Zoey’s Extraordinary Playlist (2 sezonai) (2020-2021) – bendra serialo apžvalga

Pirmąsyk apie šį serialą rašiau 2020-ųjų gruodį, kai peržiūrėjau pirmą sezoną:

Anuomet užteko pamatyti, kad Jane Levy vaidina, jog įsijungčiau naują serialą, nors turiu milijoną taip ir neužbaigtų (ok, ne milijoną, bet vis tiek).

Zoey pradeda girdėti žmonių emocijas, kurios perteikiamos dainomis. Įdomu tai, kad ji ne tik girdi dainą, kuri galėtų atspindėti to žmogaus jausmus, bet ir prieš akis mato visą pasirodymą. Kadangi niekas be jos to nemato, situacijos, kuriose ji atsiduria, būna ne visuomet tokios, iš kurių paprasta išsisukti neapsikvailinus. O ir girdėti kitų mintis, kad ir abstrakčiai perteikiamas muzikos kūriniu, pasirodo, ne visada taip stipriai norisi.

Tai ir komedija, ir drama, ir miuziklas. Žanrų kratinys, bet rezultatas – visai fainas, po darbo įsijungti keletą serijų būdavo pats tas. Yra hiperbolizavimo, yra klišių, kurios kiek pabodę, bet kažkaip viskas susideda į bendrą vientisą vaizdą, tai stipriai tie minusai ir netrukdo. Šiek tiek romantikos, meilės trikampių, ofiso darbo ir komandinio darbo pašiepimo, liūdesio – spalvingas, mielas serialas

Įdomu buvo stebėti, kokios dainos parenkamos, kai kurie pasirinkimai buvo labai taiklūs, o įvairovė gan nemaža – nuo pripažinimą ir klasikos statusą užsitarnavusių kūrinių iki šių dienų populiariosios muzikos. Na, lyg koks Glee, tik suaugusiųjų aplinkoje (beje, vieną iš veikėjų vaidinantis Alex Newell Glee irgi buvo, tik va liūdna, kad ir ten, ir čia jo vaidmuo kone identiškas). Tik tiek, kad minėtame Glee pasirodymai buvo lyg veiksmo dalis, kurią matydavo ir priimdavo kaip įprastą elgesį visi, o čia yra labai nenormali Zoey gyvenimo dalis. Stipriais balsais ne visi gali pasigirti, bet dabar galvoju, kad čia yra pliusas – juk dauguma visai nesvajoja apie dainininkų karjeras, o tik Zoey galvoje atlieka dainas.

Antrąjį sezoną peržiūrėjau 2021-ųjų spalį. Man patinka Jane Levy, tad vien dėl jos tikriausiai ir dar penkis sezonus būčiau peržiūrėjusi. Tačiau turiu pripažinti, kad antrasis sezonas buvo silpnesnis. Atliekami muzikiniai pasirodymai išlaikė panašią kokybę, bet pats siužetas… Tiesą pasakius, reikia labai stengtis, kad prisiminčiau, kas ten buvo ir kaip apskritai baigėsi. Bet sužiūrėjau greitai, nuovargio, kad dar sezonas nesibaigia, nebuvo, tad nebuvo taip blogai, kaip gali pasirodyti.

Po antrojo sezono serialas buvo atšauktas. Gal ir gerai? Nes dar vieną sezoną rodyti apie plius minus tą patį tikriausiai nelabai verta.

imdb

Po pirmo sezono rašiau 8/10, po antrojo – 7/10

1103> La La Land / Kalifornijos svajos (2016)

Šis filmas sukosi galvoje jau kelis mėnesius, tad galop prisėdau pažiūrėti. Kažkada žiūrėjau labai daug muzikinių filmų bei miuziklų, jungdavausi juos beveik be jokios atrankos, tad tikriausiai panorau prisiminti tuos laikus, o ir pagrindinė aktorių pora intrigavo.

Na, bet praėjo dvi savaitės ir suprantu, kad filmas visiškai išdilo iš galvos. Pradžia dar atrodė įdomi, pastatymas irgi pasirodė savitas, vizualiai gražus, kostiumai traukė akį, likau patenkinta tokia netipiška pabaiga, tačiau siužetas paprasčiausiai neišlaikė dėmesio. Buvo blanku, net ir muzikinis takelis prabėgo visai nepastebimas, nė viena iš dainų neužstrigo atminty.

