Archyvas

Posts Tagged ‘romantinis’

1037> Yesterday (2019)


Džekas – muzikantas, dainų kūrėjas, tačiau jam niekaip nesiseka išgarsėti. Po vieno įvykio jis supranta, kad pasaulyje, kuriame pabudo, niekas nežino grupės The Beatles (Coca-colos, beje, irgi). Taip prasideda Džeko kelias išgarsėjimo link.

Kadaise man patiko Nowhere Boy (2009), ilgiausiai klausiausi Across the Universe filme skambėjusių perdainuotų The Beatles dainų, tad neabejotinai norėjau pažiūrėti ir Yesterday. Deja, prasidėjęs visai įdomiai kažkuriuo metu nebeturėjo visiškai nieko, dėl ko norėtųsi žiūrėti toliau (peržiūrėjau per du kartus, bet pabaigos sulaukti buvo vis vien nelengva). Ištemptas, be intrigos, veikėjai kaip ir mieli, bet tokie vienpusiški, kad pasidaro nuobodu. Aišku, tai dažnai pasitaikantis pasirinkimas, bet kai veikėja sako, kad maždaug rinkis – arba pasaulinė šlovė, arba aš – tai kažkaip šįsyk toleruoti visokių panašių absurdiškų frazių visai nesinorėjo. Blankus, plokščias siužetas, kuriame draminės pusės beveik nėra, t.y. tai, kas bandyta užgriebti (sąžinė, meilė ar kt.), praeina nepastebimai. Dvi valandos – per daug tokiam nelabai įmantrų siužetą turinčiam filmui. Buvo neblogo humoro, bet bendrai filmas nuvylė. Antrąsyk nežiūrėčiau.

5/10

Normal People / Normalūs žmonės (1 sezonas) (2020)


Prieš keletą savaičių pasirodęs serialas (imdb nuoroda) yra pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą, kurią galima rasti ir lietuviškai. Romanas sulaukė daug atgarsių, buvo palankiai sutiktas ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Nors knyga man patiko, bet jos fenomeno kritikų tarpe nelabai suprantu. Serialas susideda iš 12 serijų, kiekviena – po 30 minučių (paskutinė netgi dar trumpesnė), tad net ir aš neužtrukau ilgai, kol peržiūrėjau visas serijas. Skaičiau, kad yra norinčių antro sezono, bet svajoju, kad kūrėjai liktų prie šio vienintelio sezono – pabaiga, mano manymu, ideali, atitinkanti ir romane esančią.

Nežinau, kaip serialą vertinčiau, jei nebūčiau skaičiusi knygos, bet dabar man jis pasirodė labai gerai pastatytas, išties dėmesio verta ekranizacija, kažin, ar norėtųsi dar kažko daugiau. Iš pirmo žvilgsnio, tai romantinė istorija, tačiau gan greitai tampa aišku, kad romantikos čia kur kas mažiau, daugiau dramos, toksiškų santykių, savęs nevertinimo, nepasitikėjimo, psichikos problemų, emocinio ir fizinio smurto. Kelerių metų istorija pasakojama fragmentiškai, lėtai, atmosferą kuriant puikiai serialui derančiu muzikiniu takeliu. Pagrindinių veikėjų gyvenimai ,,pagauna“, o vienoje iš paskutinių serijų klausant Connell monologo ašaros riedėjo tiek, kad tikriausiai nudžiuvo tik peržiūrėjus serialą iki pabaigos.

Tiesa, ne viskas pasakoma aiškiai. Pavyzdžiui, Marianne santykiai su mama ir broliu ne iki galo paaiškinti. Norisi tikėti, kad yra kažkas dar šalia minėtų tėvo elgesio ypatumų, bet apie tai ir knygoje nebuvo kalbama plačiau. Dar reiktų nusiteikti ir nuogybėms – sekso scenų trukmė kai kada vertė stebėtis. Skaičiusieji knygą supras, kad jos reikalingos šiam siužetui, bet vietomis man buvo gaila serijos laiko. Tai prie to paties perspėju nuogo kūno bijančiuosius, kad čia jo bus, vien plikomis nugaromis tikrai neapsiribota.

