Archyvas
1138> Spiral: From the Book of Saw / Spiralė (2021)
Naujausia Pjūklo dalis, tik šįsyk – kiti aktoriai, kiti personažai. Pasirodžius pirmajam anonsui nustebau, kad čia vaidins ir Samuel L. Jackson, ir Max Minghella – ne tie aktoriai, kurių tikėčiausi tokiame filme. Tiesa, nepasakyčiau, kad M. Minghella įspūdį buvo palikęs (iki The Handmaid’s Tale jau senokai nebeprieinu), bet vis tiek – per daug matytas veidas tokiam filmui. Bet niekas neišgelbėjo šio filmo. Kadangi daugelis ankstesnių Pjūklo dalių man visai patiko, tikrai neturėjau kažkokio išankstinio nusistatymo, tikėjausi pramogos. Tikriausiai labiausiai man trukdė Chris Rock, kurio tiesiog negalėjau pakęsti viso filmo metu. Na, ir pats siužetas negelbėjo padėties. Dabar jau menkai detales beprisimenu, bet niekaip sau neįrodžiau, kad man jis nors kiek patiko.
Įvertinau 2/10.
1126> Severance (2006)
Siaubo komedija apie darbuotojų komandą, išvykusių sutvirtinti komandą ne darbo aplinkoje (aka teambuildingo daryti). Žanras patinka, idėja irgi, nes “sugalvokime, kokio teambuildingo norėtume“ pažįstama. O tada gaunasi, kad grupė skirtingus pomėgius ir charakterius (kurie ne itin trukdo darbe), stengiasi vieni prie kitų prisitaikyti ar kaip nors išgyventi tą “sutvirtėjimui“ skirtą laiką. Matau, kad žiūrėjau šį filmą rugsėjo 15 d., tai vos ne lygiai mėnuo praėjo, o atsimenu labai mažai. Pamenu grybus, nevykėlį komandos vadovą ir tai, kad nei ten labai juokinga buvo, nei įdomu, gal tik pabaiga smagesnė. Tai galop 5/10 ir pažymėjau.
1124> Midsommar / Saulės kultas (2019)
Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti Midsommar. Norėjau seniai, bet filmo trukmė ir žanras vis paskatindavo atidėti geresniems laikams. Bet dabar, jau peržiūrėjusi, galiu teigti, kad pustrečios valandos visai neprailgo, siužeto kitoniškumas – neįprastas siužetas, keisti veikėjų pasirinkimai ir elementarus kai kurių situacijų pagrindimas tuo, kad tai – tik tradicija, neleidžia nuobodžiauti. Apie tai, kiek šis filmas gąsdinantis, nesamprotausiu, nes tikriausiai mane labiau išgąsdintų tie, kurie paremti “jump scare“ gąsdinimo būdu, bet siaubo filmus jungiuosi ne savo ištvermės tiems visiems numanomiems ar netikėtiems išlindimams į ekraną tikrinti, tad Midsommar man netgi labai tiko. Be abejo, siaubo filmas, kurio siužetas vyksta dienos šviesoje, irgi gan netikėtas ir malonus pasirinkimas, nes kiek galima erzintis ir mintyse kartoti, kad kokio velnio jūs dabar lendate į tamsų rūsį, jei numanote, kad ten kažkas yra.
Personažai, pagrindinės veikėjos istorija – tai, kas filmui irgi prideda pliusų bei lengviau leidžia suvokti pabaigą. Pats filmas – ne iš pačių maloniausių, žiūrint gali darytis ir nejauku, ir šlykštoka, ir šiaip “wtf“ momentų pasitaiko. Pati aplinka kai kada atrodo kaip surežisuota, t.y. žvelgiant, kaip ta visa bendruomenė šoka ar kažką daro, kyla klausimų, ar čia jie normalioje savo kasdienybėje būna (tada kažkas ne taip su pastatymu), ar tai, kaip jie elgiasi, yra tik didelis spektaklis, sukurtas svečiams, kad šie būtų užliūliuojami. Tiesa, kai kurių veikėjų reakcijos į vykstančias tradicijas buvo keistokos, maždaug – ei, čia jų tradicija tokia, tai čia viskas normalu, davai, dar pabūkime ir stebėkime, kas bus toliau, gal dar kokią nors galvą sutraiškys. Rimtai susirūpinčiau, ką tokio praleidau, kad draugai atsiskleidžia tokiomis įžvalgomis.
Beje, internete įdomu skaityti kai kurių įžvalgas ir siužeto aiškinimus. Toks išties atviras interpretacijoms siužetas.
