Archive

Posts Tagged ‘Prancūzija’

932> Snowpiercer / Sniego traukinys (2013)


Rež.: Bong Joon Ho
Vaidina:
Chris Evans, Jamie Bell, Tilda Swinton, Ed Harris, Octavia Spencer
2013 m., Pietų Korėja, Čekija, JAV, Prancūzija, 126 min
Žanras: Veiksmo trileris, mokslinė fantastika, drama
imdb nuoroda čia.

Buvo čia kažkada Chris Evans bumas, tokiu būdu ir šį filmą susiradau. Pažiūrėjau dešimt minučių ir išjungiau. Dabar pasinaudodama tuo, kad kažkaip vėl patraukė kinas, įsijungiau ir nutariau peržiūrėti visą. Apokalipsė. Viskas paskendę sniege, visi mirę išskyrus tuos, kurie gyvena traukinyje, keliaujančiame aplink žemės ašį. Traukiny yra tam tikros socialinės grupės. Paskutiniame vagone gyvena vargingiausi ir mažiausiai privilegijų turintys žmonės, kurie minta baltymų plytelėmis (vėliau netgi galima bus pamatyti, iš ko jos daromos), gyvena nešvaroje ir yra nuolat prižiūrimi prižiūrėtojų, karts nuo karto užeinančių, baudžiančių tuos, kurie nusižengia kokiai taisyklei, darantys su šiame vagone gyvenančiais žmonėmis viską, ko tik užsigeidžia. Neapsikentę to šie išlikusieji,vadovaujami Kurčio, nusprendžia pasipriešinti ir keliauti į vagono priekį.

Pradžia dar kaip ir neblogai buvo, toliau irgi visai smagiai žudynės atrodė, bet galop vis sukdavosi galvoje mintis, kad nepatinka man rodomi nelogiškumai, jog ima atsibosti tai, kad tiesiog einama, kovojama, lyg ir vis kažkas naujo kiekviename vagone, bet prasmės jokios. Net ir finalas, kai išaiškėjo, kaip ir kas ten, nepaliko nė menkiausio įspūdžio. Kaip ir kokybiškai pastatytas, vizualiniams sprendimams priekaištų neturiu, pati pabaiga irgi būtent tokia, kokia tenkino, bet apskritai tikėjausi įdomesnės kino juostos. 4/10

920-925> VTTFF 2017. Nacionalinė konkursinė programa I


Norėjom pasikultūrint, tai nusprendėm užsukti į Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį. Išsirinkom įrašo pavadinime nurodytą programą, kadangi iš kelių mums tikusių variantų laiko atžvilgiu, būtent ši pasirodė patraukliausia ir pačių filmų anotacijomis. Žinoma, kirbėjo jausmas, kad galim nusivilti, nes visi – lietuvių kūrėjų darbai. Bet pasiryžom. Rezultatas toks, kad išeidamos viena kitai pasakėm, kad daugiau niekada taip nerizikuosim, kad vėl neiššvaistytume pusantros valandos kaip tądien.

Trumpai apie kiekvieną:

  • Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien (rež.: Šarūnas Bartas, Jurga Dikčiuvienė, Eitvydas Doškus, Gintarė Sokelytė, Jurgis Matulevičius, Jurgis Žymančius, 2016 m., Lietuva, Prancūzija, 20 min, dokumentika).
    Man trumpametražiai sietini su kūrėjo gebėjimu išnaudoti kiekvieną turimą minutę maksimaliai. Ką čia mačiau? Ilgą pradžią, kur Š. Bartas ilgiausiai lemeno kiekvieną žodį ir darė ilgiausias pauzes tarp kiekvieno žodžio. Daug žodžio ,,ilgas” variacijų čia yra neatsitiktinai, nes išties man pasirodė, kad viskas truko ilgai. O tai šiuo atveju buvo problema, nes tiesiog vargino sėdėjimas ištempus ausis ir įtempus mąstymą, kad kiekvienas išstenėtas žodis galop susidėtų į logišką visumą. Po kiek laiko kalbėtojas kiek atsigavo, pauzių tiek daug neliko, tuomet jau ir įdomiau tapo klausytis, nes jo mintys man pasirodė kai kada labai artimos ir pažįstamos. Bet čia buvo dar vienas erzinantis sprendimas, kuris truko viso filmo metu: kadangi Š. Bartas rūkė, tai kiekvienas jo cigaretės į burną paėmimas ir išėmimas, kiekvienas dūmų išpūtimas ir tiesiog kvėpavimas buvo labai ryškiai girdimi. Tai blaškė irgi.
  • Kupranugaris (rež.: Laurynas Bareiša, 2016 m., Lietuva, 16 min, vaidybinis).
    Zoologijos sode numiršta kupranugaris. Du prižiūrėtojai nori jį palaidoti, bet kiti zoologijos sodo darbuotojai nė nesiruošia jų noro suprasti ir padėti. Tarsi suprantama mintis, nieko naujo nėra, o dar ir liūdni zoologijos sodo vaizdai, priminę, kaip pati čia lankiausi vos prieš kelis mėnesius ir viskuo baisėjausi, bet na ir visiškai nieko naujo, vėlgi daug beprasmės tylos, jokio ,,kabliuko”, įtraukimo. Ėjo, praėjo.
  • Mimikrija ir jos sindromai (rež.: Anastasija Piroženko, 2016 m., Lietuva, Olandija, 18 min, eksperimentinis).
    Apie tapatumo paieškas. Kiekviena minutė truko amžinybę, o galvoj buvo mintis: kada tai baigsis? Ir kiek galima rodyti tuos pačius bendrabučius ir daugiabučius, tuščią ir beprasmišką tylą, nesusietumas irgi vertė tik kilsčioti antakius ir vartyti akis.
  • 8 minutės (rež.: Dovilė Šarutytė, 2016 m., Lietuva, 13 min, vaidybinis).
    Apie pabėgimą trumpam iš realybės. Nėra net ką pasakyti. Dar vienas kantrybę bandęs trumpametražis.
  • Nuopuolis (rež.: Urtė Oettinger, Johan Oettinger, Lietuva, Danija, 8 min, animacinis)
    Čia bent jau garso kokybė puiki. Visa kita ne itin.
  • Sigis (rež.: Tomas Gvozdas, Lietuva, 20 min, vaidybinis)
    Šio pastatymas įdomesnis, bet dialogai, intonacijos varė iš proto.

