Archyvas

Posts Tagged ‘Siaubo’

992> Ghostland / Incident in a Ghostland / Vaiduoklių žemė (2018)

rugpjūčio 26, 2018 Parašykite komentarą

Priežastis, kodėl žinojau vieną dieną būtinai šį filmą pažiūrėsianti – Pascal Laugier, režisavęs ne tik šį, bet ir senokai matytą, bet itin įsiminusį prancūzų jau kone kultinį siaubo filmą Martyrs. Mačiusieji Ghostland mano aplinkos žmonės sakė, kad filmas turėtų būti mano skonio, tad neliko priežasčių atidėlioti peržiūros.

Pradžia – kaip eilinio siaubo filmo. Tamsus, visokiais keistais daiktais apkrautas apleistas namas, vieniša motina su dviem paauglėmis dukromis atsikraustanti į jį. Jau pirmą naktį joms tenka susidurti su siautėjančiais nusikaltėliais, o motinai – kautis dėl savo ir vaikų gyvybių. Tuomet nusikeliama į ateitį – praėjus šešiolikai metų Betė vis dar prisimena išgyventą košmarą. Dabar ji – sėkminga siaubo romanų autorė, o paskutinė jos knyga – būtent apie tą siaubingą naktį. Tačiau vieną vakarą sulauktas skambutis iš sesers, likusios gyventi motina tame pačiame name, paskatina ją aplankyti artimiausius žmones. Vos ne nuo viešnagės pradžios ima dėtis keisti dalykai.

Daugeliu atžvilgiu šis filmas yra išties neprastas savo žanro (siaubo) atstovas. Nepaisant tam tikrų klišių, be kurių neapsieina nė vienas toks filmas, jau kiek pabodusių (ir vis vien negaliu jų pakęsti) lėlių, stovinčių kiekviename kampe, Ghostland turi ne vieną įdomų sprendimą, netipišką siužeto posūkį. Negana to, jį gali žiūrėti įvairius siaubo filmus mėgstantys žmonės: vietomis vaiduokliškas ir dirbtinai gąsdinantis žiūrovą, vietomis čia ne tai, ką tu manai, na, ir neapsieinama be kiek atviresnių smurto scenų. Ir atrodo, kad man šis bandymas įtikti visiems ir pakišo koją, nes visko buvo per daug, norėjosi mažiau balagano ir didesnio susikoncentravimo ir išsigryninimo, kokiu siaubo filmu jis nori būti. Nors trukmė standartiška tokiam žanrui (pusantros valandos), praėjus pusei laiko ėmiau nuobodžiauti, o pabaiga irgi nepakėlė ūpo.

Kaip minėjau, nėra jis prastas ir netgi vienas originalesnių pastarojo meto siaubo filmų, bet lūkesčiai tikriausiai buvo per daug dideli.

5/10

988> Final Destination 5 / Galutinis tikslas 5


Kažkada (imdb sako, kad birželio pradžioje) užtikau, kad dar nesu mačiusi paskutinės dalies, tuomet supratau, jog tai puiki proga ją ir pažiūrėti.

Kalbėsiu trumpai. Jei dėl siužeto negaliu labai pykti, nes žinojau, kad bus ta pati formulė kaip ir ankstesnėse dalyse, o kai kurios žūtys visai įdomios, tai pastatymo kokybė yra tokia tragiška, kad nesuprantu, kaip išsėdėjau iki galo. Aktorių vaidyba, specialieji efektai – tai, kas tikrai neprisideda prie to, kad filmas bent kiek pakeltų ūpą žiūrint penktą tą patį siužetą turintį filmą.

2/10

987> Ôdishon / Audition (1999)


Šiais metais vyrauja pas mane arba Marvel, arba siaubo filmai (ir sunku pasakyti, kada ateis kita fazė). Tačiau kalbant apie pastaruosius, jau kurį laiką esu išsigryninusi, kokių noriu, nebesijungiu kiekvieno iš eilės. Be abejo, kartais paeksperimentuoju, bet atrodo, kad vis dažniau pataikau ant gan neblogų – vadinasi, kažkaip jau atidžiau renkuosi. Audition ilgai buvo tarp norimų, bet kiek baisu buvo, kad arba labai daug kraujo bus, arba nuobodus pasirodys, arba viskas kartu.

Centre – pusamžis našlys, kuriam draugas surengia asmeninę moterų atranką. Jos galvoja, kad eina į atranką dėl aktorės darbo, o iš tiesų yra atidžiai stebimos ir vertinamos kaip būsimos potencialios žmonos. Greitai iš visų išsiskiria nuolanki, maloni, kukli, simpatiška ir tinkamo amžiaus Asami. Tačiau greitai ima aiškėti, kad ji – ne tokia ir patikima bei miela, kokia atrodo.

