1134-1137> Nepatogus kinas 2021. II dalis

Dar keletas filmų iš spalį vykusio festivalio.

4. Nesibaigianti pamaina / The Gig is Up (2021)

Filme kalbama apie maistą vežiojančius kurjerius, Uberio ir kitų panašių įmonių taksistus bei tuos, kurie užsidirba, atlikdami įvairius smulkius darbus internete (pavyzdžiui, anketų pildymas, dirbtinio intelekto padarytų klaidų taisymas Amazon puslapyje ir kt.). Kažkas dėl teisių kovoja (šiek tiek viso to vyksta ir Lietuvoje), kažkas skundžiasi per mažu atlyginimu, dar sušmėžuoja nuo loterijos bilietų priklausoma kalbančiojo mama, samprotavimai apie ateities prognozes – ir gaunasi visai neblogas, vėlgi akiratį praplečiantis ir požiūrį formuojantis filmas.

5. Šnipas Šiaurės Korėjoje / The Mole: Undercover in North Korea (2020)

Šį rekomenduoja daugelis mačiusių. Išties, atrodė, kad visai ne realybę, o kokį nors veiksmo filmą žiūrėčiau, nes kai kada buvo tiesiog sunku patikėti, kad tai – ne fikcija. Šiuo atveju faktas, kad filmas pasakoja apie realius įvykius, o dalis filmuotos medžiagos buvo gauta filmuojant tiesiog gaunant žodinį sutikimą (tiesa, leidimą davę asmenys nežinojo, kur tai bus panaudota), padaro didelį poveikį. Nuostaba mainėsi su juoku, o absurdo tiek, kad nebebūdavo aišku, kaip apskritai bereaguoti į siužetinius vingius. Režisierius yra pasižymėjęs savo dokumentika apie Šiaurės Korėja, o peržiūrėjus šį – paaiškėja, kad ne veltui. Tikiuosi, ateity bus proga pažiūrėti The Red Chapel.

6. Kaip aš noriu / As I Want (2021)

Egipto aktualijos. 2011 m. revoliucijos metu buvo nuverstas ilgametis šalies diktatorius, tačiau viską užvaldė Musulmonų brolija. Po dvejų metų pažymint antrąsias revoliucijos metines, moterys buvo prievartaujamos ar prie jų priekabiaujama tiesiog aikštėje, kur buvo susirinkę krūvos žmonių. Šių įvykių liudininke tapusi režisierė nusprendžia parodyti, kaip įsigalėjusi prievarta ir priekabiavimas prieš moteris. Na, tokia tema filmų buvo nemažai, man gal tik šiuo atveju sužaidė tas momentas, kad Egiptas – baisiai populiari turistų šalis, bent seniau vietinių vyrų dėmesys būdavo pateikiamas kaip kažkoks ypatingas dėmesys, bet žiūrint šį filmą visi tie kadaise girdėti neutralūs ar pozityvūs turisčių pasisakymai visai kitomis spalvomis nusispalvino. Be abejo, baisiausia vieta – būtent revoliucijos metinių minėjimas. Be šito, dar įsiminė režisierės sprendimas filmuoti vaizdą prieš save, pavyzdžiui, einant gatve, kai vyrai ne tik nulydi ją žvilgsniu dėl atviresnės aprangos, bet ir pačių įvairiausių frazių mesteli. Ir teigia, kad viskas su tuo gerai, nes ji pati savo apranga prašosi viso to. Tiesa, komentarai po kai kuriais straipsniais Lietuvoje rodo, kad ir vietinių, kurie panašiai mąsto, turim sočiai.

