1028> Jojo Rabbit / Zuikis Džodžo (2019)

Sausį mačiau du filmus. Pirmasis – Jojo Rabbit. Neturėjau didelių lūkesčių, bet užtat kaip buvo gera, kai dar nė nebaigus žiūrėti filmo, jaučiau, kad pranoko juos visiškai ir koks puikus sprendimas buvo nueiti į kiną. Tragikomiškas filmas apie berniuką II pasaulinio karo metais, turintį nematomą draugą Hitlerį ir apskritai labai atsidavusį visoms skelbiamoms nacistinėms tiesoms. Bet užtenka susipažinti su žyde mergaite, kad po truputį jo galvoje viskas imtų jauktis.

Čia vienas tų filmų, kur ima juokas, po to jau norisi verkti, o tada iš karto ir vėl juokinga. Kai kada net nespėdavau sureaguoti, nes pernelyg greitai emocijos keitėsi. Labai gražiai pastatytas: spalvos, kostiumai traukė akį, muzika kėlė šypsnį (žinomos dainos perdainuotos vokiškai), atrodo, apgalvota iki detalių viskas. Veikėjai simpatiški. Prieš tai skaičiau, kad nė velnio S. Johnsson neverta jokių nominacijų už šį vaidmenį, bet mano akimis vaidmuo buvo įtikinamas, bet aš ir šiaip kiek subjektyvi jos atžvilgiu, nes patinka man ją kine matyti, niekad neužkliuvo, kad kažkas ne taip būtų su jos vaidyba. Veikėjai įdomūs, net ir antraeiliai, menkai pasirodę ekrane personažai pasirodydavo įsimintinai. Humoras labai įvairus – t.y. patiks ir subtilesnį, ir juodą, ir primityvesnį mėgstantiems. O jei netyčia esate matę nors vieną Taika Waititi filmą, tai jau ir suprasite, ko galite tikėtis.

Po peržiūros užrašiau 8/10, bet šiaip ir daugiau, įtariu, ateity pasižymėsiu, nes puikus filmas. Žiūrėčiau darsyk.

943> Wonder Woman / Nuostabioji moteris (2017)

Rež.: Patty Jenkins
Vaidina: Gal Gadot, Chris Pine, Robin Wright
2017 m., JAV, Kinija, Honkongas, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Naujoji Zelandija, 141 min
Žanras: veiksmo, nuotykių, fantastinis, mokslinė fantastika, karinis
imdb nuoroda čia

Po nežinia kiek laiko apsilankiau kino teatre (tai, įtariu, buvo liepą, rugpjūtį irgi teko, bet apie tai kada nors kitąsyk). Ėjau labiau dėl kompanijos, nes Wonder Woman nebuvo tas filmas, kurį baisiai norėjau pamatyti. Visgi tikėjausi, kad tai bus tiesiog neprastas pramoginis filmas, apkrautas spec. efektais, kurie dideliame ekrane gerai žiūrėsis, ir tiek. Iš tikrųjų, lūkesčius ir išpildė, nes ko tikėjausi, tą gavau. Nors ir supratau, kad namuose žiūrėdama būčiau įvertinusi prasčiau.

Amazonių princesė, kurią treniravo būti kovotoja, sutinka leistis kartu su į salą, kurioje gyvena tik Amazonės, atklydusiu kareiviu į žmonių pasaulį, kur vyksta karas.

Viso filmo metu galvojau tik apie tai, kokia G. Gadot graži, kaip jai tiko visi kostiumai ir pats vaidmuo, nes ji ir graži, ir tuo pačiu gebėjo spinduliuoti stiprybę, kurio taip reikia tokiam personažui. Aišku, meilės linija skystoka, kad ir baisiai vaikiška, bet užtat moteriškam kolektyvui buvo ko paliūdėti. Spec. efektai gan smagūs, kovos irgi, siužetas – nuspėjamas, neapsieita be klišių, nereikalingų, bet tokiam filmui būtinų (?) sutapimų. Visgi filmas visai neprailgo, nors kažko po savęs ir nepaliko.

7/10

887< Slow West / Vangūs Vakarai (2015)

Rež.: John Maclean
Vaidina: Kodi Smit-McPhee, Michael Fassbender, Ben Mendelsohn
2015 m., Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija, 84 min
Žanras: veiksmo, mistinis, romantinis trileris, vesternas
imdb nuoroda čia.

