1134-1137> Nepatogus kinas 2021. II dalis

Dar keletas filmų iš spalį vykusio festivalio.

4. Nesibaigianti pamaina / The Gig is Up (2021)

Filme kalbama apie maistą vežiojančius kurjerius, Uberio ir kitų panašių įmonių taksistus bei tuos, kurie užsidirba, atlikdami įvairius smulkius darbus internete (pavyzdžiui, anketų pildymas, dirbtinio intelekto padarytų klaidų taisymas Amazon puslapyje ir kt.). Kažkas dėl teisių kovoja (šiek tiek viso to vyksta ir Lietuvoje), kažkas skundžiasi per mažu atlyginimu, dar sušmėžuoja nuo loterijos bilietų priklausoma kalbančiojo mama, samprotavimai apie ateities prognozes – ir gaunasi visai neblogas, vėlgi akiratį praplečiantis ir požiūrį formuojantis filmas.

5. Šnipas Šiaurės Korėjoje / The Mole: Undercover in North Korea (2020)

Šį rekomenduoja daugelis mačiusių. Išties, atrodė, kad visai ne realybę, o kokį nors veiksmo filmą žiūrėčiau, nes kai kada buvo tiesiog sunku patikėti, kad tai – ne fikcija. Šiuo atveju faktas, kad filmas pasakoja apie realius įvykius, o dalis filmuotos medžiagos buvo gauta filmuojant tiesiog gaunant žodinį sutikimą (tiesa, leidimą davę asmenys nežinojo, kur tai bus panaudota), padaro didelį poveikį. Nuostaba mainėsi su juoku, o absurdo tiek, kad nebebūdavo aišku, kaip apskritai bereaguoti į siužetinius vingius. Režisierius yra pasižymėjęs savo dokumentika apie Šiaurės Korėja, o peržiūrėjus šį – paaiškėja, kad ne veltui. Tikiuosi, ateity bus proga pažiūrėti The Red Chapel.

6. Kaip aš noriu / As I Want (2021)

Egipto aktualijos. 2011 m. revoliucijos metu buvo nuverstas ilgametis šalies diktatorius, tačiau viską užvaldė Musulmonų brolija. Po dvejų metų pažymint antrąsias revoliucijos metines, moterys buvo prievartaujamos ar prie jų priekabiaujama tiesiog aikštėje, kur buvo susirinkę krūvos žmonių. Šių įvykių liudininke tapusi režisierė nusprendžia parodyti, kaip įsigalėjusi prievarta ir priekabiavimas prieš moteris. Na, tokia tema filmų buvo nemažai, man gal tik šiuo atveju sužaidė tas momentas, kad Egiptas – baisiai populiari turistų šalis, bent seniau vietinių vyrų dėmesys būdavo pateikiamas kaip kažkoks ypatingas dėmesys, bet žiūrint šį filmą visi tie kadaise girdėti neutralūs ar pozityvūs turisčių pasisakymai visai kitomis spalvomis nusispalvino. Be abejo, baisiausia vieta – būtent revoliucijos metinių minėjimas. Be šito, dar įsiminė režisierės sprendimas filmuoti vaizdą prieš save, pavyzdžiui, einant gatve, kai vyrai ne tik nulydi ją žvilgsniu dėl atviresnės aprangos, bet ir pačių įvairiausių frazių mesteli. Ir teigia, kad viskas su tuo gerai, nes ji pati savo apranga prašosi viso to. Tiesa, komentarai po kai kuriais straipsniais Lietuvoje rodo, kad ir vietinių, kurie panašiai mąsto, turim sočiai.

7. Rašymas ugnimi / Writing with Fire (2021)

Apie Indijos kastas nelabai teko domėtis, žinojau, kad jos egzistuoja, ir tiek. Filmo centre – neliečiamųjų kasta, kurią diskriminuoti jau kurį laiką draudžia įstatymas, tačiau realybė – kiek kitokia. Šiai kastai priklausantys žmonės vis dar nesulaukia pagalbos, yra neklausomi, nuvertinami, ignoruojami. Tad neliečiamųjų kastai priklausančių moterų laikraštis priimamas kaip visiškai nelogiškas ir niekam nereikalingas leidinys, nes reportažus rengiančios moterys – visiškai nereikšmingos. Filmas įdomus dėl gan plataus temų spektro. Viena vertus, tai – vietinė kultūra, kastos, vietinės problemos ir sunkumai (darbdavių nesiskaitymas su darbuotojais, vaikų išnaudojimas, kenksmingos ir pavojingos darbininkų darbo sąlygos, prievarta prieš moteris ir kt.). Tačiau svarbi ir paties moterų laikraščio tema: pasakojama, kaip jis kūrėsi, rodoma, kaip darbuotojos privalėjo prisitaikyti prie besikeičiančių technologijų, mokytis naudotis telefonais, kurti video ir pan. Įdomiausia, kad kai kurios darbuotojos savo namuose neturi elementarios elektros (buvo iškelta ir lauko tualeto tema), kad galėtų pasikrauti savo dabartinę darbo priemonę.

