1131-1133> Nepatogus kinas 2021. I dalis

Spalis, atrodo, bus skirtas serialams ir Nepatogaus kino festivaliui. Apie serialus parašysiu bei atnaujinsiu senus įrašus kitąsyk, o dabar – apie spėtus pamatyti Nepatogaus kino filmus. Nutariau nedaryti kiekvienam naujo įrašo. Nežinantiems – Nepatogus kinas yra dokumentinių filmų festivalis, kasmet vykstantis Lietuvoje. Šiemet yra galimybė filmus žiūrėti arba kino teatruose (bilietų kaina – nuo 1 ct, jei perkate gyvai), arba namuose, įsigijus bilietą ar neribotą kiekį peržiūrų suteikiantį pasą. Dokumentikos nesiryžtu vertinti balais (pasitaiko išimčių).

1. Būsiu su tavim (2021)

Policijos pareigūnė kartu su psichologe susivienija tam, kad sumažintų savižudybių skaičių Kupiškyje – mieste, kuris ilgus metus užimdavo pirmąją vietą pagal savižudybių skaičių Lietuvoje. Filme bandoma parodyti šių moterų kasdienybė, pokalbiai su vienišais žmonėmis, nuotrupos iš pokalbių, kuriuose galima išgirsti gyventojų požiūrį į savo gyvenimą, specialistus ir bandymus jiems padėti atrasti įkvėpimo kasdienybėje. Jautri tema, atsigręžiama į kaimuose, atokiai nuo kitų gyvenančius, vienišus, kai kada fizinę negalią turinčiuosius bei tuos, kurie neturi tiek priemonių sužinoti ir suvokti apie emocinę sveikatą, kuo ji svarbi ir kaip sau padėti ją pagerinti. Žiūrint ir jau peržiūrėjus kilo dvejopos mintys. Kad ir į kai kuriuos pokalbius kreivokai žiūrėjau (pavyzdžiui, skatinimas susirasti kokią moteriškę senam vyriškiui, kuris ir vos paeina, ir daugiau nei dvidešimt metų vienas pragyveno), kad ir asmeniniai vienos iš pagrindinių “veikėjų“ asmeninio gyvenimo intarpai (kodėl tik vienos?) atrodė nereikalingi, o ir pati tikrai ne visų žmonių gyvenimuose (ne šio filmo, bet apskritai) įžvelgiu prasmę gyventi, tad visokie “baik taip kalbėti“ visad kelia norą prieštarauti, bet bandymas sukurti bent kažkokį emocinės paramos prieinamumą, sveikintinas.Tik įdomu, ar išliko koks nors tęstinumas? Viena vertus, filmas patiko mažiausiai iš trijų žiūrėtų, bet pati tema ir parodymas, kokių elementarių žingsnių reikia, kad nors kažkiek žmonės pasijaustų rūpintys kažkam, yra be galo svarbu ir vertinga.

2. Daina pavadinimu neapykanta / A song Called Hate (2020)

Islandų grupės Hatari pasirodymas Eurovizijos konkurse sukėlė neblogą skandalą – jie tiesioginio eterio metu, atsisukus kamerai į juos, išsitraukė Palestinos vėliavėles ir užrašu Palestine. 2019-aisiais konkursas vyko Tel Avive, Izraelyje, kuriame Palestinos vėliava yra draudžiama. Filme, kuris buvo kuriamas visos Hatari kelionės į Izraelį metu, atsiskleidžia visa istorija, kurios finalu ir tapo minėtas išsišokimas finalo metu. Pasirodo, islandai apskritai norėjo boikotuoti tų metų Euroviziją, nes jie – vieni iš nedaugelio europiečių, pripažįstantys Palestiną. Todėl Hatari, nuo pat pradžių atvirai ne tik dainų tekstais, bet ir interviu metu išsakantys savo pažiūras į politiką, kapitalizmą ir kt., kurį laiką buvo smerkiami savo tautiečių dėl pasirinkimo rodytis Izraelyje. Įdomiai sukurtas filmas – nuo pat idėjų, su kuriomis prasidėjo jų grupės pradžia, kuo pagrindė savo dalyvavimą Eurovizijoje, iki apsilankymų įvairiose Palestinai turinčių priklausyti teritorijų, pokalbių su vietiniais, diskusijų apie tai, kiek Eurovizija yra apolitiška, įvairių perspėjimų ir draudimų, kurių netrūko Hatari, ruošiantis pasirodymams, dalinant interviu. Sakyčiau, kad filmas – ne kiek apie Palestinos ir Izraelio situaciją, o kiek apie žodžio laisvę, dvigubus standartus, meno persipynimą su politika. Labai patiko.

