Archyvas

Posts Tagged ‘Trileris’

Chernobyl / Černobylis (2019) (mini TV serialas)

rugpjūčio 11, 2019 Parašykite komentarą

Nesiplėsiu, nes daug kas žiūrėjo, o užsižymėti sau norisi. Aš irgi žiūrėjau kartu su visais birželį, su nekantrumu kiekvienos serijos laukdavau ir zyziau pažįstamiems, kad pažiūrėtų. Įtraukiantis, prikaustantis prie ekrano, itin kokybiškai (nebūtinai apie istorijos autentiką kalbu, bet apskritai apie patį pastatymą, įtampos kūrimą, tie visi radiaciją matuojančio aparato garsai šiurpuliukus kėlė ir kt.) pastatytas. Labai nudžiugau pamačiusi Stellan Skarsgard ir Emily Watson, kuriuos mėgstu, taip ir atsirado galvoje prieš keletą metų matytas ir nemenką įspūdį palikęs Breaking Waves, kuriame jie abu vaidina (filmas Lars von Trier’o, taigi patiks toli gražu ne kiekvienam). Buvo labai stiprių scenų (ir nebūtinai apie tas baisias, o tiesiog psichologiškai stiprias, pvz. kai įvykus avarijai žmonės ir vaikai netoliese stovėjo ir stebėjo viską), kurių tiesiog negalėjau ramiai žiūrėti.

O dėl tęsinio, tai kaip ir būtų galima čia dar kurti ką nors, bet jau geriau vienas toks sezonas nei keli, bet ir vis silpnėjantys.

9/10. Imdb nuoroda čia.

1006> A Simple Favor / Nedidelė paslauga (2018)


Vieniša mama Stefani, kurianti tėvams skirtą vlogą, susipažįsta su sūnaus bendraklasio mama Emile – visai kitokiame pasaulyje nei Stefani gyvenančia, pasiturinčia, stilinga moterimi. Netrukus Emilė dingsta, o Stefani pasiryžta išsiaiškinti, kur dingo jos naujoji draugė.

Šio filmo privalumas – tai, kad kino juosta yra ne tik trileris, bet ir komedija. Kūrėjai, žaisdami su keliais žanrais, ne taip rizikavo ,,susikirsti“ pateikdami tokį melodramišką siužetą, kuris netiktų rimtam detektyviniam filmui. Todėl lipo iš rėmų ir pačios pagrindinės veikėjos, vietomis dalyvaudamos draminėse situacijose, o kitur besielgdamos visiškai kvailai, keistai ir neapgalvotai.

Tiesa, aktorės liko ištikimos sau, dėl to vaidmenys gan nuspėjami, nieko naujo neparodantys. Blake Lively – aplinkinių dėmesį ir pavydą kelianti gražuolė, jai pakanka tiesiog pasirodyti ekrane su dar vienu jai tobulai tinkančiu kostiumu, ir daugiau kaip ir nieko nereikia daryti. Tuo tarpu Anna Kendrick vaidinama veikėja – labiau priskirtina komedijiniam žanrui, naivoka ir šaržuota tipiškos supermamytės versija.

Filmas tikriausiai patiks mėgstantiems estetiką – itin stilingai pastatytas, ne tik kalbant apie veikėjų kostiumus (nors Blake Lively čia – stiliaus ikona, bet geriau įsižiūrėjus, tai ir A. Kendrick apranga itin apgalvota), bet ir aplinką, scenas.

Tad žiūrėjau, mėgavausi geru vaizdu, kai kada įtariai žvelgiau į kai kurias siužetines linijas, buvo, kas nepatiko, kas prajuokino, kai kada nežinojau, ar juokas ima, nes juokingas humoras, ar dėl to, kad taip kvailai viskas vyksta. Bet kažkaip atrodo, kad toks ir buvo sumanymas. Ir sakyčiau, kad sugalvota gan neblogai. 7/10

996> Mad Max: Fury Road / Pašėlęs Maksas. Įtūžio kelias (2015)


Pamenu, visi tik ir kalbėjo apie šį filmą. Turiu pažįstamą, kuri peržiūrėjo Mad Max: Fury Road nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Tuo tarpu stebėjau visą šį pamišimą gan ramiai, nes buvau nusiteikusi, kad tai nėra mano žanro filmas, kad man jis nepatiks ir kad tik gaišiu laiką jį žiūrėdama.