_____

Šiek tiek gaila, kad festivalis vyko vos dvi savaites. Pirmąją gan intensyviai žiūrėjusi filmus, antrąją savaitę prisiverčiau jau sunkiau, nes norėjosi ir kažką kitą paveikti arba tiesiog noro nebuvo kažką žiūrėti. O per mėnesį tikriausiai būtų buvę galima ir pažiūrėti, ir pailsėti, ir vėl įsijungti ką nors. Na, bet kitais metais, manau, atkreipsiu dėmesį į šį festivalį vėl.

1127> Ut og stjæle hester / Out Stealing Horses / Vogti arklius (2019)

Vogti arklius pastatytas pagal tobulo grožio to paties pavadinimo Per Petterson knygą. Jei neretai būna taip, kad ekranizacija itin nutolsta nuo knygos sumanymo (ir su tuo kai kada viskas gerai), tai šiuo atveju žiūrint nedingsta jausmas, kad yra cituojami knygos dialogai, jau nekalbant apie pačias scenas, atmosferą ir kt. Filmas patiks skandinaviškus filmus mėgstantiems – tylus, su daug sniego, niūrus, lėtas. Įtariu, jei nebūčiau skaičiusi knygos (arba tą dariusi labai seniai), tai būtų patikęs kiek mažiau, o dabar atrodė, kad tiesiog papildo jau man žinomą istoriją vaizdais.

8/10

imdb

891> Kongen av Bastøy / King of Devil’s Island / Velnio salos karalius (2010)

Rež.: Marius Holst
Vaidina: Benjamin Helstad, Trond Nilssen, Stellan Skarsgård, Kristoffer Joner
2010 m., Norvegija, Prancūzija, Švedija, Lenkija, 116 min
Žanras: veiksmo drama
imdb nuoroda čia.

Kol kas tai yra geriausia, ką teko matyti šiais metais (tiesa, ne tiek ir daug mačiau). Dar vakar užsinorėjau kokio nors emociškai itin stipriai paveikiančio filmo. Žinoma, atrasti tokį, kuris garantuotai bus būtent toks, yra nelengva, nemažai populiariausių filmų, kuriuos žmonės taip apibūdina, jau matyti, tad buvau nuleidusi rankas, kai paieška buvo bevaisė. Bet tuomet prisiminiau šį ir peržiūrėjau šiandien. Kadangi po peržiūros praėjo dar nedaug laiko, sunkumas vis dar jaučiasi viduje.

Tikrais faktais (miniu, nes gal kažką būtent šie žodžiai ir paskatina pažiūrėti filmą) paremtas filmas apie saloje veikusius namus, populiariai tariant – savotiškai nepilnamečių koloniją, kurioje gyvena krūva berniukų iki 18 metų. Kai kurie – dar visai nedideli. Tvarka čia – geležinė, daug taisyklių, reikalavimų, fizinio darbo, bausmės – už menkiausią prasižengimą. Ir viskas, kad būtų išugdyti dori, geri krikščioniai. Viskas prasideda, kai į salą atvežami naujokai, vienas jų – Erlingas – niekaip negali prisitaikyti prie esamų taisyklių ir nori kuo greičiau ištrūkti. Jis susibendrauja su Olavu, kuris yra pavyzdinis, darantis viską, kad pagaliau, po šešerių metų buvimo čia, jį išleistų.

Iš tikrųjų, pirmoje filmo pusėje man kažko vis trūko. Na, taip, rodo tą salos gyvenimą, nieko, ko nebūtų galima nuspėti, esant tokiai tematikai, nemalonūs vaizdai, žiaurus elgesys su vaikais, kai kurie jų čia yra už tokias smulkmenas kaip vagystę iš bažnyčios. Žinoma, kad tai neleidžia ramiai žiūrėti. Bet vis ieškojau prasmės: o kame čia esmė? Juk panašių filmų jau sukurta begalė, didvyris naujokas ką nors sugalvos, kad viskas užsibaigtų arba bus nutildytas visam laikui / visiškai palaužtas ir tiek. Tad ir įvertinimą norėjau rašyti kiek mažesnį, bet balą pridėjau, nes yra už ką.