3. Jokių smurto žymių / CBC Docs POV epizodas Above the Law (2020)

Filmas (nors anot imdb – laidos epizodas) pasakoja apie Kalgario policijos tarnybą Kanadoje, kuri jau kurį laiką pasižymi didesniu nei daugelyje kitų Kanados vietų ar netgi JAV miestų, tokių kaip Čikagos ir Niujorko, pareigūnų rankomis nužudytų žmonių skaičiumi. Filmas buvo kuriamas penkerius metus, kalbinant keletą nukentėjusiųjų nuo žiaurių ir visai nereikalingų, tačiau daug žalos pridarančių, pareigūnų smurto proveržių. Yra parodomi keli video, užfiksuoti saugos kamerų ar kieno nors telefonu, kur talžomi visai nesipriešinantys pagauti žmonės, pasakojamas atvejis, kai penki pareigūnai, įsiveržę į viešbučio kambarį patikrinimui, kažkokiu būdu nesugeba suvaldyti ten buvusio beginklio žmogaus ir nepraėjus nė kelioms minutėms, tas žmogus jau guli su 4 kulkomis. Emociškai sunkus filmas, daug teisingų minčių pasakyta apie tai, kad kitąsyk, nutikus nelaimei, nukentėjusiojo artimieji suabejotų, ar tikrai gali kreiptis į policiją, lygiai kaip ir tie, kurie buvo sumušti pareigūnų, bet sugebėjo išgyventi. Dar, žinoma, kalbama apie metų metus besitęsiančias bylas ar atvejus, kai nukentėjusysis turi teisme įrodinėti, kad ne jis, o pareigūnas kažką blogo darė. Teisybės nėra, daug liūdesio, beprasmiškumo, pykčio. Ir čia kalbama ne vien apie rasistinius atvejus, nes nukentėjusiais tampa ir baltieji (kad skirtingai įvertinami skirtingų rasių žmonių pareiškimai – jau atskira kalba). Apie nenusakomą žiaurumą ir galimybę pasiteisinti, kad viskas daroma taip, kaip jie buvo mokomi, ir tas buvo daroma tarnybos metu. Ir jei tarnybos metu nužudomas įtariamasis, nužudžiusiam pareigūnui leidžiama laisvai toliau dirbti savo darbą. Jovalas. Bet tuo dokumentiniai ir geri – truputį nustumia iš susikurto burbulo ribų.

1036> Išgyventi vasarą / Summer Survivors (2018)

Jau seniai norėjau pažiūrėti šį lietuvišką filmą (imdb), nors šiaip mūsų šalies kino vengiu. Geri atsiliepimai iš žmonių, kurių nuomonė man įdomi, skatino pasitaikius progai įsijungti. Na, ir galiu sakyti, kad nors nebuvo jis kažkoks įspūdingas, bet turėtus lūkesčius tikrai viršijo.

Indrė, neseniai įsidarbinusi psichiatro padėjėja, gauna užduotį nuvažiuoti su dviem pacientais – Pauliumi ir Juste – į Palangoje esančią psichiatrijos ligoninę. Pauliui nustatyta maniakinė depresija, šiuo metu jam kaip tik atėjęs manijos periodas. Tuo tarpu Justė serga depresija, jos žaizdos ant riešų – vis dar gyja, bet mergina niekaip nenori pripažinti savo ligos. Iki kelionės jie buvo beveik nepažįstami, o važiuodami Palangos link po truputį ima pažinti vienas kitą.

