Archive

Posts Tagged ‘Olandija’

871-875>,,Nepatogaus kino” atgarsiai


LOGO_LT-01Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti” iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino” programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

  1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų” buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.

742> Breaking the Waves / Prieš bangas


breaking the wavesRež.: Lars von Trier
Vaidina: Emily Watson, Stellan Skarsgård, Katrin Cartlidge
1996 m., Danija, Švedija, Prancūzija, Olandija, Norvegija, Ispanija, Islandija, 159 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Filmas prasideda taip, kaip didžioji dalis baigiasi: vestuvėmis. Janas ir Besė – įsimylėję vienas kitą, nepaisant to, kad jaunosios artimieji į Janą ir jo draugus žiūri kreivokai. Tačiau vieną dieną Besė turi kuriam laikui atsisveikinti su dirbti išvykstančiu vyru. Negalėdama pakęsti išsiskyrimo, moteris kasdien meldžiasi, kad Janas grįžtų. Ir jis grįžta. Deja, jo būklė nekokia. Besė ima ne tik kaltinti save dėl to, kas nutiko, bet ir svarstyti Jano išsakytą prašymą.

Iš dabartinės pozicijos, sakyčiau, kad man šis filmas yra antras pagal įdomumą iš L. von Trier matytų kino juostų iš karto po Dancer in the Dark, priklausančio tai pačiai trilogijai kaip ir Breaking the Waves (anot imdb.com, trečiasis The Golden Heart trilogijos filmas yra The Idiots), nepaisant to, kad kažkada 9-etu įvertinau Dogvilį. Pastarasis nesukėlė tiek emocijų kiek pirmieji du paminėtieji, nesugraudino ir neapkrėtė tokia niūria nuotaika. (Bet Dogvilis ne ką mažiau vertas peržiūros – dėl to neabejoju).

Tai buvo pirmasis Emily Watson vaidmuo didžiajame ekrane. Ir iš karto sėkmingas: už Besės vaidmenį ji buvo pirmąsyk nominuota Oskarui, Auksiniam gaubliui, BAFTA ir dar keliems apdovanojimams. Jos indėlis į filmą yra neabejotinai didelis: juk visos 2 h 40 min sukasi daugiausiai apie jos vaidinamą personažą. Besė užaugo apsupta giliai tikinčių, konservatyvių žmonių. Matyt norėdama pajausti laisvę ji ir įsimylėjo visišką priešpriešą. Ji pasižymi įdomiu bendravimu su Dievu (kai būdama bažnyčioje kalba su juo, kalbėdama tiek už save, tiek už jį). Jos tikėjimo Dievas yra baudžiantis, kritikuojantis, ypač ryški scena, kai per rodomas laidotuves prie kapo stovi vyrai (moterims negalima ten būti) ir sako, kad mirusysis puvo nuodėmingas ir keliaus į pragarą. Taigi, lygiai toks pats jis ir jos dialoguose, dėl to klausytis būna ir įdomu, ir tuo pačiu sunku bei skaudu. Besės emocingi protrūkiai, aplinkinių požiūris į juos (kad tai nėra normalu, kad tai – liga, kurią reikia gydyti), o galop ir jos veiksmai kuo toliau, tuo labiau apsunkino žiūrėjimą, nes blogomis emocijomis užsikrėčiau gan greitai. Kaip norėjosi ne kartą paprašyti jos sustoti, ilgiau pagalvoti, bet tuomet matydavau priežastis, kodėl ji taip elgiasi, kas ją skatina, suprasdavau, kad tas ilgesnis pagalvojimas nelabai jai ir padėtų. E.Watson vaidyba įtikino nuo pat pirmos iki paskutinės minutės. Stellan Skarsgård lieka antraeilis, nublanksta prieš savo kolegę, tačiau jo vaidinamas personažas taip pat sukelia dvejopų jausmų, nepalieka abejingos.

O siužetas – iš pradžių lengvas, vietomis keliantis šypsnį, bet vis labiau tamsėjantis ir slegiantis. Būtent, slegiantis – ir yra tas žodis, kuris bene geriausiai išreiškia šį (o gal ir kitus šio režisieriaus) filmą. Jei keliai, kuriais vaikščioja personažai, būtų bėgiai, tai žiūrėdama kino juostą, nesyk norėčiau pakeisti jų kryptį. Galbūt tada viskas būtų baigęsi kitaip? Kaip ir minėjau, vietomis sugebėjo ir sugraudinti, o išjungus pasiliko toji slogi nuotaika. Filmo pastatymas, rodos, toks paprastas, kone buitinis daugelyje scenų, bet tai ir sukuria tikroviškumą, nėra dirbtinumo nei vaidyboje, nei dialoguose, nei aplinkoje. Ir galiausiai, tiesiog neįmanoma nepastebėti, kaip puikiai pritaikytas muzikinis takelis.