O yra už ką, nes… Yra daug ,,nes“. Nes tuojau prasidėjo daug neteisybės, kuri pykdė, seniai bebuvo taip, kad stabdyčiau filmą vien tam, kad sekundei atsipūsčiau tam, jog galėčiau tęsti žiūrėjimą. Taip, šitaip elgtis su žmonėmis, kaip rodoma nuo pat pradžių apskritai nėra teisinga, bet kai prasidėjo esminio įvykio aiškinimasis, po to sekusi pasekmė, pateiktas valdžios požiūris į šį įvykį ir tą pasekmę, kaltės vertimas tam, kuris kaip tik norėjo viską ištaisyti (ten jau ir ašarų nebelaikiau), buvo pikta. Ir taip pikta, nes suvokiu, kaip čia lengva viską susukti, kaip lengva tikėti, kad pasaulyje tokių įvykių būna ne vienas ir ne du. Bet vėlgi vis dar būtų galima sakyti, kad ne, dėl šito tai nėra išskirtinis tokia tematika istorija. Kas darė šią istoriją, puikią, yra tai, kaip buvo vystomi charakteriai, kokia įtikinama Olavo transformacija (tai gal net įsimintiniausia), kokia vienybė antroje filmo pusėje, kiek jėgos, ryžto, stiprybės visoje juostoje, nepaisant visų įvykių, kuriais bandomas stabdyti tikėjimas ateitimi (nes čia neturi būti galvojama nei apie praeitį, nei apie ateitį. Egzistuoja tik dabartis). Jau seniai tiek įtampos buvo žiūrint, vien ko vertos paskutinės 20 minučių, kai tam, kad numalšinčiau įtampą, gundžiausi perjungti pačią pabaigą, kad viską sužinočiau, bet to nedariau, nes per daug didelis ir retas malonumas jausti užgniaužtą kvapą ir tą nepakeliamą laukimą. Ir tokių scenų šiaip jau buvo ne viena, tik pabaiga, be abejo, viską lemianti.

Be galo gražiai rodoma gamta, skandinavai myli žiemą, tai matyti, nes sniego prisižiūrėti galima sočiai. O sniegas dar ir puikiai tinka, kai kuriama niūri atmosfera. Aktorių vaidyba išties įsimenanti ir įtikinama. Tiesiog gera žiūrėti, kai, rodos, visa komanda susivienijo geram, kokybiškam kinui.

Galbūt dabar kalba emocijos, bet jau tikrai buvo pasiilgusi filmo, kuris tiek emocijų sukeltų, kurį pabaigus žiūrėti dar negalėčiau paleisti ir atsiriboti nuo tų emocijų, kurias sukėlė. Ne, jis nėra nei tobulas, nei originalus, bet pats pastatymas pernelyg geras, kad vertinčiau žemiau ir kad mane paliktų abejingą.

9/10

845> The Girl with the Dragon Tattoo/ Mergina su drakono tatuiruote (2011)

Rež.: David Fincher
Vaidina: Daniel Craig, Rooney Mara, Christopher Plummer, Stellan Skarsgård, Robin Wright
2011 m., JAV, Švedija, Norvegija, 158 min
Žanras: kriminalinė mistinė drama, trileris.
imdb nuoroda čia.

Prieš ketverius metus žiūrėjau švediškąją versiją. Kitų dalių taip ir neprisiruošiau žiūrėti, o dabar kilo noras pažiūrėti amerikietiškąją versiją. Jokių lyginimų nebus, kadangi žiūrėjau pernelyg seniai ir jis nebuvo tiek įsimintinas, kad prisiminčiau iki šių dienų (išskyrus kelis momentus).

Žurnalistas Mikaelis susigadina savo reputaciją ir nusprendžia atsistatydinti iš pareigų. Maždaug tuomet jis gauna pasiūlymą ištirti prieš keturiasdešimt metų įvykusį moters dingimą. Jam padeda Lisbeta Salander, puiki įsilaužėlė į kompiuterius.

