Archyvas
1129> Soul / Siela (2020)
Džo, pagaliau sulaukęs savo šlovės valandos muzikinėje karjeroje, patenka į nelaimingą atsitikimą. Jo siela pakliūva į tarpinę erdvę tarp gyvųjų pasaulio ir pomirtinio gyvenimo. Čia jis ne tik sužino, kas vyksta anapus, kaip sielos atkeliauja ir iškeliauja, bet ir sutinka visai nemotyvuotą gyvenimui žemėje sielą. Jei būčiau skaičiusi anotaciją ar daugiau pasidomėjusi, greičiausiai filmo peržiūrą būčiau atidėjusi, nes tikėjausi kiek kitokio siužeto. Gal dėl to, o gal ir dėl kitų priežasčių, bet Soul man pasirodė blankokas ir neįtraukiantis manęs filmas, kuris greit išgaravo iš galvos. Graži animacija vizualiai, idėjos tinkamos tokiam žanrui, bet šįsyk likau nepaliesta.
7/10
1122> Sound of Metal (2019)
Šis sudomino pirmiausia dėl muzikos, o antra – tikėjausi kažko panašiai stipraus į Whiplash (2014). Tai muzikos nebuvo daug, nes, kaip galima suprasti iš anotacijos, pagrindinis veikėjas, grupės būgnininkas, praranda klausą. O iki Whiplash man irgi buvo tolokai. Gal kad Sound of Metal siužetas norėjo apimti daug visko, bet galiausiai gavosi tokia gan standartinė drama apie praradimus, kurie veda į kažkokius atradimus.
Minėdama, kad norėjo apimti daug visko, turiu galvoje, kad pradžioje galima įsivaizduoti, jog tai bus asmeninė drama, sukoncentruota ties pagrindiniu personažu ir grupe. Visgi grupės gan greit nelieka, o Rubenas atsiduria visai kitoje aplinkoje, kur keliami dar kitokie klausimai. Po kiek laiko pagrindinis tikslas vėl tarsi keičiasi, o galiausiai dar ten visokių ypatingų reikalų atsitinka ir įdomesnių veikėjų įtraukia, tad ima atrodyti, kad kažkaip truputį primakaluota. Tad nors pirmoje filmo dalyje buvo įdomu, vėliau truputį prislopo susidomėjimas. Nors pastatytas kokybiškai, tema sudėtinga ir skaudi, tikriausiai geriausiai suvokiama tik tuomet, kai pats patenki į tokią visiškai netikėtą ribinę situaciją, tačiau šįkart manęs nepaveikė tiek, kiek tikėjausi. Pažiūrėjau, įsidėmėjau ateičiai Riz Ahmed ir tiek.
7/10
1103> La La Land / Kalifornijos svajos (2016)
Šis filmas sukosi galvoje jau kelis mėnesius, tad galop prisėdau pažiūrėti. Kažkada žiūrėjau labai daug muzikinių filmų bei miuziklų, jungdavausi juos beveik be jokios atrankos, tad tikriausiai panorau prisiminti tuos laikus, o ir pagrindinė aktorių pora intrigavo.
Na, bet praėjo dvi savaitės ir suprantu, kad filmas visiškai išdilo iš galvos. Pradžia dar atrodė įdomi, pastatymas irgi pasirodė savitas, vizualiai gražus, kostiumai traukė akį, likau patenkinta tokia netipiška pabaiga, tačiau siužetas paprasčiausiai neišlaikė dėmesio. Buvo blanku, net ir muzikinis takelis prabėgo visai nepastebimas, nė viena iš dainų neužstrigo atminty.
Galbūt kažkada aš ,,persivalgiau“ šio žanro ir todėl man filmas visiškai nelipo? Nesu tikra.
6/10
1084> Leto / Vasara (2018)
LRT mediatekoje užtikau šį prieš tai Kino pavasaryje rodytą filmą (imdb nuoroda) apie 9 dešimtmečio vasarą Leningrade. Čia Viktoras Cojus, devyniolikametis, būsimasis grupės „Kino“ lyderis, susipažįsta su savo tuometiniu stabu Maiku Naumenko iš grupės „Zoopark“ bei jo žmona Natalija Naumenko.
