Archyvas

Posts Tagged ‘Prancūzija’

1096> The Father / Tėvas (2020)


Kadangi esu nutolusi nuo visų apdovanojimų ir naujienų, susijusių su kinu, tikėtina, kad ir The Father būtų prasprūdęs pro akis, jei ne viena rekomendacija. Jautri tema, su kuria kol kas nėra tekę susidurti, tačiau turiu aplinkoje žmonių, kuriems teko jausti bejėgiškumą, prižiūrint Alzheimerio liga sergančius artimuosius. Na, ir pati esu pagalvojusi, kad gerai, kol visi sveiki, kol vienintelė graužatis, kad aplankomi artimieji rečiau nei būtų galima, bet tuo pačiu suvokiama, kad jie dar patys savimi geba pasirūpinti. Bet nežinia, kaip bus toliau. Visgi liga, kuri pradžioje atrodo kaip eilinis užmaršumas, progresuodama atneša vis daugiau sumišimo ir bejėgystės pačiam sergančiajam, tačiau ne ką mažiau lengva būna ir šeimai.

Jautri ir talentingai pateikta istorija. Žiūrėdama ir pati suabejodavau, kur tiesa, o kur fantazija, atrodo, kad filmo kūrėjams pavyko įtikinamai perteikti, kaip jaučiasi Alzeimerio liga sergantis asmuo. Daugiausiai dėmesio skiriama dviems personažams – tėvui ir jo dukrai. Labai džiaugiausi A. Hopkins gautu Oskaru, nes jis buvo jo vertas. Nežinau, ar vertesnis už kitus, nes kitų filmų nesu mačiusi, bet tai, ką jis sugebėjo parodyti, buvo aukščiausia klasė. Olivia Colman – irgi puiki, ką jau nesyk yra įrodžiusi ir anksčiau (ar matėte The Favourite?). Visas emocijų spektras keitėsi jų abiejų mimikose, elgesyje. Skaudi gyvenimiška drama, kurią žiūrėdama ištisai graudinausi. Gyvas, jautrus, subtilus pasakojimas, apie kurį net ir dabar, praėjus jau nemažai laiko, sunku darosi. Paveikus, nepamirštamas. Eidami į kiną nepamirškite servetėlių.

9/10

imdb

1094> Celle que vous croyez / Who You Think I Am / Antroji aš (2019)


LRT mediatekos atradimas. Apie penkiasdešimtmetę moterį, kuri socialiniame tinkle susikuria anketą ir ima kalbinti kur kas jaunesnį vyrą. Ji susikuria kitą tapatybę, įkelia ne savo nuotraukų, tampa dvidešimt ketverių metų mergina. Susirašinėjimas pereina į skambučius, ji pasineria į šią draugystę, tačiau laikui bėgant įtampa kyla, nes draugystei intensyvėjant iškyla natūralus klausimas: tai kada mes susitiksime?

Turėjau susikūrusi nemažus lūkesčius šiam filmui, gal kad tais metais, kai jį rodė Kino pavasaryje, buvo daug pagyrų. O galutinis rezultatas toks gan vidutiniškas. Jokiu būdu tai nebuvo blogas filmas. Patiko, kaip sukuriamas nejaukumo įspūdis, kai telieka tik stebėti, kaip pagrindinė veikėja vis labiau klimpsta savo pačios sukurtose pinklėse. Rodomas įsisvaigimas, fantazavimas, nors viskas kuriama tik virtualioje erdvėje ar skambučių metu, vadinasi, be realaus gyvenimo, irgi paliko gerą, įtikinamą įspūdį. Visgi personažas sukurtas taip, kad jai nepavyksta pajausti nė trupučio empatijos ar supratimo. Gaila, kad mačiau jau senokai ir įspūdis jau visai išblėsęs, bet atsimenu, kad nesupratau, kodėl pasirinko jį, kodėl pasirinko būtent to žmogaus nuotraukas savo tapatybe, galop, jos meilužio poelgis irgi buvo iš wtf serijos. Moters pokalbiai su psichoterapeute irgi dvelkė priešiškumu veikėjai, atrodė toks žmogus, nuo kurio taip ir norėjosi bėgti. Jei būtų kitaip, gal ir filmas labiau būtų patikęs.