Pradedant nuo aktorių vaidybos, yra ne tik ką pagirti. Žinoma, Rooney Mara, puiki, ne veltui jos vaidyba įvertinta ir įvairiais apdovanojimais ar bent jau nominacijomis. Iki tol ją mačiau kaip švelnią, mielą merginą, o šiame filme ji atsiskleidžia įvairiom spalvom. Aišku, neretai į apdovanojimus papuola aktoriai, kurie kurdami savo atliekamą vaidmenį pakeičia neatpažįstamai išorę, ne išimtis ir R. Mara, kuri ir auskarus vėrėsi, ir plaukus dažė, kiekvienoje scenoje – su ryškiu, tamsiu makiažu, juodais drabužiais, apsižergusi motociklą. Tačiau ir būdo savybės bei elgesys buvo perteikiamas puikiai: brutualumas, žiaurumas, skausmas, praeities nuoskaudos, artimo santykio vengimas. Visai kas kita – Daniel Craig. Nesužavėjo ir neįtikino manęs jis, amžinai ta pati veido mimika, gan medinė vaidyba, taip ir norėjosi vietoj jo matyti ką nors kita.

Režisūrai priekaištų nelabai turiu. Niūrus, įtaigus, šaltų tonų filmas. Atmosferą stengtasi padaryti panašią į skandinavų filmų, kiek pavyko išpildyti, tiksliai negaliu pasakyti, nes vietomis visgi norėjosi kiek daugiau to skandinaviško prieskonio. Nustebino, kad pradžioje palyginus ilgokai rodė titrus (prie filmo dirbusių žmonių pavardes), o jų fone – subtilius, Hannibal ir True Detective stilių primenančius vaizdus. Jeigu rimtai, tai net ir nustebino, kad kai kurie filmo momentai buvo panašūs į minėtų serialų. Laiku pakliuvo, ir ne kitaip.

Pamenu, žiūrint švediškąją versiją, vietomis nesugebėdavau išlaikyti dėmesio – taip buvo ir šįkart. Daug pokalbių, ne visi įtraukiantys, nors praleisti kažko irgi nesinorėdavo. Juolab, kad istorijos niuansų nelabai prisiminiau, tad tik, kai kas nors išaiškėdavo, pagalvodavau, kad taip, juk būtent taip ir turėjo būti. Kaip minėjau, filme daug pokalbių, veiksmo – ne tiek ir daug. Lisbetos ir Mikaelio keliai susikerta labai negreitai – iki tol reikia stebėti, kaip vienas ir kitas ,,grumiasi“ su savo gyvenimais, kol galiausiai Mikaelis pasirodo jos namuose ir jie susiduria akis į akį.

Nepaisant to, kad prisikabinti prie siužeto kažkiek norisi (ir kadangi mačiau dvi šio siužeto versijas, įžvelgiu, kad visgi tikrai manęs iki galo pati istorija ,,neužkabino“), o D. Craig vaidyba skurdoka, bet pastatymas bei nuostabioji R. Mara suteikia šiam filmui to šarmo, kurio užtenka, kad užsinorėčiau pažiūrėti kitas dvi dalis (aišku, skandinavų, nes amerikiečių dar nėra ir kurį laiką nieko rimto nesigirdi apie jų pasirodymą ateityje).

8/10

825> Miss Julie (2014)

Rež.: Liv Ullmann
Vaidina: Jessica Chastain, Colin Farrell,
2014 m., Norvegija, Didžioji Britanija, Kanada, JAV, Prancūzija, Airija, 129 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Pasakojama apie aristokratę Džiuli, kuri vieną vidurvasario naktį paskatina pasiuntinuką ją suvedžioti.

Žiūrint nedingo mintis, kad žiūriu spektaklį. Po peržiūros atkreipiau dėmesį, kad išties pirminis šios istorijos variantas ir buvo pateiktas pjesės forma. Iš ko jautėsi, kad tai teatras? Iš itin aiškių ir ryškių emocijų, daugybės dialogų, kurie ir yra svarbiausia filmo dalis. Abu pagrindiniai aktoriai kaip individualūs personažai pasirodė išties ryškiai ir efektingai, tačiau man trūko kai kuriuose momentuose daugiau aistros. Visai nesijautė ugnelės tarp jų, toks jausmas, kad vienas sau, kitas sau.

Personažai visiškai nesimpatiški (ne apie išvaizdą aš), gal todėl ir filmą buvo sudėtinga žiūrėti? Nesupratau aš jų motyvų daugelyje atvejų, manipuliacija ir išraiškos buvo tokios įvairios ir viskas keitėsi jų emocijose taip greitai, kad jaučiausi lyg stebėdama visišką balaganą. Veiksmo minimaliai, toks jausmas, kad viskas neskaitant to, ką girdime, yra tik fonas. Ir tik pačioje pabaigoje esanti scena buvo ta, kuri leido pailsėti ausims ir pasigerėti vaizdu, o ne garsiniu emocijų ir minčių dėstymu.

Kam patinka dialogais paremti filmai, siūlau atkreipti dėmesį. Tai, kad man nepatiko, nereiškia, kad ir jums nepatiks.