Tad serialas tiems, kurie mėgsta žiūrėti į komplikuotus gyvenimus, stebėti ekrane istoriją, kurioje ne viskas bus pateikta ant lėkštutės, kai kurias serialo dėlionės detales teks rankiotis patiems, gaudant užuominas. Jaučiu šiai istorijai prielankumą, tad man jis pasirodė ir jautrus, ir gražus, ir tuo pačiu baugus savo skaudžia tikrove, nesibaigiančiomis savęs ir meilės paieškomis.

8/10

1035> Marriage Story / Santuokos istorija (2019)


Marriage Story – tikras saldainis tiems, kuriems patinka nenusaldintos santykių istorijos, kur veiksmo mažai, o daug stiprių dialogų. Jau senokai norėjau jį pažiūrėti, kadangi buvo nominuotas begalei apdovanojimų, dalį ir laimėjo, tik vis tas A. Driver man kišo koją, nes kiek esu mačiusi su juo filmų, tiek man jis nepatiko. Bet kažkurį vakarą pagalvojau, kad noriu gero kino, tad dėdama nemažai vilčių įsijungiau šį.

Čarlis ir Nikolė nusprendžia išsiskirti. Pagrindinė priežastis – Nikolė jaučiasi, kad vyras visai nesiklauso jos norų ir dėl to nemažai svajonių ji privalėjo nustumti į šalį. Be abejo, tuomet išlenda ir dar daugiau skaudulių, o su advokatų pagalba priežasčių ir kaltinimų tik dar padaugėja. Kad viskas būtų dar opiau – yra ir vaikas, kurio dėmesį ir priežiūrą irgi dalintis kažkaip teks.

Kaip jau užsiminiau, dialogai yra šio filmo stiprybė. Nenuobodžiavau nė akimirkos, veikėjų pokalbiai kaustė prie ekrano. Įspūdingi ne tik pagrindinių veikėjų, bet ir antraeilių – advokatų ir jų padėjėjų – vaidmenys, paaštrinantys poros santykius, įnešantys dar daugiau nepasitikėjimo niekuo aplinkui, pasimetimo ir pykčio, kurį norisi išleisti, bet jau nė nebeaišku, ar pikta veikėjams dėl santuokos griūties, ar dėl sumaniai, bet nebūtinai teisingai išverstos jų istorijos teismo salėje, ar dar dėl kito.

Skaudus, emociškai paliečiantis, nors pati situacija asmeniškai ir nepažįstama. Aktorių darbas išties puikus, man dabar jau rimtai gaila, kad S. Johansson liko be jokio apdovanojimo, tik su krūva nominacijų už puikųjį Jojo Rabbit bei šį. O ir A. Driver priekaištų neturiu.

Malonumas akims, ausims, rimti pokalbiai, puikiai rutuliojamos konfliktinės situacijos, aštrumo pakanka, įdomu ir tai, kad žiūrint nesinorėjo rinktis kažkurios pusės – abiejų vienodai buvo gaila ir norėjosi, kad su kuo mažiau žaizdų abu išeitų. Bet taip nelabai gaunasi šitoje situacijoje. Na, ir šiaip viskas gan apgalvota pasirodė: tas gerųjų savybių rašymas ant popieriaus kaip ir viską apjungė, muzikinis intarpas irgi labai tiko.

