1040> No Country for Old Men / Šioje šalyje nėra vietos senukams (2007)

tai va, žiūriu ne tik romantinius. Plius atradau gerą būdą, kaip sugaišti kuo mažiau laiko paieškoms (nes būtent dėl to dažniausiai ir likdavau nieko nepažiūrėjusi pastaruosius keletą metų): tiesiog atsidariusi peržiūrėti pasižymėtus filmus imu pirmą, kuris daugmaž turėtų atitikti norimą žanrą. Kol kas toks būdas pasiteisino.

No country for old men – vienas seniausių filmų, kuriuos esu pasižymėjusi watchlist’e imdb. Labiausiai norėjau pažiūrėti dėl savo meilės C. McCarthy, pagal kurio romaną ir buvo pastatytas šis filmas (knygos skaičiusi nesu). Ir bene svarbiausias dalykas, ką iš tiesų režisieriams broliams Coen’ams pavyko pasiekti – tai sukurti tobulą atmosferą, tinkančią rašytojo kūriniams. Lėtas veiksmas, dialogų minimumas, aplinka – puikiai. Neabejotinai pagyrų vertas ir aktorių darbas, J. Bardem – neabejotinai šio filmo žvaigždė.

Pagal siužetą – kriminalinis trileris su dramos elementais, bet prieš žiūrėdami nusiteikite, kad greitai besikeičiančio veiksmo nebus. Čia daug laukimo, bėgimo kartu su veikėjais, net ir kulminacija – ne visai tokia, kokios galima būtų tikėtis. Ramiai prasidėjęs filmas lygiai taip pat ramiai ir užsibaigia. Ir nors bendrai atmosfera patiko, bet ryškesnės kulminacijos, kažko labiau įsimenančio pabaigoje norėjosi ir todėl įspūdis nebuvo toks, kokio tikėjausi. Na, ir dar lūkesčiai kišo koją.

7/10

 

795> A Walk in the Clouds / Pasivaikščiojimas debesyse (1995)

Rež.: Alfonso Arau
Vaidina: Keanu Reeves, Aitana Sánchez-Gijón, Anthony Quinn
1995 m., JAV, Meksika, 102 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Baigiantis metams norėjosi užbaigti ir seniau pradėtus, bet dėl kažkokių priežasčių nebaigtus filmus. Pora pavyko, vienas liko, taigi, įvykdžiau šį tikslą ne visiškai. A Walk in the Clouds buvo vienas tų nebaigtų. O kadangi nelabai prisiminiau, kokia ta matyta pradžia, nutariau peržiūrėti iš naujo nuo pradžių.

Du nepažįstamieji susipažįsta. Vienas – iš karo grįžęs kareivis, kuris grįžęs pas žmoną suprato, kad jos ir jo tikslai gyvenime visiškai skirtingi, taigi iškeliavo iš namų. Ji – pas tėvus grįžtanti studentė, kuri laukiasi dėstytojo, kuris ją suvedžiojo ir paliko, kūdikio. Tačiau tėvas griežtas ir ji bijo,kad reiks grįžt be vyro. Tad jis pasisiūlo pagelbėti: jis pabus jos vyru iki kitos dienos, o tada parašęs laiškelį, kad palieka, iškeliaus. Bet išvykti, pasirodo, ne taip ir lengva.

Iš pažiūros, eilinė romantinė drama, nuspėjama, bet tuo pačiu – ir žavi, miela, jauki. Tai filmas ne tik apie meilę, kuri užklumpa netikėtai, bet ir apie šeimos santykius, kaip yra svarbu būti vieningiems. Aplinka graži, spalvos ryškios, muzika tematikai tinkanti, mieli aktoriai, net ir K. Reeves kažkoks ne medinis ir tiko pagrindiniam vaidmeniui. Nėra ką čia daug ir kalbėti, tiesiog pasakysiu, kad tai viena geresnių romantinių dramų, kur yra, rodos, sudėtos visos klišės, bet tuo pačiu jos rodomos ir kažkaip neerzinančiai.

7/10

696> El laberinto del fauno / Pan’s Labyrinth / Pano labirintas

Rež.: Guillermo del Toro
Vaidina: Ivana Baquero, Ariadna Gil,
2006 m., JAV, Meksika, Ispanija,ispanų k., 118 min
Žanras: fantastinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Fašistų valdomoje Ispanijoje 1944 jauna skaityti mėgstanti mergaitė iš liūdnos tikrovės, kurioje – sadistiškas karininkas  patėvis ir negaluojanti mama, ištrūksta į baugų, bet tuo pačių ir viliojantį fantastinį pasaulį. 

