1134-1137> Nepatogus kinas 2021. II dalis

Dar keletas filmų iš spalį vykusio festivalio.

4. Nesibaigianti pamaina / The Gig is Up (2021)

Filme kalbama apie maistą vežiojančius kurjerius, Uberio ir kitų panašių įmonių taksistus bei tuos, kurie užsidirba, atlikdami įvairius smulkius darbus internete (pavyzdžiui, anketų pildymas, dirbtinio intelekto padarytų klaidų taisymas Amazon puslapyje ir kt.). Kažkas dėl teisių kovoja (šiek tiek viso to vyksta ir Lietuvoje), kažkas skundžiasi per mažu atlyginimu, dar sušmėžuoja nuo loterijos bilietų priklausoma kalbančiojo mama, samprotavimai apie ateities prognozes – ir gaunasi visai neblogas, vėlgi akiratį praplečiantis ir požiūrį formuojantis filmas.

5. Šnipas Šiaurės Korėjoje / The Mole: Undercover in North Korea (2020)

Šį rekomenduoja daugelis mačiusių. Išties, atrodė, kad visai ne realybę, o kokį nors veiksmo filmą žiūrėčiau, nes kai kada buvo tiesiog sunku patikėti, kad tai – ne fikcija. Šiuo atveju faktas, kad filmas pasakoja apie realius įvykius, o dalis filmuotos medžiagos buvo gauta filmuojant tiesiog gaunant žodinį sutikimą (tiesa, leidimą davę asmenys nežinojo, kur tai bus panaudota), padaro didelį poveikį. Nuostaba mainėsi su juoku, o absurdo tiek, kad nebebūdavo aišku, kaip apskritai bereaguoti į siužetinius vingius. Režisierius yra pasižymėjęs savo dokumentika apie Šiaurės Korėja, o peržiūrėjus šį – paaiškėja, kad ne veltui. Tikiuosi, ateity bus proga pažiūrėti The Red Chapel.

6. Kaip aš noriu / As I Want (2021)

Egipto aktualijos. 2011 m. revoliucijos metu buvo nuverstas ilgametis šalies diktatorius, tačiau viską užvaldė Musulmonų brolija. Po dvejų metų pažymint antrąsias revoliucijos metines, moterys buvo prievartaujamos ar prie jų priekabiaujama tiesiog aikštėje, kur buvo susirinkę krūvos žmonių. Šių įvykių liudininke tapusi režisierė nusprendžia parodyti, kaip įsigalėjusi prievarta ir priekabiavimas prieš moteris. Na, tokia tema filmų buvo nemažai, man gal tik šiuo atveju sužaidė tas momentas, kad Egiptas – baisiai populiari turistų šalis, bent seniau vietinių vyrų dėmesys būdavo pateikiamas kaip kažkoks ypatingas dėmesys, bet žiūrint šį filmą visi tie kadaise girdėti neutralūs ar pozityvūs turisčių pasisakymai visai kitomis spalvomis nusispalvino. Be abejo, baisiausia vieta – būtent revoliucijos metinių minėjimas. Be šito, dar įsiminė režisierės sprendimas filmuoti vaizdą prieš save, pavyzdžiui, einant gatve, kai vyrai ne tik nulydi ją žvilgsniu dėl atviresnės aprangos, bet ir pačių įvairiausių frazių mesteli. Ir teigia, kad viskas su tuo gerai, nes ji pati savo apranga prašosi viso to. Tiesa, komentarai po kai kuriais straipsniais Lietuvoje rodo, kad ir vietinių, kurie panašiai mąsto, turim sočiai.

7. Rašymas ugnimi / Writing with Fire (2021)

Apie Indijos kastas nelabai teko domėtis, žinojau, kad jos egzistuoja, ir tiek. Filmo centre – neliečiamųjų kasta, kurią diskriminuoti jau kurį laiką draudžia įstatymas, tačiau realybė – kiek kitokia. Šiai kastai priklausantys žmonės vis dar nesulaukia pagalbos, yra neklausomi, nuvertinami, ignoruojami. Tad neliečiamųjų kastai priklausančių moterų laikraštis priimamas kaip visiškai nelogiškas ir niekam nereikalingas leidinys, nes reportažus rengiančios moterys – visiškai nereikšmingos. Filmas įdomus dėl gan plataus temų spektro. Viena vertus, tai – vietinė kultūra, kastos, vietinės problemos ir sunkumai (darbdavių nesiskaitymas su darbuotojais, vaikų išnaudojimas, kenksmingos ir pavojingos darbininkų darbo sąlygos, prievarta prieš moteris ir kt.). Tačiau svarbi ir paties moterų laikraščio tema: pasakojama, kaip jis kūrėsi, rodoma, kaip darbuotojos privalėjo prisitaikyti prie besikeičiančių technologijų, mokytis naudotis telefonais, kurti video ir pan. Įdomiausia, kad kai kurios darbuotojos savo namuose neturi elementarios elektros (buvo iškelta ir lauko tualeto tema), kad galėtų pasikrauti savo dabartinę darbo priemonę.