5/10.

785> Mio min Mio / Mio in the Land of Faraway (1987)

Rež.: Vladimir Grammatikov
Vaidina: Nick Pickard, Christian Bale
1987 m., Švedija, Norvegija, Rusija
Žanras: fantastinė mistinė nuotykių drama šeimai, 99 min
imdb nuoroda čia

Pagal Astridos Lindgren knygą ,,Mio mano Mio“ pastatytas filmas tapo vienu pirmųjų Christian Bale filmų karjeroje. Tai būtent dėl pastarojo fakto ši kino juosta ir atsidūrė mano planuose.

Jei būtų įmanoma rasti šį filmą įgarsintą lietuviškai, tikrai siūlyčiau pažiūrėti vaikams. Nes filmas gražus ir parodantis tai, kas svarbiausia: ryžtas, narsa, draugystė, gėrio laimėjimas prieš blogį, ryškūs gerieji ir blogieji – t.y. viskas, kas vaikiškuose filmuose ir būna svarbiausia. Patiko man, kaip vystėsi abiejų pagrindinių veikėjų santykiai. Nebuvo taip, kad Mio visą dėmesį sau pasiglemžtų ar kad kažkuris jų būdamas ekrane neturėtų ką veikti ir tiesiog sektų iš paskos. Jie puikiai vienas kitą papildė ir tas yra smagu.

Aišku, atsižvelgiant į biudžetą ir metus kažkokio aukšto lygio efektų tikėtis ir nereikėjo, tad į tai nekreipsiu dėmesio. Bet negaliu nepaminėti, kad man itin dirbtinai atrodė finalinė kova, toks lakstymas be tikslo, pernelyg lėtas tempas (hmm, o gal tiesiog pripratusi esu, kai vienas nugali visus per kokias penkias minutes, o dingęs kardas pakeičiamas kitu vos per sekundę), kažkurioje vietoje net kažkaip absurdiškai atrodė, bet ten buvo pavienė scena, kurios nebepamenu. Ir dar nepatiko garsai, kurie kaip ir turėjo didinti įtampą, bet buvo ne tokie, kokių norėtųsi, netgi blaškė dėmesį savo disharmonija.

Taigi, tai yra vaikų auditorijai skirtas filmas (bet niekas nesako, kad ir suaugę negali žiūrėt) su visais svarbiais elementais, be kurių neapsieina didžioji dalis vaikiškų filmų, tačiau techninė dalis ne itin žavėjo.

6/10

742> Breaking the Waves / Prieš bangas

Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Emily Watson, Stellan Skarsgård, Katrin Cartlidge
1996 m., Danija, Švedija, Prancūzija, Olandija, Norvegija, Ispanija, Islandija, 159 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Filmas prasideda taip, kaip didžioji dalis baigiasi: vestuvėmis. Janas ir Besė – įsimylėję vienas kitą, nepaisant to, kad jaunosios artimieji į Janą ir jo draugus žiūri kreivokai. Tačiau vieną dieną Besė turi kuriam laikui atsisveikinti su dirbti išvykstančiu vyru. Negalėdama pakęsti išsiskyrimo, moteris kasdien meldžiasi, kad Janas grįžtų. Ir jis grįžta. Deja, jo būklė nekokia. Besė ima ne tik kaltinti save dėl to, kas nutiko, bet ir svarstyti Jano išsakytą prašymą.

Iš dabartinės pozicijos, sakyčiau, kad man šis filmas yra antras pagal įdomumą iš L. von Trier matytų kino juostų iš karto po Dancer in the Dark, priklausančio tai pačiai trilogijai kaip ir Breaking the Waves (anot imdb.com, trečiasis The Golden Heart trilogijos filmas yra The Idiots), nepaisant to, kad kažkada 9-etu įvertinau Dogvilį. Pastarasis nesukėlė tiek emocijų kiek pirmieji du paminėtieji, nesugraudino ir neapkrėtė tokia niūria nuotaika. (Bet Dogvilis ne ką mažiau vertas peržiūros – dėl to neabejoju).

