Archyvas

Posts Tagged ‘Mistinis’

1021> Eyes Wide Shut / Plačiai užmerktos akys (1999)

rugsėjo 14, 2019 Komentarų: 1

Tikriausiai kol kas šių metų favoritas. Aišku, šiemet apskritai skurdus mano žiūrėtų filmų sąrašas, bet viliuosi, kad dar bus noro vieną kitą kino juostą, primenančią, kodėl kadaise begalę laiko prie filmų praleisdavau, peržiūrėti.

Paskutinis S. Kubrick filmas, išleistas jau po jo mirties. Vieni sako, kad režisierius užbaigė jį prieš mirtį, kiti teigia, kad nepavyko jam to padaryti, todėl filmas baigėsi ne taip, kaip S. Kubrick būtų norėjęs. Bet turim tai, ką turim. Viljamas – visų pažįstamas gydytojas, gyvenantis ramų gyvenimą su mylima žmona Alisa ir septynmete dukra. Po to kai vieną vakarą žmona išsako savo turėtas fantazijas apie kadaise matytą vyrą, Viljamas išeina į naktį, kuri jam taps nepamirštama.

Kiek mėgstu N. Kidman, tiek nemėgstu T. Cruise. Bet šįsyk neleidau jokioms neigiamoms mintims įsiterpti ir vos pagalvojusi, kad šiandien noriu pažiūrėti būtent šį filmą, neatidėliodama susiradau ir peržiūrėjau. Žinojau, kad jame bus atvirų sekso scenų, tiesą pasakius, net ir galvojau, kad tai bus kažkas panašaus į romantinį – erotinį filmą. Na, ir kadangi S. Kubrick režisuoja, tai ir dar kažkas mandresnio ir išskiriančio šią kino juostą iš kitų tam pačiam žanrui priklausančių. Greitai supratau, kad klydau, nes čia – ir drama, ir mistinis trileris. Viso filmo metu jaučiau įtampą: tarp veikėjų, dėl siužetinių posūkių. Senokai tokio ilgio filmą žiūrėjau (apie 2,5h) ir galvojau, ar neprailgs, bet nė trupučio, laikas prabėgo nepastebimai. Ir vis toji nepaleidžianti įtampa, kuri neleido atitraukti akių. Muzikinis takelis tobulai pritaikytas, scenų vizualinis gražumas neginčytinas, lygiai kaip ir N. Kidman bei T. Cruise duetas. Tiesa, karts nuo karto antipatija pastarajam išlįsdavo, ypač kai pabaigoje jis flirtavo su tąja mergina, atgrasus man jis pasirodė labiau. Dar nagrinėjama mano gan mėgstama tema apie mintis ir veiksmus, jų ,,svorį“.

Balų šiek tiek nuėmiau, nes visgi žiūrint šiek tiek kirbėjo klausimas, ar ne per daug sureikšmintas ,,didysis“ įvykis, be to kai kur išbaigtumo pritrūko. Bet šiaip patiko, netgi labai.

8/10

 

1020> Men in Black II / Vyrai juodais drabužiais 2 (2002)


Seniau purtydavausi, kad televizoriaus tai tikrai nereikia, bet kartais jis man visgi patinka. Senukas stovi ir netrukdo kambary, o kartais ir praverčia. Pavyzdžiui kai tvarkantis pamatau, kad kažkokį filmą, kuris visai domina, rodo. Tokiu būdu pamačiau ir antrąją dalį apie vyrus, juodais drabužiais. Pirmąją mačiau prieš kurį laiką ir patiko ji man, bet antrosios taip ir neprisiruošiau žiūrėti, gal dėl komentarų, kad ji vos ne prasčiausia iš trijų (jei neskaičiuotume naujausios dalies, kurios taip ir nemačiau, nors buvo planų gal net į kino teatrą eiti).

Visi pavojuje dėl blogiuko ateivio ir Agentui J prisireikia buvusiojo kolegos Agento K, kuriam buvo išvalyta atmintis, pagalbos. Ar prastesnė už pirmąją dalį? Tikrai taip. Bet jei vis norėdavau nutraukti darbus ir atsisėsti pažiūrėti (reklamos puikiai tinka grįžimui prie tvarkymosi), tai reiškia, kad visgi sugebėjo įtraukti ir gan smagiai susižiūrėjo.

Žiūrėtas rugpjūčio pabaigoje. Ir beliko tik šiandien matytą filmą, dėl kurio ir prisiruošiau visus kitus seniau matytus aprašyti, apkalbėti. Serialams gal kitąsyk laiko atseikėsiu.

6/10

1006> A Simple Favor / Nedidelė paslauga (2018)


Vieniša mama Stefani, kurianti tėvams skirtą vlogą, susipažįsta su sūnaus bendraklasio mama Emile – visai kitokiame pasaulyje nei Stefani gyvenančia, pasiturinčia, stilinga moterimi. Netrukus Emilė dingsta, o Stefani pasiryžta išsiaiškinti, kur dingo jos naujoji draugė.