Ir kaip teko nustebti, kai šį rudenį atsitiktinai jį pamačiau rodant per tv rugsėjo mėnesį. Nors galutiniame įvertinime tik 7 įrašiau (nes vis tiek lieku prie nuomonės, kad tai nėra mano tipažo filmas), bet galiu pasakyti, kad paliko išties neprastą įspūdį. Iš pradžių dar teko susigaudyti, kas vyksta ir kodėl, o tuomet beliko susitelkti į veiksmą ir žiūrėti, stebėti, spėlioti, kas ir kaip toliau bus. Atrodo, gan monotoniškas veiksmas (vos ne visą laiką kelyje, kažkas bėga, kažkas gaudo, kažkur sprogsta, kažkas gimdyt planuoja), bet įtraukė ir išlaikė dėmesį iki pat pabaigos, nors pamenu, akys merkėsi iš nuovargio, bet vis tiek net nebuvo minčių, kad kitą rytą susirasiu kur nors ir pažiūrėsiu pabaigą.

Gražus, traukiantis akį vizualiai, įdomūs personažai, kad ir kaip mažai apie juos sužinoma, gera pramoga, iš serijos ,,niekada nesakyk niekada“ (dėl vertinimo).

7/10

994> Nocturnal Animals / Naktiniai gyvuliai (2016)


Dairiausi šiandien (taip, neskaitant keleto nepaminėtų serialų, pagaliau ir vėl rašau ne apie kažkada seniau žiūrėtus filmus, o visai šviežiai peržiūrėtą – taip, kaip man labiausiai ir patinka), ką čia pažiūrėjus. Kaip galima pastebėti, šiais metais didžioji dalis peržiūrėtų kino juostų priklauso kokiai nors ryškiai grupei (siaubo filmai, superherojai ar kt.). O to, kas mane ir įtraukė į filmų pasaulį – rimtųjų dramų – beveik ir nebuvo. Su šiokiomis tokiomis abejonėmis (dėl žanro) įsijungiau jau ilgokai turėtą Nocturnal Animals. Ir pakliuvau kaip tik ant labai neprasto kino.

Suzana – meno galerijos savininkė – rodos, turi pavydėtiną gyvenimą, tačiau jaučiasi vieniša ir kamuojama abejonių, ar iš tiesų jos pasirinkimai praeity buvo teisingi. Vieną dieną iš buvusio vyro gauna siuntinį, kuriame – jo knygos rankraštis. Suzana nepastebi, kaip įsitraukia į popieriuje pateiktą istoriją apie vyriškį, kuris su šeima pakliūva į nusikaltėlių nagus.

Tai gal ir pradėsiu nuo vaidybos. Surinkta puiki komanda: Amy Adams, Jake Gyllenhaal, Michael Shannon, Aaron Taylor-JohnsonIsla Fisher, Armie Hammer  ir kt. Žinojau apie Amy ir Jake, bet dėl kitų buvau primiršusi (ir tik po to prisiminiau, kad Aaron žibėjo tarp nominantų tais metais), todėl pamačiusi vis naują pažįstamą veidą tik dar labiau nenustygdavau vietoje. Neabejotinai ryškiausias personažas priklausė Aaron Taylor-Johnson. Iki tol aš jį mėgau, bet po šito filmo simpatijos tik dar labiau įsitvirtino. Nenuspėjamas, visiškai atsipalaidavęs, beprotiškas veikėjas, kuris traukė dėmesį kaip magnetas. Visi kiti – irgi puikūs, bet daugelis jų – savo tipiškuose vaidmenyse (gal tik Isla Fisher man labiau pažįstama iš komedijos žanro, o čia jai teko mažas draminis vaidmuo).