7/10
1114> Jennifer’s Body / Dženiferės kūnas (2009)
Siaubo komedija. Žanras, kurio atstovų kartais paieškau. Irgi senų senovėj pasižymėtas filmas, bet išties būčiau nieko nepraradus, jei informacija apie jo egzistavimą nebūtų pasiekusi. Na, pabaiga smagi, vien už ją tikriausiai tuos kelis balus ir pažymėjau, nes visa kita nei juokinga, nei baisu, toks nei šioks, nei toks. Pagrindinė veikėja Dženiferė, mokyklos gražuolė, per vieną vakarėlį sumąsto pabendrauti su koncertavusios grupės nariais. Viskas baigiasi tuo, kad kitą dieną ji grįžta pasikeitusi. Vienintelis būdas jai išgyventi – karts nuo karto nužudyti kokį nors vyrą. Vienintelis apie pasipylusių nusikaltimų kaltininkę žinantis žmogus – Dženiferės draugė, kuri ir pamėgins visą šią velniavą sustabdyti. Keistas, netgi kvailas filmas. Neradau nieko (Be jau minėtos pabaigos), kas sudomintų – nei istorija, nei vaidyba nesužavėjo.
4/10
1091> The Lighthouse / Švyturys (2019)
Po The VVitch buvo tik laiko klausimas, kada pažiūrėsiu to paties režisieriaus kurtą The Lighthouse. Mažiau mistikos, bet toks pat nemalonus ir įtemptas, nors nuo pat pradžių aišku, kad netikėtumų nebus (t.y. netikėtai neišlįs į kadrą ar pan.). Dar pridėčiau, kad tiek pat daug neįprastos anglų kalbos, dėl kurios kai kada tenka klausantis pavargti, bet ko tik nepadarysi dėl gero filmo.
Siužetas nukelia į XIX a. pabaigą, mažą salą prie Naujosios Anglijos krantų, kur du vyrai prižiūri švyturį. Kilus audrai, planuotas grįžimas į civilizaciją nukeliamas neribotam laikui, o veikėjų pastangos pakęsti vienas kito draugiją vis menksta. Dar pridėkime alkoholį ir nuo izoliacijos važiuojantį stogą ir gaunasi nieko šviesaus nežadanti istorija. Tad kaip ir užsiminiau, filmas man šiek tiek (kiek tai įmanoma) priminė prieš tai žiūrėtą High Life. Beje, ne tik siužeto niuansais, bet ir akį traukiančiu vizualumu.
Taip, filmas iš principo geras ir pastatytas taip, kad gali pavydėti ir daugiau patirties turintys kino kūrėjai. Juodai baltas vaizdas, du aktoriai, kurie sugeba išlaikyti dėmesį nuo pat pirmos iki paskutinės minutės, absoliuti estetika nepriklausomai nuo to, ar rodomas malonus akiai vaizdas, ar negyvėlio galva (aišku, negyvėlis kažkam irgi malonus vaizdas, bet jei kas skaitysit, suprasit, apie ką aš). Grįžtant prie aktorių, tai R. Pattinson ir W. Dafoe parodė visišką klasę. Žiūrėdama į juos pagalvojau, kad kas nors galėtų pastatyti spektaklį pagal šį siužetą, nes klausant dialogus kilo teatrališkumo įspūdis. Visgi man kažko pritrūko, gal įspūdingesnės ar prasmingesnės pabaigos? Ir vėl aš su ta prasme, bet taip ir norėjosi pabaigoje klausti: tai kas iš to? Ragana patiko labiau. Todėl įvertinimą irgi parašiau atitinkamą.
7/10
1089> The VVitch: A New-England Folktale / Ragana (2015)
Rodos, tai pirmasis rimtesnis Anya Taylor-Joy vaidmuo. Prabėgo vos penkeri metai, ir turim jau rimtuose projektuose pasirodančią aktorę. Reiktų tą visų giriamą serialą pažiūrėt, bet ne serialų metas pas mane. O žiūrėdama The VVitch supratau, kad labai jautri pasidariau siaubo žanrui. Pasiilgau tų laikų, kai po kelis per dieną pažiūrėdavau, nesvarbu, kuriuo paros metu, ir negalvodavau, kad jei žiūrėsiu vakare, tai ten kažko prisapnuosiu.
Labai patiko man. Nejaukus, tamsus, slogus, mistiškas. Senovinė kalba truputį trukdė įsijausti į tai, apie ką jie kalba, net ir titrus angliškus užsidėjus. Bet pats siužetas įtraukia tiek, kad nė nepastebėjau, kur dingo laikas, kai pajudinusi pelę pamačiau, kad jau visai netoli pabaiga. O galvojau, ne daugiau pusės filmo dar tik praėję. Tik peržiūrėjusi filmą pamačiau, kad režisieriui priklauso ir The Lighthouse, kurį jau irgi vis ruošiuosi peržiūrėti, tad čia buvo lyg gera įžanga ir paskatinimas neatidėlioti iki kitų metų. 8/10
1086> Freaky / Mainai su žudiku (2020)
Pasirodo, jį rodė ir Lietuvos kino teatruose. O aš kadangi jaučiuosi atsilikusi maždaug paskutinius penkerius metus kino srity, tai nenuostabu, kad jis visiškai praslydo pro akis, tik prieš keletą dienų IG vienas sekamas filmų profilis pasidalino rekomendacija. O man patinka siaubo komedijos, tad ilgai nemarinavau ir įsijungiau.