Buvo ,,lietuviškos“ tylos ir tuščių scenų, bet šįkart pernelyg netrukdė. Ko norėjosi – daugiau aiškumo, nes kai kur tik užuominos ir dėl to tas veikėjas taip ir neparūpsta. Pavyzdžiui, Indrė. Jai kelissyk skambina kažkoks vyras, kiti veikėjai daro prielaidas, kas jis toks, bet ji taip nieko ir nepasako. Arba labai norėjosi pamatyti psichiatro raštelį Pauliui. Aišku, konteksto reikia ne visur, pavyzdžiui, Juste pajausti nebuvo sunku ir nežinant, kokios priežastys paskatino ją žudytis, šiuo atveju užteko pačios jos būsenos. Ryškiausias veikėjas, be abejo, Paulius, jis įnešė dinamikos į filmą, kuris kitu atveju būdu visiškai monotoniškas ir niūrus. Nors iš principo liūdna nuotaika visad buvo šalia, nepriklausomai, kiek jis stengėsi. Tokia jau tema, tad kažkokių pernelyg didelių pozityvumų ir nereik.

Tiesa, kai rašiau, kad norėjosi kažkokios veikėjų praeities, turėjau galvoje tik minimalų atskleidimą, tiek, kad viskas neliktų tik spėjimu (Indrės atveju), išsamesnio plėtojimo čia nereikėjo, nes ,,Išgyventi vasarą“ – labiau kelio filmas, kur viskas vyksta čia ir dabar, o į praeitį nelabai gręžiamasi. Iš veikėjų Indrei nelabai simpatizavau, kai kurie jos pasakymai ir reakcijos kiek nemaloniai stebino. O šiaip labai ryški atmosfera, nostalgiją net pajutau tokiems pokalbiams, kur gali su žmonėmis šnekėti nuo oro iki rimtų temų, kur gali juokauti apie dalykus, kurie iš šono nelabai juokingi ir jausti bendrumą, ryškų buvimą toje akimirkoje ir nutolimą nuo kasdienybės. Pagyrų turiu ir pabaigai – įsimintina.

Muzikinis takelis fainas, suderinta šiuolaikinė (Junior A) ir jau ne vieną dešimtmetį žinoma (Hiperbolė) muzika.

7/10, bet šiaip ir apie aštuonetą galvojau.

920-925> VTTFF 2017. Nacionalinė konkursinė programa I

Norėjom pasikultūrint, tai nusprendėm užsukti į Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį. Išsirinkom įrašo pavadinime nurodytą programą, kadangi iš kelių mums tikusių variantų laiko atžvilgiu, būtent ši pasirodė patraukliausia ir pačių filmų anotacijomis. Žinoma, kirbėjo jausmas, kad galim nusivilti, nes visi – lietuvių kūrėjų darbai. Bet pasiryžom. Rezultatas toks, kad išeidamos viena kitai pasakėm, kad daugiau niekada taip nerizikuosim, kad vėl neiššvaistytume pusantros valandos kaip tądien.

Trumpai apie kiekvieną:

• Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien (rež.: Šarūnas Bartas, Jurga Dikčiuvienė, Eitvydas Doškus, Gintarė Sokelytė, Jurgis Matulevičius, Jurgis Žymančius, 2016 m., Lietuva, Prancūzija, 20 min, dokumentika).
  Man trumpametražiai sietini su kūrėjo gebėjimu išnaudoti kiekvieną turimą minutę maksimaliai. Ką čia mačiau? Ilgą pradžią, kur Š. Bartas ilgiausiai lemeno kiekvieną žodį ir darė ilgiausias pauzes tarp kiekvieno žodžio. Daug žodžio ,,ilgas“ variacijų čia yra neatsitiktinai, nes išties man pasirodė, kad viskas truko ilgai. O tai šiuo atveju buvo problema, nes tiesiog vargino sėdėjimas ištempus ausis ir įtempus mąstymą, kad kiekvienas išstenėtas žodis galop susidėtų į logišką visumą. Po kiek laiko kalbėtojas kiek atsigavo, pauzių tiek daug neliko, tuomet jau ir įdomiau tapo klausytis, nes jo mintys man pasirodė kai kada labai artimos ir pažįstamos. Bet čia buvo dar vienas erzinantis sprendimas, kuris truko viso filmo metu: kadangi Š. Bartas rūkė, tai kiekvienas jo cigaretės į burną paėmimas ir išėmimas, kiekvienas dūmų išpūtimas ir tiesiog kvėpavimas buvo labai ryškiai girdimi. Tai blaškė irgi.
• Kupranugaris (rež.: Laurynas Bareiša, 2016 m., Lietuva, 16 min, vaidybinis).
  Zoologijos sode numiršta kupranugaris. Du prižiūrėtojai nori jį palaidoti, bet kiti zoologijos sodo darbuotojai nė nesiruošia jų noro suprasti ir padėti. Tarsi suprantama mintis, nieko naujo nėra, o dar ir liūdni zoologijos sodo vaizdai, priminę, kaip pati čia lankiausi vos prieš kelis mėnesius ir viskuo baisėjausi, bet na ir visiškai nieko naujo, vėlgi daug beprasmės tylos, jokio ,,kabliuko“, įtraukimo. Ėjo, praėjo.
• Mimikrija ir jos sindromai (rež.: Anastasija Piroženko, 2016 m., Lietuva, Olandija, 18 min, eksperimentinis).
  Apie tapatumo paieškas. Kiekviena minutė truko amžinybę, o galvoj buvo mintis: kada tai baigsis? Ir kiek galima rodyti tuos pačius bendrabučius ir daugiabučius, tuščią ir beprasmišką tylą, nesusietumas irgi vertė tik kilsčioti antakius ir vartyti akis.
• 8 minutės (rež.: Dovilė Šarutytė, 2016 m., Lietuva, 13 min, vaidybinis).
  Apie pabėgimą trumpam iš realybės. Nėra net ką pasakyti. Dar vienas kantrybę bandęs trumpametražis.
• Nuopuolis (rež.: Urtė Oettinger, Johan Oettinger, Lietuva, Danija, 8 min, animacinis)
  Čia bent jau garso kokybė puiki. Visa kita ne itin.
• Sigis (rež.: Tomas Gvozdas, Lietuva, 20 min, vaidybinis)
  Šio pastatymas įdomesnis, bet dialogai, intonacijos varė iš proto.

O jei bendrai, tai liūdna.

798> Nepatyręs (2015)

Rež.: Julius Paulikas
Vaidina: Audrius Bružas, Edita Užaitė, Ineta Stasiulytė
2015 m., Lietuva, 90 min
Žanras: komedija
imdb nuoroda čia.

Jei kas prieš kiek laiko (na, kad ir praeitą savaitę) būtų pasakęs, kad ne tik kad žiūrėsiu šį filmą, bet dar ir kino teatre, būčiau užginčijusi ir sakiusi ,,niekada!“. Cha. Bet žiūrėjau. Kine. Ir dar išankstiniame seanse. Nes kai pasiūlė, pagalvojau: o kodėl gi ne? Gal bus linksma. Gal bent pasijuoksiu išgirdusi salėje kieno nors kito užkrečiamą juoką.

Ir iš esmės nebuvo taip jau blogai, kaip galėjo būti. Ar kaip aš maniau. Ne kartą išties nuoširdžiai juokiausi, nekart buvau prajuokinta situacijų ar (dažniau) dialogų. Nors buvo ir juoko, kai juokdavausi todėl, kad kažkas salėje juokėsi baisiai juokingu juoku, nors ekrane rodė kokią nors nesąmonę.

O tų nesąmonių būta nemažai. Apskritai, nesu sužavėta, kad į ekraną kišami tie patys žmonės. Realiai beveik visi yra pasirodę tikriausiai ne viename bendrame projekte (gal tik A. Bružas rečiau, bet gal ir klystu, nes nutolusi esu nuo televizijos ir lietuviško kino, kuris paskutiniu metu kepamas pernelyg dažnai). Tad kiek galima? Ir kiek Rudokas vaidins didžiausius mačo, kai žavesio pas jį kaip nėr, taip nėr. Jo partnerė filme Ugnė Šilagalytė, kuri žinoma kaip kažkurio muzikinio projekto dalyvė (o gal ir laimėjo?.. Kam čia besvarbu…) ir dabar lyg ir dainuoja, suvaidino prasčiausiai ir labiausiai erzinančiai iš visų. Ai, neskaitant Šalčiūtės, kuri pasirodys kelioms sekundėms ir sugebės per tiek laiko atskleisti, kad į kiną jos kviesti nederėtų. Trys pagrindiniai aktoriai suvaidino nei ten labai gerai, nei ten tragiškai, vidutiniškai greičiausiai.

