Archive

Posts Tagged ‘Suomija’

871-875>,,Nepatogaus kino” atgarsiai


LOGO_LT-01Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti” iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino” programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

  1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų” buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.

717> Dancer in the Dark / Šokėja tamsoje


Dancer_in_The_Dark3_from_web_lowres-detail-mainRež.: Lars Von Trier
Vaidina: Björk, Catherine Deneuve, David Morse, Stellan Skarsgard
2000 m., Danija, Vokietija, Ispanija, Argentina, Olandija, Italija, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Švedija, Suomija, Islandija, Norvegija, 140 min
Žanras: kriminalinė drama, miuziklas.
imdb nuoroda čia.

Iš rytų Europos atvykusi į Ameriką Selma su mažamečiu sūnumi tikėjosi, kad jos gyvenimas taps kaip vienas tų, kuriuos rodo Holivudo filmuose. Deja, realybė kitokia.

Tai filmas apie moterį, kuri nėra daug gyvenime mačiusi, tačiau svajonės jos didelės. Jai labiausiai patinka įvairūs miuziklai. Kaip ji pati sakė, miuzikluose visi veikėjai laimingi ir ten nenutinka nieko blogo. Selma ir pati norėtų nors viename iš jų suvaidinti. Muzika – atgaiva jos sielai, ji sugeba girdėti muziką visur, kur tik būna: net ir ritmiškas staklių darbas fabrike, kuriame dirba, jai skamba kaip muzika.

Selmos gyvenimas visai nepanašus į miuziklą. Ji gyvena vagonėlyje, kurį nuomojasi iš šeimos, kurios kieme jis ir stovi. Ji dirba du darbus, kad tik susitaupytų pinigų. Negana to, ji serga paveldima liga, dėl kurios baigia prarasti regėjimą. Jos visų problemų užsimiršimas vos kelioms minutėms, kai ji girdėdavo muziką, man atrodė taip liūdnai ir tuo pačiu kažkaip nežemiškai. Bjork, būdama neprofesionali aktorė, mano nuomone, pasirodė puikiai, jos vaidinamas personažas pakankamai sudėtingas, bet jai pavyko su juo susitvarkyti.

Pats siužetas, o ypač antroji jo pusė bei kulminacija, gali sukelti dvejopų jausmų. Pati skaičiau įvairiausių komentarų: vieni ją laiko idealia motina, kiti – negera motina su mažu IQ, dėl kurio viskas taip baisiai pasisuko. O man atrodo, kad abi tos visiškai priešingos nuomonės yra pusiau teisingos. Ne, ji nėra ideali mama tuo atžvilgiu, kad neleido daug laiko su savo vaiku, tačiau to priežastys buvo darbas – noras uždirbti. Ką jau kalbėti apie tikslą, dėl kurio ji ir taupė. O vėlesnių įvykių priežastis man labiau buvo visiška jos pajausta desperacija ir nebežinojimas kaip kitokiu būdu pakeisti situaciją. Pabaigoje, kai situacija vėlgi galėjo keistis, jos pasirinkimas, kad ir nebuvo man priimtinas, tačiau buvo suprantamas. Kiek kartų graudinausi, jau ir nebepasakysiu, bet jų buvo ne vienas kartas. Daugybė įvairių emocijų šis filmas man kėlė, taigi, įtaigumo jam nė kiek netrūko.

Žinau, kad miuziklas yra gan specifinis žanras, kurio ne vienas baidosi, todėl norisi pasakyti, kad filme atliekamos vos kelios dainos (su šokiais), tad šio žanro nemėgimas neturėtų būti priežastis, dėl kurio šį filmą galėtumėte išbraukti iš nežiūrėtinų filmų sąrašo. Tuo labiau, kad muzikinis takelis – kažkas nuostabaus. Bjork balsas gan specifinis (nors apie ją žinojau, bet iki šiol nebuvo tekę jos dainuojančios klausyti), bet man paliko gerą įspūdį. Labiausiai man patiko toji pati daina, už kurią ir buvo šis filmas nominuotas Oskarui – I’ve Seen It All.

9/10

369> Puhdistus / Purge / Valymas


puhdistus6Tai garsiojo Sofi Oksanen romano ,,Valymas” ekranizacija. Romaną skaičiau jau senokai, vos jam pasirodžius Lietuvoje ir, nors man jis tikrai patiko, labai greitai patys siužeto vingiai užsimiršo. Tik bežiūrėdama filmą ėmiau prisiminti tai, ką buvau užmiršusi, o prisiminti verta, nes tai- tikrai įdomi ir neįprasta istorija, pasakojanti apie dvi moteris: Zarą- per neapdairumą pakliuvusią į žiaurų prostitucijos verslą bei Alidę- garbaus amžiaus  senolę, kurios praeitis paženklinta skausmu, ašaromis, netektimis ir žiauriais pasirinkimais, neduosiančiais ramybės jai visą likusį gyvenimą.

