Archyvas

Posts Tagged ‘Muzikinis’

942> Sing Street (2016)

rugpjūčio 25, 2017 Parašykite komentarą

Rež.: John Carney
Vaidina: Ferdia Walsh-Peelo, Aidan Gillen, Maria Doyle Kennedy
2016 m., Airija, Didžioji Britanija, JAV, 104 min
Žanras: romantinė muzikinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Atrodo, kad ne tiek ir daug skambėjo šis filmas visur kur informaciniuose portaluose, be jokios pompastikos ir didelių reklamų pasirodė, tik vis nužiūrėdavau, kad vertinimai jo geri. O pažiūrėjusi supratau, kad tai išties nebloga kino juosta, turinti ne vieną man patikusį elementą.

Devintas dešimtmetis, Dublinas. Paaugliai sugalvoja sukurti muzikos grupę. Jie nori kažko įdomaus, naujo (kaip pavyzdį nurodo Depeche Mode, o tuomet aš jau visiškai ir susilydžiau), tad ir stengiasi tai kurti. Tad filmas ir yra apie tai – kūrybą, paauglių gyvenimą, pirmąjį rimtą susižavėjimą ir dar daug ką. Iš tiesų žiūrėdama galvojau, kad visai ne 2016-aisiais pastatytas filmas, nes viskas, ką mačiau, man taip ir ,,atsidavė“ nurodytu laikmečiu. Ir ne tik pati atmosfera, rengimosi stilius ir kt. man pasirodė įtikinamai, bet net ir pats siužetas bei jo pateikimas man priminė to devinto dešimtmečio filmus. Tik kažkaip vis dar nepriprantu prie naujos mados tokiais atvejais, kai rodomi paaugliai, pagrindinį veikėją parinkti itin vaikiško veido, nes bent šiame filme būtent dėl to pagrindinė pora man visai nesižiūrėjo, nes toji mergina atrodė žymiai vyresnė.

Lyg ir nieko ypatingo, bet pamenu, kad žiūrėti buvo gan įdomu. Tiesa, geri įvertinimai ir visa kita gal pernelyg užkėlė lūkesčius, tai ir norėjosi ,,kažko dar geriau“, bet šiaip jau neblogas tikrai.

7/10

Reklama

908> High Fidelity / Visos jos tokios (2000)


highRež.: Stephen Frears
Vaidina:  John Cusack, Iben Hjejle, Jack Black, Catherine Zeta-Jones, Tim Robbins
2000 m., JAV, Didžioji Britanija, 113 min
Žanras: muzikinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Jau senokai peržiūrėjau, bet pamėginsiu atgaminti labiausiai patikusias detales. Apskritai, šis filmas žavi savo laikotarpio pateikimu, labai smagi vinilinių plokštelių parduotuvės atmosfera ir trys jos darbuotojai – ypač J. Black vaidinamas personažas, nebijantis pasišaipyti iš lankytojų skonio ir įsiūlyti ką nors vertesnio dėmesio.

Pats filmas – apie buvusias meiles ir bandymą suvokti, kokios klaidos buvo darytos, kad iki šiol pagr. veikėjui taip nesiseka šioje srityje. Tokiu būdu atskleidžiami įvairūs veikėjo amžiaus tarpsniai, besikeičiantis skonis gyvenimo būdui, merginoms ir kt. Neįpareigojantis, vietomis prajuokinantis, ganėtinai smagus, lengvas, kažkuriuo metu imantis pabosti ir prailgti filmas su maloniu ausiai muzikiniu takeliu.

6/10

899> Green Room (2015)


green roomRež.: Jeremy Saulnier
Vaidina:  Anton Yelchin, Imogen Poots, Patrick Stewart
2015 m., JAV, 95 min
Žanras: kriminalinis muzikinis siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Po to, kai tampa žmogžudystės liudininkais, muzikos grupės nariai priversti kovoti dėl išliko prieš agresyviai nusiteikusią grupelę skinhead’ų.

Kažkada žiūrėjau šio filmo anonsą ir supratau, kad, kai tik atsiras, privalėsiu pažiūrėti. Dar prie šio filmo minėjimo visur kur prisidėjo ir absurdiška bei tragiška A. Yelchin mirtis, tad taip ir sukosi galvoje: pažiūrėti ,,Green Room“, pažiūrėti ,,Green Room“. Taigi, šįvakar tą ir padariau.