Žiūrėjau šį filmą prieš keletą dienų ir įspūdžiai jau ganėtinai išblėsę. Tačiau visgi keletą aspektų norėčiau apie jį paminėti.

Taigi, ką iki tol apie šį filmą žinojau? Viena gera pažįstama stebėjosi, kaip galiu nebūti mačiusi šios kino juostos (ji tą patį sakė ir dėl ,,Žiedų valdovo“, kuris yra vis dar mano planuose). Dargi žinojau, kas yra režisierius – Guillermo del Toro, kuris man žinomas iš literatūros srities – mat prisidėjo prie knygos ,,Padermė“, o šią vasarą pasirodys ir ilgai lauktas serialas The Strain, pastatytas pagal šią knygą (ir tikriausiai jos tęsinius), ir režisuotas to paties G. del Toro. Na, ir tikriausiai visas mano žinojimas užsibaigė tuo, kad žinojau, koks jo žanras ir ne kartą mačiau jo plakatą ir šmėžuojantį įvairiuose topuose.

Atmosfera sukurta puikiai: visa toji niūri aplinka, tas fantastinis pasaulis, į kurį norėti sugrįžti man nė kiek nesinorėtų, tačiau vaikai – pernelyg smalsūs, o kalbant apie šį atvejį, tai šis pasaulis tampa ir galimybe pabėgti iš skaudžios realybės. Todėl mergaitės negąsdina visi tie baisūs padarai, kuriuose – nieko gražaus. Juk jei jai nemeluojama, galop ji pasieks tikslą ir galės gyventi laimingesnį gyvenimą! Drąsa, tikėjimas – tai mergaitės variklis.

Antroji siužetinė linija – dabartis. Tokia, po kurios Pano labirintas su savo baisybėmis atrodo kaip rojus. Mergaitė su mama atvyksta į naują vietą, kur laukia naujasis mamos vyras: griežtas, sadistiškas, nuo pat pirmos minutės rodantis savo valdžią ir nepasitenkinimą viskuo, kas neatitinka jo norų. Be viso to, dar svarbų vaidmenį atlieka partizanai: namų šeimininkas juos žudo, o viena darbuotoja slapčia jiems tiekia maisto ir vaistų. Tad tik ši darbininkė bei gydytojas padaro filmą nors kiek šviesesnį, nes visa kita – tamsu ir baisu, kai kurie vaizdai tikriausiai ir suaugusiems, nemėgstantiems žiaurybių ir kraujo, pasirodys pernelyg drąsūs, tad net nežinau, nuo kokio amžiaus vaikams šis filmas galėtų būti skirtas, nes nėra jis labai vaikiškas (nors tikriausiai stereotipas mane vis dar veikia, kad jei filmas fantastinis, o pagrindinis veikėjas – vaikas, tai būtinai bus vaikiškas), na, bet čia jau priklauso matyt individualiai, kokius vaikai filmus jau žiūri, o kokių dar ne.

Ir sukelia jausmus šis filmas pagrinde liūdnus, nenustebčiau, jei jautresnieji ir vieną kitą ašarą nubrauks. Iš tikrųjų, nepaisant to, kaip atrodo iki smulkmenų sukurtas ir išdailintas fantastinis pasaulis, man labiau patiko ,,realioji“ siužetinė linija. Viskas ten taip beviltiška ir taip norėjosi tikėtis, kad galop viskas bus gerai…

Nors ir nėra itin panašus, bet man norisi šį filmą lyginti su ne per seniausiai matytu The Fall, kur irgi buvo ir realybės, ir fantastikos pasaulio, ir daug ašarų, niūrumo, tai visgi turiu pasakyti, kad pastarasis man patiko daug labiau nei ,,Pano labirintas“, tiesiog išliko daug ilgiau atminty ir sukėlė daug daugiau emocijų. Nors žinoma, technine puse ,,Pano labirintas“ yra žymiai aukščiau ir kokybiškiau.

Na, ir dar pabaiga man ne itin patiko, ji nesiderino su visu tuo, ką iki tol mačiau. (turiu omeny ne pačią baigtį, bet kaip viskas pateikta).

Bet šiaip jau žiūrėti verta. 7/10

649> Frida / Frida

Na ką, laikas atsipūsti ir pažiūrėti ką nors, kam visokios nominacijos jau praeity. Frida (2002) – tai biografinė romantinė drama, pasakojanti apie garsios dailininkės Fridos Kahlo gyvenimą, bei laimėjusi du Oskarus ir dar keturiems nominuota.