Nemažai kas patiko šiame filme. Tai – ir keista, niūroka atmosfera, ir pati Asami, nuo pat pradžių kažkokia nemaloni, dirbtina. Giriu ir pasirinkimą žiūrovams kur kas greičiau parodyti tikrąjį Asami veidą nei pačiam veikėjui, tokiu būdu sukuriama įtampa ir kyla daug spėlionių, kada prasidės veiksmas, kas vyks (aišku, galvoje besisukantis iki skausmo žinomas plakatas su mergina, laikančia švirkštą, irgi leidžia pasireikšti vaizduotei), kokios priežastys ir kokia pabaiga lauks. Tos scenos, kai Asami laukia skambučių, iš viso prikaustančios dėmesį ir išliekančios atminty ilgai. Tikriausiai vos tik kas paminės šį filmą, iš karto atminty būtent minėtos scenos ir iškils. Kulminacinė dalis, kai visi smagumai prasideda ir pasibaigia, intensyvi, todėl stebėti įdomu (kad ir skausminga dėl pasirinktų smurtavimo būdų).

Bet sugebėjau tik 4/10 įvertinti, nes trukmė, labai lėtas veiksmo vystymas ir į pačią pabaigą sudėtos svarbiausios scenos, tikrai prikankino nemenkai, net ir išjungti norėjosi, nes vietomis dėmesys jau klaidžiojo prie visai kitų dalykų, kurie nesusiję su filmu, buvo nuobodu, o dar kai jau kurį laiką gan greit sugebu užsnūsti ar bent pasijausti, kaip stipriai norisi užmerkti akis minutei (mhm, kelioms valandoms, ne minutei), šis filmas vietomis buvo kankynė, kad ir tiek neprastų momentų jame yra, ką ir norėjau parodyti ankstesnėje pastraipoje. Per ilgas, viską kur kas glausčiau būtų buvę galima padaryti. Nemalonus, bet toks ir žanras – jis turi palikti panašų jausmą.

Anonsas sukurtas puikiai, bet ir kaip dažniausiai – parodantis įdomiausias scenas ir nepaliekantis intrigos.

984> Calvaire / The Ordeal (2004)


Žiūrėdama į pavadinimą visiškai neprisiminiau, apie ką filmas, tik tiek, kad prancūzų kalba ir rastas viename filmų sąraše, kuriame buvo vardijami baisiausios, kaip aš sakau, realistiškos (t.y. ne kur vaiduokliai lankosi, o kur žmogus žmogui vilkas) kino juostos. Visgi balandį jis peržiūrėtas. Tačiau pakako įsijungti imdb puslapį ir visas siužetas iškilo atminty.

Pagrindinis veikėjas Markas – keliaujantis atlikėjas, Kalėdoms grįžtantis iš paskutinio pasirodymo namo. Tačiau, kaip jau galima numanyti, nelemta jam ten pasirodyti. Avarija, sugedęs automobilis ir keistuolis, nuvedęs jį pas vietinį, kur galėtų apsistoti – tik nieko gero nežadanti pradžia.

Visapusiškai keistas filmas. Pirmosiomis minutėmis vykstantis jo pasirodymas senelių (slaugos?) namuose jau yra kiek keistokas, nes tai, kaip jį įsižiūrėjusi slaugė, seilę varvina senos moteriškės, primena ne kiek komediją, o groteską, buvo nemalonu žiūrėti. Bet galbūt ir buvo toks tikslas.

Lygiai toks pat nemalonus jausmas tęsėsi ir žiūrint likusį filmo dalį, kai pagrindinis veikėjas laikomas įkaitu, o vyriškis jį laiko ir visaip kankina (visgi pati priežastis, dėl ko Markas laikomas, tos priežasties beprotiškumas bei personažo nenuspėjamumas sukelia daugiausiai nemalonių pojūčių, o ne kokie nors kankinimai).

Pažymėjau vos 4/10, nes nepaisant idėjos, beprotiškumo, kurio čia apstu ir vien dėl kurio siūlyčiau į jį atkreipti dėmesį, nemažą dalį filmo buvo nuobodu, neišlaikė dėmesio, tik pabaigoje vėl kiek pagerėjo situacija.

