841> Barefoot (2014)

Rež.: Andrew Fleming
Vaidina: Evan Rachel Wood, Scott Speedman, J.K. Simmons
2014 m., JAV, 90 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Džėjaus gyvenime – vien sunkumai. Jam grasinama dėl milžiniškos sumos, o galop dėl sukeltų muštynių ir kitų smulkių nusikaltimų jam paskiriamas lygtinis paleidimas: jis turės atidirbti nustatytą kiekį valandų psichiatrinės ligoninės valytoju. Į ligoninę atvyksta nauja pacientė Deizė, o netrukus viskas susijaukia taip, kad ji kartu su Džėjumi, kaip jo mergina, vyksta į vyruko brolio vestuves.

Šiaip jau, pasirodo, tai yra vokiečių Barfuss (2005) perdirbinys. Prieš žiūrėdama kažką lyg ir buvau girdėjusi apie tai, bet nusprendžiau nesigilinti, juolab, kad labiau pasiekiamas šįkart buvo būtent Barefoot.

Džėjus (akt. Scott Speedman) pradžioje atskleidžiamas kaip mergišius, vienos nakties santykių mėgėjas, o netrukus parodomas ir kaip nemažai prisidirbęs. Paaiškėja, kad jo tėvai yra itin turtingi, bet jis su jais seniai nutraukęs santykius, tačiau netrukus bus brolio vestuvės ir jis pažada tėvams ne tik pats atvykti (nieko neprasitaręs apie turimus sunkumus, o skiedžiantis, koks nuostabus jo gyvenimas), bet ir atsivežti nuostabią merginą, dirbančią sesele. Tik iš kur tą merginą ištraukti? Pasirodo, ne kiekvienos moters svajonė yra dalyvauti vestuvėse – jo pasiūlymą visos atmeta paprasčiausiu ,,ne“.

Todėl Deizė pasimaišo laiku ir vietoje (o kaipgi kitaip tokio pobūdžio filmuose). Visa bėda – kad ji psichiatrinės ligoninės pacientė, gyvenusi izoliuotą gyvenimą ir patekusi į ligoninę po mamos mirties, o tiksliau, kaip sako pati Deizė, po to, kai ji nužudė savo mamą. Deizė pripratusi vaikščioti be batų, nelabai ką išmano apie gyvenimą, jos suvokimas – siaurokas, lyg vaiko. Nors gal labiau tai norima įteigti, nes būdavo momentų, kai patikėti tuo sunku, prasprūsdavo ir pakankamai neblogi įgūdžiai ar pastebėjimai iš jos lūpų.

Taigi, dalį laiko vyksta tiesiog smagios ir / ar keistos situacijos, į kurias dėl Deizės pakliūva ir Džėjus. Deizės keistumą vieni pastebi, kiti tai vertina kaip tiesiog jos būdo savybes. Kitą dalį – keliavimas, bėgimas nuo policijos (juk valytojas pabėgo kartu su ligone). Romantikos nedaug, nors, žinoma, šis bei tas tarp jų vystosi, kaip ir didžiojoje dalyje panašių filmų. Ryškėja detalės iš merginos praeities, aiškėja priežastys, dėl kurių Džėjus susipyko su tėvais, vyksta ,,susimąstymas“ apie tai, kokį gyvenimą iki šiol jis gyveno, daug naivumo, vaikiško džiaugsmo iš Deizės pusės, kas filmą darė mielu, tačiau ne per saldžiu, kiek paįvairintu humoru. Toji dalis, kai Deizė su Džėjumi yra kelyje, atrodė lyg atitrūkimas nuo realybės, visų taisyklių, kurios varžė vieną ar kitą veikėją. Šalia – dar ir tinkamas muzikinis takelis skambėjo, kas atmosferą padarė vientisesnę. Smagu, kad pabaiga ėjo teisinga linkme, tiesa, galiausiai ,,nueita“ paprastuoju ir saldžiuoju keliu, suskystėjo, bet kažko kito net ir nesinorėjo šiuo atveju.

