944> Dunkirk / Diunkerkas (2017)

Rež.: Christopher Nolan
Vadina: Cillian Murphy, Tom Hardy, Fionn Whitehead, Aneurin Barnard
2017 m., Didžioji Britanija, Olandija, JAV, Prancūzija, 104 min
Žanras: veiksmo istorinė karinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Jei tai būtų paskutinis įrašas šiame tinklaraštyje, būčiau visiškai rami, kad užbaigiu su gero ir man patikusio filmo ekranizacija (bet ne, tai nebus paskutinis įrašas, kad ir kaip merdėjantis pastaruoju metu šis tinklaraštis gali atrodyti).

Labai menkai jau kurį laiką seku įvairias kino naujienas. Ir nors mačiau, kad apie Dunkirk’ą kalbėjo visur ir visi, nesigilinau nei kas, nei kieno, nei kaip. Ir būčiau jį visai praleidusi, jei ne mano mieloji pažįstama, užsiminusi, kad nori eiti į šį filmą. Man prireikė poros akimirkų (atsiversti imdb puslapį ir pamatyti, kad tai yra Ch. Nolano režisuotas filmas), kad galutinai nuspręsčiau, kad noriu prie jos prisidėti.

Filme nėra kažkokio įmantraus siužeto, tai labiau buvimo, ,,čia ir dabar“ scenarijus, kur tiesiog stebima, kaip veikėjai bando išgyventi, išlikti dar bent kelias valandas ar minutes. Rodos, paprastas ir neįmantrus, kažkam greičiausiai pasirodęs/pasirodysiantis ir nuobodžiu, bet buvo absoliutus malonumas jį žiūrėti, o veikėjai pamažu tapo savi, lyg kokia šeima, kai kiekvienas jos narys atrodo vienodai svarbus ir už kone kiekvieną, rodos, ,,sirgau“. Apie kokybę kažin, ar reikia šnekėti, čia juk Ch. Nolanas. Net gaila, kad trumpokas.

Tuomet rašiau 8/10, tai tebūnie, bet šiaip pakelti bent jau vienu galima būtų.

936-941> The F Word / What If (2013), Love & Other Drugs (2010), Endless Love (2014), Friends with Benefits (2011), Love & Friendship (2016), Ghost World (2001)

Antras iš eilės įrašas, kuriame sudedu keletą filmų. Pirmąsyk dėdama teisinausi tuo, kad jie jau buvo po kartą aptarti čia. O dabar teisinuosi tuo, kad dėl apsileidimo prisikaupė nemažai peržiūrėtų filmų ir keletas serialų. Visa bėda, kad dalis filmų – tokie, apie kuriuos tiesiog nelabai turiu ką pasakyti. Žanras vienodas – romantiniai, vieni labiau draminiai, kiti – labiau komedijos, bet visi tokie, kad žiūrėdavau ir galvodavau, kad ne veltui užsinorėjusi šio žanro filmų karts nuo karto įsijungiu jau seniau matytus, nes ką naujo bandau, vis kažkas ne to. Taigi, čia toji krūva filmų ir bus. Po to laikui bėgant atsiras jau ir vertesnių dėmesio kino juostų bei keleto ,,ant bangos“ esančių serialų šiokios tokios apžvalgos atskiruose įrašuose.

936. The F Word / What If (2013)

Romantinė komedija, Kanada, Airija. Sudomino dėl Zoe Kazan, ne vieną filmą su ja mačiau ir visur į ją tiesiog įdomu būna žiūrėti. Daniel Radcliffe man asmeniškai nekelia kažkokio susižavėjimo, bet žinau, kad jo gerbėjų yra tikrai daug. Filmo esmė – nusivylę santykiais žmonės susipažįsta, tampa geriausiais draugais, o kaip baigiasi, patys įtariat. Filmas paremtas pokalbiais, kas vėlgi paprastai man pliusas (Before… trilogijos pirmos dalies visgi nepavyko ,,damušti“, kad ir kaip giriama), bet šįsyk buvo absoliučiai neįdomu. Detalių net nepasakosiu, juolab, kad mažai kas galvoje išlikę, bet žiūrėjau ir galvojau, kada gi čia kas nors normaliau pasirodys. 4/10 išspaudžiau visgi.