Bet pats siužetas kiek kišo koją. Nepaisant to, kad romantinis žanras apskritai yra toks, kur didžioji dalis siužeto yra nelogiška, labiausiai man užkliuvo tai, kad veikėjai į Londoną skrido lyg autobusu važiuotų iš vieno Vilniaus rajono į kitą. Pabaigoje viskas pernelyg sugrūsta, scena po scenos keitėsi veikėjų likimai ir tai vyko per greitai, nors kita vertus – išlaikė intrigą, vienu metu jau buvau pagalvojusi, kad baigsis kiek kitaip. Daugiau – siužetas kaip siužetas, nieko naujo, tik pateikimas vietomis ne per geriausiai nuteikė. Kad ir tas Užaitės kaimynas, kuris vaikščiojo tik su marškiniais (sakydama ,,tik“, ir turiu omeny, kad tik su marškiniais ir be jokių ten apatinių ar kelnių). Buvo ,,neskanu“. Jau net neburbu dėl nemažai sekso scenų (aišku, nuogi jie nesirodys, padoriai – su apatiniais, naktiniais ar dar kuo), nes tema būtent apie tai – apie nepatyrusį vyrą, kurį palieka jo mylima moteris, nes šis nelabai ką išmano lovoje. Iš tikro, tos scenos net nelabai trukdė, vietom atrodė, kad romantinė pusė turi didesnį ,,svorį“.

Humoras. Atleiskit, bet Lietuva ir humoras man nesirimuoja nors tu ką. Kaip minėjau, buvo visgi scenų ir dialogų, kurie prajuokino. Bet buvo nemažai ir tokių, kur galvojau: kam to reikėjo? Nemažai vulgarybių, tik matot, vėlgi, vienos pateiktos dar pusėtinai, kitos – baisu klausyt / žiūrėt. Kam reikėjo kišti čia Končitą Wurst, jau minėtą Šalčiūtę (ok, Šalčiūtė gal žiūrovų pritrauks, bet paklausykit, dėl jos tikrai neverta eiti, kiti gal spės iš kino teatro anksčiau išeit nei ji pasirodys). Bružo išvaizdą irgi galėjo kiek pakeist, nes tie ūsiukai jį daro panašesnį į kokį nors pedofilą, o ne konservatyvų ir nepatyrusį vyriškį. Spėju, dar šis tas dingo iš atminties, ką norėjau paminėti, bet gal užteks ir tiek. Aiii, gi pasirodo trumpam ir Inetos Stasiulytės vaikinas (jei neišsiskyrė dar) šokėjėlis Deividas Meškauskas – jo pasirodymas netgi ir šypsnį sukėlė.

Rašau 5/10, nes vis dėlto nebuvo Taip blogai, bet nebuvo ir gerai. Į kino teatrą eiti tikrai nerekomenduoju. Aišku, bus sakančių: ,,lietuviškas filmas, reikia paremti“. Tačiau mano argumentas: kam remti prastą filmą? Tam, kad sukurtų dar vieną vien todėl, kad galvoja, jog žmonėms patiko ir jie greičiausiai eis į dar vieną panašų? Tai tiek. Paskutinis 2014-ųjų filmas.

783> The Invisible Front / Nematomas frontas (2014)

Rež.: Jonas Ohman, Vincas Sruoginis
2014 m., Rusija, JAV, Lietuva, Estija, Latvija, 76 min
Žanras: dokumentinė biografinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Iš tikrųjų, džiaugiuosi, kad praeitos savaitės pradžioje turėjau galimybę kino teatre pamatyti šį dokumentinį filmą apie partizanus. Daugiausiai dėmesio skiriama vienam iš partizanų lyderių Juozui Lukšai, tačiau yra minimi ir dar keletas kitų.