„Kino“ pavadinimas man žinomas, bet gal tik kokį kartą teko klausytis jų muzikos. Apskritai, su Rusijos atlikėjais esu menkai susipažinusi, apie rodomų grupių lyderių likimus irgi nieko nežinojau, tad neturėjau pagrindo piktintis, kad kažką ne taip rodė (po to skaičiau straipsnį, kur buvo minima, kad filmas sulaukė nemažai kritikos dėl iškraipytų faktų). Tiesiog stebėjau jaunų žmonių istoriją, tą keistą meilės trikampį (kuris labai jau varganas, sakyčiau), o labiausiai žavėjo tai, kaip kūrėjai sugebėjo visiškai išpildyti pavadinimo keliamus lūkesčius: rodoma vasara užbūrė savo laisvumu ir nerūpestingumu. Ir buvo daug muzikos – ji ne tik skambėjo, bet veikėjai kalbėjo apie ją, o visus besimezgančius konfliktus nustumdavo į šalį susitikimai, kuriuose buvo konsultuojamasi dėl dainų tekstų, muzikos ir kt. Įdomus pasirinkimas rodyti juodai baltą istoriją (retkarčiais pasirodo ir spalvotų detalių), o kai kada vaizdas tapdavo panašus į miuziklo vertus pasirodymus, kai uždainuodavo, pavyzdžiui, visas autobusas, o ekrane sušmėžuodavo atliekamų dainų žodžiai.
Filmas atpalaiduojantis ir visai neprailgo. Tik šiek tiek pati pristatymo dalis atrodo klaidinanti, nes anotacijoje mini jį kaip kažkokią meilės istoriją, bet viskas ten taip paprastai ir lengvai, kad galima greitai užmiršti, kad iš viso kažkas ten buvo. Labiau apie meilę muzikai.
7/10
Na ir dar viena įdomybė. Mediatekoje filmą žiūrėjau įsijungusi subtitrus, tai buvo smagu, kad ir dainų žodžiai išversti, nes rusų kalbos nemoku. Bet nustebino tai, kad skambėjusioms angliškoms dainoms vertimo nebuvo. Keistokas sprendimas.
1077> Spirits in the Forest (2019)
Metus pradėjau nuo dokumentinio filmo apie Depeche Mode fanus. Rodė jį ir Lietuvos kino teatruose, bet dabar visai džiaugiuosi, kad ir nenuėjau, nes filmo turinys labiau tinkamas susisukti į kebabą ir klausytis žmonių, kuriems įtaką darė Depeche Mode muzika, istorijų. Prisipažinsiu, šiek tiek ir nusivyliau, nes galvojau, kad bus šiek tiek daugiau pačios grupės pasirodymų, o čia jie labai minimaliai ar tik trumpomis iškarpomis parodyti. Ir vis dėlto. Kalbinti žmonės – itin skirtingi ir turintys kai kada ganėtinai įspūdingas istorijas. Kadangi pati šią grupę atradau palyginus vėlai, tai kažko manyje ji ir neapvertė (išskyrus muzikos sritį, nes vis dažniau ėmiau klaidžioti, ieškodama muzikos, gerokai nutolusios nuo to, ką iki tol klausiau), tačiau klausytis pasakojimų buvo įdomu. Muzika gali sujungti žmones, kurie šiaip tikriausiai niekada nesusitiktų ar neatsidurtų vienoje vietoje ne tik dėl gyvenamosios vietos, bet ir skirtingų pomėgių ar gyvenimo būdo. Faina.
1044> Sid and Nancy (1986)
Faina, kai filmai paskatina daugiau pasidomėti dalykais. Šįkart apie Sex Pistols bosistą Sid Vicious ir jo meilę Nancy. Iki filmo absoliučiai nieko nežinojau apie visą šią istoriją, tad po filmo dar googlinau, nes buvo įdomu, kaip ten viskas užsibaigė.
Būna meilė romantiška, saldi, o būna tokia kaip Sid ir Nancy. Daug punk muzikos, narkotikų, meilės su kontrastingiausiomis jos spalvomis. Kulminacinis įvykis intriguoja, bet pats filmas dėmesį sunkiai išlaikė. Dar kartą įsitikinau, kad nei skaityti, nei žiūrėti į žmones, kurie pagrinde tik vartoja kvaišalus, man nepatinka. Nors personažai šarmo turi, buvo neblogų scenų.
5/10
1042> Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga (2020)
Man rodos, ne aš viena įtariai žiūrėjau į šio filmo idėją. Dar labai nemėgstu W. Ferrell. Bet pasipylę geri komentarai paskatino įsijungti, tuo labiau, kad šiemet nebuvo Eurovizijos, kurią visai kaip statistinė lietuvė žiūriu, burbuliuoju, kaip nieko gero, bet po metų vėl įsijungiu pasidairyti ir kokią vieną dainą, kurią klausysiu dar kurį laiką po konkurso, išsirinkti.