_____

Šiek tiek gaila, kad festivalis vyko vos dvi savaites. Pirmąją gan intensyviai žiūrėjusi filmus, antrąją savaitę prisiverčiau jau sunkiau, nes norėjosi ir kažką kitą paveikti arba tiesiog noro nebuvo kažką žiūrėti. O per mėnesį tikriausiai būtų buvę galima ir pažiūrėti, ir pailsėti, ir vėl įsijungti ką nors. Na, bet kitais metais, manau, atkreipsiu dėmesį į šį festivalį vėl.

1126> Severance (2006)

Siaubo komedija apie darbuotojų komandą, išvykusių sutvirtinti komandą ne darbo aplinkoje (aka teambuildingo daryti). Žanras patinka, idėja irgi, nes “sugalvokime, kokio teambuildingo norėtume“ pažįstama. O tada gaunasi, kad grupė skirtingus pomėgius ir charakterius (kurie ne itin trukdo darbe), stengiasi vieni prie kitų prisitaikyti ar kaip nors išgyventi tą “sutvirtėjimui“ skirtą laiką. Matau, kad žiūrėjau šį filmą rugsėjo 15 d., tai vos ne lygiai mėnuo praėjo, o atsimenu labai mažai. Pamenu grybus, nevykėlį komandos vadovą ir tai, kad nei ten labai juokinga buvo, nei įdomu, gal tik pabaiga smagesnė. Tai galop 5/10 ir pažymėjau.

imdb

1118> Nomadland / Klajoklių žemė (2020)

Gal prieš metus skaičiau straipsnį, kuriame savo patirtimis dalijosi nameliuose ant ratų gyvenantys žmonės. Skaityti buvo įdomu. Tiesa, ten buvo rašoma apie žmones, kurie tiesiog nusprendė pakeisti gyvenimo būdą ar tokį gyvenimą propaguoja tiktai vieną sezoną (pavyzdžiui, vasarą) per metus, o kitais mėnesiais grįžta į savo patogų gyvenimą name/bute kitoje šalyje. Jiems nereikia ieškoti darbo ar gyventi vargingoje buityje, nes turi santaupų. Tuo tarpu Nomadland pasakoja kiek skaudesnę istorija – mažas miestelis, uždarius vienintelę tose apylinkėse pragyvenimui pinigų teikusią darbo vietą, žlunga ir visi gyventojai išsikrausto kitur. Pagrindinė veikėja Fren nenori kraustytis pas artimuosius, ji įsirengia savadarbį namelį savo automobilyje ir keliauja į vakarus, karts nuo karto apsistodama kur nors ilgėliau, jei tik pavyksta surasti darbą. Kelyje ji susitinka ir daugiau žmonių, dėl įvairiausių priežasčių pasirinkusių klajoklių gyvenimą.

Aprašydama Paterson minėjau, kad jau kurį laiką man patinka tokie lėti, lyg ir visai be veiksmo, persmelkti vienatve filmai. Tad Nomadland irgi pakliūtų prie tų patikusių. Ir nors tikėjausi panašaus siužeto, bet kažkuriuo metu sukirbėjo mintis, kad Tėvas, kitas pretendentas į Oskarus, man patiko kur kas labiau. Kita vertus, Nomadland ,,kvepia“ visiškai indie / nepriklausomu kinu savo nuotaika, pastatymu, tad gal visai ir pagirtina, kad apdovanojimuose žibėjo toks visai neholivudiniu siužetu filmas. Beje, labai patiko idėja veikėjams palikti aktorių vardus (ar vardų trumpinius), o po to perskaičiau, kad taip nutiko pagrinde dėl to, kad beveik visi vaidinę žmonės – tikri klajokliai, o ne profesionalūs aktoriai. Įdomu ir tai, kad panašios temos mane pastaruoju metu atakuoja iš visų pusių – apie gyvenimo prasmę, darbo kiekį gyvenime ir kaip gyvenimas praeina bedirbant ir besvajojant, kaip kada nors kas nors pasikeis.