Kaip aš sakau, reikia džiaugtis tuo, kad dar turime žmonių, kurie gali apie tai papasakoti. Juk po kiek metų, kai pasaulį paliks paskutiniai tų įvykių liudininkai, girdėsime tik iš lūpų į lūpas perduotas istorijas. Na, ir dar, be abejo, iš knygų ir štai tokių filmų galėsime plėsti savo žinias apie tą laikotarpį.

Filmą siūlau ne tik istoriją besimokančiam jaunimui ar besidomintiems tuo žmonėms. Salėje neliko abejingi ir tie, kuriems dokumentika tikrai neasocijuojasi su gero filmo požymiu. Ką jau čia, ir pati dokumentinių nelabai žiūriu, tad buvo baisu, kad nebūtų nuobodu. Bet nebuvo nė kiek. Ir susigraudinti teko. Ir stebėti, kaip skirtingai šneka tie, kurie saviškius – lietuvius – gaudė, dirbdami Sovietams. Kas vos ne vos vieną kitą žodį pasako, o kas ramiai ir kone džiaugsmingai istoriją pasakoja. O gal ten ne džiaugsmas, bet sarkazmu apipinti žodžiai, po kuriuo skausmas slepiasi? Ar jie gailisi to, kas buvo? Žinoma, gyventi visi nori, bet kaip gyventi žinant, kad savus žudei? Įpinta yra ir itin romantiška J. Lukšos meilės istorija, kuri suvirpins ne vieną dailiosios lyties atstovių širdį. O dar tos nuotraukos – kur gražūs, stiprūs, jauni vyrai stovi, kuriems tiek mažai gyvenimo likę išskyrus saujelę išgyvenusių. Bet kaip vienas tų išgyvenusiųjų sakė: geriau jau būčiau neišgyvenęs, nes dabar turi gyventi su prisiminimais iš to, ką teko išgyventi per tardymus.

Pasakojimas buvo pinamas išties įdomiai vien todėl, kad buvo išlaikytas balansas: ir humoro, ir žiaurių pasakojimų netrūko, o tai teikė įvairovės. Kalba nėra sausa, pateikiami kelių žmonių požiūriai, todėl galima susidėlioti geresnį vaizdą.

Vietomis tik pavardžių gausa vardino, kai nebesusigaudydavau, kur apie ką šneka, bet apskritai, smagu, kad toks filmas buvo sukurtas.

7/10

293> Foje 14

Režisieriaus Donato Ulvydo sukurtas istorinis videofilmas apie grupę FOJE.Lietuviškos muzikos legenda, klausytojų, žiūrovų ir kritikų ne kartą pripažinta geriausia iš geriausių. Šis filmas padės prisiminti visą, daugiau nei 14 metų trukusį Foje kūrybinį kelią.

Lietuviškos muzikos klausau nedažnai, bet kai klausau, dažniausiai tai būna A. Mamontovas arba Foje. Todėl buvo įdomu pamatyti tai, ko nemačiau dėl savo vėlaus gimimo ar tiesiog dėl to, kad pvz. Foje atradau tikrai ganėtinai neseniai.

Gaila, kad filmas toks trumpas- vos 50 minučių. Bet žinot, visiškai pakako ir jų perteikti, kokia svarbi, dariusi įtaką ir populiari buvo ši grupė. Ir netgi, manau, reikia vartoti esamąjį laiką, nes ją vis dar prisimena ir, aš tikiu, dar ilgokai prisimins.

Filmas sukėlė labai daug teigiamų emocijų. Visas žiūrovų jaudulys, grupės narių charizma, pastebėjimai tiesiog negalėjo manęs palikti abejingos. Filmas privertė dar labiau pamilti šią puikią grupę.

