755> Melancholia / Melancholija (2011)

Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Kirsten Dunst, Charlotte Gainsbourg, Alexander Skarsgård, Charlotte Rampling, Stellan Skarsgård, Kiefer Sutherland
2011 m., Danija, Vokietija, Švedija, Prancūzija, 136 min
Žanras: drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Ta proga, kad šiandien užėjo kažkokia niūri nuotaika ir visus norėjosi vyti šalin, suvokiau, kad pagaliau turiu pažiūrėti vieną paskutinių Lars von Trier darbų – Melancholia. Tai filmas apie dvi seseris. Džastina turėtų išgyventi pačias geriausias nuotaikas: šiąnakt ji susituokė, ta proga buvo surengta didžiulė šventė. Tačiau ji jaučiasi visiškai priešingai. Tuo tarpu jos seserį Kler kamuoja baimė, kad mėlyna planeta Melancholija, turinti praskristi visai šalia žemės, susidurs su Žeme ir įvyks katastrofa.

Kristen Dunst, vaidinanti Džastiną, šiame filme atliko tikriausiai vieną rimčiausių vaidmenų savo karjeroje. Ir pasirodė ji išties gerai, atskleisdama savo puikias galimybes vaidinti ne tik romantiniuose ar komedijinio žanro filmuose. Tik gaila, kad po šio filmo nieko rimto ji kol kas nebesuvaidino. Kler vaidmenį atlikusi Charlotte Gainsbourg, tikriausiai nesumeluosiu sakydama, yra L. von Trier tikrų tikriausia mūza, atlikusi kokį nors vaidmenį ne viename šio režisieriaus filme. Kiek mažesnius vaidmenis atlieka jau šešiuose L. von Trier filmuose suvaidinęs Stellan Skarsgård bei jo sūnus Alexander Skarsgård, taip pat aktorius, kuris po truputį kyla karjeros laiptais ir bando (bent taip manau) atsikratyti vampyro iš serialo True Blood įvaizdžio išties neprastais vaidmenimis. Tik tiek, kad šiame filme nė vienam iš jų abiejų reikštis nebuvo daug vietos.

O pats filmas – kone šedevras, kalbant apie vizualinę jo pusę. Kiekviena scena- užburianti, verta būti paveikslu, atidirbta kiekviena detalė, tikras rojus akims. Jei paskutiniuose matytuose buvo sudaromas buitiškumo vaizdas, čia jo visai nėra: atsiduodama spalvoms, plastiškiems, lėtiems judesiams, ,,sustok akimirka žavinga“ – taip norisi ir pasakyti, kai žiūrėdavau į sulėtintas veikėjų akimirkas.

Siužetas – lėtas, veiksmo nedaug, todėl tikiu, kad kažkam atrodys nuobodus, kažkas gal ir nusnaust spės. O man šis lėtumas patiko, geriau leido įsijausti į veikėjų nuotaikas, jų būsenas, emocijas. Ir nors visgi ne iki galo susigyvenau su veikėjų išgyvenimais ir nevisiškai pajutau tai, ką jos jautė, bet kiekviena filmo minutė man atrodo reikalinga kaip niekad, nė vienoje vietoje nėra ištempta, nebuvo nė minties, kad jis galėtų būti trumpesnis. Ir, o taip, eilinį sykį nebuvo prašauta pro šalį renkant muzikinį takelį – jis puikus.

Šis filmas priklauso ,,Depresijos“ trilogijai, į kurią dar įeina Antichrist bei Nymphomaniac, kuri dar laukia savo eilės, bet vieną dieną tikrai bus pažiūrėta.

 7/10. nors jei vertinčiau tik vizualinį vaizdą, būtų dešimtukas ir ne kitaip.