937. Love & Other Drugs / Meilė ir kiti narkotikai (2010)

Romantinė komedija, drama, JAV. Čia irgi buvo panašiai – gan pusėtinai įvertintas, Jake Gyllenhaal, Anne Hathaway – neprastas duetas, tad turėjo būti pats tas tam romantikos pritrūkusiam vakarui. Deja. Ši istorija, pasakojanti apie Parkinsonu sergančią merginą ir, šių dienų žodžiais, vaistų pardavimo vadybininko draugystę. Vėlgi, noras būti draugais, nors greitai aišku, kad nė velnio taip nebus. Dar toji liga šalia ir iš to kylančios dramos. Bet jau taip nuobodu buvo ir erzino, kad iš viso nesuprantu, kaip visą pabaigiau. 2/10

938. Endless love / Begalinė meilė (2014)

Romantinė drama, JAV. Dar viena Romeo ir Džiuljetos tipo istorija, kai įsiplieskia didelė meilė, bet tėvai prieštarauja (tiesa, tik vienos pusės). Daug kančių, pereinančių į nemenkas dramas. Girdėjau, kad knyga kur kas sunkesnė emociškai, ten dar daugiau vienam veikėjui stogas važiuoja dėl šios situacijos. Aktoriai – tiesiog simpatiški (Gabriella Wilde, Alex Pettyfer), kokių ir norisi tokiems filmams. Tik pati istorija ir jos pateikimas vėlgi nesudomino. 3/10. Tiesa, Shana Feste, šio filmo režisierė, taip pat režisavo ir kadaise gan patikusius filmus Country Strong bei The Greatest.

939. Friends with Benefits / Draugiškas seksas (2011)

Romantinė komedija, JAV. Šitas vėlgi su gan padoriu kaip tokiam žanrui imdb balu, dar atsiliepimų irgi neblogų teko girdėti, bet vėlgi nusvilau. Siužetas  vėlgi apie draugus, kurie nesusišneka, ar jie nori tik draugais būti, ar kažko artimesnio. Pradžioje gal kiek linksma, po to jau visai nebejuokinga, nuobodu, net laiko užmušimui netinka. 3/10

940. Love & Friendship (2016)

Jei iš prieš tai buvusių tikėjausi tiesiog kažko linksmesnio ar paprasčiausiai gražios istorijos, bet nebūtinai įsimenančios, prieš įsijungdama šį buvau kone įsitikinusi, kad man jis patiks. Ir todėl tikriausiai labai nuvyliau. Kostiuminė romantinė drama, komedija (Airija, Olandija, Prancūzija) pagal J. Austen, motina bando supiršti dukrą su vyru, kuris bus patogus dėl kraičio, dukra nenori, na, ir ten dar visokiausios dramos. Dialogai neprasti, tokie Austen’iški, bet pats siužetas, atomazga, pabaiga – viskas absoliučiai nepatiko. 2/10

941. Ghost World / Vaiduoklių paasaulis (2001)

Komedija, drama, JAV, Vokietija, Didžioji Britanija. Šis – kiek kitoks, romantinės pusės mažai, daugiau – savęs paieškų, paprastos draugystės, daugybė ironiškų dialogų ir netipiškų draugysčių. Geriau žiūrėjosi nei bet kuris, esantis aukščiau, bet vis tiek nieko ypatingo. Tiesa, aktoriai stiprūs – Steve Buscemi, Thora Birch, Scarlett Johansson. 5/10

871-875>,,Nepatogaus kino“ atgarsiai

Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti“ iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino“ programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų“ buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.

742> Breaking the Waves / Prieš bangas

Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Emily Watson, Stellan Skarsgård, Katrin Cartlidge
1996 m., Danija, Švedija, Prancūzija, Olandija, Norvegija, Ispanija, Islandija, 159 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Filmas prasideda taip, kaip didžioji dalis baigiasi: vestuvėmis. Janas ir Besė – įsimylėję vienas kitą, nepaisant to, kad jaunosios artimieji į Janą ir jo draugus žiūri kreivokai. Tačiau vieną dieną Besė turi kuriam laikui atsisveikinti su dirbti išvykstančiu vyru. Negalėdama pakęsti išsiskyrimo, moteris kasdien meldžiasi, kad Janas grįžtų. Ir jis grįžta. Deja, jo būklė nekokia. Besė ima ne tik kaltinti save dėl to, kas nutiko, bet ir svarstyti Jano išsakytą prašymą.