XIX a. Kolorado valstija. 16-metis škotas Džėjus pasibalnoja žirgą ir leidžiasi ieškoti į Ameriką pabėgusios mylimosios. Pakeliui, patekusį į spąstus, jį išlaisvina kaubojus Silas. Šis už pinigus pažada apsaugą ir pagalbą vietinių subtilybių nežinančiam Džėjui. Jodami vakarų kryptimi jie ne tik patiria įvairių nuotykių, tačiau po truputį atsiskleidžia ir abiejų veikėjų kelionės motyvai.

Pamąsčiau, kad senokai M. Fassbenderį ekrane mačiau, tad įsijungiau ilgokai savo eilės laukusį ir vieną naujesnių jo darbų – Slow West. Dargi tai neholivudinis kinas, o būtent tokio norėjosi. Beje, šį filmą bus galima pamatyti ir ,,Kino pavasario“ metu.

Jei po ,,Mustang“ norėjosi daug pasakyti, tai po šio kažkaip tuštoka galvoje. Daugiausiai emocijų sukėlė ir labiausiai prie ekrano prikaustė paskutiniai filmo įvykiai, kur netrūko dinamikos, smagaus veiksmo. Kažkiek Q. Tarantino tuomet priminė. Iki tol vietomis nykoka buvo, nors karts nuo karto nutikdavo kas nors netikėta, netgi tragikomiška, dėl ko šį filmą norisi pagirti. Nors ir pati idėja, dėl kurios keliauja jaunuolis, yra kiek komiška. Yra neblogų techninių sprendimų, vienas kitas spalvingesnis personažas. Vis dėlto kažkokio išskirtinio, ryškaus veikėjo man trūko. Veiksmas pagrinde tik pabaigoje, mirusiųjų per visą kino juostą susidarys nemaža krūva, nors patys žudymai, kraujas – subtiliai, ne per daug rodoma, tad pasišlykštėti neturėtų žiūrovai. Dabar kuo toliau, tuo daugiau privalumų ir gerų sprendimų pradedu įžvelgti, tad ateity požiūris į šį filmą gali keistis (nors tai nebūtų nei pirmas, nei paskutinis kartas, kai taip nutinka su peržiūrėtais filmais), bet dabar yra taip, kaip yra. Geresnis už vidutinį tai tikrai, bet norėjosi, kad būtų dar geriau.

6/10

848> What Dreams May Come / Kur nuneša sapnai (1998)

Rež.: Vincent Ward
Vaidina: Robin Williams, Cuba Gooding Jr., Annabella Sciorra
1998 m., JAV, Naujoji Zelandija, 113 min
Žanras: fantastinė romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Krisas žūva autoavarijoje ir patenka į rojų. Tačiau jis negali džiaugtis juo, matydamas kenčiančią žmoną. O netrukus jis turi leistis į svarbią kelionę.

O prasideda filmas gražiai, daug šypsenų, laimės, tokio jaukumo. Nežinau kodėl, bet Robin Williams šypsena ir juokas man visuomet kažkokie mieli. Ir liūdesys jo veide gražiai žiūrėjosi filmo metu. Liūdėti teks, nes tragedijų bus ne viena. Dar galėčiau pagirti tai, kas daugelio neliko nepastebėta – vizualinė filmo dalis išties neprasta: labiausiai įsiminė vaikščiojimas pieštame pasaulyje (kaip nuotraukoje), nors ir visa kita – pasakiška, spalvinga, tapybiška. Gražu. Tačiau tai – viskas, kas man paliko nors kokį įspūdį.

Tikriausiai esminis dalykas, kuris nepatiko – pati filmo idėja. Rojus (jei taip jį galima vadinti), tai, kas jame vyko – manęs taip ir nesudomino iki pabaigos, buvo nuobodu, paskutines dvidešimt minučių apskritai galvojau tiesiog prasukti (gal kokią minutę ir prasukau, nes rimtai buvo sunku sulaukti pabaigos). Prieš įsijungdama nė nemaniau, kad taip sunku bus žiūrėti filmą, kuris ganėtinai giriamas. Jei tai būtų vienas tų scenarijų, kai rodoma, kaip vyras stebi žmoną iš dangaus, kaip ji dorojasi su netektimi, gal visai kitaip ir įvertinusi būčiau. Tos kelios scenos, kai buvo rodoma žmona, kenčianti ir kaltinanti save, buvo įdomios – bet jų buvo tiek mažai, kad nesunku užmiršti, jog jos tokios apskritai buvo. Saldus man tas visas reikalas ,,suvesti šeimą kartu“, ,,meilė, kokios nesate regėję“, ,,tobula šeima“ ir t.t. Norėjosi realistiškumo.

