Archyvas
1144> Bergmál / Echo / Kalėdos Islandijoje (2019)
Pamačiau LRT mediatekoje ir nutariau pažiūrėti – taip Kalėdos Islandijoje tapo paskutiniu mano 2021-ųjų filmu. Nors neteko lankytis, bet Islandija mane traukia. Tiesa, siužeto tikėjausi kiek kitokio (šalto, snieguoto žieminio pasakojimo, na, kone kalėdinės pasakos), tačiau tai, ką pamačiau, buvo gal ir įdomiau. Iš atskirų žmonių akimirkų susidėlioja Islandijos vaizdas švenčių metu. Kažkam Kalėdos linksmas šeimos susibūrimas, kažkas švenčia įsijungęs video kamerą, kažkam – darbo diena, pasiruošimas laidotuvėms, skausmas, laimė, vienišumas ar meilė… Pradžioje atrodė chaosas, kol suvokiau, kad neverta ieškoti tam tikrų dalykų, o kai atsipalaidavau stebėti nuotrupų iš kiekvieno veikėjo dienos, vis daugiau grožio radau. Nesvarbu, kad liūdesio ten pilna. Vis tiek tai gražus filmas.
7/10
1134-1137> Nepatogus kinas 2021. II dalis
Dar keletas filmų iš spalį vykusio festivalio.
4. Nesibaigianti pamaina / The Gig is Up (2021)
Filme kalbama apie maistą vežiojančius kurjerius, Uberio ir kitų panašių įmonių taksistus bei tuos, kurie užsidirba, atlikdami įvairius smulkius darbus internete (pavyzdžiui, anketų pildymas, dirbtinio intelekto padarytų klaidų taisymas Amazon puslapyje ir kt.). Kažkas dėl teisių kovoja (šiek tiek viso to vyksta ir Lietuvoje), kažkas skundžiasi per mažu atlyginimu, dar sušmėžuoja nuo loterijos bilietų priklausoma kalbančiojo mama, samprotavimai apie ateities prognozes – ir gaunasi visai neblogas, vėlgi akiratį praplečiantis ir požiūrį formuojantis filmas.
5. Šnipas Šiaurės Korėjoje / The Mole: Undercover in North Korea (2020)
Šį rekomenduoja daugelis mačiusių. Išties, atrodė, kad visai ne realybę, o kokį nors veiksmo filmą žiūrėčiau, nes kai kada buvo tiesiog sunku patikėti, kad tai – ne fikcija. Šiuo atveju faktas, kad filmas pasakoja apie realius įvykius, o dalis filmuotos medžiagos buvo gauta filmuojant tiesiog gaunant žodinį sutikimą (tiesa, leidimą davę asmenys nežinojo, kur tai bus panaudota), padaro didelį poveikį. Nuostaba mainėsi su juoku, o absurdo tiek, kad nebebūdavo aišku, kaip apskritai bereaguoti į siužetinius vingius. Režisierius yra pasižymėjęs savo dokumentika apie Šiaurės Korėja, o peržiūrėjus šį – paaiškėja, kad ne veltui. Tikiuosi, ateity bus proga pažiūrėti The Red Chapel.
6. Kaip aš noriu / As I Want (2021)
Egipto aktualijos. 2011 m. revoliucijos metu buvo nuverstas ilgametis šalies diktatorius, tačiau viską užvaldė Musulmonų brolija. Po dvejų metų pažymint antrąsias revoliucijos metines, moterys buvo prievartaujamos ar prie jų priekabiaujama tiesiog aikštėje, kur buvo susirinkę krūvos žmonių. Šių įvykių liudininke tapusi režisierė nusprendžia parodyti, kaip įsigalėjusi prievarta ir priekabiavimas prieš moteris. Na, tokia tema filmų buvo nemažai, man gal tik šiuo atveju sužaidė tas momentas, kad Egiptas – baisiai populiari turistų šalis, bent seniau vietinių vyrų dėmesys būdavo pateikiamas kaip kažkoks ypatingas dėmesys, bet žiūrint šį filmą visi tie kadaise girdėti neutralūs ar pozityvūs turisčių pasisakymai visai kitomis spalvomis nusispalvino. Be abejo, baisiausia vieta – būtent revoliucijos metinių minėjimas. Be šito, dar įsiminė režisierės sprendimas filmuoti vaizdą prieš save, pavyzdžiui, einant gatve, kai vyrai ne tik nulydi ją žvilgsniu dėl atviresnės aprangos, bet ir pačių įvairiausių frazių mesteli. Ir teigia, kad viskas su tuo gerai, nes ji pati savo apranga prašosi viso to. Tiesa, komentarai po kai kuriais straipsniais Lietuvoje rodo, kad ir vietinių, kurie panašiai mąsto, turim sočiai.
