984> Calvaire / The Ordeal (2004)

Žiūrėdama į pavadinimą visiškai neprisiminiau, apie ką filmas, tik tiek, kad prancūzų kalba ir rastas viename filmų sąraše, kuriame buvo vardijami baisiausios, kaip aš sakau, realistiškos (t.y. ne kur vaiduokliai lankosi, o kur žmogus žmogui vilkas) kino juostos. Visgi balandį jis peržiūrėtas. Tačiau pakako įsijungti imdb puslapį ir visas siužetas iškilo atminty.

Pagrindinis veikėjas Markas – keliaujantis atlikėjas, Kalėdoms grįžtantis iš paskutinio pasirodymo namo. Tačiau, kaip jau galima numanyti, nelemta jam ten pasirodyti. Avarija, sugedęs automobilis ir keistuolis, nuvedęs jį pas vietinį, kur galėtų apsistoti – tik nieko gero nežadanti pradžia.

Visapusiškai keistas filmas. Pirmosiomis minutėmis vykstantis jo pasirodymas senelių (slaugos?) namuose jau yra kiek keistokas, nes tai, kaip jį įsižiūrėjusi slaugė, seilę varvina senos moteriškės, primena ne kiek komediją, o groteską, buvo nemalonu žiūrėti. Bet galbūt ir buvo toks tikslas.

Lygiai toks pat nemalonus jausmas tęsėsi ir žiūrint likusį filmo dalį, kai pagrindinis veikėjas laikomas įkaitu, o vyriškis jį laiko ir visaip kankina (visgi pati priežastis, dėl ko Markas laikomas, tos priežasties beprotiškumas bei personažo nenuspėjamumas sukelia daugiausiai nemalonių pojūčių, o ne kokie nors kankinimai).

Pažymėjau vos 4/10, nes nepaisant idėjos, beprotiškumo, kurio čia apstu ir vien dėl kurio siūlyčiau į jį atkreipti dėmesį, nemažą dalį filmo buvo nuobodu, neišlaikė dėmesio, tik pabaigoje vėl kiek pagerėjo situacija.

 

748> Confessions of an Ugly Stepsister / Negražios įseserės išpažintys

Rež.: Gavin Millar
Vaidina: Azura Skye, Jenna Harrison, Matthew Goode
2002 m., Kanada, Liuksemburgas, 90 min
Žanras: fantastinė romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Šis televizijai kurtas filmas atsirado pas mane, kai buvo užėjęs Matthew Goode bumas. Kadangi mėgstu ieškoti man patikusių aktorių ne tik pastarojo meto, bet ir ankstyvųjų vaidmenų, buvo tik laiko klausimas, kada ne tik susirasiu, bet ir peržiūrėsiu filmą, kuris tapo pirmuoju šio aktoriaus karjeroje.

Tai kitokia pasakos ,,Pelenė“ versija. Istorija pasakojama ne iš Pelenės (Klaros), o iš jos įseserės Airis pusės. Pradedama nuo to, kaip Airis su seserimi ir motina pateko į Klaros ir jos tėčio namus, baigiama… Taip taip, jūs juk žinote.

Bet iš esmės ši istorija itin skiriasi nuo originalo. Aš nekalbu apie tai, kad Airis yra ganėtinai toli nuo ,,negraži“ apibūdinimo. Daug labiau į akis krinta skirtumai. Čia Klaros naujoji pamotė – ne tokia ir ragana, greičiau tik besistengianti dėl savo vaikų. Ji nėra žiauri ir nepasakyčiau, kad labai blogai elgėsi su įdukra. Įseserės Klarą mėgsta, lygiai kaip ir ši jas. O kas svarbiausia – Klara tapti Pelene panoro pati, niekieno neverčiama apsirengė prastesniais rūbais ir rado prieglobstį virtuvėje. Nemanau, kad ją būtų išvarę iš jos kambario, jei ji nebūtų to norėjusi. Aišku, kai kurie svarbūs šios pasakos elementai yra paliekami, ypač antrojoje istorijos pusėje tai matyti. Bet tai, kad neliko blogųjų veikėjų (aišku, pamotė nebuvo šventoji, bet ragana pavadinti ją neapsiverstų liežuvis), kad buvo pamiršti kai kurie siužeto vingiai ar pakeisti kitais, man atrodo lyg būtų atimtas šios istorijos pagrindas. Ar ne geriau būtų tuomet iš viso atsisakyt ,,kitokios versijos“ ir sukurt naują pasaką?