Nors, kai filmas statomas kaip pasaka (būtent toks apibūdinimas ir kyla žiūrint šį filmą, nes viskas ir susideda iš norų, svajonių, kai rodoma vieta, kur gali bet ką daryti – tik labai norėk), realistiškumas gal nelabai ir reikalingas. Ir aš tikėjausi to, ko net nenorėjo filmo kūrėjai parodyti.

5/10

813> What We Do in the Shadows (2014)

Rež.: Jemaine Clement, Taika Waititi
Vaidina: Jemaine Clement, Taika Waititi, Jonathan Brugh
2014 m., Naujoji Zelandija, 86 min
Žanras: siaubo komedija
imdb nuoroda čia.

Centre – trys vampyrai, kurie turi išmokti tvarkytis moderniame pasaulyje.

Po visų seilėtekių atėjo nauja vampyrų era, kurioje šios būtybės rodomos nenusaldintos, su savo esminiu instinktu (gerti žmonių kraują) bei atskleidžiamos daugiau iš žmogiškosios pusės. Šis filmas – būtent apie tokius vampyrus.

Tikėjausi daug, netgi buvau garantuota, kad jis man patiks. Bet nežinau kodėl, gal kad mieguista buvau ir be reikalo neatidėjau žiūrėjimo kitai dienai, o gal dėl kitų priežasčių taip ir likau – be jausmo, emocijos, ilgesnio pamąstymo po peržiūros. Šiandien jis man toks, lyg net nebūčiau mačiusi.

Bet tuo pačiu viduje tiesiog rėkia mano mintys, kad dialogai buvo puikūs. Jie iš tiesų tokie ir buvo. Šmaikštūs, geras, nebanalus humoras. Veikėjai – pakvaišę, bet ar kitaip gali būti, kai jau ne vieną šimtą metų gyvena? Tas ,,siaubo“ prirašytas be reikalo, nes nėra jo. Nebent jums siaubas yra vampyrai, kurie visai nebaisūs, ir vaizdai, kaip vampyrai geria žmogaus kraują (ir kartais ne visai sėkmingai, ha! 😀 ).

Rašau 5/10, bet su ta mintimi, kad kada nors prie jo sugrįšiu. Kai nebus galvoje minčių apie miegą ir akys nelips viena prie kitos.

744> The Lord of the Rings: The Fellowship of the Ring / Žiedų valdovas: Žiedo brolija

Rež.: Peter Jackson
Vaidina: Elijah Wood, Sean Astin, Sala Baker, Sean Bean, Cate Blanchett, Orlando Bloom, Ian McKellen, Dominic Monaghan, Viggo Mortensen, Liv Tyler
2001 m., Naujoji Zelandija, JAV, 178 min
Žanras: veiksmo, nuotykių, fantastinis
imdb nuoroda čia.

Ne kartą girdėjau ,,rimtai?“, ,,kodėl?“ ir kitais klausimais ar teiginiais išreikštą nuostabą, kai pasakydavau, jog nesu mačiusi nė vienos ,,Žiedų valdovo“ dalies. Bet maždaug prieš mėnesį pirmąsyk mano ausys išgirdo Ed Sheeran ,,I See Fire“, kurį klausiau jau n kartų, į klipą youtubėj su vaizdais iš kažkurios ,,Hobito“ dalies taip pat atsižiūrėti vis negaliu, tad supratau, kad jau laikas.

Gamtos vaizdai – stulbinantys, žavi ir sukurto pasaulio aplinkos detalės. Dėl šito įsivaizduoju, kokį įspūdį visa tai padarytų, jei būčiau žiūrėjusi kino teatre, o ne kompiuterio ekrane.

,,Žiedų valdovo“ pasaulis įspūdingas ir dėl gyvenančių būtybių įvairovės. Kol kas labiausiai patikę – elfai ir hobitai, kuriems bene daugiausiai dėmesio ir buvo skirta. Nors buvo personažų, kurie šiame filme atrodė ne itin turintys kažkokios išskirtinės veiklos, bet tikiu, kad ateity jie nebus tik ekrane šmėkščiojantys veikėjai, prisidedantys pvz. tik kovoje. Juk jų kelionė tik prasidėjo! Įdomių personažų nemažai, o ir išvaizda kiekvienai būtybei sukurta taip, kad trauktų akį. Yra linksmesnių dialogų, nutikimų, tų, kurios nuliūdintų – mažiau, asmeniškai man, tokia buvo tik viena. Apskritai man ši dalis atrodo kone kaip pažintinė: šio filmo metu susipažįstu su visais personažais, kito filmo metu jau galėsiu su jais kartu išgyventi visus nuotykius. Nuojauta kužda, kad ateity bus tik įdomiau.