7. Rašymas ugnimi / Writing with Fire (2021)
Apie Indijos kastas nelabai teko domėtis, žinojau, kad jos egzistuoja, ir tiek. Filmo centre – neliečiamųjų kasta, kurią diskriminuoti jau kurį laiką draudžia įstatymas, tačiau realybė – kiek kitokia. Šiai kastai priklausantys žmonės vis dar nesulaukia pagalbos, yra neklausomi, nuvertinami, ignoruojami. Tad neliečiamųjų kastai priklausančių moterų laikraštis priimamas kaip visiškai nelogiškas ir niekam nereikalingas leidinys, nes reportažus rengiančios moterys – visiškai nereikšmingos. Filmas įdomus dėl gan plataus temų spektro. Viena vertus, tai – vietinė kultūra, kastos, vietinės problemos ir sunkumai (darbdavių nesiskaitymas su darbuotojais, vaikų išnaudojimas, kenksmingos ir pavojingos darbininkų darbo sąlygos, prievarta prieš moteris ir kt.). Tačiau svarbi ir paties moterų laikraščio tema: pasakojama, kaip jis kūrėsi, rodoma, kaip darbuotojos privalėjo prisitaikyti prie besikeičiančių technologijų, mokytis naudotis telefonais, kurti video ir pan. Įdomiausia, kad kai kurios darbuotojos savo namuose neturi elementarios elektros (buvo iškelta ir lauko tualeto tema), kad galėtų pasikrauti savo dabartinę darbo priemonę.
_____
Šiek tiek gaila, kad festivalis vyko vos dvi savaites. Pirmąją gan intensyviai žiūrėjusi filmus, antrąją savaitę prisiverčiau jau sunkiau, nes norėjosi ir kažką kitą paveikti arba tiesiog noro nebuvo kažką žiūrėti. O per mėnesį tikriausiai būtų buvę galima ir pažiūrėti, ir pailsėti, ir vėl įsijungti ką nors. Na, bet kitais metais, manau, atkreipsiu dėmesį į šį festivalį vėl.
1119> Todo sobre mi madre / Viskas apie mano mamą (1999)
Na ir paskutinis kol kas peržiūrėtas filmas. Vienas garsesnių P. Almodovaro filmų, po kurio pagalvojau, kad gal tiesiog mano lūkesčiai šiam režisieriui per dideli. Nors kažkada visai patiko keletas, bet šiemet jau antras, matau panašumus, istorijos dažnai tokios gan keistos, spalvingi personažai, bet kažkas vis tiek neįtinka, neįtraukia ir neįtikina. Ar bandysiu dar kada nors ateity? Tikriausiai taip.
Šiame filme viskas prasideda nuo mamos ir sūnaus. Sūnus nori būti rašytoju ir rašo apie savo mamą. Prisipažinsiu, man jis šiek tiek nemalonus atrodė, toks nežinia ko (matyt mamos) apsėstas, nejauku buvo jį stebėti. Na, ir įvyksta avarija, sūnus miršta, o mama nusprendžia surasti savo sūnaus tėvą – dabar jau transeksualę. Ji grįžta ne tik į praeitį, bet ir susiduria su situacija, kuri, rodos, atkartoja jos pačios istoriją.
Kaip pradžioje minėjau, filmas, rodos, turi tai, kas įvardijama gero kino požymiais: spalvingas, dinamiškas siužetas ir veikėjai, stiprūs charakteriai. Tai pradžioje ir sudomino. Bet vėliau susidomėjimas nuslūgo, o melodramiškas prieskonis vis labiau vertė nuobodžiauti.
6/10
1117> Upside Down / Tarp dviejų pasaulių (2012)
Po paaugliškos meilės buvo fantastinė romantinė drama. Filme egzistuoja du pasauliai. Viename iš jų visi gyvena pasiturinčiai, o tuo tarpu kitame, esančiame virš galvų pirmajam, visi vos ne vos suduria galą su galu. Na, ir esminė taisyklė – negalima eiti iš vieno pasaulio į kitą bei bendrauti su kitame pasaulyje esančiais (su kai kuriomis išimtimis). Tačiau Adamas pamatęs, kad dar vaikystėje sutikta kito pasaulio gyventoja Eden vis dar gyva, nutaria su ja susisiekti pačiais pavojingiausiais būdais.