Filmų su apsikeitimais kūnu prikurta daugybė. Mama su dukra, vyriškis su paaugle ir dar visokiausių variacijų buvę, o čia viskas smagiau vien todėl, kad paauglė apsikeičia kūnu su žudiku maniaku. Daug mirčių (išradingumo netrūksta, lygiai kaip ir visad po ranka besimėtančių įrankių, tinkamų kruvinoms žudynėms), o šalia tipiškai paaugliškai komedijai tinkami bajeriukai ir situacijos.Viską sudėjus gavosi išties neprastas pramoginis filmas. Beje, įdomu, ar tik man vienai nesinorėjo, kad sielos (ar kas bebūtų) atsikeistų, tad Milė liktų vyro kūne? Man Milė, kaip veikėja, labiau patiko, kai buvo vyras, o ne savo originaliam kūne. Pabaiga irgi smagi. Jei trumpai – likau patenkinta. Pradėjau su komedija, bet esu nusiteikusi ir rimtesniems siaubo filmams artimiausiu metu, tad lyg kokią įžangą pasidariau šįvakar.
7/10
1075> Dawn of the Dead / Numirėlių aušra (2004)
2020-ieji tapo metais, kai pamėgau filmus su zombiais. Nu ką padarysi. O jei rimčiau, tai niekaip negalėjau išsirinkti jokio padoresnio šventinio filmo, po kelių minučių visus išjungdavau. Ir supratau, kad tokiu atveju reik ką nors visiškai priešingo įsijungti, tai Dawn of the Dead ir pasimaišė akiratyje.
Čia nėra tos atmosferos, kuri tobulai buvo kuriama 28 Days Later, bet vis tiek buvo smagus ir neprailgęs išgyvenimo filmas su daugybe zombių, krūva pačių įvairiausių veikėjų, iš kurių didžioji dalis absoliučiai nerūpėjo, nes tiesiog mažokai apie juos sužinoma, ir todėl jie atrodo kaip tie, kuriuos bus galima pakišti zombiams vien todėl, kad žiūrovai neimtų zysti, kad kažkokia čia nesąmonė, nes niekas nemiršta. 2021-ais gal ir originalą pažiūrėsiu.
7/10
1064> 28 Weeks Later / 28 savaitės po (2007)
Kaip jau rašiau ankstesniame įraše, man paliko labai gerą įspūdį 28 Days Later, tad natūralu, kad norėjau tęsinio. Tiesa, režisierius kitas, bet žiūrovų ir kritikų vertinimai skatino nedaryti skubotų išvadų.
Gerą balą norisi rašyti vien už vientisumą su pirmuoju filmu. Atmosfera, muzikinis takelis, išlikusi drama, kuri aukščiau siaubo. Tiesa, veiksmo ir lakstymų šioje dalyje daugiau, bet tai visai netrukdė. Man atrodo, kad kaip tęsinys, šis filmas labai vykęs.
Problema ta, kad man nepatiko istorija, susijusi su pagrindiniais veikėjais. Tas esminis išskirtinumas. Kai paaiškėjo didžioji ,,vinis“, likau nusivylusi, nes norėjosi, kad išliktų tas paprastumas, kuris žavėjo pirmajame filme.
7/10
1063> 28 Days Later… / 28 dienos po (2002)
Juokiausi prieš kurį laiką, kad pas mane jau kurį laiką arba siaubo/fantastiniai filmai, zombiai visokie, arba romantiniai. Kažkokio vidurio reiktų, bet gal jau kitais metais.
28 Days Later – girdėjau apie jį seniai, bet zombiai – ne tai, kas mane labai žavėtų kine. Prisimenu tiktai REC, kuris man labai patiko, bet ten jų beveik nebuvo, tai net nežinau, ar skaitosi. Užtat įsijungusi 28 Days Later pakeičiau savo nuomonę, nes pasirodo, kad apie zombius filmai gali įtraukti ir mane.
Apokaliptinis filmas, virusas (aha, 2020-iesiems zombių ir tetrūksta. Bet dar metai nesibaigė), zombiai ir saujelė žmonių, kurie nori išsigelbėti. Pagrindiniam vaidmeny seniai matytas Cillian Murphy (man reikia jo daugiau, tai kaip ir aišku, kad Peaky Blinders artimiausiuose planuose, kai tik serialus vėl pradėsiu žiūrėti), puikiai sukurta atmosfera, muzikinis takelis puikus, o zombių tiek, kiek reikia, kad ir siužetas kažkoks būtų, ir jie turėtų vietos pasireikšti. Po peržiūros jį rekomendavau ir tiems, kuriems siaubo filmai neatrodo verti laiko, nes man čia tokia labiau apokaliptinė drama nei baugintis ir krūpčioti priverčiantis filmas.
Apie kokį filmą rašysiu toliau, tikriausiai aišku – 28 Weeks Later.
O šiam 9/10, imdb nuoroda
Filmų vakaras 
Naujausi komentarai