Galbūt kažkada aš ,,persivalgiau“ šio žanro ir todėl man filmas visiškai nelipo? Nesu tikra.

imdb

6/10

1037> Yesterday (2019)

Džekas – muzikantas, dainų kūrėjas, tačiau jam niekaip nesiseka išgarsėti. Po vieno įvykio jis supranta, kad pasaulyje, kuriame pabudo, niekas nežino grupės The Beatles (Coca-colos, beje, irgi). Taip prasideda Džeko kelias išgarsėjimo link.

Kadaise man patiko Nowhere Boy (2009), ilgiausiai klausiausi Across the Universe filme skambėjusių perdainuotų The Beatles dainų, tad neabejotinai norėjau pažiūrėti ir Yesterday. Deja, prasidėjęs visai įdomiai kažkuriuo metu nebeturėjo visiškai nieko, dėl ko norėtųsi žiūrėti toliau (peržiūrėjau per du kartus, bet pabaigos sulaukti buvo vis vien nelengva). Ištemptas, be intrigos, veikėjai kaip ir mieli, bet tokie vienpusiški, kad pasidaro nuobodu. Aišku, tai dažnai pasitaikantis pasirinkimas, bet kai veikėja sako, kad maždaug rinkis – arba pasaulinė šlovė, arba aš – tai kažkaip šįsyk toleruoti visokių panašių absurdiškų frazių visai nesinorėjo. Blankus, plokščias siužetas, kuriame draminės pusės beveik nėra, t.y. tai, kas bandyta užgriebti (sąžinė, meilė ar kt.), praeina nepastebimai. Dvi valandos – per daug tokiam nelabai įmantrų siužetą turinčiam filmui. Buvo neblogo humoro, bet bendrai filmas nuvylė. Antrąsyk nežiūrėčiau.

5/10

1015> Rocketman (2019)

Atrodo, jau prieš visą amžinybę jį žiūrėjau, o iš tikrųjų – birželio pabaigoje. Rinkomės tarp šio ir naujosios Men in Black versijos, bet ypač po visų pasirodžiusių atsiliepimų buvo aišku, kad nėra net ko svarstyti. Rocketman – tai biografinis filmas apie Elton John. Prisipažinsiu, kad iki tol aš jo neklausiau, žinojau vos keletą dainų (o kad kai kurias iš jų atlieka būtent jis – net minties nebuvo), žinojau tik pagrindinius faktus apie jo gyvenimą. Tad mane papirko visi skaityti interviu, matytos nuotraukos iš filmo bei tie nesibaigiantys spėliojimai, ar pavyks šiam filmui būti geresniam nei ne taip ir seniai rodytam Bohemian Rhapsody.

Kodėl juos abu lygina – nesunku suprasti, nes visgi siužeto pagrindas – itin panašus (išgarsėjimas, seksualinės orientacijos atskleidimas ir su tuo susijusios dramos, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio ir kt.). Visgi pats pastatymas skiriasi, kadangi Rocketman – labiau miuziklas. Dainos įliejamos į siužetą (t.y. dainuojama gatvėje, patalpose, karts nuo karto savo mintis išsakant ne žodžiais, o dainuojant ir šokant), yra teatrališkumo (pvz. dainuodamas veikėjas pakyla į orą), o pagrindinį vaidmenį atlikęs T. Egerton pats atliko filme skambėjusias dainas (ir skambėjo išties gerai). Ir nors nebuvo taip, kad išėjusi būčiau visiškai užvaldyta filmo, bet man tikrai kur kas labiau patiko nei jau minėta kino juosta apie F. Mercury. Gal dėl to, kad kūrėjai nevengė visko nudailinti, vien tik užuominomis kalbėti, gal dėl vizualinio pačios istorijos pateikimo.  Žinoma, grįžusi susiradau E. John muzikos ir ieškojau video, kad pamatyčiau, kaip iš tiesų atlikėjas atrodė su įspūdingais kino juostoje matytais kostiumais.

8/10

989> Mamma Mia! Here We Go Again / Mamma Mia! Štai ir mes (2018)

Šiame tinklaraštyje yra begalė miuziklų ir muzikinių filmų. Išties, keletą metų buvau nemenkai pasinešusi ant jų, tačiau jau kurį laiką jų nebežiūriu. Gavusi pasiūlymą pažiūrėti antrąją Mamma Mia dalį (pirmąją esu aptarusi čia) iš pradžių kiek raukiausi, nes išlikęs nekoks įspūdis apie pirmtaką, bet galop pasidaviau galimybei praleisti vakarą kine. O gal ir visai linksma bus?