7. Rašymas ugnimi / Writing with Fire (2021)

Apie Indijos kastas nelabai teko domėtis, žinojau, kad jos egzistuoja, ir tiek. Filmo centre – neliečiamųjų kasta, kurią diskriminuoti jau kurį laiką draudžia įstatymas, tačiau realybė – kiek kitokia. Šiai kastai priklausantys žmonės vis dar nesulaukia pagalbos, yra neklausomi, nuvertinami, ignoruojami. Tad neliečiamųjų kastai priklausančių moterų laikraštis priimamas kaip visiškai nelogiškas ir niekam nereikalingas leidinys, nes reportažus rengiančios moterys – visiškai nereikšmingos. Filmas įdomus dėl gan plataus temų spektro. Viena vertus, tai – vietinė kultūra, kastos, vietinės problemos ir sunkumai (darbdavių nesiskaitymas su darbuotojais, vaikų išnaudojimas, kenksmingos ir pavojingos darbininkų darbo sąlygos, prievarta prieš moteris ir kt.). Tačiau svarbi ir paties moterų laikraščio tema: pasakojama, kaip jis kūrėsi, rodoma, kaip darbuotojos privalėjo prisitaikyti prie besikeičiančių technologijų, mokytis naudotis telefonais, kurti video ir pan. Įdomiausia, kad kai kurios darbuotojos savo namuose neturi elementarios elektros (buvo iškelta ir lauko tualeto tema), kad galėtų pasikrauti savo dabartinę darbo priemonę.

_____

Šiek tiek gaila, kad festivalis vyko vos dvi savaites. Pirmąją gan intensyviai žiūrėjusi filmus, antrąją savaitę prisiverčiau jau sunkiau, nes norėjosi ir kažką kitą paveikti arba tiesiog noro nebuvo kažką žiūrėti. O per mėnesį tikriausiai būtų buvę galima ir pažiūrėti, ir pailsėti, ir vėl įsijungti ką nors. Na, bet kitais metais, manau, atkreipsiu dėmesį į šį festivalį vėl.

1102> Hvítur, hvítur dagur / A White White Day / Balta balta diena (2019)

Pamačiau LRT mediatekoje ir sugalvojau įsijungti beje, kol kas jis vis dar prieinamas ten). Islandų filmas apie vyrą, kuris gedi savo mirusios žmonos, prižiūri mylimą anūkę, o slogutį malšina, užsiimdamas namo įrengimu. Visgi vieną dieną besiknisdamas tarp velionės daiktų jis randa nuorodų į nepažintą moters pusę, tai ima trikdyti susikurtą kasdienybę ir santykius su aplinkiniais.

Šaltas, tamsus, niūrus ir lėtas filmas – toks absoliučiai skandinaviškas, tad siūlau imtis tik tuo atveju, jei tokius mėgstate. Mažai kalbos, daug žvilgsnių, neišsakytų minčių. Ir visas tas visai patraukia dėmesį, nors nepasakyčiau, kad buvo itin įdomu ar kad žiūrėčiau antrą kartą. Tikriausiai ne. Labiausiai patiko viena iš paskutinių scenų tunelyje – tobula, norėjosi, kad ties ja ir pasibaigtų pats filmas. Net ir dabar, praėjus mėnesiui, pagalvojusi apie filmą prisimenu būtent tą sceną. Ir anūkės santykis su seneliu fainas – rodos, nieko tokio nevyksta, o senelis gan rimtas, bet vis tiek ryšys susikuria toks stiprus, kad sunku žiūrėti, kai jis ima klibėti.

imdb

6/10

1024> And Then We Danced / O tada mes šokome (2019)

Visai neplanuotai apsilankiau kino teatre ir išsinešiau iš jo pačias geriausias emocijas. Ne, tikrai ne dėl to, kad pati istorija būtų baisiai pozityvi (nes toli gražu ne), bet tiesiog nesitikėjau, kad seansas bus toks vykęs (esu smarkiai atitrūkusi nuo kino, tad visokios pagyros šiam filmui praėjo nepastebėtos). Apie filmą daugiau informacijos čia.

Pasakojama apie Merabą, kuris gyvena neturtingai ir laisvu nuo darbo metu mokosi šokti tautinius Gruzijos šokius. Po kiek laiko repeticijoje pasirodo gabumų turintis Iraklis. Netrukus tarp vaikinų atsiranda simpatija, o šokių vadovas praneša, kad greitai bus atranka: laimėtojas paklius į nacionalinį ansamblį.