Čia filmas tiems, kurie mėgsta išlikimo, šiek tiek kraujo, besitaškančio kraujo turinčias kino juostas. Nors ir tai, to nėra tiek daug, kiek tikėjausi pamačiusi anonsą. Bet vis dėlto įspėju, jei ketintumėte žiūrėti.

Nors kino juostos trukmė – vos pusantros valandos (kaip aš sakau, pats tas tokio žanro filmams), atrodė, kad žiūriu dvi valandas ar ilgiau. Lėtas, su daugybe dialogų ir kyla abejonė dėl kiekvieno iš jų reikalingumo. Tik antroje filmo pusėje situacija gerėja: atsiranda veiksmo, nebestovima vietoje, vietomis įtampa buvo tokia, kad stabdžiau filmą tam, kad atsipūsčiau truputėlį. Ar pasiruoščiau būsimam įvykiui.

Iš personažų ryškesnė nebent vienintelė mergina, kurią vaidina I. Poots, kiti turi vieną kitą išsiskiriantį bruožą, bet labiau jie reikalingi tam, kad būtų galima atspėti, kas išliks ilgiau, o kas greitai iškris iš žaidimo.

Pirmoji pusė filmo tai man itin nuobodi buvo, tikrai galvojau, kad nesuprantu eilinį sykį, kodėl šis filmas kritikų išties neblogai vertinamas, žmonės irgi neprastus balus duoda – tai kur čia toji paslaptis? Bet vėliau, kaip minėjau, nebegalėjau skųstis įtampos trūkumu, tapo įdomu žiūrėti ir galvoti, kuo visas šitas beprotnamis baigsis. Ir pabaiga bendro vaizdo negadino. Tik kaip visad galvoje kirbėjo klausimas – o kas po to, kai jau rodomi titrai?..

Tad taip ir gavosi, kad parašiau 6.

877> Amy (2015)


amyfilmRež.: Asif Kapadia
2015 m., JAV, Didžioji Britanija, 128 min
Žanras: dokumentinis, biografinis, muzikinis
imdb nuoroda čia.

Tai dokumentinis filmas apie Amy Winehouse, vieną iš klubo 27 narių (jei kas nežinote, šiam ,,klubui“ priklauso garsenybės, mirusios būtent 27-erių), o jei rimčiau – apie puikią atlikėją ir liūdną jos gyvenimą.

Kuo patiko pats filmas. Chronologiškai sudėliota istorija. Apie Amy kalba įvairūs jos aplinkos žmonės, pateikiamos skirtingos nuomonės. Daug autentiškų vaizdų, filmuotos  medžiagos, iliustruojančios skirtingus atlikėjos gyvenimo laikotarpius. Nuotraukų taip pat yra iš asmeninio archyvo. Muzikiniai intarpai įdėti ne be priežasties, kiekvienam – laikas ir vieta. Švarus, emocingas filmas, parodantis Amy iš įvairių pusių: tiek kaip puikų talentą, tiek kaip priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio turintį ir pakilimus bei nuosmukius išgyvenantį žmogų.

Kuo įdomi Amy istorija. Sakysit: man nepatinka Amy muzika,kodėl turėčiau tai žiūrėti. Taip, man jis buvo įdomus vien todėl, kad Amy visąlaik mane žavėjo kaip atlikėja, o į jos gyvenimą pernelyg nesigilinau, nors, žinoma, žymesnius nuosmukius mačiau spaudoje. Tačiau Amy istorija įdomi net ir nemėgstant jos muzikos. Man tai istorija apie žmogų, kuris norėjo būti laimingas, siekė savo svajonės, bet galiausiai dėl tam tikrų aplinkybių vis krisdavo žemyn. Ir ne tik dėl narkotikų, alkoholio. Man ji neatrodė skirta pasauliui, kur fotografai sekioja kiekviename žingsnyje, kur jos dainų klausytis ateina į stadionus ir parkus (jos muziką įsivaizduoju tik mažoje kamerinėje aplinkoje, o ji ir pati vienu metu sakė, kad būtent apie dainavimą baruose ji svajojo), kur ji turi fotografuotis visokiems žurnalams ir traukti į pasaulinius turus. Nė viename kadre ji nekalbėjo apie pinigų ir šlovės troškimą, jos mintis, ką reiškia būti garsiai, iš viso verta citavimo. Ir tuomet ateina žmonės, kurie ją stuma, kurie sakosi rūpinęsi ja, jos gerove, bet tuo pačiu ir skatinę koncertuoti, atlikti muziką, kurios ji nenorėjo. Amy nuoširdumas sužavi, ji nevaidino: jei jai būdavo negerai, tą būdavo galima pastebėti jos veide, elgesyje, jei ji džiaugdavosi, jos džiaugsmas atrodydavo kone kaip vaiko (toji scena, kai buvo pranešta, kad ji laimėjo Grammy, tiesiog tobula). Liūdna – kitaip ir būti negali, ypač, kai žinai, kuo viskas užsibaigė ir kaip kitaip galėjo baigtis. Gera – nes atrodo, kad buvo jos gyvenime ir linksmesnių akimirkų, kad nepaisant kritimų ji bandydavo keltis,būti be narkotikų. Bet visgi nuolatinės laimės man joje trūko, dažnai man ji atrodė tiesiog kaip prispaustas, nelaimingas žmogus. Net ir tuomet, kai kokainas buvo tik jos ateitis.