Tai buvo pirmasis Emily Watson vaidmuo didžiajame ekrane. Ir iš karto sėkmingas: už Besės vaidmenį ji buvo pirmąsyk nominuota Oskarui, Auksiniam gaubliui, BAFTA ir dar keliems apdovanojimams. Jos indėlis į filmą yra neabejotinai didelis: juk visos 2 h 40 min sukasi daugiausiai apie jos vaidinamą personažą. Besė užaugo apsupta giliai tikinčių, konservatyvių žmonių. Matyt norėdama pajausti laisvę ji ir įsimylėjo visišką priešpriešą. Ji pasižymi įdomiu bendravimu su Dievu (kai būdama bažnyčioje kalba su juo, kalbėdama tiek už save, tiek už jį). Jos tikėjimo Dievas yra baudžiantis, kritikuojantis, ypač ryški scena, kai per rodomas laidotuves prie kapo stovi vyrai (moterims negalima ten būti) ir sako, kad mirusysis puvo nuodėmingas ir keliaus į pragarą. Taigi, lygiai toks pats jis ir jos dialoguose, dėl to klausytis būna ir įdomu, ir tuo pačiu sunku bei skaudu. Besės emocingi protrūkiai, aplinkinių požiūris į juos (kad tai nėra normalu, kad tai – liga, kurią reikia gydyti), o galop ir jos veiksmai kuo toliau, tuo labiau apsunkino žiūrėjimą, nes blogomis emocijomis užsikrėčiau gan greitai. Kaip norėjosi ne kartą paprašyti jos sustoti, ilgiau pagalvoti, bet tuomet matydavau priežastis, kodėl ji taip elgiasi, kas ją skatina, suprasdavau, kad tas ilgesnis pagalvojimas nelabai jai ir padėtų. E.Watson vaidyba įtikino nuo pat pirmos iki paskutinės minutės. Stellan Skarsgård lieka antraeilis, nublanksta prieš savo kolegę, tačiau jo vaidinamas personažas taip pat sukelia dvejopų jausmų, nepalieka abejingos.

O siužetas – iš pradžių lengvas, vietomis keliantis šypsnį, bet vis labiau tamsėjantis ir slegiantis. Būtent, slegiantis – ir yra tas žodis, kuris bene geriausiai išreiškia šį (o gal ir kitus šio režisieriaus) filmą. Jei keliai, kuriais vaikščioja personažai, būtų bėgiai, tai žiūrėdama kino juostą, nesyk norėčiau pakeisti jų kryptį. Galbūt tada viskas būtų baigęsi kitaip? Kaip ir minėjau, vietomis sugebėjo ir sugraudinti, o išjungus pasiliko toji slogi nuotaika. Filmo pastatymas, rodos, toks paprastas, kone buitinis daugelyje scenų, bet tai ir sukuria tikroviškumą, nėra dirbtinumo nei vaidyboje, nei dialoguose, nei aplinkoje. Ir galiausiai, tiesiog neįmanoma nepastebėti, kaip puikiai pritaikytas muzikinis takelis.

8/10

730> Tusen ganger god natt / A Thousand Times Good Night / Tūkstantį kartų labanakt

Rež.: Erik Poppe
Vaidina: Nikolaj Coster-Waldau, Juliette Binoche, Maria Doyle Kennedy
2013 m., Norvegija, Švedija, Airija, 117 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Rebeka – fotografė, fiksuojanti akimirkas ,,karštuose taškuose“ – įvairiose pasaulio vietose, kur vyrauja karas ir teroras. Bet taip pat ji – mama bei žmona. Po paskutinės išvykos, kai vos nemiršta, ji turi pasirinkti: karjera ar šeima.

Pirmiausia dėmesys krypsta į aktorių komandą – jie ir buvo bene pagrindinė priežastis, kodėl šis filmas atsirado mano norimų peržiūrėti kino juostų sąraše. Juliette Binoche savo natūralia vaidyba iki šiol visuose su ja matytuose filmuose žavėjo. Na, o Nikolaj Coster-Waldau veidas man visad atgamina prisiminimus apie Game of Thrones, kurio jau spėjau ir išsiilgti. Tikiuosi, kad ateity jo vardą siesiu ne tik su šiuo serialu, bet ir su įsimintinų vaidmenų kūrimu ekrane. Kalbant apie konkrečiai šį filmą, N. Coster-Waldau vaidmuo (Rebekos vyro) yra nykus, pernelyg neišplėtotas, nors scenos juo pakankamai mielos, o scena prie jūros su vaikais atrodė itin įtaigiai. Tuo tarpu J. Binoche ir čia nenuvylė: jos kuriamas personažas plėšosi tarp šeimos ir pašaukimo (kitaip šios veiklos Rebekos atveju pavadinti nelabai ir galima), todėl išgyvena daugiau skaudesnių nei linksmesnių akimirkų. Skausmas, esantis viduje, perteiktas neperspaustai, atrodė, lyg aktorė būtų susigyvenusi su savąja Rebeka.