Filme rodomos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – po penkerių metų nuo pirmojo filmo įvykių. Po mamos mirties Sofija nusprendžia atkurti viešbutį ir ruošiasi jo atidarymui. Antroji siužetinė linija nukelia į praeitį, kur Sofijos mama Dona – jauna, vėjavaikiška ir savo vietos po saule ieškanti, ką tik mokslus baigusi mergina.

Kaip galima suprasti, praeities istorija – tai Donos pažintis su visais trimis vyrais. Ši dalis visai kelianti susidomėjimą, ypač smagu matyti, kaip pavaizduoti jauni Sofijos tėvų atitikmenys. Tačiau dabarties linija – itin skurdi, dirbtina, į pabaigą viską sugadinti turėjęs įvykis taip ir lieka gal porą minučių visiems gadinęs nuotaiką, nes po to – vėl viskas kaip buvę ir užmiršta. Didesnės, įtikinamesnės dramos norėjosi, o filme jos visiškai nebuvo. Aišku, čia miuziklas – o jiems neretai sunku su dramomis, kurios neužsibaigtų daina, po kurios viskas susitvarko.

Muzikos daug, yra neprastų pasirodymų, Abbos dainos dažniausiai nuotaikingos, tai kaip ir linksma. Kaip ir, nes bendras įspūdis vis vien išliko toks ,,meh“.

4/10

897> Grease Live! (2016)

Rež.: Thomas Kail, Alex Rudzinski
Vaidina:  Julianne Hough, Aaron Tveit, Vanessa Hudgens,
2016 m., JAV, 180 min
Žanras: miuziklas
imdb nuoroda čia.

Pastaruoju metu miuziklo žanras – retas svečias. Galbūt persižiūrėjau aš jų, tad ne taip ir norisi šio žanro. Šis televizijai kurtas miuziklas mano dėmesį patraukė savo pagrindiniais atlikėjais/aktoriais – Aaron Tveit, kurio balsu gėrėjausi ,,Vargdieniuose“, ir puikia šokėja bei neprasto balso savininke Julianne Hough.

Miuziklas ilgas (trys valandos), žiūrėjau per du kartus. Pamenu, filmas man nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi, tad didelių lūkesčių šiam miuziklui irgi neturėjau. Bet buvo smagu. Ir taip buvo todėl, kad jei ne visi, tai dauguma aktorių atrodė taip, lyg tiesiog gerai leistų laiką, jautėsi atsipalaidavimas. Balsai nekliuvo, atlikimas – irgi, ypač pagrindinė pora buvo tokia, kokios ir norėjosi. Kostiumai gražūs ir tinkami laikmečiui (J. Hough be priekaištų atrodė visą laiką), karts nuo karto parodymas, kad čia viskas gyvai vyksta ir kad prie filmavimo studijos buriuojasi krūva žmonių, taip pat buvo visai įdomus sprendimas. Apskritai, galvoju, kad sukurti ir išpildyti tokio lygio pasirodymą reikėjo daug repeticijų, laiko ir talentingų žmonių.

Minusas tai toks, kad man vis vien ši istorija nėra kuo nors ypatinga, pernelyg daug smulkių konfliktų ir nėra vieno esminio, nes kažkaip jie pykstasi, po to sekundei susitaiko, tada vėl… Netikra, neįtikinama.

7/10

751> Jesus Christ Superstar (1973)

Rež.: Norman Jewison
Vaidina: Ted Neeley, Carl Anderson, Yvonne Elliman
1973 m., JAV, 108 min
Žanras: istorinė drama, miuziklas
imdb nuoroda čia.

Pagal Andrew Lloyd Webber muziką sukurtas miuziklas 1973-aisiais persikėlė ir į didžiuosius ekranus. Jame pasakojama Jėzaus gyvenimo istorija.

Miuziklo žanras jaučiasi kiekvieną filmo minutę – spėju, žodžiams, kurie nebuvo išdainuoti, suskaičiuoti užtektų ir vienos rankos pirštų. Tai 1h 40 min muzikos, kuri tikiu, ne vienam patiks. Man pradžioje irgi visai įdomu buvo klausyti, tik kuo toliau, tuo muzika monotoniškesnė darėsi, galop ir pabodo. Kadangi siužetas daugiau mažiau žinomas, norėti kažko netikėto neverta, tačiau juk žinome, kaip geras pastatymas ir patį menkiausią ar iki gyvo kaulo įgrisusį siužetą padaro vertu dėmesio. O šiame filme viskas buvo taip nyku! Net pati nesitikėjau, kad bus taip neįdomu… Yra gražių gamtos vaizdų, pagrindiniai aktoriai/atlikėjai pasirodė, manyčiau, neprastai. Bet niekaip nepriverčiau savęs išbūti viso laiko žiūrint tik filmą. Mintys klaidžiojo kitur, galiausiai pasidaviau ir užsiėmiau šalutine veikla, karts nuo karto užmesdama akį į filmą. Kaip muzikos fonas, šis filmas pasirodė išties neblogas. Bet ne daugiau.

