Archyvas

Posts Tagged ‘Prancūzija’

1029> The Dreamers / Svajotojai (2003)


Antrasis (ir paskutinis) sausio filmas buvo The Dreamers. 1968-ųjų gegužę Paryžiuje vykę studentų streikai suveda paryžiečius brolį ir seserį su amerikiečiu studentu. Taip užsimezga draugystė, lydima prieštaringų nuomonių apie vykstančius neramumus, bei skirtingo požiūrio į tarpusavio bendravimą.

Filmas keistas. Keistumas nėra visada blogai, šiuo atveju – irgi. Traukė dėmesį brolio ir sesers atsipalaidavimas, visiškas laisvumas vienas prieš kitą (elementariausias pavyzdys – miegojimas kartu visiškai nuogiems, kitką pamatysite nusprendę filmą pažiūrėti), netgi ne tik prieš kitą, bet ir į jų kasdienybę įtrauktą amerikietį. Veikėjai paskendę savame pasaulyje, kur galioja visai kitos taisyklės (arba negalioja beveik jokios), todėl net ir jų dalyvavimas streikuose ar piktinimasis esama padėtimi – primena labiau žaidimą, o ne norą gyventi geriau kaip daugeliui kitų. Nuogo kūno yra nemažai, bet vos tik susipažįstama su personažais ir visa jų kasdienybe, visai nebetrikdo ir netgi kitaip šio filmo nebeįsivaizduočiau. Atrodo, kad žiūrovui neretai lemta pereiti tas visas stadijas, kurias perėjo vienas iš veikėjų – amerikietis, pradžioje labai įtariai žiūrėjęs ir drovėjęsis, o po to persilaužęs ir prisidėjęs prie jų.

Labai nustebino (vėlgi, gerąja prasme), kiek daug dėmesio skirta kinui. Veikėjai kalba apie jį, vaidina ir spėlioja scenas, netgi kai kurie veiksmai lydimi vaizdų iš kokios nors kino juostos. Patiko ši idėja.

Laikas neprailgo, buvo įdomu stebėti šį keistą, bet įtraukiantį siužetą, aktoriai idealiai tiko, bet galiausiai pabaigoje taip ir likau nusivylusi. Man taip ir norėjosi klausti: tai kas iš to? Nes atrodė, kad grįžtama į pradžią, lyg koks sapnas čia būtų buvęs. O norėjosi kitokio išrišimo. Nebuvau sugalvojusi,kokios būtent pabaigos norisi, bet žiūrint filmą tikrai lūkesčiai kilo, nes buvo visai neaišku, kaip viską užbaigs. Na, ir tuomet gavosi, kad galop kažkaip man ir pritrūko prasmės (nors žinau, kad ne visada jos reikia ieškoti).

Neabejotinai įsimintinas, bet dėl pabaigos balas krito.

6/10

1024> And Then We Danced / O tada mes šokome (2019)


Visai neplanuotai apsilankiau kino teatre ir išsinešiau iš jo pačias geriausias emocijas. Ne, tikrai ne dėl to, kad pati istorija būtų baisiai pozityvi (nes toli gražu ne), bet tiesiog nesitikėjau, kad seansas bus toks vykęs (esu smarkiai atitrūkusi nuo kino, tad visokios pagyros šiam filmui praėjo nepastebėtos). Apie filmą daugiau informacijos čia.

Pasakojama apie Merabą, kuris gyvena neturtingai ir laisvu nuo darbo metu mokosi šokti tautinius Gruzijos šokius. Po kiek laiko repeticijoje pasirodo gabumų turintis Iraklis. Netrukus tarp vaikinų atsiranda simpatija, o šokių vadovas praneša, kad greitai bus atranka: laimėtojas paklius į nacionalinį ansamblį.

Ne vieną temą užgriebia ir gan neblogai. Apie dažnai daug kur voliojamą vyriško vyro sąvoką, apie kultūrą, kuri nenori priimti naujovių, apie žmones, kurie negali gyventi savo gyvenimo, nes kažkam trukdo tai, kas iš viso įtakos jokios neturėtų daryti (pati neseniai susidūriau kitomis aplinkybėmis su visai svetimo žmogaus kišimąsi į asmeninį gyvenimą ir aiškinimą, kaip reikia gyventi, tad bendrumo jausmą pajutau veikėjams), apie kasdieninę buitį, kuri gali užmušti svajones, apie artimą ryšį, kitų supratimą, apie palaikymo svarbą, stiprybę, kurios daug gali būti viduje, nepriklausomai nuo išvaizdos. Apie stereotipus, tamsumą ir iš to kylančius klausimus, dvejones, netinkamus sprendimus. O jau gruziniški šokiai kokie puikūs, kiek pastangų ir įdirbio reikia, kad būtų pasiektas toks rezultatas. Iki tol neteko domėtis apie jų tradicinius šokius, tad tikrai buvo įdomu stebėti.