8/10

717> Dancer in the Dark / Šokėja tamsoje


Dancer_in_The_Dark3_from_web_lowres-detail-mainRež.: Lars Von Trier
Vaidina: Björk, Catherine Deneuve, David Morse, Stellan Skarsgard
2000 m., Danija, Vokietija, Ispanija, Argentina, Olandija, Italija, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Švedija, Suomija, Islandija, Norvegija, 140 min
Žanras: kriminalinė drama, miuziklas.
imdb nuoroda čia.

Iš rytų Europos atvykusi į Ameriką Selma su mažamečiu sūnumi tikėjosi, kad jos gyvenimas taps kaip vienas tų, kuriuos rodo Holivudo filmuose. Deja, realybė kitokia.

Tai filmas apie moterį, kuri nėra daug gyvenime mačiusi, tačiau svajonės jos didelės. Jai labiausiai patinka įvairūs miuziklai. Kaip ji pati sakė, miuzikluose visi veikėjai laimingi ir ten nenutinka nieko blogo. Selma ir pati norėtų nors viename iš jų suvaidinti. Muzika – atgaiva jos sielai, ji sugeba girdėti muziką visur, kur tik būna: net ir ritmiškas staklių darbas fabrike, kuriame dirba, jai skamba kaip muzika.

Selmos gyvenimas visai nepanašus į miuziklą. Ji gyvena vagonėlyje, kurį nuomojasi iš šeimos, kurios kieme jis ir stovi. Ji dirba du darbus, kad tik susitaupytų pinigų. Negana to, ji serga paveldima liga, dėl kurios baigia prarasti regėjimą. Jos visų problemų užsimiršimas vos kelioms minutėms, kai ji girdėdavo muziką, man atrodė taip liūdnai ir tuo pačiu kažkaip nežemiškai. Bjork, būdama neprofesionali aktorė, mano nuomone, pasirodė puikiai, jos vaidinamas personažas pakankamai sudėtingas, bet jai pavyko su juo susitvarkyti.

Pats siužetas, o ypač antroji jo pusė bei kulminacija, gali sukelti dvejopų jausmų. Pati skaičiau įvairiausių komentarų: vieni ją laiko idealia motina, kiti – negera motina su mažu IQ, dėl kurio viskas taip baisiai pasisuko. O man atrodo, kad abi tos visiškai priešingos nuomonės yra pusiau teisingos. Ne, ji nėra ideali mama tuo atžvilgiu, kad neleido daug laiko su savo vaiku, tačiau to priežastys buvo darbas – noras uždirbti. Ką jau kalbėti apie tikslą, dėl kurio ji ir taupė. O vėlesnių įvykių priežastis man labiau buvo visiška jos pajausta desperacija ir nebežinojimas kaip kitokiu būdu pakeisti situaciją. Pabaigoje, kai situacija vėlgi galėjo keistis, jos pasirinkimas, kad ir nebuvo man priimtinas, tačiau buvo suprantamas. Kiek kartų graudinausi, jau ir nebepasakysiu, bet jų buvo ne vienas kartas. Daugybė įvairių emocijų šis filmas man kėlė, taigi, įtaigumo jam nė kiek netrūko.

Žinau, kad miuziklas yra gan specifinis žanras, kurio ne vienas baidosi, todėl norisi pasakyti, kad filme atliekamos vos kelios dainos (su šokiais), tad šio žanro nemėgimas neturėtų būti priežastis, dėl kurio šį filmą galėtumėte išbraukti iš nežiūrėtinų filmų sąrašo. Tuo labiau, kad muzikinis takelis – kažkas nuostabaus. Bjork balsas gan specifinis (nors apie ją žinojau, bet iki šiol nebuvo tekę jos dainuojančios klausyti), bet man paliko gerą įspūdį. Labiausiai man patiko toji pati daina, už kurią ir buvo šis filmas nominuotas Oskarui – I’ve Seen It All.

9/10

632> Mysterious Skin / Paslaptinga oda


mysterious_skinRuošiausi jį pažiūrėti jau senokai, bet vis bijojau, nes numaniau, kad tai bus sunkus, liūdnas filmas. Bet vakar vakare nė nekilo abejonės, kad noriu būtent šio – filmo, kuriame pasakojama apie du vaikinus. Vienas jų – pinigus užsidirbantis pardavinėdamas savo kūną vyrams Neilas, kitas – pasimetęs ir dėl ,,skylių” atmintyje kaltinantis ateivius Brianas. Tačiau Briano prisiminimuose iškyla ir Neilo veidas – tai raktas, atskleisiantis visą tiesą.