Na, ir patiko man. Aišku, yra kvailų momentų, per daug išplėtota romantinė linija, bet iš principo viskas, kas susiję su pačiu renginiu, pateikta puikiai. Stereotipai, dainos, kurios tikrai galėtų skambėti konkurse, kultūriniai skirtumai, intrigos, balsavimo už kaimynus ypatumai (kai balsavimo metu stebisi, kaip čia ne už kaimynus kažkuri šalis balsavo), neblogas humoras. Vienu metu buvo labai populiarios parodijos, kurios pasižymėjo itin prastu humoru (visi scary movie ir kiti į jį panašūs), būtent dėl to sunku kažko geresnio tikėtis, o čia – visai kito lygio parodija. Tik dvi valandos – kiek daugokai tokio žanro filmui.
7/10
1037> Yesterday (2019)
Džekas – muzikantas, dainų kūrėjas, tačiau jam niekaip nesiseka išgarsėti. Po vieno įvykio jis supranta, kad pasaulyje, kuriame pabudo, niekas nežino grupės The Beatles (Coca-colos, beje, irgi). Taip prasideda Džeko kelias išgarsėjimo link.
Kadaise man patiko Nowhere Boy (2009), ilgiausiai klausiausi Across the Universe filme skambėjusių perdainuotų The Beatles dainų, tad neabejotinai norėjau pažiūrėti ir Yesterday. Deja, prasidėjęs visai įdomiai kažkuriuo metu nebeturėjo visiškai nieko, dėl ko norėtųsi žiūrėti toliau (peržiūrėjau per du kartus, bet pabaigos sulaukti buvo vis vien nelengva). Ištemptas, be intrigos, veikėjai kaip ir mieli, bet tokie vienpusiški, kad pasidaro nuobodu. Aišku, tai dažnai pasitaikantis pasirinkimas, bet kai veikėja sako, kad maždaug rinkis – arba pasaulinė šlovė, arba aš – tai kažkaip šįsyk toleruoti visokių panašių absurdiškų frazių visai nesinorėjo. Blankus, plokščias siužetas, kuriame draminės pusės beveik nėra, t.y. tai, kas bandyta užgriebti (sąžinė, meilė ar kt.), praeina nepastebimai. Dvi valandos – per daug tokiam nelabai įmantrų siužetą turinčiam filmui. Buvo neblogo humoro, bet bendrai filmas nuvylė. Antrąsyk nežiūrėčiau.
5/10
1015> Rocketman (2019)
Atrodo, jau prieš visą amžinybę jį žiūrėjau, o iš tikrųjų – birželio pabaigoje. Rinkomės tarp šio ir naujosios Men in Black versijos, bet ypač po visų pasirodžiusių atsiliepimų buvo aišku, kad nėra net ko svarstyti. Rocketman – tai biografinis filmas apie Elton John. Prisipažinsiu, kad iki tol aš jo neklausiau, žinojau vos keletą dainų (o kad kai kurias iš jų atlieka būtent jis – net minties nebuvo), žinojau tik pagrindinius faktus apie jo gyvenimą. Tad mane papirko visi skaityti interviu, matytos nuotraukos iš filmo bei tie nesibaigiantys spėliojimai, ar pavyks šiam filmui būti geresniam nei ne taip ir seniai rodytam Bohemian Rhapsody.
Kodėl juos abu lygina – nesunku suprasti, nes visgi siužeto pagrindas – itin panašus (išgarsėjimas, seksualinės orientacijos atskleidimas ir su tuo susijusios dramos, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio ir kt.). Visgi pats pastatymas skiriasi, kadangi Rocketman – labiau miuziklas. Dainos įliejamos į siužetą (t.y. dainuojama gatvėje, patalpose, karts nuo karto savo mintis išsakant ne žodžiais, o dainuojant ir šokant), yra teatrališkumo (pvz. dainuodamas veikėjas pakyla į orą), o pagrindinį vaidmenį atlikęs T. Egerton pats atliko filme skambėjusias dainas (ir skambėjo išties gerai). Ir nors nebuvo taip, kad išėjusi būčiau visiškai užvaldyta filmo, bet man tikrai kur kas labiau patiko nei jau minėta kino juosta apie F. Mercury. Gal dėl to, kad kūrėjai nevengė visko nudailinti, vien tik užuominomis kalbėti, gal dėl vizualinio pačios istorijos pateikimo. Žinoma, grįžusi susiradau E. John muzikos ir ieškojau video, kad pamatyčiau, kaip iš tiesų atlikėjas atrodė su įspūdingais kino juostoje matytais kostiumais.