Gera, įdomi dokumentika. Jei kas turėsit galimybę į kiną nueiti filmo pažiūrėti, rekomenduoju. 8/10

828> Whiplash / Atkirtis (2014)


imagesRež.: Damien Chazelle
Vaidina: Miles Teller, J.K. Simmons, Melissa Benoist
2014 m., JAV, 107 min
Žanras: muzikinė drama
imdb nuoroda čia.

Vienas garsiausių praeitų metų filmų, pasakojantis apie jauną būgnininką Endriu, kuris patenka mokytis pas jokių ribų nepripažįstantį Flečerį.

Vilkinau aš jo peržiūrą, nes man nepatiko komentarai. Kad ir kaip gerai daugelis atsiliepdavo, atrodydavo, kad greičiausiai nusivilsiu aš juo ir bus išeikvotos beveik dvi valandos tik vidutiniam filmui (kita vertus, negaliu paneigti, kad vidutinių išties nemažai žiūriu). Tačiau paskutinė rekomendacija paskatino įsijungti ir galiausiai likau maloniai nustebinta.

J.K. Simmons vertas visų šių metų apdovanojimų. Nesigilinu, ką kiti toje kategorijoje nominuoti aktoriai nuveikė, galbūt buvo ir vertesnių lyginant vaidmenis, bet už tai, kaip savo vaidinamą personažą perteikė šis autorius, visų ovacijų ir statulėlių tikrai nusipelnė. Stiprus, įtaigus, prikaustantis. Buvo keista, kad nepykau aš jo – kažkaip man dvejopus jausmus kėlė ir stengiausi pamatyti, koks jis yra po ta savo kauke. Bet kuo toliau, tuo labiau supratau, kad tai ne kaukė. Jis kitoks šitoje srityje ir negali būti.

Miles Teller pamažu kopia pripažinimo link ir netgi sakyčiau visiškai užtikrintai, kiti aktoriai buvo labiau fonas nuostabiajam Flečerio personažui.

Daug dinamikos, daug muzikos, o dar daugiau įtampos, kuri neleido atsiplėšti nuo ekrano, o vietomis ir pati jaučiausi įsitempusi ir laukianti, kas gi dar įvyks toliau. Siužetas daugiau mažiau nuspėjamas, bet tai, kaip jis išplėtotas, leidžia į tą faktą numoti ranka.

Vienas malonumas buvo žiūrėti į taip išplėtotus personažus, tokį stiprų ir tikrovišką pateikimą, kiek darbo reikia ir prašoma įdėti, kad būtų pasiektas kiek įmanoma geresnis rezultatas. Kai imi gyventi tik dėl to, kad taptum geriausias ar kad tokiu pasirodytum prieš savo gerbiamą mokytoją, nepaisant to, kiek fizinių jėgų, sveikatos ar nervų tai kainuoja. Asmeniškai man visuomet gaila tų vaikų, kuriuos nuo mažens veda į kokią nors muzikos mokyklą, nori jie to ar nelabai. Žinoma, šis atvejis kitoks, nes Endriu ėjo savo noru.

8/10

Glee / Choras (1-6 sezonai) (2009 – 2015) – bendra viso serialo apžvalga


Tai bendra serialo apžvalga, kurioje galbūt ir pasitaikys vienas kitas spoileris, bet jokių esminių ar svarbių – todėl saugu skaityti ir nemačiusiems ar mačiusiems tik keletą sezonų.

