1014> Before Sunrise / Prieš saulėtekį (1995)

Antrąją dalį peržiūrėjau prieš kelerius metus, kai neapsižiūrėjau ir per klaidą įsijungiau tęsinį. Pirmąją dalį bandžiau žiūrėti prieš kurį laiką, bet taip ir nebaigiau, kad ir kaip mėgčiau tokio tipo filmus, šis visiškai nelipo. Visgi daviau antrą šansą jam ir visai džiaugiuosi tuo, kadangi šįsyk peržiūrėjau iki galo (tiesa, likus pusvalandžiui nulūžau ir todėl kitą dieną užbaigiau, bet čia suveikė nuovargis, o ne filmas).

Jei dar kas negirdėjote apie Before trilogiją, tai visa ko pradžia – Before Sunrise – pasakoja apie du jaunuolius, kurie keliaudami susipažįsta. Filmas dėliojasi iš pokalbių, kažkur pakibęs yra suvokimas, kad jie gyvena skirtingose šalyse, turi savų įsipareigojimų, tad kaip ir neturėtų gautis jiems iškart likti kartu (aišku, dabar kai žinome, kad yra tęsiniai, tai ir intrigos nėra), bet tuo jis ir žavus – pokalbiai, nedrąsus flirtas, tas susižavėjimas – itin natūralus ir ,,protingas“, t.y. paremtas ne vien ,,pamačiau ir įsimylėjau“, bet ir vienas kito pažinimu. Neperspaustas, natūrali (kone dokumentiką primenanti) vaidyba, lengvas, švelnus.. Patinka man tokie romantiniai – be pompastikos, du veikėjai ir besiskleidžiantis ryšys tarp jų.

7/10

644> Trois Couleurs: Rouge / Three Colours: Red / Trys spalvos. Raudona

Šį rytą peržiūrėjau ir trečiąją ,,spalvą“. Jei antrąją dalį, sakiau, kad galite žiūrėti ir nematę pirmosios, tai ,,Raudoną“ geriausia yra žiūrėti peržiūrėjus tiek ,,Mėlyną“, tiek ,,Baltą“, kadangi labai gražus susiejimas su ankstesniais veikėjais bus čia matomas. Aišku, nieko tokio, jei žiūrėsite ir nematę kitų dalių, tik tiek, kad nesuprasite tos scenos reikšmės.

O šioje dalyje pasakojama apie modeliu dirbančią Valentiną, kuri atsitiktinai sužino, kad netoliese gyvenantis senyvo amžiaus žmogus slapta klausosi kaimynų pokalbių telefonu.

Kaip ir visose kitose dalyse, taip ir šioje vyrauja paprastumas, įdomūs dialogai, ,,savi“ personažai. Kaip jau ir sako pavadinimas, filme vyrauja raudona spalva, tačiau man labai patinka tai, kad visose dalyse vyraujančios spalvos nebūna tiek, kad rėžtų akį. Ji visuomet atrodo kaip atsitiktinumas, įsilieja į bendrą vaizdą. Išlaikyta tokia pati atmosfera kaip ir abiejuose kituose filmuose, muzikinis takelis – toks pat įdomus ir tinkantis siužetui, kai kurie kūriniai – jau girdėti ir kitose ,,spalvose“. Patinka man tai, kad neperkrauta, subtilu, jokių bereikalingų dialogų, netgi nemažai tylėjimo (dažniausiai ilgesni tylos tarpai ir yra užpildomi muzika, bet ji neerzina ir nesugriauna tos tylos, viskas skamba natūraliai, lyg taip ir turėtų būti).  Kalbant apie siužetą, šis bent man pasirodė, pats giliausias iš visų trijų (gal todėl būtent šią dalį dauguma mačiusiųjų labiausiai ir mėgsta?), išlaikyta niūri nuotaika, nors yra keletas ir linksmesnių scenų ar dialogų. Filmas tarsi užhipnotizuoja ir todėl nesunku į jį įsijausti, o pasikartojančios detalės išlaiko vientisumą ir priverčia susimąstyti apie to reikšmę. Šioje dalyje ypač daug buvo skirta dėmesio telefonams, pokalbiams telefonu, tai lyg ir priverčia susimąstyti ir apie kitą neseniai matytą filmą Her (2013), tik tiek, kad pastarajame nusikelta į ateitį, o ,,Rouge“ – be jokios fantastikos, rodomi eiliniai žmonės, eilinės jų istorijos.

Puiki dalis. Nesinori išskirti nė vieno filmo, visa trilogija puiki. 8/10

Ir šis filmas susilaukė net trijų Oskaro nominacijų: už geriausią režisūrą, scenarijų, kinematografiją. O imdb Top 250 filmas kol kas užima 240-ą vietą.