Apie tai, kaip gražiai pastatytas, kalbėti tikriausiai nė nereikia, nes pasirodžius filmui apie tai kalbėjo visi. Vizualiai išpildytas be priekaištų: aplinka, kostiumai, scenų pateikimas – didžiausias malonumas stebėti viską.

Tiesa, visgi siužetas ne iki galo įtikino (gal labiau tiktų – nesužavėjo). Kas man pasirodė be priekaištų – tai romano siužetas. Pradžioje net galvojau, kad štai, netyčia ant siaubo filmo pataikiau – įtemptų scenų apstu. Tuo tarpu realistinė dalis – vietomis dirbtinoka. Taip, Amy Adams vaidinto personažo vienišumas, nepasitenkinimas savo gyvenimu ir bandymas save įtikinti, kad juk viskas čia tvarkoje, buvo pastebėtas, bet vis tiek man trūko kažko visame tame, kad būtų sukelta emocija (ko netrūko išgalvotoje siužetinėje linijoje). Bet vis vien laikas beprotiškai pralėkė, dviejų valandų net nepajaučiau.

Tad kiek drebančia ranka 7/10 rašau, nors 8 kurią kitą dieną gal net išraityčiau.

992> Ghostland / Incident in a Ghostland / Vaiduoklių žemė (2018)

rugpjūčio 26, 2018 Parašykite komentarą

Priežastis, kodėl žinojau vieną dieną būtinai šį filmą pažiūrėsianti – Pascal Laugier, režisavęs ne tik šį, bet ir senokai matytą, bet itin įsiminusį prancūzų jau kone kultinį siaubo filmą Martyrs. Mačiusieji Ghostland mano aplinkos žmonės sakė, kad filmas turėtų būti mano skonio, tad neliko priežasčių atidėlioti peržiūros.

Pradžia – kaip eilinio siaubo filmo. Tamsus, visokiais keistais daiktais apkrautas apleistas namas, vieniša motina su dviem paauglėmis dukromis atsikraustanti į jį. Jau pirmą naktį joms tenka susidurti su siautėjančiais nusikaltėliais, o motinai – kautis dėl savo ir vaikų gyvybių. Tuomet nusikeliama į ateitį – praėjus šešiolikai metų Betė vis dar prisimena išgyventą košmarą. Dabar ji – sėkminga siaubo romanų autorė, o paskutinė jos knyga – būtent apie tą siaubingą naktį. Tačiau vieną vakarą sulauktas skambutis iš sesers, likusios gyventi motina tame pačiame name, paskatina ją aplankyti artimiausius žmones. Vos ne nuo viešnagės pradžios ima dėtis keisti dalykai.

Daugeliu atžvilgiu šis filmas yra išties neprastas savo žanro (siaubo) atstovas. Nepaisant tam tikrų klišių, be kurių neapsieina nė vienas toks filmas, jau kiek pabodusių (ir vis vien negaliu jų pakęsti) lėlių, stovinčių kiekviename kampe, Ghostland turi ne vieną įdomų sprendimą, netipišką siužeto posūkį. Negana to, jį gali žiūrėti įvairius siaubo filmus mėgstantys žmonės: vietomis vaiduokliškas ir dirbtinai gąsdinantis žiūrovą, vietomis čia ne tai, ką tu manai, na, ir neapsieinama be kiek atviresnių smurto scenų. Ir atrodo, kad man šis bandymas įtikti visiems ir pakišo koją, nes visko buvo per daug, norėjosi mažiau balagano ir didesnio susikoncentravimo ir išsigryninimo, kokiu siaubo filmu jis nori būti. Nors trukmė standartiška tokiam žanrui (pusantros valandos), praėjus pusei laiko ėmiau nuobodžiauti, o pabaiga irgi nepakėlė ūpo.

Kaip minėjau, nėra jis prastas ir netgi vienas originalesnių pastarojo meto siaubo filmų, bet lūkesčiai tikriausiai buvo per daug dideli.

