Archive

Posts Tagged ‘Vokietija’

914> Wrong Turn / Lemtingas posūkis (2003)


wrongturnRež.: Rob Schmidt
Vaidina: Eliza Dushku, Jeremy Sisto, Kevin Zegers, Desmond Harrington
2003 m., JAV, Vokietija, 84 min
Žanras: siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Kaip jau užsiminiau, peržiūrėjau keletą siaubo filmų per šį laiką, šiandien dar vienas prisidėjo, tikiuosi, per daug neprisikaups, nes tuomet tikrai susimąstysiu, ar verta tęsti šitas rašliavas, ar užtektų tik į sąsiuvinį pavadinimus žymėtis, nes kažkaip laiko nesinori daug leist prie šito. Bet kol dar nedingo noras, rašau.

O Wrong Turn man pasirodė pats įdomiausias siaubo filmas, kurį žiūrėjau per praėjusias savo išeigines (o peržiūrėjau tuomet tris).  Greičiausiai daugelis jį matė, o dar bele kiek dalių yra sukurta (kitais metais pasirodys 7. O dar iš ,,Pjūklo” begalybės dalių juokėsi), bet, kad ir patiko man pirmoji dalis, į kitas nesidairysiu.

Principas – išlikimas. Vienas vyras per žioplumą padaro avariją, trenkdamasis į kitą automobilį miško kelyje. Taip jis susipažįsta su būreliu draugų, kurie planavo čia praleisti naktį palapinėse. Kadangi abi mašinos nevažiuoja, dalis draugų sutinka su nauju pažįstamu eiti ieškoti pagalbos, o keli lieka saugoti daiktų. Na, ir maždaug tada prasideda veiksmas, kai po truputį ima aiškėti, kad miškuose gyvena kažkas, kam labai patinka žmonės.

Apskritai nieko šiame filme išskirtinio ar ypatingo nėra, bet kartais paprastume ir slypi visa sėkmė. Smagi, įtampą vietomis neprastai laikanti pramoga, kur tarsi ir personažai pernelyg neerzino, ir šiaip smagu buvo žiūrėti. Prieš žiūrėdama netyčia buvau užfiksavusi keletą komentarų ir galvojau jau, kad bus nemenkai sugadintas įspūdis, nes žinosiu pabaigą, bet laimei, kad ne taip tą komentarą buvau supratusi ir todėl galas buvo toks, kokio iš esmės tikėjausi nuo pradžių, bet tuo pačiu ir toks, kokio norėjosi. Ne visada būnu nusiteikusi blogiausiam, pasirodo.

Filmas priminė senuosius siaubo filmus (aštunto ir devinto dešimtmečių), kurie man taip patinka (nors pora, kuriuos ateity aptarsiu ir nepaliko tokio įspūdžio kaip norėjosi). Išties, galima atrasti detalių, kurios rodo, kad filmo siužetui įtaką darė tokie kultiniai filmai kaip Ir kalnai turi akis, Kruvinosios žudynės Teksase, Paskutinis namas kairėje ir pan. Ir rezultatas išties vertas dėmesio. Žiūrėjau ir džiūgavau, kad sugebėjau ant neblogo siaubo filmo užpulti.

7/10

886> Mustang / Mustangės (2015)


mustangRež.: Deniz Gamze Ergüven
Vaidina: Günes Sensoy, Doga Zeynep Doguslu, Tugba Sunguroglu
2015 m., Prancūzija, Vokietija, Turkija, Kataras, 97 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Šis filmas buvo vienas iš pretendentų laimėti ,,Oskarą” geriausio užsienio filmo kategorijoje, o taip pat jį bus galima pamatyti ir šių metų ,,Kino pavasario” metu.

Vasaros pradžia. Šiaurės Turkijoje esančiame kaimelyje Lalė ir keturios jos seserys grįždamos iš mokyklos nekaltai žaidžia su berniukais. Tačiau tokius jų žaidimus suaugusieji traktuoja visiškai kitaip. Jiems tokie veiksmai atrodo kaip pasileidimas, tad nenuostabu, kad merginoms grįžus namo kyla skandalas. Šeimos namai greit tampa kalėjimu, o mokyklą pakeičia gaminimo bei namų ruošos pamokos. Netrukus pradedamas planuoti merginų ištekinimas. Merginos vis labiau suvokia, kad turi priešintis suaugusiųjų norams.