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Irène Jacob, Jean-Louis Trintignant, Frédérique Feder, Juliette Binoche, Julie Delpy, Benoît Régent, Zbigniew Zamachowski, 1994 m., Prancūzija, Šveicarija, Lenkija, prancūzų k., 99 min

637> Trois Couleurs: Blanc / Three Colours: White / Trys spalvos: balta

Antroji ,,spalvų“ trilogijos dalis – Balta. Galbūt gavusi mažiausiai liaupsių iš visų trijų dalių, bet bent jau man visai nenusileidžianti pirmajai.

Karolis – lenkų imigrantas, vedęs nuostabaus grožio prancūzę Dominyką. Dabar jis nori įrodyti savo meilę jai bei ją susigrąžinti.

Nors siužetu su pirmąja dalimi šis filmas visiškai nesusijęs, bet juos abu jungia panašūs režisūriniai sprendimai. Šiame filme vyrauja balta spalva ir, anot imdb.com, ką nors balto galime išvysti vos ne kiekvienoje scenoje. Muzikos reikšmė šiame filme ne tokia didelė kaip pirmoje dalyje, vietomis man jos gal net ir trūko, tačiau nepaisant to kartais jaučiamo trūkumo, galiu tvirtai teigti, kad muzikinis takelis ir čia toks pat puikus. Na, o visiškai sujungia abu filmus tiek vienoje, tiek kitoje dalyje esanti scena, kai senyvo amžiaus žmogus į rūšiavimui skirtą konteinerį neša butelį.

Jei ,,Mėlyna“ siužetas buvo daugiau mažiau nuspėjamas, lėtas ir ganėtinai niūrus, šioje dalyje yra pakankamai ir nenuspėjamumo, ir juokingų momentų. Patiko pagrindinis veikėjas, kurio sumanumas ir pomėgis tuoj pat įgyvendinti tai, ką sugalvojo, o ne tik sėdėti ir kurti fantastiškus planus (o juk būtent tokie jo planai ir buvo), žavėjo ir kėlė šypseną. Buvo smagiausia matyti, kaip beprotiškiausi planai imdavo ir įvykdavo gal nebūtinai visiškai taip, kaip turėdavo, bet bent jau ,,į tą pusę“ . Ir viso filmo metu žiūrėdama vyliausi, kad pagaliau šiam vargšeliui pasiseks.

Pabaiga – nuostabi. Ir nors po to panaršiau internete, kad sužinočiau, ką tiksliai reiškė tie ženklai, iš tikrųjų užteko ir pagrindinio veikėjo veide atsispindėjusių emocijų, kurios pasakė viską, ką mums, žiūrovams, visiškai užteko žinoti.

8/10 ir tikiuosi, kad ,,Rouge“ taip pat nenuvils.

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Zbigniew Zamachowski, Julie Delpy, 1994 m., Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, lenkų, prancūzų k., 91 min

634> Trois Couleurs: Bleu / Three Colors: Blue / Trys spalvos: mėlyna

Pajaučiau, kad pagaliau metas susipažinti su ,,spalvomis“. Trois Couleurs – tai nesusijusių tarpusavyje istorijų trilogija, kurią režisavo Krzysztof Kieslowski. Tikriausiai nesumeluočiau pasakiusi, kad visi trys filmai buvo sutikti palankiai. Pamenu, dar vaikystėje per snobo kiną šią trilogiją tikrai rodė, nes ir dabar, rodos, girdžiu Zemkausko balsą, tariantį šio filmo pavadinimą.

Filmo siužetą galima apibūdinti labai trumpai: kino juosta pasakoja apie moterį, kuri bando susivokti, kaip gyventi toliau, per avariją žuvus jos vyrui ir dukrai.

Kokia graži čia Juliette Binoche. Ir ne tik graži, bet ir įtikinamai bei jausmingai suvaidinusi savo personažą. Ir tai puikiausias pavyzdys, kaip galima vien žvilgsniu užburti žiūrovą, atskleisti savo kančią ir liūdesį – nereikia jokių isterijų, daiktų daužymų. Jos personažas ir yra viso filmo centras, kiti veikėjai – tik retkarčiais pasirodantys, vos ne kaip fonas, nors kartais ir savo kalbomis paskatinantys moterį susimąstyti, ką ji turėtų daryti toliau.