6/10

imdb

1090> High Life / Gyvenimas aukštybėse (2018)


Užmačiau LRT mediatekoje ir įsijungiau, pernelyg nesvarstydama, nors prieš tai gal net nebuvau apie jį girdėjusi. O filmas – mokslinės fantastikos drama apie grupelę kalinių, kurie išsiunčiami į kosmosą. Kartu su jais išvyksta gydytoja, kuri atsakinga už jų priežiūrą bei įvairius tyrimus ir eksperimentus. Visgi gyvenimas uždaroje erdvėje nėra toks pat paprastas kaip gali pasirodyti. Galvoju, kad savaitgalį leidau su filmais apie veikėjus, kurie privalo gyventi izoliuotoje erdvėje (antrasis – The Lighthouse, 2019) ir dar netgi su tuo pačiu aktoriumi pagrindiniame vaidmenyje – R. Pattinson. Ne specialiai gavosi, bet net ir nesiskundžiu, nes įdomi tema, o aktorius jau nusiėmė twilight’o etiketę (ok, gal ir nepamiršo niekas, bet vis tiek sugebėjo sukurti ne vieną vaidmenį, leidžiantį ir netolimoje ateityje tikėtis kažko įdomaus).

Patiko sukurta atmosfera – ramus tonas, daug tylos, aplinka atrodo sterili net tose vietose, kur yra žalumos ir žemių. Pradžioje rodoma dabartis, po to grįžtama į praeitį – toks būdas sužadino intrigą, plius ne iš karto supratau, kada vėl buvo sugrįžta į dabartį, tai net ir sutrikau. Pats siužetas – gan nuspėjamas (na, kad pradės pjautis (nebūtinai tiesiogine prasme), bus visokiausio smurto apraiškų ir kt.), kai kada įdomus, o vietomis pernelyg užsižaista, nes gražiai nufilmuota ir visa ką, bet prasmės ar rodomo veiksmo reikalingumo šiam filmui – mažoka, tad dėmesys karts nuo karto nukrypdavo kitur. Pačiam siužetui irgi pritrūko daugiau prasmės, įdomesnės linijos ar stipresnių priežasčių visam veiksmui, ypač kai į pabaigą labai lengvai pasišalino keletas veikėjų. Pernelyg lengvai. Bet kaip jau minėjau, labai gražiai nufilmuotas, tad vien dėl to norėjosi žiūrėti. Dėl gerai sukurtos atmosferos siužeto tuštumas ne iš karto pasimato, tad vien už tai pliusas.

Prie žanrų nurodytas ir siaubo, bet galėtų patikti ir tiems, kurie šio žanro nemėgsta. Man kažkaip sunku jį vadinti siaubo filmu, kad ir išlikimo drama gan ryški.

Galvojau, kur man girdėta režisierė Claire Denis, tai pasirodo, kad esu mačiusi jos kitą filmą, kuris man labai nepatiko – Trouble Every Day.

imdb nuoroda

6/10

1084> Leto / Vasara (2018)


LRT mediatekoje užtikau šį prieš tai Kino pavasaryje rodytą filmą (imdb nuoroda) apie 9 dešimtmečio vasarą Leningrade. Čia Viktoras Cojus, devyniolikametis, būsimasis grupės „Kino“ lyderis, susipažįsta su savo tuometiniu stabu Maiku Naumenko iš grupės „Zoopark“ bei jo žmona Natalija Naumenko.

„Kino“ pavadinimas man žinomas, bet gal tik kokį kartą teko klausytis jų muzikos. Apskritai, su Rusijos atlikėjais esu menkai susipažinusi, apie rodomų grupių lyderių likimus irgi nieko nežinojau, tad neturėjau pagrindo piktintis, kad kažką ne taip rodė (po to skaičiau straipsnį, kur buvo minima, kad filmas sulaukė nemažai kritikos dėl iškraipytų faktų). Tiesiog stebėjau jaunų žmonių istoriją, tą keistą meilės trikampį (kuris labai jau varganas, sakyčiau), o labiausiai žavėjo tai, kaip kūrėjai sugebėjo visiškai išpildyti pavadinimo keliamus lūkesčius: rodoma vasara užbūrė savo laisvumu ir nerūpestingumu. Ir buvo daug muzikos – ji ne tik skambėjo, bet veikėjai kalbėjo apie ją, o visus besimezgančius konfliktus nustumdavo į šalį susitikimai, kuriuose buvo konsultuojamasi dėl dainų tekstų, muzikos ir kt. Įdomus pasirinkimas rodyti juodai baltą istoriją (retkarčiais pasirodo ir spalvotų detalių), o kai kada vaizdas tapdavo panašus į miuziklo vertus pasirodymus, kai uždainuodavo, pavyzdžiui, visas autobusas, o ekrane sušmėžuodavo atliekamų dainų žodžiai.