Kai žiūrėjau penktąjį sezoną, džiaugiausi, kad šeštasis bus ne tik sutrumpintas, bet ir finalinis. Tašką šiame seriale reikėjo dėti jau po trečiojo sezono ar bent jau ketvirtojo. Tačiau žiūrėdama paskutinį sezoną sau tyliai liūdėjau, nes, neskaitant erzinančių dalykų, be kurių šis serialas tikriausiai neegzistuotų, tai buvo visiškas grįžimas prie ,,šaknų“. Tačiau apie viską po truputį. Nes dėkoti šiam serialui yra už ką, net jei minusų yra ne taip ir mažai.

Viskas prasideda, kai į atsikūrusį mokyklos chorą (ar tiesiog Glee klubą) susirenka pirmieji nariai. Didžioji dalis – nepritapę niekur kitur, neturintys draugų, kenčiantys patyčias, kita dalis – populiarūs ir dėl savo užmačių prisijungę prie choro. Tačiau visus juos vienija noras dainuoti, pasirodyti, būti įvertintiems. Taip prasideda kelionė ne tik svajonių link, bet ir ištisas mokymasis būti vieningiems, mylintiems ir mylimiems. Chorui vadovauti imasi ispanų kalbos mokytojas Vilas Šusteris.

Veikėjų yra daug. Nors greitai pasidaro aišku, kad didžioji žvaigždė šiame seriale bus Reičelė, nemažai kitų užima tikrai dideles pozicijas, o netrukus tie kiti, rodos, antraeiliai, tampa daug mylimesni už ryškiausius. Bėgant sezonams kai kurie antraeiliai atsiduria centre, kiti pasirodo tik retkarčiais, o vietoj jų atsiranda nauji. Kaip vėliau paaiškės, naujų narių atsiradimas, kaip ir senųjų sekimas jiems baigus mokyklą, nebuvo geriausias kūrėjų sprendimas. O tiksliau, gal tai ir būtų neblogas pasirinkimas, bet kaip visa tai buvo plėtojama labiau erzino nei leido mėgautis naujais balsais.

Serialo auditorija – jaunimas, o tai ryškiai atsispindi siužete. Siužetas pakankamai didaktiškas, tačiau šiuo atveju tai yra gerai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kokie yra įvairūs žmonės tiek savo išvaizda, tiek vidumi. Visame seriale pažymima, kad svarbiausia siekti savo svajonės (ne veltui Journey ,,Don’t Stop Believin’ “ tapo kone Glee himnu) ir būti savimi. Seksualinės mažumos, nemokėjimas šokti ar dainuoti, patyčios, neprisitaikymas, meilės santykiai, seksas, neplanuotas nėštumas, nesėkmės, netektys – visa tai yra paliečiama. Galbūt tai neretai daroma primityviai (iš atminties išnyra epizodas, kai serija buvo skirta moksleivei, grasinančiai iššaudyti mokytojus ir moksleivius mokykloje – ypač aktuali tema, bet pateikta taip, kad vertė raukytis), tačiau šiuo atveju norisi tikėtis, kad yra nemažai žiūrovų, kuriuos šis serialas paskatino keisti požiūrį į save, į kitus, būti tolerantiškesniems ir to, kad viskas yra įmanoma, nors ne visada lengvai pasiekiama.

Žinoma, yra ir momentų, kurie kėlė klausimų. Sue – merginų palaikymo komandos trenerė (vėliau – ir ne tik trenerė) – seriale lyg kokia ragana iš pasakų, kuri daro tiek daug blogybių, kurios dažniausiai atrodo kaip patyčios, neretai fizinis ir psichologinis smurtas, jau nekalbant apie niokojamą turtą. Ir paskutiniame sezone man darėsi tikrai pikta, kadangi nelogiška, jog niekas negalėjo sustabdyti jos. Juk realybėje iš karto būtų pristatytos vaikų teisės, policija. Bet prisipažinsiu, kartais jos netikėti ir itin hiperbolizuoti išpuoliai prajuokindavo (taip, juodasis humoras), tačiau neretai jų būdavo tiesiog per daug. Ir tai kiek prieštaravo visai serialo koncepcijai, nes lyg ir rodoma, kad viskas turi būti sprendžiama, kad patyčioms, netolerancijai ir kt. turi būti užkirstas kelias, bet tuomet atsiranda Sue, kurios niekas nesustabdo.