Siužetas įtraukė įvairiai – lyg važiuočiau kalvotu keliu. Pradžioje viską žiūrėjau labiau smalsiai, nes reikėjo su visais susipažinti, po to buvo momentas, kai pasidarė nuobodu, taigi, išjungiau, tačiau kitą dieną galvojau tik apie tai, kaip vėl kuo greičiau man jį įsijungti ir tęsti žiūrėjimą. Įdomumas vis didėjo, nepaisant to, kad dažnai ir to veiksmo, rodos, nebuvo tiek daug, na, o paskutinį pusvalandį, kai veiksmas pasipylė visu griausmu, vėl kažkas nutiko, nes ,,pamečiau ryšį“ su šiuo filmu. Taigi, visumoje – pernelyg ištęstas. Nors kita vertus, kai kurios vietos, kur veikėjas/veikėjai tiesiog kažkur eidavo, kaip tik, rodos, prikaustydavo labiau nei kad veiksmo pilnos scenos. Todėl tikrai nenorėčiau iš kino juostos iškirpti būtent tų scenų, kuriose nieko labai neveikiama.

7/10 . Kada nors ateis eilė ir kitoms dalims.

702> Black Sheep / Avys žudikės

Rež.: Jonathan King
Vaidina: Nathan Meister, Peter Feeney
2006 m., Naujoji Zelandija, 87 min
Žanras: siaubo komedija
imdb nuoroda čia.

Tai siaubo komedija apie tai, kaip po ilgo nebuvimo gimtuosiuose namuose, į juos atvyksta Henris. Tuomet netikėtai išaiškėja, kad jo brolis, perėmęs tėvų avių ūkį, slaptai atlieka ir genetinius eksperimentus su jomis. Gamtininkas, kovojantis už gyvūnų teises, pavagia prie išmesti paruoštų padėtą indą su jame esančiu avies embrionu. Netyčia jis sudūžta ir visa velniava užverda.

Skamba gal ir visai rimtai (tiksliau, kaip nelabai kuo išsiskiriantis siaubo filmas, tik tiek, kad bent aš nieko panašaus su avimis mačiusi nebuvau), bet linksmybės prasideda visai greitai, sakyčiau, scena nuotraukoje buvo pirmoji, kuri prajuokino. Mat tuomet paaiškėjo, kad veikėjas, kuris bus pagrindinis, turi avių fobiją, ir dėl jos lankosi terapijose. Linksmesnių scenų netrūks viso filmo metu, tiesa, jų nebus tiek daug, kiek pavyzdžiui Tucker & Dale vs. Devil. Bet kraujo ir žarnų bus pakankamai – tai galiu užtikrinti.

Visai smagus ir tikiu, kad po šio filmo į avis žiūrėsite kitomis akimis. Šiaip jau ganėtinai daug lakstymo, santykių aiškinimosi, karts nuo karto viskas ,paskaninama“ vaizdais iš apsikrėtusių avių rutinos, nutrauktomis kojomis ar viduriais. Iš esmės, labiausiai nepatiko tai, kaip užkrėstų avių įkandimas paveikdavo žmones, būtų užtekę tiesiog avių žudikių. Ypač linksmai atrodydavo scenos, kuriose avių pulkas lėkdavo veikėjų link. Pabaiga didelių emocijų nesukėlė, tikėtis to buvo galima jau po pusės filmo (jei ne dar greičiau).

Pramogai tinka, o ir pakelia nuotaiką. Šedevro nesitikėkite, kad varys šiurpulius – vargu, nebent sapnuosite, kad jus valgo viena tų avių.  6/10

675> King Kong / King Kongas

Trijų valandų nuotykių drama nukelia mus į 1933-ųjų Niujorką, kur itin ambicingas filmų prodiuseris savo filmavimo grupę bei aktorius laivu išplukdo į paslaptingą salą. Čia jau labai greitai pagrindinio vaidmens atlikėja Ana tampa didžiulės beždžionės įkaite.