Tikėjausi, kad bus įdomiau. Galvojau, bus kažkas panašaus į Laiku keliautojo žmona ar pan (nors nesu tikra, kaip minėtasis man pasirodytų dabar, nes mačiau jį prieš labai daug metų), o čia buvo taip kažkaip meh. Nepajutau traukos veikėjams, jų tarpusavio ryšiui, žiūrėti buvo nuobodu, visai negelbėjo idėja, kuri šiaip jau gan intriguojančiai skambėjo. Atsimenu, kad nusivyliau ir vos ne vos kažkaip iki galo ištempiau.
4/10
1115> Paterson / Patersonas (2016)
Paskutiniu metu peršokau ant serialų, tai gal po truputį pasivysiu su komentarais (kitaip savo šių trumpų įrašų nepavyksta vadinti) apie tai, ką žiūrėjau paskutiniu metu. Šį man ,,pakišo“ LRT mediateka, tarsi žinodama, kad jau kurį laiką apie jį svajoju. Dar reikia pasidžiaugti, kad tąsyk spėjau peržiūrėti, kol jis nedingo, nes esu praganiusi ne vieną filmą, vis atidėliodama kitam kartui.
Rodos, nieko ypatingo. Autobusų vairuotojo, kuris dar ir rašo eiles, kasdienybė – keleiviai, kelias, eilėraščiai, vakariniai apsilankymai bare, komiškumo įnešęs šuo ir keistuolė mergina. Netgi sakytum, kad jo gyvenimas toks nykus, jog net neaišku, kam tas filmas sukurtas. Ir visgi pajutau aš tą gyvenimišką poeziją, net jei jo mergina mane itin erzino ir labai norėjau, kad kas nors ją pastatytų į vietą. Grožis detalėse, dar ir vienatvės jausmo sočiai. Lėtas, kaip ir nieko nevyksta, bet patiko man. Dar pagalvojau, kad prieš dešimtmetį visai priešingai kalbėčiau. Bet dabar jis atitiko mano būseną, tai, kas jau kurį laiką žavi kine ir literatūroje. Ir ,,išsigydžiau“ antipatiją A. Driver.
8/10
1113> Now You See Me / Apgaulės meistrai (2013)
Atsimenu, pasirodžius šiam filmui viena kino mėgėjų facebook grupė mirgėjo nuo pagyrų šiam filmui, vadino geriausiu matytu, kiekviena proga sugebėdavo įterpti rekomendaciją ar prašyti kažko panašaus į šį. Kai kažkas taip smarkiai kišama, neretai nutinka priešingas efektas – noras žiūrėti dingo. Privalėjau išlaukti momento, kai jau niekas apie jį nebekalbės (ok, iš tikrųjų tai jau ganėtinai seniai iš tos grupės pasitraukiau, kai supratau, kad rekomendacijos kinta priklausomai nuo filmai.in naujienų pokyčių, tad viskas pernelyg nuspėjama), bet galop pamiršau aš jį… Ir va, sumaniusi užsiimti seniausiai pasižymėtų filmų naikinimu, priėjo ir Apgaulės meistrų eilė.
FTB agentas kartu su Prancūzijoje vykusį apiplėšimą tiriančia Interpolo agente bando išsiaiškinti, kaip keturi iliuzionistai savo pasirodymų metu sugeba apvogti bankus (o pinigus išdalina miniai žmonių). Aišku, dažnas žiūrovas žiūrėjo ir galvojo, wtf ir kiek tai apskritai būtų įmanoma (šitas video apibendrina viską). Pabaiga nenustebino, visgi gan dažnas variantas žiūrint panašaus tipažo filmus. Siužetas, kad ir painus, bet po kurio laiko sugebėjo atsibosti. Nors turėjo būti intriga, kuri išlaikytų dėmesį, bet kažkaip nepavyko su manim taip padaryti. Įdomu, bet ne wow. O kas yra wow? Žiūrint į pastaruosius žiūrėtus filmus, sunku pasakyti. Pramogai fainas, bet didelių emocijų žiūrint nebuvo.
7/10
1112> Marie Antoinette / Marija Antuanetė (2006)
Vėl persivalgiau superherojų, tad ėmiau ieškoti visai kitokio žanro filmų. Kostiumines dramas kadaise labai mėgau, bet įsijungus Marie Antoinette buvo labai keista, atpratau nuo visų suknelių, įspūdingų šukuosenų ir visokiausių netipiškų šiems laikams manierų. O šiame filme nemažai ir ironijos, skirtos būtent visoms absurdiškoms manieroms ir tradicijoms, tad yra ne tik dramos, bet ir išties prajuokinančios komedijos elementų.