O jei bendrai, tai liūdna.

913> The Purge: Election Year / Išvalymas: rinkimų metai (2016)


thepurge

Rež.: James DeMonaco
Vaidina: Frank Grillo, Elizabeth Mitchell,
2016 m., JAV, Prancūzija, 109 min
Žanras: veiksmo trileris, siaubo, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Dar viena išvalymo dalis. Man antrosios dalies ir būtų pakakę, tačiau smalsumas nugalėjo. Vėl ateina didžioji naktis, kai visi gali daryti nusikaltimus. Kol vieni visokiais būdais stengiasi apsaugoti save, kandidatei į prezidentus, kuri yra prisiekusi, kad tuo atveju, jei bus išrinkta, panaikins šią naktį, surenkamas būrys apsauginių, kurie ją saugos. Tačiau viskas pasisuka visai kitaip ir su vieninteliu apsauginiu ji privalo išvengti susidūrimo su žmonėmis, trokštančiais jos mirties.

Vienoje skaitytoje apžvalgoje buvo puikus pastebėjimas – kodėl nerodoma nusikaltimų įvairovės? Kodėl rodomos maždaug vien tik žudynės, dar vienas kitas kankinimas prieš nužudant. Bet tik tiek. Nejaugi amerikiečiai visiškai neišradingi ir jiems svarbiausia įsigijus kuo įvairesnių žudymo įrankių tik nužudyti keletą žmonių. Gal tegu jie pasižiūri keletą siaubo filmų ir pasigaudo originalesnių idėjų kitai išvalymo nakčiai. Ne su ,,tas pats per tą patį” idėja kažin, ar toli ši serija nueis (galėtų apskritai niekur nebeiti, jei jau taip visai atvirai). Buvo nuobodu žiūrėti, jau nekalbant apie tų mergaičių (ok, ne mergaitės jos jau, bet kas žiūrėjo, tas žino, apie ką aš) perspaustą vaidybą, į kurią net nesmagu buvo žiūrėti. Technologijos veikėjų pasaulyje visai neprastai pažengusios, išgelbėjimai paskutinę minutę, susišaudymai, viena žymesnė mirtis tam, kad kažko pabaigoj būtų galima gailėti ir apskritai – nieko gero.

4/10

911> Last Night / Paskutinė naktis (2010) (2)


last-nightRež.: Massy Tadjedin,
vaidina: Keira Knightley, Sam Worthington, Eva Mendes, Guillaume Canet,
2010 m., JAV, Prancūzija, 93 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Prisikaupė neaptartų filmų. Pora tokių, kurie jau buvo aptarti anksčiau, bet nepaminėti vis vien nenoriu, nes visgi čia yra toji vieta, kur noriu paminėti kiekvieną peržiūrėtą filmą. Po jų seka krūva siaubo filmų, kuriuos po truputį mėginsiu aptarti per kelias dienas.