Pabaiga stipri. Ir norėjosi, kad dar bent keletą minučių rodytų tolesnę eigą, bet kita vertus, taip pabaigti buvo puikus sprendimas, nes gyvenime lygiai taip pat – nežinomybė. 8/10

1018> Premières vacances / Our Happy Holiday / Mūsų pirmosios atostogos (2018)


Žinot tą jausmą, kai žiūrint kino teatre filmas atrodo daug įdomesnis nei būtų, jei žiūrėtume tiesiog per televizorių ar kompiuterio ekrane? Tai su šia kino juosta man sunku vien todėl, kad per/po filmo galvojau, kad taip, ši komedija išties smagi, viena geresnių romantinių iš tų, kurias teko matyti. Bet savaitės bėgo, o mano nuomonė apie filmą vis prastėjo. Tai sustojau ties 6/10.

Mūsų pirmosios atostogos – ne tas filmas, kurio eičiau žiūrėti į kino teatrą, bet ko tik dėl kompanijos ir noro pabūti su tam tikrais žmonėmis nepadarome. Tiesa, kadangi žinojau, kad tai – prancūziška komedija, vyliausi, kad bent bus smagu, nes prancūzai kažkaip labiau šiame žanre pasižymėję. Na, ir buvo smagu. Pagrindiniai veikėjai susipažįsta per tinder ir po pirmojo susitikimo nusprendžia kartu paatostogauti. Ne bet kur, o į Bulgariją. Jau greitai ima ryškėti abiejų personažų skirtumai, tad atostogos nusimato smagios. Jei ne patiems veikėjams, tai bent žiūrovams.

Net ir dabar negaliu sakyti, kad filmas buvo prastas. Na, ne, tikrai buvo juokingų momentų, gero humoro, ne visada ir stereotipai ir klišės, kurių pilnas siužetas, erzino. Bet kita vertus, neretai tie juokeliai – itin primityvūs, dėl klišių ir stereotipų naudojimo (mamyčiukas, mėgstantis viešbučius ir patogumus, bei savarankiška moteris, mėgstanti susipažinti su lankomos šalies tradicijomis, maistu bei atsipalaiduoti ir paprasčiau į viską žiūrėti) viskas itin nuspėjama.

Bet šiaip jau mėgstantiems standartines romantines komedijas, gal net turintiems panašios patirties (ar besiruošiantiems pirmąsyk išvykti atostogų) rekomenduočiau.

992> Ghostland / Incident in a Ghostland / Vaiduoklių žemė (2018)

26 rugpjūčio, 2018 Parašykite komentarą

Priežastis, kodėl žinojau vieną dieną būtinai šį filmą pažiūrėsianti – Pascal Laugier, režisavęs ne tik šį, bet ir senokai matytą, bet itin įsiminusį prancūzų jau kone kultinį siaubo filmą Martyrs. Mačiusieji Ghostland mano aplinkos žmonės sakė, kad filmas turėtų būti mano skonio, tad neliko priežasčių atidėlioti peržiūros.

Pradžia – kaip eilinio siaubo filmo. Tamsus, visokiais keistais daiktais apkrautas apleistas namas, vieniša motina su dviem paauglėmis dukromis atsikraustanti į jį. Jau pirmą naktį joms tenka susidurti su siautėjančiais nusikaltėliais, o motinai – kautis dėl savo ir vaikų gyvybių. Tuomet nusikeliama į ateitį – praėjus šešiolikai metų Betė vis dar prisimena išgyventą košmarą. Dabar ji – sėkminga siaubo romanų autorė, o paskutinė jos knyga – būtent apie tą siaubingą naktį. Tačiau vieną vakarą sulauktas skambutis iš sesers, likusios gyventi motina tame pačiame name, paskatina ją aplankyti artimiausius žmones. Vos ne nuo viešnagės pradžios ima dėtis keisti dalykai.