Ne vieną temą užgriebia ir gan neblogai. Apie dažnai daug kur voliojamą vyriško vyro sąvoką, apie kultūrą, kuri nenori priimti naujovių, apie žmones, kurie negali gyventi savo gyvenimo, nes kažkam trukdo tai, kas iš viso įtakos jokios neturėtų daryti (pati neseniai susidūriau kitomis aplinkybėmis su visai svetimo žmogaus kišimąsi į asmeninį gyvenimą ir aiškinimą, kaip reikia gyventi, tad bendrumo jausmą pajutau veikėjams), apie kasdieninę buitį, kuri gali užmušti svajones, apie artimą ryšį, kitų supratimą, apie palaikymo svarbą, stiprybę, kurios daug gali būti viduje, nepriklausomai nuo išvaizdos. Apie stereotipus, tamsumą ir iš to kylančius klausimus, dvejones, netinkamus sprendimus. O jau gruziniški šokiai kokie puikūs, kiek pastangų ir įdirbio reikia, kad būtų pasiektas toks rezultatas. Iki tol neteko domėtis apie jų tradicinius šokius, tad tikrai buvo įdomu stebėti.

Pabaiga stipri. Ir norėjosi, kad dar bent keletą minučių rodytų tolesnę eigą, bet kita vertus, taip pabaigti buvo puikus sprendimas, nes gyvenime lygiai taip pat – nežinomybė. 8/10

891> Kongen av Bastøy / King of Devil’s Island / Velnio salos karalius (2010)

Rež.: Marius Holst
Vaidina: Benjamin Helstad, Trond Nilssen, Stellan Skarsgård, Kristoffer Joner
2010 m., Norvegija, Prancūzija, Švedija, Lenkija, 116 min
Žanras: veiksmo drama
imdb nuoroda čia.

Kol kas tai yra geriausia, ką teko matyti šiais metais (tiesa, ne tiek ir daug mačiau). Dar vakar užsinorėjau kokio nors emociškai itin stipriai paveikiančio filmo. Žinoma, atrasti tokį, kuris garantuotai bus būtent toks, yra nelengva, nemažai populiariausių filmų, kuriuos žmonės taip apibūdina, jau matyti, tad buvau nuleidusi rankas, kai paieška buvo bevaisė. Bet tuomet prisiminiau šį ir peržiūrėjau šiandien. Kadangi po peržiūros praėjo dar nedaug laiko, sunkumas vis dar jaučiasi viduje.

Tikrais faktais (miniu, nes gal kažką būtent šie žodžiai ir paskatina pažiūrėti filmą) paremtas filmas apie saloje veikusius namus, populiariai tariant – savotiškai nepilnamečių koloniją, kurioje gyvena krūva berniukų iki 18 metų. Kai kurie – dar visai nedideli. Tvarka čia – geležinė, daug taisyklių, reikalavimų, fizinio darbo, bausmės – už menkiausią prasižengimą. Ir viskas, kad būtų išugdyti dori, geri krikščioniai. Viskas prasideda, kai į salą atvežami naujokai, vienas jų – Erlingas – niekaip negali prisitaikyti prie esamų taisyklių ir nori kuo greičiau ištrūkti. Jis susibendrauja su Olavu, kuris yra pavyzdinis, darantis viską, kad pagaliau, po šešerių metų buvimo čia, jį išleistų.

Iš tikrųjų, pirmoje filmo pusėje man kažko vis trūko. Na, taip, rodo tą salos gyvenimą, nieko, ko nebūtų galima nuspėti, esant tokiai tematikai, nemalonūs vaizdai, žiaurus elgesys su vaikais, kai kurie jų čia yra už tokias smulkmenas kaip vagystę iš bažnyčios. Žinoma, kad tai neleidžia ramiai žiūrėti. Bet vis ieškojau prasmės: o kame čia esmė? Juk panašių filmų jau sukurta begalė, didvyris naujokas ką nors sugalvos, kad viskas užsibaigtų arba bus nutildytas visam laikui / visiškai palaužtas ir tiek. Tad ir įvertinimą norėjau rašyti kiek mažesnį, bet balą pridėjau, nes yra už ką.