Ką galiu pasakyti. Skandinavai moka kurti filmus. Džiaugiuosi, kad šio romano pirmiausia ėmėsi būtent jie, na, o Holivudas dėl manęs gali ir nekurti filmo, nors be abejo, pastarasis dalykas pritrauktų daugiau žiūrovų ir prie suomiškojo varianto. Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad šis filmas buvo pretendentas patekti tarp šių metų Oskaro nominantų geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Šalta, niūri nuotaika, prasidėjusi nuo pat pirmos minutės, taip ir nedingsta iki pat pabaigos. Gera aktorių komanda ir puikiai perteikta abiejų laikmečių atmosfera- tai didelis šio filmo pliusas. Prisipažinsiu, nebuvo taip, kad filmas labai įtrauktų, buvo ir nuobodesnių minučių, bet sakyti, kad jis neįdomus- niekaip negalėčiau. Jokių perdėtų emocijų, nereikalingų dialogų, perspaustų scenų: visko tiek, kiek reikia, kad suvoktumėte abiejų veikėjų praeitį ir nuspręstumėte: ar nuteisti, ar išteisinti. Abiejų praeitis- tikra tragedija, tačiau viena jų dar turi daug laiko ištaisyti darytas klaidas ir pradėti naują gyvenimą, tuo tarpu kita- varžoma laiko ir artėjančios mirties, kurios, manau, ji jau seniai laukia, tačiau negalėjimas užmiršti praeities ir ištaisyti, to, kas nepataisoma, neleidžia jai ramiai palikti šio pasaulio. Jos sutiks viena kitą, kad pagaliau viskas susidėliotų į vietas.

Be abejo, rekomenduoju, nors siūlau ir perskaityti knygą, kur, be abejo, viskas išsamiau parašyta.

7/10

Rež.: Antti Jokinen, vaidina: Laura Birn, Liisi Tandefelt, 2012 m., Suomija, Estija, suomių k., 120 min

116> Dogville / Dogvilis

vasario 17, 2012 Komentarų: 1

Planavau žiūrėti visai kitą filmą (bet lygiai tokį pat ilgą), tačiau visai netikėtai sumąsčiau, kad noriu pažiūrėti šį. Ir taip susipažinau su režisieriumi Lars von Trier.

Pasakojama apie mistelį Dogvilį ir jo gyventojus, kai vieną dieną atklysta moteris- Greisė. Kad ją priimtų gyventi, moteris sutinka padėti visiems gyventojams buities darbais. Bet pamažu atsiskleidžia kiekvieno gyventojo silpnybės..

Nuotraukoje, kurioje matote, yra Dogvilio vaizdas iš paukščio skrydžio. Iš pradžių mane tai trikdė ir atrodė keistai. Visas sienas reikia įsivaizduoti, kadangi jas žymi tik kreida. Namuose yra vos keletas baldų, o daugiau viskas- nupiešta. Net ir šuo yra nupieštas. Todėl viso filmo metu jaučiausi lyg žiūrėčiau teatro spektaklį. Bet tai yra geras, labai geras spektaklis. Nuo pat pradžių iki pat pabaigos jis sugeba sudominti ir išlaikyti susidomėjimą. Pagrindinė veikėja- gan neutrali, sutinkanti su viskuo, kas jai siūloma, netgi per daug lengvai pasiduodanti. Tuo tarpu Dogvilio gyventojai atsiskleidžia pamažu: iš pradžių miestelis parodomas kaip pati geriausia gyvenimui vieta, bet netrukus tampa panašus į kažkokį nesuvokiamą pragarą, iš kurio neįmanoma pabėgti. Tai, už ką pradžioje visi dėkojo moteriai, galiausiai buvo panaudota prieš ją. Iš tikrųjų, kiekvienas žmogus turi silpnybių, tačiau kai jos tampa nebesulaikomos, kažkas nukenčia nuo to.

Keistokas filmas, nieko iki šiol panašaus nebuvau mačiusi. O jau pabaiga- tai iš viso be žodžių. Tiesiog puiki.

Na, iki dešimtuko visgi man kiek pritruko, bet rašau 9/10 ir rekomenduoju pamatyti.

Rež.: Lars von Trier, vaidina: Nicole Kidman, Patricia Clarkson, Paul Bettany, Lauren Bacall, Stellan Skarsgard, 2003 m., Danija, Norvegija, Didžioji Britanija, Švedija, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Suomija, anglų k., 178 min.