Galvoju, kaip geriausiai išreikšti tai, ką man paliko šis filmas. O paliko tokį gerą jausmą. Kino juostos nuotaika nevienalypė: vietomis buvo lengva pajausti merginų vėjavaikiškumą, džiaugsmą ir, kad ir paradoksalu (nes suaugusieji jų elgesį vadino nepadoriu, ištvirkusiu), nekaltumą, bet tuo pačiu netrukus iš karto atsirasdavo įtampa, baimė, netrūksta liūdnų, skaudžių situacijų, o pati bendriausioji situacija – namų vertimas kalėjimu – iš viso nieko gero nežada. Tačiau sugeba tos gerosios akimirkos perlipti per visą neviltį ir beviltiškumą, todėl ir pasibaigus lieka būtent šviesus jausmas, o ne niūruma.

Centre – penkios veikėjos. Tačiau sugebėta kiekvienai palikti užtektinai vietos, kad būtų pažintos ir nė viena iš jų nebūtų ,,nurašyta” kaip mažiau svarbi. Aišku, Lalė, jauniausioji iš penkių seserų, kuri kartais pateikiama ir kaip pasakotoja, yra spalvingiausia, intrigą kelianti (ir ne be reikalo) veikėja. Jos viena kitą puikiai papildė.

Tragedijų filme bus. Dabar galvoju, kad tragedija šiame filme – gan plati sąvoka. Grotuoti langai, aukštos tvoros – tai bene pirmoji rimtesnė tragedija. Net ir vestuvės, žiūrint į nuotakos akis, yra pajaučiamos kaip tragedija. Jau nekalbant apie kitas. Visos jos vis labiau didino įtampą ir vis ryškiau veikėjoms rodė, kad reikia kažką daryti. Ir greitai.

Lalės susirastas draugas garbanius tai tikriausiai smagiausias, nuoširdžiausias vyras šiame filme. Toks teigiamas personažas, kuriam pasirodžius taip ir norėdavosi šypsotis. Smagu, kad vyrai nebuvo pateikiami vien tik iš neigiamos pusės.

Apie seseris, jų troškimą būti nepriklausomomis, turėti teisę rinktis, kaip nori gyventi, išsilaisvinti iš keistų įsitikinimų ir tradicijų.

Galvoju, kad kiek panašu į The Virgin Suicides.

Vertas peržiūros. 8/10

871-875>,,Nepatogaus kino” atgarsiai


LOGO_LT-01Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti” iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino” programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

  1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų” buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.

859> Trouble Every Day (2001)


trouble+every+day1Rež.: Claire Denis
Vaidina: Vincent Gallo, Tricia Vessey, Béatrice Dalle
2001 m., Vokietija, Prancūzija, Japonija, 101 min
Žanras: siaubo trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Vakar vakare pažiūrėjau dar vieną filmą, kurio niekaip nesinorėjo vertinti daugiau nei 1/10.

Sudominęs pagyromis režisierei, tuo, kad prie šio siaubo žanro filmo prisidėjo prancūzai ir japonai (vokiškų siaubo filmų nemačiau ir negirdėjau, tad ir susidomėjimo jie nekėlė), o ir pats filmas įvertintas žmonių ne taip ir blogai imdb.com – 6/10. Kaip siaubo žanrui – gan neprastas balas. Peržiūrėjusi kritikų recenzijas, pastebėjau tendenciją: arba labai patinka, arba visiškai nepatinka. Tad gal taip ir turėjo būti, kad ir aš prisidedu prie vienos iš pusių – tų, kuriems visiškai nepatiko.