Last Night žiūrėjau antrąsyk. Šįsyk žiūrėjimas buvo spontaniškas, pamačiau, kad per tv rodo ir nusprendžiau įsijungti bei prisiminti šią kino juostą, kurią karts nuo karto prisimenu. Anąsyk spėjau, kad šis filmas bus tas, kurį visiškai įvertinsiu tik praėjus kiek laiko. Dabar galiu sakyti, kad žiūrėdama jį trečią ar ketvirtą sykį tikriausiai tik dar labiau pamėgčiau, o vertinimas dar labiau augtų. Kad ir S. Worthington man atrodo vis dar toks pat sumedėjęs, K. Knightley ir G. Canet pora yra toji, į kurią būčiau žiūrėjusi žymiai ilgesnį laiko tarpą. Dvi poros, sujungtos vienos nakties, po kurios greičiausiai vėl viskas stosis į buvusias vietas, ištikimybės ir santuokos įžadų stiprumo patikrinimas. Šįkart man nekliuvo ir pabaiga, atrodė, kad būtent tokia ji ir turi būti. Visuma – tokia žavi, pokalbiai, diskusijos, daug dvejonių ir abejonių bei lemiami sprendimai, su kuriais kiekvienas privalės gyventi toliau.

8/10

909> Livide / Livid (2011)


lividRež.: Alexandre Bustillo, Julien Maury
Vaidina: Chloé CoulloudBéatrice Dalle
2011 m., Prancūzija, 90 min
Žanras: siaubo
imdb nuoroda čia.

Prancūzų gamybos siaubo filmą senokai bežiūrėjau. Šis savo eilės laukė ilgai, nepaisant to, kad nemažai laiko ieškojau aš jo savo žinomuose saituose, kol atradau. Visgi svarbu tokiais atvejais, kad ne tik kokybė būtų gera, bet ir tinkami titrai būtų.

Tai filmas, kurį ryžčiausi rekomenduoti. Ypač du trečdaliai filmo, sakyčiau, buvo puikūs: keliama įtampa vietomis vertė neramiai sėdėti, vizualiai išties gražiai padaryta, daug paslapčių, todėl keliama intriga, daug tamsos, kurios filmuose nelabai mėgstu ir kuri gelbsti kūrėjams lengviau išgąsdinti žiūrovą, bet šiame filme tų realių gąsdinimų ne tiek daug ir buvo, nes dažnai laukdavau, laukdavau ir… Nieko. Tačiau būtent tas trečiasis, finalinis trečdalis buvo prastokas – norėjosi, kad peržiūrėjus liktų mažiau klaustukų ir skylių. Momentais toks žanrų maišymas, kokį čia pamatysite, atrodė kaip per didelės ambicijos, kurios nebuvo iki galo įgyvendintos, nes jautėsi chaosas ir, kaip ir minėjau, matėsi siužete skylių, kurių neuždengė ir gražus fasadas.

Tų pačių režisierių ,,Inside” – daug labiau patiko. 6/10.

Be trailer’io peržiūros, patikėkit, bus įdomiau.

905> Un bonheur n’arrive jamais seul / Happiness Never Comes Alone / Laimė viena nevaikšto (2012)


laimeRež.: James Huth
Vaidina: Gad Elmaleh, Sophie Marceau,
2012 m., Prancūzija, 110 min
Žanras: romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Vyras, vengiantis įsipareigojimų, kasnakt parsivedantis naują merginą, o ryte su ja atsisveikinantis, kuriantis muziką, nemėgstantis vaikų. Ir štai nutinka taip, kad jam į akis krinta visai ne į tą amžiaus kategoriją kaip jo vienadienės moterys patenkanti trijų vaikų motina, praeity jau turėjusi dvi santuokas. Prancūziškas humoras, aktorius, jau matytas anksčiau panašaus žanro filme (o gal ir keliuose), jei dar siužetas būtų buvęs kiek įvairesnis ir įsimintinesnis, būtų iš viso neblogai. Kai norisi lengvo arba foninio filmo ir mėgstamas toks žanras, įsijungti visai rekomenduoju. Nenudailinti aktoriai, situacijos vietomis perdėtos, bet kažkaip smagiai žiūrėjosi ir pernelyg neerzino.

5/10

891> Kongen av Bastøy / King of Devil’s Island / Velnio salos karalius (2010)


king of devil's islandRež.: Marius Holst
Vaidina: Benjamin Helstad, Trond Nilssen, Stellan Skarsgård, Kristoffer Joner
2010 m., Norvegija, Prancūzija, Švedija, Lenkija, 116 min
Žanras: veiksmo drama
imdb nuoroda čia.

Kol kas tai yra geriausia, ką teko matyti šiais metais (tiesa, ne tiek ir daug mačiau). Dar vakar užsinorėjau kokio nors emociškai itin stipriai paveikiančio filmo. Žinoma, atrasti tokį, kuris garantuotai bus būtent toks, yra nelengva, nemažai populiariausių filmų, kuriuos žmonės taip apibūdina, jau matyti, tad buvau nuleidusi rankas, kai paieška buvo bevaisė. Bet tuomet prisiminiau šį ir peržiūrėjau šiandien. Kadangi po peržiūros praėjo dar nedaug laiko, sunkumas vis dar jaučiasi viduje.