Problema ta, kad įsijungdama tokį filmą jau žinau, kuo viskas baigsis. Tad norėk nenorėjęs, bet nieks nepasikeis, nes istorijos faktai, vargu, ar bus pakeisti (aišku, pasitaiko išimčių). Kažkodėl galvoje buvau susikūrusi kiek kitokį vaizdą, tad net pati nustebau, kaip greitai pajutau simpatiją pagrindinei veikėjai, net ir ašara byrėjo kelissyk. Vizualiai filmas atrodė irgi gražiai, tik kiek pamenu (nes žiūrėjau maždaug prieš mėnesį), man kažkuo muzika nelipo.
Jei būtų proga, su malonumu ir antrąsyk pažiūrėčiau.
7/10
1108> Le fabuleux destin d’Amélie Poulain / Amelija iš Monmartro (2001)
Būsiu labai nepopuliari, bet labai nusivyliau. Lūkesčiai buvo aukštai, keistokas istorijas lyg ir mėgdavau kine, tad kaip ir įsijungiau, būdama rami. Taip, jis gražiai pastatytas: spalvos, muzika, kai kurios scenos, personažai. Bet siužetas, ypač romantinė dalis, manęs visiškai nepalietė, o kai kurie Amelijos poelgiai atrodė tokie vaikiški ir ir erzinantys, kad žiūrėjau ir nesupratau, kuo jis toks fainas kitiems.
6/10
1105> Boze Cialo / Corpus Christi / Kristaus kūnas (2019)
Šį pernai metų Kino pavasario filmą gyrė kone visi. Šiemet prisiruošiau ir aš pažiūrėti. Tik kad užtrukau ilgai, kol prisiruošiau jį čia paminėti, o įspūdžiai jau kiek išblukę. Nepaliko tokio įspūdžio kaip tikėjausi, gal kad lūkesčiai buvo aukštai iškelti. Geriausiai atsimenu tai, kad man patiko pabaiga – nenusaldinta, išties išgelbėjusi iki tol sėkmingų atsitiktinumų pilną filmą.
Tiesa, pagalvojau, kad lenkai moka kurti kiną, kuris ir įtraukia, ir sudomina, ir kuris gali būti įdomus įvairių šalių žiūrovams. Corpus Christi – vienas iš gerųjų pavyzdžių. Labai nuliūdau, kai prisiruošusi LRT mediatekoje pažiūrėti Šaltąjį karą, jo neberadau, nes tikiu, kad būtų buvęs dar vienas vertas dėmesio lenkų filmas.
7/10
1096> The Father / Tėvas (2020)
Kadangi esu nutolusi nuo visų apdovanojimų ir naujienų, susijusių su kinu, tikėtina, kad ir The Father būtų prasprūdęs pro akis, jei ne viena rekomendacija. Jautri tema, su kuria kol kas nėra tekę susidurti, tačiau turiu aplinkoje žmonių, kuriems teko jausti bejėgiškumą, prižiūrint Alzheimerio liga sergančius artimuosius. Na, ir pati esu pagalvojusi, kad gerai, kol visi sveiki, kol vienintelė graužatis, kad aplankomi artimieji rečiau nei būtų galima, bet tuo pačiu suvokiama, kad jie dar patys savimi geba pasirūpinti. Bet nežinia, kaip bus toliau. Visgi liga, kuri pradžioje atrodo kaip eilinis užmaršumas, progresuodama atneša vis daugiau sumišimo ir bejėgystės pačiam sergančiajam, tačiau ne ką mažiau lengva būna ir šeimai.
Jautri ir talentingai pateikta istorija. Žiūrėdama ir pati suabejodavau, kur tiesa, o kur fantazija, atrodo, kad filmo kūrėjams pavyko įtikinamai perteikti, kaip jaučiasi Alzeimerio liga sergantis asmuo. Daugiausiai dėmesio skiriama dviems personažams – tėvui ir jo dukrai. Labai džiaugiausi A. Hopkins gautu Oskaru, nes jis buvo jo vertas. Nežinau, ar vertesnis už kitus, nes kitų filmų nesu mačiusi, bet tai, ką jis sugebėjo parodyti, buvo aukščiausia klasė. Olivia Colman – irgi puiki, ką jau nesyk yra įrodžiusi ir anksčiau (ar matėte The Favourite?). Visas emocijų spektras keitėsi jų abiejų mimikose, elgesyje. Skaudi gyvenimiška drama, kurią žiūrėdama ištisai graudinausi. Gyvas, jautrus, subtilus pasakojimas, apie kurį net ir dabar, praėjus jau nemažai laiko, sunku darosi. Paveikus, nepamirštamas. Eidami į kiną nepamirškite servetėlių.
9/10
Filmų vakaras 
Naujausi komentarai