Tai nuobodus filmas. Žiauriai nuobodus. Lėtos scenos, kai kurios iš jų įdomiai atrodo nufilmuotos, tad tai nėra iš esmės blogai pastatytas filmas. Tai yra filmas, kurio siužetas pasirodė betikslis, nesupratau minties, kurią kūrėjai norėjo parodyti. Pusę filmo neaišku, ką apskritai rodo. Pradžioje – moteris, pasigavusi auką (vyrą) ir jį sukandžiojusi. Toliau rodoma pora, švenčianti medaus mėnesį. Visi kalbasi beveik be žodžių. Per pirmas 20 minučių buvo pasakyti gal trys sakiniai. Nemažai sekso. Nemažai nepavykusio sekso. Mat susijaudina vyras ne nuo žmonos, o nuo keistų fantazijų, kurios išsipildys kiek vėliau. Ir nesupratau, kaip jie apskritai iki vestuvių nuėjo. Ar ta meilė apskritai buvo. Nors gal buvo – jis juk savo fantazijų neišpildė su ja. Tuomet – vėl toji moteris, rodyta pradžioje. Suprantame, kad jai kažkas negerai, bet daug neaiškinama. Aš nesakau, kad buvo būtina filmą perpildyti dialogais. Ypač, kai dažnas siaubo filmas yra pripildytas banalių dialogų. Bet nors šiek tiek daugiau. Tam, kad būtų nors kiek aiškiau. Antroje filmo pusėje aiškumo padaugėja, bet ar nuo to geriau? Dviejų pradžioje atskirai rodytų personažų susidūrimas sukelia tik dar daugiau klausimų – viskas taip greitai kaip prasidėjo, taip užsibaigia. Tiesiog taip paprastai. Į pabaigą viskas tik dar labiau kelią dviprasmiškus jausmus – šuniuko parvežimas, susitaikymas. Nežinau, kam tai, kodėl taip. Šlykščių scenų filme nėra daug, bet ir tos esančios – nemalonios. Iš to nuobodulio paskutinę kanibalizmo sceną prasukau – neturėjau noro dar keletą minučių gaišti žiūrėdama šį filmą ir į rodytą šlykščią sceną. Aktorių vertinti net nesinori – visų mimika ta pati – skausminga, liūdna. Tad tokią nuotaiką perteikė neblogai, bet kadangi visas filmas kėlė nonsensą, tai nepadės ir aktoriai.

Tiesiog ne.

843> The Voices / Balsai (2014)


the-voies-movieRež.: Marjane Satrapi
Vaidina: Ryan Reynolds, Anna Kendrick, Gemma Arterton
2014 m., JAV, Vokietija, 103 min
Žanras: kriminalinis trileris, komedija
imdb nuoroda čia.

Džeris serga šizofrenija. Namuose jis kalbasi su savo augintiniais – šuniu ir kate, lankosi pas psichiatrę ir meluoja jai, kad geria vaistus, o taip pat – bando pritapti darbe ir nesijausti toks vienišas. Deja, viskas pradeda eiti blogyn, kai tragiška linkme pasisuka jo susitikimas su kolege, kuriai jautė simpatiją.

Daug rožinės spalvos, daug humoro, dažniausiai – juodo, taip pat galima matyti užtektinai kraujo ir žmogaus diskusijų su kate ir šunimi. O, ir nepamirškime filmo pabaigoje puikaus ir keistai derančio muzikinio pasirodymo (norėčiau sakyti, kad itin nustebino, bet gerai pagalvojus, nustebinti šiam filmui, kur derinami įdomiausi dalykai, būtų sudėtinga. Netgi pernelyg sudėtinga).

Ryan Reynolds nėra tas aktorius, dėl kurio norėtųsi įsijungti filmą. Taip, jis žavesio turi, liūdnom akim silpnybę turiu, bet aktoriniais sugebėjimais dar kiek suabejoju karts nuo karto. Šiame filme jis ir vaidina šizofrenija sergantį personažą, o taip pat įgarsina gyvūnus (logiška). Vaidmeniui, sakyčiau, jis tiko, o ir išspaudė gal net daugiausiai, kiek galėjo. Ir nors vietomis atrodė medinis, daug dažniau atrodydavo įsijautęs į rolę. Moterų šiame filme keletas, bet jos ne tokios svarbios, kad būtų atskleistos daugiau nei reikia – t.y. minimaliai. Iš moterų paminėti norisi A. Kendrick. Žinau, kad ją myli visas pasaulis, o ir nežadu jos vaidybos peikti (dievaž, įdomu būna ją matyti), bet pastebėjau, kad, kiek teko filmų su ja matyti, visur jos personažai gan vienodi.