Iš dabartinės pozicijos, sakyčiau, kad man šis filmas yra antras pagal įdomumą iš L. von Trier matytų kino juostų iš karto po Dancer in the Dark, priklausančio tai pačiai trilogijai kaip ir Breaking the Waves (anot imdb.com, trečiasis The Golden Heart trilogijos filmas yra The Idiots), nepaisant to, kad kažkada 9-etu įvertinau Dogvilį. Pastarasis nesukėlė tiek emocijų kiek pirmieji du paminėtieji, nesugraudino ir neapkrėtė tokia niūria nuotaika. (Bet Dogvilis ne ką mažiau vertas peržiūros – dėl to neabejoju).

Tai buvo pirmasis Emily Watson vaidmuo didžiajame ekrane. Ir iš karto sėkmingas: už Besės vaidmenį ji buvo pirmąsyk nominuota Oskarui, Auksiniam gaubliui, BAFTA ir dar keliems apdovanojimams. Jos indėlis į filmą yra neabejotinai didelis: juk visos 2 h 40 min sukasi daugiausiai apie jos vaidinamą personažą. Besė užaugo apsupta giliai tikinčių, konservatyvių žmonių. Matyt norėdama pajausti laisvę ji ir įsimylėjo visišką priešpriešą. Ji pasižymi įdomiu bendravimu su Dievu (kai būdama bažnyčioje kalba su juo, kalbėdama tiek už save, tiek už jį). Jos tikėjimo Dievas yra baudžiantis, kritikuojantis, ypač ryški scena, kai per rodomas laidotuves prie kapo stovi vyrai (moterims negalima ten būti) ir sako, kad mirusysis puvo nuodėmingas ir keliaus į pragarą. Taigi, lygiai toks pats jis ir jos dialoguose, dėl to klausytis būna ir įdomu, ir tuo pačiu sunku bei skaudu. Besės emocingi protrūkiai, aplinkinių požiūris į juos (kad tai nėra normalu, kad tai – liga, kurią reikia gydyti), o galop ir jos veiksmai kuo toliau, tuo labiau apsunkino žiūrėjimą, nes blogomis emocijomis užsikrėčiau gan greitai. Kaip norėjosi ne kartą paprašyti jos sustoti, ilgiau pagalvoti, bet tuomet matydavau priežastis, kodėl ji taip elgiasi, kas ją skatina, suprasdavau, kad tas ilgesnis pagalvojimas nelabai jai ir padėtų. E.Watson vaidyba įtikino nuo pat pirmos iki paskutinės minutės. Stellan Skarsgård lieka antraeilis, nublanksta prieš savo kolegę, tačiau jo vaidinamas personažas taip pat sukelia dvejopų jausmų, nepalieka abejingos.

O siužetas – iš pradžių lengvas, vietomis keliantis šypsnį, bet vis labiau tamsėjantis ir slegiantis. Būtent, slegiantis – ir yra tas žodis, kuris bene geriausiai išreiškia šį (o gal ir kitus šio režisieriaus) filmą. Jei keliai, kuriais vaikščioja personažai, būtų bėgiai, tai žiūrėdama kino juostą, nesyk norėčiau pakeisti jų kryptį. Galbūt tada viskas būtų baigęsi kitaip? Kaip ir minėjau, vietomis sugebėjo ir sugraudinti, o išjungus pasiliko toji slogi nuotaika. Filmo pastatymas, rodos, toks paprastas, kone buitinis daugelyje scenų, bet tai ir sukuria tikroviškumą, nėra dirbtinumo nei vaidyboje, nei dialoguose, nei aplinkoje. Ir galiausiai, tiesiog neįmanoma nepastebėti, kaip puikiai pritaikytas muzikinis takelis.

8/10

717> Dancer in the Dark / Šokėja tamsoje

Rež.: Lars Von Trier
Vaidina: Björk, Catherine Deneuve, David Morse, Stellan Skarsgard
2000 m., Danija, Vokietija, Ispanija, Argentina, Olandija, Italija, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Švedija, Suomija, Islandija, Norvegija, 140 min
Žanras: kriminalinė drama, miuziklas.
imdb nuoroda čia.