9/10

1032> Crazy Rich Asians / Pasakiškai turtingi (2018)


Atsimenu, kad šį filmą labai gyrė tiek kritikai, tiek žiūrovai. Man buvo kiek keista matyti tokio žanro filmą giriamą, bet visko pasitaiko, galvojau, gal pagaliau sukūrė normalią romantinę komediją? Pažiūrėjau tik šiemet, bet to viso triukšmo ir nesupratau. Na gerai, šiek tiek supratau, nes visgi aktoriai – azijiečiai, o ne kokie jau daug kartų matyti Holivudo aktoriai. Dar ir pats siužetas kiek kitoks, nes čia visa problema – pinigai ir jų kiekis. Tad iš to kyla baisiai daug visokių intrigų, dramų, kurias kai kada smagu žiūrėti, bet visgi nieko ypatingo. Tiesa, pastatytas kokybiškai, gražūs vaizdai, neprailgsta ir gan smagiai susižiūri.

imdb

6/10

1031> To All the Boys: P.S. I Still Love You (2020)


Visiško guilty pleasure antroji dalis (apie pirmą kalbėjau kažkada čia). Pamačiusi, kad sukurtas tęsinys, nesusilaikiau. Aišku, pirmasis filmas irgi nebuvo stebuklas, bet bent jau įtraukė ir buvo tiesiog smagus, o lėkštumas ir klišės netrukdė mėgautis peržiūra. O su P.S. I Still Love You jau buvo problemų, kurių pro akis praleisti nebesinorėjo. Man nepatiko pabaiga. Ir ne todėl, kad simpatizavau kažkuriam labiau ar mažiau, o tiesiog ji pasirodė visiškai nelogiška net ir tokiam siužetui. Nepatiko ir pagrindinės veikėjos Laros vaikino elgesys su ja, tie visi konfliktai ar situacijos, kur viskas turėjo atrodyti kaip mieli ir juokingi pirmieji nesutarimai, labiau pykdė dėl neteisybės. Galvojau, gal apie tai ir yra ši dalis – apie tai, kaip Larai atsivers akys, bet greičiausiai per daug norėjau. Tik tiek, kad negaliu visiškai nurašyti filmo, nes buvo ir fainų momentų. Be to, muzikinis takelis vietomis suspindėdavo.

Romantinių, mokyklinių meilių mėgėjams. Žinoma, pradėti reiktų nuo pirmojo filmo.

imdb

4/10.

1029> The Dreamers / Svajotojai (2003)


Antrasis (ir paskutinis) sausio filmas buvo The Dreamers. 1968-ųjų gegužę Paryžiuje vykę studentų streikai suveda paryžiečius brolį ir seserį su amerikiečiu studentu. Taip užsimezga draugystė, lydima prieštaringų nuomonių apie vykstančius neramumus, bei skirtingo požiūrio į tarpusavio bendravimą.

Filmas keistas. Keistumas nėra visada blogai, šiuo atveju – irgi. Traukė dėmesį brolio ir sesers atsipalaidavimas, visiškas laisvumas vienas prieš kitą (elementariausias pavyzdys – miegojimas kartu visiškai nuogiems, kitką pamatysite nusprendę filmą pažiūrėti), netgi ne tik prieš kitą, bet ir į jų kasdienybę įtrauktą amerikietį. Veikėjai paskendę savame pasaulyje, kur galioja visai kitos taisyklės (arba negalioja beveik jokios), todėl net ir jų dalyvavimas streikuose ar piktinimasis esama padėtimi – primena labiau žaidimą, o ne norą gyventi geriau kaip daugeliui kitų. Nuogo kūno yra nemažai, bet vos tik susipažįstama su personažais ir visa jų kasdienybe, visai nebetrikdo ir netgi kitaip šio filmo nebeįsivaizduočiau. Atrodo, kad žiūrovui neretai lemta pereiti tas visas stadijas, kurias perėjo vienas iš veikėjų – amerikietis, pradžioje labai įtariai žiūrėjęs ir drovėjęsis, o po to persilaužęs ir prisidėjęs prie jų.

Labai nustebino (vėlgi, gerąja prasme), kiek daug dėmesio skirta kinui. Veikėjai kalba apie jį, vaidina ir spėlioja scenas, netgi kai kurie veiksmai lydimi vaizdų iš kokios nors kino juostos. Patiko ši idėja.