Kaip neretai būna man – kai filmas nepalieka įspūdžio, nors ir nėra labai blogas, sunku ir ką nors pasakyti. Rodos, už daug ką galėčiau lengva ranka dėti pliusą. Iki šiol buvau mačiusi keletą Fridos Khalo paveikslų, girdėjau, kad nesveikavo, bet nieko konkretaus apie ją taip ir nežinojau, todėl šis filmas – gera galimybė susipažinti su minėta dailininke. Salma Hayek dėka, pažinti šią personą buvo nesudėtinga, įtikinama pagr. aktorės vaidyba šiame filme – bene stipriausia kino juostos dalis. S. Hayek, kurią iki šiol vargu ar mačiau atliekant rimtą vaidmenį, čia atsiskleidė kaip puiki aktorė, gaila, kad taip retai jai kas nors įdomaus pasiūloma. Muzikinis takelis parinktas tinkamai, pati Meksikos to laikmečio atmosfera atkurta įdomiai, nepaisant to, kad politika man mažai įdomi. Tačiau siužetas – be jokio kabliuko. Vietomis buvo itin nuobodu, vietomis – visai įdomu, bet visumoje – tiesiog ,,ėjo“ siužetas, o jokio jausmo taip ir nesukėlė: nei teigiamo, nei neigiamo. Tarsi nėra ten nieko tragiško nei nufilmavime (atvirkščiai – nufilmuota gražiai, daug ryškių spalvų, kurios susilieja į vientisą harmoniją), nei vaidyboje, nei dar kur, bet nebuvo jokio cinkelio, kuris įtrauktų ir neleistų atsitraukti.

5/10

Rež.: Julie Taymor, vaidina: Salma Hayek, Alfred Molina, Geoffrey Rush, Antonio Banderas, Diego Luna, Edward Norton, 2002 m., JAV, Kanada, Meksika, 123 min

468> Sleep Dealer / Svajonių dyleris

Netolimoje ateityje didžiosios valstybės kontroliuoja muitinių darbą, vandens ir naftos išteklius, tuo tarpu eiliniai žmonės jungiasi prie kompiuterių tinklo per savo kūne įtaisytus mazgus. Tai reiškia, kad meksikietis Memo vėl gali atnaujinti svajonę apie darbą JAV, mat į šią šalį jau nebeįmanoma nelegaliai patekti dėl pastatytos sienos.

Filmą prie norimų buvau pasižymėjusi dėl teigiamų skaitytų komentarų, o ir pats Sci-fi žanras mano pakankamai mėgstamas. Tačiau šis taip ir neužkabino manęs nei pradžioje, nei filmo eigoje, nei pabaigoje. Dabar galvoju, kad labiausiai man nepatiko būtent tie mazgai, per kuriuos jungiamasi prie kompiuterio tinklo. Kažkaip keistai ir neįtikinamai pasirodė. Nors visgi kino juostoje išvysime nemažai to, kas visai galėtų būti mūsų ateitis, o ir apskritai, ne viena idėja jau buvo ne kartą narpliota ir dėl to tik imi įtikėti, kad galbūt iš tiesų kada nors ištekliai, kurių vis mažėja, bus ribojami, o ir valstybė eilinius žmones kontroliuos žymiai labiau? Na, kad ir kaip ten bebūtų, spėju, kad to nepamatysiu. O grįžtant prie filmo, tai, kaip ir minėjau, neužkabino manęs siužetas, visą laiką nuobodžiavau, gal nuotaika ne ta, bet buvo pernelyg ramus, lėtas, be veiksmo. Ir pagr. aktorius truputį nervino, jo vaidyba nepatiko.

Vis dėlto, jau einant pabaigos titrams, atradau tai, kas yra gan didelis pliusas šiam filmui: ogi pagrindinio veikėjo geranoriškumas, nesavanaudiškumas, jis visiškai neatrodė vienas iš tų materialistų, kuriems svarbiausia pinigai, o ne tai, ką gero su jais būtų galima padaryti. Na, ir pati kulminacija taip pat tokia gerietiška ir prasminga.

Visgi daug nerašysiu. 4/10

Rež.: Alex Rivera, vaidina: Tenoch Huerta, Jacob Vargas, Leonor Varela, 2008 m., JAV, Meksika, ispanų ir anglų k., 90 min

407> Bandidas / Banditės

Supykusi, kad niekaip nesiseka išsirinkti filmo (mat norėjau tokio, kurį žiūrėdama galėčiau daryti vieną pašalinį darbą), įsijungiau tokį, kuris bene seniausiai laukia peržiūros. Kadangi lūkesčių, kad filmas bus labai įdomus, neturėjau, pamaniau, kad jis kaip tik ir tiks.