Pabaiga- fantastiška. Viena gražiausių lietuviškų dainų – ,,Laužo liepsna“ – pateikiama rodant besikeičiančius vaizdus iš keleto koncertų, kai buvo atliekama minėtoji daina. Aišku, skambėjo ir kitos, ne blogiau žinomos dainos, bet būtent pabaiga buvo tas taškas, kai oh.. Tiesiog negalėjau atsitraukti.. Na, net nemoku žodžiais apsakyti.

Jei kartais sugalvotų Foje dar kokį koncertą padaryti (žinau, kad išsiskyrė, žinau, kad atsisveikino, BET..), tai daryčiau viską, kad tik patekčiau į jį.

10/10

Rež.: Donatas Ulvydas, vaidina: Andrius Mamontovas, 2006 m., Lietuva, 51 min

292> AXX ,,Mandabalu“

Yra toks komercinio kino festivalis AXX. ,,Mandabalu“ 2006-aisiais šiame festivalyje buvo apdovanotas ne vienu prizu: už geriausią garso takelį, geriausią filmo scenarijų, geriausią antro plano aktorę, geriausią aktorių, na, ir buvo pripažinta, kad šis filmas geriausiai atskleidė tų metų festivalio temą ,,Gėris“.

O ką galėčiau pasakyti aš? Net ir  nežinau. Esu pasižymėjusi mažiausiai dar vieną filmą iš šio festivalio, bet dar nežiūrėjau. O šis.. Man tos septyniolika minučių- tikrai trumpas etapas ir dar, ko nemėgstu, tai to lietuvių pomėgio kurti filmus, kuriuose yra keiksmažodžių. Taip, tai tinka rodomam personažui ir jo kalbai, bet.. Na, juk galima kaip nors ir be to išsiversti. Ar ne? Pati idėja paprastutė, gėrio tematika išpildyta paprastai, tačiau pakankamai gerai.

Na ką, pasinaudosiu vertinimu  ?/10, nes neįsivaizduoju, kiek rašyti.. Įspūdžio jis man nepaliko, bet ir kad absoliučiai blogas, negalėčiau teigti.

Rež.: Šarūnas Mikulskis, vaidina: Algirdas Dainavičius, 2006 m., Lietuva, 17 min

277> Balkonas

Retai žiūriu lietuvišką produkciją. Numanau, kad ir šiandien jo nebūčiau tikriausiai žiūrėjusi, jei nebūčiau pastebėjusi jo trukmės. 48 min iš pradžių pasirodė kiek keistai, tačiau nebenorėjau žiūrėti jokio 1.5 h ar ilgesnio filmo, taigi, šis buvo kaip tik.

Tarybiniai aštuoniasdešimtieji. Vienuolikametės Emilijos kaimynystėje po tėvų skyrybų apsigyvena jos bendraamžis Rolanas su tėčiu. Tarp vaikų mezgasi ryšys.

Pabaigus filmą nejaučiau, kad filmas būtų per trumpas (tik asmeniškai man būtų gaila eiti į kino teatrą dėl tokio trumpo filmo), mano manymu, per mažiau nei valandą buvo parodyta tai, ką norėjo parodyti, pakankamai aiškiai, ne pernelyg suspaustai, bet ir ne išplėstai.

Tai gražus filmas apie… Hm.. Pirmąją meilę? Tokią tyrą, besivystančią balkone, kai net skirianti siena nesugeba jų atskirti. Lietuvių filmai niekada nepasižymėjo dialogų gausa, tad ir čia jų ne per daugiausiai, bet visa tai šiam filmui yra tik pliusas. Norėtųsi sakyti, kad tai šviesus filmas, bet negaliu. Realybė nėra dažyta rožiniais atspalviais, taigi pasitaiko įvairių situacijų, bet bene viskas, kas maloniausia, darosi būtent balkone, kuri tampa erdve, atskiriančia nuo realybės (labai įstrigo scena, kai vaikai buvo balkone ir smagiai juokėsi, o viduje vyko ne itin malonus pokalbis). Patiko man ir vaidyba, ir pati sukurta aplinka..