Nepatiko man ir kuriama aplinka. Žinoma, tai televizijos filmas, tad biudžetas mažas, tačiau trūko prabangos jausmo, ypač princo rūmų vidus atrodė pernelyg skurdžiai: šokių salė (ar kaip tai pavadinti) tokia tuščia, be papuošimų. Vaidyba nežavinti, bet kad būtų prasta, nepastebėjau. Princas pasirodė pernelyg nudailintas, net nejauku žiūrėti.

Tiesa, buvo visgi ir kas patiko. Patiko sprendimas kiekvienos scenos pabaigą tarsi sustabdyti ir padaryti kaip paveikslą – tai siejosi su viena svarbesne siužetine linija: dailininku ir jo mokiniu, kurį įsižiūri pagrindinė veikėja Airis. Nemažai dialogų yra susijusių su menu, pašaukimu, siunčiama nebloga žinutė apie tai, kad vertėtų rinktis tai, ko pačiam norisi, o ne tai, ką kiti liepia.

Tik štai grožio ir proto kova pasirodė keista. Princą sužavėjo Airis iškalbumas, sumanumas ir tam tikrų temų išmanymas, tačiau tai visai nublanko prieš jo priblokštą miną, kai pamatė gražiąją Klarą – Pelenę.

O gal per daug tiesiog noriu iš tos pasakos. 5/10

607> Rescue Dawn

Tai biografinė drama apie Jungtinių valstijų pilotą, kurio lėktuvas pašaunamas per misiją Laose Vietnamo karo metu.

Ir, tiesą pasakius, šį kartą sunku man ką nors parašyti. Šiaip jau tema – įdomi ir verta dėmesio tų, kurie mėgsta išgyvenimo dramas. Visas filmas daugiau ar mažiau įtraukė, taip ir norėjosi sužinoti, tai kaip viskas pasisuks, galop, kaip baigsis, nors kažkiek ir nuspėjau (kitu atveju būčiau prisikabinusi prie nelogiškumo, kuris dažnai visokiuose ,,paremti tikrais įvykiais“ mane erzina, tad viskas čia bus gerai ir kabinėtis neteko). Daugybė žalumos, kuri man taip patinka, trauks tikriausiai kiekvieno akį. Aktorių vaidyba – puiki. Ne tik Ch. Bale atliko gerą darbą (jo vaidinamo charakterio dinamiškumas ir energingumas negali nežavėti), bet ir Steve Zahn, kuris sukels susidomėjimą nuo pat pradžių. Tai filmas – apie tikėjimą, viltį, apie tai, kad žmogus žmogui vilkas yra, o karas – beprasmybė. Žiaurių vaizdų yra keletas, nors asmeniškai man įsiminė šlykščios scenos –  kai valgė lervas ir kai iš kūno dėles traukiojo. Kalbant apie pabaigą, tai ji kiek pompastiška pasirodė, na, bet tegul.

Buvo įdomu, vietomis negalėdavau akių atitraukti, bet vis dėlto, man kažko trūko… Kažko, kas neleistų apie į jį užmiršti ir dar ilgai galvoti apie jo turinį..

7/10

Rež.: Werner Herzog, vaidina: Christian Bale, Steve Zahn, Zach Grenier, 2006 m., JAV, Liuksemburgas, 126 min

180> Hysteria / Mano didysis O!