Siužeto centre- dvi visiškai skirtingos moterys, kurias sujungia vienodi likimai. Abiejų tėčiai buvo nužudyti, tad jos išsirengia vogti banko, nežinodamos viena apie kitą. Susidūrimas banke paskatina sutelkti bendras jėgas ir išgelbėti vietinius nuo terorizuojančios valdžios.

Salma Hayek ir Penelope Cruz, be abejonės, yra stiprioji filmo pusė. Penelope apskritai, galvoju, yra kone fenomenas: kad ir kokiame filme būtų, kad ir kokį vaidmenį atliktų, ar būtų visa išsipuošusi kaip aukštuomenės dama, ar susivėlusi laukinukė nudrengtais drabužiais, jos žavesys išlieka. Pamenu, kažkada man jos atrodė labai panašios ir būdavo, kad net ir maišydavau.. Taigi, abi jos įnešė šarmo šiai kino juostai, dar gelbėjo filmą kelios nuoširdžiai juoktis privertusios scenos, bet tai- bene viskas, ką galėčiau pasakyti gero. Filmas greitai išsitrins iš atminties, kadangi visai nieko nepalieka po savęs, jau po nepilnos valandos žiūrėjimo galvojau, kad visgi galėtų jau eiti į pabaigą, nors kita vertus, ką čia besutrumpinsi, jei ir taip filmas eina standartines 1,5h. Manyčiau vyriškoji giminė visai įdomiai turėtų sužiūrėti šį filmą: gražios moterys, pasišaudymai, vienos kitos grumtynės.. Bet visgi nežinau, ar būtų daug žmonių, kuriems šis filmas paliktų ilgalaikį įspūdį.

4/10

Rež.: Joachim Rønning, Espen Sandberg, vaidina: Penélope Cruz, Salma Hayek, 2006 m., Prancūzija, Meksika, JAV, 93 min

358> The Sisterhood of the Traveling Pants / Keliaujančių kelnių seserija

Apie antrąją dalį (beje, dabar pažiūrėjau, kad labai jau nekoks tas įrašas) rašiau čia, o šiandien pagaliau pažiūrėjau ir pirmąją.

Lena, Karmen, Bridžita ir Tibė – keturios pačios geriausios draugės, kurios padėvėtų drabužių parduotuvėje atranda paprasčiausius mėlynus džinsus. Juos pasimatuoja visos ir tai sukelia didžiulę nuostabą: nors visos yra skirtingų figūrų, džinsai idealiai tiko kiekvienai. Kadangi vasarą visų draugių keliai išsiskiria, jos nutaria, kad stebuklingosios kelnės keliaus iš vienos pas kitą: kas savaitę mergina turės persiųsti jas kitai bei parašyti, kas gero nutiko mūvint šias kelnes.

Ir man visai nesvarbu, kad šioje istorijoje buvo ir nelogiškų siužeto vingių, ir banalybių, nes  man paprasčiausiai patinka šis pasakojimas, galvoju, kad mielai dar kartą perskaityčiau knygas.. Visos keturios merginos- skirtingos, bet juk ir sakoma, kad priešybės traukia viena kitą: viena galbūt plepesnė, kita- uždaresnė, viena- kompleksuota, kita- rodos, iš viso jų neturi, tačiau būdamos kartu jos tampa nuostabiu ketvertuku. Bet vasarą, kai visos turi būti atskirai, o ,,atskirai“- reiškia net ne miestus, o atskiras šalis, su problemomis turi dorotis vienos pačios.

Vietomis juokingas, vietomis toks liūdnas, kad net teko nubraukti ašarą, bet labai mielas filmas apie draugystę, kuri gali daug. Man pačiai labiausiai patiko Lenos siužetinė linija. Iš dalies, jos personažas man visuomet patiko, todėl jau vien tai uždėtų pliusą. Jau nekalbu apie jos drabužius ir visas gražiąsias sukneles, kurias ji dėvėjo. Dargi be galo gražūs Graikijos vaizdai, po kurių taip ir užsinorėjau į šią šalį.. Tačiau tikrai įdomūs ir pasakojimai apie kitų merginų vasarą, o kas svarbiausia, tai kad visos jos skirtingos: vienos vasara- pilna romantikos, kitos- pilna sporto ir bandymo užmiršti apie skaudžią netektį, trečios- susipažinimas su naująja tėvo šeima, ketvirtosios- mėginimas sukurti dokumentinį filmą apie paprastus žmones ir įdomi pažintis su kaimynystėje gyvenančia mergaite.

Paprastas, absoliučiai mergaitiškas ir be galo žavus filmas, kurį tikrai dar žiūrėsiu.

8/10

Rež.: Ken Kwapis, vaidina: Amber Tamblyn, Alexis Bledel, America Ferrera, Blake Lively, 2005 m., JAV, Graikija, Meksika, 119 min