Iš rytų Europos atvykusi į Ameriką Selma su mažamečiu sūnumi tikėjosi, kad jos gyvenimas taps kaip vienas tų, kuriuos rodo Holivudo filmuose. Deja, realybė kitokia.

Tai filmas apie moterį, kuri nėra daug gyvenime mačiusi, tačiau svajonės jos didelės. Jai labiausiai patinka įvairūs miuziklai. Kaip ji pati sakė, miuzikluose visi veikėjai laimingi ir ten nenutinka nieko blogo. Selma ir pati norėtų nors viename iš jų suvaidinti. Muzika – atgaiva jos sielai, ji sugeba girdėti muziką visur, kur tik būna: net ir ritmiškas staklių darbas fabrike, kuriame dirba, jai skamba kaip muzika.

Selmos gyvenimas visai nepanašus į miuziklą. Ji gyvena vagonėlyje, kurį nuomojasi iš šeimos, kurios kieme jis ir stovi. Ji dirba du darbus, kad tik susitaupytų pinigų. Negana to, ji serga paveldima liga, dėl kurios baigia prarasti regėjimą. Jos visų problemų užsimiršimas vos kelioms minutėms, kai ji girdėdavo muziką, man atrodė taip liūdnai ir tuo pačiu kažkaip nežemiškai. Bjork, būdama neprofesionali aktorė, mano nuomone, pasirodė puikiai, jos vaidinamas personažas pakankamai sudėtingas, bet jai pavyko su juo susitvarkyti.

Pats siužetas, o ypač antroji jo pusė bei kulminacija, gali sukelti dvejopų jausmų. Pati skaičiau įvairiausių komentarų: vieni ją laiko idealia motina, kiti – negera motina su mažu IQ, dėl kurio viskas taip baisiai pasisuko. O man atrodo, kad abi tos visiškai priešingos nuomonės yra pusiau teisingos. Ne, ji nėra ideali mama tuo atžvilgiu, kad neleido daug laiko su savo vaiku, tačiau to priežastys buvo darbas – noras uždirbti. Ką jau kalbėti apie tikslą, dėl kurio ji ir taupė. O vėlesnių įvykių priežastis man labiau buvo visiška jos pajausta desperacija ir nebežinojimas kaip kitokiu būdu pakeisti situaciją. Pabaigoje, kai situacija vėlgi galėjo keistis, jos pasirinkimas, kad ir nebuvo man priimtinas, tačiau buvo suprantamas. Kiek kartų graudinausi, jau ir nebepasakysiu, bet jų buvo ne vienas kartas. Daugybė įvairių emocijų šis filmas man kėlė, taigi, įtaigumo jam nė kiek netrūko.

Žinau, kad miuziklas yra gan specifinis žanras, kurio ne vienas baidosi, todėl norisi pasakyti, kad filme atliekamos vos kelios dainos (su šokiais), tad šio žanro nemėgimas neturėtų būti priežastis, dėl kurio šį filmą galėtumėte išbraukti iš nežiūrėtinų filmų sąrašo. Tuo labiau, kad muzikinis takelis – kažkas nuostabaus. Bjork balsas gan specifinis (nors apie ją žinojau, bet iki šiol nebuvo tekę jos dainuojančios klausyti), bet man paliko gerą įspūdį. Labiausiai man patiko toji pati daina, už kurią ir buvo šis filmas nominuotas Oskarui – I’ve Seen It All.

9/10

632> Mysterious Skin / Paslaptinga oda

Ruošiausi jį pažiūrėti jau senokai, bet vis bijojau, nes numaniau, kad tai bus sunkus, liūdnas filmas. Bet vakar vakare nė nekilo abejonės, kad noriu būtent šio – filmo, kuriame pasakojama apie du vaikinus. Vienas jų – pinigus užsidirbantis pardavinėdamas savo kūną vyrams Neilas, kitas – pasimetęs ir dėl ,,skylių“ atmintyje kaltinantis ateivius Brianas. Tačiau Briano prisiminimuose iškyla ir Neilo veidas – tai raktas, atskleisiantis visą tiesą.