Ne, tai ne detektyvas. Mes žinome viską jau kone nuo pat pradžių, tačiau tai nesumažina įspūdžio, kurį palieka šis filmas. Specialiai pažiūrėjau, kokie filmai 2005-aisiais buvo nominuoti įvairiems apdovanojimams ir pripažįstu, kad tai buvo išties gerų filmų metai, bet tai, kad Mysterious Skin mažai kur paminėtas – ganėtinai liūdna.

Filmas sutrikdo nuo pat pirmų minučių, kai jau numanau, ko link viskas eina, žinau, kad tai neišvengiama ir kad pati niekaip negaliu padėti, kad tai neįvyktų, tik bjaurėtis tuo šlykščiu ūsuotu treneriu ir nejaukiai laukti, kada Tai įvyks. Vaikas per daug nesipriešino nei tą, nei kitus kartus, tačiau šitai aš paaiškinčiau tuo, kad treneris jam buvo kaip autoritetas, vaikas stengėsi jam patikti ir įtikti, namuose neturėdamas jokio tėvo, tik motiną, kuri vyrus keisdavo kaip kojines. Ir štai, po keleto metų tas vaikas – Neilas – užauga į paauglį. Jis turi ištikimus du draugus ir motiną, o visas laikas, neskiriamas jiems, lieka tenkinti tokių pat šlykščių vyrų kaip ir tas treneris užgaidoms. Joseph Gordon – Levitt vaidyba šiame filme tiesiog kerinti, tai, kaip jis perteikia savo personažo jausmus negali nesukelti kokių nors emocijų. Kaip viena veikėja sakė: jis vietoj širdies turi akmenį, o būtent taip ir atrodydavo žiūrint į Neilą: akmeninis veidas, kone roboto veiksmai, iš pažiūros – visiškas atsiribojimas. Tuo tarpu Brianas – šiaip užsisklendęs vaikinas, besidomintis ateiviais, nors atminties ,,skylės” – ne ateivių darbas, tai blokavimas tų įvykių, kurių geriau neprisiminti. Jie abu – skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs, kadangi tiek vienas, tiek kitas neteko vieno svarbiausio gyvenimo etapų – vaikystės. Ji buvo pražudyta ir atitaisyti tai žalai prireiks daug laiko, gal net viso gyvenimo. Nufilmuotas subtiliai, kažkam gal net šokiruojantis jis pasirodys, o dažnam vietomis ir nepatogus, nemalonus – teigiamų minčių kažin ar kils. Tai sunkus, niūrus filmas, kurio tiek turinys, tiek pastatymas palieka labai gerą įspūdį: kiekviena scena ,,atidirbta” iki galo, kiekvienas personažas – įdomus ir įsimenantis, be jokio happy end’o, nes kažin, ar toks šioje situacijoje apskritai gali būti.

9/10

Rež.: Gregg Araki, vaidina: Joseph Gordon-Levitt, Michelle Trachtenberg, Brady Corbet, 2004 m., JAV, Olandija, 105 min

630> The Broken Circle Breakdown / Lūžęs gyvenimo ratas


003The Broken Circle Breakdown – filmas, kuris šiemet pretenduoja Oskarui kaip geriausias filmas užsienio kalba. Ir, nors 99%, kad šis filmas nelaimės, bet praleisti šio filmo neperžiūrėto nerekomenduočiau.

O viskas prasideda kaip kokioje pasakoje: tatuiruočių meistrė Elisė susipažįsta su muzikantu Didier, jie įsimyli, o po kiek laiko į jų taikų gyvenimą ateina ir trečiasis gyventojas – dukrelė. Tačiau vieną dieną jie sužino liūdną diagnozę ir jų gyvenimas ima verstis aukštyn kojom.