Buvo viena scena, kur Džėjus grįžta į savo butą ir po to bėga – ji kiek sutrikdė, nes viskas vyko maždaug porą sekundžių, atrodė visiškai neišbaigta ir net nemanau, kad reikalinga, jei tik tiek sugebėta tam skirti dėmesio. Tiesiog vienu momentu bėga, kitu – jau eina, o persekiotojas kur, kurioje vietoje jį pametė – neaišku.

Be minėtos poros, vaidina ir J.K. Simmons, į kurį labiausiai atkreipiau dėmesį žiūrėdama puikujį Whiplash – ir čia, Barefoot, jis vaidina piktą, griežtą vyruką, tik tiek, kad šįkart žanras tarsi reikalavo, jog pabaigoje kiek ,,atsileistų“, kas nebuvo būtina minėtame Whiplash. Ir kokia jo šypsena miela. Galėtų jo vaidinami personažai dažniau šypsotis.

Žiūrint iš veido nedingo šypsena ir dar net nebaigusi jo pagalvojau, kad su malonumu kada nors ir vėl jį pažiūrėčiau. Iš vienos pusės – lyg ir nieko išskirtinio, iš kitos – vis tiek pasirodė švelnesnis, nuoširdesnis už kitus panašius filmus.

7/10

556> My Life Without Me / Mano gyvenimas be manęs

Kai lietus nesitraukia jau kelinta diena, tai ir nuotaika kažkokia depresyvi… Pamaniau, kad tuomet ir filmo tokio reikia. My Life Without Me – tai filmas apie Aną, kuri sužino, kad serga vėžiu ir mirs maždaug po dviejų mėnesių.

Ne, tai ne tas filmas, kai vos ne visas veiksmas vyksta ligoninėje, pagrindinis veikėjas rodomas nusilpęs po chemoterapijų, spjaudosi kraujais, skutasi galvą. Ir ne tas filmas, kuriame pagrindinis veikėjas sumąsto išbandyti tai, ko galbūt taip ir nebūtų pamėginęs per visą gyvenimą. Viskas čia daug paprasčiau, bet todėl ir jautriau bei nuoširdžiau…

Ana nusprendžia niekam nepasakoti apie diagnozę. Ji ir toliau prižiūri savo dvi dukrytes, gyvena vagonėlyje savo mamos kieme su mylimu vyru. Ji naktimis dirba valytoja, o dieną atlieka įvairius ruošos darbus. Jos gyvenimas sukosi tik apie šeimą, tad diagnozė jai sumaišė viską. Taip, ji, kaip tikriausiai ir daugelis, rašėsi planą dalykų, kuriuos turi padaryti iki mirties, kai ką ir įvykdė, bet vis dėlto, šis tas įvyko ir, man bent jau taip pasirodė, visai neplanuotai, nors tame sąrašiuke tai ir atsirado. Jei jau norisi prisikabinėti, tai ir pabaiga – jau tokia saldi, jau viską taip sutvarkanti ir sudedanti į savo vietas, galbūt taip nebūna tikrovėje, bet vis dėlto, ir tokia gražiai ir paprastai pamokanti, kad mes turime džiaugtis tuo, ką turime, daryti tai, ko norime, negyventi kitų gyvenimo, neleisti, kad kažkas mus laikytų vietoje.. Kaip ir minėjau, žvelgiama tik į žmogų, ne tai, kaip liga iškamuoja žmogų. Tik į žmogų, jo mąstymą, veiksmus, elgesį.

Filmas lėtas, ramus, paprastas ir šiltas, viskas taip nuoširdu atrodo. Visai nereikia kažkokių stimulų, kurie garantuotai paskandintų visą peržiūrą ašarose. Ir tas užburia. Pabaiga vis vien sugraudina.

7/10

Rež.: Isabel Coixet, vaidina: Sarah Polley, Scott Speedman, Mark Ruffalo, 2003 m., Ispanija, Kanada, 106 min