Ne, tai ne detektyvas. Mes žinome viską jau kone nuo pat pradžių, tačiau tai nesumažina įspūdžio, kurį palieka šis filmas. Specialiai pažiūrėjau, kokie filmai 2005-aisiais buvo nominuoti įvairiems apdovanojimams ir pripažįstu, kad tai buvo išties gerų filmų metai, bet tai, kad Mysterious Skin mažai kur paminėtas – ganėtinai liūdna.

Filmas sutrikdo nuo pat pirmų minučių, kai jau numanau, ko link viskas eina, žinau, kad tai neišvengiama ir kad pati niekaip negaliu padėti, kad tai neįvyktų, tik bjaurėtis tuo šlykščiu ūsuotu treneriu ir nejaukiai laukti, kada Tai įvyks. Vaikas per daug nesipriešino nei tą, nei kitus kartus, tačiau šitai aš paaiškinčiau tuo, kad treneris jam buvo kaip autoritetas, vaikas stengėsi jam patikti ir įtikti, namuose neturėdamas jokio tėvo, tik motiną, kuri vyrus keisdavo kaip kojines. Ir štai, po keleto metų tas vaikas – Neilas – užauga į paauglį. Jis turi ištikimus du draugus ir motiną, o visas laikas, neskiriamas jiems, lieka tenkinti tokių pat šlykščių vyrų kaip ir tas treneris užgaidoms. Joseph Gordon – Levitt vaidyba šiame filme tiesiog kerinti, tai, kaip jis perteikia savo personažo jausmus negali nesukelti kokių nors emocijų. Kaip viena veikėja sakė: jis vietoj širdies turi akmenį, o būtent taip ir atrodydavo žiūrint į Neilą: akmeninis veidas, kone roboto veiksmai, iš pažiūros – visiškas atsiribojimas. Tuo tarpu Brianas – šiaip užsisklendęs vaikinas, besidomintis ateiviais, nors atminties ,,skylės“ – ne ateivių darbas, tai blokavimas tų įvykių, kurių geriau neprisiminti. Jie abu – skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs, kadangi tiek vienas, tiek kitas neteko vieno svarbiausio gyvenimo etapų – vaikystės. Ji buvo pražudyta ir atitaisyti tai žalai prireiks daug laiko, gal net viso gyvenimo. Nufilmuotas subtiliai, kažkam gal net šokiruojantis jis pasirodys, o dažnam vietomis ir nepatogus, nemalonus – teigiamų minčių kažin ar kils. Tai sunkus, niūrus filmas, kurio tiek turinys, tiek pastatymas palieka labai gerą įspūdį: kiekviena scena ,,atidirbta“ iki galo, kiekvienas personažas – įdomus ir įsimenantis, be jokio happy end’o, nes kažin, ar toks šioje situacijoje apskritai gali būti.

9/10

Rež.: Gregg Araki, vaidina: Joseph Gordon-Levitt, Michelle Trachtenberg, Brady Corbet, 2004 m., JAV, Olandija, 105 min

630> The Broken Circle Breakdown / Lūžęs gyvenimo ratas

The Broken Circle Breakdown – filmas, kuris šiemet pretenduoja Oskarui kaip geriausias filmas užsienio kalba. Ir, nors 99%, kad šis filmas nelaimės, bet praleisti šio filmo neperžiūrėto nerekomenduočiau.

O viskas prasideda kaip kokioje pasakoje: tatuiruočių meistrė Elisė susipažįsta su muzikantu Didier, jie įsimyli, o po kiek laiko į jų taikų gyvenimą ateina ir trečiasis gyventojas – dukrelė. Tačiau vieną dieną jie sužino liūdną diagnozę ir jų gyvenimas ima verstis aukštyn kojom.