Siužetas – toks vingiuojantis, kartu nuspėjamas ir nenuspėjamas (t.y. lyg ir aišku, kas vyks toliau, bet tai įvyksta keistai, nebūtinai taip, kaip įsivaizduodavau). Kaip minėjau, juodas humoras yra svarbus šiame filme. Netgi atrodo, kad jei ne jis – kažin, ar tiek patrauktų dėmesį į save. Tiesa, kaip tik dėl jo filmo turinys gali būti ir nesuprastas. Kalbančios nužudytos galvos, pjaunamos gerklės, katinas, skatinantis žudyti, ir šuo, skatinantis pasiduoti policijai – tikras chaosas. Nors iš tiesų chaoso visai nesijaučia, nes viskas atrodo taip pat tvarkingai kaip ir pagr. veikėjo dienotvarkė, kurios sutrukdyti nelabai kas gali.

Tik nesupraskit neteisingai. Tai nėra visiškai komedija. Yra nemažai ir dramos. Balsų girdėjimas – tai būdas nebūti vienišam. Tai ir skatina negerti vaistų, nes išgėrus tie balsai dingdavo. Likdavo tyla ir tuštuma. O juk girdint balsus gyventi kiek linksmiau: grįžus tave pasveikina šuo, ironiškai žvelgia katinas, su jais diskutuoji apie prabėgusią dieną. Ar planuoji netolimą ateitį, ginčijiesi dėl žudyti / nežudyti ar tiesiog kartu su jais žiūri televizorių. Dramos daugėja antroje filmo pusėje, vis daugiau nevilties pagr. veikėjo veide, daugiau nežinojimo, kaip toliau gyventi, ką geriausia būtų rinktis.

Smagus (jei mėgstate juodą humorą) ir liūdnas (jei žiūrėsite pakankamai susikaupę ir nelauksite, kol dar kas nors mirs ar bus skeltas bajeris (bajerių ten apskritai neskaldo, tad iš karto perspėju, kad to nereik tikėtis) ).

7/10

840> Nymphomaniac Vol. I / Nimfomanė. Pirma dalis (2013)


PHkVUzcWOlCfop_1_lRež.: Lars von Trier
Vaidina: Charlotte Gainsbourg, Stellan Skarsgård, Stacy Martin, Shia LaBeouf, Christian Slater, Uma Thurman
2013 m., Danija, Vokietija, Belgija, Didžioji Britanija, Prancūzija, 117 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Kiek daugiau nei metai praėjo, kai visame pasaulyje praūžė dilema: uždrausti ,,Nimfomanę” ar ne. Kol vieni įžiūrėjo kuo tikriausią legalią pornografiją, Lars von Trier gerbėjai dviejų dalių filmą vadino menu, kurį tiesiog privaloma pažiūrėti. Būdama šiokia tokia režisieriaus gerbėja, pagaliau prisiruošiau peržiūrėti pirmąją dalį. Ir galiu teigti, kad apie antrąją atsiliepimo taip pat sulauksite. Kai tik ją pažiūrėsiu.

Centre – Džo – moteris, kenčianti dėl nimfomanijos (ar tiesiog – priklausomybės nuo sekso). Ją Seligmanas, pagyvenęs vyriškis, suranda sužeistą ant asfalto lauke, ir nusprendžia parsivesti namo, kad ši bent kiek sušiltų. Moteris nusprendžia jam papasakoti savo gyvenimo istoriją. Nuo pat vaikystės (taip, toji mergaičiukė nuotraukoje – Džo vaikystėje).

Ar bereikia sakyti, kad tai filmas – suaugusiesiems ir nei paaugliams, nei tuo labiau vaikams neverta jo žiūrėti. Sakysit, šiuolaikiniai paaugliai visko matę? Galbūt. Bet įdomu, ar be sekso scenų, nuogų kūnų bei iš arti rodomų lytinių organų jie daugiau ką supras. Kad tai nėra vien for fun.