Šio filmo privalumas – tai, kad kino juosta yra ne tik trileris, bet ir komedija. Kūrėjai, žaisdami su keliais žanrais, ne taip rizikavo ,,susikirsti“ pateikdami tokį melodramišką siužetą, kuris netiktų rimtam detektyviniam filmui. Todėl lipo iš rėmų ir pačios pagrindinės veikėjos, vietomis dalyvaudamos draminėse situacijose, o kitur besielgdamos visiškai kvailai, keistai ir neapgalvotai.

Tiesa, aktorės liko ištikimos sau, dėl to vaidmenys gan nuspėjami, nieko naujo neparodantys. Blake Lively – aplinkinių dėmesį ir pavydą kelianti gražuolė, jai pakanka tiesiog pasirodyti ekrane su dar vienu jai tobulai tinkančiu kostiumu, ir daugiau kaip ir nieko nereikia daryti. Tuo tarpu Anna Kendrick vaidinama veikėja – labiau priskirtina komedijiniam žanrui, naivoka ir šaržuota tipiškos supermamytės versija.

Filmas tikriausiai patiks mėgstantiems estetiką – itin stilingai pastatytas, ne tik kalbant apie veikėjų kostiumus (nors Blake Lively čia – stiliaus ikona, bet geriau įsižiūrėjus, tai ir A. Kendrick apranga itin apgalvota), bet ir aplinką, scenas.

Tad žiūrėjau, mėgavausi geru vaizdu, kai kada įtariai žvelgiau į kai kurias siužetines linijas, buvo, kas nepatiko, kas prajuokino, kai kada nežinojau, ar juokas ima, nes juokingas humoras, ar dėl to, kad taip kvailai viskas vyksta. Bet kažkaip atrodo, kad toks ir buvo sumanymas. Ir sakyčiau, kad sugalvota gan neblogai. 7/10

992> Ghostland / Incident in a Ghostland / Vaiduoklių žemė (2018)

rugpjūčio 26, 2018 Parašykite komentarą

Priežastis, kodėl žinojau vieną dieną būtinai šį filmą pažiūrėsianti – Pascal Laugier, režisavęs ne tik šį, bet ir senokai matytą, bet itin įsiminusį prancūzų jau kone kultinį siaubo filmą Martyrs. Mačiusieji Ghostland mano aplinkos žmonės sakė, kad filmas turėtų būti mano skonio, tad neliko priežasčių atidėlioti peržiūros.

Pradžia – kaip eilinio siaubo filmo. Tamsus, visokiais keistais daiktais apkrautas apleistas namas, vieniša motina su dviem paauglėmis dukromis atsikraustanti į jį. Jau pirmą naktį joms tenka susidurti su siautėjančiais nusikaltėliais, o motinai – kautis dėl savo ir vaikų gyvybių. Tuomet nusikeliama į ateitį – praėjus šešiolikai metų Betė vis dar prisimena išgyventą košmarą. Dabar ji – sėkminga siaubo romanų autorė, o paskutinė jos knyga – būtent apie tą siaubingą naktį. Tačiau vieną vakarą sulauktas skambutis iš sesers, likusios gyventi motina tame pačiame name, paskatina ją aplankyti artimiausius žmones. Vos ne nuo viešnagės pradžios ima dėtis keisti dalykai.

Daugeliu atžvilgiu šis filmas yra išties neprastas savo žanro (siaubo) atstovas. Nepaisant tam tikrų klišių, be kurių neapsieina nė vienas toks filmas, jau kiek pabodusių (ir vis vien negaliu jų pakęsti) lėlių, stovinčių kiekviename kampe, Ghostland turi ne vieną įdomų sprendimą, netipišką siužeto posūkį. Negana to, jį gali žiūrėti įvairius siaubo filmus mėgstantys žmonės: vietomis vaiduokliškas ir dirbtinai gąsdinantis žiūrovą, vietomis čia ne tai, ką tu manai, na, ir neapsieinama be kiek atviresnių smurto scenų. Ir atrodo, kad man šis bandymas įtikti visiems ir pakišo koją, nes visko buvo per daug, norėjosi mažiau balagano ir didesnio susikoncentravimo ir išsigryninimo, kokiu siaubo filmu jis nori būti. Nors trukmė standartiška tokiam žanrui (pusantros valandos), praėjus pusei laiko ėmiau nuobodžiauti, o pabaiga irgi nepakėlė ūpo.

Kaip minėjau, nėra jis prastas ir netgi vienas originalesnių pastarojo meto siaubo filmų, bet lūkesčiai tikriausiai buvo per daug dideli.

5/10

988> Final Destination 5 / Galutinis tikslas 5


Kažkada (imdb sako, kad birželio pradžioje) užtikau, kad dar nesu mačiusi paskutinės dalies, tuomet supratau, jog tai puiki proga ją ir pažiūrėti.

Kalbėsiu trumpai. Jei dėl siužeto negaliu labai pykti, nes žinojau, kad bus ta pati formulė kaip ir ankstesnėse dalyse, o kai kurios žūtys visai įdomios, tai pastatymo kokybė yra tokia tragiška, kad nesuprantu, kaip išsėdėjau iki galo. Aktorių vaidyba, specialieji efektai – tai, kas tikrai neprisideda prie to, kad filmas bent kiek pakeltų ūpą žiūrint penktą tą patį siužetą turintį filmą.