O yra už ką, nes… Yra daug ,,nes“. Nes tuojau prasidėjo daug neteisybės, kuri pykdė, seniai bebuvo taip, kad stabdyčiau filmą vien tam, kad sekundei atsipūsčiau tam, jog galėčiau tęsti žiūrėjimą. Taip, šitaip elgtis su žmonėmis, kaip rodoma nuo pat pradžių apskritai nėra teisinga, bet kai prasidėjo esminio įvykio aiškinimasis, po to sekusi pasekmė, pateiktas valdžios požiūris į šį įvykį ir tą pasekmę, kaltės vertimas tam, kuris kaip tik norėjo viską ištaisyti (ten jau ir ašarų nebelaikiau), buvo pikta. Ir taip pikta, nes suvokiu, kaip čia lengva viską susukti, kaip lengva tikėti, kad pasaulyje tokių įvykių būna ne vienas ir ne du. Bet vėlgi vis dar būtų galima sakyti, kad ne, dėl šito tai nėra išskirtinis tokia tematika istorija. Kas darė šią istoriją, puikią, yra tai, kaip buvo vystomi charakteriai, kokia įtikinama Olavo transformacija (tai gal net įsimintiniausia), kokia vienybė antroje filmo pusėje, kiek jėgos, ryžto, stiprybės visoje juostoje, nepaisant visų įvykių, kuriais bandomas stabdyti tikėjimas ateitimi (nes čia neturi būti galvojama nei apie praeitį, nei apie ateitį. Egzistuoja tik dabartis). Jau seniai tiek įtampos buvo žiūrint, vien ko vertos paskutinės 20 minučių, kai tam, kad numalšinčiau įtampą, gundžiausi perjungti pačią pabaigą, kad viską sužinočiau, bet to nedariau, nes per daug didelis ir retas malonumas jausti užgniaužtą kvapą ir tą nepakeliamą laukimą. Ir tokių scenų šiaip jau buvo ne viena, tik pabaiga, be abejo, viską lemianti.

Be galo gražiai rodoma gamta, skandinavai myli žiemą, tai matyti, nes sniego prisižiūrėti galima sočiai. O sniegas dar ir puikiai tinka, kai kuriama niūri atmosfera. Aktorių vaidyba išties įsimenanti ir įtikinama. Tiesiog gera žiūrėti, kai, rodos, visa komanda susivienijo geram, kokybiškam kinui.

Galbūt dabar kalba emocijos, bet jau tikrai buvo pasiilgusi filmo, kuris tiek emocijų sukeltų, kurį pabaigus žiūrėti dar negalėčiau paleisti ir atsiriboti nuo tų emocijų, kurias sukėlė. Ne, jis nėra nei tobulas, nei originalus, bet pats pastatymas pernelyg geras, kad vertinčiau žemiau ir kad mane paliktų abejingą.

9/10

871-875>,,Nepatogaus kino“ atgarsiai

Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti“ iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino“ programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų“ buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.

845> The Girl with the Dragon Tattoo/ Mergina su drakono tatuiruote (2011)

Rež.: David Fincher
Vaidina: Daniel Craig, Rooney Mara, Christopher Plummer, Stellan Skarsgård, Robin Wright
2011 m., JAV, Švedija, Norvegija, 158 min
Žanras: kriminalinė mistinė drama, trileris.
imdb nuoroda čia.

Prieš ketverius metus žiūrėjau švediškąją versiją. Kitų dalių taip ir neprisiruošiau žiūrėti, o dabar kilo noras pažiūrėti amerikietiškąją versiją. Jokių lyginimų nebus, kadangi žiūrėjau pernelyg seniai ir jis nebuvo tiek įsimintinas, kad prisiminčiau iki šių dienų (išskyrus kelis momentus).

Žurnalistas Mikaelis susigadina savo reputaciją ir nusprendžia atsistatydinti iš pareigų. Maždaug tuomet jis gauna pasiūlymą ištirti prieš keturiasdešimt metų įvykusį moters dingimą. Jam padeda Lisbeta Salander, puiki įsilaužėlė į kompiuterius.

Pradedant nuo aktorių vaidybos, yra ne tik ką pagirti. Žinoma, Rooney Mara, puiki, ne veltui jos vaidyba įvertinta ir įvairiais apdovanojimais ar bent jau nominacijomis. Iki tol ją mačiau kaip švelnią, mielą merginą, o šiame filme ji atsiskleidžia įvairiom spalvom. Aišku, neretai į apdovanojimus papuola aktoriai, kurie kurdami savo atliekamą vaidmenį pakeičia neatpažįstamai išorę, ne išimtis ir R. Mara, kuri ir auskarus vėrėsi, ir plaukus dažė, kiekvienoje scenoje – su ryškiu, tamsiu makiažu, juodais drabužiais, apsižergusi motociklą. Tačiau ir būdo savybės bei elgesys buvo perteikiamas puikiai: brutualumas, žiaurumas, skausmas, praeities nuoskaudos, artimo santykio vengimas. Visai kas kita – Daniel Craig. Nesužavėjo ir neįtikino manęs jis, amžinai ta pati veido mimika, gan medinė vaidyba, taip ir norėjosi vietoj jo matyti ką nors kita.