Bet be abejonės didžiausią įspūdį šiame filme (įdomu, kaip kituose!) daro muzika. Puiki klasikinė muzika, kuri įsilieja į filmą ir tampa jo dalimi. Nė vieno nereikalingo garso čia neišgirsite. Muzika atspindi personažo jausmus, jos gyvenimą, įvykius. Žiūrovas yra visapusiškai įtraukiamas į filmą: jis girdi muziką, retus dialogus, mato personažus, jų aplinką. Vaizdai ir muzika sudaro nuostabią sintezę, kai tiesiog, rodės, nieko nereikia galvoti, tik mėgautis tuo, ką šis filmas duoda. Išgyventi kiekvieną sekundę, pajusti kiekvieną natą ir norėti, kad ši harmonija tęstųsi dar ilgai ilgai…

Kas dar labai patiko, tai sprendimas su spalva. Pavyzdžiui, Almodovaro filmuose mes pripratę matyti vien tik ryškias, sodrias spalvas, tuo tarpu šiame filme yra ryškių spalvų, tačiau vienu metu yra išryškinama tik vienintelė spalva, o visos kitos – pakankamai neutralios, sudarančios tinkamą foną tam, kad į atmintį įstrigtų tam tikros detalės (pvz.: iš šio filmo atminty tikrai dar ilgai iškils mėlynasis šviestuvas).

Tikiuosi, kad netempdama laiko susipažinsiu ir su kitomis trilogijos dalimis, o šią rekomenduoju.

8/10

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Juliette Binoche, Zbigniew Zamachowski, Julie Delpy, Emmanuelle Riva, 1993 m., Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, prancūzų k., 98 min

513> A Dangerous Method / Pavojingas metodas (2)

Kai daugiau nei prieš metus žiūrėjau šį filmą pirmąsyk, didelio įspūdžio man jis nepaliko. Tačiau jau kurį laiką narsčiau mintį apie tai, kad reikia jį peržiūrėti darsyk, visai kitomis akimis, kai jau neblogai esu susipažinusi su C. Jung ir S. Freud. Na, ir nutiko taip, kad tiesiog privalėjau jį žiūrėti per vieną paskaitą.

Filme pasakojama apie C. Jung ir S. Freud tarpusavio santykius, Jungo pažintį su paciente Sabina Spielrein.

Kino juosta rekomenduoju žiūrėti tiems, kam įdomūs istoriniai filmai, taip pat, besidomintiems minėtomis asmenybėmis bei psichologija (ir viena iš jos krypčių – psichoanalize). Kadangi pati su tuo buvau jau susipažinusi, filmas žiūrėjosi visai kitaip nei kad pirmąjį kartą. Kažkas buvo žinoma, kai kas – nauja.

Tačiau vis vien bendra nuomonė apie šią kino juostą nepagerėjo. Anąsyk, žiūriu, gyriau Keiros Knightley pasirodymą, tačiau šįsyk mane kaip tik ji erzino. Aišku, nenumanau, kaip būtų galima suvaidinti tam tikrų priepuolių kamuojamą žmogų patraukliai, bet K. Knightley čia buvo tiesiog atstumianti. Nors tematika įdomi, bet vis vien vietomis buvo nuobodu, nebuvo ,,kabliuko‘‘, kuris stipriai užkabintų. Tas visas Jungo ir Sabinos reikalas nesužavėjo, apskritai, irgi pasirodė atstumiantis.

Na, bet gavau progą geriau panagrinėti dialogų turinį, kuris išties vertingas ir pamatyti seniai matytą M. Fassbenderį.

6/10

Rež.: David Cronenberg, vaidina: Michael Fassbender, Keira Knightley, Viggo Mortensen, Vincent Cassel, Sarah Gadon, 2011 m., Didžioji Britanija, Šveicarija, Vokietija, Kanada, anglų k., 99 min.

260> Les Choristes / Choristai

Mokytojas įsidarbina berniukų internatinėje mokykloje. Čia nusistovėjusi tokia tvarka, kad už menkiausius prasižengimus auklėtiniai yra mušami, o už sudėtingesnius- kuriam laikui uždaromi į karcerį. Tačiau naujasis mokytojas imasi kitokio bendravimo ir mokymo būdo, o netrukus sugalvoja įkurti berniukų chorą.

Filmą palyginčiau su Song for a Raggy Boy, kurį žiūrėjau truputį anksčiau. Abu apie mokyklą, blogą elgesį su moksleiviais ir vieną žmogų, kuris pasiryžta pakeisti esamą tvarką. Vienam žmogui kovoti sunku, bet įmanoma, jei tik yra noras. Tačiau viskas priklauso ir nuo tų, prieš ką ir už ką kovojama. Vaikai, matę tiek pikto, pasidaro įtarūs ir uždari, bet koks elgesys, kuriuo iki tol nepasižymėjo nė vienas vyresnysis, kelia ne tik džiaugsmą, kad viskas pagerės, bet ir mintį, kad galbūt kažkas čia ne taip, kad ieškoma naudos. Nebe pirmą kartą pastebiu, kad filmuose sunkokai susitvarkoma su vaikų elgesio keitimosi parodymu, t.y. viskas įvyksta ganėtinai greitai ir nepastebimai, o juk tikrovėje tam prireiktų tikrai nemažai laiko. Man to paties trūko ir šiame filme, o juk trukmę tikrai buvo galima pailginti bent iki poros valandų. Mokytojas, kuris to ėmėsi, pasirodė ganėtinai nykus, nors iškalbą gan neblogą turi. Vaikų buvo visokių, vieni įdomesni, kiti linkę likti šešėlyje. Tas mažytis berniukas Pepinotas pasirodė pats mieliausias. O Pjero balsas labai gražus. Pats filmas kiek nuobodokas, nors prie muzikinio takelio prisikabinti tikrai negalėčiau.