Lars von Trier man patinka dėl vizualinių ir garsinių sprendimų. Pradžia – tiesiog užburianti. Iš pradžių – juodas fonas ir krentančio vandens bei tolumoje važiuojančio traukinio (?) garsas. Nuteikia ramiai, tačiau tuo pačiu ir ėmiau laukti: kaipgi filmas prasidės? Netrukus pasirodė vaizdas – tekantis vanduo, netrukus – barškantis į metalą. Švarūs, sodrūs garsai. Ir laukimas. Netrukus viskas apsiverčia aukštyn kojom. Jei vaizdas išlieka vis dar ramus (moteris, gulinti ant žemės), muzika (ne veltui Rammstein) išblaško visą ramybę ir sukuria įtampos, kur jos, iš tiesų net nėra. Įdomiai pateikiami ir momentiniai epizodai iš Seligmano prisiminimų (,,senovinės” spalvos, kadrai – sulėtinti, trunkantys vieną akimirką), vieno ar kito veikėjo monologai ,,papildomi” vaizduotės ar priminimų scenų. Kardinaliai keičiasi ir muzikinis takelis – Rammstein keičiami klasikine muzika. Kaskart režisierius mane stebina sugebėjimu parinkti tokius tinkamus ir neįprastus muzikinius takelius. Pabaigoje taip pat pasitelkiamas įdomus sprendimas: vaizdas rodomas tik trečdalyje ekrano, po to šoniniuose ekrano trečdaliuose pasirodo dvi skirtingos scenos.

Yra scenų, kurios siejasi su ankstesniais režisieriaus filmais. Pati pastebėjau tik tą Džo monologą apie vienatvę, kurio metu buvo rodomi visatos vaizdai, paimti iš ,,Melancholia”. Dabar pasidomėjau, kad yra sąsaja ir su ,,Breaking the Waves” – vienoje vietoje Džo apsirengusi lygiai taip pat kaip minėto filmo veikėja.

Taigi, rodoma šiek tiek dabarties, kurioje kalbasi Charlotte Gainsbourg ir Stellan Skarsgård vaidinami personažai. Viena jų – smerkianti ir nuvertinanti save bei savo gyvenimą, kitas – klausytojas, pateikiantis savo įžvalgų, nevengiantis ir paprieštarauti. Visgi praeitis užima didžiąją laiko dalį, o joje kol kas Ch. Gainsbourg nevaidina, kadangi pasakojimas pasirenkamas remiantis chronologija, taigi, dėmesys šioje dalyje skiriamas Džo vaikystei, santykiams su tėvais bei paauglystei. Džo vaidmenį atlieka jaunesnės aktorės. Džo pasakojimas suskirstytas į skyrius, pradedama nuo vaikystės, baigiama, kai jaunoji Džo pasako, rodos, lemiamą teiginį: I can’t feel anything. Ar tik čia nėra tas taškas, kai suvokiama, kad pereinama į priklausomybę: kai reikia vis daugiau, kad kažką pajaustum, o galiausiai net tas ,,vis daugiau” nebegali padėti jai pajausti nors kiek malonumo?

Siužetas – lėtas, veiksmas gan siauras. Nieko linksmo ir gražaus, nors pradžioje viskas atrodo gan nekalta, tik pažaidimai, bet kuo toliau, tuo labiau galima pajausti, kad Džo vis toliau lenda į pražūtį. Niūru, slogu, žiūrint atrodė, kad ir pati apsikrėčiau tąja nuotaika.

Be minėtų aktorių pasirodo ir tokie gan žymūs veidai kaip Uma Thurman (asmeniškai neįtikino), Shia LaBeouf (kol kas neperpratau jo vaidinamo personažo – gal dar pasirodys antroje dalyje), Christian Slater (ar tik ne vienintelis jo vaidinamas personažas galėtų būti vadinamas ,,mielu”?).