Daugeliu atžvilgiu šis filmas yra išties neprastas savo žanro (siaubo) atstovas. Nepaisant tam tikrų klišių, be kurių neapsieina nė vienas toks filmas, jau kiek pabodusių (ir vis vien negaliu jų pakęsti) lėlių, stovinčių kiekviename kampe, Ghostland turi ne vieną įdomų sprendimą, netipišką siužeto posūkį. Negana to, jį gali žiūrėti įvairius siaubo filmus mėgstantys žmonės: vietomis vaiduokliškas ir dirbtinai gąsdinantis žiūrovą, vietomis čia ne tai, ką tu manai, na, ir neapsieinama be kiek atviresnių smurto scenų. Ir atrodo, kad man šis bandymas įtikti visiems ir pakišo koją, nes visko buvo per daug, norėjosi mažiau balagano ir didesnio susikoncentravimo ir išsigryninimo, kokiu siaubo filmu jis nori būti. Nors trukmė standartiška tokiam žanrui (pusantros valandos), praėjus pusei laiko ėmiau nuobodžiauti, o pabaiga irgi nepakėlė ūpo.

Kaip minėjau, nėra jis prastas ir netgi vienas originalesnių pastarojo meto siaubo filmų, bet lūkesčiai tikriausiai buvo per daug dideli.

5/10

990> Two Lovers / Tarp dviejų mylimųjų (2008)

18 rugpjūčio, 2018 Parašykite komentarą

Dar birželio pradžioje žiūrėtas filmas, kurį įsijungiau kaip romantinę dramą. Iš dalies tokią ir gavau, bet iš kitos pusės – ir ne visai tai, ko tikėjausi. Two Lovers – kur kas tamsesnės nuotaikos, sunkesnę emociją ,,nešantis“ nei buvau nusiteikusi. Joaquin Phoenix vaidmuo man gal net panašus į jo kitą vaidintą veikėją filme Her, tik dar niūresnis. Ta meilė tokia sudėtinga, santykiai – irgi, kino juosta – ne iš tų, kurias žiūrima su popkornais rankose, nes norisi išgirsti kiekvieną įkvėpimą, rodos.

Ir visgi po filmo supratau, kad nepaisant to, jog jis stiprus emociniu pateikimu, personažais, bet nepasiekė manęs tiek, kiek norėjosi, tiek, kad paliktų kažkokį įspaudą, būtų vardijamas tarp įsimintinų ar gerą įspūdį palikusių. Liko tuščia galvoje, jokio pamąstymo po to, o po keleto mėnesių nuomonė vis dar nepakito (o juk kai kada būna kitaip).

4/10

984> Calvaire / The Ordeal (2004)

21 birželio, 2018 Komentarų: 2

Žiūrėdama į pavadinimą visiškai neprisiminiau, apie ką filmas, tik tiek, kad prancūzų kalba ir rastas viename filmų sąraše, kuriame buvo vardijami baisiausios, kaip aš sakau, realistiškos (t.y. ne kur vaiduokliai lankosi, o kur žmogus žmogui vilkas) kino juostos. Visgi balandį jis peržiūrėtas. Tačiau pakako įsijungti imdb puslapį ir visas siužetas iškilo atminty.

Pagrindinis veikėjas Markas – keliaujantis atlikėjas, Kalėdoms grįžtantis iš paskutinio pasirodymo namo. Tačiau, kaip jau galima numanyti, nelemta jam ten pasirodyti. Avarija, sugedęs automobilis ir keistuolis, nuvedęs jį pas vietinį, kur galėtų apsistoti – tik nieko gero nežadanti pradžia.

Visapusiškai keistas filmas. Pirmosiomis minutėmis vykstantis jo pasirodymas senelių (slaugos?) namuose jau yra kiek keistokas, nes tai, kaip jį įsižiūrėjusi slaugė, seilę varvina senos moteriškės, primena ne kiek komediją, o groteską, buvo nemalonu žiūrėti. Bet galbūt ir buvo toks tikslas.

Lygiai toks pat nemalonus jausmas tęsėsi ir žiūrint likusį filmo dalį, kai pagrindinis veikėjas laikomas įkaitu, o vyriškis jį laiko ir visaip kankina (visgi pati priežastis, dėl ko Markas laikomas, tos priežasties beprotiškumas bei personažo nenuspėjamumas sukelia daugiausiai nemalonių pojūčių, o ne kokie nors kankinimai).