Seriale dainuojama daug, todėl neverta net pradėti žiūrėti, jei nepatinka muzikiniai filmai ir serialai. Glee dėka sužinojau nemažai geros muzikos, žiūrėdama miuziklus galvodavau, kad vieną ar kitą dainą jau klausiau ne kartą, nes, pasirodo, girdėjau seriale ir ji man patiko. Kažkuriuo metu mano playlist’ą sudarė būtent šiame seriale išgirsti cover’iai, last.fm skaičiuoja, kad jų dainas esu perklausiusi keletą tūkstančių kartų. Ir nors paskutinius tris sezonus žiūrėdama kai kuriuos kūrinius persukdavau, tačiau lieku prie nuomonės, kad, nepaisant tų kūrinių, kurie man labai nepatiko (pvz.: Bastille ,,Pompeii“ perdirbinys), Glee sugebėdavo net visiškai neklausomus kūrinius padaryti vienus mėgstamiausių. Manau, kad seriale buvo neprastai išlaviruota tarp rimtų miuzikluose skambančių kūrinių, jau klasika tapusių grupių (Queen, The Beatles, Journey) iki šiuolaikinės pop muzikos.

Dabar norisi grįžti prie siužeto ir kaip jis keitėsi kasmet. Nors nežinau, gal ir nesikeitė, gal aš augau ir keičiausi. Juk pradėjau jį žiūrėti berods tada, kai dar tik porą sezonų buvo parodyta. Man norėjosi, kad serialas augtų kartu su žiūrovais, bet buvo toks jausmas, kad jis kaip užsitrigęs, taip užstrigęs. Lygiai kaip ir personažai, kurie net baigę mokyklą į ją grįždavo ir grįždavo. Tai erzino ir nervino, nes gal jau laikas atsiplėšti nuo mokyklos? Nors kita vertus, tai, kaip veikėjų gyvenimai ėjo jiems baigus mokyklą, rodė, kaip sudėtinga yra pradėti naują savarankišką gyvenimą, suvokti, ko išties nori iš gyvenimo. Bet neretai priemonės, kaip tai parodyta, atrodė komiškos. Juk Semas bėgant laikui tapo tikra parodija ir tik šeštajame sezone lyg ir subrendo. Kone stabiliausias personažas (nors irgi mėtėsi nemažai) ir mėgstamiausias buvo Kurtas. Tuo tarpu kai kurie kiti, kuriuos pradžioje lyg ir mėgau, buvo visai nelaukiami, nes žinodavau, kad vėl tik kažkokią neigiamą emociją sukels – tai ir ta pati pernelyg savimi pasitikinti Reičelė, ir Bleinas, ir Mersedes. Kai kurie siužeto nelogiškumai ir kvaili įvykiai imdavo paskutiniuose keliuose sezonuose mane ir piktinti, o bendrą nuomonę sušvelnindavo tik puikūs pasirodymai ar viena kita įdomesnė ir jautresnė scena.

Atskiros kalbos verta ir tai, kad bėgant metams keičiasi glee klubo sudėtis, o siužetas suskyla į dvi dalis – viena Niujorke, kita – mokykloje. Geriausia būtų buvę prieš tą skylimą ir užbaigti serialą. Arba, jei nuspręsta tęsti, atsisveikinti su tais, kurie išvyksta, ir likti mokykloje, kur nauji personažai, nauji santykiai ir naujos problemos. Tas jungimas, kuris baigdavosi tuo, kad visi vienas prie kito prilipę, kas kelios serijos grįžtantys į mokyklą, atrodė visiškai nenaudingas. Absurdiškiausiai atrodė penktasis sezonas, kur nauji veikėjai, pasirodę dar ketvirtajame, atrodė ganėtinai perspektyvūs, tačiau jų siužetinės linijos buvo tragiškos, o galiausiai su jais pasielgta taip, kad tiesiog kraujas užverda gyslose. Kai žiūrėsite šeštąjį sezoną, suprasite apie ką aš.

Penktasis sezonas neatsiliko – ten man patiko vos trys serijos, iš kurių viena buvo skirta vieno iš pagrindinių aktorių Cory Monteith atminimui (aktorius mirė prieš porą metų). Tai buvo itin jautri serija, kurią žiūrint nesigraudinti buvo sunku. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios nesinori ,,nurašyti“ Glee, nes jie nebijo stiprių temų. Šeštajame sezone tikriausiai stipriausia tokia linija – vieno veikėjo noras pasikeisti lytį.

