausmus, jos gyvenimą, įvykius. Žiūrovas yra visapusiškai įtraukiamas į filmą: jis girdi muziką, retus dialogus, mato personažus, jų aplinką. Vaizdai ir muzika sudaro nuostabią sintezę, kai tiesiog, rodės, nieko nereikia galvoti, tik mėgautis tuo, ką šis filmas duoda. Išgyventi kiekvieną sekundę, pajusti kiekvieną natą ir norėti, kad ši harmonija tęstųsi dar ilgai ilgai…

Kas dar labai patiko, tai sprendimas su spalva. Pavyzdžiui, Almodovaro filmuose mes pripratę matyti vien tik ryškias, sodrias spalvas, tuo tarpu šiame filme yra ryškių spalvų, tačiau vienu metu yra išryškinama tik vienintelė spalva, o visos kitos – pakankamai neutralios, sudarančios tinkamą foną tam, kad į atmintį įstrigtų tam tikros detalės (pvz.: iš šio filmo atminty tikrai dar ilgai iškils mėlynasis šviestuvas).

Tikiuosi, kad netempdama laiko susipažinsiu ir su kitomis trilogijos dalimis, o šią rekomenduoju.

8/10

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Juliette Binoche, Zbigniew Zamachowski, Julie Delpy, Emmanuelle Riva, 1993 m., Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, prancūzų k., 98 min

397> Antichrist / Antikristas

Galvojau, ką čia pažiūrėjus, na, ir galop užmačiau garsųjį Antikristą, kurio kai kurios scenos lyginamos su pornografija, yra nemažai tokių, kurie šio filmo nebaigia žiūrėti dėl šlykščių ir itin drastiškų scenų ir t.t., tačiau lygiai taip pat daugelis sako, kad šį filmą būtina pažiūrėti, na, ir dargi būtina paminėti, kad tai Lars von Trier darbas (iš jo kūrybos esu berods tik Dogvilį mačiusi). Tad sudėjus pliusus ir minusus net ir nebežinai, ką čia daryti: ar žiūrėti, ar ne. Na, bet nusiteikiau ir įsijungiau..

Šeimoje įvyksta tragedija. Moteris dėl didžiulio sielvarto paguldoma į ligoninę, tačiau jos depresiją gydyti pasiryžta jos vyras, kuris yra psichiatras, taigi, moteris išrašoma iš gydymo įstaigos. Tam, kad galėtų žmona kovoti su savo baimėmis, jie išvyksta į namelį vidury miško..

Nuo pat pirmos minutės pakeri kinematografija ir idealiai tinkantis muzikinis takelis. Prologas pasirodė padarytas kone tobulai, tiesa, jau jame išvysti galima bene vieną labiausiai (mane) sutrikdžiusių scenų. Taigi, sekso scenos prasideda nuo pat pirmų minučių ir jų viso filmo metu nemažai, jos tikrai nepateiktos taip, kaip kokiame romantiniame filme, jos greičiau jau True Blood’iško tipo (kas žiūri šitą serialą, supras apie ką aš). Tačiau iš tikrųjų, dėl įvairių nuogirdų ir pan. galvojau, kad bus jų žymiai daugiau, tad visai apsidžiaugiau, kad čia viskas ne tik apie tai suksis. Dar vienas klaustukas man buvo siaubo žanras: praėjo valanda, o aš taip nieko ypatingo ir nepamačiau, t.y. turiu omeny to, ką būtų galima pavadinti siaubu. Na, ir ką, vos tik tai pagalvojau, viskas ir prasidėjo.. Aišku, kai kurios scenos man nebuvo kažkas naujo, bet tik taip nutiko, kad viskas labai netikėtai pasisuko. Galiu tik pasakyti, kad kraujo bus, šlykštybių irgi. Galop kulminacija patapo viena scena, į kurią negalėjau žiūrėti- tiesiog nusukau galvą, nes tai jau buvo ohoho.. Na, be žodžių aš. Tiesa, tai jau teko matyti kitam filme, bet ten viskas buvo rodoma iš labai toli ir kažkaip pernelyg nesureikšminant, o čia- visu grožiu.. Žodžiu, kam jau kam, o vaikams šiukštu šito filmo negalima žiūrėti.. Na, o grįžtant prie to, kas gražu, tai, kaip minėjau, tikrai giriu šį filmą už kinematografiją, atmosfera sukurta irgi puikiai, kone viskas, kas liečia techninę dalį atidirbta labai gerai.