Režisūrai priekaištų nelabai turiu. Niūrus, įtaigus, šaltų tonų filmas. Atmosferą stengtasi padaryti panašią į skandinavų filmų, kiek pavyko išpildyti, tiksliai negaliu pasakyti, nes vietomis visgi norėjosi kiek daugiau to skandinaviško prieskonio. Nustebino, kad pradžioje palyginus ilgokai rodė titrus (prie filmo dirbusių žmonių pavardes), o jų fone – subtilius, Hannibal ir True Detective stilių primenančius vaizdus. Jeigu rimtai, tai net ir nustebino, kad kai kurie filmo momentai buvo panašūs į minėtų serialų. Laiku pakliuvo, ir ne kitaip.

Pamenu, žiūrint švediškąją versiją, vietomis nesugebėdavau išlaikyti dėmesio – taip buvo ir šįkart. Daug pokalbių, ne visi įtraukiantys, nors praleisti kažko irgi nesinorėdavo. Juolab, kad istorijos niuansų nelabai prisiminiau, tad tik, kai kas nors išaiškėdavo, pagalvodavau, kad taip, juk būtent taip ir turėjo būti. Kaip minėjau, filme daug pokalbių, veiksmo – ne tiek ir daug. Lisbetos ir Mikaelio keliai susikerta labai negreitai – iki tol reikia stebėti, kaip vienas ir kitas ,,grumiasi“ su savo gyvenimais, kol galiausiai Mikaelis pasirodo jos namuose ir jie susiduria akis į akį.

Nepaisant to, kad prisikabinti prie siužeto kažkiek norisi (ir kadangi mačiau dvi šio siužeto versijas, įžvelgiu, kad visgi tikrai manęs iki galo pati istorija ,,neužkabino“), o D. Craig vaidyba skurdoka, bet pastatymas bei nuostabioji R. Mara suteikia šiam filmui to šarmo, kurio užtenka, kad užsinorėčiau pažiūrėti kitas dvi dalis (aišku, skandinavų, nes amerikiečių dar nėra ir kurį laiką nieko rimto nesigirdi apie jų pasirodymą ateityje).

8/10

785> Mio min Mio / Mio in the Land of Faraway (1987)

Rež.: Vladimir Grammatikov
Vaidina: Nick Pickard, Christian Bale
1987 m., Švedija, Norvegija, Rusija
Žanras: fantastinė mistinė nuotykių drama šeimai, 99 min
imdb nuoroda čia

Pagal Astridos Lindgren knygą ,,Mio mano Mio“ pastatytas filmas tapo vienu pirmųjų Christian Bale filmų karjeroje. Tai būtent dėl pastarojo fakto ši kino juosta ir atsidūrė mano planuose.

Jei būtų įmanoma rasti šį filmą įgarsintą lietuviškai, tikrai siūlyčiau pažiūrėti vaikams. Nes filmas gražus ir parodantis tai, kas svarbiausia: ryžtas, narsa, draugystė, gėrio laimėjimas prieš blogį, ryškūs gerieji ir blogieji – t.y. viskas, kas vaikiškuose filmuose ir būna svarbiausia. Patiko man, kaip vystėsi abiejų pagrindinių veikėjų santykiai. Nebuvo taip, kad Mio visą dėmesį sau pasiglemžtų ar kad kažkuris jų būdamas ekrane neturėtų ką veikti ir tiesiog sektų iš paskos. Jie puikiai vienas kitą papildė ir tas yra smagu.