Pažymėjau vos 4/10, nes nepaisant idėjos, beprotiškumo, kurio čia apstu ir vien dėl kurio siūlyčiau į jį atkreipti dėmesį, nemažą dalį filmo buvo nuobodu, neišlaikė dėmesio, tik pabaigoje vėl kiek pagerėjo situacija.

 

977> Raw / Grave / Šviežiena (2016)

14 balandžio, 2018 Komentarų: 1

Ką aš galiu pasakyti. Sėkmingi metai, kai kalbu apie peržiūrėtus siaubo filmus. Dar vienas to pavyzdys – Raw (imdb). Net nepasakysiu, kas būtent pagaliau privertė susirasti jį ir peržiūrėti, bet džiaugiuosi, kad pagaliau tai padariau.

Filmas apie tėvų augintą kaip vegetarę merginą, išvykusią studijuoti ir ten per krikštynas priverstą suvalgyti gabalėlį mėsos. Ir tuomet prasideda visa velniava, nes ji supranta negalinti gyventi be šviežios mėsos. Ir ne bet kokios, o žmonių.

Kaip daug kur teko skaityti, tai ne tik siaubo filmas, bet ir paauglės brendimo drama. Justine išvyksta studijuoti, apsigyvena studentų bendrabutyje. O čia žmonės gyvena linksmai (įsivaizduokite stereotipinį barako vaizdą, tik gal dar kelissyk padidintą. Nors kas žino, gal kitur, kur man neteko gyventi, ir taip pasitaikydavo/pasitaiko), dalijasi gyvenamąja erdve su biutioku gėjumi, baliai festivaliai, noras pritapti prie kitų, priklausyti masei, kad tik ramiau gyventi būtų ir kt. Tad nenuostabu, kad žiūrint ne tik pasišlykštėjimas kyla, bet ir kiti jausmai, susiję su veikėjų neteisingais pasirinkimais, net ir liūdna vietomis.

Apie tai, kad bijantiems visokių mėsiškų vaizdų žiūrėti neverta, tikriausiai nereikia sakyti, nes iš aprašymo aišku, apie ką filmas. Nors. Tai ne ta kino juosta, kuriai svarbu parodyti visko kuo daugiau, kuo atviriau ir kuo baisiau. Daug reikšmės čia turi pati istorija, jos vystymas, kuriama keistoka, šiokią įtampą laikanti nuotaika. Tiesa, kai kada ir nuobodoka pasidarydavo, bet gal tiesiog ne mano skoniui n laiko filmo metu stebėti vakarėlyje šokančius žmones, na, ir jei nebūtų visos tos esminės situacijos, tikriausiai nebūtų labai į ką ir žiūrėti, nes erzino sesers požiūris, pamokslai į viską.

Kulminacijos laukti baisiai nesmagu, nes kai nujauti, kas galop įvyks, bet visai to nenori, tai ir norisi kuo toliau nustumti, kad tik kuo mažiau emocijų būtų, bet kur jau – įvyksta tai, kas turėjo įvykti, emocijos irgi ima veržtis, bet kas belieka – tik stebėti atomazgą, gal dar kiek paburbėti, imti galvoti apie kiek nelogiškus momentus, bet galop pasakyti, kad o taip, man patiko. Pavadinimas šviežiena – lyg ir apie mėsą, bet man ir pats filmas – šviežiena, kažkas kiek kitokio, bet užtat ir patraukiančio dėmesį.

7/10

971> Inside Llewyn Davis / Groja Liuinas Deivisas (2013)


Rež.: Ethan Coen, Joel Coen
Vaidina: Oscar Isaac, Carey Mulligan, John Goodman
2014 m., 
JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, 104 min
Žanras: muzikinė drama
imdb nuoroda čia.

Juokinga, bet pagaliau įsijungti šį filmą paskatino liūdni, bet kartu ir juokingi gif’ai su Oscar Isaac bei ryžu katinu. Broliai Coenai man jau žinomi, ne vieną jų filmą mačiusi, kad kažkas patiko labiau, kažkas mažiau, tad tiksliai net nežinojau, ko tikėtis.

Septintasis dešimtmetis. Pateikiama viena savaitė jauno atlikėjo, ieško būdų, kaip prasimušti su savo muzika, gyvenimo.