Galvojau įsijungti kokį rimtą istorinį filmą, bet galop pamąsčiau, kad ir taip paskutinėmis dienomis man jos ganėtinai per daug, taigi, įsijungiau ,,Hysteria“, kurį jau senokai norėjau pamatyti ir nekantriai laukiau pasirodant interneto platybėse.

Žaisminga romantinė komedija „Mano didysis O!“ pasakoja neįtikėtinai skambančią, bet tikrą istoriją, kaip prieš kiek daugiau nei 100 metų britų gydytojas Mortimeras Granville‘as, ieškodamas būdų gydyti moterų isteriją, atsitiktinai išrado pirmąjį elektromechaninį vibratorių.Taip netyčia gydytojas atrado raktą nuo moters malonumų skrynios.Visos Londono moterys akimirksniu išsirikiavo prie gydytojo kabineto durų.

Tuo laiku isterija buvo viena dažniausiai pasitaikančių ligų pas moteris. Ir gydymas ganėtinai įdomus, bet, kaip ir kiekvienas darbas, taip ir šis gydytojui tikrai yra sunkus ir turintis tam tikrų pasekmių. Taigi, Mortimerui reikėjo kažko, kas galėtų pakeisti jo ranką, kuri nuo daugybės darbo tapo kone neveiksni. Hugh Dancy labai tinka tokie ,,senoviniai“ vaidmenys, taigi, ir čia jis atrodė gerai, o jo vaidyba visuomet esu patenkinta. Man jis visada labai mielas atrodė.

Šalia pagrindinio įvykio yra kita- Šarlotės gyvenimo linija. Ji- kitokia nei jos sesuo ir tėtis. Ji- pasišventusi vargšams, nepaisant nepasitenkinimo, kurį patiria minėtieji artimieji. Taip pat, Šarlotė yra stipri ir turinti savo nuomonę moteris, kuri tiki, kad greitai po jos mirties moterys tikrai gaus balsavimo teisę ir taps lygiavertės partnerės savo vyrams. Ji sakosi ieškosianti tik savęs verto vyro, o ne tokio, kuris iš jos tikėsis tik indų ir kojinių plovimo. Negana to, ji turi ir įdomią nuomonę apie isteriją- pagal ją, tai visai ne ta liga, kurią reikėtų gydyti. Šį personažą vaidina žavioji Jake Gyllenhaal sesutė Maggie. Tikrai gerai įsijautė į vaidmenį ir buvo tiesiog gera į ją žiūrėti.

Smagus ir nuotaikingas filmas. Jokių banalių juokelių, tik spalvingi personažai, jų charakteriai ir pati istorija labai smagi. Tikrai rekomenduoju norintiems smagios komedijos, kuri nebūtų prikišta visų tų amerikietiškų juokelių apie antrą galą. Nors iš pažiūros gali atrodyti, kad filmas ir yra būtent apie jį, tačiau tereikia atsižvelgti, kad čia pasakojama apie XIX a., taigi, apie viską kalbama gan subtiliai.

Taigi, pažiūrėkit, tikrai viena geresnių komedijų pastaruoju metu. Labai patiko.

Rašau 8/10

Rež.: Tanya Wexler, vaidina: Maggie Gyllenhaal, Hugh Dancy, Felicity Jones, 2011 m., Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas, 100 min.