Filmas atpalaiduojantis ir visai neprailgo. Tik šiek tiek pati pristatymo dalis atrodo klaidinanti, nes anotacijoje mini jį kaip kažkokią meilės istoriją, bet viskas ten taip paprastai ir lengvai, kad galima greitai užmiršti, kad iš viso kažkas ten buvo. Labiau apie meilę muzikai.

7/10

Na ir dar viena įdomybė. Mediatekoje filmą žiūrėjau įsijungusi subtitrus, tai buvo smagu, kad ir dainų žodžiai išversti, nes rusų kalbos nemoku. Bet nustebino tai, kad skambėjusioms angliškoms dainoms vertimo nebuvo. Keistokas sprendimas.

1075> Dawn of the Dead / Numirėlių aušra (2004)


2020-ieji tapo metais, kai pamėgau filmus su zombiais. Nu ką padarysi. O jei rimčiau, tai niekaip negalėjau išsirinkti jokio padoresnio šventinio filmo, po kelių minučių visus išjungdavau. Ir supratau, kad tokiu atveju reik ką nors visiškai priešingo įsijungti, tai Dawn of the Dead ir pasimaišė akiratyje.

Čia nėra tos atmosferos, kuri tobulai buvo kuriama 28 Days Later, bet vis tiek buvo smagus ir neprailgęs išgyvenimo filmas su daugybe zombių, krūva pačių įvairiausių veikėjų, iš kurių didžioji dalis absoliučiai nerūpėjo, nes tiesiog mažokai apie juos sužinoma, ir todėl jie atrodo kaip tie, kuriuos bus galima pakišti zombiams vien todėl, kad žiūrovai neimtų zysti, kad kažkokia čia nesąmonė, nes niekas nemiršta. 2021-ais gal ir originalą pažiūrėsiu.

7/10

imdb nuoroda

1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)


Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.

1067> About a Boy / Gyvenimas pagal jį (2002)


Prireikė laiko atgaminti, kas čia per filmas, nes pamenu tik tiek, kad su H. Grant ir kad buvo jį persekiojantis berniukas. O kas, kaip, kodėl, galvoje atsikūrė tik pažiūrėjus keletą foto. Toks gan mielas filmas, gal kažkas sakytų, kad kalėdiniam laikotarpiui tinkamas, o aš nė nedrįsčiau prieštarauti. Visgi kažkodėl lūkesčiai buvo sukurti didesni, o pasirodė, kad čia vienas tų tokių, kur viskas kaip ir normaliai, bet trūksta šiek tiek, kad bent ilgėliau galvoje išliktų.

6/10

imdb

1059> Une vie meilleure / A Better Life / Geresnis gyvenimas (2011)


Dėl lietuviško pavadinimo nesu tikra, žiūrėjau senokai jau per Balticum, vienu metu jį ten gan dažnai rodė. Yann ir Nadia – neturtingi, tačiau kupini svajonių ir meilės. Jie nusprendžia įsigyti apleistą namą ir jame įrengti restoraną. Visgi gauti paskolą bei gauti visus reikiamus leidimus – ne taip paprasta.

Nesinori atskleisti daugiau siužeto, bet ten per nepilnas pora valandų įvyksta visko labai nemažai. Nors nelikau stipriai sudominta, labiau nuobodžiavau, tačiau patiko tam tikri svarbūs, bet neretai kine pamiršti momentai, kuriems čia skiriama laiko. Tie visi popieriniai reikalai – gauti parašus, leidimus, iš banko gauti norimo dydžio paskolą – tampa galvos skausmu ne kiekvienam, dažnai visa tai užsibaigia svajonių pamiršimu ir/arba didžiulėmis skolomis. Dar yra moteris, kuri turi vaiką, tad nebegali tenkintis vien pažadais, kad kada nors viskas bus geriau, nes ji yra atsakinga ne tik už save, ir turi suteikti bent minimalias sąlygas ir saugumą savo vaikui. Drama, kurioje romantikos mažai, nes ją labai greitai užmuša buitis ir tam tikri siužetiniai vingiai.

imdb

6/10

Anonso angliškai neradau, tad tebūnie prancūziškai.