5/10

988> Final Destination 5 / Galutinis tikslas 5


Kažkada (imdb sako, kad birželio pradžioje) užtikau, kad dar nesu mačiusi paskutinės dalies, tuomet supratau, jog tai puiki proga ją ir pažiūrėti.

Kalbėsiu trumpai. Jei dėl siužeto negaliu labai pykti, nes žinojau, kad bus ta pati formulė kaip ir ankstesnėse dalyse, o kai kurios žūtys visai įdomios, tai pastatymo kokybė yra tokia tragiška, kad nesuprantu, kaip išsėdėjau iki galo. Aktorių vaidyba, specialieji efektai – tai, kas tikrai neprisideda prie to, kad filmas bent kiek pakeltų ūpą žiūrint penktą tą patį siužetą turintį filmą.

2/10

972> A Quiet Place / Tylos zona (2018)


Aptarimo laukia ne taip ir mažai filmų (bei vienas puikus serialas), tačiau pradėsiu nuo paskutinio matyto – A Quiet Place (imdb), nes galbūt dar suspėsiu sudominti ką nors apsilankyti kine ir dideliame ekrane pamatyti šį daugybę gerų atsiliepimų iš kritikų gavusį filmą.

Apie siužetą prieš einant geriausia nežinoti nieko arba minimaliai – kad yra įvykusi apokalipsė ir dabar išlikę žmonės priversti gyventi tyloje, nes vos didesnis garsas pritraukia pražūtį. Idėja – puiki, nes kas daugiausiai siaubo ir įtampos sukelia, jei ne įsivyravusi tyla? Nėra jokios muzikos, jokio įspėjimo apie artėjantį pavojų (kaip ir apgaudinėjimo, kai garsais sukeliama įtampa, o galop finalas – niekinis), o tyla gali būti kur kas įtaigesnė nei muzika. Be abejonės, scenos, kai pagrindinė veikėja, kurią vaidino puikioji Emily Blunt, suprato tuoj gimdysianti (gimdymas, kūdikis, tyla – kiek tai suderinama? Manau, supratote) ir visi tolesni su tuo susiję įvykiai privertė sėdėti užgniaužus kvapą. Tad tiek tų pliusų (lyg ir nedaug, bet tyla – juk viso filmo pagrindas, o minėtos scenos užima nemažai laiko. Ir be abejo, vaidybą galima pridėti).

Tačiau buvo ir kas ne taip žavėjo. Pirmiausia, daug klausimų kėlė patys sutvėrimai. Pirmąsyk pamačius, kaip tai atrodo, iškart nusivyliau. Tikėjausi gal kiek daugiau mistikos, netgi būčiau buvusi nieko prieš, jei fiziškai tos grėsmės taip ir nebūčiau pamačiusi (na, kaip kokiam Rec). Dar šeima – baisiai faina, ideali, atsidavusi vienas kitam, tik viena maištautoja, o to rezultatas – durni sprendimai, skatinantys veiksmo atsiradimą, daug pasiaukojimo, ašarų (rimtai, net ir pati žiūrėdama vienu momentu vos ne ašarojau. Siaubo filme? Pasirodo, būna ir taip). O labiausiai pabaiga nuvylė.

Rekomendacija ir tiems, kurie bijo siaubo filmų, bet norėtų kada nors išdrįsti tokį pažiūrėti. Nieko ne per daug, įtampos yra, šlykštumų – minimaliai, dvasios nesirodo, krūpčioti neturėtų tekti (bet aišku, gali pasitaikyti, pagal jautrumo ir įsijautimo lygį).

Tik nusprendusi eiti į filmą pamačiau, kad režisavo John Krasinski (nustebino), o tik prieš aprašydama savo įspūdžius sužinojau, kad kurčią paauglę vaidinusi aktorė išties yra nuo mažumos negirdinti.

Smagus, nors vietomis gal kiek prailgstantis ir nenutolstantis nuo klišinių sprendimų, tačiau gan kokybiškas ir vietomis puikią įtampą laikantis filmas. 7/10