Aišku, atsižvelgiant į biudžetą ir metus kažkokio aukšto lygio efektų tikėtis ir nereikėjo, tad į tai nekreipsiu dėmesio. Bet negaliu nepaminėti, kad man itin dirbtinai atrodė finalinė kova, toks lakstymas be tikslo, pernelyg lėtas tempas (hmm, o gal tiesiog pripratusi esu, kai vienas nugali visus per kokias penkias minutes, o dingęs kardas pakeičiamas kitu vos per sekundę), kažkurioje vietoje net kažkaip absurdiškai atrodė, bet ten buvo pavienė scena, kurios nebepamenu. Ir dar nepatiko garsai, kurie kaip ir turėjo didinti įtampą, bet buvo ne tokie, kokių norėtųsi, netgi blaškė dėmesį savo disharmonija.

Taigi, tai yra vaikų auditorijai skirtas filmas (bet niekas nesako, kad ir suaugę negali žiūrėt) su visais svarbiais elementais, be kurių neapsieina didžioji dalis vaikiškų filmų, tačiau techninė dalis ne itin žavėjo.

6/10

755> Melancholia / Melancholija (2011)

Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Kirsten Dunst, Charlotte Gainsbourg, Alexander Skarsgård, Charlotte Rampling, Stellan Skarsgård, Kiefer Sutherland
2011 m., Danija, Vokietija, Švedija, Prancūzija, 136 min
Žanras: drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Ta proga, kad šiandien užėjo kažkokia niūri nuotaika ir visus norėjosi vyti šalin, suvokiau, kad pagaliau turiu pažiūrėti vieną paskutinių Lars von Trier darbų – Melancholia. Tai filmas apie dvi seseris. Džastina turėtų išgyventi pačias geriausias nuotaikas: šiąnakt ji susituokė, ta proga buvo surengta didžiulė šventė. Tačiau ji jaučiasi visiškai priešingai. Tuo tarpu jos seserį Kler kamuoja baimė, kad mėlyna planeta Melancholija, turinti praskristi visai šalia žemės, susidurs su Žeme ir įvyks katastrofa.

Kristen Dunst, vaidinanti Džastiną, šiame filme atliko tikriausiai vieną rimčiausių vaidmenų savo karjeroje. Ir pasirodė ji išties gerai, atskleisdama savo puikias galimybes vaidinti ne tik romantiniuose ar komedijinio žanro filmuose. Tik gaila, kad po šio filmo nieko rimto ji kol kas nebesuvaidino. Kler vaidmenį atlikusi Charlotte Gainsbourg, tikriausiai nesumeluosiu sakydama, yra L. von Trier tikrų tikriausia mūza, atlikusi kokį nors vaidmenį ne viename šio režisieriaus filme. Kiek mažesnius vaidmenis atlieka jau šešiuose L. von Trier filmuose suvaidinęs Stellan Skarsgård bei jo sūnus Alexander Skarsgård, taip pat aktorius, kuris po truputį kyla karjeros laiptais ir bando (bent taip manau) atsikratyti vampyro iš serialo True Blood įvaizdžio išties neprastais vaidmenimis. Tik tiek, kad šiame filme nė vienam iš jų abiejų reikštis nebuvo daug vietos.

O pats filmas – kone šedevras, kalbant apie vizualinę jo pusę. Kiekviena scena- užburianti, verta būti paveikslu, atidirbta kiekviena detalė, tikras rojus akims. Jei paskutiniuose matytuose buvo sudaromas buitiškumo vaizdas, čia jo visai nėra: atsiduodama spalvoms, plastiškiems, lėtiems judesiams, ,,sustok akimirka žavinga“ – taip norisi ir pasakyti, kai žiūrėdavau į sulėtintas veikėjų akimirkas.

Siužetas – lėtas, veiksmo nedaug, todėl tikiu, kad kažkam atrodys nuobodus, kažkas gal ir nusnaust spės. O man šis lėtumas patiko, geriau leido įsijausti į veikėjų nuotaikas, jų būsenas, emocijas. Ir nors visgi ne iki galo susigyvenau su veikėjų išgyvenimais ir nevisiškai pajutau tai, ką jos jautė, bet kiekviena filmo minutė man atrodo reikalinga kaip niekad, nė vienoje vietoje nėra ištempta, nebuvo nė minties, kad jis galėtų būti trumpesnis. Ir, o taip, eilinį sykį nebuvo prašauta pro šalį renkant muzikinį takelį – jis puikus.