Žiūrovas nuo pat pradžių nėra apgaudinėjamas, kadangi scenomis, kuriomis tai grįžtama į praeities įvykius, tiek vėl rodoma dabartis, iš karto parodoma, kad nieko linksmo nereiktų tikėtis. Ir vis dėlto. Toji Elisės ir Didier istorija pradžioje atrodo graži ir miela, kad tiesiog neįmanoma nesišypsoti, nepaisant to, kad jau žinojau, kaip viskas pasisuks. O paskui – liūdesys, dėl kurio nė nepajaučiau kaip sudrėko akys… Ir taip iki pat paskutinės filmo minutės. Taip, gal į pabaigą ir per daug dramatizmo kažkam pasirodys, bet šiame filme dramatizmas buvo taip parodytas, kad, rodės, niekas kitas geriau čia ir netiktų, bet tuo pačiu kilo ir kitas klausimas: o kaip reiktų realiame gyvenime viską sutvarkyti taip, kad užsibaigtų kitaip nei kad čia pateikta?.. Tapatinti su realiu gyvenimu išties ne taip ir sunku, nes tai – paprasta, nuoširdi, sunki drama, kur tiesiog ir galvoji: o kas, jei man taip nutiktų?.. kaip reiktų gyventi toliau?.. kaip nepasiduoti?.. Intarpuose rodomi Elisės ir Didier muzikiniai pasirodymai – ne ką mažiau stiprūs nei likusi filmo dalis. Dainuojant jų akys rodė labai daug jausmo, jų nuotaika, atliekant dainas, buvo būtent tokia, kokią jie tuo metu iš tikrųjų ir jautė. Išties, labai gražus muzikinis takelis (country muzika), tik gaila, niekur ,,vienoje vietoje“ albumo neradau, kad būtų, tai gal po vieną reiks rankiotis.

Tai filmas, kurį lengva pajusti ir apie kurį po peržiūros dar nemažai mąstysite.

8/10

Rež.: Felix Van Groeningen, vaidina: Veerle Baetens, Johan Heldenbergh, 2012 m., Olandija, Belgija, flamandų k., 111 min

605> Ben X / Benas X

Benas – Aspergerio sindromą turintis paauglys. Dėl to iš jo visą laiką šaiposi bendraklasiai. Vaikinas paguodą randa tik žaisdamas kompiuterinius žaidimus.

Tai filmas, apimantis dvi temas: Aspergerio sindromą ir patyčias. Apie sindromą pasakojama nedaug, tik tiek, kad gan ilgai buvo daromi įvairūs tyrimai, kol suprato, kodėl Benas būtent toks. Tuo tarpu patyčios atskleistos kaip reikiant. Ir ,,smagumai“ prasideda nuo pat pradžių. Pati nė nepastebėjau, kaip emocijos eilinį sykį ėmė veržtis, nes žiūrėti išties sunku. Ir toji klasė – tokia stereotipiška parodyta: keli skriaudžiantys, pulkas pritariančių ir saujelė tų, kurie nepritaria, bet ir nieko nedaro, kad tai užbaigtų, nes žino, kad tuomet patys atsidurs Beno vietoje. Mokytojai mato esamą padėtį, bet nieko negali padaryti, nes Benas tyli. Mama irgi gali tik numanyti, kas dedasi. O tuo tarpu Beno galvoje gyvenimas sukasi kaip kompiuterinis žaidimas, tik, deja, jis negali pasinaudoti tais privalumais, kuriuos turi elektroninėje erdvėje.

Filmas įtraukia savo siužetu, dar karts nuo karto įtraukiama pseudodokumentikos kadrų, kai pasisako mama, mokytojai, gydytojai, daromos užuominos į ateities įvykius, o tai žadina smalsumą. Kulminacinė dalis įdomi, nors tas reikalas su mergina tai šiaip sau, asmeniškai man pagadino kiek viską. Išlaikytas vientisumas nuo pradžios iki galo, o pabaiga išties nustebinti ne vieną turėtų. Vaidyba nusivilti irgi neteko.

Būtina pažiūrėti moksleiviams, nors šiaip jau rekomenduojamas ne tik jiems, bet ir suaugusiems, kad priverstų pagalvoti, jog vis dėlto įmanoma ką nors padaryti, kad situacija pagaliau pradėtų keistis.

Nepraleiskit progos užmesti akį.

