Archyvas

Posts Tagged ‘Prancūzija’

1084> Leto / Vasara (2018)


LRT mediatekoje užtikau šį prieš tai Kino pavasaryje rodytą filmą (imdb nuoroda) apie 9 dešimtmečio vasarą Leningrade. Čia Viktoras Cojus, devyniolikametis, būsimasis grupės „Kino“ lyderis, susipažįsta su savo tuometiniu stabu Maiku Naumenko iš grupės „Zoopark“ bei jo žmona Natalija Naumenko.

„Kino“ pavadinimas man žinomas, bet gal tik kokį kartą teko klausytis jų muzikos. Apskritai, su Rusijos atlikėjais esu menkai susipažinusi, apie rodomų grupių lyderių likimus irgi nieko nežinojau, tad neturėjau pagrindo piktintis, kad kažką ne taip rodė (po to skaičiau straipsnį, kur buvo minima, kad filmas sulaukė nemažai kritikos dėl iškraipytų faktų). Tiesiog stebėjau jaunų žmonių istoriją, tą keistą meilės trikampį (kuris labai jau varganas, sakyčiau), o labiausiai žavėjo tai, kaip kūrėjai sugebėjo visiškai išpildyti pavadinimo keliamus lūkesčius: rodoma vasara užbūrė savo laisvumu ir nerūpestingumu. Ir buvo daug muzikos – ji ne tik skambėjo, bet veikėjai kalbėjo apie ją, o visus besimezgančius konfliktus nustumdavo į šalį susitikimai, kuriuose buvo konsultuojamasi dėl dainų tekstų, muzikos ir kt. Įdomus pasirinkimas rodyti juodai baltą istoriją (retkarčiais pasirodo ir spalvotų detalių), o kai kada vaizdas tapdavo panašus į miuziklo vertus pasirodymus, kai uždainuodavo, pavyzdžiui, visas autobusas, o ekrane sušmėžuodavo atliekamų dainų žodžiai.

Filmas atpalaiduojantis ir visai neprailgo. Tik šiek tiek pati pristatymo dalis atrodo klaidinanti, nes anotacijoje mini jį kaip kažkokią meilės istoriją, bet viskas ten taip paprastai ir lengvai, kad galima greitai užmiršti, kad iš viso kažkas ten buvo. Labiau apie meilę muzikai.

7/10

Na ir dar viena įdomybė. Mediatekoje filmą žiūrėjau įsijungusi subtitrus, tai buvo smagu, kad ir dainų žodžiai išversti, nes rusų kalbos nemoku. Bet nustebino tai, kad skambėjusioms angliškoms dainoms vertimo nebuvo. Keistokas sprendimas.

1075> Dawn of the Dead / Numirėlių aušra (2004)


2020-ieji tapo metais, kai pamėgau filmus su zombiais. Nu ką padarysi. O jei rimčiau, tai niekaip negalėjau išsirinkti jokio padoresnio šventinio filmo, po kelių minučių visus išjungdavau. Ir supratau, kad tokiu atveju reik ką nors visiškai priešingo įsijungti, tai Dawn of the Dead ir pasimaišė akiratyje.

Čia nėra tos atmosferos, kuri tobulai buvo kuriama 28 Days Later, bet vis tiek buvo smagus ir neprailgęs išgyvenimo filmas su daugybe zombių, krūva pačių įvairiausių veikėjų, iš kurių didžioji dalis absoliučiai nerūpėjo, nes tiesiog mažokai apie juos sužinoma, ir todėl jie atrodo kaip tie, kuriuos bus galima pakišti zombiams vien todėl, kad žiūrovai neimtų zysti, kad kažkokia čia nesąmonė, nes niekas nemiršta. 2021-ais gal ir originalą pažiūrėsiu.

7/10

imdb nuoroda

1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)


Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.

1067> About a Boy / Gyvenimas pagal jį (2002)


Prireikė laiko atgaminti, kas čia per filmas, nes pamenu tik tiek, kad su H. Grant ir kad buvo jį persekiojantis berniukas. O kas, kaip, kodėl, galvoje atsikūrė tik pažiūrėjus keletą foto. Toks gan mielas filmas, gal kažkas sakytų, kad kalėdiniam laikotarpiui tinkamas, o aš nė nedrįsčiau prieštarauti. Visgi kažkodėl lūkesčiai buvo sukurti didesni, o pasirodė, kad čia vienas tų tokių, kur viskas kaip ir normaliai, bet trūksta šiek tiek, kad bent ilgėliau galvoje išliktų.