Šis filmas priklauso ,,Depresijos“ trilogijai, į kurią dar įeina Antichrist bei Nymphomaniac, kuri dar laukia savo eilės, bet vieną dieną tikrai bus pažiūrėta.

 7/10. nors jei vertinčiau tik vizualinį vaizdą, būtų dešimtukas ir ne kitaip.

742> Breaking the Waves / Prieš bangas

Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Emily Watson, Stellan Skarsgård, Katrin Cartlidge
1996 m., Danija, Švedija, Prancūzija, Olandija, Norvegija, Ispanija, Islandija, 159 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Filmas prasideda taip, kaip didžioji dalis baigiasi: vestuvėmis. Janas ir Besė – įsimylėję vienas kitą, nepaisant to, kad jaunosios artimieji į Janą ir jo draugus žiūri kreivokai. Tačiau vieną dieną Besė turi kuriam laikui atsisveikinti su dirbti išvykstančiu vyru. Negalėdama pakęsti išsiskyrimo, moteris kasdien meldžiasi, kad Janas grįžtų. Ir jis grįžta. Deja, jo būklė nekokia. Besė ima ne tik kaltinti save dėl to, kas nutiko, bet ir svarstyti Jano išsakytą prašymą.

Iš dabartinės pozicijos, sakyčiau, kad man šis filmas yra antras pagal įdomumą iš L. von Trier matytų kino juostų iš karto po Dancer in the Dark, priklausančio tai pačiai trilogijai kaip ir Breaking the Waves (anot imdb.com, trečiasis The Golden Heart trilogijos filmas yra The Idiots), nepaisant to, kad kažkada 9-etu įvertinau Dogvilį. Pastarasis nesukėlė tiek emocijų kiek pirmieji du paminėtieji, nesugraudino ir neapkrėtė tokia niūria nuotaika. (Bet Dogvilis ne ką mažiau vertas peržiūros – dėl to neabejoju).

Tai buvo pirmasis Emily Watson vaidmuo didžiajame ekrane. Ir iš karto sėkmingas: už Besės vaidmenį ji buvo pirmąsyk nominuota Oskarui, Auksiniam gaubliui, BAFTA ir dar keliems apdovanojimams. Jos indėlis į filmą yra neabejotinai didelis: juk visos 2 h 40 min sukasi daugiausiai apie jos vaidinamą personažą. Besė užaugo apsupta giliai tikinčių, konservatyvių žmonių. Matyt norėdama pajausti laisvę ji ir įsimylėjo visišką priešpriešą. Ji pasižymi įdomiu bendravimu su Dievu (kai būdama bažnyčioje kalba su juo, kalbėdama tiek už save, tiek už jį). Jos tikėjimo Dievas yra baudžiantis, kritikuojantis, ypač ryški scena, kai per rodomas laidotuves prie kapo stovi vyrai (moterims negalima ten būti) ir sako, kad mirusysis puvo nuodėmingas ir keliaus į pragarą. Taigi, lygiai toks pats jis ir jos dialoguose, dėl to klausytis būna ir įdomu, ir tuo pačiu sunku bei skaudu. Besės emocingi protrūkiai, aplinkinių požiūris į juos (kad tai nėra normalu, kad tai – liga, kurią reikia gydyti), o galop ir jos veiksmai kuo toliau, tuo labiau apsunkino žiūrėjimą, nes blogomis emocijomis užsikrėčiau gan greitai. Kaip norėjosi ne kartą paprašyti jos sustoti, ilgiau pagalvoti, bet tuomet matydavau priežastis, kodėl ji taip elgiasi, kas ją skatina, suprasdavau, kad tas ilgesnis pagalvojimas nelabai jai ir padėtų. E.Watson vaidyba įtikino nuo pat pirmos iki paskutinės minutės. Stellan Skarsgård lieka antraeilis, nublanksta prieš savo kolegę, tačiau jo vaidinamas personažas taip pat sukelia dvejopų jausmų, nepalieka abejingos.