7/10

Rež.: Giedrė Beinoriūtė, vaidina: Irmantas Bačelis, Elzbieta Degutytė, Rolandas Kazlas, 2008 m., Lietuva, 48 min

188> Velnio nuotaka

Kazio Borutos ,,Baltaragio malūnas“ man – vienas geriausių romanų lietuvių literatūroje. Negana to, mėgstu miuziklus, todėl ,,Velnio nuotaka“- pirmasis lietuvių miuziklas- buvo vienas iš filmų, kuriuos labai norėjau pamatyti.

Jei kas dar nežino, tai filmas apie sandorį tarp žmogaus ir velnio, kai velniui Baltaragis  pažada savo dukrą Jurgą.

Visų pirma, labiausiai patiko muzikos takelis. Be abejo, daugelį dainų buvau girdėjusi anksčiau, taigi, kad patiks, žinojau iš anksto. Dar patiko tai, kad padarytas kuo tikriausias miuziklas, t.y. viskas dainuojama. Personažai bei jų išvaizda paliko gerą įspūdį. Kad Vaiva Mainelytė jaunystėje buvo tikra gražuolė tikriausiai nereikia net sakyti… Ir kai kurios scenos tikrai labai gražiai ir įdomiai nufilmuotos. Tačiau buvo vietų, kurios man atrodė kaip didelis chaosas- o tai tikrai nebuvo tai, ko norėjosi šiame miuzikle. Na, ir dar norėjosi ilgesnio, kad kai kurios scenos būtų labiau išvystytos..

Bet kuriuo atveju, pamatyti reikia kiekvienam. Visgi, šis filmas jau tapęs istorija Lietuvoje.

6/10

Rež.: Arūnas Žebriūnas, vaidina: Regimantas Adomaitis, Bronius Babkauskas, Gediminas Girdvainis, Vaiva Mainelytė, Regina Varnaitė, 1973 m., Lietuva, 78 min.

128> Kaip mes žaidėme revoliuciją

Šiaip jau ieškojau kitokios nuotraukos, kuri labiau įliustruotų šį filmą, bet, kadangi filmas lietuviškas, tai ne tiek daug ir nuotraukų yra. Tad pasirinkau J. Ivanauskaitės plakato, kuris dominavo filme (ir ne tik plakatas, bet ir pati ,,Antis“) nuotrauką. O filmą pažiūrėjau visai neplanuotai ir netikėtai.

O pradedama nuo 1984-ųjų, kai susikūrė grupė ,,Antis“. Iš pradžių tai tebuvo pokštas, greitai virtęs rimtu užsiėmimu ir, pasak filmo kūrėjų, prisidėjęs prie ėjimo nepriklausomybės link. Ir pasakojama ne tik apie ,,Antį“, bet ir tą laikotarpį, kai po truputį žmonės išdrįso kalbėti apie laisvę garsiai.

Na, ką čia ir bepasakysi. Lietuvoj gimę augę, tad kaip ir žinome, kaip viskas vyko. Bet visgi man, gimusiai jau nepriklausomoje Lietuvoje, daug faktų, kurie galbūt kartais yra nereikšmingi ir neapkalbami istorijos pamokose, buvo ir naujų. Tie faktai susiję būtent su grupe ,,Antis“, kuri, pasirodo, darė tikrai nemažą įtaką. Ir ne tik ši, bet ir kitos roko grupės, kurios savo tekstais skatino žmones mitinguoti ir keisti nusistovėjusią tvarką. Žiūrėti buvo tikrai įdomu. L. Donskio, A. Kaušpėdo, jo buvusios žmonos ir dar keleto žmonių komentarai buvo sudėlioti į vientisą pasakojimą. Visa tai skamba Roko maršo, ,,Anties“ koncertų ir kelionių, mitingų ir pan. vaizdų fone.

Ir žinote, po filmo užsinorėjau pati pabūti kartu su visais tuose mitinguose, koncertuose, kur taip jaučiama vienybė ir patriotizmas. Pasakojimai ir filmai neperteikia visko taip, kaip jaustumėmės būdami ten. Ir numanau, kad tas jausmas buvo puikus.

Rašau 7/10 ir rekomenduoju.

Rež.: Giedrė Zickytė, 2012 m., Lietuva, lietuvių, rusų, anglų k., 60 min.