170> Match Point / Lemiamas taškas

Tai trečiasis Woody Allen filmas ir tikrai nesuklysiu pasakydama, kad labai besiskiriantis nuo kitų dviejų, matytų anksčiau. Jokio humoro (nebent aš jo nepastebėjau), jokios gražios meilės…

Krisas Viltonas- paprastas vaikinas iš Airijos, nepasisekus profesionalaus tenisininko karjerai, ėmė uždirbti pinigus treniruodamas turtuolius. Čia jis susipažįsta su turtingos ir kilmingos Hiujtų šeimos atžala – Tomu Hiujitu, jo sužadėtine Nola ir Tomo seserimi Kloje, kuri greitai tampa neabejinga Krisui. Taigi, jam pradeda sektis, kadangi merginos tėvai pasiryžę padaryti viską, kad tik Krisas iš vargšo taptų pakankamai tinkamas žentas. O tuo tarpu Krisą beatodairiškai traukia Nola…

Taigi, truputį kitokio filmo tikėjausi, todėl jau norėjau atidėti jį kitiems laikams, kai norėsis rimtesnio, bet žinau, kaip man sunku būna įsijungti filmą, kurį jau kažkada buvau pradėjusi žiūrėti. O ir nuobodi pradžia gan greitai baigėsi ir prasidėjo visokie įdomumai. Nors kita vertus filmas visiems nepatiks, ypač tiems, kuriems patinka veiksmas. Nes daugmaž viskas sukasi apie tą patį, tik į pabaigą įvykių padaugėja.

Siužetas paprastas tik iš pradžių, vėliau viskas sunkėja (psichologiškai). Pati situacija dažnai rodoma filmuose, tad gali pasirodyti kiek nuvalkiota, bet sprendimo būdas- nebūtinai toks, kokio galima tikėtis. Bet pastebėjau, kad W. Allen mėgsta daryti tokias pabaigas, kurių neatspėsi nuo pat pradžių. Ir toji pabaiga nepatiks daugeliui. Ne dėl to, kad ji banali, bet tiesiog todėl, kad neteisinga. Bet galbūt tai parodo, koks neteisingas yra gyvenimas?

Pagrindinius vaidmenis atlieka Scarlett Johansson ir Jonathan Rhys Meyers. Na, ir dar Emily Mortimer, kurią tarsi esu mačiusi Kuždesių saloje, bet to fakto nežinojau, kol nepažiūrėjau į jos puslapį imdb. Scarlett personažas – žavi vilioklė, pati prisipažįstanti filme, kad yra seksuali ir traukia visus vyrus. Nola- panaši į Krisą, kadangi jos mąstymas yra artimas jam: Nola mano, kad jos sužadėtinis- pakankamai neblogas, kad galėtų sau ramiai susikurti šeimą ir nugyventi visą likusį gyvenimą pasiturinčiai. Dar ji- nesėkminga aktorė, kuriai visiškai nesiseka atrankose. Tuo tarpu Krisas- tik sėkmę pagavęs vyras ir nebenorintis jos paleisti. Na, o Emily personažas- gan nyki asmenybė, turtinga, tėvo išlaikoma moteris, kuri tenori šeimyninio gyvenimo.

Manau, po kelerių metų į šį filmą pažiūrėčiau visai kitomis akimis. Bet visgi ir dabar puikiai atskiriu, kas čia netinkamai elgėsi, kas sugadino ne vieno žmogaus gyvenimą. Ir kas kaltas? Ar tas žmogus, ar pinigai, dėl kurių tiek klaustukų galvoje jam atsirado? Žinoma, kad abu. Jei neturėsi potraukio prie pinigų, tai jie tavęs ir nevaldys. Ir ką galima paaukoti, kad užsitikrintum laimingą gyvenimą? Ir apskritai, kas yra toji laimė? Taip, Krisui pasisekė. Bet ar jis tapo laimingu? Nemanau.

Ir žinot, pabaigoje likau tokia pat sumišusi kaip ir žiūrėdama kitą filmą, kuris, nepaisant absoliučiai skirtingų siužetų, baigėsi lygiai taip pat. Taip negalima.

Rašau 7/10

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Woody Allen, vaidina: Scarlett Johansson, Jonathan Rhys Meyers, Emily Mortimer, Matthew Goode, 2005 m., Didžioji Britanija, Liuksemburgas, anglų k., 124 min.