Laikas neprailgo, buvo įdomu stebėti šį keistą, bet įtraukiantį siužetą, aktoriai idealiai tiko, bet galiausiai pabaigoje taip ir likau nusivylusi. Man taip ir norėjosi klausti: tai kas iš to? Nes atrodė, kad grįžtama į pradžią, lyg koks sapnas čia būtų buvęs. O norėjosi kitokio išrišimo. Nebuvau sugalvojusi,kokios būtent pabaigos norisi, bet žiūrint filmą tikrai lūkesčiai kilo, nes buvo visai neaišku, kaip viską užbaigs. Na, ir tuomet gavosi, kad galop kažkaip man ir pritrūko prasmės (nors žinau, kad ne visada jos reikia ieškoti).

Neabejotinai įsimintinas, bet dėl pabaigos balas krito.

6/10

1025> Last Christmas (2019)


Filmas apie Keitę, kuri neranda sau gyvenime vietos: dirba visus metus veikiančioje kalėdinių prekių parduotuvėje, užmezga trumpalaikius santykius su žmonėmis, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Bet vieną dieną ji sutinka Tomą ir jos gyvenimas pasikeičia.

Visur skelbiama, kad filmo scenarijus kurtas pagal Wham! garsiąją Last Christmas dainą, na, ir man atrodo, kad muzikinis takelis yra tai, dėl ko šį filmą džiaugiuosi pažiūrėjusi. Beje, kažkaip kitaip ir į, rodos, jau nuvalkiotą kalėdinę dainą pažiūrėjau (nors filme ji įgauna ir dar vieną prasmę), tai po to nesyk buvau įsijungusi ir paklausyti, nors šiaip man visiškai pakanka tiek kalėdinės muzikos, kiek jos išgirstu prekybcentriuose.

Kalbant apie filmą, tai nežinau, ką pasakyti. Gražiai pastatytas, toks visiškai kalėdiškas, daug gražių vietų, kuriose norėtųsi apsilankyti, keletas juokingesnių veikėjų, bet tik tiek… Emilia Clarke veikėja man vis atrodė panaši į tą, kurią vaidino Me Before You (tik emocinė būsena priešinga) savo apranga, judesiais, mimikomis. Tomas, kad ir stengėsi būti juokingas, bet man dažniau atrodydavo kažkaip kvailai. Siužetas – gal ne visai įprastas, ne tai, ko tikėjausi eidama į šį filmą, bet visgi kulminacija manęs neįtikino. Bet salėje buvo nemažai tokių, kuriuos, kaip matėsi, tikrai paveikė, tad gal ir jūs būsite tie laimingieji.

Faktas, kad netaps vienu tų filmų, kuriuos norėtųsi dar sykį įsijungti.

4/10

1024> And Then We Danced / O tada mes šokome (2019)


Visai neplanuotai apsilankiau kino teatre ir išsinešiau iš jo pačias geriausias emocijas. Ne, tikrai ne dėl to, kad pati istorija būtų baisiai pozityvi (nes toli gražu ne), bet tiesiog nesitikėjau, kad seansas bus toks vykęs (esu smarkiai atitrūkusi nuo kino, tad visokios pagyros šiam filmui praėjo nepastebėtos). Apie filmą daugiau informacijos čia.

Pasakojama apie Merabą, kuris gyvena neturtingai ir laisvu nuo darbo metu mokosi šokti tautinius Gruzijos šokius. Po kiek laiko repeticijoje pasirodo gabumų turintis Iraklis. Netrukus tarp vaikinų atsiranda simpatija, o šokių vadovas praneša, kad greitai bus atranka: laimėtojas paklius į nacionalinį ansamblį.