977> Raw / Grave / Šviežiena (2016)

balandžio 14, 2018 Komentarų: 1

Ką aš galiu pasakyti. Sėkmingi metai, kai kalbu apie peržiūrėtus siaubo filmus. Dar vienas to pavyzdys – Raw (imdb). Net nepasakysiu, kas būtent pagaliau privertė susirasti jį ir peržiūrėti, bet džiaugiuosi, kad pagaliau tai padariau.

Filmas apie tėvų augintą kaip vegetarę merginą, išvykusią studijuoti ir ten per krikštynas priverstą suvalgyti gabalėlį mėsos. Ir tuomet prasideda visa velniava, nes ji supranta negalinti gyventi be šviežios mėsos. Ir ne bet kokios, o žmonių.

Kaip daug kur teko skaityti, tai ne tik siaubo filmas, bet ir paauglės brendimo drama. Justine išvyksta studijuoti, apsigyvena studentų bendrabutyje. O čia žmonės gyvena linksmai (įsivaizduokite stereotipinį barako vaizdą, tik gal dar kelissyk padidintą. Nors kas žino, gal kitur, kur man neteko gyventi, ir taip pasitaikydavo/pasitaiko), dalijasi gyvenamąja erdve su biutioku gėjumi, baliai festivaliai, noras pritapti prie kitų, priklausyti masei, kad tik ramiau gyventi būtų ir kt. Tad nenuostabu, kad žiūrint ne tik pasišlykštėjimas kyla, bet ir kiti jausmai, susiję su veikėjų neteisingais pasirinkimais, net ir liūdna vietomis.

Apie tai, kad bijantiems visokių mėsiškų vaizdų žiūrėti neverta, tikriausiai nereikia sakyti, nes iš aprašymo aišku, apie ką filmas. Nors. Tai ne ta kino juosta, kuriai svarbu parodyti visko kuo daugiau, kuo atviriau ir kuo baisiau. Daug reikšmės čia turi pati istorija, jos vystymas, kuriama keistoka, šiokią įtampą laikanti nuotaika. Tiesa, kai kada ir nuobodoka pasidarydavo, bet gal tiesiog ne mano skoniui n laiko filmo metu stebėti vakarėlyje šokančius žmones, na, ir jei nebūtų visos tos esminės situacijos, tikriausiai nebūtų labai į ką ir žiūrėti, nes erzino sesers požiūris, pamokslai į viską.

Kulminacijos laukti baisiai nesmagu, nes kai nujauti, kas galop įvyks, bet visai to nenori, tai ir norisi kuo toliau nustumti, kad tik kuo mažiau emocijų būtų, bet kur jau – įvyksta tai, kas turėjo įvykti, emocijos irgi ima veržtis, bet kas belieka – tik stebėti atomazgą, gal dar kiek paburbėti, imti galvoti apie kiek nelogiškus momentus, bet galop pasakyti, kad o taip, man patiko. Pavadinimas šviežiena – lyg ir apie mėsą, bet man ir pats filmas – šviežiena, kažkas kiek kitokio, bet užtat ir patraukiančio dėmesį.

7/10

972> A Quiet Place / Tylos zona (2018)


Aptarimo laukia ne taip ir mažai filmų (bei vienas puikus serialas), tačiau pradėsiu nuo paskutinio matyto – A Quiet Place (imdb), nes galbūt dar suspėsiu sudominti ką nors apsilankyti kine ir dideliame ekrane pamatyti šį daugybę gerų atsiliepimų iš kritikų gavusį filmą.

Apie siužetą prieš einant geriausia nežinoti nieko arba minimaliai – kad yra įvykusi apokalipsė ir dabar išlikę žmonės priversti gyventi tyloje, nes vos didesnis garsas pritraukia pražūtį. Idėja – puiki, nes kas daugiausiai siaubo ir įtampos sukelia, jei ne įsivyravusi tyla? Nėra jokios muzikos, jokio įspėjimo apie artėjantį pavojų (kaip ir apgaudinėjimo, kai garsais sukeliama įtampa, o galop finalas – niekinis), o tyla gali būti kur kas įtaigesnė nei muzika. Be abejonės, scenos, kai pagrindinė veikėja, kurią vaidino puikioji Emily Blunt, suprato tuoj gimdysianti (gimdymas, kūdikis, tyla – kiek tai suderinama? Manau, supratote) ir visi tolesni su tuo susiję įvykiai privertė sėdėti užgniaužus kvapą. Tad tiek tų pliusų (lyg ir nedaug, bet tyla – juk viso filmo pagrindas, o minėtos scenos užima nemažai laiko. Ir be abejo, vaidybą galima pridėti).