1051> The Guernsey Literary and Potato Peel Pie Society / Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija (2018)


Man net įdomu, kiek žiūrovų atsimena pilną pavadinimą, na, bet gal tik man atrodo čia problema. O jei visai rimtai, tai yra tokiu pavadinimu knyga, kurią ir lietuviškai galite rasti. Miela istorija, kurią skaičiau jau senokai, tad sužinojusi, kad bus ir filmas, žinojau, kad žiūrėsiu. Prabėgo netgi pora metų, na, bet žiūrint į paskutinius keletą metų peržiūrėtų filmų skaičių nesunku suprasti, kodėl tik dabar įsijungiau.

Istorija nukelia į Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai jauna rašytoja sugalvoja atvykti į Gernsio salą, kad galėtų aprašyti jos gyventojų potyrius karo metu.

Įvertinau 7/10, nes čia vienas tų filmų, kurie savo paprastumu sugeba sužavėti, bet ilgam galvoje neužsilieka. Gražiai pastatytas, neerzinantys personažai, siužetas daugmaž nuspėjamas, yra ir dramos, karo išgyvenimų, ir, be abejo, romantinė linija. Tik mano skoniui kiek ilgokas, jei jau dvi valandas sėdžiu prie ekrano, tai visgi turi būti kažkas įdomiau.

imdb nuoroda

1029> The Dreamers / Svajotojai (2003)


Antrasis (ir paskutinis) sausio filmas buvo The Dreamers. 1968-ųjų gegužę Paryžiuje vykę studentų streikai suveda paryžiečius brolį ir seserį su amerikiečiu studentu. Taip užsimezga draugystė, lydima prieštaringų nuomonių apie vykstančius neramumus, bei skirtingo požiūrio į tarpusavio bendravimą.

Filmas keistas. Keistumas nėra visada blogai, šiuo atveju – irgi. Traukė dėmesį brolio ir sesers atsipalaidavimas, visiškas laisvumas vienas prieš kitą (elementariausias pavyzdys – miegojimas kartu visiškai nuogiems, kitką pamatysite nusprendę filmą pažiūrėti), netgi ne tik prieš kitą, bet ir į jų kasdienybę įtrauktą amerikietį. Veikėjai paskendę savame pasaulyje, kur galioja visai kitos taisyklės (arba negalioja beveik jokios), todėl net ir jų dalyvavimas streikuose ar piktinimasis esama padėtimi – primena labiau žaidimą, o ne norą gyventi geriau kaip daugeliui kitų. Nuogo kūno yra nemažai, bet vos tik susipažįstama su personažais ir visa jų kasdienybe, visai nebetrikdo ir netgi kitaip šio filmo nebeįsivaizduočiau. Atrodo, kad žiūrovui neretai lemta pereiti tas visas stadijas, kurias perėjo vienas iš veikėjų – amerikietis, pradžioje labai įtariai žiūrėjęs ir drovėjęsis, o po to persilaužęs ir prisidėjęs prie jų.

Labai nustebino (vėlgi, gerąja prasme), kiek daug dėmesio skirta kinui. Veikėjai kalba apie jį, vaidina ir spėlioja scenas, netgi kai kurie veiksmai lydimi vaizdų iš kokios nors kino juostos. Patiko ši idėja.

Laikas neprailgo, buvo įdomu stebėti šį keistą, bet įtraukiantį siužetą, aktoriai idealiai tiko, bet galiausiai pabaigoje taip ir likau nusivylusi. Man taip ir norėjosi klausti: tai kas iš to? Nes atrodė, kad grįžtama į pradžią, lyg koks sapnas čia būtų buvęs. O norėjosi kitokio išrišimo. Nebuvau sugalvojusi,kokios būtent pabaigos norisi, bet žiūrint filmą tikrai lūkesčiai kilo, nes buvo visai neaišku, kaip viską užbaigs. Na, ir tuomet gavosi, kad galop kažkaip man ir pritrūko prasmės (nors žinau, kad ne visada jos reikia ieškoti).

Neabejotinai įsimintinas, bet dėl pabaigos balas krito.

6/10