Filmas nesuteiks jokių teigiamų emocijų, liesis vien tik neigiamos, todėl jautriems žmonėms šis filmas apskritai nerekomenduotinas. Kalbant apie siužetą, tai jame nemažai simbolių, tikrai ne viskas išsakomas dialogais, kurie šiaip jau gan sausoki, todėl reikia atidžiai klausytis ir įsigilinti, kad suvoktume šio filmo esmę. Pati jaučiuosi taip, lyg man trūktų nors vienos papildomos peržiūros. Nes ,,sugaudyti“ reikėjo daug, o žiūrint šį filmą iš pirmo karto viską suvokti tikrai sudėtinga.

Pabandyti žiūrėti verta. O tuomet jau susidarykit savo nuomonę.

7/10

Rež.: Lars von Trier, vaidina: Willem Dafoe, Charlotte Gainsbourg, 2009 m., Danija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, Italija, Lenkija, anglų k., 108 min

204> The Pianist / Pianistas

Filmas pasakoja apie žydą profesionalų pianistą Vladislavą ir jo išlikimo istoriją II pasaulinio karo metais Lenkijoje.

Tai vienas tų filmų, kuriuos žiūrint reikia tam tikro nusiteikimo. Juk tema- tikrai ne iš pačių lengvųjų. O šįryt kėliausi su mintimi, kad reikia pažiūrėti kokį nors liūdną, bet gerą filmą. Taigi, iš keleto prisimintų galop išsirinkau šį. Filmo tematika man patinka, mėgstu žiūrėti filmus apie koncentracijos stovyklas ar tiesiog istorijas, kuriose žydai priversti slapstytis. Taigi, apie šį filmą menkai težinojau: tik istorinę situaciją, kad pagr. veikėjas- žydas pianistas ir tiek. Todėl maniau, kad jį išveš į koncetracijos stovyklą ir veiksmas vystysis ten. Tačiau čia veiksmas pasisuko kiek kitaip.

Adrien Brody jau ne kartą man yra padaręs gerą įspūdį, taigi, ir šiame filme jo vaidyba man pasirodė puiki. Jo personažas- mylintis muziką žmogus ir buvo momentų, kai galvojau, kad būtent tai ir palaiko jį gyvą- muzika. Nesvarbu, kad ji skamba tik galvoje. Bet vis tiek jis ją girdi. Ir tai yra nuostabu.

O kalbant apie jo situaciją..  Filmas yra biografinis ir toks pianistas tikrai egzistavo. Taigi, žinodama tai, ne kartą pagalvojau: ar jam nebuvo kilę minčių tuo metu, kai kentėjo visa tai, ką rodė filme, kad jau geriau būtų patekęs į koncentracijos stovyklą? Žinoma, ten- dar blogiau, bet juk jis to tiksliai nežinojo, o ir kaip sakoma, ,,visur gerai, kur manęs nėra“. Tai, ką jam teko išgyventi, buvo žiauru. Nuolatinis slapstymasis, bėgimas, badas… Tikiu, kad ne kartą jis netgi norėjo, kad tik kuo greičiau viskas baigtųsi, kad tik mirtų, nes iškęsti visus sunkumus- beprotiška, tuo labiau, kad net neaišku, kada jie baigsis ir ar iš viso baigsis. Bet tikėjimas gera ateitimi, išlikimo instinktas ir, žinoma, geri kelyje pasitaikęs žmonės padėjo jam ištverti diena po dienos…

Įdomus filmas apie laikus, kai buvo iš tiesų blogai. Kai žmonės neverkė, kad negali nusipirkti mėsos, kaip kad pasitaiko tokių pastaruoju metu. Jie negalėjo nusipirkti net duonos, bulvių. Apie mėsą jie net ir nesvajojo.. Manau, visiems burbantiems apie blogą gyvenimą reikia parodyti šį ir kitus panašius filmus, priminti praeitį.

Ir tikėtis, kad ateityje to nebenutiks.

Rašau 9/10

Filmas laimėjo tris Oskarus. Šiuo metu imdb top 250 yra 53-oje vietoje.

Rež.: Roman Polanski, vaidina: Adrien Brody, Thomas Kretschmann, Emilia Fox, 2002 m., Prancūzija, Lenkija, Vokietija, Didžioji Britanija, anglų, rusų ir vokiečių k., 150 min