Žiūrovas nuo pat pradžių nėra apgaudinėjamas, kadangi scenomis, kuriomis tai grįžtama į praeities įvykius, tiek vėl rodoma dabartis, iš karto parodoma, kad nieko linksmo nereiktų tikėtis. Ir vis dėlto. Toji Elisės ir Didier istorija pradžioje atrodo graži ir miela, kad tiesiog neįmanoma nesišypsoti, nepaisant to, kad jau žinojau, kaip viskas pasisuks. O paskui – liūdesys, dėl kurio nė nepajaučiau kaip sudrėko akys… Ir taip iki pat paskutinės filmo minutės. Taip, gal į pabaigą ir per daug dramatizmo kažkam pasirodys, bet šiame filme dramatizmas buvo taip parodytas, kad, rodės, niekas kitas geriau čia ir netiktų, bet tuo pačiu kilo ir kitas klausimas: o kaip reiktų realiame gyvenime viską sutvarkyti taip, kad užsibaigtų kitaip nei kad čia pateikta?.. Tapatinti su realiu gyvenimu išties ne taip ir sunku, nes tai – paprasta, nuoširdi, sunki drama, kur tiesiog ir galvoji: o kas, jei man taip nutiktų?.. kaip reiktų gyventi toliau?.. kaip nepasiduoti?.. Intarpuose rodomi Elisės ir Didier muzikiniai pasirodymai – ne ką mažiau stiprūs nei likusi filmo dalis. Dainuojant jų akys rodė labai daug jausmo, jų nuotaika, atliekant dainas, buvo būtent tokia, kokią jie tuo metu iš tikrųjų ir jautė. Išties, labai gražus muzikinis takelis (country muzika), tik gaila, niekur ,,vienoje vietoje” albumo neradau, kad būtų, tai gal po vieną reiks rankiotis.

Tai filmas, kurį lengva pajusti ir apie kurį po peržiūros dar nemažai mąstysite.

8/10

Rež.: Felix Van Groeningen, vaidina: Veerle Baetens, Johan Heldenbergh, 2012 m., Olandija, Belgija, flamandų k., 111 min

605> Ben X / Benas X

lapkričio 19, 2013 Komentarų: 1

062678H4Benas – Aspergerio sindromą turintis paauglys. Dėl to iš jo visą laiką šaiposi bendraklasiai. Vaikinas paguodą randa tik žaisdamas kompiuterinius žaidimus.

Tai filmas, apimantis dvi temas: Aspergerio sindromą ir patyčias. Apie sindromą pasakojama nedaug, tik tiek, kad gan ilgai buvo daromi įvairūs tyrimai, kol suprato, kodėl Benas būtent toks. Tuo tarpu patyčios atskleistos kaip reikiant. Ir ,,smagumai” prasideda nuo pat pradžių. Pati nė nepastebėjau, kaip emocijos eilinį sykį ėmė veržtis, nes žiūrėti išties sunku. Ir toji klasė – tokia stereotipiška parodyta: keli skriaudžiantys, pulkas pritariančių ir saujelė tų, kurie nepritaria, bet ir nieko nedaro, kad tai užbaigtų, nes žino, kad tuomet patys atsidurs Beno vietoje. Mokytojai mato esamą padėtį, bet nieko negali padaryti, nes Benas tyli. Mama irgi gali tik numanyti, kas dedasi. O tuo tarpu Beno galvoje gyvenimas sukasi kaip kompiuterinis žaidimas, tik, deja, jis negali pasinaudoti tais privalumais, kuriuos turi elektroninėje erdvėje.

Filmas įtraukia savo siužetu, dar karts nuo karto įtraukiama pseudodokumentikos kadrų, kai pasisako mama, mokytojai, gydytojai, daromos užuominos į ateities įvykius, o tai žadina smalsumą. Kulminacinė dalis įdomi, nors tas reikalas su mergina tai šiaip sau, asmeniškai man pagadino kiek viską. Išlaikytas vientisumas nuo pradžios iki galo, o pabaiga išties nustebinti ne vieną turėtų. Vaidyba nusivilti irgi neteko.

Būtina pažiūrėti moksleiviams, nors šiaip jau rekomenduojamas ne tik jiems, bet ir suaugusiems, kad priverstų pagalvoti, jog vis dėlto įmanoma ką nors padaryti, kad situacija pagaliau pradėtų keistis.

Nepraleiskit progos užmesti akį.

7/10

Rež.: Nic Balthazar, vaidina: Greg Timmermans, 2007 m., Belgija, Olandija, 93 min

390> Fish Tank / Akvariumas


Fish-Tank-Image-1Dar vienas filmas, kurį ruošiausi žiūrėti nesyk, bet vėlgi paskutinę minutę persigalvodavau. Apskritai, nežinau kodėl, bet buvau susidariusi nuomonę, kad tai filmas apie paskendusią depresijoje merginą, kurią naujasis mamos draugas pakeis į gerąją pusę… Matyt prabėgę metai (kadangi filmu susidomėjau vos jam pasirodžius) kiek iškreipė atminty likusią anotaciją… Nors kita vertus, tikroji anotacija yra labai panaši: taigi, filmas yra apie penkiolikametę Mią, kurios gyvenimas pasikeičia, kai į namus mama atsiveda naująjį savo draugą Konorą.