Aišku, jei ateity būtų galimybė pamatyti šį miuziklą scenoje, ilgai negalvočiau ir nueičiau.

5/10

 

736> West Side Story

Rež.: Jerome Robbins, Robert Wise
Vaidina: Natalie Wood, George Chakiris, Richard Beymer
1961 m., JAV, 152 min
Žanras: romantinė kriminalinė drama, miuziklas, trileris
imdb nuoroda čia.

Dar vienas klasikinis filmas, o dar ir mano mėgstamo – miuziklo žanro. Tai istorija apie nuolat konfliktuojančias dvi grupes: niujorkiečių Jets ir puertorikiečių Sharks. Visai to nenorėdami į jų nesantaikos sūkurį patenka tik atvykusi puertorikietė Marija, Sharks lyderio sesuo, ir Jets nario brolis Tonis, įsimylėję vienas kitą iš pirmo žvilgsnio.

Šį filmą rekomenduoju tik miuziklo žanro mėgėjams, nes kitu atveju įdomu, ar visą ištversite. Ne, dainuojama mažiau nei kokiame nors ,,Les Miserables“, tačiau nuo pat pradžių yra nemažai šokama, netgi eidami ar mušdamiesi personažai juda taip, lyg tos muštynės ar ėjimas būtų tik dar vienas šokis. Iš tikrųjų, žiūrisi įdomiai, plastiški judesiai priduoda žavesio. Po kiek laiko šokių judesius užgožia dainos – nė neabejojau, kad po filmo dar nesyk klausysiu nuostabiosios ,,Tonight“, ,,Maria“ ar ,,A Boy Like That/I Have a Love“. Ir darsyk belieka dėkoti serialui Glee, kuris kad ir su primityviu siužetu, bet prieš kiek laiko supažindino mane ir su West Side Story dainomis. Tiesa, pagrindiniai veikėjai dainuoja ne savo balsais, tačiau iš tikrųjų tai nė kiek nesvarbu. Žiūrint į Tonį, dainuojantį ,,Maria“, atėjo mintis, kad jis ten kone sudievintai parodytas.

Siužetas įtraukė ne nuo pradžių, o įdomumą pajaučiau (neskaitant patikusios choreografijos ir dainų) tik paskutinę valandą. Viena kita yra ir liūdnesnė scena, taigi, tai nėra filmas iš serijos ,,mūsų dienos kaip šventė“, pati tema sudėtinga, aktuali iki šių dienų. Tai ne tik kova tarp rasių, bet ir neprisiėmimas atsakomybės už veiksmus, pasekmių nematymas, o tiksliau pamatymas, kai jau būna per vėlu. Kuo daugiau galvoju dabar, tuo siužetas išties atrodo vis stipresnis.

Filmas pasižymėjęs ir tuo, kad sugebėjo net dešimt ,,Oskarų“ laimėti. 7/10

733> Swing Time

Rež.: George Stevens
Vaidina: Fred Astaire, Ginger Rogers
1936 m., JAV, 103 min
Žanras: romantinė komedija, miuziklas
imdb nuoroda čia.

Šio filmo pagrindiniai aktoriai – Fred Astaire ir Ginger Rogers – yra suvaidinę kartu dešimtyje kino juostų, tačiau bene geriausia daugelis kritikų ir žiūrovų laiko Swing Time.

Šokėjas Lucky kartu su lošėju iškeliauja į Niujorką, nes jam reikia 25000 $ tam, kad galėtų vesti sužadėtinę. Atsitiktinė pažintis su gražuole šokėja, atveria jam kelius į greitesnį tikslo pasiekimą, tačiau yra viena problema…

Siužetas išties nepasižymi nei originalumu, nei sudėtingumu. Istorija žinoma ir nuspėjama kaip du kart du. Tačiau žiūrėti visai įdomu. Yra nemažai juokingų scenų, dėl kurių filmas nenuobodus, nespėja nusibosti. Muzikinių pasirodymų yra keletas, ne visi pasirodė verti dėmesio, bet visų jų metu pagrindiniai aktoriai parodė turintys itin gerus gebėjimus šokiui, klausytis jų dainuojant buvo taip  pat malonu kaip ir stebint vaidybą. Ypač patiko, kaip sugalvota ,,apjungti“ pradžią ir pabaigą (jei žiūrėsite, pamatysite, ką noriu pasakyti), o kalbant apie atomazgą – senokai tiek besijuokiau žiūrėdama filmą. Tuo labiau, kad juokas ėmė ne kiek iš situacijos, o iš to, kaip juokėsi personažai. Tiesa, pradžia suerzino (Lucky kolegų elgesys man neatrodė linksmas, nors tikiu, daug kam jis galėjo/galėtų toks pasirodyt), bet toliau buvo vis smagiau.