6/10

imdb

1059> Une vie meilleure / A Better Life / Geresnis gyvenimas (2011)


Dėl lietuviško pavadinimo nesu tikra, žiūrėjau senokai jau per Balticum, vienu metu jį ten gan dažnai rodė. Yann ir Nadia – neturtingi, tačiau kupini svajonių ir meilės. Jie nusprendžia įsigyti apleistą namą ir jame įrengti restoraną. Visgi gauti paskolą bei gauti visus reikiamus leidimus – ne taip paprasta.

Nesinori atskleisti daugiau siužeto, bet ten per nepilnas pora valandų įvyksta visko labai nemažai. Nors nelikau stipriai sudominta, labiau nuobodžiavau, tačiau patiko tam tikri svarbūs, bet neretai kine pamiršti momentai, kuriems čia skiriama laiko. Tie visi popieriniai reikalai – gauti parašus, leidimus, iš banko gauti norimo dydžio paskolą – tampa galvos skausmu ne kiekvienam, dažnai visa tai užsibaigia svajonių pamiršimu ir/arba didžiulėmis skolomis. Dar yra moteris, kuri turi vaiką, tad nebegali tenkintis vien pažadais, kad kada nors viskas bus geriau, nes ji yra atsakinga ne tik už save, ir turi suteikti bent minimalias sąlygas ir saugumą savo vaikui. Drama, kurioje romantikos mažai, nes ją labai greitai užmuša buitis ir tam tikri siužetiniai vingiai.

imdb

6/10

Anonso angliškai neradau, tad tebūnie prancūziškai.

1051> The Guernsey Literary and Potato Peel Pie Society / Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija (2018)


Man net įdomu, kiek žiūrovų atsimena pilną pavadinimą, na, bet gal tik man atrodo čia problema. O jei visai rimtai, tai yra tokiu pavadinimu knyga, kurią ir lietuviškai galite rasti. Miela istorija, kurią skaičiau jau senokai, tad sužinojusi, kad bus ir filmas, žinojau, kad žiūrėsiu. Prabėgo netgi pora metų, na, bet žiūrint į paskutinius keletą metų peržiūrėtų filmų skaičių nesunku suprasti, kodėl tik dabar įsijungiau.

Istorija nukelia į Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai jauna rašytoja sugalvoja atvykti į Gernsio salą, kad galėtų aprašyti jos gyventojų potyrius karo metu.

Įvertinau 7/10, nes čia vienas tų filmų, kurie savo paprastumu sugeba sužavėti, bet ilgam galvoje neužsilieka. Gražiai pastatytas, neerzinantys personažai, siužetas daugmaž nuspėjamas, yra ir dramos, karo išgyvenimų, ir, be abejo, romantinė linija. Tik mano skoniui kiek ilgokas, jei jau dvi valandas sėdžiu prie ekrano, tai visgi turi būti kažkas įdomiau.

imdb nuoroda

1029> The Dreamers / Svajotojai (2003)


Antrasis (ir paskutinis) sausio filmas buvo The Dreamers. 1968-ųjų gegužę Paryžiuje vykę studentų streikai suveda paryžiečius brolį ir seserį su amerikiečiu studentu. Taip užsimezga draugystė, lydima prieštaringų nuomonių apie vykstančius neramumus, bei skirtingo požiūrio į tarpusavio bendravimą.

Filmas keistas. Keistumas nėra visada blogai, šiuo atveju – irgi. Traukė dėmesį brolio ir sesers atsipalaidavimas, visiškas laisvumas vienas prieš kitą (elementariausias pavyzdys – miegojimas kartu visiškai nuogiems, kitką pamatysite nusprendę filmą pažiūrėti), netgi ne tik prieš kitą, bet ir į jų kasdienybę įtrauktą amerikietį. Veikėjai paskendę savame pasaulyje, kur galioja visai kitos taisyklės (arba negalioja beveik jokios), todėl net ir jų dalyvavimas streikuose ar piktinimasis esama padėtimi – primena labiau žaidimą, o ne norą gyventi geriau kaip daugeliui kitų. Nuogo kūno yra nemažai, bet vos tik susipažįstama su personažais ir visa jų kasdienybe, visai nebetrikdo ir netgi kitaip šio filmo nebeįsivaizduočiau. Atrodo, kad žiūrovui neretai lemta pereiti tas visas stadijas, kurias perėjo vienas iš veikėjų – amerikietis, pradžioje labai įtariai žiūrėjęs ir drovėjęsis, o po to persilaužęs ir prisidėjęs prie jų.