Na, ir kadangi įspūdžiai apie šeštąjį sezoną šviežiausi, galiu pasakyti, kad po dviejų visiškai neįdomių sezonų serialas sugebėjo įtraukti taip kaip pirmuosiuose. Jaučiau nostalgiją, liūdesį ir šios emocijos mainėsi žiūrint. Vienu momentu galvojau, kad vėl grįš prie nesąmonių, nes jų netrūksta ir šiame sezone, bet ne. Po truputį vystomas siužetas tapo ilgu atsisveikinimu. Kažkur skaičiau, kad žinodami, jog tai paskutinis sezonas ir dar įdėtas į nepatogų laiką, todėl tikriausiai atsipalaidavo ir sukūrė geriausia, ką galėjo. Jautėsi ta pati atmosfera, kokia buvo pradžioje (beje, priešpaskutinėje serijoje rodomi įvykiai serialo pradžioje – todėl buvo dar liūdniau), o nauji glee nariai pasirodė tokie pat įdomūs, kokie būtų, jei tai būtų buvęs pirmas sezonas. Tačiau laiko jiems buvo mažai beskirta, bet tai normalu – juk reikia sudėlioti visus taškus senbuvių gyvenimuose. Ir taip serija po serijos galiausiai viskas buvo sudėta į nuostabų finalą ir finalinį pasirodymą. Žinau, kad daug kas nesitikės, kad Reičelė liks su būtent tuo veikėju, bet man tai buvo pati maloniausia staigmena. Nedaug trūko, kad susigraudinčiau. Ir net sunku kažkokį balą rašyti, nes jaučiuosi šiuo metu visiškai šališka.

Tad gal palieku tokį pat įvertinimą, kokį buvau parašiusi iki tol. Liūdni tie atsisveikinimai.

7/10

Kūrė: Ian Brennan, Ryan Murphy, Brad Falchuk, vaidina: Cory Monteith, Dianna Agron, Lea Michele, Chris Colfer, Darren Criss, Kevin McHale, Heather Morris, Amber Riley, Naya Rivera, Mark Salling, Chord Overstreet, Jane Lynch, Jayma Mays, Matthew Morrison, Harry Shum Jr., Jonathan Groff, Idina Menzel, Jenna Ushkowitz, Gwyneth Paltrow , 2009- 2015 m., JAV, anglų k., 44 min

792> If I Stay / Jei pasilikčiau (2014)


tumblr_n7ol1eoe8k1txydcmo1_1280Rež.: R.J. Cutler
Vaidina: Chloë Grace Moretz, Mireille Enos, Jamie Blackley
2014 m., JAV, 107 min
Žanras: romantinė muzikinė drama
imdb nuoroda čia.

Ir vėl burbėsiu. Jau kelintas filmas (vieno dar nebaigiau, tai gal nuomonė pasikeis) iš eilės, kuris man nepatiko, bet iš visų tų ,,kelintų“ šis labiausiai. O gero buvau visai nemažai apie jį prisiklausiusi.

Taigi, mergina, kuri ruošiasi kitamet studijuoti, turi vaikiną, gražią šeimą (taip, viskas idealu) pakliūva į avariją. Ji atsiduria komoje, tačiau jos siela (?) vaikšto po ligoninę ir stebi, kaip kiti reaguoja į šią nelaimę, kas nutiko tėvams, broliui ir t.t. Tačiau visa tai – tik fonas, nes labiausiai dėmesys kreipiamas į merginos gyvenimo istoriją, o tiksliau – į jos meilės istoriją.

Skysta man ši istorija, kuri, jei ne ta avarija, būtų eilinė nė kiek nepatraukianti dėmesio meilės istorija, kur viskas einasi kaip sviestu patepta, po to – nesutarimai, galop vėl viskas kitaip pasisuka, tada vėl ir t.t. O pagrindinė veikėja visiškai erzinanti asmenybė, kuri visur arba nuskriaustą vaidino, arba teisuolę, nors būdavo ne kartą jos vaikinas žymiai teisesnis. Rodomas idealus gyvenimas (ok, aš pesimistė ir netikiu, kad taip būna), švaistomasi kvailais ir nejuokingais, muzikinis takelis – nieko įdomaus, orientuota į paauglius, tai kažko panašaus ir tikėjausi (ir tikiu, kad bus tokių, kuriems patiks). Pabaiga – nuspėjama, meilės istorija tokia eilinė (filmuose), vaidyba nežiba, personažai nykoki, visai nesinori ,,sirgti“ už jų meilę. Tai vienas filmų, per kuriuos vartau akis. Gal taip nesugadinsiu jų.

Rimtai, nežinau, už ką pagirti.

3/10