Nemažai tikiuosi iš antrosios dalies – nujaučiu, kad turėtų būti sunkesnė, niūresnė, o ir daug kas teigia, kad stipresnė. Kaip iš tiesų – pamatysiu.

Šiai daliai rašau 7/10.

823> Monster / Monstras (2003)


monster_2003_film_nothing_you_cant_doRež.: Patty Jenkins
Vaidina: Charlize Theron, Christina Ricci, Bruce Dern
2003 m.,JAV, Vokietija, 107 min
Žanras: biografinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Tai filmas, paremtas Aileen Wuornos – prostitutės, vėliau tapusios serijine žudike – gyvenimu. Taigi, filmo esmę maždaug ir galima suprasti iš to sakinio, bet kad kitaip jo pristatyti ir nesinori. Tačiau mėgautis filmu tikrai įmanoma net žinant šį pagrindinį faktą.

Pradėsiu nuo to, kas šiame filme yra neabejotinai svarbiausia. Charlize Theron. Ne tik jos išvaizda radikaliai buvo pakeista šiai kino juostai (taip, nuotraukoje yra ji), bet ir jausmų, elgesio, mimikų ir gestų perteikimas buvo įtikinamas ir šiuo atveju įsikūnijimas gali būti vertinamas tik aukščiausiais balais. Aktorė gavo ir keletą svarbių kine apdovanojimų (Oskarą, Auksinį gaublį, BAFTA nominaciją). Būna, kai tie apdovanojimai pilasi vienas po kito vien dėl numesto / priaugto svorio, bet šįsyk fiziniai pasikeitimai buvo tokie pat ryškūs kaip ir vaidyba, todėl džiugu, kad ji buvo įvertinta.

Siužetas kėlė dviprasmiškus jausmus. Iš vienos pusės – tai pasakojimas apie serijinę žudikę. Šaltakraujiškumas būtinas tokioje ,,veikloje”. Tačiau viskas, ką galima pamatyti – moterį, kuri nebeturi ko prarasti ir kurios gyvenimas toks nenusisekęs, kad net neaišku, kodėl ji dar neprigėrusi upėje ar jos galva – ne virvės kilpoje. Gal skamba žiauriai, bet tokios mintys natūraliai kilo tiek stebint siužetą, tiek klausantis apie jos praeitį. Taip, ji bandė kilti aukštyn, tvarkytis gyvenimą ir atsiriboti nuo buvusiojo, bet tai tampa beveik neįmanomu ir neįveikiamu veiksmu. Tiek dėl aplinkinių, kurie nenori žiūrėti į patirties visiškai neturinčią moterį, tiek dėl jos pačios požiūrio į pinigus.

Daug dėmesio skiriama ir jos santykiams su Selbe, kurie ir skatino moterį keistis. Nors žiūrint man buvo pikta ir ant pačios Selbės, kuri buvo visiška maža mergaitė, turinti savo principus ir norus, kuriuos kažkas kitas (šiuo atveju Aileen) turi pildyti. Net pikta buvo matant, kad kol Aileen vaikščiojo ieškodama darbo, Selbė laukė, kol pinigai jai pateks į rankas ir galės juos išleisti gėrimams ar kitoms pramogoms.

Pabaigoje buvo liūdna. Liūdna dėl tokio baisaus gyvenimo, iš kurio išsikapanoti, mano nuomone, nebelabai buvo kaip. Kai gyvenime darytos klaida po klaidos ir nepriimtas nė vienas geras sprendimas (nors… Kas paneigtų, kad pirmasis vyras nenusipelnė to, ką gavo? Tad šis sprendimas kaip ir geras), tos klaidos susideda į krūvą ir gauname vieną apgailėtiną, tragišką gyvenimą su ne ką geresne baigtimi.

Filmas ganėtinai įdomus, tačiau pernelyg užtęstas. Galvoju, kad per daug užsižaista su Selbe bei per daug dėmesio sutelkta į veiklą, kuri nedarė įtakos esminiams įvykiams.

Ateity planuoju žiūrėti ir dokumentinę juostą apie šią serijinę žudikę. Norisi pamatyti tikroviškesnį jos veidą.

7/10