Gražus, liūdnas ir tuo pačiu šviesus, bet antrąsyk vargu, ar žiūrėčiau. 7/10

imdb

1115> Paterson / Patersonas (2016)

Paskutiniu metu peršokau ant serialų, tai gal po truputį pasivysiu su komentarais (kitaip savo šių trumpų įrašų nepavyksta vadinti) apie tai, ką žiūrėjau paskutiniu metu. Šį man ,,pakišo“ LRT mediateka, tarsi žinodama, kad jau kurį laiką apie jį svajoju. Dar reikia pasidžiaugti, kad tąsyk spėjau peržiūrėti, kol jis nedingo, nes esu praganiusi ne vieną filmą, vis atidėliodama kitam kartui.

Rodos, nieko ypatingo. Autobusų vairuotojo, kuris dar ir rašo eiles, kasdienybė – keleiviai, kelias, eilėraščiai, vakariniai apsilankymai bare, komiškumo įnešęs šuo ir keistuolė mergina. Netgi sakytum, kad jo gyvenimas toks nykus, jog net neaišku, kam tas filmas sukurtas. Ir visgi pajutau aš tą gyvenimišką poeziją, net jei jo mergina mane itin erzino ir labai norėjau, kad kas nors ją pastatytų į vietą. Grožis detalėse, dar ir vienatvės jausmo sočiai. Lėtas, kaip ir nieko nevyksta, bet patiko man. Dar pagalvojau, kad prieš dešimtmetį visai priešingai kalbėčiau. Bet dabar jis atitiko mano būseną, tai, kas jau kurį laiką žavi kine ir literatūroje. Ir ,,išsigydžiau“ antipatiją A. Driver.

8/10

imdb

1108> Le fabuleux destin d’Amélie Poulain / Amelija iš Monmartro (2001)

Būsiu labai nepopuliari, bet labai nusivyliau. Lūkesčiai buvo aukštai, keistokas istorijas lyg ir mėgdavau kine, tad kaip ir įsijungiau, būdama rami. Taip, jis gražiai pastatytas: spalvos, muzika, kai kurios scenos, personažai. Bet siužetas, ypač romantinė dalis, manęs visiškai nepalietė, o kai kurie Amelijos poelgiai atrodė tokie vaikiški ir ir erzinantys, kad žiūrėjau ir nesupratau, kuo jis toks fainas kitiems.

6/10

imdb

1093> Love, Rosie / Su meile, Rouzė (2014) (2)

Šį jau esu kadaise mačiusi (rašiau čia), atsimenu, kad nesužavėjo. Antrąsyk įsijungti paskatino nesibaigiančios filmo ištraukos Instagram filmų profiliuose. Galvojau, gal kažką tada praleidau, reik pamėgint darsyk. Patiko labiau nei tada, turi panašumų į mano absoliutų guilty pleasure romantinį One Day. Apima ilgą laikotarpį, du draugai baigdami mokyklą taip ir nutyli apie savo jausmus vienas kitam (arba jų iki galo nesuvokia), tada dar šis bei tas nutinka ir jų keliai išsiskiria, nors virtualus bendravimas nenutrūksta. Rouzei tenka staigiai sulaukti ir prisiimti atsakomybes, apie kurias tuo metu ji nė nesvajojo, o savo svajones atidėti į šalį. Šiltas filmas, nes daug palaikymo iš aplinkinių, nuspėjamas ir nevengiantis klišių, bet galbūt jo privalumas ir yra, kad veikėjai bręsta, kad pati draminė dalis nėra apie tai, kaip jie nuostabiai draugauja, tada likus 15 min iki pabaigos dėl kokios nesąmonės susipyksta, o tada susitaiko. Aišku, ir čia yra tų nesąmonių, bet jos visos išsidėsčiusios skirtingais gyvenimo momentais, tai visai kitaip ir žiūrisi.