Mia gyvena tokioje šeimoje, kurią, manau, būtų galima laikyti asocialia. Mama nevengia naujų pažinčių ir nevengia savo draugėms minėti, kad vyras reikalingas tik vienam dalykui, o Konoras tai daro netgi labai gerai. Neatrodo, kad ji kur nors dirbtų, todėl visiškai nekeista, kai Mia amžinai kaulija pinigų iš naujojo motinos draugo, tačiau klausimas: apskritai, iš ko šeima gyvena? Mia, kiek tik įmanoma, maištauja, neturi draugų, dažnai ,,pabėga” į apleistą butą, kuriame gali pabūti niekieno netrukdoma su savimi, šokti pagal patinkančią muziką ir taip išsilieti. Tiesa, bent jau man jos šokiai atrodydavo ganėtinai vangūs ir netgi nepavadinčiau to išsiliejimu, nes iš veikėjos nesklinda jokia energija, panirimas į klausomą muziką. Be abejo, tikriausiai nereikia minėti, kad ir pagurkšnoti alkoholio mergina nevengia. Tik gal kiek keista, kad mama, pati to nevengianti ir rūkanti kaip kaminas, matyt to neleidžia savo dukrai, nes ji visuomet tai daro slapta. Atskiros kalbos verta ir mažoji sesutė Tailer, kuriai vos aštuoneri ir kuri yra puiki ,,išmokimo stebint” pavyzdys. Nevengianti žodžio bitch ir juo besisvaidanti, kada tik yra priežastis ar noras, šalta, nerodanti jokios meilės ar prisirišimo, grubi ir pikta- lygiai tokia pati kaip sesuo ir mama. Numanau, kad ne man vienai įstrigo scena, kurioje ji su drauge tyso ant žemės (o gal ant lovos?), žiūri televizorių, rūko ir vartoja alkoholį, o jų manieros atrodo kaip būtų nusižiūrėtos nuo suaugusiųjų.. Baisu. Nors turiu pripažinti, kad Tailer įnešė šiam filmui spalvų, nes dažnai kad jau suskeldavo ką nors, tai net balsu norėjosi juoktis.

Tad į tokią šeimyną ateina Konoras. Mia susižavi juo nuo pat pradžių, o Konoras savo elgesiu tik dar labiau skatina ją pasitikėti juo. Žiūrint iš šalies jis atrodo paslaugus, šeimyniškas, pasiryžęs padėti, turintis humoro jausmą, laisvas, vyriškas, o Miai juk labiausiai ir trūko sienos, už kurios galėtų pasislėpti, žmogaus, kuris ją suprastų ir pagelbėtų. Todėl beliko laukti, kol jų bendravimas pasieks aukščiausią tašką (hm, koks jis tikriausiai nereikia paminėti). O tas laukimas buvo toks ilgas… Ir ilgas ne ta prasme, kad aš siaubingai norėjau, kad kuo greičiau tai įvyktų, bet todėl, kad iš tiesų filmas yra pernelyg ištemptas, pamenu, kai pažiūrėjau, kiek jau laiko praėjo nuo peržiūros pradžios, net nusistebėjau, kad buvo praėjusi tik valanda (taigi, pusė filmo), kai man jau rodės, kad žiūriu tikrai kur kas ilgiau. Mią vaidinanti aktorė man nepaliko jokio įspūdžio, norėjosi daugiau jausmo, įsijautimo, nors suprantu, kad ji neturėjo būti tokia kaip jos motina: Mia daugiau intravertiškas žmogus, kur daugelis emocijų taip ir lieka viduje, tačiau vis tiek kažkaip kitaip reikėjo tą parodyt.. Tuo tarpu Michael Fassbender toks vaidmuo tiko, nors kita vertus, klausimas, kas jam netiktų?.. Kaip tik skaičiau vieną komentarą, kuriame šis jo vaidmuo pavadintas chameleonišku, tam visiškai pritarčiau. Ir dėl to suvaidinti tokį vaidmenį, manau, tikrai yra sunku, bet M.F. su tuo tikrai susitvarkė (tikriausiai nenustebinau tokiu pareiškimu…).

Ir nors su nuotaika, pateikimu susitvarkyta pakankamai gerai, net ir pabaiga pasirodė pusė bėdos, bet neskaitant lėtumo, Katie Jarvis ne itin sužavėjusios vaidybos, siužete vietomis man irgi šio bei to trūko…

Šiaip jau primena An Education.

6/10

Rež.: Andrea Arnold, vaidina: Katie Jarvis, Michael Fassbender, 2009 m., Didžioji Britanija, Olandija, 123 min