Labai nustebino (vėlgi, gerąja prasme), kiek daug dėmesio skirta kinui. Veikėjai kalba apie jį, vaidina ir spėlioja scenas, netgi kai kurie veiksmai lydimi vaizdų iš kokios nors kino juostos. Patiko ši idėja.

Laikas neprailgo, buvo įdomu stebėti šį keistą, bet įtraukiantį siužetą, aktoriai idealiai tiko, bet galiausiai pabaigoje taip ir likau nusivylusi. Man taip ir norėjosi klausti: tai kas iš to? Nes atrodė, kad grįžtama į pradžią, lyg koks sapnas čia būtų buvęs. O norėjosi kitokio išrišimo. Nebuvau sugalvojusi,kokios būtent pabaigos norisi, bet žiūrint filmą tikrai lūkesčiai kilo, nes buvo visai neaišku, kaip viską užbaigs. Na, ir tuomet gavosi, kad galop kažkaip man ir pritrūko prasmės (nors žinau, kad ne visada jos reikia ieškoti).

Neabejotinai įsimintinas, bet dėl pabaigos balas krito.

6/10

1024> And Then We Danced / O tada mes šokome (2019)


Visai neplanuotai apsilankiau kino teatre ir išsinešiau iš jo pačias geriausias emocijas. Ne, tikrai ne dėl to, kad pati istorija būtų baisiai pozityvi (nes toli gražu ne), bet tiesiog nesitikėjau, kad seansas bus toks vykęs (esu smarkiai atitrūkusi nuo kino, tad visokios pagyros šiam filmui praėjo nepastebėtos). Apie filmą daugiau informacijos čia.

Pasakojama apie Merabą, kuris gyvena neturtingai ir laisvu nuo darbo metu mokosi šokti tautinius Gruzijos šokius. Po kiek laiko repeticijoje pasirodo gabumų turintis Iraklis. Netrukus tarp vaikinų atsiranda simpatija, o šokių vadovas praneša, kad greitai bus atranka: laimėtojas paklius į nacionalinį ansamblį.

Ne vieną temą užgriebia ir gan neblogai. Apie dažnai daug kur voliojamą vyriško vyro sąvoką, apie kultūrą, kuri nenori priimti naujovių, apie žmones, kurie negali gyventi savo gyvenimo, nes kažkam trukdo tai, kas iš viso įtakos jokios neturėtų daryti (pati neseniai susidūriau kitomis aplinkybėmis su visai svetimo žmogaus kišimąsi į asmeninį gyvenimą ir aiškinimą, kaip reikia gyventi, tad bendrumo jausmą pajutau veikėjams), apie kasdieninę buitį, kuri gali užmušti svajones, apie artimą ryšį, kitų supratimą, apie palaikymo svarbą, stiprybę, kurios daug gali būti viduje, nepriklausomai nuo išvaizdos. Apie stereotipus, tamsumą ir iš to kylančius klausimus, dvejones, netinkamus sprendimus. O jau gruziniški šokiai kokie puikūs, kiek pastangų ir įdirbio reikia, kad būtų pasiektas toks rezultatas. Iki tol neteko domėtis apie jų tradicinius šokius, tad tikrai buvo įdomu stebėti.

Pabaiga stipri. Ir norėjosi, kad dar bent keletą minučių rodytų tolesnę eigą, bet kita vertus, taip pabaigti buvo puikus sprendimas, nes gyvenime lygiai taip pat – nežinomybė. 8/10

1018> Premières vacances / Our Happy Holiday / Mūsų pirmosios atostogos (2018)


Žinot tą jausmą, kai žiūrint kino teatre filmas atrodo daug įdomesnis nei būtų, jei žiūrėtume tiesiog per televizorių ar kompiuterio ekrane? Tai su šia kino juosta man sunku vien todėl, kad per/po filmo galvojau, kad taip, ši komedija išties smagi, viena geresnių romantinių iš tų, kurias teko matyti. Bet savaitės bėgo, o mano nuomonė apie filmą vis prastėjo. Tai sustojau ties 6/10.