Didžiausi pliusai už kuriamą atmosferą – slogią, nykią, rodos, viskas lyg per kokią miglą vyksta, viskas lėta, bet lėtumas tinka šiam filmui. Oscar su katinu nuostabūs. Toks pat ir muzikinis takelis – klausiausi ir galvojau, kodėl aš šito filmo neįsijungiau tuomet, kai tik jis pasirodė ir tiek apie jį gero buvo kalbėta?

Visgi įvertinimą ne tokį ir didelį parašiau, pritrūko man kažko, kas iki galo išlaikytų dėmesį, vis kažkur mintys nuklysdavo, kol kažkaip priversdavau grįžti prie filmo.

6/10

950> S-21, la machine de mort Khmère rouge / S21: Raudonųjų khmerų mirties mašina(2003)


Rež.: Rithy Panh
2013 m., Kombodža, Prancūzija, 101 min
Žanras:
karinis, istorinis, dokumentinis
imdb nuoroda čia.

Šiais metais pasisekė bent į vieną Nepatogaus kino seansą nueiti. Kaip teigiama anotacijoje: S21 – kalėjimas, veikęs Pnompenyje valdant Pol Potui. Per ketverius metus, siekdami išgauti netikrus prisipažinimus, kalėjimo prižiūrėtojai (daugelis jų – nepilnamečiai) nukankino ir nužudė daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Visgi keliems kaliniams pavyko išsigelbėti. Du iš jų – Van Nath ir Chum Mey – filme grįžta į buvusią kalinimo vietą (dabar – genocido muziejų) ir stoja akistaton su kankintojais, kurie šiandien save laiko aplinkybių aukomis.

Apskritai, filmas įdomus ir žiaurus, kadangi pasakojama apie kankinimus, matome žmones, kurie tuo užsiėmė, galop matome patalpoje tuos, kurie kankino ir žudė kartu su tais, kuriems pavyko išgyventi. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jiems sunku buvo stoti prieš kameras ir pasakoti tai, kas įvyko kad ir jau senokai, bet yra pernelyg įsirėžę į atmintį ir palikę žaizdas, kurios niekad neužgis. Filme žiaurumus išgyvenę asmenys pasakoja apie tai, ką teko patirti, o tie, kurie dirbo prižiūrėtojais, kalbėjo tiek apie priežastis, kodėl jie tuo užsiėmė, tiek pasakojo bei rodė, kaip vykdavo kasdien jų darbas.

Ir viskas būtų kaip ir neprastai, bet norėjosi dar daugiau abiejų pusių išgyvenimų, kalbėjimo apie tai, kokia situacija buvo apskritai, susijusi nebūtinai su tais keliais žmonėmis, kurie buvo kalbinami, bendresnės informacijos apie tai, kaip buvo renkami prižiūrėtojai, gilesnio pažiūrėjimo į viską, kas dėjosi, nes dabar laikas buvo gaištamas su bereikšmiu puolimu ir bandymu prisikasti iki kito sąžinės, todėl vietomis ir nuobodoka jau darėsi, ir pagaudavau save nebežiūrinčią į titrus, o kažkur visur kitur mintis nukreipusią.

6/10

949> Au revoir les enfants (1987)


Rež.: Louis Malle
Vaidina:  Gaspard Manesse,
Raphael Fejtö
1987 m., Prancūzija, Vokietija, Italija, 104 min
Žanras: karinė drama
imdb nuoroda čia.

Šis tas rimtesnio. Drama, nukelianti į Antrojo pasaulinio karo metus, Prancūzijos internatinę mokyklą, kur gyvena ir mokosi berniukai, prižiūrimi kunigų. Atvykęs naujokas po truputį išsiaiškina didelę su bendramoksliu susijusią paslaptį, kuri saugoma visos mokyklos bendruomenės.

Nominuotas dviems Oskarams, turintis neprastą balą imdb ir visai netyčia kažkur pastebėtas bei susirastas, o galop peržiūrėtas, bet visgi lūkesčių nepateisinęs filmas. Istorija jautri, vieną tų gražių, bet liūdnų, susijusių su karo absurdu ir visomis bereikšmėmis mirtimis. Tik man kažkaip prailgo, emocijų irgi nebuvo kažkokių ryškesnių, nors atrodo, kad seniau ramiai tokios tematikos filmų tiesiog nepavykdavo peržiūrėti. Arba senstu, arba išties kažkaip silpnokai man viskas pasirodė.

6/10