Kai vienai draugei pasakiau, kad norėčiau kada nors pažiūrėti šį filmą, išgirdau visišką nepritarimą, apskritai, mano šis noras jai juoką sukėlė. Tačiau tai nenumaldė noro pažiūrėti, juolab, kad ji pati nematė filmo, tad tokia išankstinė nuomonė skamba nei šiaip, nei taip.

Pripažinsiu, tiksliai siužeto nežinojau, tik tiek, kad apie beždžionę. Tad pabaiga pakankamai įtraukė, nes buvo įdomu sužinoti, kaip viskas pasisuks iki tol, iki kol susitiks su beždžione. Na, to susitikimo reikia išties palūkėti, bent jau valandą tai tikrai. Iki tol stebėti galima maloniai nustebinančią Jack Black vaidybą: jo vaidinamo personažo užsidegimas pavydėtinas, o su kiekviena scena didėjantis beprotiškumas padaro jo vaidmenį įsimintiniausią iš visų.

Naomi Watts čia atlieka pagrinde tik gražios merginos vaidmenį, kuriai visą laiką tik liūdnomis akimis reikia žiūrėti į visus, o ypač į King Kongą. Kartais tas vienodas žvilgsnis imdavo erzinti, na, bet kaip kitaip jai bežiūrėti tokiomis aplinkybėmis. Gerai, kad bent infarktas neištiko. Be jos pasirodo ir Adrien Brody, Jamie Bell ir kt., tačiau J. Black mano nuomone, šį kartą pasirodė geriausiai.

Siužetas įvairavo. Pirmoji valanda įdomi, nes smalsu, kaip viskas čia vyks. Antroji valanda – fantastiška. Daug įtampos, veiksmo, tiesiog sunku buvo atitraukti akis. Ypač įspūdį darė įvairūs padarai, o ypač milžiniški vabalai – maniau, naktį košmarus sapnuosiu.

O tuomet atėjo trečioji valanda, kurios man visiškai nebereikėjo. Mano nuomone, buvo galima viską užbaigti po poros valandų gražiai, o ne sugalvoti dar vieną ilgą siužetinį vingį. Ypač, kai jame labai daug verksmų ir meilės… Gražu, saldu, netgi per daug saldu. Ir net tinkama pabaiga (na, nes kaip kitaip baigtis gali tokia istorija?) nepakeitė nuomonės, kad to trečio trečdalio visiškai nereikėjo.

Na, bet tikrai nenusivyliau, nes lūkesčių gal ir nebuvo tiek daug, norėjosi tiesiog įdomiai praleisti laiką. Taip ir buvo. 7/10

Rež.: Peter Jackson, vaidina: Naomi Watts, Jack Black, Adrien Brody, Thomas Kretschmann, Colin Hanks, Jamie Bell, Andy Serkis, Kyle Chandler, 2005 m., JAV, Vokietija, Naujoji Zelandija, 187 min

234> The Piano / Pianinas

19 amžiaus vidurys. Nebylė Ada kartu su maža dukra ir mėgstamu pianinu palieka gimtąją Škotiją ir kraustosi į kitą pasaulio kraštą, į Naująją Zelandiją, kur jos laukia būsimas vyras Stiuartas. Jis atsisako pianino. Pianinas paliekamas krante. Stiuarto kaimynas Beinsas, panašus į laukinį, atveža pianiną, pakeičiantį Adai balsą, pas save į namus. Ji gali pianiną susigražinti, jeigu ateis Beinso mokyti groti juo.

Visuomet yra priežastis, kodėl norime pamatyti vieną ar kitą filmą. Priežastis, kodėl norėjau pažiūrėti aš šį filmą, net ir man kartais atrodo juokinga, na, bet yra kaip yra. 1994-aisiais Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį gavo Anna Paquin (geriausiai žinoma kaip Sukė iš True Blood). Paskaičiuokime: kaip tik šiandien jai sukako 30 metų, vadinasi, kai gavo Oskarą, jai tebuvo 12 metų. Taigi, mane ir suintrigavo, kuo ji pakerėjo komisijos narius, kad gavo šį Oskarą. Apie ką šis filmas prieš žiūrėdama net nesidomėjau.

Bet ir džiaugiuosi, kad nors tokiu būdu sužinojau apie šį filmą. Jei skirčiau nominacijas filmams, tai šiam be abejonės skirčiau Metų atradimo. Yra tokių filmų, apie kuriuos kalba ir giria visi, taigi net ir nebūna keista, kad ir jie man daugiau mažiau patinka. Bet kai atsiranda filmas, va toks iš niekur, apie kurį niekur jokių atsiliepimų nebuvau atsitiktinai radusi, ir sudomina bei palieka įspūdį, tiesiog būtina jį kaip nors išskirti iš kitų.