6/10

Rež.: Christophe Barratier, vaidina: Gérard Jugnot, 2004 m., Prancūzija, Šveicarija, Vokietija, prancūzų k., 97 min

150> Frontière(s) / Ribos

Prancūzai mane stebina. Jau Martyrs mane labai nutebino, o šis- ne ką blogesnis siaubo filmas, pasakojantis apie grupelę vagišių, kurie dėl neramumų Prancūzijoje nusprendžia trumpam išvykti. Apsistojimas nuošalioje vietoje nulemia jų likimus.

Kas tai? Dar viena išgyvenimo drama? Taip. Neonaciai? Taip, jie dar ir kaip susiję su šiuo filmu. Jie- priežastis visų įvykių. O bet tačiau. Tai filmas, kuris sudomina nuo pat pradžių, nors pati pradžia primena daugelio siaubo filmų, nors visa situacija taip pat labai pažįstama. Dėl daugybės šlykštybių ir brutualumo filmas primena Hostel, dėl pačių žudikų tam tikra prasme primena ir Funny Games U.S. (tik pastarajame viskas daug subtiliau), tačiau čia viskas pernelyg nenuspėjama. Niekada nežinai, kaip galiausiai pasisuks siužetas ir nekantriai lauki ir žiūri iki pat paskutinės filmo minutės, nes, o kas žino, kas gali nutikti? Pakankamai įtampos ir to jausmo, kai tiesiog negali atitraukti akių, matai, kaip veikėjas stengiasi ištrūkti, bet viltys vos atsiradusios tuoj pat ir žlunga. Ir vis galvoji: tai kokia toji pabaiga bus?..

Tiesa, yra ir neigiamų dalykų. Be abejo, kas žiūri šio žanro filmus, neliks pernelyg nustebinti šiuo, nes visgi kai kurie sprendimai labai jau įprasti, o pati situacija su neonaciais nelabai išplėtota, tad ir tos normalios filmo minties kaip ir nebuvo kaip kad minėtame Martyrs.

Bet kuriuo atveju rekomenduoju.

O pati rašau 7/10 (svarsčiau tarp septynių ir aštuonių, bet pasilikau ties šiuo, nes Martyrs 8-uką daviau).

Rež.: Xavier Gens, vaidina: Karina Testa, Aurélien Wiik, Samuel Le Bihan, 2007 m., Prancūzija, Šveicarija, prancūzų ir vokiečių k., 108 min.

121> A Dangerous Method / Pavojingas metodas

Šį filmą norėjau pamatyti vien dėl to, kad jame vaidina K. Knightley. Ir tai tikriausiai pirmas filmas su ja, kuriuo gan nusivyliau.

Dramos siužetas nagrinėja psichoanalizės genijų Zigmundo Froido ir Karlo Jungo tarpusavio santykių peripetijas.

Skamba nuobodžiai? Taip, ypač jei tema nėra ta, kuria domitės. Šiuos asmenis žinojau, bet tik iš nuogirdų, niekada jais nesidomėjau, nors, kas žino, gal kada ir susidursiu su jų darbais. Ir tema geriau pamąsčius turėtų būti visai įdomi. Bet. Šis filmas, mano nuomone, yra tikrai nuobodus. Ne kartą pagavau save galvojančią visai apie ką kitą, pamesdavau mintį, kelissyk atsukau, nes paprasčiausiai nenugirdusi kelių žodžių nebesuprasdavau, apie ką eina kalba. Siužetas gan nykus , personažai- irgi. Keira Knightley tikrai gerino situaciją (bent jau pirmoje pusėje filmo), bet vėliau tas jos personažas niekuo nebesiskyrė nuo kitų… Apskritai, tai pradžia iš tikrųjų žada gerą filmą, bet kuo toliau, tuo labiau viskas ėjo neįdomyn.

Žiūrėti galima, bet nebūtina.

Rašau 6/10

Rež.: David Cronenberg, vaidina: Michael Fassbender, Keira Knightley, Viggo Mortensen, Vincent Cassel, Sarah Gadon, 2011 m., Didžioji Britanija, Šveicarija, Vokietija, Kanada, anglų k., 99 min.