Tikrais faktais (miniu, nes gal kažką būtent šie žodžiai ir paskatina pažiūrėti filmą) paremtas filmas apie saloje veikusius namus, populiariai tariant – savotiškai nepilnamečių koloniją, kurioje gyvena krūva berniukų iki 18 metų. Kai kurie – dar visai nedideli. Tvarka čia – geležinė, daug taisyklių, reikalavimų, fizinio darbo, bausmės – už menkiausią prasižengimą. Ir viskas, kad būtų išugdyti dori, geri krikščioniai. Viskas prasideda, kai į salą atvežami naujokai, vienas jų – Erlingas – niekaip negali prisitaikyti prie esamų taisyklių ir nori kuo greičiau ištrūkti. Jis susibendrauja su Olavu, kuris yra pavyzdinis, darantis viską, kad pagaliau, po šešerių metų buvimo čia, jį išleistų.

Iš tikrųjų, pirmoje filmo pusėje man kažko vis trūko. Na, taip, rodo tą salos gyvenimą, nieko, ko nebūtų galima nuspėti, esant tokiai tematikai, nemalonūs vaizdai, žiaurus elgesys su vaikais, kai kurie jų čia yra už tokias smulkmenas kaip vagystę iš bažnyčios. Žinoma, kad tai neleidžia ramiai žiūrėti. Bet vis ieškojau prasmės: o kame čia esmė? Juk panašių filmų jau sukurta begalė, didvyris naujokas ką nors sugalvos, kad viskas užsibaigtų arba bus nutildytas visam laikui / visiškai palaužtas ir tiek. Tad ir įvertinimą norėjau rašyti kiek mažesnį, bet balą pridėjau, nes yra už ką.

O yra už ką, nes… Yra daug ,,nes”. Nes tuojau prasidėjo daug neteisybės, kuri pykdė, seniai bebuvo taip, kad stabdyčiau filmą vien tam, kad sekundei atsipūsčiau tam, jog galėčiau tęsti žiūrėjimą. Taip, šitaip elgtis su žmonėmis, kaip rodoma nuo pat pradžių apskritai nėra teisinga, bet kai prasidėjo esminio įvykio aiškinimasis, po to sekusi pasekmė, pateiktas valdžios požiūris į šį įvykį ir tą pasekmę, kaltės vertimas tam, kuris kaip tik norėjo viską ištaisyti (ten jau ir ašarų nebelaikiau), buvo pikta. Ir taip pikta, nes suvokiu, kaip čia lengva viską susukti, kaip lengva tikėti, kad pasaulyje tokių įvykių būna ne vienas ir ne du. Bet vėlgi vis dar būtų galima sakyti, kad ne, dėl šito tai nėra išskirtinis tokia tematika istorija. Kas darė šią istoriją, puikią, yra tai, kaip buvo vystomi charakteriai, kokia įtikinama Olavo transformacija (tai gal net įsimintiniausia), kokia vienybė antroje filmo pusėje, kiek jėgos, ryžto, stiprybės visoje juostoje, nepaisant visų įvykių, kuriais bandomas stabdyti tikėjimas ateitimi (nes čia neturi būti galvojama nei apie praeitį, nei apie ateitį. Egzistuoja tik dabartis). Jau seniai tiek įtampos buvo žiūrint, vien ko vertos paskutinės 20 minučių, kai tam, kad numalšinčiau įtampą, gundžiausi perjungti pačią pabaigą, kad viską sužinočiau, bet to nedariau, nes per daug didelis ir retas malonumas jausti užgniaužtą kvapą ir tą nepakeliamą laukimą. Ir tokių scenų šiaip jau buvo ne viena, tik pabaiga, be abejo, viską lemianti.

Be galo gražiai rodoma gamta, skandinavai myli žiemą, tai matyti, nes sniego prisižiūrėti galima sočiai. O sniegas dar ir puikiai tinka, kai kuriama niūri atmosfera. Aktorių vaidyba išties įsimenanti ir įtikinama. Tiesiog gera žiūrėti, kai, rodos, visa komanda susivienijo geram, kokybiškam kinui.

Galbūt dabar kalba emocijos, bet jau tikrai buvo pasiilgusi filmo, kuris tiek emocijų sukeltų, kurį pabaigus žiūrėti dar negalėčiau paleisti ir atsiriboti nuo tų emocijų, kurias sukėlė. Ne, jis nėra nei tobulas, nei originalus, bet pats pastatymas pernelyg geras, kad vertinčiau žemiau ir kad mane paliktų abejingą.

9/10