Ne vieną temą užgriebia ir gan neblogai. Apie dažnai daug kur voliojamą vyriško vyro sąvoką, apie kultūrą, kuri nenori priimti naujovių, apie žmones, kurie negali gyventi savo gyvenimo, nes kažkam trukdo tai, kas iš viso įtakos jokios neturėtų daryti (pati neseniai susidūriau kitomis aplinkybėmis su visai svetimo žmogaus kišimąsi į asmeninį gyvenimą ir aiškinimą, kaip reikia gyventi, tad bendrumo jausmą pajutau veikėjams), apie kasdieninę buitį, kuri gali užmušti svajones, apie artimą ryšį, kitų supratimą, apie palaikymo svarbą, stiprybę, kurios daug gali būti viduje, nepriklausomai nuo išvaizdos. Apie stereotipus, tamsumą ir iš to kylančius klausimus, dvejones, netinkamus sprendimus. O jau gruziniški šokiai kokie puikūs, kiek pastangų ir įdirbio reikia, kad būtų pasiektas toks rezultatas. Iki tol neteko domėtis apie jų tradicinius šokius, tad tikrai buvo įdomu stebėti.

Pabaiga stipri. Ir norėjosi, kad dar bent keletą minučių rodytų tolesnę eigą, bet kita vertus, taip pabaigti buvo puikus sprendimas, nes gyvenime lygiai taip pat – nežinomybė. 8/10

1023> The Handmaid’s Tale / Tarnaitės pasakojimas (1990)


Pasiilgau laikų, kai ištraukdavau kokį nors visai nepopuliarų filmą ir taip visai netikėtai atrasdavau gerą istoriją. Šiemet skaičiuoju berods apie dvidešimt peržiūrėtų filmų, tad galiu tik pasvajoti apie visokių retenybių ieškojimą, kai net ir nuo populiariųjų nutolusi esu.

Aišku, The Handmaid’s Tale istorija žinoma išties gerai, nes kadaise ir knyga skaityta, ir du serialo sezonai peržiūrėti (iki trečiojo gal kada prieisiu). Visai netikėtai užtikusi, kad buvo 1990-aisiais ir filmas pastatytas (imdb), sumaniau įsijungti. Bet nė nemaniau, kaip serialas gali pakišti koją. Nesakau, kad filmas visai nepatiko. Įdomiai ir savotiškai kraupiai atrodė viena iš tarnaičių aprangos detalė – raudonas šydas. Buvo keista matyti Lidiją visai nepanašią į seriale esančią, bet ir toji filme esanti – ne ką mažiau emocijų kelianti. Labai patiko filmo Nikas, nes visiškai nesimpatizuoju seriale pateiktam. Na, ir visai neprailgo ir nesinorėjo išjungti. Tačiau pripratusi prie gan lėto serialo tempo negalėjau atsistebėti, kaip filme tiek daug įvykių sukišta į mažiau nei porą valandų, kaip pro viską prabėgom praeita vien tam, kad būtų paliesta ir atskleisti pagrindiniai siužetiniai vingiai. Taip ir norėjosi stabdyti visus ir sakyti, kad nagi, išbūkite ilgiau viename ar kitame momente, įdomu, kaip neskaitęs knygos žiūrovas susidėliojo visą idėją galvoje peržiūrėjęs šį filmą, ar nekilo jam daugybė klausimų. Taigi, o juk serialas man irgi neįtinka, tempiama guma pernelyg ilgai atrodė bent jau tuose sezonuose, kuriuos mačiau. Žodžiu, ir taip, ir taip negerai.

5/10

1022> Can You Keep a Secret? / Ar gali išsaugoti paslaptį (2019)


Dar rugsėjį peržiūrėtas. Paskatino kadaise skaityta ir gerą humoro dozę davusi S. Kinsellos knyga ,,Ar moki išlaikyti paslaptį?“, pagal kurią ir buvo pastatytas filmas. Lyginti su romanu jau vėloka, nes skaitytas seniai ir tikrai nepasakysiu, kas ten ką darė kitaip. Iš tikrųjų ir apie patį filmą menkai teprisimenu, nors tik kiek daugiau nei mėnuo praėjo. Eilinė romantinė komedija, sentimentai dėl patikusios knygos, simpatiški aktoriai, gal viena kita linksmesnė situacija ir tiek. Pažymėjau penkis balus, vadinasi, nebuvo labai blogai.

imdb čia

5/10