8/10
1007> A Star Is Born / Taip gimė žvaigždė (2018)
Esu mačiusi ne vieną ir ne dvi dešimtis muzikinių filmų ar miuziklų, daugelis jų aptarti šiame tinklaraštyje. Tačiau neteko matyti nė vienos A Star Is Born versijos (o jų dabar iš viso keturios). Daug kalbų, pagyrų arba kritikos skambėjo apie šiam filmui, Shallow kelissyk buvau perklausiusi (o dabar skamba jau nesuskaičiuojamą kiekį kartų, nors bendrai daina nėra įspūdinga, bet kai kurios atkarpos – puikios). Galop įsijungiau gal todėl, kad užsinorėjau dar vieno iš serijos ,,talentinga, bet nepripažinta atlikėja įsiveržia į populiarumo aukštumas + meilės istorija“ filmo. Na, ir buvo panašiai.
Taigi, filmo siužetas – gan paprastai skambantis. Jau daug metų metų koncertuojantis Džeksonas gyvena nuo vieno koncerto iki kito, nors karjera vis dar sėkminga, jaunesni braunasi vis labiau į priekį, šalia to, visas laisvas laikas skiriamas alkoholiui. Vieną vakarą bare jis susipažįsta su talentinga, bet niekam nežinoma mergina ir pasikviečia ją į savo koncertą.
Kalbant apie tai, kas patiko, tai pirmiausia parašysiu, kad sutinku, jog siužetas nėra itin išskirtinis, tad suprantu, kodėl daug kas stebisi, kas skatina kritikus taip girti šį filmą. Kita vertus, originalų siužetą rasti ne taip ir paprasta, o ir ne visada reikia, kad filmas pasirodytų geras. Lady Gaga specialiai nesidomiu, muzikos nesiklausau, nebent retkarčiais viena kita daina ar video pakliūva į akiratį, tačiau jau iki filmo man ji atrodė kaip verta dėmesio, turinti ką parodyti ir neprastais vokalo sugebėjimais galinti pasigirti atlikėja. Taip, galbūt nebuvo filme kažkokių didelių dramų ar itin sudėtingo emociškai vaidmens, tačiau, nekalbant apie muzikinius pasirodymus, kuriems priekaištų neturiu, žiūrint sklido iš jos natūralumas, apskritai, dialogai tarp jos veikėjos ir B. Cooper vaidinamo personažo buvo žemiški, nedirbtini – tas ir paperka. Pats B. Cooper sužibo visai kitomis spalvomis – niekaip negaliu atsistebėti kai kurių aktorių gebėjimu taip neprastai dainuoti. Taip pat, jam teko kur kas sudėtingesnis dramine prasme vaidmuo, kadangi veikėjas kovojo su savimi, priklausomybėmis, menkėjančia šlove. Tad pagrindinė aktorių pora – verta pagyrų. Pats filmas atrodė kokybiškai ir tvarkingai pastatytas (o tokius visokie apdovanojimai ir mėgsta), gebantis ir linksmesniu pabūti, ir dramą išspausti, kai kur net ir tragikomiškų vaizdų pateikti. Pabaiga – ne visai standartiška, pagavau save netgi nenorinčią būtent tokios, nors jei būtų kitokia, tikriausiai irgi būčiau zyzusi. Bet šiaip nuspėti apie tokią pabaigą jau buvo galima prieš kurį laiką.
Kas nepatiko? Trukmė. Gerokai per ilgas ir ištemptas, tokiai trukmei reikalingas kur kas sudėtingesnis ar dinamiškesnis siužetas. Antra, man kiek keistokas pasirodė Ally ėjimas žvaigždžių link. Net ir B. Cooper’io vaidinamas personažas jai nesyk kartojo apie tai, kaip svarbu likti savimi, auditorijai kalbėti/dainuoti nuoširdžiai, kai ji, rodos, kuo toliau, tuo labiau pasiduodavo vadybininko norams. Bet gal tik aš nesupratau, kad ji būtent tokios karjeros / pasirodymų / kostiumų ir norėjo.
7/10 ir jau darausi nuo Shallow priklausoma.
Tiesa, įsivaizdavau, kad ši daina bus finalinė ar bent jau antrojoje filmo daly skambės, o pasirodo, klydau. Vėliau skaičiau, kad pats režisierius (B. Cooper) pradinėj versijoj irgi galvojo apie Shallow kaip apie finalinę dainą.
Filmų vakaras 
Naujausi komentarai