7/10

Rež.: Nic Balthazar, vaidina: Greg Timmermans, 2007 m., Belgija, Olandija, 93 min

390> Fish Tank / Akvariumas

Dar vienas filmas, kurį ruošiausi žiūrėti nesyk, bet vėlgi paskutinę minutę persigalvodavau. Apskritai, nežinau kodėl, bet buvau susidariusi nuomonę, kad tai filmas apie paskendusią depresijoje merginą, kurią naujasis mamos draugas pakeis į gerąją pusę… Matyt prabėgę metai (kadangi filmu susidomėjau vos jam pasirodžius) kiek iškreipė atminty likusią anotaciją… Nors kita vertus, tikroji anotacija yra labai panaši: taigi, filmas yra apie penkiolikametę Mią, kurios gyvenimas pasikeičia, kai į namus mama atsiveda naująjį savo draugą Konorą.

Mia gyvena tokioje šeimoje, kurią, manau, būtų galima laikyti asocialia. Mama nevengia naujų pažinčių ir nevengia savo draugėms minėti, kad vyras reikalingas tik vienam dalykui, o Konoras tai daro netgi labai gerai. Neatrodo, kad ji kur nors dirbtų, todėl visiškai nekeista, kai Mia amžinai kaulija pinigų iš naujojo motinos draugo, tačiau klausimas: apskritai, iš ko šeima gyvena? Mia, kiek tik įmanoma, maištauja, neturi draugų, dažnai ,,pabėga“ į apleistą butą, kuriame gali pabūti niekieno netrukdoma su savimi, šokti pagal patinkančią muziką ir taip išsilieti. Tiesa, bent jau man jos šokiai atrodydavo ganėtinai vangūs ir netgi nepavadinčiau to išsiliejimu, nes iš veikėjos nesklinda jokia energija, panirimas į klausomą muziką. Be abejo, tikriausiai nereikia minėti, kad ir pagurkšnoti alkoholio mergina nevengia. Tik gal kiek keista, kad mama, pati to nevengianti ir rūkanti kaip kaminas, matyt to neleidžia savo dukrai, nes ji visuomet tai daro slapta. Atskiros kalbos verta ir mažoji sesutė Tailer, kuriai vos aštuoneri ir kuri yra puiki ,,išmokimo stebint“ pavyzdys. Nevengianti žodžio bitch ir juo besisvaidanti, kada tik yra priežastis ar noras, šalta, nerodanti jokios meilės ar prisirišimo, grubi ir pikta- lygiai tokia pati kaip sesuo ir mama. Numanau, kad ne man vienai įstrigo scena, kurioje ji su drauge tyso ant žemės (o gal ant lovos?), žiūri televizorių, rūko ir vartoja alkoholį, o jų manieros atrodo kaip būtų nusižiūrėtos nuo suaugusiųjų.. Baisu. Nors turiu pripažinti, kad Tailer įnešė šiam filmui spalvų, nes dažnai kad jau suskeldavo ką nors, tai net balsu norėjosi juoktis.

Tad į tokią šeimyną ateina Konoras. Mia susižavi juo nuo pat pradžių, o Konoras savo elgesiu tik dar labiau skatina ją pasitikėti juo. Žiūrint iš šalies jis atrodo paslaugus, šeimyniškas, pasiryžęs padėti, turintis humoro jausmą, laisvas, vyriškas, o Miai juk labiausiai ir trūko sienos, už kurios galėtų pasislėpti, žmogaus, kuris ją suprastų ir pagelbėtų. Todėl beliko laukti, kol jų bendravimas pasieks aukščiausią tašką (hm, koks jis tikriausiai nereikia paminėti). O tas laukimas buvo toks ilgas… Ir ilgas ne ta prasme, kad aš siaubingai norėjau, kad kuo greičiau tai įvyktų, bet todėl, kad iš tiesų filmas yra pernelyg ištemptas, pamenu, kai pažiūrėjau, kiek jau laiko praėjo nuo peržiūros pradžios, net nusistebėjau, kad buvo praėjusi tik valanda (taigi, pusė filmo), kai man jau rodės, kad žiūriu tikrai kur kas ilgiau. Mią vaidinanti aktorė man nepaliko jokio įspūdžio, norėjosi daugiau jausmo, įsijautimo, nors suprantu, kad ji neturėjo būti tokia kaip jos motina: Mia daugiau intravertiškas žmogus, kur daugelis emocijų taip ir lieka viduje, tačiau vis tiek kažkaip kitaip reikėjo tą parodyt.. Tuo tarpu Michael Fassbender toks vaidmuo tiko, nors kita vertus, klausimas, kas jam netiktų?.. Kaip tik skaičiau vieną komentarą, kuriame šis jo vaidmuo pavadintas chameleonišku, tam visiškai pritarčiau. Ir dėl to suvaidinti tokį vaidmenį, manau, tikrai yra sunku, bet M.F. su tuo tikrai susitvarkė (tikriausiai nenustebinau tokiu pareiškimu…).