Kinematografinė pusė pasirodė daili, daug gražių vaizdų. Muzikinis takelis vietomis kiek erzino dėl vienodumo, bet kita vertus, tiko prie kuriamos atmosferos: švelni muzika ir lėtas kino juostos tempas sudarė gražią dermę.

Tačiau priėjus prie siužeto, nepasakyčiau, kad turiu daug pagyrų.Siužetas daugiau mažiau nuspėjamas, bet buvo niuansų, kurie nepatiko. Visų pirma, Rebekos poelgis, kuris tapo priežastimi to, kas jos šeimoje vyko toliau: tiesiog trūko gilesnio pasvarstymo visų galimų pasekmių. Antra, kai kurie įvykiai pabaigoje atrodė neargumentuoti, visai neišplėtoti, pateikti pernelyg greitai ir nespėjant suvokti, kodėl toji situacija taip greitai kinta. Bet visgi pati idėja yra aktuali, manyčiau, daugeliui, kai norisi suderinti šeimą ir darbą, bet, deja, neretai viskas baigiasi kažkurio nenaudai, ypač, jei laiku nepamatoma, kad kažkurioj srity kažkas vyksta nebe taip. Ir visa tai yra rodoma bei bandoma spręsti filmo metu.

Gražus, vietomis labai liūdnas, ne visiškai įtikinančiu siužetu filmas. Nesigailiu, kad žiūrėjau, visgi gero ne tiek ir mažai radau. Bet galėjo būti ir geriau. 7/10

Ir asmeniškai man labai gražiai pateiktas traileris.

 

718> Efter brylluppet / After the Wedding / Po vedybų

Rež.: Susanne Bier
Vaidina: Mads Mikkelsen, Sidse Babett Knudsen, Rolf Lassgård
2006 m., Danija, Švedija, Norvegija, Didžioji Britanija, 120 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Jakobas visą save atiduoda savanoriaudamas Indijoje, rūpindamasis vietiniais vaikais, jų mokymu ir būtiniausiomis jiems reikmėmis. Tam reikia lėšų, tad Jakobas, kad ir prieš jo valią, yra išsiunčiamas į jo gimtąją Daniją pas turtuolį Jorgeną, kuris galbūt parems jo projektą. Jorgenas užsimano nukelti jų susitikimą po savaitgalio, o Jakobą pakviečia į savaitgalį vyksiančias savo dukros vestuves.

Geriausia yra žinoti apie siužetą kuo mažiau. Aš žinojau tik tai, kad jame vaidina Mads Mikkelsen ir kad filme turi būti vestuvės (nes pavadinime jos minimos). Todėl pradėjusi žiūrėti maniau, kad siužetas suksis viena tema, maždaug po 15 minučių suvokiau, kad visgi tikriausiai bus kas kita, taigi jau pradžia nustebino tuo, kad gavau ne visai tai, ką tikėjausi pradžioje. Kalbant apie visą istoriją, tai galbūt ji kažkam primins vieną iš muilo operų (tik vietoj 100-200 serijų sutrauktą į 2 h), tačiau visi žmonės, prisidėję prie šio filmo, padarė šią ,,muilo operos istoriją“ pernelyg kokybišką, kad sutikčiau su tokiu palyginimu.

Kas man labiausiai patiko šioje kino juostoje, tai kalbėjimas žvilgsniais. Tam, kad tai atrodytų įtaigiai, pasitarnavo ne tik puikiai parinktas filmavimo būdas (kai ekrane būdavo tik veikėjo akys ar visas veidas), bet ir įtikinama aktorių vaidyba. Į personažų žvilgsnius sutilpdavo visi klausimai ir atsakymai, kurie, kad ir likdavo neištarti ,tačiau suprasti be jokių sunkumų. Šie bežodžiai ,,dialogai“ paliko išties gerą įspūdį.

Kaip ir minėjau, aktorių vaidyba buvo įtikinama. Ir čia reiktų kalbėti apie visus keturis pagrindinius, ne tik apie patį žinomiausią iš jų – Mads Mikkelsen, kuris ir vėl parodė savo talentą. Jie papildė vienas kitą ir sugebėjo nepasimesti perteikdami emocijas, nes kuo jau kuo, o emocijų įvairove šis filmas gali pasigirti.