Tačiau buvo ir kas ne taip žavėjo. Pirmiausia, daug klausimų kėlė patys sutvėrimai. Pirmąsyk pamačius, kaip tai atrodo, iškart nusivyliau. Tikėjausi gal kiek daugiau mistikos, netgi būčiau buvusi nieko prieš, jei fiziškai tos grėsmės taip ir nebūčiau pamačiusi (na, kaip kokiam Rec). Dar šeima – baisiai faina, ideali, atsidavusi vienas kitam, tik viena maištautoja, o to rezultatas – durni sprendimai, skatinantys veiksmo atsiradimą, daug pasiaukojimo, ašarų (rimtai, net ir pati žiūrėdama vienu momentu vos ne ašarojau. Siaubo filme? Pasirodo, būna ir taip). O labiausiai pabaiga nuvylė.

Rekomendacija ir tiems, kurie bijo siaubo filmų, bet norėtų kada nors išdrįsti tokį pažiūrėti. Nieko ne per daug, įtampos yra, šlykštumų – minimaliai, dvasios nesirodo, krūpčioti neturėtų tekti (bet aišku, gali pasitaikyti, pagal jautrumo ir įsijautimo lygį).

Tik nusprendusi eiti į filmą pamačiau, kad režisavo John Krasinski (nustebino), o tik prieš aprašydama savo įspūdžius sužinojau, kad kurčią paauglę vaidinusi aktorė išties yra nuo mažumos negirdinti.

Smagus, nors vietomis gal kiek prailgstantis ir nenutolstantis nuo klišinių sprendimų, tačiau gan kokybiškas ir vietomis puikią įtampą laikantis filmas. 7/10

970> The Woman / Moteris (2011)


Rež.: Lucky McKee
Vaidina:  Pollyanna McIntosh, Brandon Gerald Fuller,
2011 m., JAV,
Žanras: siaubo
imdb nuoroda čia.

Kaip man patinka, kad imdb rodo, kada kokį filmą įvertinau. Taip ir pamatau, kad nuo Gerald’s Game iki The Woman peržiūros praėjo kone mėnuo. Peržiūrėdama kažkokį disturbing filmų sąrašą pamačiau šį ir patikrinau, ar tikrai nesu jo mačiusi, nes kad bent jau šmėžuodavo jis daug kur, tai tikrai. Kadangi nebuvau pažymėjusi kaip peržiūrėto, nieko nelaukusi susiradau ir įsijungiau.

Vien anotacija skamba kaip absoliučiai mano skonio siaubo filmo. Šeima atvyksta atostogų į sodybą. Išoriškai pavyzdinga šeima iš tiesų yra visiškai sugriuvusi: despotas po padu laikantis visus šeimos narius, garsus teisininkas, tėvas , žodžio neturinti ir menkai ką apskritai pasakanti motina, į aplinką visą sukauptą agresiją nukreipiantis sūnus ir savyje užsisklendusi bei paslaptį turinti dukra. Išėjęs pamedžioti tėvas užtinka miške laukinę moterį. Netrukus jis įvilioja ją į spąstus, parsitempia namo ir įkalina. Jo tikslas – padedant šeimos nariams išmokyti ją vėl būti civilizuotu žmogumi.

Pritarimo iš šeimos nedaug, bet jie nedrįsta pasipriešinti, o jei ir išdrįsta, tai to rezultatas – ignoravimas arba smurtas. Stebėti šeimą, jos dramas, bendravimą, kaip atsiradusioji laukinė moteris įkaitina atmosferą prilygsta gerai dramai su siaubo prieskoniais, nes žiūrint taip ir tikimasi, kad visai ne kalinė, o jie patys vienas kitam gerkles perplėš dėl nepakeliamos įtampos.

Apie pačią įkalintąją sužinoti galima nedaug. Kad būtų galima geriau įsigilinti į tai, kas ji tokia, reiktų matyt pažiūrėti Offspring, kurio tęsiniu peržiūrėtas filmas laikomas, bet šiaip jau nepasakyčiau, kad priešistorės nežinojimas labai trukdė žiūrėti The Woman.

Nors netrūksta ir fizinio smurto, nemalonių scenų, net ir kanibalizmo šiek tiek yra, bet didžiąją įtampą, kurią jaučiau viso filmo metu, kelia būtent veikėjai, jų charakteriai, elgesys, sprendimai (kai kada ir nebūtinai nuspėjami). Nedažnai tenka surasti siaubo žanro filmą, kurį žiūrėdama netverčiau savame kailyje, nes ant tiek jis man patinka. Ir taip iki pat pabaigos.

Dėl tam tikrų niuansų primena The Girl Next Door.

8/10