2/10

987> Ôdishon / Audition (1999)


Šiais metais vyrauja pas mane arba Marvel, arba siaubo filmai (ir sunku pasakyti, kada ateis kita fazė). Tačiau kalbant apie pastaruosius, jau kurį laiką esu išsigryninusi, kokių noriu, nebesijungiu kiekvieno iš eilės. Be abejo, kartais paeksperimentuoju, bet atrodo, kad vis dažniau pataikau ant gan neblogų – vadinasi, kažkaip jau atidžiau renkuosi. Audition ilgai buvo tarp norimų, bet kiek baisu buvo, kad arba labai daug kraujo bus, arba nuobodus pasirodys, arba viskas kartu.

Centre – pusamžis našlys, kuriam draugas surengia asmeninę moterų atranką. Jos galvoja, kad eina į atranką dėl aktorės darbo, o iš tiesų yra atidžiai stebimos ir vertinamos kaip būsimos potencialios žmonos. Greitai iš visų išsiskiria nuolanki, maloni, kukli, simpatiška ir tinkamo amžiaus Asami. Tačiau greitai ima aiškėti, kad ji – ne tokia ir patikima bei miela, kokia atrodo.

Nemažai kas patiko šiame filme. Tai – ir keista, niūroka atmosfera, ir pati Asami, nuo pat pradžių kažkokia nemaloni, dirbtina. Giriu ir pasirinkimą žiūrovams kur kas greičiau parodyti tikrąjį Asami veidą nei pačiam veikėjui, tokiu būdu sukuriama įtampa ir kyla daug spėlionių, kada prasidės veiksmas, kas vyks (aišku, galvoje besisukantis iki skausmo žinomas plakatas su mergina, laikančia švirkštą, irgi leidžia pasireikšti vaizduotei), kokios priežastys ir kokia pabaiga lauks. Tos scenos, kai Asami laukia skambučių, iš viso prikaustančios dėmesį ir išliekančios atminty ilgai. Tikriausiai vos tik kas paminės šį filmą, iš karto atminty būtent minėtos scenos ir iškils. Kulminacinė dalis, kai visi smagumai prasideda ir pasibaigia, intensyvi, todėl stebėti įdomu (kad ir skausminga dėl pasirinktų smurtavimo būdų).

Bet sugebėjau tik 4/10 įvertinti, nes trukmė, labai lėtas veiksmo vystymas ir į pačią pabaigą sudėtos svarbiausios scenos, tikrai prikankino nemenkai, net ir išjungti norėjosi, nes vietomis dėmesys jau klaidžiojo prie visai kitų dalykų, kurie nesusiję su filmu, buvo nuobodu, o dar kai jau kurį laiką gan greit sugebu užsnūsti ar bent pasijausti, kaip stipriai norisi užmerkti akis minutei (mhm, kelioms valandoms, ne minutei), šis filmas vietomis buvo kankynė, kad ir tiek neprastų momentų jame yra, ką ir norėjau parodyti ankstesnėje pastraipoje. Per ilgas, viską kur kas glausčiau būtų buvę galima padaryti. Nemalonus, bet toks ir žanras – jis turi palikti panašų jausmą.

Anonsas sukurtas puikiai, bet ir kaip dažniausiai – parodantis įdomiausias scenas ir nepaliekantis intrigos.

967> Jigsaw / Pjūklas 8 (2017)


Rež.: Michael Spierig, Peter Spierig
Vaidina:
Matt Passmore, Tobin Bell
2017 m., JAV, Kanada, 91 min

Žanras: kriminalinis, mistinis siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Priklausiau tai mažumai, kuri visai pozityviai sutiko naujieną, kad visgi nuspręsta tęsti šią seriją ir sukurti dar vieną filmą. Nežinau, kokiu būdu Pjūklo filmai sugeba visai įtraukti ir sudominti. Kai kurios dalys man atrodė kaip išties neprasti trileriai, kuriems tų žiaurių scenų net nebūtinai reikėjo. Tad sužinojusi, kad jau atsirado ir naujausia dalis, ilgai nelaukusi ir peržiūrėjau.

Nors nuo John Kramer, dar žinomo Pjūklo vardu, mirties praėjo dešimt metų, po miestą pasipylę lavonai tyrėjus priverčia prisiminti minėtąjį žudiką, kadangi jų mirties aplinkybės panašios į Pjūklo aukų.

Tarsi smagus,  nepasakyčiau, kad blogiausias iš visų dalių, bet tai filmas absoliučiai tik ,,tam kartui“, be jokios ugnelės, peržiūrėjau ir pamiršau. Šlykštynių, be abejo, yra, bet kažkaip jos nedarė didelio įspūdžio, pabaigoje ten truputį, aišku, visko privelia, kaip nukalbėjau su drauge, laisvai tęsinį galima daryti būtų. Bet kad ir žinau, jog žiūrėčiau ir devintą dalį, visgi gal jos jau ir nereikia.

4/10