Taigi, kas patiko.. Visų pirma, vizualinis vaizdas. Tie vaizdai prie vandenyno apskritai pasakiški, bet ir visa kita gamta, nesvarbu, kokios stichijos besiaustų, atrodo labai gražiai. Be abejo, patiko kostiumai. Kiek vargo moterys turėdavo, kol užsivilkdavo suknelę, bet rezultatas tikrai atperka visą vargą. Prie vizualinio vaizdo prisideda ir patys aktoriai, jų elgesys, judesiai.. Pagr. veikėja Ada paliko įspūdį: jos judesiai lėti, tačiau itin plastiški ir apgalvoti. Kadangi ji nebylė, savo jausmus turi rodyti veido mimikomis ir mostais. Šitai jai pavyko.

Muzikinis takelis labai derėjo prie viso siužeto, rodomų vaizdų. Tikriausiai nesuklysiu, kad visa muzika atliekama būtent pianinu, o man visuomet gera jo klausytis. Ši muzika prisideda prie filmo meniškumo, dera prie veikėjų elgesio, jų jausmų.

Kalbant apie Anną Paquin, dėl kurios ir pažiūrėjau šį filmą, tai iš pradžių pasirodė, kad visai nepanaši ji į dabartinę save. Bet vėliau ėmiau pastebėti tas pačias veido išraiškas ir rasti panašius veido bruožus. Labai miela mergytė pasirodė. O jos vaidmuo- tikrai atsakingas..

Na, ir galop turiu šį tą pasakyti apie siužetą. Reikia nusiteikti rimtam, niūriam filmui. Tai filmas apie meilę: meilę žmogui, meilę muzikai, meilę gyvenimui. Veiksmas ganėtinai lėtas, nėra daug įvykių. Keičiantis vaizdams, keitėsi ir mano nuomonė apie pagr. veikėjus, jų lūkesčius ir veiksmus. Jei iš pradžių dar supratau, kodėl ji tai daro, tai vėliau nesuvokiau, kaip situacija gali taip drastiškai pasikeisti. Na, bet visko būna. Kulminacija- tikrai netikėta, gan žiauri, bet, kita vertus, puikiai sugalvota.. Paskui besirutuliojantys įvykiai nebeatrodė tokie svarbūs, žiūrėjau ir jaučiau, kad taip ir turėjo nutikti, kad tai- savaime suprantama..

Švelnus, muzikalus filmas. Siūlau pabandyti pažiūrėti.

8/10

Filmas laimėjo 3 ir dar nominuotas 5 Oskarams

Rež.: Jane Campion, vaidina: Holly Hunter, Harvey Keitel, Sam Neill, Anna Paquin, 1993 m., Australija, Naujoji Zelandija, Prancūzija, anglų k., 121 min

30> Boogeyman / Baubas

Dar vienas neseniai matytas siaubo filmas. Nesitikėjau, kad bus šitoks prastas…

Taigi, siužetas paprastutis: Timas, būdamas aštuonerių, matė, kaip spintoje gyvenanti būtybė įsitraukė jo tėvą. Timas visuomet bijojo to, kas yra spintoje, bet tėvai manė, kad tai- tik išsigalvojimas. Po keliolikos metų Timui tenka sugrįžti į namus, kuriuose nuo tos lemtingos dienos nebegyveno…

Maniau, kad tai bus iš tų filmų, kurie varo širpuliuką visokių dvasių pavidalu. Ir idėja, kad spintoje gyvena baubas, gan smagi 😀 Bet kuo toliau, tuo šis filmas prastėjo. Nesugebėjo net normalaus garso takelio sukurti- dažniausiai buvo tyla, nes ir pats pagr. veikėjas mažai kalbėjo. Kitiems personažams vietos beveik nepalikta. Visur tik Timas, Timas, Timas. Ir viskas taip neaiškiai, skubotai padaryta, o jau pabaiga siaubingai nuvylė… Na, nesąmonė.

Nepatariu žiūrėt šio absurdiško siaubo filmo ir rašau jam 1/10.

Rež.: Stephen Kay, vaidina: Barry Watson, Emily Deshanel, 2005 m., JAV, Naujoji Zelandija, Vokietija, anglų k., 89 min.