6/10 imdb

1090> High Life / Gyvenimas aukštybėse (2018)

Užmačiau LRT mediatekoje ir įsijungiau, pernelyg nesvarstydama, nors prieš tai gal net nebuvau apie jį girdėjusi. O filmas – mokslinės fantastikos drama apie grupelę kalinių, kurie išsiunčiami į kosmosą. Kartu su jais išvyksta gydytoja, kuri atsakinga už jų priežiūrą bei įvairius tyrimus ir eksperimentus. Visgi gyvenimas uždaroje erdvėje nėra toks pat paprastas kaip gali pasirodyti. Galvoju, kad savaitgalį leidau su filmais apie veikėjus, kurie privalo gyventi izoliuotoje erdvėje (antrasis – The Lighthouse, 2019) ir dar netgi su tuo pačiu aktoriumi pagrindiniame vaidmenyje – R. Pattinson. Ne specialiai gavosi, bet net ir nesiskundžiu, nes įdomi tema, o aktorius jau nusiėmė twilight’o etiketę (ok, gal ir nepamiršo niekas, bet vis tiek sugebėjo sukurti ne vieną vaidmenį, leidžiantį ir netolimoje ateityje tikėtis kažko įdomaus).

Patiko sukurta atmosfera – ramus tonas, daug tylos, aplinka atrodo sterili net tose vietose, kur yra žalumos ir žemių. Pradžioje rodoma dabartis, po to grįžtama į praeitį – toks būdas sužadino intrigą, plius ne iš karto supratau, kada vėl buvo sugrįžta į dabartį, tai net ir sutrikau. Pats siužetas – gan nuspėjamas (na, kad pradės pjautis (nebūtinai tiesiogine prasme), bus visokiausio smurto apraiškų ir kt.), kai kada įdomus, o vietomis pernelyg užsižaista, nes gražiai nufilmuota ir visa ką, bet prasmės ar rodomo veiksmo reikalingumo šiam filmui – mažoka, tad dėmesys karts nuo karto nukrypdavo kitur. Pačiam siužetui irgi pritrūko daugiau prasmės, įdomesnės linijos ar stipresnių priežasčių visam veiksmui, ypač kai į pabaigą labai lengvai pasišalino keletas veikėjų. Pernelyg lengvai. Bet kaip jau minėjau, labai gražiai nufilmuotas, tad vien dėl to norėjosi žiūrėti. Dėl gerai sukurtos atmosferos siužeto tuštumas ne iš karto pasimato, tad vien už tai pliusas.

Prie žanrų nurodytas ir siaubo, bet galėtų patikti ir tiems, kurie šio žanro nemėgsta. Man kažkaip sunku jį vadinti siaubo filmu, kad ir išlikimo drama gan ryški.

Galvojau, kur man girdėta režisierė Claire Denis, tai pasirodo, kad esu mačiusi jos kitą filmą, kuris man labai nepatiko – Trouble Every Day.

imdb nuoroda

6/10

1082> How to Lose a Guy in 10 Days / Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų (2003) (2)

Nebūčiau dariusi antro įrašo, nes prieš keletą metų jau aptariau šį filmą, bet kai supratau, kad šįsyk norisi žymėti ne didesnį nei 4/10 balą (pirmąsyk visą šešetą daviau), tai ta proga privalėjo atsirasti atskiras įrašas.

Man jau kurį laiką sunku su komedijomis. Tai, kas seniau atrodė visai linksma, dabar nepriverčia filmo peržiūrėti net iki galo. Šį žiūrėjau vien todėl, kad įsijungiau kaip foną savo veikloms. Na, ir daug kas ten atrodė taip kvaila, hiperbolizuota ir visiškai ne(be)juokinga. Pabaiga nepatiko ir pirmąsyk žiūrint, tai šįkart ji man buvo lyg vyšnia ant torto, galutinai suerzinusi. Kokiu būdu buvo nuspręsta, kad vienas kažkokiu būdu yra kaltesnis, nors nesąmonių daugiausiai pridirbo visai kitas žmogus.

1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)

Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.

1067> About a Boy / Gyvenimas pagal jį (2002)

Prireikė laiko atgaminti, kas čia per filmas, nes pamenu tik tiek, kad su H. Grant ir kad buvo jį persekiojantis berniukas. O kas, kaip, kodėl, galvoje atsikūrė tik pažiūrėjus keletą foto. Toks gan mielas filmas, gal kažkas sakytų, kad kalėdiniam laikotarpiui tinkamas, o aš nė nedrįsčiau prieštarauti. Visgi kažkodėl lūkesčiai buvo sukurti didesni, o pasirodė, kad čia vienas tų tokių, kur viskas kaip ir normaliai, bet trūksta šiek tiek, kad bent ilgėliau galvoje išliktų.

6/10

imdb