Ir nors su nuotaika, pateikimu susitvarkyta pakankamai gerai, net ir pabaiga pasirodė pusė bėdos, bet neskaitant lėtumo, Katie Jarvis ne itin sužavėjusios vaidybos, siužete vietomis man irgi šio bei to trūko…

Šiaip jau primena An Education.

6/10

Rež.: Andrea Arnold, vaidina: Katie Jarvis, Michael Fassbender, 2009 m., Didžioji Britanija, Olandija, 123 min

152> Zwartboek / The Black Book / Juodoji užrašų knygelė

Planavau šiandien žiūrėti visai kitą filmą, bet staiga persigalvojau. Gal ir gerai, nes porą valandų praleidau kuo puikiausiai.

1956 m. žydė Reičelė sutinka seną draugę, kuri primena išgyvenimus, patirtus II pasaulinio karo metu Olandijoje, kai susprogdinus slėptuvę ji privalo bėgti. Čia ji sutinka žmogų iš pasipriešinimo būrio, kuris prižada ją ir dar krūvelę kitų žydų perkelti į kitą vietą. Tačiau visa tai nenusiseka…

Šiame filme iš tiesų visko labai daug. Ir meilės, ir susišaudymų, ir atviresnių scenų, ir linksmesnių, ir žymiai daugiau- liūdnų vietų.

Pradžioje tikėjausi vieno, per vidurį pasisuko viskas dar kitaip, o pabaiga- teisingiausia, kokia tik begalėjo būti.

Skaičiau, kad, net ir žiūrint prasčiausią filmą šia tema, jis pasirodys puikus. Kažkaip nemanau, visgi filmas turi įtikinti. Ir šis mane pakankamai įtikino. Drąsus, niūrus su vos išsižiebiančiais spindulėliais tame visame nacių valdomame pasaulėlyje. Kaip tik šiandien rašiau istorijos kontrolinį, kuriame buvo pateikta statistika su skaičiais, kiek žydų buvo nužudyta. Skaičiai drąstiški. Ir netgi tikiu, kad ten net ne visi suskaičiuoti. Kas žino, kiek dar tokių, kurie taip ir nepateko į jokias statistikas?..

Šis filmas apie tai, kaip žmogus praranda viską. Visiškai viską. Ir netekčių vis daugėja. Kai įsimyli tą, ko neturi. Kai turi persiplėšti per pusę, kad būtų patenkintos abi pusės. Kai turi persilaužti per save, kad suvoktum, kas svarbiausia. Negana to, niekada nežinai, kuo gali pasitikėti. Nežinai, kas tavęs laukia po dienos kitos, kas- tikrieji draugai. Bėgimas, slapstymasis, įtarinėjimai… Ne kartą galvojau, kad jai nelieka nieko kito, kaip visiškai pasiduoti ir atsiduoti likimui į rankas.

Ta pažeminimo scena išliks atmintyje tikriausiai visą gyvenimą. Vos valdžiau ašaras (jei būčiau viena buvusi kambaryje, tai nebūčiau stengusis jų suvaldyti), nes tai, kas ten vyksta- iš tiesų kraupu. Kai visi žmonės su džiaugsmu stebi visas tas baisybes ir juokiasi.

Na, ir dar viena vieta, įstrigusi į atmintį, yra beveik pabaigoje, kai Reičelė sužino apie dar vieną netektį. Ji atrodė kaip visiškai nieko nebesitikintis iš gyvenimo žmogus. Visiškai viską praradęs.

Rekomenduoju tiems, kurie mėgsta tokios tematikos filmus.

10/10

Rež.: Paul Verhoeven, vaidina: Carice van Houten, Sebastian Koch, Christian Berkel, 2006 m., Olandija, vokiečių, anglų, olandų k., 145 min