Stiprių scenų gausa sunkiai leidžia išskirti vieną, labiausiai įsiminusią. Galvoje sukasi dvi, kurias norisi paminėti. Pirmoji – vestuvių kulminacinė dalis. Joje pirmąsyk ir pajutau, kokią galią gali turėti žvilgsniai, o kai artėjo būtent ,,aukščiausias taškas“, kurį kaip ir ėmiau nuspėti, bet pagrindinis personažas to dar nenumano, įtampa buvo jaučiama išties stipriai, o tuo pačiu – ir besimainančių jausmų sūkurys, kurį pasigavo ir Mads’o vaidinamas personažas. Antroji įsimintina scena – pabaigoje vykstančio pobūvio (gal toks būtų tinkamiausias pavadinimas tam renginiui) šokiai. Visi atsipalaidavę, o veiduose švietė laimė. Laimė būti kartu. Toks jausmas, kad čia linksminosi ne tik personažai, bet ir aktoriai: visiškai atsiriboję nuo problemų ir sunkumų, jie tiesiog šoka ir šypsosi vienas kitam nesuvaidinta šypsena. Gražu.

8/10

 

717> Dancer in the Dark / Šokėja tamsoje

Rež.: Lars Von Trier
Vaidina: Björk, Catherine Deneuve, David Morse, Stellan Skarsgard
2000 m., Danija, Vokietija, Ispanija, Argentina, Olandija, Italija, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Švedija, Suomija, Islandija, Norvegija, 140 min
Žanras: kriminalinė drama, miuziklas.
imdb nuoroda čia.

Iš rytų Europos atvykusi į Ameriką Selma su mažamečiu sūnumi tikėjosi, kad jos gyvenimas taps kaip vienas tų, kuriuos rodo Holivudo filmuose. Deja, realybė kitokia.

Tai filmas apie moterį, kuri nėra daug gyvenime mačiusi, tačiau svajonės jos didelės. Jai labiausiai patinka įvairūs miuziklai. Kaip ji pati sakė, miuzikluose visi veikėjai laimingi ir ten nenutinka nieko blogo. Selma ir pati norėtų nors viename iš jų suvaidinti. Muzika – atgaiva jos sielai, ji sugeba girdėti muziką visur, kur tik būna: net ir ritmiškas staklių darbas fabrike, kuriame dirba, jai skamba kaip muzika.

Selmos gyvenimas visai nepanašus į miuziklą. Ji gyvena vagonėlyje, kurį nuomojasi iš šeimos, kurios kieme jis ir stovi. Ji dirba du darbus, kad tik susitaupytų pinigų. Negana to, ji serga paveldima liga, dėl kurios baigia prarasti regėjimą. Jos visų problemų užsimiršimas vos kelioms minutėms, kai ji girdėdavo muziką, man atrodė taip liūdnai ir tuo pačiu kažkaip nežemiškai. Bjork, būdama neprofesionali aktorė, mano nuomone, pasirodė puikiai, jos vaidinamas personažas pakankamai sudėtingas, bet jai pavyko su juo susitvarkyti.

Pats siužetas, o ypač antroji jo pusė bei kulminacija, gali sukelti dvejopų jausmų. Pati skaičiau įvairiausių komentarų: vieni ją laiko idealia motina, kiti – negera motina su mažu IQ, dėl kurio viskas taip baisiai pasisuko. O man atrodo, kad abi tos visiškai priešingos nuomonės yra pusiau teisingos. Ne, ji nėra ideali mama tuo atžvilgiu, kad neleido daug laiko su savo vaiku, tačiau to priežastys buvo darbas – noras uždirbti. Ką jau kalbėti apie tikslą, dėl kurio ji ir taupė. O vėlesnių įvykių priežastis man labiau buvo visiška jos pajausta desperacija ir nebežinojimas kaip kitokiu būdu pakeisti situaciją. Pabaigoje, kai situacija vėlgi galėjo keistis, jos pasirinkimas, kad ir nebuvo man priimtinas, tačiau buvo suprantamas. Kiek kartų graudinausi, jau ir nebepasakysiu, bet jų buvo ne vienas kartas. Daugybė įvairių emocijų šis filmas man kėlė, taigi, įtaigumo jam nė kiek netrūko.

Žinau, kad miuziklas yra gan specifinis žanras, kurio ne vienas baidosi, todėl norisi pasakyti, kad filme atliekamos vos kelios dainos (su šokiais), tad šio žanro nemėgimas neturėtų būti priežastis, dėl kurio šį filmą galėtumėte išbraukti iš nežiūrėtinų filmų sąrašo. Tuo labiau, kad muzikinis takelis – kažkas nuostabaus. Bjork balsas gan specifinis (nors apie ją žinojau, bet iki šiol nebuvo tekę jos dainuojančios klausyti), bet man paliko gerą įspūdį. Labiausiai man patiko toji pati daina, už kurią ir buvo šis filmas nominuotas Oskarui – I’ve Seen It All.

9/10