Mūsų pirmosios atostogos – ne tas filmas, kurio eičiau žiūrėti į kino teatrą, bet ko tik dėl kompanijos ir noro pabūti su tam tikrais žmonėmis nepadarome. Tiesa, kadangi žinojau, kad tai – prancūziška komedija, vyliausi, kad bent bus smagu, nes prancūzai kažkaip labiau šiame žanre pasižymėję. Na, ir buvo smagu. Pagrindiniai veikėjai susipažįsta per tinder ir po pirmojo susitikimo nusprendžia kartu paatostogauti. Ne bet kur, o į Bulgariją. Jau greitai ima ryškėti abiejų personažų skirtumai, tad atostogos nusimato smagios. Jei ne patiems veikėjams, tai bent žiūrovams.

Net ir dabar negaliu sakyti, kad filmas buvo prastas. Na, ne, tikrai buvo juokingų momentų, gero humoro, ne visada ir stereotipai ir klišės, kurių pilnas siužetas, erzino. Bet kita vertus, neretai tie juokeliai – itin primityvūs, dėl klišių ir stereotipų naudojimo (mamyčiukas, mėgstantis viešbučius ir patogumus, bei savarankiška moteris, mėgstanti susipažinti su lankomos šalies tradicijomis, maistu bei atsipalaiduoti ir paprasčiau į viską žiūrėti) viskas itin nuspėjama.

Bet šiaip jau mėgstantiems standartines romantines komedijas, gal net turintiems panašios patirties (ar besiruošiantiems pirmąsyk išvykti atostogų) rekomenduočiau.

992> Ghostland / Incident in a Ghostland / Vaiduoklių žemė (2018)

26 rugpjūčio, 2018 Parašykite komentarą

Priežastis, kodėl žinojau vieną dieną būtinai šį filmą pažiūrėsianti – Pascal Laugier, režisavęs ne tik šį, bet ir senokai matytą, bet itin įsiminusį prancūzų jau kone kultinį siaubo filmą Martyrs. Mačiusieji Ghostland mano aplinkos žmonės sakė, kad filmas turėtų būti mano skonio, tad neliko priežasčių atidėlioti peržiūros.

Pradžia – kaip eilinio siaubo filmo. Tamsus, visokiais keistais daiktais apkrautas apleistas namas, vieniša motina su dviem paauglėmis dukromis atsikraustanti į jį. Jau pirmą naktį joms tenka susidurti su siautėjančiais nusikaltėliais, o motinai – kautis dėl savo ir vaikų gyvybių. Tuomet nusikeliama į ateitį – praėjus šešiolikai metų Betė vis dar prisimena išgyventą košmarą. Dabar ji – sėkminga siaubo romanų autorė, o paskutinė jos knyga – būtent apie tą siaubingą naktį. Tačiau vieną vakarą sulauktas skambutis iš sesers, likusios gyventi motina tame pačiame name, paskatina ją aplankyti artimiausius žmones. Vos ne nuo viešnagės pradžios ima dėtis keisti dalykai.

Daugeliu atžvilgiu šis filmas yra išties neprastas savo žanro (siaubo) atstovas. Nepaisant tam tikrų klišių, be kurių neapsieina nė vienas toks filmas, jau kiek pabodusių (ir vis vien negaliu jų pakęsti) lėlių, stovinčių kiekviename kampe, Ghostland turi ne vieną įdomų sprendimą, netipišką siužeto posūkį. Negana to, jį gali žiūrėti įvairius siaubo filmus mėgstantys žmonės: vietomis vaiduokliškas ir dirbtinai gąsdinantis žiūrovą, vietomis čia ne tai, ką tu manai, na, ir neapsieinama be kiek atviresnių smurto scenų. Ir atrodo, kad man šis bandymas įtikti visiems ir pakišo koją, nes visko buvo per daug, norėjosi mažiau balagano ir didesnio susikoncentravimo ir išsigryninimo, kokiu siaubo filmu jis nori būti. Nors trukmė standartiška tokiam žanrui (pusantros valandos), praėjus pusei laiko ėmiau nuobodžiauti, o pabaiga irgi nepakėlė ūpo.

Kaip minėjau, nėra jis prastas ir netgi vienas originalesnių pastarojo meto siaubo filmų, bet lūkesčiai tikriausiai buvo per daug dideli.

5/10