Ir žiūriu, kad nespalvotas ekranas kažkaip ramina akis ir net nebūna įdomu, kaip viskas atrodytų, jei būtų spalvota.

7/10

717> Dancer in the Dark / Šokėja tamsoje

Rež.: Lars Von Trier
Vaidina: Björk, Catherine Deneuve, David Morse, Stellan Skarsgard
2000 m., Danija, Vokietija, Ispanija, Argentina, Olandija, Italija, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Švedija, Suomija, Islandija, Norvegija, 140 min
Žanras: kriminalinė drama, miuziklas.
imdb nuoroda čia.

Iš rytų Europos atvykusi į Ameriką Selma su mažamečiu sūnumi tikėjosi, kad jos gyvenimas taps kaip vienas tų, kuriuos rodo Holivudo filmuose. Deja, realybė kitokia.

Tai filmas apie moterį, kuri nėra daug gyvenime mačiusi, tačiau svajonės jos didelės. Jai labiausiai patinka įvairūs miuziklai. Kaip ji pati sakė, miuzikluose visi veikėjai laimingi ir ten nenutinka nieko blogo. Selma ir pati norėtų nors viename iš jų suvaidinti. Muzika – atgaiva jos sielai, ji sugeba girdėti muziką visur, kur tik būna: net ir ritmiškas staklių darbas fabrike, kuriame dirba, jai skamba kaip muzika.

Selmos gyvenimas visai nepanašus į miuziklą. Ji gyvena vagonėlyje, kurį nuomojasi iš šeimos, kurios kieme jis ir stovi. Ji dirba du darbus, kad tik susitaupytų pinigų. Negana to, ji serga paveldima liga, dėl kurios baigia prarasti regėjimą. Jos visų problemų užsimiršimas vos kelioms minutėms, kai ji girdėdavo muziką, man atrodė taip liūdnai ir tuo pačiu kažkaip nežemiškai. Bjork, būdama neprofesionali aktorė, mano nuomone, pasirodė puikiai, jos vaidinamas personažas pakankamai sudėtingas, bet jai pavyko su juo susitvarkyti.

Pats siužetas, o ypač antroji jo pusė bei kulminacija, gali sukelti dvejopų jausmų. Pati skaičiau įvairiausių komentarų: vieni ją laiko idealia motina, kiti – negera motina su mažu IQ, dėl kurio viskas taip baisiai pasisuko. O man atrodo, kad abi tos visiškai priešingos nuomonės yra pusiau teisingos. Ne, ji nėra ideali mama tuo atžvilgiu, kad neleido daug laiko su savo vaiku, tačiau to priežastys buvo darbas – noras uždirbti. Ką jau kalbėti apie tikslą, dėl kurio ji ir taupė. O vėlesnių įvykių priežastis man labiau buvo visiška jos pajausta desperacija ir nebežinojimas kaip kitokiu būdu pakeisti situaciją. Pabaigoje, kai situacija vėlgi galėjo keistis, jos pasirinkimas, kad ir nebuvo man priimtinas, tačiau buvo suprantamas. Kiek kartų graudinausi, jau ir nebepasakysiu, bet jų buvo ne vienas kartas. Daugybė įvairių emocijų šis filmas man kėlė, taigi, įtaigumo jam nė kiek netrūko.

Žinau, kad miuziklas yra gan specifinis žanras, kurio ne vienas baidosi, todėl norisi pasakyti, kad filme atliekamos vos kelios dainos (su šokiais), tad šio žanro nemėgimas neturėtų būti priežastis, dėl kurio šį filmą galėtumėte išbraukti iš nežiūrėtinų filmų sąrašo. Tuo labiau, kad muzikinis takelis – kažkas nuostabaus. Bjork balsas gan specifinis (nors apie ją žinojau, bet iki šiol nebuvo tekę jos dainuojančios klausyti), bet man paliko gerą įspūdį. Labiausiai man patiko toji pati daina, už kurią ir buvo šis filmas nominuotas Oskarui – I’ve Seen It All.

9/10