O siužetas – iš pradžių lengvas, vietomis keliantis šypsnį, bet vis labiau tamsėjantis ir slegiantis. Būtent, slegiantis – ir yra tas žodis, kuris bene geriausiai išreiškia šį (o gal ir kitus šio režisieriaus) filmą. Jei keliai, kuriais vaikščioja personažai, būtų bėgiai, tai žiūrėdama kino juostą, nesyk norėčiau pakeisti jų kryptį. Galbūt tada viskas būtų baigęsi kitaip? Kaip ir minėjau, vietomis sugebėjo ir sugraudinti, o išjungus pasiliko toji slogi nuotaika. Filmo pastatymas, rodos, toks paprastas, kone buitinis daugelyje scenų, bet tai ir sukuria tikroviškumą, nėra dirbtinumo nei vaidyboje, nei dialoguose, nei aplinkoje. Ir galiausiai, tiesiog neįmanoma nepastebėti, kaip puikiai pritaikytas muzikinis takelis.

8/10

730> Tusen ganger god natt / A Thousand Times Good Night / Tūkstantį kartų labanakt

Rež.: Erik Poppe
Vaidina: Nikolaj Coster-Waldau, Juliette Binoche, Maria Doyle Kennedy
2013 m., Norvegija, Švedija, Airija, 117 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Rebeka – fotografė, fiksuojanti akimirkas ,,karštuose taškuose“ – įvairiose pasaulio vietose, kur vyrauja karas ir teroras. Bet taip pat ji – mama bei žmona. Po paskutinės išvykos, kai vos nemiršta, ji turi pasirinkti: karjera ar šeima.

Pirmiausia dėmesys krypsta į aktorių komandą – jie ir buvo bene pagrindinė priežastis, kodėl šis filmas atsirado mano norimų peržiūrėti kino juostų sąraše. Juliette Binoche savo natūralia vaidyba iki šiol visuose su ja matytuose filmuose žavėjo. Na, o Nikolaj Coster-Waldau veidas man visad atgamina prisiminimus apie Game of Thrones, kurio jau spėjau ir išsiilgti. Tikiuosi, kad ateity jo vardą siesiu ne tik su šiuo serialu, bet ir su įsimintinų vaidmenų kūrimu ekrane. Kalbant apie konkrečiai šį filmą, N. Coster-Waldau vaidmuo (Rebekos vyro) yra nykus, pernelyg neišplėtotas, nors scenos juo pakankamai mielos, o scena prie jūros su vaikais atrodė itin įtaigiai. Tuo tarpu J. Binoche ir čia nenuvylė: jos kuriamas personažas plėšosi tarp šeimos ir pašaukimo (kitaip šios veiklos Rebekos atveju pavadinti nelabai ir galima), todėl išgyvena daugiau skaudesnių nei linksmesnių akimirkų. Skausmas, esantis viduje, perteiktas neperspaustai, atrodė, lyg aktorė būtų susigyvenusi su savąja Rebeka.

Kinematografinė pusė pasirodė daili, daug gražių vaizdų. Muzikinis takelis vietomis kiek erzino dėl vienodumo, bet kita vertus, tiko prie kuriamos atmosferos: švelni muzika ir lėtas kino juostos tempas sudarė gražią dermę.

Tačiau priėjus prie siužeto, nepasakyčiau, kad turiu daug pagyrų.Siužetas daugiau mažiau nuspėjamas, bet buvo niuansų, kurie nepatiko. Visų pirma, Rebekos poelgis, kuris tapo priežastimi to, kas jos šeimoje vyko toliau: tiesiog trūko gilesnio pasvarstymo visų galimų pasekmių. Antra, kai kurie įvykiai pabaigoje atrodė neargumentuoti, visai neišplėtoti, pateikti pernelyg greitai ir nespėjant suvokti, kodėl toji situacija taip greitai kinta. Bet visgi pati idėja yra aktuali, manyčiau, daugeliui, kai norisi suderinti šeimą ir darbą, bet, deja, neretai viskas baigiasi kažkurio nenaudai, ypač, jei laiku nepamatoma, kad kažkurioj srity kažkas vyksta nebe taip. Ir visa tai yra rodoma bei bandoma spręsti filmo metu.

Gražus, vietomis labai liūdnas, ne visiškai įtikinančiu siužetu filmas. Nesigailiu, kad žiūrėjau, visgi gero ne tiek ir mažai radau. Bet galėjo būti ir geriau. 7/10

Ir asmeniškai man labai gražiai pateiktas traileris.